Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus energija“ dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

“ Šalys susitaria, kad jei Nuomininkas ilgiau nei 60 (šešiasdešimt) kalendorinių dienų uždelsia atsiskaityti su šilumos tiekėju už suteiktas paslaugas arba Nuomininko skola viršija 1500 LTL sumą, Šilumos tiekėjas, turi teisę vienašališkai ir nesikreipdamas į teismą nutraukti su Nuomininku sudarytą Šilumos pirkimo - pardavimo ar Šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartį (ir karšto vandens pirkimo - pardavimo sutartį, jei konkrečiam pastatui Šilumos tiekėjas yra ir karšto vandens tiekėjas). Apie būsimą (ar numatomą) sutarties nutraukimą Šilumos tiekėjas privalo iš anksto, bet ne vėliau kaip prieš 10 (dešimt) kalendorinių dienų raštu informuoti Šilumos vartotoją ir konkretų Nuomininką. Tokiu atveju (taip pat sutarties 28,29 punktuose numatytais ir kitais analogiškais atvejais, kai pasibaigia tarp Šilumos tiekėjo ir Nuomininko dėl konkretaus Turto pasirašytos šilumos pirkimo - pardavimo ar šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartys (ir karšto vandens pirkimo - pardavimo sutartys, jei konkrečiam pastatui Šilumos tiekėjas yra ir karšto vandens tiekėjas)) Šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo tarpusavio santykiams taikomos atitinkamos šios Sutarties nuostatos (įskaitant, bet neapsiribojant šios Sutarties 17.2 punktą)“.

Tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašo ieškinį tenkinti, nes sutarties 30 punktas pažeidžia imperatyviąsias įstatymo nuostatas, todėl yra niekinės ir negaliojančios.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas dalinai.

Teismas ieškinį tenkina iš dalies – ieškovo reikalavimą dėl UAB ,,Vilniaus energija", Vilniaus miesto savivaldybės ir SĮ ,,Vilniaus miesto būstas" 2010-10-08 sudarytos trišalės šilumos pirkimo-pardavimo sutarties 30 punkto pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu teismas tenkina, o reikalavimą dėl restitucijos taikymo atmeta. Teismas nustatė, kad UAB ,,Vilniaus energija", Vilniaus miesto savivaldybės ir SĮ ,,Vilniaus miesto būstas" 2010-10-08 sudarytos trišalės šilumos pirkimo-pardavimo sutarties 30 punktas prieštarauja LR CK 1.80 str. ir 6.390 str. normoms. Sudarant 2010-10-08 Šilumos pirkimo-pardavimo sutartį šalys nesivadovavo galiojančiomis civilinio kodekso imperatyviomis normomis, o konkrečiai LR CK 6.188 str. 2 d., 6.390 str. numatytų teisinių santykių tiekiant energiją vartotojams reglamentavimu, todėl, vadovaujantis LR CK 6.226 str. 1 d., yra pagrindas pripažinti UAB ,,Vilniaus energija", Vilniaus miesto savivaldybės ir SĮ ,,Vilniaus miesto būstas" 2010-10-08 sudarytos trišalės šilumos pirkimo-pardavimo sutarties 30 punktą niekiniu ir negaliojančiu. Įstatymų leidėjas LR CK 6.390 str. 5 d. numatė, kad su vartotoju, naudojančiu energiją buitinėms reikmėms, yra ribota energijos tiekimo įmonės teisė nutraukti sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-10-23 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-431/2012 išanalizavo energijos tiekėjo ir vartotojo, vartojančiu paslaugas buitinių poreikių tenkinimui, teisinius santykius galiojančių teisės normų plotmėje:

“Šilumos energija tiekiama šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu (CK 6.383 straipsnis). Taigi šilumos vartotojo pareiga mokėti už tiekiamą šilumos energiją siejama su asmeniu, kuris tokią pareigą yra prisiėmęs pagal sutartį. Teisės aktuose dėl šilumos ir karšto vandens pirkimo–pardavimo nereglamentuota situacija, kai patalpų savininkas yra išnuomojęs gyvenamąsias patalpas nuomininkui, ir šis yra faktinis šilumos bei karšto vandens vartotojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad pagal bendrąją taisyklę šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir atitinkamai pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas. Tokio reglamentavimo pagrindu konstatuota, kad, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kurioms tiekiamas šilumos energija, šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008; kt.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia išvada padaryta byloje, kai šilumos energija buvo tiekiama savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam butui, kuris kaip socialinis būstas išnuomotas trečiajam asmeniui, su kuriuo nors ir sudaryta nuomos sutartis, tačiau joje neaptarta nuomininko pareiga atsiskaityti už sunaudotą šilumos energiją, juolab nuomininkas nesudaręs su tiekėju šilumos tiekimo sutarties. Dėl to šioje byloje kartu išaiškinta, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos rašytinės sutarties su tiekėju, laikytina, kad šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, kuriam tiekiama šiluma, savininko (žr. Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008; kt.). Taigi, nesant rašytinės šilumos tiekimo sutarties ir buto savininkui neaptarus su buto nuomininku atsiskaitymo už šilumą tvarkos, buto savininkas laikytinas atsakingu už butui tiekiamą šilumą.

Kasacinio teismo išaiškinta ir tai, kad šilumos energijos ir karšto vandens vartojimo sutarties dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir jų nuomininkas; šilumos energijos bei karšto vandens tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos ir karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarties šalimi; jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-209/2010, 2009 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-549/2009; kt.).

Pagal CK 6.383 straipsnio 3 dalį energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji. Kartu ši sutartis laikoma ir vartojimo sutartimi, kuriai taikomos CK 6.188 straipsnio 2 dalies nuostatos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešųjų sutarčių atsiradimą lėmė aplinkybė, jog Lietuvos ūkyje veikia ne viena natūrali monopolija ir valstybei tenka specialiai reglamentuoti tam tikras ūkio šakas, kuriose nėra pakankamos konkurencijos. Tai valstybė daro išleisdama teisės aktus, kuriuose įtvirtinamos specialios elgesio taisykles, esminės privalomos tokių sutarčių sąlygos. Taigi viešosios sutarties institutas atspindi viešąjį interesą, kad, įsikišant į sutarčių sudarymo procesą, būtų užtikrintas elektros energijos, šilumos, vandens ar kt. šalies ūkio funkcionavimui bei asmeniniams (buitiniams) gyventojų poreikiams strategiškai svarbių prekių prieinamumas, apginta silpnesnioji sutartinio santykio šalis – transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ar kt. paslaugų vartotojas. Dėl to viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamų teisės aktų (pvz., reglamentuojant paslaugų kainas ir kitas sutarties sąlygas); (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,ŽVC“ v. mokslinė gamybinė akcinė bendrovė ,,Precizika“, bylos Nr. 3K-3-90/2012; 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280).

Energijos pirkimo–pardavimo sutarties vienašalio nutraukimo sąlygos nustatytos CK 6.390 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už suvartotą energiją; daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų namo butų gyventojams. Jeigu abonentas yra juridinis asmuo, tai energijos tiekimo įmonė turi teisę vienašališkai atsisakyti sutarties CK 6.217 straipsnyje nustatytais pagrindais, jeigu sutartis nenumato ko kito. Taigi, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo valią reglamentuoti viešosios sutarties institutą, bendrosiose energijos tiekimo sutartį reglamentuojančiose teisės normose nustatyti atvejai, kada energijos tiekimo įmonė turi teisę vienašališkai nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį – turi teisę nutraukti tik su juridiniu asmeniu sudarytą šilumos pirkimo–pardavimo sutartį ir tik tokiu atveju, kai yra esminis sutarties pažeidimas.

Specialiuosiuose šilumos ūkį reglamentuojančiuose teisės aktuose (Šilumos ūkio įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose – ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse, 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintose Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinėse sąlygose – išsamiau aptarta energijos tiekimo įmonės teisė nutraukti ar apriboti energijos tiekimą, bet ne teisė nutraukti tokią sutartį, juolab teisė apriboti ar sustabdyti šilumos energijos tiekimą negalėtų būti įgyvendinama prieš daugiabučio namo vartotojus.

Šilumos ūkio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojui, neapmokėjusiam sąskaitos už šilumą daugiau kaip 30 dienų, šilumos tiekėjas turi teisę sutartyje nustatyta tvarka sustabdyti šilumos pristatymą į įsiskolinusio vartotojo šildymo prietaisus. Daugiabučiame name leidžiama sustabdyti tik karšto vandens pristatymą į įsiskolinusio vartotojo karšto vandens prietaisus. Šio įstatymo 18 straipsnyje reglamentuojami šilumos tiekimo nutraukimo (ne sutarties nutraukimo) tvarka (šilumos tiekimas – centralizuotai pagamintos šilumos pristatymas ir pardavimas šilumos vartotojams (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 33 punktas).

Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 27 punkte nustatyta, kad pagal šias sąlygas sudaryta šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis yra neterminuota ir nutraukiama tik šalims sudarius šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas. Kitos šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimo sąlygos nustatomos ūkio ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse.

Šilumos ir vartojimo taisyklių 56 punkte nustatyta, kad šilumos vartotojo pirkimo–pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal teisės akte nurodytas standartines sąlygas, išskyrus individualiai aptartas sąlygas; 111.1 punkte – šilumos tiekėjas privalo sudaryti šiose taisyklėse ir teisės aktuose nustatyta tvarka šilumos pirkimo-pardavimo sutartį su savininku ar buitiniu vartotoju; 153 punkte aptarta šilumos tiekėjo teisė sustabdyti, raštu įspėjus pastato savininką ar buitinį vartotoją, visiškai arba apriboti šilumos, šilumnešio ir karšto vandens tiekimą šiame punkte aptartais atvejais, tarp jų ir tuo atveju, kai vartotojas neapmoka sąskaitos daugiau kaip 30 dienų, tačiau šios teisės negalima įgyvendinti daugiabučio namo vartotojams.

Taigi bendrosiose viešąją šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį reglamentuojančiose teisės normose imperatyviai nustatyta, kad teisę vienašališkai nutraukti tokią sutartį turi fizinis asmuo (vartotojas); energijos tiekimo įmonė tokią teisę turi tik su juridiniu asmeniu sudarytai šilumos pirkimo–pardavimo sutarčiai ir tik CK 6.217 straipsnyje nustatytais pagrindais. Specialiuosiuose šilumos ūkį reglamentuojančiuose teisės aktuose sutarčių nutraukimas kitaip nei nustatyta bendrosiose teisės normose nereglamentuojamas, t. y. nenustatyta teisės energijos tiekimo įmonei vienašališkai nutraukti sutartį su daugiabučio namo vartotoju – fiziniu asmeniu, kai šis nemoka ar moka ne už visą tiekiamą šilumos energiją. Nesant imperatyviosiose energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančiose teisės normose nustatyto leidimo nutraukti su fiziniu vartotoju sudarytą sutartį, šilumos tiekėjas negalėjo nutraukti su patalpų nuomininku, kai jis skolingas už šilumos energiją, sutarties. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad CK 6.383 straipsnio 3 dalyje, 6.390 straipsnio 2 dalies normose nenustatyta leidimo energijos tiekimo įmonei nutraukti vienašališkai energijos tiekimo sutartį, sudarytą su fiziniu asmeniu, pripažintina pagrįsta“.

Nagrinėjamos bylos atveju trys juridiniai asmenys, neatsižvelgdami į įstatymo leidėjo vartotojų teisių gynimo reglamentavimą LR CK 6.188 str., 6.390 str. normose, šalių susitarimu susitarė dėl vartotojui taikomų energijos pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo, nutraukimo sąlygų, kurios neatitinka įstatymų leidėjo valios ir priimtų norminių aktų reglamentavimo. Sudarytos 2010-10-08 trišalės šilumos pirkimo-pardavimo sutarties 30 punktas prieštarauja LR CK 6.188 str., 6.383 str.3 d., 6.390 str. normoms, nes pažeidžia vartotojų teises, todėl, vadovaujantis LR CK 1.80 str., 6.225 str. 1 ir 2 d., 6.226 str., tokia sutarties norma niekinė ir negalioja ex nunc.

Teismas ieškovo reikalavimą dėl restitucijos taikymo atmeta. Ieškovas buvo viena iš 2010-10-08 sudarytos trišalės šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalių. Šilumos tiekėjas buvo atsakovas UAB „Vilniaus energija“, kuris už nuomininkams suteiktas paslaugas – tiektą šilumos energiją, rinko pinigus. Jeigu nuomininkai atsiskaitė su paslaugos teikėju, atsakovui nėra jokio pagrindo sumokėti ieškovui už atsakovo tiektą šilumos energiją. Antra, nuomininkai, vartojantys šilumos energiją buitinių poreikių tenkinimui, kaip vartotojai, turi teisę pakartotinai pareikalauti, kad su jais būtų sudaryta iš naujo šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis. Jeigu patalpų nuomininkai prievolę įvykdė ieškovui, tai turi būti taikomos LR CK 6.45 str. normos dėl prievolės įvykdymo tariamam kreditoriui. Ieškovas iš nuomininkų gautas pinigines lėšas už tiektą šilumos energiją privalo grąžinti tikrajam kreditoriui – atsakovui. Teismas neišeina už ieškinio ribų ir naikina tik 2010-10-08 sudarytos trišalės šilumos pirkimo-pardavimo sutarties 30 punktą, o kitos sutarties nuostatos šalims lieka galioti. Teismas ieškovo prašomos restitucijos taikyti negali, nes sutartis buvo vykdoma, o vieno sutarties punkto negaliojimas nedaro visos sutarties negaliojančia. Sutartis turėjo pasekmes, sukūrė teises, prievoles. Ieškovas restitucijos prašo iš savanaudiškų paskatų, siekdamas panaikinti savo skolą atsakovui. Kasacinio teismo praktikoje pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), o jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ab initio, tai konstatuojamas faktas, kad šalių nesiejo prievoliniai santykiai, o kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ex nunc, konstatuojama, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šalis siejo teisinis santykis su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Kasacinio teismo praktikoje nurodomą, kad momentas, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu, yra reikšmingas sandorio negaliojimo pasekmių taikymui, nes galimi atvejai, kai šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį, negalima. Dėl to teismui nusprendžiant dėl sandorio negaliojimo turi būti nustatomas momentas, nuo kurio šis sandoris laikomas negaliojančiu. Atvejai, kai negalima šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį, galimi esant, pavyzdžiui, tęstinio vykdymo sutartims dėl tam tikros paslaugos, naudojimosi tam tikru daiktu ir pan. (darbo, rangos, nuomos ir kt. sutartys), jeigu tokia sutartis pripažįstama negaliojančia praėjus tam tikram laikui po jos sudarymo ir jeigu ji yra iš dalies arba visiškai įvykdyta (pavyzdžiui, pagal sandorį jau atlikti darbai, suteiktos paslaugos ir pan.). Jiems esant sandoris pripažintinas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo ir teismui, taikant sandorio negaliojimo teisines pasekmes, būtina išspręsti šalių atsiskaitymo pagal sandorio sąlygas klausimą, o jo negalint išspręsti pagal sandorio sąlygas dėl to, kad šios yra neteisėtos, prieštaraujančios imperatyvioms įstatymų normoms ir pan., atsiskaitymo pagal sandorį klausimas išspręstinas pagal CK šeštosios knygos XX skyriaus „Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas“ normų nuostatas. Sandorį pripažinus negaliojančiu nė viena jo šalis negali nieko įgyti ar sutaupyti kitos sandorio šalies sąskaita. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad CK 1.95 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, jog ji gali būti taikoma tiek niekinių, tiek ir nuginčijamų sandorių atveju. Tai reiškia, kad galimos situacijos, kai ir niekinio sandorio nebus galima pripažinti negaliojančiu ab initio. Dėl to, nepaisant gana aiškios CK 1.80 straipsnio formuluotės, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal šį sandorį (restitucija), būtų netikslu teigti, kad visada, pripažinus sandorį niekiniu, įmanoma visiškai atkurti status quo ante. Kiekvienu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Pažymėtina ir tai, kad abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui „tarsi sutarties niekuomet nebuvo“, priešinasi materiali ir ekonominė realybė, kuri yra iki priimant teismo sprendimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šalvis“ v. UAB „Sanitex“, bylos Nr. 3K-3-392/2006). Tiek niekiniai, tiek nuginčijami sandoriai pagal bendrąją taisyklę negalioja ab initio nepaisant to, kad nuginčijami sandoriai kurį laiką buvo laikomi galiojančiais. CK 1.95 straipsnio 2 dalies nuostata gali būti taikoma tiek niekinių, tiek nuginčijamų sandorių atveju, nes galimos situacijos, kai ir niekinio sandorio nebus įmanoma pripažinti negaliojančiu ab initio arba toks pripažinimas prieštaraus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Kai negalima šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, tai būtina išspręsti šalių atsiskaitymo pagal sandorio sąlygas klausimą, o sandoris, kaip toks, pripažintinas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos techninio sporto draugija v. UAB „P. Ą.“,bylos Nr. 3K-3-449/2008; 2015 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Mažeikių rajono savivaldybė v. UAB „Kuprijus“, bylos Nr. 3K-3-502/2015).

Šioje byloje nustatyta, kad sutarties, kurios vienas punktas ginčijamas buvo sudaryta 2010-10-08. Jos objektas – šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir atsiskaitymo sąlygos, tai šalių veiksmai, turint tikslą aprūpinti Vilniaus miesto savivaldybės vartotojus šilumos energija ir karštu vandeniu, surinkti mokesčius už paslaugą. Sutartis buvo vykdoma, atsirado šalių teisės ir pareigos, suponuotos sutarties sąlygų. Bylos duomenys apie ginčo sandorio objektą, šio sandorio vykdymą ir atsiradusias teisines pasekmes suponuoja galimybę padaryti išvadą, kad šiuo atveju šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sudarant jungtinės veiklos sutartį, ir pripažinti sandorį negaliojančiu ab initio negalima. Atsakovas prievolę vykdė 6 metus, o ieškovas, naudodamasis vartotojų teisių gynimu, nuginčijo sutarties punktą, prieštaraujantį įstatymams, ir siekia išvengti prievolės įvykdymo, panaikinti nenaudingas sąlygas atgaline data. Teismas netaiko ieškovo prašomos restitucijos, o pripažįsta sandorio sąlygą negaliojančią nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Sutartis buvo atlygintinė, jos sąlyga nebuvo naudinga ieškovui, tačiau atsakovas prievolę įvykdė ir turi teisę reikalauti iš kitos sandorio šalies piniginės prievolės už suteiktas paslaugas įvykdymo pagal sutartyje numatytas sąlygas.

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 80 str. 1 d. 3 p., 96 str., iš atsakovo priteisia žyminį mokestį valstybės naudai 144 eurus.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti niekiniu ir panaikinti UAB ,,Vilniaus energija", Vilniaus miesto savivaldybės ir SĮ ,,Vilniaus miesto būstas" 2010-10-08 sudarytos trišalės šilumos pirkimo-pardavimo sutarties 30 punktą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Ieškovo reikalavimą dėl restitucijos taikymo atmesti.

Priteisti iš UAB „Vilniaus energija“, į.k. 111760831, žyminį mokestį valstybės naudai 144 eurus.

Sprendimas per 30 dienų gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.