- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-11
- Bylos Nr.
- 2A-1157/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Atsakovas
- G. N., S. N., J. N., D. N.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Konstantino Gurino,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2061-611/2014 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams G. N., S. N., J. N., D. N. ir G. N. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų 303 106,65 Lt nuostolių už naudojimąsi be teisėto pagrindo gyvenamosiomis patalpomis, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Jis nurodė, kad savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Šiame bute neteisėtai – nesudarę nuomos sutartis, nemokėdami nuomos mokesčio, nuo 2001 metų gyvena atsakovai. Jie be teisėto pagrindo naudojasi butu ir taip pažeidžia ieškovo nuosavybes teises bei galimybę tinkamai įgyvendinti socialinio būsto nuomos funkcijas. Kadangi šalių nesiejo sutartiniai teisiniai santykiai, atsakovams taikytina civilinė deliktinė atsakomybė. Atsakovų gauta nauda, šiems nemokant nuomos mokesčio, pripažintina ieškovo patirtais nuostoliais. Ieškovas už laikotarpį nuo 2001 m. iki 2011 m. patyrė 303 106,65 Lt nuostolių, kuriuos atsakovai privalo atlyginti solidariai. Teismui nustačius, kad deliktinė atsakomybė atsakovams netaikytina, ieškinio reikalavimai turėtų būti tenkinami nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu (CK 6.242 straipsnis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas, ištyręs byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovai ginčo bute gyvena neteisėtai. Priešingai, šalis sieja faktiniai nuomos teisiniai santykiai. Tą patvirtina ne tik Vilniaus miesto valdybos 1989 m. gruodžio 13 d. išduotas garantinis raštas Nr. 40/264, bet ir prejudicinę reikšmę šioje byloje turintys faktai, nustatyti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje G. N. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 2A-1383-798/2013. Nurodytoje byloje, be kita ko, konstatuota, kad rašytinė nuomos sutartis tarp šalių nesudaryta dėl ieškovo kaltės. Nenustatęs, kad atsakovai ginčo bute gyvena neteisėtai, teismas konstatavo nesant būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Kadangi atsakovai bute gyvena teisėtai, jie laikytini sąžiningais (CK 6.242 straipsnio 3 dalis). Be to, šalis sieja sutartiniai nuomos teisiniai santykiai. Dėl to ginčo atveju negali būti taikomas ir nepagrįsto praturtėjimo institutas. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas savo teises gali ginti kitais įstatyme įtvirtintais teisių gynimo būdais, tačiau jis nė karto iš atsakovų nereikalavo sumokėti teisės aktais nustatytą nuomos mokestį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, nurodydamas tokius argumentus:
1. Apelianto įsitikinimu skundžiamo teismo sprendimo pagrindu sudaromos sąlygos tarp šalių kilti teisminiams ginčams ateityje, taip pat sukuriama situacija, kai atsakovams suteikiama teisė neatlygintinai naudotis savivaldybei priklausančiomis patalpomis, nors tam nėra pagrindo. Tai paneigia įtvirtintus CK 1.5 straipsnyje, taip pat asmenų lygybės prieš įstatymą bei kitus esminius teisinės valstybės principus. Nors Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje G. N. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 2A-1383-798/2013, pripažinta, kad atsakovai nelaikyti savavališkai užėmę ginčo patalpas, tačiau naudojimasis jomis neatlygintinai pripažintinas neteisėtais atsakovų veiksmais. Jų gauta nauda – nemokant nuomos mokesčio, laikytina apelianto patirtais nuostoliais. Šie buvo apskaičiuoti remiantis atliktu turto vertinimu (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalis). Nustatęs, kad atsakovai turi mokėti už naudojimąsi ginčo patalpomis, teismas nepagrįstai ieškinį atmetė. Apeliantas pažymi, kad teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiai yra būtent bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus vandenys“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-567/2008; 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. I. P., bylos Nr. 3K-3-95/2011).
2. Apeliantas akcentuoja, kad nepagrįstas praturtėjimas paprastai pasireiškia nepagrįstu sutaupymu ir kitokiu naudos gavimu. Aiškindamas CK 6.242 straipsnio normas, kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. SP UAB „Vilniaus vandenys“, bylos Nr. 3K-3-693/2003; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-192/2006). Dėl to apelianto manymu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis neįrodė nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti reikiamų sąlygų. Nepagrįsto praturtėjimo instituto tikslas – pašalinti pažeidėjo nepagrįstą praturtėjimą. Taigi ieškinys turėjo būti tenkintas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai prašo skundą atmesti, priteisti atsakovei G. N. jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nurodydami tokius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovai ginčo bute gyvena teisėtai, t. y. apelianto sprendimo pagrindu. Apeliantas niekada nereiškė jokių pretenzijų, nereikalavo mokėti nuomos mokesčio. Taigi atsakovai neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Nenustačius pastarųjų, nebuvo pagrindo spręsti dėl kitų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų buvimo. Apelianto pozicija nenuosekli – prieštaraudamas nuomos sutarties su atsakovais sudarymu, kreipiasi dėl žalos, padarytos nemokant nuomos mokesčio, atlyginimo.
2. Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui buvo būtina konstatuoti atsakovų nesąžiningumą (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Šios sąlygos byloje nėra. Dėl to teismas teisėtai ieškovo reikalavimų netenkino ir nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teisėjų kolegija nustatė, kad apeliantui nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini) (t. 1, l. 36-39). Jame gyvena atsakovai, tačiau tarp šalių nėra sudaryta nuomos sutartis. Pareikštu ieškiniu apeliantas įrodinėjo, kad atsakovai nurodytame bute apsigyveno savavališkai, todėl turi atlyginti tokiais veiksmais padarytus nuostolius arba grąžinti apeliantui nepagrįstai gautą naudą – sutaupytas lėšas nemokant nuomos mokesčio.
Šioje byloje prejudicinę galią turi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje G. N. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 2A-1383-798/2013, nustatytos faktinės aplinkybės (CPK 182 straipsnio 2 punktas), jog ieškovė G. N. su šeima (atsakovai nagrinėjamoje byloje) iki 1989 m. nuomojosi iš atsakovo (apelianto / ieškovo nagrinėjamoje byloje) gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Pradėjus šio namo kapitalinį remontą, atsakovas laikinai suteikė ieškovei G. N. ir jos šeimai manevrinio fondo butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei 1989 m. gruodžio 13 d. Garantiniu raštu Nr. 40/264 įsipareigojo po kapitalinio remonto suteikti šeimai kitą butą, esantį (duomenys neskelbtini) (Butų kodekso 82 straipsnio 5 dalis). Garantinio rašto garantija suteikti ieškovei ir jos šeimos nariams po kapitalinio remonto butą, esantį (duomenys neskelbtini), o ne butą, esantį (duomenys neskelbtini), nenutraukė šalių sutartinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, susiklosčiusių iki 1989 m., tik pakeitė šeimai išnuomotas patalpas. Taigi ieškovė ir jos šeima bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apsigyveno ne savavališkai, bet Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyriaus 1989 m. gruodžio 13 d. Garantinio rašto Nr. 40/264 ir Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. Potvarkio Nr. 76V, kuriuo nutarta ieškovei ir jos šeimai išnuomoti nurodytą butą, pagrindu.
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais.
Pabrėžtina, kad pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RUAB „Urbico“ v. Nordea Bank Finland Plc, bylos Nr. 3K-3-650/2013).
Teisėjų kolegijos vertinimu faktinių aplinkybių aspektu ši byla yra analogiška civilinei bylai Vilniaus miesto savivaldybė v. G. L. ir kt., kurioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. liepos 3 d. priėmė nutartį, bylos Nr. 3K-3-369/2014. Tiek šioje byloje, tiek byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. G. L. ir kt. ieškovas, t. y. Vilniaus miesto savivaldybė, pareiškė ieškinius – analogiškus dalyko, faktinio ir teisinio pagrindų požiūriu, atsakovams, su kuriais jį sieja faktiniai butų, esančių gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), nuomos santykiai. Civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. G. L. ir kt. pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ieškinius atmetė kaip nepagrįstus konstatavę, kad šalių teisiniai santykiai negali būti kvalifikuojami nei kaip deliktiniai, nei kaip nepagrįsto praturtėjimo. Tokio vertinimo pagrįstumą patvirtino ir kasacinio teismo teisėjų kolegija. Vis dėlto ji nurodė, kad bylą nagrinėję teismai, savarankiškai nekvalifikuodami Vilniaus miesto savivaldybės pareikšto reikalavimo kaip reikalavimo, kylančio iš nuomos teisinių santykių, netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Konstatavę šalių faktinius nuomos santykius, teismai turėjo spręsti klausimą dėl atsakovų pareigos mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi savivaldybei priklausančiomis patalpomis. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymėjo, kad faktinių savivaldybei priklausančio buto nuomos santykių nustatymas, lemia atsakovų pareigą mokėti jai nuomos mokestį. Dėl to turi būti sprendžiama dėl savivaldybės ieškinio reikalavimo dalies tenkinimo: nustatant konkrečią nuomos mokesčio, atsakovų nesumokėto savivaldybei už naudojimąsi jos gyvenamosios patalpomis, sumą bei laikotarpį, už kurį atsakovai turėjo pareigą savivaldybei mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi butu.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas apelianto ieškinį atmetė remdamasis iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai atmesdami analogišką Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį, pareikštą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. G. L. ir kt. Taigi pirmosios instancijos teismas šioje byloje, savarankiškai nekvalifikuodamas pareikšto reikalavimo kaip kylančio iš nuomos teisinių santykių, netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Dėl to nebuvo nustatytos teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingos faktinės aplinkybės. Jų nustatinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės ir naujais aspektais, kurie nebuvo aptarti pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdama į tai ir remdamasi precedentinę galią turinčia kasacinio teismo nutartimi (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis), teisėjų kolegija naikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).
Dėl nurodytų argumentų ir nustatytų faktinių aplinkybių visumos teisėjų kolegija išskiria, kad apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindai (juos apibrėžiantys argumentai) nereikalingi detalesnio aptarimo. Jų nepagrįstumas, kaip minėta, konstatuotas civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. G. L. ir kt.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.