Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. V. ir nuteistojo A. G. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 222 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 50 MGL (1882 eurų) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, į bausmės dalį įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2008-10-20 iki 2008-10-22, t. y. dvi paros (1:2).

Baudžiamasis procesas A. G. atžvilgiu pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BK 95 str. 1 d. 1 p. b pap., BPK 3 str. 1 d. 2 p.).

Nukentėjusiųjų G. P. ir G. V. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, jei dėl to negalima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, o būtent: būdamas individualios įmonės savininku, atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, į apskaitą neįtraukė visų ūkinių operacijų, ūkinių įvykių, susijusių su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžiu arba struktūros pasikeitimu, visų ūkinių operacijų ir įvykių nepagrindė apskaitos dokumentais, t. y. laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 12 d. iki 2008 m. rugpjūčio 19 d. Ž. V. sumokėjo 12 400 Lt darbo užmokestį, šio atlyginimo neįformino apskaitos dokumentais ir neįrašė į įmonės buhalterinę apskaitą, laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 14 d. iki 2008 m. liepos 1 d. S. S. išmokėjo 3100 Lt darbo užmokestį, šio atlyginimo neįformino apskaitos dokumentais, neįrašė į įmonės buhalterinę apskaitą, šiais veiksmais įmonės savininkas A. G. pažeidė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d. – „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 str. 1 d. „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 12 str. 4 d. „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruoti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“ reikalavimus, dėl ko negalima nustatyti iš dalies A. G. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2008 metais.

Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad būdamas darbdaviu, pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas, o būtent, A. G. būnant individualios A. G. įmonės savininku, kuris yra atsakingas įmonėje už darbų saugos ir sveikatos reikalavimų vykdymą ir instruktavimą, neinstruktavo nuo 2008 m. vasario 12 d. nelegaliai A. G. komercinėje įmonėje dirbančio Ž. V., 2008 m. rugpjūčio 20 d., tiksliai nenustatytu laiku, automobilių angare, (duomenys neskelbtini), žinodamas ir suprasdamas, kad Ž. V. neinstruktuotas pagal saugos ir sveikatos instrukcijas, per dirbtuvių vedėją J. V., kuris darbuotojų ir sveikatos klausimais neatestuotas ir kuriam nesuteikta teisė instruktuoti, pavedė atlikti Ž. V. darbą – automobiliui „Mersedez Benz 1833 ACTROS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pakeisti kairės pusės oro pagalvę, neinstruktuotam Ž. V. atsukus oro pagalvės vamzdelį, įvyko nelaimingas atsitikimas – automobilio kabinos greitas nusileidimas, dėl to žuvo Ž. V., šiais veiksmais darbdavys A. G. pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 str. 1 d. „darbdavys negali reikalauti, kad darbuotojas pradėtų darbą įmonėje, jeigu jis neinstruktuotas saugiau dirbti jam pavestą darbą, kai darbuotojui nepakanka profesinių įgūdžių arba instruktavimo metu suteiktų žinių, kad darbuotojas galėtų saugiai dirbti ir nebūtų pakenkta jo sveikatai, darbdaviui atstovaujantis asmuo, darbdavio įgaliotas asmuo organizuoja darbuotojo mokymą darbo vietoje...“, taip pat pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo atestavimo tvarkos 29.3 punkto „kiekvienas darbuotojas instruktuojamas individualiai, paaiškinant, kaip saugiai atlikti konkrečius jam pavestus darbus, technologines gamybines darbo operacijas“ reikalavimus.

Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad suklastojo ir panaudojo žinomai suklastotus tikrus dokumentus, tai yra, žinodamas ir suprasdamas, kad 2008 m. rugpjūčio 20 d. Ž. V. prašymas priimti į darbą A. G. komercinę įmonę yra suklastotas, 2008 m. rugpjūčio 20 d., po įvykusio nelaimingo atsitikimo A. G. komercinėje įmonėje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, žinodamas ir suprasdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo už Ž. V. pasirašė 2008-08-20 darbo sutartyje Nr. 71, 2008-08-20 įmonės darbuotojų supažindinti su pareiginiais nuostatais, registracijos žurnale eilutėje „2008.08.20“ skiltyje „darbuotojo parašas“, 2008-08-20 įmonės darbuotojų, supažindintų su profesinės rizikos vertinimo dokumentais registracijos žurnale eilutėje „08.08.20“ skiltyje „darbuotojas parašas“, 2008-08-20 individualios įmonės įsakymų registravimo žurnale eilutėje „08.08.20...Ž. V.“ skiltyje „Įsakymo gavėjo parašas“, jis patvirtino šiuos dokumentus savo parašu ir tokiu būdu suklastojo tikrus dokumentus, bei juos panaudojo pateikdamas 2008-08-20 Valstybinės darbo inspekcijos darbuotojai ir policijos pareigūnams.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. V. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

Skunde nurodo, kad teismas skundžiamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje dėl kaltinimų pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, nustatė tik tai, kuo kaltinamasis A. G. yra kaltinamas, tačiau, pasak apelianto, teismas nenustatė ir netyrė, ar kaltinamasis A. G. iš viso padarė tas nusikalstamas veikas. Taip pat nurodo, kad, jeigu teismas nenustatė, ar kaltinamasis A. G. padarė apeliaciniame skunde aprašytas veikas, tai apeliantui nėra aišku, kaip teismas dėl kaltinimų pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį kaltinamojo A. G. atžvilgiu procesą gali nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Teigia, kad toks teismo vertinimas ateityje gali turėti pasekmių sprendžiant nukentėjusiojo civilinio ieškinio klausimus.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pagal visus pareikštus kaltinimus jį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skunde nurodo, skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis tiek dėl jo nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, tiek dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, naikintinas ir jam turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, kadangi jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktai).

Pirmiausia atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl veikų, numatytų BK 176 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, yra visiškai nemotyvuotas, nuosprendyje nepateikta jokia įrodymų analizė, neaišku ir nesuprantama, kokius faktinius duomenis teismas pripažino įrodymais, kokie įrodymai patvirtina minėtų veikų faktines aplinkybes, nuosprendyje niekaip nepasisakyta, kaip vertinami kaltinamąjį teisinantys įrodymai, ir išvis, kaip teismas vertino paties kaltinamojo poziciją (t. y. argumentuotą neprisipažinimą padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas) ar netgi kaltinimo pateiktus faktinius duomenis. Nurodo, jog teismas nuosprendyje teisingai pateikė nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tais atvejais, kai sprendžiamas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties klausimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-216/2010 ir kt.), tačiau pats tos praktikos ir nesilaikė. Teigia, kad Kasacinio teismo keliami reikalavimai reiškia, kad patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminų suėjimas savaime neatleidžia baudžiamąją bylą nagrinėjantį teismą nuo pareigos surašyti motyvuotą nuosprendį. Teismo pareiga yra vykdyti teisingumą. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad tik motyvuotą, argumentuotą teismo baigiamąjį aktą galima laikyti teisingumo vykdymu. Taip pat nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija kasacinėje byloje Nr. 2K-P-100/2008, pasisakydama dėl atvejų, kai baudžiamasis procesas dėl senaties nutraukiamas nuosprendžiu, nedviprasmiškai konstatavo, kad „nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla (...) taip pat nėra apkaltinamasis nuosprendis, tačiau priimant tokį nuosprendį turi būti nustatyta, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos visos BPK 305 straipsnio 1 dalyje 1-3 punktuose nurodytos aplinkybės“. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos ir tuo pačiu nuosprendžiu nutraukė baudžiamąjį procesą pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, nes konstatavo, kad suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai. Taigi nurodo, kad teismas priėmė teisingos formos procesinį dokumentą – nuosprendį, nes būtent to tokiais atvejais (kai dėl vienų veikų kaltinamasis pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – procesas nutraukiamas suėjus senačiai) reikalauja ir LAT praktika, tačiau priimdamas nuosprendį teismas turėjo laikytis BPK 305 straipsnyje išdėstytų reikalavimų jo turiniui. Šiuo atveju, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys visiškai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies, 4 dalies nuostatų – nuosprendyje tik formaliai perrašyta, kuo A. G. buvo kaltinamas, tačiau nenurodyta nei įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, nei įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Nurodo, kad teismas padarė išvadą, kad suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, nors nepateikė jokios įrodymų analizės ir jokių motyvuotų išvadų dėl BK 176 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų buvimo apskritai. Nuteistojo teigimu, teismų praktikoje laikomas vieningos pozicijos, kad baudžiamąjį procesą nutraukti dėl senaties galima tik įrodžius ir konstatavus nusikalstamos veikos buvimą. Jei nusikalstamos veikos sudėtis nenustatoma, asmuo turi būti išteisintas, t. y. priimtas išteisinamasis nuosprendis, o ne priimamas sprendimas nutraukti baudžiamąjį procesą dėl senaties. Be to, nurodo ir tai, kad tokiu būdu teismas suvaržė nuteistajam A. G. teisę veiksmingai gintis ir nuo kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi nustatydamas šios veikos faktines aplinkybes jis rėmėsi kaltinimų pagal BK 300 straipsnį aplinkybėmis – teismas teigė, jog nukentėjusysis Z. V. jo įmonėje dirbo nelegaliai, gaudavo kažkokį tariamą atlygį iki 2008 m. rugpjūčio 20 d. nelaimingo atsitikimo (taigi, tą dieną įvykusio dokumentų įforminimų nelaikė teisėtu, o tai yra esminis kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį momentas). Teigia, kad visi trys pareikšti kaltinimai A. G. yra glaudžiai susiję ir privalėjo būti analizuojami iš esmės, o dabar išėjo taip, kad dėl dviejų kaltinimų teismas įrodymų ir motyvų nepateikė, o analizuodamas trečią – rėmėsi faktinėmis aplinkybės iš pirmų dviejų kaltinimų. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka jokių tokio pobūdžio procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų ir turi būti panaikintas. Taip pat nurodo manantis, kad pirmosios instancijos teismas ne tik pažeidė baudžiamojo proceso reikalavimus, bet ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 13 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant mokesčių vengimo ir kitų nusikaltimų finansams baudžiamąsias bylas (BK 322, 323, 324, 325 straipsniai)“ 30 punktą, tik ūkio vadovas atsako už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą tuo atveju, jei ūkio subjekto vadovas pats tvarko buhalterinę apskaitą. Apelianto teigimu, aiškindamas šias nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę (kasacinė byla Nr. 2K-41/2012), kad tik tuo atveju, kai įmonės vadovas pats veda buhalterinę apskaitą arba nors ir ne pats, tačiau jis paslepia, sunaikina buhalterinės apskaitos dokumentus, jis atsako pagal BK 222 straipsnį savarankiškai nepriklausomai nuo asmens, atsakingo už buhalterinės apskaitos vedimą, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Dar vienas atvejis, kai įmonės vadovas atsako už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, tai nusikaltimo tarpinio vykdymo atvejis (pastarojo atvejo byloje nenustatyta). Visais kitais atvejais, nuteistojo įsitikinimu, už apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą atsako asmuo, kuris pagal darbo sutartį buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, paprastai – įmonės buhalteriai. Šioje byloje, pasak nuteistojo, akivaizdžiais įrodymais (liudytojos D. N. parodymais, kitų liudytojų parodymais, paties A. G. parodymais, pagaliau – oficialiais A. G. individualios įmonės buhalteriniais dokumentais) nustatyta, kad A. G. individualioje įmonėje yra savarankiška buhalterinės apskaitos tarnyba, įmonėje yra buhalterio etatas ir nuo 1999-04-01 buhaltere dirba liudytoja D. N.. Taigi nurodo, kad būtent ji ir buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Teigia, kad, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą, buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos vedimas bei tvarkymas yra ne tas pats. A. G. negali atsakyti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį visų pirma dėl to, kad šioje situacijoje jis yra netinkamas subjektas, BK 222 straipsnio 1 dalis numato reikalavimus specialiam subjektui. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad įmonės vadovas buhalterei sąmoningai pateikinėjo suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus, kad ji juos įtrauktų į apskaitą, arba sąmoningai nuslėpė ar sunaikino kažkokius apskaitos dokumentus. Tokio pobūdžio aplinkybės neatsispindi ir A. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pareikštame kaltinime. Taip pat nurodo, kad nėra jokių duomenų ir apie A. G. bei D. N. bendrininkavimą apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, pati A. N. byloje yra tik liudytoja. Todėl mano, kad jis negalėjo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą, nes jos jis iš tikrųjų netvarkė, neprisidėjo prie apskaitos tvarkymo, nenaikino, neslėpė buhalterinės apskaitos dokumentų ir suklastotų apskaitos dokumentų nepateikinėjo buhalterei. Nuteistojo įsitikinimu, byloje išvis nėra jokių duomenų, kad jis pildė kokius nors žiniaraščius ar kitus su buhalterine apskaita susijusius dokumentus. Dėl to mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino BK 222 straipsnio 1 dalies taikymą, neatsižvelgė į minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir nepagrįstai pripažino jį BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo vykdytoju. Taip pat nurodo, kad nepagrįsti bylos medžiagoje esančiais faktiniais duomenimis ir kiti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginiai dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo (konkrečiai dėl pačios veikos ir kilusių padarinių). Teigia, kad kaltinimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį grindžiamas FNTT prie Lietuvos Respublikos VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus Šiaulių apskrities skyriaus specialistės A. Č. 2009-09-21 specialisto išvada Nr. 5-4/89, tačiau, pasak apelianto, šio dokumento analizė rodo, kad specialisto išvada yra sąlyginė, visiškai tikimybinė, paremta ne oficialiais buhalterinės apskaitos dokumentais, o neaiškaus turinio duomenimis. Nurodo, jog specialistė konstatavo, kad A. G. individualioje įmonėje tiriamuoju laikotarpiu buhalterinę apskaitą tvarkė D. N.. Taip pat nurodo, kad, tirdama įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, specialistė jokių buhalterinės apskaitos vedimo pažeidimų nenustatė, apeliantas ypač atkreipia dėmesį, kad nenustatyta jokių grynųjų pinigų likučių įmonės kasos knygoje ir Didžiojoje knygoje neatitikimų, nes pastaroji aplinkybė, pasak nuteistojo, turi esminę reikšmę sprendžiant, ar įmonės darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas laikantis teisės aktų reikalavimų. Teigia, kad įmonės kasoje grynųjų pinigų likutis atitinka pirminius buhalterinius dokumentus, o specialisto išvada nenustatė, kad įmonė turėjo neapskaitytų grynųjų pinigų, kuriuos bent teoriškai būtų buvę galima panaudoti kokiems nors neteisėtiems mokėjimams. Taigi nurodo, kad ši specialisto išvados dalis, atitinka tyrimo pobūdį, naudotus metodus, įstatymo reikalavimus. Tačiau, pasak apelianto, kitoje išvados dalyje specialistė, nors turėjo atlikti (ir iš esmės atliko) įmonės ūkinės-finansinės veiklos tyrimą, tačiau rėmėsi ne buhalterinės apskaitos dokumentais ir padarė tikimybines ir sąlygines išvadas, kuriomis nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė pirmosios instancijos teismas. Nurodo, jog, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą, buhalterinis apskaitos dokumentas yra popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nurodytas dokumentas (2 straipsnis). Tačiau, pasak nuteistojo, specialistė, pateikdama tikimybinio pobūdžio išvadas apie tariamai įvykusias ir buhalterinėje apskaitoje atspindėtas ūkines operacijas rėmėsi Ž. V. užrašų knygele, kurią tyrė kartu su įmonės buhalteriniais dokumentais. Dėl to nurodo, kad privataus asmens užrašų knygelė nėra buhalterinės apskaitos dokumentas. Taip pat nurodo, jog specialistė, pateikdama A. G. individualios įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimą, rėmėsi ir liudytojų parodymais. Taigi teigia, kad šiuo atveju specialistė viršijo savo įgaliojimus. Nurodo, jog aukštesniųjų teismų praktikoje pasisakyta, kad specialistas, atlikdamas įmonės ūkinės-finansinės veiklos tyrimą ir pateikdamas išvadas, turi vertinti apskaitos dokumentus, o ne vadovautis liudytojų parodymais ar jų pateiktais darbo užmokesčio apskaičiavimo užrašais, kurie nėra apskaitos dokumentai (naujausia iš teismų praktikos – Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartis byloje Nr. 1A-330/2014). Kita vertus, apeliantui visiškai nesuprantama, kodėl specialistė analizavo tik tų liudytojų, kurių nurodomos aplinkybės nepalankios kaltinamajam, parodymus ir nekreipė dėmesio į asmenų, paneigiančių tariamo neteisėto atlyginimo mokėjimo faktų buvimą, parodymus. Akcentuoja, kad aukštesnieji teismai nepritaria tokiai praktikai, kada ūkinės finansinės veiklos tyrimą atliekanti specialistė atlikdama tyrimą remiasi ne buhalterinės apskaitos dokumentais, o subjektyviais asmenų parodymais. Tai, pasak apelianto, reiškia, kad byloje pateikta specialisto išvada Nr. 5-4/89 neatitinka BPK 90 straipsnio reikalavimų, nes specialisto naudojami tyrimo metodai turi atitikti tyrimo pobūdį, o išvados motyvuotai, nuosekliai ir logiškai išplaukti iš specialisto išvados, kaip procesinio dokumento, tiriamosios dalies. Šiuo atveju, nuteistojo įsitikinimu, šių įstatymo reikalavimų specialistė nesilaikė, todėl jos išvados teismas neturėjo pagrindo vertinti kaip A. G. kaltę patvirtinančio įrodymo. Nurodo, kad tariami Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimai teismo apkaltinamajame nuosprendyje nustatyti remiantis liudytojo S. S. ir nukentėjusiosios G. P. parodymais apie tai, kad A. G. individualioje įmonėje S. S. ir Ž. V. tam tikrą laikotarpį buvo mokamas darbo užmokestis, kuris neapskaitytas įmonės buhalterinėje apskaitoje. Tačiau, pasak apelianto, nė vienas byloje apklaustas asmuo nematė ir nepatvirtino fakto, kad Ž. V. atlyginimas buvo mokamas A. G. individualioje įmonėje. Pats Ž. V. buvo liudytojo J. V. pažįstamas ir galėjo lankytis A. G. individualios įmonės patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau atkreipia dėmesį, kad šioje teritorijoje yra net kelios įmonės, ir Ž. V. galėjo lankytis ar netgi dirbti kažkokius darbus jose. Mano, kad vien buvimas įmonės teritorijoje dar nereiškia, kad Ž. V. atliko darbines funkcijas. Nuteistasis, analizuodamas kiekvieną tariamą įrodymą apie Ž. V. „darbą“ nuo 2008 m. vasario mėn. iki 2008 m. rugpjūčio 19 d. (dokumentais nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 20 d. Ž. V. įmonėje jau dirbo), mato, kad 1) jokių objektyvių duomenų, tarp jų rašytinių dokumentų, oficialių buhalterinės apskaitos dokumentų apie Ž. V. darbą minėtu laikotarpiu nėra; 2) apklausti absoliuti dauguma liudytojų, išskyrus akivaizdžiai suinteresuotus asmenis ar duodančius prieštaringus parodymus, neigia Ž. V. darbo faktą (liudytojai D. N., J. R., V. R., J. V., A. D., D. S.); 3) nenustatyta, kad A. G. individuali įmonė aptariamu laikotarpiu būtų disponavusi neapskaitytais grynaisiais pinigais, įmonės kasos likučiai pagrįsti dokumentais, neatitikimų buhalterinės apskaitos registruose tarp jų nėra; 4) netgi tie liudytojai, kurie nurodė, jog, jų manymu, Ž. V. tariamai dirbo A. G. individualioje įmonėje – E. P., R. M., R. N., A. M., A. L. – niekada nematė, kaip ir kieno pinigais Ž. V. buvo mokamas tariamas darbo užmokestis; 5) nukentėjusioji G. P. nurodė, kad pinigus Ž. V. mokėjo asmuo vardu A. (galbūt A. I.), vėliau – J. V., nors nė vieno pinigų mokėjimo fakto ji pati nematė. A. I. ir J. V. apklausti paneigė pinigų Ž. V. (kaip ir liudytojui S. S.) mokėjimą. Atkreipia dėmesį, kad nepaisant šių asmenų parodymų, niekas niekada nematė, kad pinigus Ž. V. (kaip ir S. S.) mokėjo A. G.. Taigi nurodo manantis, kad visi šie duomenys nepatvirtina ir S. S. tariamo neapskaityto atlyginimo už du mėnesius gavimą. Pats S. S. teigia, kad jam algą vokelyje mokėjo asmuo, vardu A.. A. I. atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas, nenustačius, kad jis padarė kokią nors nusikalstamą veiką. S. S. ir G. P. yra giminaičiai, o G. P., kaip buvusi Ž. V. sugyventinė, turi aiškų turtinį interesą byloje, tai rodo ir jos pareikšto civilinio ieškinio dydis, todėl jų parodymai apeliantui kelia abejonių ir turi būti vertinami kritiškai. Apibendrindamas tai, kas paminėta, konstatuoja, kad patikimų, objektyvių įrodymų apie tai, kad A. G. įmonėje buhalterinė apskaita buvo vedama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nėra. Priešingai, visi įmonės buhalteriniai dokumentai yra tvarkingi, įmonė nuolat ir laiku teikė VMI ir kitoms suinteresuotoms institucijoms pelno (nuostolio) ataskaitas, deklaracijas, jokių abejonių dėl įmonės veiklos skaidrumo ar gebėjimo nustatyti tikrąją finansinę, ūkinę būklę, turto ar įsipareigojimų dydį bei struktūrą niekam nekildavo. Dėl to mano, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių buvimą pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis vien prielaidomis, suinteresuotų liudytojų abejotinais ir prieštaringais parodymais, kurių nepatvirtina ne tik A. G. įmonės administracijos darbuotojai, bet ir buhalteriniai dokumentai. Todėl nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl jo nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį naikintinas ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat nurodo, kad kaltinimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 176 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas ir dėl šios dalies taip pat turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Teigia, kad jis nei pažeidė darbų saugos ar sveikatos darbe reikalavimus, nei yra tinkamas atsakomybės pagal BK 176 straipsnio 1 dalį subjektas. Nurodo, kad jau pats jam suformuluoto kaltinimo pobūdis rodo, kad byloje yra akivaizdūs prieštaravimai dėl to, kieno pavedimu ir kokį darbą atliko Ž. V.. Kaltinime teigiama, kad konkrečią užduotį pastarajam per dirbtuvių vedėją J. V. davė pats įmonės savininkas A. G.. Tačiau ši išvada yra išgalvota ir visiškai neparemta baudžiamosios bylos medžiagoje esančias faktiniais duomenimis. Nurodo, jog įmonės savininkas niekada neduodavo konkrečių nurodymų darbininkams, kurie dirbo jiems priklausančius darbus dirbtuvėse. Darbus skirstė, atsižvelgdamas į pareigybės aprašymą, dirbtuvių vedėjas J. V.. Įmonės vadovas A. G. su konkrečių darbų skirstymu dirbtuvėse dirbantiems darbininkams neturėjo nieko bendro. Pasak nuteistojo, byloje ištirti įrodymai rodo, kad konkretus pavedimas Ž. V. remontuoti automobilį „Mercedes Benz ACTROS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Ž. V. nebuvo duotas. Apklaustas liudytojas J. V. viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nuosekliai parodė, kad 2008 m. rugpjūčio 20 d., jam dirbant dirbtuvių vedėju A. G. individualioje įmonėje, Ž. V. buvo įsidarbinęs pirmą dieną. Anksčiau Ž. V. ateidavo į įmonę, prašydavo darbo, bet nedirbo. 2008 m. rugpjūčio 20 d. rytą jis atėjusį Ž. V. nusiuntė pas direktorių A. G., ten buvo surašyti visi reikiami įdarbinti dokumentai, direktorius Ž. V. pravedė darbų saugos instruktažą ir Ž. V. išėjo praeiti medicininę komisiją. J. V. taip pat parodė, kad jokio konkretaus pavedimo atlikti konkretų darbą Ž. V. jis nedavė, tik pastarajam sakė, kad po pietų reikės keisti automobilio oro pagalvę ir tai reikės daryti su labiau patyrusiu darbuotoju E. M.. Šiuos liudytojo J. V. parodymus liudytojas E. M. patvirtino. Dėl to nuteistajam neaišku, iš kokių duomenų prokuratūra kaltinamajame akte padarė išvadą, kad pavedimą remontuoti automobilį per J. V. Ž. V. davė įmonės vadovas A. G., tokių duomenų byloje nėra. A. G. su konkrečiu pavedimu atlikti Ž. V. konkretų darbą – remontuoti automobilį „Mercedes Benz ACTROS“ nesusijęs, tokio pavedimo jis nedavė, kaip nedavė ir liudytojas J. V.. Atkreipia dėmesį į tai, kad oficialiais buhalterinės apskaitos dokumentais ir netgi nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktu nustatyta, kad Ž. V. 2008 m. rugpjūčio 20 d. dirbo pirmą dieną oficialiai A. G. individualioje įmonėje. Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo akte nustatyta, kad nelaimingo atsitikimo priežastys yra darbo atlikimas nustatyta tvarka neapmokyto ir /ar instruktuoto saugos ir sveikatos darbe klausimais asmens, pasireiškęs tuo, kad šaltkalviu priimtas Ž. V. pirmą darbo dieną prileistas prie darbo, davė jam pasiskaityti autošaltkalvio saugos ir sveikatos instrukciją, kurioje apie automobilio remontą praktiškai niekas neparašyta ir neįsitikinus, ar darbuotojas žino ir moka atlikti jam pavestą darbą. Ekspertas Titas Dėjus, surašęs ekspertizės aktą, tiek jame nurodė, tiek paaiškino ir teisiamajame posėdyje, kad nelaimingam atsitikimui įtakos turėjo Ž. V. veiksmai. Pastarasis netinkamu būdu atliko darbinę operaciją, pradėjo nuo baigiamosios operacijos, vietoj to, kad pakeltų ir paremtų automobilio kabiną. Nagrinėdamas nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktą, ekspertizės aktą ir eksperto paaiškinimus, nuteistasis mato, kad Ž. V. atliko darbą, kurio dirbti nemokėjo, jam paprasčiausiai trūko reikiamos profesinės kvalifikacijos. Būtent todėl dirbtuvių vedėjas J. V. jam buvo priskyręs dirbti po pietų labiau patyrusį porininką E. M.. J. V. negalėjo numatyti, kad pietų pertraukos pabaigoje į darbą Ž. V. ateis neblaivus ir pats savavališkai imsis darbo, kurio nemoka dirbti. Juo labiau, to numatyti negalėjo ir neprivalėjo įmonės vadovas A. G.. Taigi teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, iš kurių galima daryti prielaidą, kad A. G. turėjo galimybę numatyti, kad Ž. V. pietaudamas pasigers ir po to ateis į darbą. Atkreipia teismo dėmesį ir į tai, kad ekspertas T. Dėjus teisiamajame posėdyje paaiškino, jog, jei žmogus atėjo dirbti neblaivus, darbdavys privalo jį patikrinti alkoholio matuokliu ir neleisti dirbti, jei asmuo ateina dirbti savavališkai, darbdavys turėjo užrakinti dirbtuves. Tačiau, pasak apelianto, jam pareikštame kaltinime šios faktinės aplinkybės neatsispindi. Jis kaltinamas tuo, kad neinstruktavo Ž. V.. Tuo tarpu iš visos įmonės dokumentacijos matyti, kad Ž. V. buvo instruktuotas, apie jo priėmimą į darbą informuota „Sodra“. Mano, kad vien aplinkybė, kad rašysenos specialistė pateikė tikimybinę išvadą, kad tyrimui pateiktuose A. G. įmonės darbuotojų, supažindintų su pareiginiais nuostatais registracijos žurnale ir darbuotojų, supažindintų su profesinės rizikos vertinimo dokumentais registracijos žurnale, pasirašė ne Ž. V., neduoda pagrindo teigti, kad Ž. V. su šiais dokumentais nebuvo supažindintas. Grįsdamas tokį savo teiginį nurodo, kad specialisto išvada kelia abejonių savo patikimumu, kadangi, pagal Lietuvos teismo ekspertizės centre nusistovėjusią praktiką, naudojamą Europos Sąjungos šalyse, objektų tyrimą atlieka ir rašysenos ekspertizę pateikia mažiausiai du ekspertai (specialistai), nes garantuotos mokslinės metodikos, leidžiančios pasisakyti dėl rašto tapatumo, nėra, visuomet išlieka klaidos galimybė, ypač, jei tyrimą atlieka tik vienas specialistas. Antra, tiek liudytoja J. R., tiek pats A. G. patvirtino, kad Ž. V. tikrai 2008 m. rugpjūčio 20 d. ryte buvo atėjęs įsidarbinti, pasirašinėjo dokumentus, bet jam drebėjo rankos (atsižvelgiant į šias aplinkybes, kokybiškų rašysenos lyginamųjų pavyzdžių trūkumą apeliacinės instancijos teismo prašo papildomai apklausti rašysenos specialistę A. J. ir spręsti klausimą dėl rašysenos ekspertizės atlikimo). Taigi teigia, kad duomenų, jog šie dokumentai (kaip ir darbo sutartis bei kiti kaltinime pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išvardyti dokumentai) yra netikri ar suklastoti, A. G. neturėjo ir negalėjo turėti. Kaltė yra būtinas kiekvienos nusikaltimo sudėties požymis. Dėl to nurodo, kad jo veiksmuose jos nėra, nes jis subjektyviai suvokė, kad Ž. V. yra instruktuotas ir gali tinkamai atlikti darbą, prižiūrimas labiau patyrusių darbuotojų. Visa A. G. individualios įmonės dokumentacija, susijusi su darbuotojų sauga, yra atitinkanti teisės aktų nuostatus. Įmonėje dar 2005 m. savininko įsakymu Nr. 1-D įsteigta darbuotojų saugos ir sveikatos tarnyba. Darbų saugos klausimais nuolat buvo bendradarbiaujama su profesionaliais konsultantais – įmone „E.“. Mano, kad priežasčių, leidžiančių teigti, kad A. G., būdamas įmonės savininku, nesiėmė būtinų priemonių užtikrinti darbų saugą ir instruktažą įmonės darbuotojams, nenustatyta. Taigi nurodo, kad pagrindinė nelaimingo atsitikimo sąlyga buvo paties žuvusiojo Ž. V. itin neatsargūs veiksmai, girtumas, savavališkas priėjimas prie darbo priemonių, ką jei ir galėjo kas nors sutrukdyti, tai tik tiesioginis jo viršininkas, bet ne įmonės vadovas, kuris šių aplinkybių neturėjo ir negalėjo numatyti. Taigi teigia, kad pagal pareikštą kaltinimą dėl BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos A. G. turi būti išteisintas. Kita vertus, nurodo ir tai, kad pagal šiuo metu surinktus duomenis, tiesiogiai už neblaivaus darbuotojo prileidimą prie darbo turėtų atsakyti tiesioginis jo viršininkas – dirbtuvių vedėjas, o ne jis. Visa tai, pasak apelianto, rodo, kad tiesioginio priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir Ž. V. žūties jam atliekant savavališkai darbą, nėra. Todėl jis pagal BK 176 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas, kadangi nenustatyta jo neatsargi kaltė ir priežastinis ryšys tarp veiksmų ir kilusių padarinių. Taip pat nurodo, kad visiškai nepagrįstas ir jam pareikštas kaltinimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Nurodo, jog kaltinimo dalis, kurioje jis kaltinamas suklastojęs tikrus dokumentus, yra absoliučiai neteisinga, kadangi net jau aptartoje ir pagrįstų abejonių savo patikimumu keliančioje 2009-05-20 rašysenos specialistės A. J. išvadoje Nr. HS-23(09) nustatyta, kad kaltinime nurodomuose dokumentuose – darbo sutartyje, įmonės darbuotojų supažindinti su pareiginiais nuostatais, registracijos žurnale, įmonės darbuotojų, supažindintų su profesinės rizikos vertinimo dokumentais, registracijos žurnale, individualios įmonės įsakymų registravimų žurnale tose skiltyse, kur turėjo būti Ž. V. parašas, pasirašė ne jis. Taigi teigia, kad jis neklastojo šių dokumentų, o vien ta aplinkybė, kad šiuos dokumentus jis patvirtino savo parašu, nereiškia, kad jis juos suklastojo ir po to, žinodamas, kad jie suklastoti, panaudojo, pateikdamas Valstybinės darbo inspekcijos darbuotojams ir policijos pareigūnams. Nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią – kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad disponuoja žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti teisines pasekmes, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/210, Nr. 2K-559/2011 ir kt.). Nuteistojo įsitikinimu, šioje baudžiamojoje byloje nėra absoliučiai nė vieno įrodymo, leidžiančio padaryti išvadą, kad minėtų dokumentų tariamas suklastojimas (pagal bylos medžiagą – Ž. V. parašo padėjimo aplinkybės) jam buvo žinomos. Todėl teigia, kad jis ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas, nes jo veiksmuose nėra būtinųjų šios nusikaltimo sudėties požymių – veikos ir tiesioginės tyčios. Atkreipia dėmesį ir į kitus, esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus šio ikiteisminio tyrimo ir, iš dalies, teisminio nagrinėjimo metu. Pirmiausia nurodo, kad įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 5 d. nutartimi konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu J. V. buvo netesėtai paskirta kardomoji priemonė suėmimas. Ikiteisminio tyrimo teisėjas jį suimdamas nepagrįstai nustatė, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, jog šis asmuo padarė nusikalstamą veiką – tokiu atveju suėmimo pagrindų buvimo klausimas net negalėjo būti svarstomas. Viso šio neteisėto proceso iniciatorius, nuteistojo teigimu, buvo ikiteisminį tyrimą organizavęs ir jį kontroliavęs prokuroras. Taigi teigia, kad taip svarbiam bylos liudytojui J. V. buvo daromas didžiulis psichologinis spaudimas, fizinė prievarta (neteisėtai apribotos laisvės kitaip įvardyti negali), matyt, tikintis prisipažinimo ar parodymų prieš jį. Nepaisant to, J. V. išliko nuoseklus ir sąžiningas, jo parodymai turėtų būti vertinami kaip jo nekaltumo įrodymas. Be to, nurodo ir tai, kad bylos ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas truko nepateisinamai ilgai, nuo nelaimingo atsitikimo darbe iki nuosprendžio priėmimo praėjo beveik šešeri metai. Bylos nagrinėjimo metu buvo priimami sprendimai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, po to – dėl atnaujinimo, lygiagrečiai užtruko ir administracinės bylos nagrinėjimas dėl tariamai nelegalaus darbo fakto A. G. individualioje įmonėje, galiausiai, administracinė nuobauda taip ir nebuvo paskirta. Šios aplinkybės, nuteistojo teigimu, rodo, kad galbūt buvo ieškoma priežasčių bet kokiomis priemonėmis suversti kaltę jam, o pats nelaimingo atsitikimo tyrimas tikrai neturėjo tiek užtrukti, iškart nustačius Ž. V. neblaivumo faktą ir jo darbo aplinkybes. Priežasčių, kurios būtų vilkinusios procesą, nei iš paties jo, nei iš jo įmonės, nebuvo, visi reikalaujami dokumentai buvo pateikiami laiku, juos pareikalavus.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadovaujantis šia išvada, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai bei apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau BPK nenumatyta reikalavimo atsakyti į absoliučiai visus apeliacinio skundo argumentus.

Dėl BK 95 straipsnio taikymo.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. V. apeliaciniame skunde tvirtina, kad apylinkės teismas, dėl kaltinimų pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nutraukdamas baudžiamąją procesą A. G. atžvilgiu suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nenustatė ir netyrė, ar kaltinamasis A. G. iš viso padarė tas nusikalstamas veikas, todėl apeliantui nėra aišku, kaip teismas galėjo priimti tokį sprendimą.

Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl veikų, numatytų BK 176 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, yra visiškai nemotyvuotas, nuosprendyje nepateikta jokia įrodymų analizė, o toks nuosprendžio turinys visiškai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies, 4 dalies nuostatų. Nuteistojo teigimu, teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, kad baudžiamąjį procesą nutraukti dėl senaties galima tik įrodžius ir konstatavus nusikalstamos veikos buvimą, jei nusikalstamos veikos sudėtis nenustatoma, asmuo turi būti išteisintas, t. y. priimtas išteisinamasis nuosprendis, o ne priimamas sprendimas nutraukti baudžiamąjį procesą dėl senaties. Dėl to nuteistasis teigia, kad kaltinimai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 176 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti ir dėl šios dalies turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Taigi tiek nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. V., tiek nuteistasis A. G., nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria baudžiamasis procesas A. G. atžvilgiu pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantų argumentais nesutinka.

Nagrinėjamoje byloje A. G. buvo kaltinamas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, t. y. neatsargaus ir nesunkaus tyčinio nusikaltimų padarymu, kuriuos jis galimai įvykdė 2008 m. rugpjūčio 20 d. Pagal tuo metu galiojusią BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio redakciją (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija), asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas, vadinasi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas šioje baudžiamojoje byloje suėjo 2013 m. rugpjūčio 20 d.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad sprendimas, jog nagrinėjamojoje byloje yra suėję patraukimo baudžiamojoj atsakomybėn terminai, gali būti priimtas tik tinkamai nustačius senaties trukmei nustatyti svarbias aplinkybes, t. y. iš nustatytų aplinkybių turi būti aišku, kad kaltinamajame akte nurodytų veikų kvalifikavimas bei jų padarymų laikas nekelia abejonių.

Remiantis bylos medžiaga – apylinkės teismo teisiamųjų posėdžių metu duotais nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų G. V., G. P., liudytojų S. S., E. P., V. K. ir S. M., eksperto T. Dėjaus parodymais, nelaimingo atsitikimo darbe aktu (1 t., 157–158 b. l.), specialistų išvadomis Nr. 11Š-23 (09), Nr. 591/08 (04) (1 t., 35–38 b. l., 2 t., 63–68 b. l.), 2012-01-24 ekspertizės aktu Nr. 11-31(12) (6 t., 31–36 b. l.), 2012-10-09 ekspertizės akto Nr. 11-732 (12), 11-2377 (12) išvadomis, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustos specialistės A. J. parodymais, matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje pagrįstai nustatė A. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 176 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, požymius, ir jų padarymo laiką – 2008 m. rugpjūčio 20 d. Vadinasi, pagal bylos medžiagą pirmosios instancijos teismui senaties trukmės nustatymui svarbios aplinkybės (BK 176 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikalstamų veikų požymiai, jų baigtumo momentas) buvo pakankamai aiškios.

Tačiau BPK 3 straipsnyje yra numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš tokių aplinkybių, numatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas. Suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, asmens baudžiamasis persekiojimas negali būti vykdomas. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu (BK 95 straipsnis). Taigi baudžiamojo proceso įstatymo formuluotė senaties terminą sieja su draudimu pradėti arba tęsti baudžiamąjį procesą ir reikalavimu jį nutraukti suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas – su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Taigi nors A. G. ir prašo jį pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį – išteisinti, tačiau anksčiau nurodyti duomenys tvirtina, kad apylinkės teismo sprendimas – baudžiamąjį procesą A. G. atžvilgiu dėl nusikaltimų, numatytų BK 176 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalį, nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui – pagrįstas.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nebegali būti priimtas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis bei nuosprendis nutraukti bylą. Tokiu atveju vienintelis sprendimas yra nutraukti bylą teismo nutartimi (BPK 254 straipsnio 4 dalis) (kasacinės nutartys Nr. 2K-343/2013, 2K-10/2014).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamosios atsakomybės senaties institutas siejasi su nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje. Taigi teismo sprendime dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus senaties terminui negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-9/2012). Kartu tai reiškia, kad, nesant senaties termino ribose priimto nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas negali ir plačiau pasisakyti dėl nuteistojo A. G. ir nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. V. apeliacinių skundų argumentų, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. G. kaltumo / nekaltumo padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 176 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, bei, kaip ir pirmosios instancijos teismas, turi apsiriboti baudžiamosios atsakomybės senaties instituto aiškinimu ir taikymu.

Esant tokiai situacijai, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. V. apeliacinis skundas, ir nuteistojo A. G. apeliacinio skundo dalis, susijusi su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria baudžiamasis procesas A. G. atžvilgiu pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, atmestini.

Tačiau atkreiptinas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. V. dėmesys į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jo pareikštas civilinis ieškinys buvo ne atmestas, o paliktas nenagrinėtu, tai, pagal teismų praktiką, reiškia, kad civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo.

Nuteistasis A. G. pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka ir su ta skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio dalimi, kuria jis nuteistas už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Tvirtina, kad teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, jog netinkamai aiškino BK 222 straipsnio 1 dalies taikymą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir nepagrįstai pripažino jį BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo vykdytoju, kadangi ne jis, o buhaltere dirbanti liudytoja D. N. buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Taip pat apeliantas teigia ir tai, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių buvimą pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis vien prielaidomis, suinteresuotų liudytojų abejotinais ir prieštaringais parodymais, kurių nepatvirtina ne tik A. G. įmonės administracijos darbuotojai, bet ir buhalteriniai dokumentai.

Vis dėlto teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo apeliacinį skundą, konstatuoja, kad sprendžiant A. G. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. A. G. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Šiame straipsnyje atsakomybė nustatyta už šių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą, jei dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiomis veikomis yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka, taip pat ir valstybės finansiniai interesai. Reikalavimą įforminti ūkines operacijas ir įvykius įtvirtina Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnis, reglamentuojantis ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimą ir registravimą. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį (kai surašoma buhalterinė pažyma). Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Šį imperatyvą patvirtina ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, kuri numato, jog į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu.

Taigi buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Kartu apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.).

BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai jis sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, be to, įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-305/2009, 2K-216/2011, 2K-157/2011, 2K-233/2014).

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis A. G. ir neigia padaręs šią nusikalstamą veiką, tačiau jo kaltę padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtina nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų, jų parodymus atitinkančių liudytojų parodymai, specialistės išvada, bei kiti teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai. Šie duomenys gauti įstatymo nustatyta tvarka, išnagrinėti teismo posėdyje ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Šiame kontekste pažymima, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne tik byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, bet ir konkrečiomis Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, kurios susietos su faktinėmis aplinkybėmis lemiančiomis teisinių išvadų pagrįstumą. Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kokius Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus pažeidė nuteistasis ir kokia yra jo pareigos tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą apimtis.

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika šiuo konkrečiu atveju reiškėsi tuo, kad A. G., šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu būdamas A. G. individualios įmonės savininku, t. y. būdamas atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, į įmonės buhalterinę apskaitą neįtraukė visų ūkinių operacijų, ūkinių įvykių, susijusių su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžiu arba struktūros pasikeitimu, visų ūkinių operacijų ir įvykių nepagrindė apskaitos dokumentais ir apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenų neužregistravo ūkinių operacijų ir ūkinio įvykių dieną arba iškart po to, kai buvo galimybė tai padaryti, tuo pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, o būtent, jis laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 12 d. iki 2008 m. rugpjūčio 19 d. Ž. V. sumokėjo 12 400 Lt darbo užmokestį, šio atlyginimo neįformino apskaitos dokumentais ir neįrašė į įmonės buhalterinę apskaitą, laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 14 d. iki 2008 m. liepos 1 d. S. S. išmokėjo 3100 Lt darbo užmokestį, šio atlyginimo neįformino apskaitos dokumentais, neįrašė į įmonės buhalterinę apskaitą, ir būtent dėl šių Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimo iš dalies negalima nustatyti A. G. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2008 metais.

Ir nors apeliantas skunde pagrįstai nurodo, kad ne jis, o buhaltere dirbanti liudytoja D. N. buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą, tačiau atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Taigi buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2012, 2K-363/2014). Todėl atsakant į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, jog A. G., kaip įvykio metu buvęs A. G. individualios įmonės savininkas, negali būti pripažįstamas Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu, kadangi įmonės buhalteriją tvarkė liudytoja D. N., pažymima, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, įmonės vadovas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tuo atveju, kai jis paslepia, sunaikina ar nepateikia buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui visų būtinų dokumentų (kasacinio teismo nutartis Nr. 2K-41/2012). Šiuo atveju A. G. nuteistas už netinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, o tai reiškia, kad jo pareiga buvo pateikti buhalterinę apskaitą tvarkiusiai D. N. visus būtinus dokumentus apie jam neabejotinai žinomai įvykusias ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžiu arba struktūros pasikeitimu įmonėje. Nuteistajam to nepadarius, o buhalterei nežinant apie nelegalių darbuotojų priėmimą ir jiems nelegaliai mokamą darbo užmokestį, vien tik buhalterio įdarbinimas įmonėje ir pavedimas jam atlikti įmonės buhalterinę apskaitą neatleidžia vadovo nuo pareigos tinkamai organizuoti apskaitos tvarkymą, kaip numatyta Buhalterinės apskaitos įstatyme. Tai reiškia, kad buhalterinės apskaitos tvarkymas negali būti perkeliamas vien tik samdomo darbuotojo kompetencijai, tuo labiau tam, kuris apie vadovo sprendimus, susijusius su įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, pastarojo informuotas nebuvo. Vadinasi, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, A. G. pagrįstai pripažintas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu.

Taip pat apeliantas skunde teigia, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių buvimą pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis vien prielaidomis, suinteresuotų liudytojų abejotinais ir prieštaringais parodymais, kurių nepatvirtina ne tik A. G. įmonės administracijos darbuotojai, bet ir buhalteriniai dokumentai. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ir su šiais nuteistojo teiginiais nesutinka ir juos, kaip neatitinkančius byloje nustatytų aplinkybių, kaip nepagrįstus, atmeta. Minėta, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada. Byloje dėl nuteistojo E. G. apgaulingai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos apskaitos kilę padariniai nustatyti remiantis 2009 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvada Nr. 5-4/89 (2 t., 109–120 b. l.) dėl A. G. individualios įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimo. O tai, kad A. G. padaryti buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimai sukėlė 2009 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvadoje nurodytas pasekmes, t. y. kad jis, būdamas individualios įmonės savininku, atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtraukė visų ūkinių operacijų, ūkinių įvykių, susijusių su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžiu arba struktūros pasikeitimu, visų ūkinių operacijų ir įvykių nepagrindė apskaitos dokumentais, o būtent laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 12 d. iki 2008 m. rugpjūčio 19 d. Ž. V. sumokėjo 12 400 Lt darbo užmokestį, šio atlyginimo neįformino apskaitos dokumentais ir neįrašė į įmonės buhalterinę apskaitą, laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 14 d. iki 2008 m. liepos 1 d. S. S. išmokėjo 3100 Lt darbo užmokestį, šio atlyginimo neįformino apskaitos dokumentais, neįrašė į įmonės buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima nustatyti iš dalies A. G. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2008 metais, patvirtina:

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. V. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad jo sūnus, žuvusysis Ž. V., pas A. G. pradėjo dirbti 2008 metų pavasarį, dirbo neoficialiai, apie pusę metų šaltkalviu (7 t., 193–194 b. l.); nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. P. parodymai, kai ji parodė, kad Ž. V. buvo jos sugyventinis. A. G. įmonėje Ž. V. pradėjo dirbti nuo 2008 m. vasario 12 d., ir kaip jai sakė jis pats, nelegaliai. Pinigus jis gaudavo grynais į rankas, įdėtus į perlenktą lapelį, niekur nepasirašydavo. Taip pat parodė, kad Ž. V. buvo užsivedęs užrašų knygutę sau, kur rašydavo kiek gaudavo, kada dirbdavo, kada išeiginės (7 t., 195–196 b. l.); liudytojo A. L. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad Ž. V. pažinojo iš matymo, matė jį dirbtuvėse su dirbtuvių vedėju J. V.. Ir nors jis posėdžio metu teigė, kad nežino, ar Ž. V. dirbo A. G. įmonėje, tačiau pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 235 b. l.), kai jis buvo nurodęs, kad Ž. V. pažinojo kaip A. G. įmonės darbuotoją, kuris pas jį buvo pradėjęs dirbti šiek tiek vėliau nei jis (A. L. buvo pradėjęs pas A. G. dirbti 2007-12-22), juos patvirtino, kaip teisingus (6 t., 154 b. l.); liudytojo S. S. parodymai, kai jis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad dirbo A. G. įmonėje, o priimtas buvo per Ž. V., kuris buvo jo pažįstamas ir jau dirbo įmonėje. Jis pas A. G. įmonėje įsidarbino šaltkalviu, darbo sutartis nebuvo sudaryta, atlyginimą mokėdavo A., mokėdavo grynais į rankas, niekur nepasirašinėjo. Taip pat parodė, kad Ž. V. dirbo kaip ir jis, abu kartu eidavo į darbą, atlyginimą gaudavo iš A., taip sakė pats Ž. V.. Per tuos mėnesius kol dirbo, jam buvo išmokėta apie 2000 Lt (6 t., 212–213 b. l.); iš dalies liudytojo R. N. parodymai, kai jis parodė, kad pažinojo Ž. V., jį matydavo įmonės teritorijoje (6 t., 213 b. l.); liudytojo E. P. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad iki nelaimingo atsitikimo Ž. V. A. G. įmonėje dirbo mažiausiai 2–3 mėnesius, dirbo dažniausiai duobėje prie važiuoklių, angare (7 t., 110 b. l.); liudytojo V. K. parodymai, kai jis paaiškino, kad dirbo A. G. įmonėje nuo 2008-02-08 iki 2008-05-08 ar 10 d. Ž. V. pažinojo. Kai jis pats pradėjo dirbti pas A. G., po kelių dienų pradėjo dirbti ir Ž. V., tai buvo vasario mėnuo. Ž. V. dirbo prie variklių remonto. Atlyginimą gaudavo dalį pavedimu, dalį – grynais. Grynus pinigus mokėdavo garaže mechanikai, niekur nepasirašydavo kad gauna pinigus, būdavo perlenktas lapelis ir užrašyta pavardė, įdėti pinigai (7 t., 111 b. l.); liudytojo A. M. parodymai, kai jis paaiškino, kad dirbo A. G. įmonėje vairuotoju apie 4–5 metus. Kai jis dirbo, dirbo ir Ž. V.. Jis tvarkydavo mašiną, atlikdavo remonto darbus. Mašiną tvarkė 2–3 kartus, tiksliai neprisimena, Ž. V. buvo autošaltkalvis. Ž. V. dirbantį garaže matydavo visada (7 t., 111–112 b. l.); liudytojo A. P. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad kai buvo priimtas į darbą, Ž. V. jau dirbo, pasikalbėdavo su juo, kaip suprato, jis dirbo autošaltkalviu, dirbo kiekvieną dieną ir matydavo Ž. V. (7 t., 193 b. l.).

Vadinasi, 2009-09-21 specialisto išvada Nr. 5-4/89, kurioje konstatuoti A. G. padaryti Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-574 6 str. 2 d., 12 str. 1, 4 d. nuostatų reikalavimų pažeidimai, dėl ko tyrimo metu nebuvo negalima iš dalies nustatyti A. G. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2008 metais (2 t., 109–120 b. l.), atitinka tiek anksčiau nurodytus duomenis, tiek daiktų dokumentų pateikimo protokolą, iš kurio matyti, kad G. P. pateikė raudonos spalvos užrašų knygelę, priklausančią Ž. V., iš kurios turinio matyti, kad Ž. V. įmonėje pradėjo dirbti nuo 2008-02-12 ir žymėjo darbo ir nedarbo dienas bei gaunamą atlyginimą (2 t., 218 b. l.), tiek 2012-10-09 ekspertizės akto Nr. 11-732 (12), 11-2377 (12) išvadas, iš kurių matyti, kad tyrimui pateiktos Ž. V. užrašų knygelės puslapiuose: 7, 8, 9, 12, 13, 14, 15, 16 (išskyrus viršutinėje dalyje esančius įrašus „Liepa 18, 19, 20, 25, 26, 27, 28. 30“, „500“, „R R 31, 3, 4“), 17, 19, 21, 23, 25, 26, 27, 29 (išskyrus dešinėje puslapio pusėje, viršuje esantį įrašą „300“, dešinėje puslapio pusėje, apačioje parašytą įrašą „19 d.“), 75, 76, 77, 78, rankraštinius įrašus: mėnesių pavadinimus, skaičius, reiškiančius mėnesių dienas, pinigų sumas, parašė Ž. V. (6 t., 87–94 b. l.).

Taigi, pirmiau išdėstytais duomenimis, o ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis, kaip teigiama nuteistojo skunde, jo kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą – įrodyta.

Ir nors nuteistojo A. G. apeliaciniu skundu bandoma įtikinti, kad 2009-09-21 specialisto išvada Nr. 5-4/89 yra sąlyginė, visiškai tikimybinė, paremta ne oficialiais buhalterinės apskaitos dokumentais, o neaiškaus turinio duomenimis – Ž. V. užrašų knygele, kas nėra buhalterinės apskaitos dokumentas, taip pat tai, kad specialistė, pateikdama A. G. individualios įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimą, rėmėsi ir liudytojų parodymais ir taip peržengė savo kompetencijos ribas, kad byloje nėra jokių rašytinių, oficialių buhalterinės apskaitos dokumentų apie Ž. V. darbą minėtu laikotarpiu, o apklausta absoliuti dauguma liudytojų, išskyrus akivaizdžiai suinteresuotus asmenis ar duodančius prieštaringus parodymus, neigia Ž. V. darbo faktą, o tie liudytojai, kurie nurodė, jog, jų manymu, Ž. V. tariamai dirbo A. G. individualioje įmonėje – E. P., R. M., R. N., A. M., A. L. – niekada nematė, kaip ir kieno pinigais Ž. V. buvo mokamas tariamas darbo užmokestis, jog S. S. ir G. P. yra giminaičiai, o G. P., kaip buvusi Ž. V. sugyventinė, turi aiškų turtinį interesą byloje, tai rodo ir jos pareikšto civilinio ieškinio dydis, todėl jų parodymai apeliantui kelia abejonių ir turi būti vertinami kritiškai, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo su tuo sutikti. Pažymima, kad netikėti specialisto išvada, kurią atitinka tiek nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų – G. V. (7 t., 193–194 b. l.), G. P. (7 t., 195–196 b. l.) parodymai, tiek liudytojų A. L. (6 t., 154 b. l.), S. S. (6 t., 212–213 b. l.), iš dalies R. N. (6 t., 213 b. l.), E. P. (7 t., 110 b. l.), V. K. (7 t., 111 b. l.), A. M. (7 t., 111–112 b. l.), A. P. (7 t., 193 b. l.) parodymai, ir kurie atitinka ir kitus byloje esančius duomenis – 2012-10-09 ekspertizės akto Nr. 11-732 (12), 11-2377 (12) išvadas (6 t., 87–94 b. l.), apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo, kadangi visi šie duomenys atitinka vieni kitus ir bendrai sudaro vieningą loginę grandinę, patvirtinančią apelianto nusikalstamo veikos apimtį. Kartu šioje situacijoje pažymima, kad tiek specialisto išvada, tiek Ž. V. užrašų knygelė, tiek nuteistojo ginčijami ir savaip vertinami jam nenaudingų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai, yra eiliniai įrodymų šaltiniai, kurių patikimumas tikrinamas įprastiniais BPK numatytais būdais, ir kad nė vienas jų neturi pranašumo prieš kitus duomenis. BPK 20 straipsnio 1–5 dalyse nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Taip pat svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Šiuo atveju anksčiau nurodyti duomenys patvirtina vieni kitus, esminėmis detalėmis sutampa, vieni kitiems neprieštarauja bei atitinka kitus bylos duomenis. Taigi visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią, kad tiek Ž. V., tiek S. S. nelegaliai dirbo A. G. įmonėje, kurioje jiems buvo mokamas neoficialus, į įmonės buhalterinę apskaitą neįtrauktas atlyginimas. Todėl apygardos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi visais šiais vienas kitą patvirtinančiais duomenimis, kurie patvirtina aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai – tai, kad Ž. V. ir S. S. nelegaliai dirbo A. G. įmonėje, kurioje jiems buvo mokamas neoficialus, į įmonės buhalterinę apskaitą neįtrauktas atlyginimas.

Vertinant liudytojos J. R. parodymus, kai ji paaiškino, kad Ž. V. įsidarbino tą dieną, kai įvyko nelaimingas atsitikimas (6 t., 153–154 b. l.), ir liudytojo J. V. parodymus, kai jis parodė, kad Ž. V. buvo pirmą dieną įsidarbinęs (7 t., 18–19 b. l.), jų objektyvumą, patikimumą ir savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, pirmiausia atsižvelgiama į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su nuteistuoju, teikiamos informacijos svarbą ir patį įrodymų šaltinį. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys tvirtina, kad šie liudytojai parodymų davimo metu dirbo pas A. G., kuris buvo jų darbdavys. Antra, šių liudytojų, kaip ir paties nuteistojo, parodymai prieštarauja visiems anksčiau išdėstytiems ir išanalizuotiems duomenims. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo, ir iš dalies tokius jo parodymus atitinkantys liudytojų J. R. ir J. V. parodymai – atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kitų liudytojų – A. D. (6 t., 151–152 b. l.), R. A. (6 t., 152 b. l.), D. S. (6 t., 152–153 b. l.), A. I. (6 t., 155–156 b. l.), A. J. (7 t., 19 b. l.) – parodymų pasisakytina tai, kad jie grindžiant ar neigiant nuteistajam A. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes neinformatyvūs, kadangi visi jie parodė arba tai, kad nežino, ar Ž. V. dirbo, ar ne, arba tai, kad jie jo nepažinojo, taigi jie šioje byloje nagrinėjamų įvykių nei nepaneigia, nei nepatvirtina.

Taip pat nepagrįstai apeliantas skunde teigia, kad bylos medžiagoje esančiais faktiniais duomenimis nepagrįsti ir kiti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginiai dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo (konkrečiai, dėl pačios veikos ir kilusių padarinių). Pažymima tai, kad apgaulingos apskaitos tikslas – turėti naudos: nemokėti valstybei mokesčių, sumokėti mažiau ar bendrai jų išvengti. Šiuo atveju įmonės savininkas A. G., nelegaliai įdarbindamas du darbuotojus ir jiems mokėdamas neoficialų, į įmonės buhalterinę apskaitą neįtrauktą, atlyginimą, sumokėjo mažiau mokesčių. Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnių taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-233/2014). Būtent šiuo atveju dėl tokių A. G. padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų, dėl į apskaitą neįtrauktų visų ūkinių operacijų, ūkinių įvykių, susijusių su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžiu arba struktūros pasikeitimu, visų ūkinių operacijų ir įvykių nepagrindus apskaitos dokumentais, 2008 metų laikotarpiu, nebuvo galima iš dalies nustatyti A. G. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, kadangi A. G. savo buhalterinėje apskaitoje dviejų asmenų įdarbinimo ir jiems mokamo atlyginimo nefiksavo, o neatliekant ikiteisminio tyrimo ir tik tikrinant jo įmonės buhalterinius dokumentus, to nustatyti nebuvo galima.

Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi visus šiuos bylos duomenis, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nuteistojo kaltės jam padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Pagal byloje nustatytas aplinkybes visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti pagrįstai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad A. G. baudžiamasis įstatymas būtų buvęs pritaikytas netinkamai ir dėlto nėra jokio pagrindo, kaip to prašo skunde nuteistasis, jį išteisinti. Dėl to nuteistojo apeliacinis skundas, kaip nepagrįstas – atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. V. ir nuteistojo A. G. apeliacinius skundus atmesti.