- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-15
- Bylos Nr.
- 1S-129-478/2025
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jūratė Jakubonienė
- Pareiškėjas
- A. D.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Jakubonienė, nerengdama teismo posėdžio, išnagrinėjo pareiškėjo A. D. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria nutarta atsisakyti priimti pareiškėjo A. D. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutarties ir grąžinti skundą jį padavusiam asmeniui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
1. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2025 m. vasario 13 d. buvo gautas A. D. prašymas (reg. Nr. AP-4270), adresuotas ir Europos prokuratūrai bei Teisėjų tarybai, kuriame buvo prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą (duomenys neskelbtini) teismo teisėjos (duomenys neskelbtini) atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnį, 237 straipsnį ir 300 straipsnį.
2. Lietuvos Respublikos generalinės prokurorės pavaduotojas Gintas Ivanauskas, 2025 m. kovo 13 d. rašte Nr. 17.2- 830 atsakydamas į pareiškėjo A. D. prašymą (reg. Nr. AP-4270) nurodė, kad jis yra nenagrinėtinas, kaip ir ankstesni pareiškėjo pareiškimai, kuriais buvo deklaratyviai prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjams ar pareigūnams, pateikusiems atsakymus ar priėmusiems pareiškėją netenkinančius sprendimus, ir į kuriuos Generalinė prokuratūra pateikė atsakymus, paaiškinant, jog kartotiniai prašymai ar skundai tuo pačiu klausimu bus palikti nenagrinėti.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2025 m. kovo 24 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti A. D. skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokurorės pavaduotojo G. Ivanausko 2025 m. kovo 13 d. rašto Nr. 17.2.-830.
4. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutartimi A. D. skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2025 m. kovo 24 d. nutarties buvo atmestas ir minėta nutartis palikta galioti.
5. Skundžiama 2025 m. balandžio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas atsisakė priimti pareiškėjo A. D. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutarties ir skundą grąžino jį padavusiam asmeniui, motyvuodamas tuo, kad, remiantis nutartyje išdėstytomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatomis, skundą dėl apylinkės teismo nutarties BPK X dalyje nustatyta tvarka išnagrinėjus apygardos teisme, šio aukštesniojo teismo sprendimas yra neskundžiamas.
II. Skundo argumentai ir prašymai
6. Pareiškėjas A. D. skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 28 d. nutartį ir skundą priimti nagrinėti Lietuvos apeliaciniame teisme.
6.1. Pareiškėjas, skunde pacitavęs BPK 442 straipsnio 2 dalies nuostatas, nurodo, kad vis dėlto, remiantis teismų praktika, tam tikrais atvejais gali būti taikomas ir vadinamasis trejopas apskundimas (apylinkės teismas – apygardos teismas – Lietuvos apeliacinis teismas). Toks apskundimas taikomas iš esmės tada, kai dėl tam tikrų priežasčių apygardos teismas savo nutartimi skundą dėl apylinkės teismo nutarties atsisako priimti arba atsisako nagrinėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje 1S-235-307/2017, 2019 m. kovo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-59-318/2019, 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-21583-20).
6.2. Šioje byloje apygardos teismas priėmė nutartį be jokių motyvų, iš esmės pritardamas prokuratūros norui nusišalinti nuo sunkių nusikaltimų ištyrimo, parašant neskundžiamą ,,raštelį“, o ne motyvuotą nutartį taip, kaip nurodo BPK 168 straipsnis. Todėl, pareiškėjo manymu, Lietuvos apeliaciniam teismui neišvengiamai būtina atlikti apygardos teismo, nagrinėjusio skundą kaip aukštesnės instancijos teismo, priimto sprendimo patikrą ir įvertinti jo teisėtumą bei pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju susidariusi padėtis prieštarauja teisės principams ir neužtikrina tinkamo teisingumo įgyvendinimo, todėl klausimas dėl skundžiamos Vilniaus apygardos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo turi būti išspręstas iš esmės. To nepadarius, anot pareiškėjo, bet kokios kalbos apie teisinę valstybę ir teisės viršenybę praranda prasmę, nes teismai sau leidžia drąsiai klastoti dokumentus ir teismų nutartis ir jokie įstatymai nebeveikia.
6.3. Pareiškėjas skunde pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas.
6.4. Pareiškėjas skunde, be kita ko, išdėstė savo skundo Vilniaus apygardos teismui dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 24 d. nutarties esmę – Vilniaus miesto apylinkės teismas legalizavo tvarką, kai teismo nutartys nėra išsiunčiamos pareiškėjams siekiant, kad jie negalėtų jų apskųsti aukštesniam teismui. Kartu teismo sistemoje yra suklastojami duomenys – IBPS sistemoje pažymima, kad teismų nutartys neva išsiųstos, nors jos iš tikrųjų išsiųstos nebuvo. Veikiama organizuotoje grupuotėje, nes tas pats teismas, kurio pareiga prižiūrėti įstatymo laikymosi, nurodo, kad ,,Duomenų, patvirtinančių, jog dokumentai buvo išsiųsti nebuvimas, nereiškia, kad dokumentai nebuvo išsiųsti. Dokumentai gali būti išsiųsti, tik neišsaugoti ar sistemoje neatsispindi duomenys apie jų išsiuntimą“. Tokie veiksmai, pareiškėjo manymu, turi būti ištirti ir įvertinti taip, kaip numato įstatymas.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.
Motyvuojamoji dalis
III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados
Pareiškėjo A. D. skundas atmetamas.
8. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su bylos medžiaga ir skundo argumentais, daro išvadą, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas, o Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 28 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo A. D. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutarties ir skundas grąžintas jį padavusiam asmeniui, teisėta ir pagrįsta, priimta įvertinus visas sprendžiamam klausimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikant baudžiamojo proceso įstatymo normas.
9. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, reiškia, jog Lietuvoje, kaip teisinėje valstybėje, kiekvienam turi būti užtikrinta galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) 1997 m. spalio 1 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). 2006 m. sausio 16 d. nutarime Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją, inter alia (liet. – be kita ko) jos 30 straipsnio 1 dalį, reguliuojant baudžiamojo proceso santykius jokiais atžvilgiais negali būti pažeista Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą; įstatymais baudžiamojo proceso santykiai turi būti reguliuojami taip, kad baudžiamojo proceso teisinių santykių subjektai, kurie mano, jog jų teisės pažeistos, turėtų teisę savo teises ginti teisme nepriklausomai nuo savo teisinio statuso baudžiamajame procese; įstatymų leidėjas, reglamentuodamas baudžiamojo proceso santykius, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų leidžiama asmeniui piktnaudžiauti konstitucine teise kreiptis į teismą, kai tokiam kreipimuisi nėra jokio pagrindo. Taigi kiekvienu atveju sprendžiant, ar asmuo turi teisę skųsti vienokį ar kitokį procesinį sprendimą, siekiant išvengti asmenų piktnaudžiavimo konstitucine teise kreiptis į teismą, turi būti įvertinamas asmens tiesioginis suinteresuotumas byla, t. y. turi būti nustatyta, kiek asmeniškai vienas ar kitas sprendimas liečia kiekvieno asmens konstitucines teises ir laisves.
10. Žemesnės instancijos teismo nutarčių apskundimo aukštesnės instancijos teismui taisyklės reglamentuojamos BPK X dalyje (Žemesniųjų teismų nutarčių apskundimas aukštesniesiems teismams ir skundų nagrinėjimas). Pagal BPK 440 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo teisme dalyviai turi teisę paduoti aukštesniajam teismui skundus dėl žemesniojo teismo nutarties, jeigu mano, kad žemesniojo teismo nutartimi pažeistos jų teisės ir teisėti interesai. Skundas dėl apylinkės teismo nutarties paduodamas apygardos teismui, dėl apygardos teismo nutarties – Lietuvos apeliaciniam teismui per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos (BPK 440 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 442 straipsnio 2 dalį apygardos teismo ar Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dėl skundo įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.
11. Pakartotinai atkreiptinas pareiškėjo A. D. dėmesys į tai, kad baudžiamasis procesas Lietuvoje vyksta tik procesinių įstatymų reglamentuota tvarka, todėl nei Lietuvos apeliacinis teismas, nei joks kitas teismas neturi teisės priimti ir išnagrinėti proceso dalyvio skundą ar prašymą kitokia nei BPK nustatyta tvarka. Priešingu atveju, visais atvejais bet kuris proceso dalyvis, nesutikdamas su teismo priimtu galutiniu ir neskundžiamu sprendimu, galėtų jį neribotai skųsti (nesvarbu ar tai tam tikras tarpinis procesinis sprendimas atskiru klausimu, ar baigiamasis teismo aktas). Konstitucinė teisingumo vykdymo ir bendrosios kompetencijos teismų sistemos samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų. Taigi kiekvienas tam tikros instancijos bendrosios kompetencijos teismas privalo pagal įstatymus vykdyti būtent tas funkcijas, kurios yra įstatymu priskirtos tos instancijos bendrosios kompetencijos teismams.
12. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas, kaip aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo A. D. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2025 m. kovo 24 d. nutarties, priėmė galutinę ir neskundžiamą 2025 m. balandžio 18 d. nutartį. Pagal jau aptartą BPK reglamentavimą, skundą dėl apylinkės teismo nutarties BPK X dalyje nustatyta tvarka išnagrinėjus apygardos teisme, šio aukštesniojo teismo sprendimas yra neskundžiamas. Dar kartą atkreipiamas A. D. dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutarties rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, jog ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama, tačiau nepaisant to, nors ir žinodamas bei suprasdamas, kad ši teismo nutartis nėra skundžiama, o yra galutinė, pareiškėjas A. D. jau ne pirmą kartą vis tiek pateikė skundą Lietuvos apeliaciniam teismui dėl šios aukštesniojo teismo nutarties (iš esmės analogiškas A. D. skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 7 d. nutarties, kuria buvo nutarta atisakyti priimti pareiškėjo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 4 d. nutarties ir grąžinti jį padavusiam asmeniui, buvo išnagrinėtas Lietuvos apeliaciniame teisme ir šio teismo 2025 m. kovo 4 d. nutartimi atmestas).
13. Pareiškėjas A. D. skunde nurodo Lietuvos apeliacinio teismo nutartis – 2017 m. liepos 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje 1S-235-307/2017, 2019 m. kovo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-59-318/2019, 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-21583-20, kuriose, pareiškėjo vertinimu, yra konstatuota, jog tam tikrais atvejais gali būti taikomas ir vadinamasis trejopas apskundimas (apylinkės teismas – apygardos teismas – Lietuvos apeliacinis teismas).
14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, spręsdami bylas, turi atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse ir kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu jie turi reikšmės atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į savo pačių teisės taikymo praktiką. Teismo išaiškinimas yra privalomas žemesniesiems teismams (vertikalusis poveikis) ir pačiam jį suformulavusiam teismui (horizontalusis poveikis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). Precedentas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos teismų įstatyme, kurio 33 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Pareiškėjo minima Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartis byloje Nr. 1S-235-307/2017 buvo priimta išnagrinėjus prokuroro skundą dėl apygardos teismo nutarties, kuria buvo grąžintas prokurorui apeliacinis skundas dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. baudžiamojo įsakymo, o Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartis byloje Nr. 1S-59-318/2019 buvo priimta išnagrinėjus prokuroro skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti prokuroro skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. vasario 19 d. protokolinės nutarties, kuria atmestas prokuroro prašymas dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka, panaikinimo. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjo A. D. skunde nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo nutartys nėra precedentas nagrinėjamu klausimu, kadangi bylų aplinkybės nėra tokios pačios, o pareiškėjo nurodytose nutartyse nagrinėtus klausimus reglamentuoja skirtingos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos.
15. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad skundžiamą 2025 m. balandžio 28 d. nutartį priėmęs Vilniaus apygardos teismas teisingai taikė BPK 440 straipsnio ir 442 straipsnio nuostatas ir padarė teisingą išvadą, jog Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutartis įsigaliojo nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl neskundžiamos nutarties ir skundą grąžino jį padavusiam asmeniui.
16. Taip pat pakartotinai atkreiptinas pareiškėjo dėmesys į tai, kad šiuo atveju aukštesnysis teismas nagrinėja A. D. skundą tik dėl žemesniojo teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl ankstesnės apygardos teismo nutarties. Tai reiškia, kad aukštesnysis teismas (Lietuvos apeliacinis teismas) skundžiamos nutarties (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 28 d.) teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek tai susiję būtent su apygardos teismo atsisakymu priimti pareiškėjo skundą ir jo grąžinimu jį padavusiam asmeniui. Todėl dėl kitų skunde nurodomų argumentų, kurie nėra susiję su skundžiama nutartimi, aukštesnysis teismas nepasisako.
17. Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 28 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti arba keisti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
nutaria:
pareiškėjo A. D. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 28 d. nutartį.
Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.