Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1383-798/2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-06-06
Bylos Nr.: 2A-1383-798/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-17277-2009-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jūratė Varanauskaitė, Laima Gerasičkinienė, Antanas Rudzinskas
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės
Ieškovas: G. N.
Trečiasis asmuo: S. N., J. N., D. N., G. N.

Kategorijos

50.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1383-798/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-17277-2009-1Procesinio sprendimo kategorija: 50.11.2.; 121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. N. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį, tretieji asmenys S. N., J. N., D. N., G. N., išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė G. N. kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su ja buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė iškeldinti ieškovę ir jos šeimos narius su visais jiems priklausančiais daiktais iš gyvenamųjų patalpų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Atsakovas teigė, kad ieškovė ir jos šeimos nariai neteisėtai apsigyveno bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), todėl vadovaujantis CK 6.612 straipsniu, turi būti iš jo iškeldinti kaip savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Teismas ieškovės G. N. ieškinį tenkino ir įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su ieškove G. N. buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), rašytinę gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir atmetė atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį ieškovei G. N., atsakovams pagal priešieškinį S. N., J. N., D. N., G. N. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų. Priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovės G. N. naudai 3000 (tris tūkstančius) Lt advokato teisinė pagalbos išlaidoms atlyginti.

Byloje nustatyta, kad ieškovės šeima iki 1989 m. gyveno pagal tuo metu galiojusius įstatymus suteiktame ir išnuomotame bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Tuometei vietos valdžios institucijai nusprendus atlikti namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kapitalinį remontą, ieškovei Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyrius išdavė 1989-12-13 garantinį raštą Nr. 40/264 (toliau – garantinis raštas), kuriuo kapitalinio remonto laikui suteikė manevrinio fondo butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei garantavo, kad, pasibaigus kapitaliniam remontui, ieškovei ir jos šeimai bus suteiktas butas suremontuotame name Vilniuje, (duomenys neskelbtini), į kurį persikeldama šeima privalo atlaisvinti manevrinio fondo butą bei perduoti jį butų fondo eksploatavimo tarnybai (T. 1, b. l. 7). Vilniaus miesto valdyba 1995-03-23 potvarkiu Nr. 762V nusprendė išnuomoti šeimoms butus kapitališkai suremontuotame name Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei įpareigojo Senamiesčio seniūnijos valstybinę įmonę sudaryti nuomos sutartis su priedėlyje išvardintais asmenimis, šiems pateikus dokumentus apie manevrinio fondo butų atlaisvinimą (T. 1, b. l. 8). Iš nurodyto potvarkio priedėlio matyti, kad ieškovės G. N. keturių asmenų šeimai, iškeliamai iš buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), išnuomojamas butas kapitališkai suremontuotame name – Vilniuje, (duomenys neskelbtini); pagrindas – 1989-12-13 garantinis raštas Nr. 40/264 (T. 1, b. l. 9). Name Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo nuspręsta apgyvendinti iš viso 5 šeimas, turinčias Vilniaus miesto buvusio Vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyriaus išduotus garantinius raštus (pridėta civilinė byla Nr. Nr. 2-6755/98; b. l. 40-43, 60). Tiek iš nagrinėjamos bylos, tiek pridėtos kitos civilinės bylos Nr. 2-6755/98 medžiagos matyti, kad, pristigus lėšų namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kapitaliniam remontui vykdyti, buvo nuspręsta darbus vykdyti ir gyventojų, kuriems išduoti garantiniai raštai, lėšomis (Vilniaus miesto valdybos 1997-03-03 protokolas, 1997-07-16 pasitarimo dėl objekto (duomenys neskelbtini) protokolas, UAB „Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcijos“ 1996-03-20 protokolas Nr. 3 (T. 1, b. l. 17-18; pridėta civilinė byla Nr. 2-6755/98; b. l. 27, 28, 30, 31, 98, 165, 166, 186 ). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės šeima, atsakovo institucijos leidimu ir sutikimu, prisidėjo savo lėšomis bei darbu, atliekant ginčo buto remontą (T. 1, b. l. 24-28; pridėta civilinė byla Nr. 2-6755/98; b. l. 117, 141-145). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007-01-09 aktu Nr. (101)11.4-36 gyvenamasis namas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pripažintas tinkamu naudoti (T. 1, b. l. 19-23).

2001-10-30 ieškovė kreipėsi į UAB „Naujamiesčio būstas“ su prašymu priimti manevrinio fondo butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 10). Šį manevrinį butą ieškovė atlaisvino 2001-11-05; tai patvirtinta UAB „Naujamiesčio būstas“ atstovo parašas (T. 10, b. l. 10). Iš ieškovės, trečiųjų asmenų pagal ieškinį ir atsakovų pagal priešieškinį paaiškinimų nustatyta, kad į butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), jų šeima įsikėlė 2001 m. Dėl nurodyto buto ieškovė yra sudariusi sutartis su elektros energijos, vandens, gamtinių dujų tiekėjais (T. 1, b. l. 29-41).

2009-06-15 ieškovė kreipėsi į atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu pakeisti jos ir šeimos narių gyvenamosios vietos registraciją iš Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kur jie negyveno nuo 1989 m., į Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 11). Iš Gyventojų registro tarnybos pažymos matyti, kad ieškovės ir jos šeimos narių gyvenamosios vietos deklaruotos Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 42). Ieškovė 2009-09-30 kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti nuomos sutartį (T. 1, b. l. 2-6). Vilniaus miesto savivaldybė 2009-11-03 raštu nurodė ieškovei pateikti dokumentus dėl socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo (T. 1, b. l. 68).

Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad, nusprendus kapitališkai remontuoti pastatą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kuriame ieškovės šeima nuomojosi gyvenamąsias patalpas, kartu buvo nuspręsta po kapitalinio remonto naudoti šį pastatą kitoms reikmėms. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-25 potvarkiu Nr. 508p pastatas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), išnuomotas Prancūzijos ambasadai. Atsižvelgiant į tai, kad po nurodyto namo kapitalinio remonto nuomininkai negalės grįžti į nuomojamą butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ieškovei buvo išduotas Garantinis raštas, pagal kurį jos šeimai laikinai buvo suteiktas manevrinio fondo butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei garantuota, kad, užbaigus namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kapitalinį remontą, nurodytame name jai bus išnuomotas butas Nr. 5. Teismo nuomone, toks tuometės vietos valdžios priimtas sprendimas ieškovės teisei į gyvenamąją patalpą užtikrinti nepažeidė imperatyviųjų teisės normų, reglamentavusių asmenų teisę į gyvenamąsias patalpas ir šios teisės apsaugą, neprieštaravo atsakovo nurodytoms Butų kodekso 82, 90 straipsnių nuostatoms.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, kad ieškovei G. N. išduotas 1989-12-13 garantinis raštas Nr. 40/264, yra teisėtas ir galiojantis. Atsižvelgiant į jo išdavimo metu galiojusio Butų kodekso 82 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad, išdavus Garantinį raštą, ieškovei buvo garantuota, jog gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, išsikėlus laikinai gyventi į manevrinio fondo butą, nenutrūksta, jie tęsis nuomojant gyvenamąją patalpą Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Konstatavus, kad gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai tarp ginčo šalių nenutrūkę, padaryta išvada, kad atsakovas nepagrįstai atsisako įforminti šiuos santykius sudarydamas rašytinę gyvenamųjų patalpų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį.

Teismas pripažino teisiškai nepagrįstais atsakovo atsikirtimus, grindžiamus Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatomis. Gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai tarp ginčo šalių atsirado galiojusio Butų kodekso nuostatų pagrindu, todėl atsakovo nurodytame Įstatyme nustatytos teisės į socialinio būto nuomą sąlygos, sprendžiant dėl ieškovės teisės į buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuomą, netaikytinos.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje, pasisakant dėl teisės, įgytos pagal anksčiau galiojusius įstatymus gynimo ir įgyvendinimo, ne kartą pabrėžta, kad įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, jog šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, kad išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą. Ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000-09-06 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-783/2000; 2008-12-22 Nr.3K-3-588/2009; kt.).

Atsakovo argumentus, susijusius su ginčo buto kaip socialinio būsto statusu, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Bylos nagrinėjimo, trunkančio nuo 2009-10-12, metu atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių gyvenamųjų patalpų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kaip socialinio būsto teisinį statusą. Teismas nesutiko su atsakovo atstovų teiginiais, kad visos savivaldybės turimos nuosavybės teise gyvenamosios patalpos laikomos socialiniu būstu.

Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad ieškovę ir atsakovą sieja savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai, kurių tęstinumą patvirtina teisėti ir galiojantys 1989-12-13 garantinis raštas Nr. 40/264 bei Vilniaus miesto valdybos 1995-03-23 potvarkiu Nr. 762V, ieškovės šeima faktiškai gyvena ginčo bute nuo 2001 m., todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo atsisakyti įforminti nuomos teisinius santykius, sudarydamas rašytinę gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį.

Teismas pažymėjo ir tai, kad dėl buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ieškovė yra sudariusi sutartis su elektros energijos, vandens, gamtinių dujų tiekėjais bei vykdo jomis prisiimtus įsipareigojimus (T. 1, b. l. 29-41). Ta aplinkybė, kad nebuvo mokamas nuomos mokestis, nėra pagrindas teigti, jog atsakovų pagal priešieškinį šeima neteisėtai gyvena ginčo bute. Vilniaus miesto savivaldybė nė karto nuo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti (2007-01-08), nekėlė šio mokesčio mokėjimo klausimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės G. N. ieškinį atmesti, o atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį patenkinti.

Apeliantė nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu dėl toliau pateiktų motyvų.

Apeliantė teigia, jog garantinis raštas yra niekinis, todėl negali būti laikomas teisėtu, tarp šalių susiklosčiusio santykio, pagrindu. Apeliantė mano, kad teismas netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nes garantinis raštas laikytinas niekiniu, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms bei visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principams. Apeliantė argumentuoja tuo, jog Butų kodekso 82 str., galiojusiame garantinio rašto išdavimo metu, buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų piliečiams suteikimo tvarka dėl gyvenamojo namo kapitalinio remonto. Nustatyta, kad kai valstybinio ar visuomeninio butų fondo gyvenamasis namas kapitališkai remontuojamas, jeigu remontuoti negalima neiškeliant nuomininko, nuomotojas privalo suteikti nuomininkui ir jo šeimos nariams kapitalinio remonto laikui kitą gyvenamąją patalpą, nenutraukdamas remontuojamos patalpos nuomos sutarties. Baigus remontą ir valstybinei komisijai priėmus namą, nuomininkas turi teisę nustatyta tvarka persikelti tik į tą pačią gyvenamąją patalpą. Nagrinėjamu atveju ši norma negali būti laikoma garantinio rašto teisėtu išdavimo pagrindu, nes ieškovei garantinis raštas garantavo teisę grįžti ne į nuomotas tas pačias gyvenamąsias patalpas, o į kitas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Butų kodekso 82 str. nebuvo nustatytos galimybės suteikti manevrinį butą ir garantuoti, kad nuomininkams bus suteikta trečioji patalpa, atlikus tos patalpos kapitalinį remontą. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apskrities archyvo 2011 m. gruodžio 9 d. atsakyme Nr. [8.12.]-V5-2219, nurodyta, jog Vilniaus miesto LDT vykdomojo komiteto, Vilniaus miesto Tarybų rajono LDT vykdomojo komiteto dokumentų fonduose sprendimai dėl ieškovės iškeldinimo iš kapitališkai remontuojamo buto (duomenys neskelbtini) g. ir buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, suteikimo dokumentų fonduose nerasti. Taigi, nėra sprendimų (dokumentų), kurių pagrindu ieškovei išduotas garantinis raštas, neabejotina, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo konstatuoti, jog garantinis raštas buvo išduotas teisėtai, kad ieškovei buvo suteiktas būtent butas esantis (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje.

Pažymėjo, jog LR Seimo kontrolieriaus 1997 m. gruodžio 5 d. išvadoje Nr. 97/05-11P, konstatuota, jog Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyrius, išduodamas garantinius raštus apgyvendinti po kapitalinio remonto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomininkus, kurie buvo iškeldinti iš kitų namų, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Atsakovės (apeliantės) įsitikinimu, Seimo kontrolieriaus išvada ypatingai svarbus įrodymas nagrinėjamoje byloje, turintis esminės reikšmės teisingam ginčo sprendimui. Atsakovės įsitikinimu, išduotas garantinis raštas pažeidė ne tik Butų kodekso imperatyvias normas, tačiau ir savivaldybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą reglamentuojančias imperatyvias teisės normas, t.y. garantinis raštas buvo išduotas nesilaikant viešosios teisės principo, buvo pažeisti visuomeninės naudos, racionalumo siekiai, taip pat garantinis raštas pažeidė imperatyvias tuo metu galiojusio teisinio reguliavimo normas, be to buvo pažeista ir disponavimo savivaldybės turtu tvarka ir esminiai principai.

Toliau apeliantė teigia, jog nebuvo pagrindo pripažinti, jog tarp ginčo šalių nuomos santykiai tęsėsi ir negalėjo nutrūkti (garantinio rašto pagrindu). Apeliantė pažymi, kad ta aplinkybė, jog tam tikru laikotarpiu ieškovei ir jos šeimai nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl iškeldinimo, nėra svarbi, tuo labiau nėra sudaranti pagrindo konstatuoti santykių teisėtumą.

Apeliantė teigia, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo ir akcentavo aplinkybę, kad ieškovės šeima, atsakovo institucijos leidimu ir sutikimu, prisidėjo savo lėšomis bei darbu, atliekant ginčo buto remontą. Atsakovė taip pat nurodo, jog pasitarimų protokolai, kuriuose nutarta leisti gyventojams prisidėti prie butų remonto, patys savaime negali būti laikomi pagrindu ieškovei atlikti buto pagerinimo darbus ir juo labiau įsikelti į ginčo gyvenamąsias patalpas. Apeliantė akcentuoja, jog remonto darbų atlikimas nėra pagrindas nuomos teisei atsirasti bei jog ginčo buto nuomos sutartis iš viso negalėjo būti sudaryta iki tol, kol namas nebuvo galutinai renovuotas.

Žemesnės instancijos teismas

Remdamasi CK 6.576 str., apeliantė yra įsitikinusi, jog pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo konstatavo, jog tarp šalių tęsėsi nuomos santykiai, kadangi šie santykiai neatitiko esminės nuomos sutarties sampratos – ieškovė naudojosi patalpomis ir nė sykio nesumokėjo nuomos mokesčio. Taip pat pagal CK 6.579 str. nuomos sutartis turi būti sudaryta raštu, o šiuo atveju tokia sutartis nebuvo sudaryta.

Šalies argumentai

Apeliantė teigia, jog galiojantys teisės aktai nesuteikia ieškovei (su šeima) teisės į socialinio būsto nuomą, todėl teismas nepagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą sudaryti buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos sutartį. Apeliantė teigia, jog ginčo butas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos, priskirtinos socialinio būsto fondui, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Taip pat atsakovė pažymi, kad pagrindu apsigyventi savivaldybės gyvenamojoje patalpoje yra savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, tačiau ne garantinis raštas. Šiuo metu atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės teisės yra įregistruotos tik į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau ne į butus, todėl teismas, apeliantės manymu nepagrįstai įpareigojo atsakovę sudaryti su ieškove ginčo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį.

Apeliantė nesutinka ir mano, jog teismas nepagrįstai atmetė atsakovės priešieškinį. Apeliantės manymu, ieškovė su šeima gyvena ginčo objekte nesant teisinio pagrindo bei pažeidžiant teisės aktus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, apeliantė pasisako, jog prašoma priteisti suma yra ne tik nepagrįsta, bet ir ženkliai per didelė. Pažymi, jog šios civilinės bylos dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį negalima priskirti sudėtingų bylų kategorijai, reikalaujančiai specialių žinių.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė ir tretieji asmenys (N. šeimos nariai) nesutinka su skunde išdėstytais argumentais ir motyvais.

Šalies argumentai

Ieškovė ir tretieji asmenys teigia, jog Juridinis skyrius nepateikė teismui įrodymų apie suteiktą teisę pareikšti ieškinius, skundus savivaldybės vardu, todėl mano, kad apeliacinis skundas neturėtų būti priimtas, nes jį padavė asmuo neturintis teisės tai paduoti.

Dėl garantinio rašto teisėtumo, ieškovė ir tretieji asmenys pasisako, jog jis yra teisėtas ir šis klausimas jau yra išspręstas administracinėje byloje ir civilinėje byloje, kurias pirmosios instancijos teismas nurodo savo sprendime. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad Garantinis raštas neprieštarauja nei galiojusiam rašto išdavimo metu LR Butų kodekso 8 str., 10 str., 82 str., 90 str., nei tuo metu galiojusiam Civiliniam kodeksui. Neprieštarauja ir šiuo metu galiojančiam CK.

Ieškovė pažymi, kad apeliantė remdamasi Seimo kontrolieriaus išvada nepaminėjo, kad jis 12.4 punkte pažymėjo, kad nuo G. N. persikėlimo į manevrinio fondo butą, matyti, kad šalys išreiškė savo valią sudaryti sandorį, bei abiems šalims atsirado teisės ir pareigos. Taip pat ieškovė teigia, jog Seimo kontrolieriaus išvada nėra prima facie įrodymas, tai yra rašytinis įrodymas, kuris gali būti paneigiamas kitais rašytiniai įrodymais.

Dėl neteisėto naudojimosi ginčo butu. Teisminių instancijų procesiniai sprendimai civilinėje byloje Nr. 2-26-3152/1999 ir visų instancijų teismų procesiniai sprendimai administracinėje byloje Nr. I-2-56/2000 sukūrė prejudicinius faktus dėl savivaldybės išduotos garantijos ir 1995-03-23 priimto potvarkio Nr. 762 V reikšmės ir teisinių pasekmių. Šios dvi bylos iškeltos dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybė bandė du kartus panaikinti 1989 m. išduotas garantijas ir 1995 m. potvarkį, tačiau teismai pripažino tuos savivaldybės sprendimus, naikinančius garantijas ir 1995 m potvarkį, neteisėtais. Remiantis visomis aplinkybėmis, ieškovė teigia, jog ji teisėtai naudojasi ginčo butu.

Dėl socialinio būsto. Ieškovė teigia, jog apeliantė remiasi tik LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymu, ignoruodama kitus įstatymus ir norminius aktus. Ieškovė pažymi, kad atsakovė apeliuodama į tai, kad butas (duomenys neskelbtini), Vilniuje yra socialinis butas, nepateikė teismui jokių įrodymų, kad minėtas butas yra priskiriamas socialinių butų kategorijai.

Šalies argumentai

Ieškovė teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad vien ta aplinkybė, kad butas priklauso savivaldybei savaime nereiškia, jog toks butas turi socialinio būsto statusą, o jame gyvenantiems nuomininkams taikomos socialinio būsto nuomos sąlygos. Ir kad savivaldybėms priklausančios gyvenamosios patalpos nėra nuomojamos vien tik kaip socialinis būstas (LAT Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011-12-30 nutartis Nr. 3K-3-560/2011).

Ieškovė teigia, jog atsakovė klaidina teismą, teigdama, kad Vilniaus m. savivaldybės nuosavybės teisės įregistruotos tik į pastatą, tačiau ne į butus. Ieškovė pateikia įrodymus, kurie parodo, jog butas nuosavybės teise taip pat priklauso Vilniaus m. savivaldybei.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, ieškovė pabrėžia, kad teismo priteista iš atsakovės 3000,00 Lt suma advokato teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti yra teisinga.

Atsiliepimas

Ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-10-15 sprendimą nepakeistą. Priteisti iš apeliantės ieškovės G. N. naudai 1200,00 Lt išlaidų advokato paslaugoms, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, apmokėti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, jog nėra pagrindo ex officio pripažinti 1989 m. gruodžio 13 d. garantinį raštą Nr. 40/264 niekiniu ir negaliojančiu, jog ieškovė G. N. su šeima į ginčo butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje įsikėlė ne savavališkai, o galiojančių garantinio rašto ir 1995-03-23 Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 762 V pagrindu, kad tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai ir kad negali būti tenkinamas atsakovo prašymas iškeldinti ieškovę ir jos šeimos narius iš ginčo patalpų CK 6.612 str. pagrindu. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia šių skundžiamo teismo sprendimo pagrįstų išvadų.

Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad ieškovė G. N. su šeima iki 1989 m. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuomojo gyvenamąsias patalpas – (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pradėjus namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kapitalinį remontą, atsakovas laikinai suteikė ieškovei ir jos šeimai manevrinio fondo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir 1989-12-13 išdavė garantinį raštą, kuriuo įsipareigojo, pasibaigus kapitaliniam remontui, suteikti ieškovei ir jos šeimai butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (T. 1, b.l. 7). Vilniaus miesto valdybos 1995-03-23 potvarkiu Nr. 76V atsakovas įsipareigojo išnuomoti butus šeimoms kapitališkai suremontuotame name (duomenys neskelbtini) bei įpareigojo Senamiesčio valstybinę įmonę sudaryti nuomos sutartis su minėto potvarkio priedėlyje išvardintais asmenimis, tik pateikus dokumentus apie manevrinio fondo butų atlaisvinimą (T 1, b.l. 8). 1995-03-23 potvarkio Nr. 76V priedėlis patvirtina, kad ieškovės G. N. 4 asmenų šeimai turėjo būti išnuomotas butas kapitališkai suremontuotame name (duomenys neskelbtini) 1989-12-13 Garantinio rašto Nr. 40/264 pagrindu (T. 1, b.l. 9). Ieškovė 2011-10-30 kreipėsi į UAB „Naujamiesčio būstas" su prašymu priimti manevrinio fondo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (1 t. b.l. 10). Nurodytas manevrinio fondo butas 2001-11-05 ieškovės buvo atlaisvintas. Tai patvirtina UAB „Naujamiesčio būstas“ atstovo parašas (T.1, b.l. 10). 2007-01-09 buvo priimtas gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)11.4-36 (T. 1, b.l. 19-23). Nustatyta, kad ieškovė su šeima į butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje įsikėlė 2011 m.. Dėl nurodyto buto ieškovė yra sudariusi sutartis su elektros energijos, vandens, gamtinių dujų tiekėjais (T. 1, b.l. 29-41).

Atsakovas Vilniaus m. savivaldybė yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam priklauso butas Nr. 5, savininkas. Ieškovė pareiškė reikalavimą įpareigoti atsakovę sudaryti su jais ginčo buto nuomos sutartį, atsakovas reikalavo iškeldinti ieškovus iš ginčo buto, kaip savavališkai užėmusius šias patalpas, nes minimas garantinis raštas yra niekinis ir negalioja. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino 1989-12-13 garantinio rašto Nr. 40/246 niekiniu ir negaliojančiu. Apelianto įsitikinimu, šis garantinis raštas buvo priimtas (išduotas) pažeidžiant tuo metu galiojusio Butų kodekso 82 str., 90 str. nuostatas, jis pažeidžia Valstybių ir savivaldybių turto valdymo įstatymo 8-1 str. įtvirtintus principus. Su šiais apelianto teiginiais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka. Pirmiausia pažymėtina tai, kad iš pridėtos civilinės bylos Nr. 2-6755/98 medžiagos matyti, jog tiek nagrinėjant civilinę bylą pagal E. S., G. L., A. N., G. N., K. D. ieškinį Vilniaus miesto valdybai dėl 1998-06-04 Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 109IV dalies panaikinimo, tiek ir nagrinėjant administracinę bylą Nr. 1-2-56/2000 pagal pareiškėjų E. Š., G. L., A. N., G. N., K. D. skundą atsakovui Vilniaus miesto tarybai dėl Vilniaus miesto tarybos 1999-10-13 sprendimo Nr. 442 pirmojo punkto panaikinimo, atsakovas buvo išdėstęs analogišką poziciją, jog, jo manymu, garantinis raštas (garantiniai raštai) buvo išduoti pažeidžiant Butų kodekso 82 str. ir 90 str. nuostatas. Tačiau teismai, priėmę galutinius, įsiteisėjusius minėtose bylose procesinius sprendimus, nekonstatavo, jog išduoti garantiniai raštai prieštarauja nurodomoms Butų kodekso nuostatoms ar yra negaliojantys tuo metu galiojusio CK 47 str. pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje taip pat neturi pagrindo konstatuoti, kad garantinis raštas buvo išduotas pažeidžiant imperatyvias įstatyme nuostatas. Priešingai, garantinio rašto išdavimas atitiko tuo metu galiojusio Butų kodekso 82 str. 1 d. nuostatas, kurios numatė, kad kai valstybinio ar visuomeninio butų fondo gyvenamasis namas kapitališkai remontuojamas, jeigu remontuoti negalima neiškeldinant nuomininko, nuomotojas privalo suteikti nuomininkui ir jo šeimos nariams kapitalinio remonto laikui kitą gyvenamąją patalpą, nenutraukdamas remontuojamos patalpos nuomos sutarties. Byloje nustatyta, kad garantinis raštas ieškovams buvo išduotas juos iškraustant iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadangi po kapitalinio remonto atlikimo buvo numatyta šį butą panaudoti kitoms reikmėms - nutarta perduoti Prancūzijos ambasadai. Taigi, ieškovė objektyviai neturėjo galimybės grįžti į butą, kuriame gyveno, todėl atsakovas įsipareigojo ieškovės šeimai suteikti butą kapitališkai suremontuotame name (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Tokie atsakovo veiksmai neprieštaravo tuo metu galiojusio Butų kodekso 82 str. 5 d. reikalavimams, nes tais atvejais, kai nuomininko ir jo šeimos narių turima gyvenamoji patalpa dėl kapitalinio remonto negali būti išsaugota, nuomininkui ir jo šeimos nariams turi būti suteikta kita tinkamai įrengta patalpa. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo aiškinimas, kad susidariusi situacija, kuomet ieškovei ir jos šeimos nariams, kurie buvo iškeldinti iš anksčiau nuomoto buto, laikinai suteikiant manevrinį butą bei įsipareigojant nuolatiniam gyvenimui suteikti kitas suremontuotas gyvenamąsias patalpas, prieštarauja minėtoms Butų kodekso nuostatoms, yra nepagrįsti. Atsakovas per siaurai aiškina tuo metu galiojusio Butų kodekso 82 str. bei 90 str. nuostatų taikymą. Pažymėtina, jog tuo metu galiojusios įstatymo nuostatos nenumatė garantinio rašto turinio bei nedraudė išduoti garantinį raštą, įsipareigojant ateityje išnuomoti kitas tinkamas gyvenamąsias patalpas, šių patalpų kapitalinio remonto laikotarpiu laikinai suteikiant teisę gyventi manevriniame bute. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš bylos medžiagos seka, jog atsakovas faktiškai siekė vykdyti garantiniuose raštuose bei dėl jų vykdymo priimtame administraciniame akte - 1995-03-23 potvarkyje Nr. 762V prisiimtus įsipareigojimus ieškovei - išnuomoti ginčo butą, nelaikė, kad išduotas garantinis raštas bei potvarkis yra neteisėti. Atsakovas neginčijo šio garantinio rašto teisėtumo klausimo tuo metu įstatymo numatyta tvarka. Todėl praėjus daugiau nei 20 metų nuo garantinio rašto išdavimo, kuriuo atsakovas įsipareigojo ieškovams nuolatiniam gyvenimui išnuomoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pripažinimas niekiniu ar negaliojančiu, prieštarautų teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir ieškovų teisėtų lūkesčių principams. Taip pat nepagrįsti apelianto teiginiai, jog garantinis raštas pripažintinas niekiniu kaip prieštaraujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo įstatymo 8-1 str. principams, kadangi minimas įstatymas garantinio rašto išdavimo metu negaliojo, todėl šio garantinio rašto priėmimo (išdavimo) teisėtumo klausimas vėliau priimtų norminių teisės aktų nuostatų pagrindu nėra galimas. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių atmetami apelianto teiginiai, jog 1989-12-13 garantinį raštą Nr. 40/246 teismas turi ex officio pripažinti niekiniu ir negaliojančiu, kadangi byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog šis garantinis raštas buvo išduotas (priimtas) pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas. Šios išvados nepaneigia ir apelianto nurodomos LR Seimo kontrolieriaus 1997-12-05 išvados Nr. 97/05-11 P. Kaip matyti iš minimos išvados, Seimo kontrolierius laikė, jog išduodant garantinius raštus buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, kartu nurodant, kad garantinių raštų teisėtumo klausimas gali būti išspręstas tik teisme. Minima LR Seimo kontrolieriaus išvada nėra esminis įrodymas, kuris sudarytų pagrindą konstatuoti, jog garantinis raštas išduotas pažeidžiant norminius teisės aktus. Pažymėtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįsta visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 str.). Įvertinus visas byloje reikšmingas aplinkybes, pateiktus įrodymus, garantinio rašto turinį, jo išdavimo metu galiojusius teisės aktus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo garantinį raštą pripažinti niekiniu ex officio, kadangi nėra nustatyti garantinio rašto prieštaravimai imperatyvioms teisės normoms.

Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, kad ieškovė su šeima į ginčo butą įsikėlė neteisėtai ir gyvena ten savavališkai, todėl turi būti iškeldinti CK 6.612 str. pagrindu. Kaip minėta, 1989-12-13 garantiniu raštu atsakovas įsipareigojo ieškovei ir jos šeimos nariams suteikti nuolatiniam gyvenimui kapitaliai suremontuotas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Vilniaus miesto valdyba 1995-03-23 potvarkiu Nr. 762V „Dėl butų išnuomojimo kapitališkai suremontuotame name (duomenys neskelbtini)“ nutarė ieškovės šeimai išnuomoti butą kapitališkai suremontuotame name (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir įpareigojo Senamiesčio seniūnijos valstybinę įmonę sudaryti nuomos sutartį su ieškove po to, kai ji atlaisvins jai ir jos šeimos nariams laikinai suteiktą manevrinio butų fondo butą. Minėtose civilinėje byloje pagal E. Š., G. L., A. N., G. N., K. D. ieškinį Vilniaus miesto valdybai dėl 1998-06-04 Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 1091V dalies panaikinimo bei administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. Š., G. L., A. N., G. N., K. D. skundą atsakovui Vilniaus miesto tarybai dėl Vilniaus miesto tarybos 1999-10-13 sprendimo Nr. 442 pirmojo punkto panaikinimo įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose iš esmės konstatuota, jog atsakovas pripažino 1989-1990 išduotus garantinius raštus ir paminėtu potvarkiu prisiėmė pareigą įvykdyti garantinių raštų įsipareigojimus. Šis potvarkis laikytinas individualaus pobūdžio administraciniu aktu, iš kurio šalims kyla atitinkamos teisės ir pareigos: atsakovui pareiga išnuomoti potvarkio priedėlyje nurodytiems asmenims butus (duomenys neskelbtini), Vilniuje, po to, kai namas bus kapitališkai suremontuotas, o potvarkio priedėlyje nurodytiems asmenims (taip pat ir ieškovei) teisė nuomoti iš atsakovo šias gyvenamąsias patalpas po to, kai namas (duomenys neskelbtini), Vilniuje bus kapitališkai suremontuotas, ir pareiga atlaisvinti manevrinio buto fondo patalpas. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė siekė įgyvendinti iš atsakovo įsipareigojimų jiems kilusią teisę išsinuomoti jiems skirtą butą kapitališkai suremontuotame name (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savo lėšomis prisidėjo prie šio namo kapitalinio remonto, 2001-11-05 ieškovė perdavė UAB „Senamiesčio ūkis“ manevrinio butų fondo butą – (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir persikėlė su šeima gyventi į ginčo butą – (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nors jis dar nebuvo iki galo suremontuotas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės atsakovei buvo žinomos dar nuo 2001 metų, tačiau atsakovas tam neprieštaravo, nesiėmė jokių veiksmų esamai padėčiai pakeisti ar santykius su ieškove bei jos šeimos nariais nutraukti. Remiantis bylos duomenimis darytina išvada, kad ieškovė ir jos šeimos nariai į ginčo butą įsikėlė remiantis garantiniu raštu bei minėtu potvarkiu, t.y. nuomos teisinių santykių pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė faktiniai nuomos santykiai. Daryti priešingas išvadas apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Apelianto nurodoma aplinkybė, jog ieškovė visą laikotarpį nuo atsikraustymo į ginčo butą nemokėjo nuomos mokesčio, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog šalių nesiejo nuomos santykiai. Ši aplinkybė būtų svarbi jei būtų reiškiamas reikalavimas nutraukti nuomos santykius ir iškeldinti asmenis iš užimamų patalpų CK 6.611 str. pagrindu, tačiau toks reikalavimas byloje nebuvo pareikštas. Kolegija kartu pažymi, kad atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, jog ji būtų siuntusi ieškovei sąskaitas ar pažymas apie mokėtiną nuomos mokestį, raginimus ar įspėjimus dėl nuomos mokesčio nemokėjimo, dėl ko šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškove pareigos mokėti nuomos mokestį nevykdė dėl savo kaltės. Apeliantas teisingai nurodo, kad CK 6.579 str. nustatyta, jog gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra savivaldybė, valstybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu. Tačiau atsižvelgiant į bylos aplinkybes, norminių teisės aktų reikalavimus, aktualią teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog tokia rašytinė sutartis nebuvo sudaryta būtent dėl atsakovo įsipareigojimų, prisiimtų pagal galiojančius garantinį raštą bei 1995-03-23 potvarkį, nevykdymo. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo sutikti su atsakovo aiškinimais, jog ieškovė ir jos šeimos nariai ginčo bute gyvena be teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovę sudaryti rašytinę nuomos sutartį. Apeliantas iš esmės rėmėsi tuo, kad savivaldybei priklausančio turto nuomos santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas (Žin., 1992, Nr. 14-378, aktuali redakcija: 2010-10-12, Nr. 1-2455), kuris numato savivaldybėms priklausančio socialinio būsto nuomą ir jos sąlygas. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė ir jos šeimos nariai iki 1990 m. teisėtai nuomojo gyvenamąsias patalpas – (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Taigi gyvenamųjų patalpų nuomos santykiai tarp šalių susiklostė dar iki 1990 m. Ieškovų iškeldinimo iš nuomoto buto į manevrinio butų fondo butą metu galiojusio Butų kodekso 82 straipsnio 1 dalis aiškiai numatė, jog dėl kapitalinio remonto iškeldinant nuomininką į kitą laikiną gyvenamąją patalpą, remontuojamos patalpos nuomos sutartis nenutraukiama. Taigi, kaip numatė įstatymas, ieškovę ir jos šeimos narius iškeldinus iš nuomoto buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje į manevrinio butų fondo butą – (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos teisiniai santykiai tarp šalių nenutrūko. Kadangi atsakovas nenumatė po kapitalinio remonto išsaugoti ieškovams gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), atsakovas 1989-12-13 garantiniu raštu Nr. 40/264 įsipareigojo suteikti ieškovės šeimai kitą butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kas visiškai atitiko Butų kodekso 82 straipsnio 5 dalies nuostatas. Iš to seka, kad garantinio rašto garantija suteikti ieškovei ir jos šeimos nariams po kapitalinio remonto butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o ne butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nenutraukė šalių sutartinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, tik pakeitė ieškovo šeimai išnuomotas patalpas.

Nagrinėjamu atveju yra reikšmingi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr.3K-3-560/2011, išaiškinimai. Nors nagrinėjamos bylos ir minimos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos bylos ratio decidendi nėra tapačios, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikti paaiškinimai dėl nuomos santykių atsiradimo pagrindų, lemiančių gyvenamosios patalpos teisinį statusą, nuomininko teises ir pareigas, atitinkamos nuomos sutarties pasibaigimo sąlygas ir tvarką, yra reikšmingi nagrinėjant analogiško pobūdžio civilines bylas dėl savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos, jos modifikavimo, nutraukimo, todėl teisėjų kolegija remiasi minėtoje kasacinėje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais. Minimoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad „<...> kad, nagrinėjant ginčus, kylančius iš socialinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, svarbus jų kilimo, t. y. nuomos sutarties sudarymo, momentas, nes socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo, vykdymo, nutraukimo tvarkos bei sąlygų reguliavimas kito. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme, kuris nuo 2003 m. sausio 1 d. pakeitė (pervadintas) Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, įtvirtintos pakitusios normos dėl savivaldybės butų fondo ir jam priklausančių gyvenamųjų patalpų teisinio statuso, taip pat dėl reikalavimų bei sąlygų nuomos teisiniams santykiams sukurti, palaikyti ir nutraukti inter alia nuostatos dėl subjektų, turinčių teisę į gyvenamųjų patalpų nuomą, nuomos santykių šalių teisių ir pareigų turinio, nuomos terminų, dėl nuomos santykių pasibaigimo pagrindų. Atsižvelgiant į teisinio reguliavimo pakeitimus ir jo padarinius, įstatymo nuostatų skirtingų redakcijų taikymas priklauso nuo momento, kada nuomotojas (savivaldybė) ir nuomininkas sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. <...> Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, sudarytos iki 2002 m. gruodžio 31 d., pagrindu būstą nuomojantys asmenys neturi pareigos savivaldybei teikti duomenų apie turtą ir pajamas kaip tai nustatyta naujos redakcijos (galiojančios nuo 2003 m. sausio 1 d.) Įstatymo 11 straipsnio 4, 5 dalyse; šiems asmenims nuomos sutartis negali būti nutraukta dėl turimo turto ar pajamų viršijimo, nustatyto naujos redakcijos Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Taigi gyvenamųjų patalpų nuomininkų teisė į nuomojamas patalpas pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo nuostatas neturi tokio pobūdžio ribojimų, taikomų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, sudarytoms galiojant Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo redakcijai nuo 2003 m. sausio 1 d.“.

Kaip minėta, nuomos teisiniai santykiai tarp šalių susiklostė dar iki 1990 metų. Jie nenutrūko ir ieškovę su šeima iškeldinus į manevrinio butų fondo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atsakovui įsipareigojant ieškovei nuolatiniam gyvenimui suteikti gyvenamąsias patalpas – (duomenys neskelbtini), Vilniuje, po kapitalinio remonto. Kaip matyti iš bylos medžiagos, faktiškai iki 1998 m. vidurio atsakovas siekė įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus, tačiau vėliau jų tinkamai nebevykdė. Tuo tarpu, ieškovė siekė įgyvendinti jiems suteiktą teisę nuolatos apsigyventi gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savo lėšomis prisidėjo prie pastato (patalpų) kapitalinio remonto, o nuo 2001 metų apsigyveno ginčo patalpose, kam iki šios bylos nagrinėjimo neprieštaravo atsakovas. Taigi nuomos teisiniai santykiai tarp šalių susiklostė dar iki 2002-12-31. Todėl nagrinėjamu atveju nėra taikomos nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatos, kadangi ieškovės teisė nuomoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra kitokio teisinio pagrindo, nes atsirado galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, 1982 m. Butų kodeksui. Šios teisės nepanaikino vėliau įsigalioję teisės aktai, tame tarpe Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas. Ieškovė su šeima ginčo bute gyvena nuomos teisinių santykių pagrindu, yra įvykdytos visos sąlygos šio buto nuomos rašytinei sutarčiai sudaryti - namas (duomenys neskelbtini), Vilniuje kapitališkai suremontuotas, ieškovė su šeima yra atlaisvinusi jiems anksčiau suteiktą manevrinio butų fondo butą – (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Taigi, remiantis aukščiau išdėstytu, konstatuotina, jog ieškovė ir jos šeimos nariai ginčo bute apsigyveno teisėtai, šalis sieja nuomos teisiniai santykiai, susiformavę dar iki LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo įsigaliojimo, todėl šio įstatymo nuostatos nagrinėjamu atveju nėra taikomos. Dėl šių aplinkybių sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantės reikalavimas iškeldinti ieškovus iš ginčo buto CK 6.612 str. pagrindu negali būti patenkintas, kadangi ieškovė ir jos šeimos nariai nelaikytini savavališkai (be teisinio pagrindo) užėmę ginčo patalpas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, susidariusioje situacijoje dabartiniu metu šalių sudaryta rašytinė nuomos sutarties forma nereikštų buto nuomos santykių tarp ginčo šalių atsiradimą, bet tik įtvirtintų (įformintų) tarp šalių esančius faktinius ginčo buto – (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos santykius.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismą priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo tinkamu materialinių ir procesinių teisės normų taikymu bei aiškinimu.

Pažymėtina tai, kad pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad ši byla nėra laikytina išimtinė pagal savo sudėtingumą (nebuvo skirtos ekspertizės, nebuvo pareikalauta specialistų išvadų ir pan.) ir atsižvelgdama į Rekomendacijose minimumų kriterijų buvimą, mažina pirmos instancijos priteistas bylinėjimosi išlaidas mažina iki 2400,00 Lt.

Ieškovė taip pat prašė priteisti 1200,00 Lt išlaidų už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, tačiau iki bylos nagrinėjimo pradžios nepateikė nurodytas išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl šios išlaidos neatlygintinos (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n utarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Sprendimo dalį dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų pakeisti ir priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) ieškovės G. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2400,00 Lt (du tūkstančius keturis šimtus litų) advokato teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Kitos sprendimo dalys paliktinos nepakeistos.

Kolegijos pirmininkas Antanas RudzinskasTeisėjai Laima GerasičkinienėJūratė Varanauskaitė