Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Miliuvienės,

atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei I. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas D. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, VSAT) 2022 m. lapkričio 16 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta leisti atvykti į Lietuvos Respubliką kertant valstybės sieną.

Pareiškėjas paaiškino, jog jis 2022 m. lapkričio 8 d. atvyko į Vilniaus oro uostą, per kurį ketino išvykti atostogų, per Stambulą į Uzbekistano Respubliką. Teigia, jog Tarnybos pareigūnai jam paaiškino, kad jis Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau nei 90 dienų, todėl yra pažeidęs tvarką ir privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Nurodo, jog vienas iš pareigūnų, kurių nei vienas neprisistatė, palinkėjo pareiškėjui geros kelionės ir pasakė, kad 10 dienų yra nedidelis pažeidimas. Todėl pareiškėjas 2022 m. lapkričio 8 d. lėktuvu išvyko iš Lietuvos Respublikos į Turkiją. 2022 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas pastebėjo, kad elektroniniu paštu jam buvo atsiųstas 2022 m. lapkričio 8 d. nutarimas, kurio turinys pareiškėjui buvo staigmena, nes niekas Vilniaus oro uoste jam nepaaiškino, kad jis gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn. Po atostogų 2022 m. lapkričio 16 d. grįžus iš Stambulo į Vilniaus oro uostą, pareiškėją VSAT pareigūnai atsisakė įleisti į Lietuvos Respublikos teritoriją, kadangi pareiškėjas viršijo 90 dienų laikotarpį gyvenimo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nurodo, kad pareigūnai paaiškino, kad pareiškėjas privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos į trečiąją valstybę, esančią ne Europos Sąjungos teritorijoje ir vėliau, t. y. nuo 2022 m. lapkričio 25 d. nekliudomai turės teisę grįžti į Lietuvos Respubliką.

Vertina, jog atsakovės sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, kurie yra keliami viešojo administravimo subjektų priimamų sprendimų turiniui, kadangi iš sprendimo turinio nėra įmanoma suprasti sprendimo priėmimo teisinių pagrindų, motyvų. Taip pat nurodo, jog užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laikotarpiai ir užsieniečio teisė įvažiuoti į Lietuvos Respubliką yra skirtingos teisinės kategorijos, kurių taikymo atsakovė Sprendime niekaip nepagrindė teisės normomis. Laiko, jog pareiškėjas yra Kanados pilietis, kuriam galioja laisvas įvažiavimas į visą Europos Sąjungos teritoriją, todėl atsakovės Sprendimas yra nekompetentingas, kadangi šis sprendimas pažeidė užsieniečio tarptautinėse sutartyse įtvirtintą jo teisę be vizos ir / ar atskiro leidimo nekliudomai patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją ir naudotis šioje teritorijoje galiojančia Lietuvos Respublikos jurisdikcija, kuri reglamentuoja užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje. Atsisakymas leisti atvykti kertant sieną nėra apskritai reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties, todėl atsakovės Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu apskritai nebuvo galimas, kadangi pareiškėjas į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko teisėtai ir turėjo teisę į Lietuvos Respublikos teritoriją patekti be vizos tarptautinių sutarčių pagrindu.

Teigia, jog atsakovės sprendime yra nurodoma, kad Sprendimas yra įvedamas į užsieniečių atvykimo / išvykimo sistemą, todėl pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir / ar bet kurią kitą Europos Sąjungos valstybę pagal ydingą atsakovės Sprendimo turinį ateityje gali būti nepagrįstai suvaržytas neapibrėžtą laiko tarpą. Tokiu atveju, toliau galiojant atsakovės Sprendimui gali atsirasti nauji juridiniai faktai, susiję su pareiškėjo nepagrįstu neįleidimu į Lietuvos Respubliką ir / ar bet kurią kitą Europos Sąjungos valstybę, kurie pareiškėjui sukeltų kitas neigiamas teisines pasekmes, kurių pašalinimui būtų reikalingos naujos teisinės priemonės, kurios būtų susijusios su papildomomis pareiškėjo piniginių lėšų išlaidomis ir nepagrįstomis laiko sąnaudomis bei pareiškėjo kaip užsienio valstybės piliečio naujais teisių pažeidimais.

Atsakovė akcentuoja, kad nei Elektroninės migracijos paslaugų informacinėje sistemoje „MIGRIS“, nei užsieniečių Registre, nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas siekė susitvarkyti dokumentus tam, kad įteisintų savo ilgesnį nei leistina (90 dienų per 180 dienų laikotarpį) buvimą Šengeno erdvėje. Tokie patys dokumentai ar duomenys nebuvo pateikti ir su skundu teismui šioje administracinėje byloje.

Atkreipia dėmesį, kad iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog ginčijamame 2022 m. lapkričio 16 d. sprendime dėl neįleidimo nurodyta atsisakymo leisti atvykti kertant sieną priežastis pareiškėjui yra žinoma, o atsisakymo leisti atvykti aplinkybių ar teisinio pagrindo nežinojimas nesutrukdė įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjui efektyviai realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Atsakovės vertinimu, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, skundžiamas 2022 m. lapkričio 16 d. sprendimas dėl neįleidimo neturėtų būti laikomas turinčiu esminių trūkumų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2022 m. lapkričio 8 d. iš Vilniaus pasienio rinktinės pasienio užkardos veikimo teritorijoje esančio Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą, lėktuvu reisu TK1407 per Stambulą į Uzbekistaną ketino išvykti Kanados pilietis pareiškėjas D. K..

VSAT nustačius, jog užsienietis Šengeno erdvėje išbuvo 100 dienų ir turėjo išvykti iki 2022 m. spalio 29 d., tačiau to nepadarė, pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio l dalį ir 124 straipsnio 2 dalį, kuo padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnyje, šiuo pagrindu, VSAT priėmė 2022 m. lapkričio 16 d. skundžiamą Sprendimą atsisakyti pareiškėjui leisti atvykti į Lietuvos Respubliką kertant valstybės sieną.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Minėtame įstatyme taip pat numatyta, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (3 straipsnis 3 dalis) ir užsienietis teisėsaugos institucijos pareigūnų ar Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valstybės tarnautojų reikalavimu, privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar kita), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai (3 straipsnis 4 dalis).

Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečiams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką ir išvykstantiems iš jos, taikomos 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nuostatos. To paties įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Tarnybos pareigūnai pasienio kontrolės punkte atliekamo pasienio tikrinimo metu privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka atvykimo į Lietuvos Respubliką nustatytas sąlygas ir ar nėra priežasčių, dėl kurių užsienietis turi būti neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką.

Vadovaujantis Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio „Trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos“ 1 dalimi, numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos yra tokios: jie turi turėti galiojantį kelionės dokumentą (a) punktas); galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001 (1), išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą (b) punktas).

Vadovaujantis 2001 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 539/2001 nustatančiu trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašu, kurio 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad II priede yra išvardinti trečiųjų šalių piliečiai, kuriems kertant valstybių narių išorines sienas taikomas bevizis rėžimas, tačiau su išlyga – jeigu bendra jų buvimo trukmė neviršija trijų mėnesių. To paties teisės akto II priede numatyta, kad Kanados piliečiams nėra taikomas vizų rėžimas. Taigi atvykstant į Šengeno erdvę, tuo pačiu ir į Lietuvos Respubliką, Kanados piliečiams nereikalaujama turėti vizos, tačiau jeigu bendra jų buvimo trukmė neviršija trijų mėnesių.

Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.

Nagrinėjamu ginčo atveju nustatyta, jog Tarnybos pareigūnai pasienio tikrinimo metu vadovavosi 2022 m. spalio 28 d. Europos Bendrijos Komisijos rekomendacija, kuria nustatomas bendras „Praktinis sienos apsaugos pareigūnų vadovas“, skirta valstybių narių kompetentingoms institucijoms naudoti vykdant asmenų kontrolę pasienyje, ir pakeičiama 2006 m. lapkričio 6 d. Komisijos rekomendacija C(2019) 7131 (toliau – ir Šengeno vadovas). Šis dokumentas yra skiriamas visų Šengeno valstybių narių kompetentingoms institucijoms naudoti, vykdant asmenų kontrolę prie sienų. Šengeno vadovo I skirsnyje nurodyta, kad prieš uždėdami spaudą kelionės dokumente (kai to reikalaujama), įsitikinkite, kad asmuo neviršijo leistino buvimo laikotarpio (t. y. 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį), kai paskutinį kartą buvo erdvėje be sienų kontrolės arba Bulgarijos, Kroatijos, Kipro ar Rumunijos teritorijoje atskirai. Šengeno vadovo 2 dalies I skirsnio 4.6 papunktyje numatyta, kad į Šengeno valstybės teritoriją atvykstantys trečiųjų šalių piliečiai turi tenkinti visas atvykimo sąlygas, iš kurių viena yra: atvykimo ir išvykimo spaudų atitinkamo trečiosios šalies piliečio kelionės dokumente patikrinimas siekiant įsitikinti, palyginant atvykimo ir išvykimo datas, kad asmuo dar nėra viršijęs ilgiausios leidžiamo buvimo trukmės erdvėje be vidaus sienų kontrolės arba Bulgarijos, Kroatijos, Kipro ar Rumunijos teritorijoje atskirai , t. y. 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį. Šengeno vadovo 2 dalies I skirsnyje nurodyta, kad apskaičiuojant 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, atvykimo diena turi būti laikoma pirma buvimo erdvėje be vidaus sienų kontrolės diena, o išvykimo diena turi būti laikoma paskutine buvimo toje erdvėje diena. Bulgarijos, Kroatijos, Kipro ir Rumunijos atveju tai atvykimo į kiekvienos iš šių Šengeno valstybių teritoriją ir išvykimo iš jos dienos. Paaiškinta, kad sąvoka „per bet kurį“ reiškia, kad taikomas slenkantis 180 dienų ataskaitinis laikotarpis, kai siekiant patikrinti, ar ir toliau tenkinamas 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį reikalavimas, atsižvelgiama į kiekvieną buvimo dieną per pastarąsias 180 dienų. Tai reiškia, kad jei šalyje nebūta nepertraukiamą 90 dienų laikotarpį, leidžiamas naujas buvimo iki 90 dienų laikotarpis.

Taip pat Šengeno vadove pateikta nuoroda į buvimo Šengeno erdvėje skaičiuoklę. Migracijos departamentas 2014 m. sausio 30 d. raštu Nr. (15/5-4)10K-4391 „Dėl trečiųjų šalių piliečių buvimo laiko skaičiavimo Šengeno teritorijoje“ išaiškino trečiųjų šalių piliečių buvimo laiko skaičiavimą Šengeno teritorijoje. Sąvoka „90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį“, reiškia „slenkamo“ 180 dienų periodo taikymą atgal skaičiuojant nuo atitinkamos užsieniečio buvimo dienos (atvykimo arba kontrolės dienos), siekiant nustatyti, ar per paskutinį 180 dienų laikotarpį trečiosios šalies pilietis neišnaudojo 90 dienų (pridedama)

Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog 2022 m. lapkričio 16 d. į Šengeno valstybių teritoriją ketino atvykti Kanados pilietis D. K., kuris pasienio kontrolei pateikė Kanados piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbiami). Pagal D. K. 2022 m. lapkričio 16 d. pasienio kontrolei pateiktą pasą Nr. GJ361241 nustatyta, kad pastarasis buvo pažymėtas įvairių Šengeno valstybių datos spaudais (kurie žymi atvykimo ir išvykimo į Šengeno valstybių teritorijos faktą), ir pagal spaudus nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 26 atvyko į Nyderlandų Karalystę ir 2014 m. rugsėjo 9 išvyko iš Danijos Karalystės (Šengeno erdvėje buvo 15 dienų); 2015 m. gruodžio 3 d. atvyko į Nyderlandų Karalystę ir 2015 m. gruodžio 6 d. išvyko iš Nyderlandų Karalystės (Šengeno erdvėje buvo 4 dienas); 2016 m. sausio 14 d. atvyko į Prancūzijos Respubliką ir 2016 m. vasario 3 d. išvyko iš Danijos Karalystės (Šengeno erdvėje buvo 21 dieną); 2016 m. lapkričio 4 d. atvyko į D. K. ir 2016 m. lapkričio 16 d. išvyko iš Danijos Karalystės (Šengeno erdvėje buvo 13 dienų); 2021 m. rugsėjo 1 d. atvyko į Prancūzijos Respubliką ir 2021 m. rugsėjo 22 d. išvyko iš Nyderlandų Karalystės (Šengeno erdvėje buvo 22 dienas); 2022 m. birželio 4 d. atvyko į Prancūzijos Respubliką ir 2022 m. birželio 28 d. išvyko iš Latvijos Respublikos (Šengeno erdvėje buvo 25 dienas); 2022 m. rugpjūčio 26 d. atvyko į Prancūzijos Respubliką ir 2022 m. lapkričio 8 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos (Šengeno erdvėje buvo 75 dienas).

Kadangi pareiškėjas į Šengeno erdvę ketino atvykti 2022 m. lapkričio 16 d., pritaikius aukščiau buvimo Šengeno erdvėje laiko skaičiavimo metodiką, pareiškėjo buvimo Šengeno erdvėje trukmė pradedama skaičiuoti nuo 2022 m. gegužės 21 d. Taigi, laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 21 d. iki 2022 m. lapkričio 16 d. (180 dienų laikotarpiu) pareiškėjas Šengeno erdvėje buvo išbuvęs daugiau nei 90 dienų, o būtent 100 dienų (nuo 2022 m. birželio 4 d. iki 2022 m. birželio 28 d. – 25 dienas ir nuo 2022 m. rugpjūčio 26 d. iki 2022 m. lapkričio 8 d. – 75 dienas), ir pareiškėjas 2022 m. lapkričio 16 d. neįgijo teisės atvykti į Šengeno erdvę, dėl ko vadovaujantis Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies b) punktu ir 14 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui nebuvo leista atvykti ir priimtas Tarnybos 2022 m. lapkričio 16 d. sprendimas „Atsisakymas leisti atvykti kertant valstybės sieną“.

Priimdami sprendimą atsisakyti leisti atvykti kertant sieną, Tarnybos pareigūnai vadovaujasi Šengeno sienų kodekso 14 straipsniu, kuriame numatyta, kad trečiosios šalies piliečiui, kuris neatitinka visų Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų atvykimo sąlygų ir nepriklauso 6 straipsnio 5 dalyje nurodytoms asmenų kategorijoms, neleidžiama atvykti į valstybių narių teritorijas.

Iš visų išdėstytų aplinkybių bei vadovaujantis nurodytomis teisės normomis, darytina išvada, kad bylos duomenys patvirtina, kad Tarnybos pareigūnai tinkamai Sprendime dėl neįleidimo nustatė, kad pareiškėjas viršijo jam nustatytą 90 dienų per 180 dienų laikotarpį buvimo terminą ir neįgijo teisės atvykti į Šengeno erdvę, dėl ko, vadovaujantis Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies b) punktu ir 14 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui pagrįstai nebuvo leista atvykti į Lietuvos Respubliką.

Kaip jau buvo minėta, Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.

Vadinasi, 2022 m. lapkričio 16 d., kai pareiškėjas bandė atvykti į Lietuvos Respubliką, jo buvimo Šengeno erdvėje trukmė turėjo būti pradėta skaičiuota imant 180 dienų laikotarpį į praeitį (t. y., pradedant skaičiuoti nuo 2022 m. gegužės 21 d.) ir patikrinant, ar šiuo laikotarpiu pareiškėjas neviršijo Įstatyme nustatyto 90 dienų termino. Kadangi pagal paso spaudų duomenis pareiškėjas aptariamu laikotarpiu buvo buvęs Šengeno erdvėje nuo 2022 m. birželio 4 d. iki 2022 m. birželio 28 d. (25 dienas) ir nuo 2022 m. rugpjūčio 26 d. iki 2022 m. lapkričio 8 d. (75 dienas), VSAT pareigūnai pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas viršijo jam nustatytą 90 dienų per 180 dienų laikotarpį buvimo terminą.

Atkreiptinas dėmesys, jog Šengeno vadovo 2.4 papunktyje nurodyta, kad tikrinamajam asmeniui paprašius, patikrinimą atliekantis sienos apsaugos pareigūnas turėtų jam parodyti savo tarnybinį leidimą, pateikti tarnybinį identifikacinį numerį ir, jeigu leidžia aplinkybės, pasakyti savo vardą ir pavardę. Atsisakyti pasakyti vardą ir pavardę galima, jeigu yra kokių nors priežasčių daryti prielaidą, jog sienos apsaugos pareigūnui susidarys labai nepalankios sąlygos (pavyzdžiui, jeigu kyla grėsmė jo gyvybei arba fizinei neliečiamybei). Tokiu atveju reikia pateikti tik tarnybinio leidimo numerį ir institucijos pavadinimą bei adresą. Akcentuotina, kad visi Tarnybos pareigūnai pasienio tikrinimo metu dėvi tarnybinę uniformą, ir kiekvienas pareigūnas joje turi įsisegęs asmens ženklą su identifikaciniu numeriu, pagal kurį jie yra identifikuojami/atpažįstami.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareigūnų, pareiškėjo atžvilgiu priėmusių sprendimus, identifikacinis numeris ir/ar asmens pavardė atsispindi 2022 m. lapkričio 16 d. sprendime dėl neįleidimo, 2022 m. lapkričio 8 d. nutarime dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas ir sprendime dėl grąžinimo Nr. 159-1026.

Paminėtina, jog pareiškėjas buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, ginčydamas ir kitus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimus - 2022 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 159-1026, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę (Sprendimas dėl grąžinimo) ir 2022 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 163-2554, kuriuo atsisakyta pareiškėjui leisti atvykti kertant sieną (Sprendimas-2 dėl neįleidimo).

Ši nagrinėjama byla buvo sustabdyta, kol įsiteisės administracinėje byloje Nr. Nr.I2-2329-1064/2023 (teisminio proceso Nr.3-61-3-09512-2022-6) priimtas teismo sprendimas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. Nr.I2-2329-1064/2023 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 159-1026, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Pareiškėjas sprendimą skundė apeliacine tvarka, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o atsakovas Tarnyba apeliaciniu skundu prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti sprendimo dalį dėl Sprendimo dėl grąžinimo visa apimtimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. birželio 7 d. nutartimi, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nutarė apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. LVAT sprendė, kad pareiškėjas, nors ir ginčijo buvimo Šengeno erdvėje apskaičiavimo metodiką, nei Tarnybos pareigūnams, nei teismui nepateikė įrodymų, kad Sprendime dėl neįleidimo padaryta išvada dėl jo buvimo termino yra nepagrįsta (nutarties 67 dalis). Teisėjų kolegija taip pat vertino, kad bylos duomenys patvirtina, jog Tarnybos pareigūnai tinkamai Sprendime dėl neįleidimo nustatė, kad pareiškėjas viršijo jam nustatytą 90 dienų per 180 dienų laikotarpį buvimo terminą ir 2022 m. lapkričio 26 d. neįgijo teisės atvykti į Šengeno erdvę, dėl ko vadovaujantis Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies b) punktu ir 14 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui pagrįstai 2022 m. lapkričio 26 d. nebuvo leista atvykti (nutarties 68 dalis).

Taigi, ir išnagrinėtoje susijusioje byloje pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje (Šengeno erdvėje) trukmė skaičiuota analogiškai, ginčytas Sprendimas-2 dėl neįleidimo priimtas vadovaujantis tokiu pačiu teisiniu reglamentavimu, kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje, bei pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, kurie yra keliami viešojo administravimo subjektų priimamų sprendimų turiniui, kadangi iš sprendimo turinio nėra įmanoma suprasti sprendimo priėmimo teisinių pagrindų, motyvų.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Teismo vertinimu, iš skundžiamo Sprendimo matyti, kokiu pagrindu pareiškėjui atsisakyta leisti atvykti į Lietuvos Respubliką kertant valstybės sieną. Tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendimas, neleidžia laikyti šio Sprendimo nemotyvuotu, neobjektyviu ar neatitinkančiu VAĮ nuostatų. Sprendime, pagrindžiant teisės normomis, yra nurodyta, kodėl pareiškėjui atsisakyta leisti atvykti į Lietuvos Respubliką kertant valstybės sieną, todėl teismo vertinimu, jis yra tinkamai pagrįstas ir nėra pagrindo teigti, jog atsakovė nesilaikė objektyvumo, proporcingumo ar gero administravimo principų. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog VSAT priimtas Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis ar jo turinys neatitinka teisės normų reikalavimų, t. y. atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytus reikalavimus.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad VSAT iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

VSAT 2022 m. lapkričio 16 d. sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui leisti atvykti į Lietuvos Respubliką kertant valstybės sieną, paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 – 134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.