- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-04-29
- Bylos Nr.
- 2A-671/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Virginija Čekanauskaitė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Projektana“
- Kategorijos
- 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 40.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Estinos arka“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2941-431/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Estinos arka“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Projektana“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 10 d. tarp ieškovo UAB „Estinos arka“ ir atsakovo UAB „Projektana“ buvo sudarytas Susitarimas dėl tarpusavio skolų užskaitymo. Susitarimas sudarytas dėl 59 384,60 Lt sumos tarpusavio reikalavimų įskaitymo. Šiuo susitarimu atsakovas UAB „Projektana“ užskaitė ir sumažino ieškovo UAB „Estinos arka“ įsiskolinimo už darbus dalį 59 384,60 Lt suma, o ieškovas UAB „Estinos arka“ užskaitė atsakovo UAB „Projektana“ 59 384,60 Lt įsiskolinimą už prekes. Susitarimu fiksuota, kad po skolų užskaitymo UAB „Projektana“ įsiskolinimo ieškovui UAB „Estinos arka“ nebėra (jis lygus nuliui), o ieškovo UAB „Estinos arka“ įsiskolinimas atsakovui UAB „Projektana“ yra 29 219,05 Lt.
Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu šalių 2009 m. rugpjūčio 10 d. Susitarimą dėl tarpusavio skolų užskaitymo ir taikyti restituciją. Ieškinyje akcentuota, kad ginčijamas sandoris – Susitarimas dėl tarpusavio skolų užskaitymo (toliau - Susitarimas) buvo sudarytas prieš pat bankroto bylos iškėlimą ieškovui UAB „Estinos arka“ (bankroto byla iškelta 2009 m. rugpjūčio 25 d.). Ginčijamas Susitarimas turėjo įtakos tam, kad ieškovas negalėjo atsiskaityti su kitais kreditoriais. Buvo pažeistos kitų ieškovo kreditorių teisės, kadangi atsakovo UAB „Projektana“ kreditorinis reikalavimas buvo patenkintas pirmiau už kitus kreditorinius reikalavimus. Ieškovas aiškino, kad egzistuoja visos sąlygos CK 6.66 straipsnio taikymo pagrindu pripažinti ginčijamą Susitarimą negaliojančiu, nes šis sandoris neprivalėjo būti sudarytas, juo pažeistos ieškovo kreditorių teisės ir interesai, sudarydamos šį sandorį šalys veikė nesąžiningai. Be to, ieškovas UAB „Estinos arka“ dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (uždėtų areštų) neturėjo teisės disponuoti savo turtu.
Atsiliepimas
Atsakovas nepripažino ieškinio, nurodydamas, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris, kuris nepriklauso nuo kitos šalies valios. Susitarimo sudarymo metu kiekviena iš šalių turėjo teisę įskaityti abipusius, vienarūšius, priešpriešinius vykdytinus reikalavimus. Nėra draudimo atlikti įskaitymą iki bankroto bylos vienai iš šalių iškėlimo. Vien skolininko tapimo nemokiu faktas, kol bankroto byla jam neiškelta, nedraudžia kreditoriui įskaityti savo reikalavimo nemokiam skolininkui. Susitarimu įskaityta suma yra labai maža, palyginti su ieškovo kreditorių bendra 5 066 101,73 Lt reikalavimų suma, toks įskaitymas negalėjo būti ieškovo finansinės padėties pablogėjimo priežastimi, lėmusia negalėjimą atsiskaityti su savo kreditoriais. Atsakovo tvirtinimu, Susitarimas buvo sudarytas nepažeidžiant įstatymų bei ieškovo kreditorių teisių, todėl ieškovo argumentai dėl to, kad buvo įskaityta tik dalis ieškovo skolos atsakovui ir dėl to Susitarimas nebuvęs tiek naudingas, kiek jis pažeidė kreditorių teises, yra nepagrįsti. Ieškovas nepateikė jokių atsakovo nesąžiningumą sudarant ginčo sandorį patvirtinančių įrodymų. Nagrinėjant klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, skolininko nemokumas neturi būti aiškinamas pagal analogiją su Įmonių bankroto įstatyme įtvirtinta nemokumo sąvoka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Toks sprendimas priimtas padarius išvadą, kad nėra visų actio Pauliana sąlygų, tai yra nenustatyta, jog skolininkas neprivalėjo sudaryti sandorio, jog sandoriu buvo pažeistos kitų skolininko kreditorių teisės, jog atsakovas buvo nesąžiningas.
Teismas pripažino pagrįstu ieškovo argumentą, kad ginčijamo Susitarimo sudarymo laikotarpiu ieškovas buvo nemoki įmonė. Teismas nustatė, kad šalių Susitarimu dėl tarpusavio skolų užskaitymo buvo įskaityti priešpriešiniai vienarūšiai (piniginiai) reikalavimai, kurie buvo apibrėžti konkrečia pinigų suma, galiojantys ir vykdytini. Teismo sprendime pažymėta, jog įskaitymas yra vienašalis sandoris, o tai reiškia, kad jo teisinės pasekmės atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą. Šiuo atveju sandoriui sudaryti buvo pakankama ir vienos šalies, pavyzdžiui, atsakovo valia. Įvertindamas šią aplinkybę teismas atmetė ieškovo argumentus dėl to, kad yra pagrindas ginčyti sandorį, kurio ieškovas UAB “Estinos arka” sudaryti neprivalėjo, kadangi pastarosios bendrovės valia ir požiūris į kontrahento veiksmą neturėjo įtakos sandorio sudarymui. Teismas taip pat nesutiko su ieškovo argumentais, kad ginčijamas sandoris pažeidė kitų ieškovo kreditorių teises, suteikiant pirmenybę vienam iš kreditorių. Teismas akcentavo, kad įstatymas numato pareigą šalims tinkamai vykdyti prisiimtas prievoles ir nedraudžia prievolių įvykdymo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu. Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais, jog actio Pauliana institutas nesudaro prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla.
Kadangi ginčijamas sandoris savo esme buvo ieškovo atsakovui mokėtinos sumos už atliktus rangos darbus įskaitymas į priešpriešinius ieškovo reikalavimus atsakovui sumokėti už prekių pardavimą rinkos kaina, teismas sprendė, jog tokiu sandoriu nebuvo pažeisti kitų ieškovo kreditorių interesai. Įskaitymo suma yra labai maža, lyginant ją su bendru ieškovo kreditorinių įsipareigojimų mastu, įskaitymas negalėjo būti ieškovo finansinės padėties pablogėjimo priežastimi, lėmusia negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais.
Pasisakydamas dėl atsakovo sąžiningumo sudarant ginčijamą sandorį, teismas akcentavo, jog ieškovas jokiais įrodymais nepagrindė teiginio, esą atsakovui buvo žinoma apie ieškovo nemokumą. Atsakovas nurodė, kad jis nežinojo ir neturėjo žinoti apie ieškovo nemokumą, nes įstatymais nėra uždrausta įvykdyti turimą prievolę įskaitymu. Prievolės įvykdymas įskaitymu iki bankroto bylos skolininkui iškėlimo nėra draudžiamas, be to, CK 6.140 straipsnis nustato, kad kai skolininkas tampa nemokus, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatymai nenustato ko kita, todėl teismas padarė išvadą, jog atsakovo nesąžiningumas nenustatytas.
Teismas nusprendė, kad nesudaro pagrindo ginčijamo susitarimo pripažinimui negaliojančiu ir ta ieškovo nurodyta aplinkybė, jog ieškovas pardavė prekes atsakovui, neturėdamas tam teisės dėl bendrovei (ieškovui) pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Asmeniui pažeidus teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones, jam taikytinos CPK 145 straipsnio nuostatos, kuriomis įtvirtinta, kad asmuo, kurio turtas areštuotas, atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą paskelbimo jam momento, o kai nėra galimybės paskelbti, taip pat tais atvejais, kai nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės priimama šiam asmeniui nedalyvaujant, – nuo nutarties įregistravimo turto arešto aktų registre momento. Teismas nurodė, kad ieškovas turi teisę išieškoti iš tų asmenų nuostolius, atsiradusius dėl teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimo.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Estinos arka“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti ieškinį.
Apeliantas nurodo, kad pagal CK 6.130 straipsnį gali būti įskaitomos tik esamos skolos. Iki ginčijamo Susitarimo sudarymo 2009 m. rugpjūčio 10 d. ne tik nebuvo suėjęs atsakovo priešpriešinės prievolės įvykdymo terminas, bet ir apskritai nebuvo atsakovo prievolės ieškovui, kadangi pagal sąskaitą-faktūrą ieškovo prekės buvo perleistos atsakovui tą pačią dieną, kada buvo surašytas ginčijamas Susitarimas dėl skolų užskaitymo. Apelianto nuomone, toks įskaitymas negali būti pripažintas atitinkančiu įstatymo reikalavimus. Sąžiningo sandorių sudarymo principai reiškia pareigą su finansiniais sunkumais susiduriančiam verslo subjektui nesudaryti tokių sandorių, kuriais būtų suteikta nepagrįsto pranašumo vienam iš kreditorių. Pasak apelianto, skolininkui esant nemokiam, visi tos pačios eilės kreditoriai turi teisę į reikalavimų patenkinimą proporcingai pagal kiekvienam priklausančią sumą. Apeliantas pažymi, kad ginčijamo Susitarimo sudarymo metu buvo uždėtas areštas ieškovo turtui, lėšoms ir turtinėms teisėms. Atsakovas 2009 m. rugpjūčio 10 d. įgijo areštuotą ieškovo kilnojamąjį turtą (prekes). Atsakovas apie tai turėjo žinoti, nes turto areštų registrai yra vieši. Sandoris, pažeidžiantis teismo nustatytą ir viešai įregistruotą draudimą, yra niekinis ir negalioja. Nors pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl atsakomybės to asmens, kuris pažeidė teismo taikytus draudimus disponuoti turtu, nepaisant to, atsakovo veiksmai įsigyjant areštuotą turtą netapo nei sąžiningi, nei teisėti. Apeliantas pažymi, kad ginčijamas Susitarimas sudarytas praėjus trims mėnesiams po to, kai teisme buvo priimtas ieškinys dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Susitarimo sudarymo metu ieškovui aiškiai buvo žinoma apie bankroto bylos jam inicijavimą. Ginčo sandorio subjektai bendrai dirbo viename objekte, todėl atsakovas taip pat galėjo žinoti apie ieškovo nemokumą ir jo kreditorių teisių galimą pažeidimą sudarant ginčijamą sandorį. Apie ieškinių dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo priėmimą viešai skelbiama teismo internetiniame puslapyje. Gausa viešame registre registruotų areštų ir draudimų ieškovo turto atžvilgiu turėjo versti atsakovą, kaip verslininką, pasidomėti, ar kita sandorio šalis yra mokus ūkio subjektas, ar nebus pažeisti kitų kreditorių interesai. Apelianto tvirtinimu, abu sandorio dalyviai buvo nesąžiningi, nes ginčijamą sandorį sudarė žinodami, jog ieškovui bus iškelta bankroto byla, o jų sudarytas Susitarimas prieštarauja įstatymams. Ginčijamu sandoriu ieškovas prarado turtą, iš kurio galėjo būti patenkinti kreditorių reikalavimai pagal antstolių vykdomus išieškojimus. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nebuvo visų actio Pauliana taikymo sąlygų, jog ginčijamas sandoris atitiko įprastą verslo praktiką.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundo netenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas nesutinka su apelianto pozicija, esą Susitarimas dėl tarpusavio skolų užskaitymo neatitiko įstatyme nustatytų sąlygų. Šalys turėjo viena kitai abipusių įsipareigojimų, jų reikalavimai buvo priešpriešiniai, vienarūšiai ir apibrėžti, nes jos abi turėjo prievoles mokėti viena kitai atitinkamas pinigų sumas. Reikalavimai pagal mokėjimo prievoles buvo galiojantys ir vykdytini. Atsakovas nesutinka su apelianto teigimu, kad ginčijamo Susitarimo sudarymo metu atsakovas dar neturėjo mokėjimo prievolės ieškovui už gautas prekes. Šalys nebuvo sutarusios dėl apmokėjimo už gautas prekes termino, todėl atsakovo pareiga sumokėti kainą atsirado ne vėliau kaip nuo prekių perdavimo atsakovui momento, tai yra nuo 2009 m. rugpjūčio 10 d. Dėl šios priežasties laikytina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovo terminas atsiskaityti už prekes taip pat buvo suėjęs, tai yra jo prievolė buvo vykdytina. Apelianto teiginį, kad įskaitymas neatitiko CK 6.130 straipsnio sąlygų, atsakovas laiko nepagrįstu.
Atsakovas taip pat palaiko pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais remiantis nenustatytas pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu dėl ieškovo areštuoto turto įsigijimo. Pasak atsakovo, teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes, atsižvelgė į tai, kad įskaitymo sandoris buvo leidžiamas įstatymo, kad toks prievolės vykdymas iki bankroto bylos iškėlimo nėra draudžiamas, taip pat pagrįstai konstatavo, jog atsakovas elgėsi sąžiningai.
Motyvuojamoji dalis
IV . Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nagrinėjami klausimai dėl CK 6.66 straipsnio nuostatų, taip pat CK normų, reguliuojančių prievolės pabaigą priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, aiškinimo ir taikymo bankroto administratoriui ginčijant iki bankroto bylos iškėlimo sudarytą tarpusavio skolų užskaitos sandorį. Apeliacine tvarka vertinama, ar Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimas, kuriuo atmestas BUAB „Estinos arka“ bankroto administratoriaus ieškinys atsakovui UAB „Projektana“ dėl Susitarimo įskaityti tarpusavio skolas pripažinimo negaliojančiu, yra pagrįstas ir teisėtas. Ieškinio reikalavimas buvo grindžiamas actio Pauliana instituto normų taikymu.
Dėl actio Pauliana sąlygų
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje plačiai išaiškinta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003).
Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisinius padarinius galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui. Jeigu nėra nustatomos visos CK 6.66 straipsnyje nurodytos actio Pauliana sąlygos, tai reikalavimas šiuo pagrindu negali būti patenkintas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs šias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.).
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės (skolininko) nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas yra teisinis faktiškai egzistuojančio ekonominio nemokumo būklės pripažinimas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto bei įsipareigojimų santykį. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė ir sprendime aiškiai apibrėžė savo sutikimą su ieškovo argumentais, jog ginčijamo Susitarimo sudarymo metu ieškovas buvo faktiškai nemokus ūkio subjektas, tai yra jis buvo ekonominio nemokumo būklėje. Ši išvada apeliacinės instancijos teismui pateiktuose šalių procesiniuose dokumentuose nekvestionuojama (neginčijama).
Dėl kreditorių teisių pažeidimo, kaip CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos
Ieškovo reikalavimas taikyti ginčijamam sandoriui actio Pauliana teisines pasekmes grindžiamas tuo, kad ieškovui esant nemokiam, šiuo sandoriu atsakovui nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė patenkinti savo kreditorinį reikalavimą (jo dalį).
Žemesnės instancijos teismas
Teismų praktikoje aiškinama, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių. Pavyzdžiui, kiti kreditoriai gali būti suinteresuoti įsigyti tą patį turtą (daiktus, lėšas ar kt.), įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus, bet skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Jeigu, be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, jog įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Ta aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ir reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės arba interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Atsižvelgus į šias teismų praktikos suformuotas nuostatas, sprendžiant ar sandoriu nebuvo pažeisti kitų skolininko kreditorių interesai, nėra teisiškai reikšminga atsakovo nurodyta bei pirmosios instancijos teismo akcentuota aplinkybė, jog ginčijamo įskaitymo suma buvo labai maža, lyginant ją su bendru ieškovo kreditorinių įsipareigojimų mastu, jog įskaitymas negalėjo būti ieškovo finansinės padėties pablogėjimo priežastimi, lėmusia negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais.
Iš bylos duomenų matyti, kad teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi UAB „Estinos arka“ iškelta bankroto byla. Į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi ieškovo kreditoriai – kiti ūkio subjektai bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius. Iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO fiksuojamų BUAB „Estinos arka“ bankroto bylos proceso duomenų matyti, kad kreditorių pareiškimai dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo teisme buvo priimti dar 2009 m. gegužės mėnesį, kad 2009 m. gegužės 13 d. UAB „Estinos arka“ buvo siunčiamas teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo į kreditoriaus ieškinį. Atsiliepimą į ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Estinos arka“ pateikė teismui 2009 m. birželio 5 d. Iškeldamas bankroto bylą ieškovui teismas jo nemokumo faktą konstatavo pagal įmonės finansinės atskaitomybės duomenis 2009 m. birželio 30 d., tai yra tam momentui, kuris buvo dar iki ginčijamo Susitarimo sudarymo (maždaug pusantro mėnesio iki Susitarimo pasirašymo). 2009 m. birželio 30 d. balanso duomenimis ieškovo turtas sudarė 5 937 970 Lt vertę, jo trumpalaikiai kreditoriniai įsipareigojimai siekė 5 043 566 Lt, o pradelsti kreditoriniai įsipareigojimai viršijo daugiau kaip pusę į balansą įrašyto turto vertės. Taigi 2009 m. birželio 30 d. duomenimis ieškovo ekonominio nemokumo faktas jau buvo akivaizdus. Kaip minėta, ši aplinkybė byloje nebuvo ginčijama. Atsakovo 88 603,65 Lt kreditorinis reikalavimas ieškovui buvo kildinamas iš darbų atlikimo Statybos rangos sutarčių pagrindu pagal 2008 m. gegužės 27 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. ir 2008 m. lapkričio 13 d. išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, jose fiksuojant, kad sąskaitose nurodytų sumų apmokėjimo terminas yra vienas mėnuo nuo sąskaitų išrašymo dienos (t. 1, b. l. 91-113). Ieškovo 59 384,60 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas atsakovui atsirado iš prekių pirkimo-pardavimo sandorio pagal 2009 m. rugpjūčio 10 d. išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą, kurioje apmokėjimo už parduotas prekes terminas nenurodytas (t. 1, b. l. 116-117). Pažymėtina, kad šio prekių pirkimo-pardavimo sandorio dieną, tai yra 2009 m. rugpjūčio 10 d. buvo sudarytas iš šalių Susitarimas dėl tarpusavio skolų užskaitymo, kuriuo ieškovo 59 384,60 Lt piniginis reikalavimas už tą dieną parduotas atsakovui prekes buvo įskaitytas į dalį atsakovo anksčiau atsiradusio 88 603,65 Lt dydžio piniginio reikalavimo ieškovui už darbus pagal rangos sutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, sudarant ginčijamą Susitarimą, kaip dvišalį sandorį, buvo nesilaikyta paritas creditorum principo, užtikrinančio, kad skolininkui faktiškai esant nemokiam, jis privalo visus savo kreditorius traktuoti vienodai (net jei formali bankroto procedūra dar nėra prasidėjusi). Bylos duomenų pagrindu darytina išvada, kad UAB „Estinos arka“, būdama nemoki įmonė, suteikė pirmenybę vienam kreditoriui – atsakovui UAB „Projektana“.
Susitarimas dėl tarpusavio skolų užskaitymo yra sandoris, kurio pagrindu pasibaigia prievolė, taigi jo pagrindu buvo panaikintos tam tikros teisės ir pareigos (CK 1.63 straipsnio nuostatos). Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-674/2010, išaiškinta, kad: „/.../ tarpusavio skolų įskaitymas – vienas prievolės pasibaigimo būdų (CK 6.130 str.). Nors tiesioginiai piniginiai mokėjimai tokiu sandoriu neatliekami, tačiau atlikus įskaitymą, kiekviena sandorio šalių netenka pareigos atsiskaityti pagal buvusią kiekvieno jų prievolę /.../“. Ginčijamo dvišalio Susitarimo įskaityti tarpusavio reikalavimus pagrindu buvo padengta didžioji dalis UAB „Estinos arka“ įsiskolinimo atsakovui UAB „Projektana“ ir padengtas visas atsakovo UAB „Projektana“ įsiskolinimas ieškovui UAB „Estinos arka“.
Aukščiau nurodytų aplinkybių pagrindu padaryta išvada, kad sudarant ginčijamą Susitarimą UAB „Estinos arka“ buvo nemoki įmonė, o faktas, jog nutartis iškelti bankroto bylą priimta jau po ginčijamo Susitarimo pasirašymo, nepaneigia galimybės taikyti actio Pauliana institutą. Nagrinėjamu atveju UAB „Estinos arka“ esant faktiškai nemokiai įmonei, ginčijamu sandoriu be pagrindo buvo suteikta pirmenybė UAB „Projektana“ kitų ieškovo kreditorių atžvilgiu, taip pažeidžiant jų teises. Nurodytų argumentų ir formuojamos teismų praktikos pagrindu negalima sutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo motyvais, jog prievolės įvykdymas dvišaliu įskaitymu draudžiamas tik tuomet, kai skolininkui yra iškelta bankroto byla, o Susitarimas dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo bet kokiu atveju esą neprieštarauja teisei ir negali būti pripažintas negaliojančiu. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas yra nesąžiningas tuo, kad, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Esant nemokumo situacijai skolininkas privalo elgtis sąžiningai. Ginčijamo Susitarimo sudarymo metu UAB „Estinos arka“ faktiškai buvo nemoki, tarpusavio skolų įskaitymas (užskaita) yra sandoris, realiai sukėlęs teisines pasekmes, nes būtent jo pagrindu buvo sumažintas UAB „Estinos arka“ turtas, o vienam iš kreditorių nepagrįstai suteikta pirmumo teisė, sumenkinant kitų ieškovo kreditorių galimybę gauti savo reikalavimų patenkinimą. Ieškovas, žinodamas apie savo nemokumą, ginčijamu sandoriu atsiskaitydamas su vienu iš daugelio kreditorių – atsakovu, nepagrįstai suteikė būtent šiam kreditoriui pirmenybę gauti reikalavimų patenkinimą prieš kitus savo kreditorius. Tokie veiksmai suformuotoje teismų praktikoje vertinami kaip pažeidžiantys nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais.
Dėl neprivalėjimo sudaryti sandorio, kaip CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos
Pirmosios instancijos teismo sprendime akcentuota, kad ginčijamo Susitarimo pagrindu buvo įskaityti priešpriešiniai vienarūšiai (piniginiai) reikalavimai, kurie buvo apibrėžti konkrečia pinigų sumą, galiojantys bei vykdytini. Tuo siekiama sudaryti įspūdį, kad ginčijamu Susitarimu buvo suderintas šalių priešpriešinių prievolių privalomo įvykdymo būdas (sandorio privalomumo aplinkybė). Teisėjų kolegija nesutinka su tuo, kad Susitarimu dėl tarpusavio skolų užskaitymo ieškovas ir atsakovas įvykdė pareigą sudaryti sandorį bei kad jo privalomumas galėtų nulemti actio Pauliana instituto netaikymą. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, konkuruoja su sutarties laisvės principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), suteikiančiu teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006). Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę (pvz., viešojo pirkimo sutartys (CK 6.380 straipsnis), energijos pirkimo-pardavimo sutartys (CK 6.383 straipsnis), žemės nuomos sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004)). Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000). Be to, vykdydamas savo pareigą sudaryti sandorį skolininkas, esantis nemokumo situacijoje, turi siekti, kad nebūtų pažeisti kitų kreditorių interesai. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad skolininkas, net ir turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su tam tikrais kreditoriais arba suteikti pranašumą tik vienam ar keletui jų. Jis turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis nepasunkintų atsiskaitymo su kitais kreditoriais ir taip nepažeistų jų teisių ar interesų. Turi būti atsižvelgiama į tai, kad ir įmonės nemokumo situacijoje skolininkas privalo vykdyti įstatymų reikalavimus (pavyzdžiui, dėl skolų padengimo eiliškumo, atsiskaitymo tvarkos), o atsiskaitant su vienu kreditoriumi turi paisyti kitų kreditorių teisių ir interesų, kad jie nebūtų pažeidžiami. Įstatymo nuostatų nesilaikymas yra nesuderinamas su protingo asmens elgesio standartu. Pranašumo vienam kreditoriui teikimas yra draudžiamas pagal baudžiamuosius įstatymus, taip pat vertinamas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas, tai net ir esant susidėjusioms svarbioms faktinėms aplinkybėms skolininkas turi vadovautis įstatymais ir pagal juos spręsti dėl būtinumo sudaryti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Įvertinusi bylos aplinkybes teisėjų kolegija turi pagrindą konstatuoti ieškinyje nurodytos actio Pauliana taikymo sąlygos – ieškovo neprivalėjimo sudaryti ginčijamo sandorio (Susitarimo) – egzistavimą, kaip CK 6.66 straipsnio nuostatų taikymo sąlygą.
Egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, nesudaro teisinio pagrindo CK 6.66 straipsnio nuostatų kontekste jos vertinti kaip skolininko pareigos sudaryti kokius nors kitokius sandorius, siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba kreditoriui perleisti turtą ar turtines teises, o sprendžiant dėl aptariamos pareigos buvimo ar nebuvimo, teisinės reikšmės neturi aplinkybės dėl kreditoriaus žinojimo apie skolininko skolas kitiems kreditoriams, pradelstus įsipareigojimus, taip pat aplinkybės dėl skolininko mokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009). Teisėjų kolegija, vertindama faktines bylos aplinkybes, neturi pagrindo daryti išvados, jog buvo pareiga sudaryti Susitarimą dėl tarpusavio skolų užskaitymo, nes tokio sandorio sudarymas turėjo būti vertinamas pagal UAB „Estinos arka“ buvusią faktinę nemokumo būklę, taigi atsiskaitant su vienu kreditoriumi turėjo būti paisoma kitų kreditorių teisių ir interesų, kad jie nebūtų pažeidžiami. Pranašumo vienam kreditoriui teikimas yra draudžiamas ir pažeidžia kitų kreditorių teises. Teisėjų kolegija vertina kaip neturinčias teisinės reikšmės šio ginčo išsprendimui tas atsakovo bei pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes, jog pagal CK 6.131 straipsnio 1 dalį įskaitymui pakanka vienos šalies pareiškimo, kad vienos šalies pareiškimu atliktas įskaitymas yra vienašalis sandoris. Šios bylos teisinio rezultato nelemia pirmosios instancijos padaryta išvada, jog įskaitymo sandoriui sudaryti pakako ir vienos šalies, tai yra atsakovo valios, todėl ieškovo valia ir požiūris į kontrahento veiksmą esą neturėjo įtakos sandorio sudarymui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo priešpriešiniai reikalavimai ieškovui buvo įskaityti ne atsakovo vienašaliu pareiškimu, bet suderinta šalių valia įformintu tarpusavio susitarimu, kuris yra dvišalis sandoris, todėl gali būti ginčijamas CK 6.66 straipsnio nuostatų taikymo pagrindu. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atmesti ieškovo argumentų remdamasis įstatyme reglamentuota vienašalio pareiškimo apie įskaitymą galimybe ir tokio prievolės pasibaigimo būdo pasekmėmis, nes ginčijamas Susitarimas yra dvišalis sandoris, todėl šiuo atveju netaikytinos CK 6.131 straipsnio nuostatos dėl įskaitymo vienos prievolės šalies pareiškimu.
Dėl ginčo sandorių šalių nesąžiningumo, kaip CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos
Atlygintinio sandorio ginčijimo atveju CK 6.66 straipsnio taikymui turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas. Nagrinėjamoje byloje turi būti nustatomas abiejų ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Pranašumo vienam kreditoriui suteikimas kaip actio Pauliana aplinkybė yra ir kreditoriaus teisių pažeidimas, ir skolininko nesąžiningumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Nesąžiningumo sąlyga reiškia, kad skolininkas buvo nesąžiningas, tai yra žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia jo kreditorių teises. Tokia sąlyga taikoma ir trečiajam asmeniui – ginčijamo sandorio kitai šaliai. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas taip pat vertinamas kaip „nesąžiningas elgesys“. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007; 2013 m. vasario 27 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad verslininkams, kaip subjektams, nuolat sudarantiems jų veiklai užtikrinti būtinus sandorius, todėl turintiems tokio pobūdžio patirties, įstatyme keliami didesni reikalavimai domėtis kita sudaromo sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeisti įstatymai, kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius. Sąžiningo sandorio dalyvio elgesio standartą atitinkantis reikalavimas veikti aktyviai ir pasidomėti, ar sudarant sandorį nebus pažeisti kitų asmenų interesai, taikomas atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybių kontekstą. Konkrečiu atveju vertinant verslininko turėjimą žinoti tam tikrų aplinkybių, atsižvelgiama į jo ir kontrahento veiklos pobūdį. Pagal kontrahento veiklos pobūdį verslininkas turi suprasti, kad skolininkas turi verslo santykių ne tik su juo, bet ir su kitais asmenimis. Žinodamas, kad kontrahentas nuolat vėluoja atsiskaityti, sudarydamas su juo sandorį, kuriuo siekia atgauti didelę dalį skolos, verslininkas turi suprasti ir tai, kad skolininkas gali turėti atsiskaitymo sunkumų ir su kitais savo verslo partneriais, todėl jo sudaromu sandoriu gali dar labiau pasunkėti skolininko galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). Kai skolininkas nemokus, visiškas atsiskaitymas su vienu ar keletu kreditorių, taip išskiriant juos iš kitų, neatitinka sąžiningo elgesio standartų, todėl sandorio šalių, žinojusių apie nurodytą situaciją, sudarymas sandorio, kaip pagrindo atsiskaityti tik su pasirinktu kreditoriumi, reiškia jų nesąžiningumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, bylos duomenų visuma leidžia daryti išvadą apie nesąžiningus abiejų ginčijamo sandorio šalių veiksmus. Kaip jau pažymėta, ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovo (skolininko) nemokumas buvo akivaizdi faktinė aplinkybė. UAB „Estinos arka“ laikytina nesąžininga ginčijamo sandorio šalimi, nes jai buvo žinoma apie faktinį įmonės nemokumą, turimus kitus kreditorius bei tai, kad ji pirmenybės teisę gauti reikalavimų patenkinimą suteikdama atsakovui UAB „Projektana“ pažeidžia kitų įmonės kreditorių interesus. UAB „Projektana“, būdamas atidus ir rūpestingas verslo subjektas, turėjo pasidomėti UAB „Estinos arka“ finansinėmis galimybėmis. Vertinant atsakovo UAB „Projektana“ nesąžiningumą pažymėtina, kad jam turėjo būti žinomos aplinkybės apie UAB „Estinos arka“ sunkias finansines galimybes, apie turimus įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Atsakovo 88 603,65 Lt kreditorinis reikalavimas ieškovui jau buvo įsisenėjęs (žymiai pradelstas pagal atsakovo pateiktose ieškovui sąskaitose-faktūrose nurodytus mokėjimo terminus). Atsakovas galėjo ir turėjo pasidomėti ieškovo uždelsimo vykdyti savo prievoles priežastimis, išsiaiškinti, ar tokiu būdu neatsiskaitoma ir su kitais kreditoriais. Pagal kasacinio teismo praktiką, sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tokie duomenys gali būti gaunami iš pokalbio su turtą parduodančiu asmeniu arba jo atstovu, iš registrų, kitų šaltinių (oficialių ar privačių). Aplinkybę dėl prastos ieškovo finansinės būklės ir negalėjimo vykdyti finansinių prievolių kreditoriams atsakovas galėjo sužinoti pasitikrinęs duomenis teismų informacinėje sistemoje apie prasidėjusį bankroto bylos kontrahentui iškėlimo procesą. Ieškovo apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad viešame registre registruota daug juridinių faktų, susijusių su ieškovo turto areštu ir kitais disponavimo turtu suvaržymais, turėjo versti atsakovą pasidomėti, ar su ieškovu sudaromais turtiniais sandoriais (šiuo atveju, prekių iš ieškovo įsigijimu ir tą pačią dieną prievolės atsiskaityti už jas įvykdymu tarpusavio reikalavimų įskaitymo būdu) nebus pažeistos ne tik kitų ieškovo kreditorių teisės, bet ir ar nebus pažeisti ieškovo disponavimo turtu bei turtinėmis teisėmis apribojimai ir suvaržymai. Ieškovo kreditorinio reikalavimo atsakovui atsiradimo momento sutapimas su ginčijamo Susitarimo sudarymo momentu (ieškovas pateikė atsakovui prekes už 59 384,60 Lt ir tą pačią dieną tokio dydžio ieškovo piniginis reikalavimas buvo įskaitytas į atsakovo kreditorinį reikalavimą ieškovui), leidžia daryti išvadą, jog atsakovui buvo perleistas turtas faktiškai tik tam, kad turto vertės įskaitymo būdu būtų padengta dalis ieškovo skolos atsakovui, nors ieškovas turėjo ir daugiau kreditorių, kurių reikalavimo terminai buvo suėję ir vykdytini. Nors atsakovo atsiliepime į ieškinį (t. 1, b. l. 48-51) ir buvo akcentuota, kad ginčijamas Susitarimas buvo vienkartinis sandoris, kad šalys neatliko kitų sisteminių veiksmų, nesudarė kitų sandorių, kuriais būtų siekiama suteikti pranašumą atsakovui arba pakenkti kitiems ieškovo kreditoriams, tačiau šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad sudarydamos ginčijamą sandorį jo šalys elgėsi sąžiningai. Priešingai – atsakovo atsiliepime išvardintos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog byloje aptariamas toks prievolės vykdymo tarp šalių (tarpusavio atsiskaitymų) būdas nebuvo įprasta jų tarpusavio komercinių santykių praktika, vadinasi, tokiu būdu buvo siekta prioritetiškai atsiskaityti su vienu iš ieškovo kreditorių, taip pažeidžiant kitų jo kreditorių teises.
Kreditoriaus interesų gynimas pagal actio Pauliana apima ne tik tuos atvejus, kai yra suvaržytos skolininko daiktinės teisės, bet ir tuos, kai skolininkas turi kreditorių, o skolininko daiktinės teisės neapribotos. Svarbu įvertinti, ar sandorio sudarymu objektyviai nebus pažeistos kreditoriaus teisės. Sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti sunkumų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad šis nebūtų išreikalaujamas. Tai reiškia, kad turto įgijėjas taip pat yra suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu. Vadinasi, jis, elgdamasis apdairiai, iki sutarties sudarymo turi pasidomėti, ar patikima kita sandorio šalis, ar ji elgiasi sąžiningai. Iš būsimos sandorio šalies yra pagrįsta reikalauti paaiškinimo ir kitų duomenų, ar ji neturi kreditorių, kurių interesams gali būti padaryta žala sandorio sudarymu. Jeigu asmuo gauna žinių apie galimo kontrahento kreditorių, tai privalo svarstyti, ar skolininko turto įgijimu nepažeis kreditoriaus interesų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Pirmiau išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovui UAB „Projektana“ turėjo būti žinoma apie UAB „Estinos arka“ finansinius sunkumus, įsipareigojimų kreditoriams nevykdymą, jo teisių disponuoti turtu suvaržymus, tačiau duomenų, jog jis būtų ėmęsis priemonių susižinoti, ar sudaromas sandoris iš tiesų bus teisėtas įstatymo ir viešosios tvarkos reikalavimų laikymosi požiūriu arba kontrahento kitų kreditorių teisių apsaugos atžvilgiu, į bylą nėra pateikta. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas, jog sudaromu sandoriu nebūtų pažeidžiami kitų kreditorių interesai, kad buvo pakankamai atidus ir domėjosi ieškovu, kaip ginčijamo sandorio šalimi. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad egzistuoja pagrindas konstatuoti actio Pauliana taikymo sąlygos – ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo – egzistavimą ir CK 6.66 straipsnio nuostatų pažeidimą. Teisėjų kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, negali sutikti su atsakovo teiginiais, jog šis nežinojo bei neturėjo žinoti apie kitos ginčijamo sandorio šalies finansines problemas ir nemokumo požymius, ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo nesąžiningumo požymių sudarant ginčijamą sandorį, padarė klaidingą išvadą.
CK 6.140 straipsnyje nustatyta, kad kai skolininkas tampa nemokus, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Taigi, skolininko nemokumo atveju įskaitymas nėra draudžiamas, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Šioje byloje šalių Susitarimas dėl tarpusavio skolų užskaitymo, sudarytas iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, ginčijamas CK 6.66 straipsnio pagrindu, kaip pažeidžiantis ieškovo kreditorių teises. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą. Dėl to tokio, kaip šioje byloje, ginčo atveju CK 6.140 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra reikšmingas ginčui išspręsti ir neeliminuoja CK 6.66 straipsnio taikymo galimybės. Esant tokiai situacijai nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo bei pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis teigiama, jog CK 6.140 straipsnyje numatytos įskaitymo teisės aspektu atsakovas veikė teisėtai ir sąžiningai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias actio Pauliana taikymo sąlygas, be pagrindo vadovavosi teisės normomis dėl prievolės pabaigos priešpriešinių reikalavimų vienašaliu įskaitymu, todėl atmesdamas ieškinį neteisingai išsprendė byloje nagrinėtą ginčą (CPK 330 str.). Pagal aukščiau išdėstytus argumentus atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkinamas. Patenkinant ieškinį dėl Susitarimo užskaityti tarpusavio skolas pripažinimo negaliojančiu, taikytina restitucija priteisiant ieškovui iš atsakovo 59 384,60 Lt sumą. Išaiškintina, kad po restitucijos pritaikymo ir teisinės tvarkos civiliniuose teisiniuose santykiuose atkūrimo atsakovas kartu su kitais ieškovo kreditoriais galės ginti savo teises ieškovo bankroto byloje.
Priimant naują sprendimą, kuriuo ieškinys patenkinamas, atsakovui turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Iš atsakovo į valstybės biudžetą priteisiamas žyminis mokestis (pagal priteistą ieškovui sumą), nuo kurio mokėjimo paduodant ieškinį ieškovas buvo atleistas (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 96 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pripažinti negaliojančiu uždarosios akcinės bendrovės „Estinos arka“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Projektana“ 2009 m. rugpjūčio 10 d. Susitarimą dėl tarpusavio skolų užskaitymo.
Priteisti bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Estinos arka“ (j.a.k. 122900494) iš uždarosios akcinės bendrovės „Projektana“ (j.a.k. 135738747) 59 384,60 Lt (penkiasdešimt devynis tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt keturis litus ir 60 centų).
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Projektana“ (j.a.k. 135738747) į valstybės biudžetą 1 781,54 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus aštuoniasdešimt vieną litą ir 54 centus) bylinėjimosi išlaidų (priteistina suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).