- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-30
- Bylos Nr.
- A-662-1769-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00604-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. J. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) 2010 m. balandžio 15 d. aktą Nr. 20-65-2-S-2512; įpareigoti Komisariatą į 2010 m. kovo 12 d. pareiškėjo pareiškimą atsakyti iš naujo; panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2010 m. balandžio 21 d. aktą Nr. 5-S-2244; įpareigoti Departamentą į pareiškėjo 2010 m. kovo 31 d. pareiškimą atsakyti iš naujo; panaikinti Komisariato 2010 m. gegužės 19 d. aktą Nr. 20-65-S-1759; įpareigoti Komisariatą į pareiškėjo 2010 m. gegužės 17 d. prašymą atsakyti iš naujo; panaikinti Komisariato 2010 m. birželio 2 d. aktą Nr. 20-65-S-2020; įpareigoti Komisariatą į pareiškėjo 2010 m. gegužės 27 d. prašymą atsakyti iš naujo; priteisti 25 000 Lt neturtinę (moralinę) žalą, padarytą Lietuvos valstybę atstovaujančio Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato įstaigos bei jos tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje; priteisti 25 000 Lt neturtinę (moralinę) žalą, padarytą Lietuvos valstybę atstovaujančio Departamento įstaigos bei jos tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje; įpareigoti Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pareiškėjui išduoti leidimą su tinkamai nustatytomis sąlygomis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsakomybės bei pavaldumo ribose esančiose policijos įstaigose bei jų padaliniuose filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir/ar vaizdo įrašus pareiškėjo teisėms ir įstatymų ginamiems interesams apginti.
Nurodė, kad 2010 m. kovo 12 d., apie 12.20 val., automobiliu važiavo keliu Marijampolė–Kaunas. Pravažiavus Būdviečių tiltą maršrutinio autobuso vairuotojas chuliganiškai vairavo transporto priemonę ir kelyje sukėlė avarinę situaciją, t. y. susigretinęs su pareiškėjo vairuojama transporto priemone, autobuso vairuotojas staiga pasuko dešinėn ir bandė nuo kelio važiuojamosios dalies nustumti pareiškėjo automobilį. Pareiškėjas dėl to buvo priverstas staiga stabdyti savo transporto priemonę. Kai pareiškėjas aplenkė autobusą, pastarojo vairuotojas bandė lenkti pareiškėją draudžiamose vietose, važiavo apie 120 km/val. greičiu, tuo žymiai viršydamas leistiną važiavimo greitį. Pareiškėjas apie tai telefonu pranešė policijos budėtojui, tačiau priešais autobusą tarnybiniu automobiliu važiavę policijos pareigūnai nereagavo į maršrutinio autobuso vairuotojo daromus pažeidimus. Paaiškino, kad 2010 m. kovo 12 d., apie 19 val., policijos įstaigai pareiškėjas faksu nusiuntė pareiškimą dėl paminėto įvykio ir prašė išsiaiškinti situaciją bei nubausti maršrutinio autobuso vairuotoją už padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, patikrinti autobuso techninę būklę, tachografo parodymus, greičio ribotuvo būseną, apklausti liudytojus ir apie visa tai raštu informuoti pareiškėją. Teigė, kad Komisariatas nesiėmė jokių priemonių, jog įvykio vietoje būtų sustabdytas Kelių eismo taisyklių reikalavimus pažeidęs maršrutinis autobusas, nenustatė šios transporto priemonės vairuotojo tapatybės, nepatikrino jo blaivumo, neapklausė autobuse buvusių keleivių, nenubaudė minėto autobuso vairuotojo už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nepaaiškino pareiškėjui, kodėl vietoje nepatikrino maršrutinės transporto priemonės vairuotojo, taip pat visų šių aplinkybių nepranešė (neatsakė atskirai į kiekvieną 2010 m. kovo 12 d. pareiškimo punktą) pareiškėjui, kad jis turėtų galimybę savo teises ir teisėtus interesus ginti teisme. Teigė, kad pareigūnai per protingą terminą nepatikrino autobuso tachografo (taip pat ir važiavimo greičio) duomenų, nenustatė priežasčių, dėl kurių neveikė autobuso greičio ribotuvas, neištyrė maršrutinio autobuso techninės būklės. Be to, pareigūnai apie tai (tachografo duomenų, važiavimo greičio) jokios informacijos pareiškėjui nesuteikė bei nepranešė apie autobuso vairuotojo apklausos bei tachografo parodymų tikrinimo laiką ir vietą. Nurodė, kad jam nebuvo tinkamai atsakyta į jo paklausimus, nes pareigūnai neatsakė per kokį laiko tarpą ir kokiomis techninėmis priemonėmis jie privalėjo nustatyti maršrutinio autobuso vairuotojo padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, patikrinti transporto priemonės techninę būklę, taip pat greičio ribotuvo techninį stovį bei tachografo parodymus. Pareiškėjo manymu, Komisariato pareigūnai nepagrįstai atsisakė pareiškėją laikyti administracinės procedūros dalyviu ir tuo pažeidė jo, kaip administracinės procedūros dalyvio, teises. Pabrėžė, kad buvo nepagrįstai atsisakyta išsaugoti pareiškėjo 2010 m. gegužės 17 d. prašyme nurodytus garso įrašus. Nurodė, kad Departamento pareigūnai 2010 m. balandžio 21 d. aktu Nr. 5-S-2244 atsakydami į pareiškėjo 2010 m. kovo 31 d. skundą neteisėtai dangstė Komisariato neteisėtus veiksmus ir tinkamai neatliko savo pareigų. Atkreipė dėmesį, kad Departamento pareigūnai neįvardijo kaltų Komisariato pareigūnų, netinkamai tyrė pavaldžių pareigūnų veiklą bei priimtus sprendimus, neatsakė, kodėl policijos pareigūnai 2010 m. kovo 12 d., apie 12.50 val., kelyje Juragiai–Garliava, neatliko savo pareigų, kai gavo pareiškėjo pranešimą apie vairuotoją, chuliganiškai vairuojantį maršrutinį autobusą (nevyko į įvykio vietą, priekyje autobuso tarnybiniu automobiliu važiavę policijos pareigūnai nereagavo į pažeidimą, netikrino vairuotojo blaivumo, transporto priemonės techninės būklės, neapklausė liudytojų ir t. t.). Pabrėžė, kad Komisariate nebuvo išsiaiškinta ir tinkamai pranešta pareiškėjui priežastys dėl per ilgo jo pareiškimo tyrimo, neteisingai užregistruotos skundo datos, nenurodytos kaltų policijos pareigūnų pavardės. Teigė, kad atsakovai nepagrįstai neišdavė pareiškėjui leidimo filmuoti, fotografuoti, daryti vaizdo, garso įrašus Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pavaldžiose institucijose siekiant pareiškėjui apginti savo teises bei teisėtus interesus. Nurodė, kad paminėtais veiksmais ir neveikimu atsakovų pareigūnai pažeidė pareiškėjo teises, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 19 straipsnius, Policijos veiklos įstatymo 3 straipsnį, 4 straipsnio 1, 2 dalis, 5 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4-6 punktus, 6 straipsnio 1, 2 dalis, 8 straipsnio 1, 2 dalis, 16, 18-20 straipsnius, 21 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 25 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad pareigūnų veiksmai taip pat prieštaravo Pareigūnų etikos kodekso nuostatoms, Vidaus tarnybos statuto 3, 12, 25, 26 straipsnių, Viešojo administravimo įstatymo 3, 8, 19, 20, 30 straipsnių bei kitų teisės aktų reikalavimams. Teigė, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ir kaltės pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, pasireiškusi pareigūnų veiksmais ir skundžiamų aktų priėmimu, nes pareiškėjas buvo diskriminuojamas kaip asmuo, turintis judėjimo negalią, buvo gaišinamas jo laikas, trukdoma gydytis, dirbti, išlaikyti neįgalų sūnų, trukdoma ir, tuo pačiu, neleidžiama apginti savo teises ir įstatymo ginamus interesus. Tvirtino, kad Komisariato pareigūnai siekė fiziškai kankinti pareiškėją sukeliant jam stuburo, sužaloto kairės kojos kelio sąnario skausmus. Nurodė, kad buvo priverstas skirti daug asmeninio laiko teisiniams ginčams, dokumentų ruošimui. Ruošiant dokumentus pareiškėjas privalėjo daug laiko sėdėti ir tai sukėlė fizinį skausmą dėl stuburo bei kojos funkcijų sutrikimo. Be to, buvo pakirstas pareiškėjo pasitikėjimas Lietuvos Respublikos visuomenine santvarka, nes atsakovą atstovaujančios institucijos privertė pareiškėją policiją laikyti organizacija, kaip nepajėgia ir nenorinčia vykdyti jai įstatymo priskirtų uždavinių.
Atsiliepimas
Atsakovai Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimais į skundą (b. l. 183-184, I t.; 9-11, II t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 4 dalis ir darė išvadą, jog viešojo administravimo subjekto asmeniui padaryta neturtinė žala gali būti atlyginama tik tais atvejais, kai tokia žala padaroma neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais ar neveikimu. Pažymėjo, kad siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu turi būti nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika ir priežastinis ryšys, nes atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda be kaltės. Nurodė CK 6.250 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir jam pavaldžių institucijų bei Departamento pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus arba neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, kad išsamūs atsakymai į visus pareiškėjo paklausimus buvo pateikti, pareiškėjui pareigūnai atsakė savo kompetencijos ribose. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas privalo įrodyti neturtinės žalos atsiradimą bei dydį. Teigė, jog byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjui atsirado neigiami išgyvenimai, pablogėjo jo sveikatos būklė būtent nuo apsilankymo Komisariate ar gavus netinkamus atsakymus bei nesuteikus jo prašomos informacijos. Nurodė, kad dėl negalėjimo pateikti garso įrašo kopijos pareiškėjui buvo pateiktas atsakymas, jog garso įrašas daromas tik dėl Komisariato vidaus kontrolės, o pateikti šiuos įrašus pašaliniams asmenims draudžia teisės aktų reikalavimai. Pareiškėjui rašte taip pat išsamiai buvo išaiškinta, kodėl jis negali daryti jokių įrašų (vaizdo, garso) policijos komisariatuose. Nurodė, kad administracinio teisės pažeidimo teisenos metu nebuvo surinkta jokių įrodymų, kad maršrutinio autobuso vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Paaiškino, kad tachografo duomenys buvo patikrinti ir nustatyta, jog vairuotojas neviršijo 80 km/val. greičio, greičio ribotuvas veikė, o liudytojai neapklausti dėl objektyvių priežasčių. Darė išvadą, kad pareiškėjas savo reikalavimus grindžia vidiniu įsitikinimu, prielaidomis ir spėjimais.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nustatė, kad pareiškėjas nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) nustatyta tvarka neginčijo nei 2010 m. balandžio 12 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, nei 2010 m. balandžio 14 d. teikimo, priimto vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymu. Teigė, kad būtent šie procesiniai sprendimai (nutarimas, teikimas) sukelia pareiškėjui teisines pasekmes. Pažymėjo, kad šie administraciniai aktai yra priimti teisės aktų nustatyta tvarka, kompetentingų subjektų, juose padarytos išvados turi juridinę galią, kol nenuginčytos teisės aktų nustatyta tvarka. Atkreipė dėmesį, kad apie jų priėmimą pareiškėjas iš esmės turėjo galimybę žinoti nuo 2010 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 20-65S-2512 gavimo dienos, be to, nuo 2010 m. spalio 25 d. šie aktai yra nagrinėjamoje administracinėje byloje. Nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo priimamos nutartys skundų trūkumams šalinti, konkretinti skundo reikalavimus, pateikti papildomus įrodymus reikalavimams pagrįsti ir pan., tačiau pareiškėjas nereagavo į teismo nutartis ir nesistengė dėl greito bei objektyvaus bylos išnagrinėjimo. Pažymėjo, kad pareiškėjui ir šiuo metu, atsižvelgiant į ATPK bei ABTĮ reikalavimus, skirtus apskundimo terminų atnaujinimui, procesiškai išlieka galimybė ginčyti priimtus aktus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nuo 2010 m. balandžio 15 d. rašto gavimo dienos turėjo realias galimybes Komisariate susipažinti su administracinio teisės pažeidimo byla bei medžiaga, kurios pagrindu buvo priimtas teikimas, ir gauti beveik visą norimą informaciją. Teismas konstatavo, kad 2010 m. balandžio 15 d. raštas Nr. 20-65-S-2512 yra informacinio pobūdžio, kuriuo trumpai išdėstytos nutarime bei teikime nustatytos aplinkybės. Darė išvadą, kad šio rašto panaikinimas realiai nesukels pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti paminėtą raštą ir tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą į pareiškėjo 2010 m. kovo 12 d. pareiškimą atsakyti iš naujo. Pažymėjo, jog šis, taip pat ir 4, 6, 8 skundo reikalavimai yra abstraktaus pobūdžio bei praktiškai neįvykdomi priverstine tvarka – nėra aišku, kuo blogi pateikti atsakovų atsakymai ir kokio turinio atsakymo pareiškėjas reikalauja iš atsakovų. Nesant pareiškėjo reikalavimo panaikinti minėtus nutarimą ir teikimą, nurodė, kad teismas savo iniciatyva jų teisėtumo negali revizuoti. Pažymėjo, jog nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą ir priimant 2010 m. balandžio 12 d. nutarimą atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, pareiškėjas nebuvo betarpiškai apklaustas Komisariate, tačiau ši aplinkybė, teismo teigimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra pakankamas pagrindas nesivadovauti nutarimu ir teikimu kaip procesiniais dokumentais, kuriuose įtvirtintos išvados dėl teisiškai reikšmingų aplinkybių. Nustatė, jog nutarimas ir teikimas pareiškėjui nebuvo išsiųsti, tačiau šias aplinkybes laikė galinčias būti teisiškai reikšmingas tik sprendžiant skundo dėl nutarimo bei teikimo panaikinimo padavimo termino atnaujinimo (atsisakymo atnaujinti) klausimus.
Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo naikinti Departamento 2010 m. balandžio 21 d. raštą Nr. 5-S-2244, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. gegužės 19 d. raštą Nr. 20-65-S-1759, nes juose iš dalies pakartotos aplinkybės, kurios buvo įtvirtintos nutarime bei teikime, todėl ir išvestiniai skundo reikalavimus įpareigoti iš naujo atsakyti į pareiškėjo 2010 m. kovo 31 d. ir 2010 m. gegužės 17 d. pareiškimus teismas atmetė kaip nepagrįstus. Aplinkybę, kad pareiškėjas nei ABTĮ, nei ATPK nustatyta tvarka neginčijo 2010 m. balandžio 12 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, 2010 m. balandžio 14 d. teikimo, laikė teisiškai svarbia vertinant 2010 m. balandžio 21 d. rašto Nr. 5-S-2244 turinį bei pareiškėjui sukeliamas teisines pasekmes. Darydamas išvadą dėl 3–6 skundo reikalavimų nepagrįstumo teismas atkreipė dėmesį, kad teisę gauti informaciją reglamentuoja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, tačiau minėto įstatymo normų analizė rodo, jog ši teisė nėra absoliuti. Konstatavo, kad pareiškėjui iš esmės išsamiai ir tinkamai buvo atsakyta į jo keliamus klausimus. Jokių Viešojo administravimo įstatymo ar Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo pažeidimų teismas nenustatė, nurodė, kad atsakymas buvo pateiktas viešojo administravimo subjekto kompetencijos ribose.
Akcentavo tai, kad Elektroninių ryšių įstatymo normos draudžia be faktinių elektroninių ryšių paslaugų naudotojų sutikimo klausytis, įrašyti, kaupti ar kitu būdu perimti pranešimų turinį ir srauto duomenis ar su jais susipažinti, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus. Nurodė minėto įstatymo 61 straipsnį ir darė išvadą, kad atsakovai pagrįstai atsisakė pareiškėjui pateikti jo prašomus duomenis (informaciją) bei leisti daryti garso/vaizdo įrašus. Pabrėžė, kad teisę fiksuoti, kaupti, kontroliuoti tokio pobūdžio informaciją teisės aktai suteikia tik tam tikriems subjektams ir tik tam tikrais atvejais. Nurodė Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 12 punktą, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 154 straipsnį, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-464 patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 115, 116, 117 punktus ir darė išvadą, kad atsakovai pagrįstai kaip juridiniu pagrindu rėmėsi ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis bei Komisariato viršininko 2010 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. 20-65-V-20, 2010 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 20-65-V-18 reikalavimais. Konstatavo, kad teisės aktai nenumato fizinių asmenų teisės gauti telefono pokalbių įrašus iš policijos įstaigų. Darė išvadą, kad pareiškėjas akivaizdžiai nėra tinkamas subjektas gauti prašomo pobūdžio informaciją, todėl atsakovai pagrįstai bei teisėtai atsisakė ją pateikti.
Šalies argumentai
Nurodė, kad 2010 m. gegužės 27 d. prašymu pareiškėjas prašė atsakovo pateikti 2010 m. balandžio 2 d. eismo įvykio filmuotą medžiagą, pagal kurią buvo priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. F 446698. Atkreipė dėmesį, kad tiek Komisariatui pateiktame prašyme, tiek skunde teismui šis reikalavimas nebuvo sukonkretintas ir dėl pareiškėjo skundo specifikos šio reikalavimo išgryninti nebuvo galimybės ir teismo posėdžio metu. Darė išvadą, kad prašomu panaikinti 2010 m. birželio 2 d. raštu Nr. 20-65-S-2020 atsakovas suteikė pareiškėjui iš esmės išsamią informaciją. Pažymėjo, kad 2010 m. gegužės 18 d. nutarimo Nr. F 446698 teisėtumas buvo įvertintas Kauno apygardos administracinio teismo byloje Nr. II-643-422/2010, kurioje buvo peržiūrėtas ir įvertintas teismui Komisariato pateiktas su eismo įvykiu susijęs vaizdo įrašas, o pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą teisme bei tiriant įrodymus.
Nurodė ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, CK 6.246 - 6.250 straipsnius, 6.271 straipsnį ir darė išvadą, kad valstybės civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti nėra būtina valstybės valdžios institucijos ar jos tarnautojo (darbuotojo) kaltė dėl asmeniui padarytos žalos, tačiau yra svarbu nustatyti, kad ši valdžios institucija ar jos tarnautojas (darbuotojas) nesilaikė įstatymų - neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir kad, būtent, dėl to asmeniui buvo padaryta žala. Kadangi pareiškėjo atžvilgiu atsakovų pareigūnai veikė taip kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, pareiškėjo atžvilgiu neteisėtų veiksmų (ar neveikimo) nebuvo nustatyta, ginčytini aktai buvo priimti atsižvelgiant į įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų reikalavimus, teismas konstatavo, kad atsakovų atstovai nepadarė jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo), todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei neturtinės žalos priteisimui. Pažymėjo, kad pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu visiškai nepagrindė neturtinės žalos dydžio. Pabrėžė, kad susirašinėjimas su institucijomis Viešojo administravimo įstatymo, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo kontekste negali būti pakankamu pagrindu neturtinei žalai atsirasti.
III.
Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu (b. l. 85-90, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, panaikinti Komisariato 2010 m. balandžio 12 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, 2010 m. balandžio 14 d. teikimą, įpareigoti Kauno apygardos administracinį teismą iki 2011 m. balandžio 30 d. nepradėtas nagrinėti bylas perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Nurodo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5, 6, 10 straipsnius ir pažymi, kad teismas nepagrįstai apribojo jo teisę ginti savo teises, neteisingai vertino pareiškėjo pateiktus įrodymus, iš atsakovų neišreikalavo papildomų pareiškėjo reikalautų įrodymų, kurių atsakovas pareiškėjui nepateikė. Cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 3, 5, 6, 7, 18, 21, 25, 29, 48 straipsnių nuostatas ir teigia, kad teismas jas pažeidė. Pažymi, kad teismas nepagrįstai nevertino ir nepripažino fakto, kad atsakovas savo veikloje nesivadovauja Konstitucija ir kitais įstatymais, Europos Sąjungos teisės aktais, nešališkai negina pareiškėjo kaip asmens, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisydamas jo tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino, jog atsakovas savo veiklos negrindžia demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, veiklos viešumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais. Nurodo Policijos veiklos įstatymo 1-4 dalis ir pažymi, kad atsakovas pareiškėjui nepagrįstai trukdo įrodyti policijos pareigūnų asmeninę atsakomybę už jų veiksmus ir sprendimus bei jų padarinius. Atkreipia dėmesį, kad nors Komisariatas gavo pareiškėjo skundą 2010 m. kovo 12 d., jis buvo užregistruotas tik 2010 m. kovo 20 d., taip pažeidžiant Policijos veiklos įstatymo 3-6, 8, 19, 21, 22 straipsnius, Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 20-V-142 patvirtintų Asmenų prašymų bei skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate taisyklių 25, 26, 29, 46.2 straipsnius. Nurodo, kad šis faktas įrodo, jog Departamentas, atsakydamas į pareiškėjo skundą, pažeidė Policijos veiklos įstatymo 3-6, 8, 13 straipsnius, Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Pažymi, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai neišsaugojo 2010 m. kovo 12 d. telefono pokalbio įrašo, nes teisės aktai neįpareigoja sunaikinti garso įrašų po 60 dienų, taip pat nenumato juos saugoti tik 60 parų. Teigia, kad teismas vadovavosi neįsiteisėjusiomis savo išvadomis bei sprendimu kitoje byloje, tuo pažeisdamas ABTĮ 4 straipsnio 1 dalį, 81, 86 straipsnius, 98 straipsnio 1 dalies 3-5 punktus. Nurodo, kad iš jo skundų bei prašymų akivaizdu, jog jis ginčijo ABTĮ nustatyta tvarka 2010 m. balandžio 12 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje bei 2010 m. balandžio 14 d. teikimą, kurie jam sukelia teisines pasekmes. Paaiškina, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą ir priimant 2010 m. balandžio 12 d. nutarimą nebuvo betarpiškai apklaustas institucijoje. Pažymi, kad nutarimas ir teikimas nebuvo išsiųsti pareiškėjui. Daro išvadą, kad yra pagrindas naikinti Departamento 2010 m. balandžio 21 d. raštą, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. gegužės 19 d. raštą Nr. 20-65-S-1759, nes juose iš dalies pakartotos aplinkybės, įtvirtintos nutarime bei teikime. Nurodo, kad teismas nesukonkretino, kurie duomenys ir žinios pareiškėjui galimai teisėtai nepateikti, tuo pažeisdamas ABTĮ 81 straipsnį, 86 straipsnio 4 dalies 2-4 punktus. Pažymi, kad teismas priėjo nepagrįstą išvadą, jog atsakovai teisėtai atsisakė pareiškėjui pateikti jo prašomus duomenis (informaciją) bei leisti daryti garso / vaizdo įrašus. Teigia, kad Elektroninių ryšių įstatymas nedraudžia pareiškėjui darytis savo telefono pokalbių įrašų su atsakovo įstaigomis ir šių garso įrašų pagalba įrodinėti teisme atsakovų vykdomus įstatymų pažeidimus. Nurodo, kad minėtame įstatyme esant draudimui tai daryti, teismas privalėjo ištirti šio teisės akto 61 straipsnio 4 dalies teisėtumą ir atitikimą Konstitucijai, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pažymi, kad teismas neišreikalavo iš atsakovų su įvykiu susijusių garso įrašų. Nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas turėjo nusišalinti nuo šios bylos nagrinėjimo. Teigia, kad byla neturėjo būti nagrinėjama nedalyvaujant pareiškėjui. Nurodo, kad teismas nepagrįstai neišsireikalavo iš tachografų patikros skyriaus darbuotojo R. R. gautų duomenų apie tai, kad minėto autobuso tachografo duomenis galima klastoti, nepatikrino maršrutinio autobuso techninės būklės iškart po vairuotojo padarytų pažeidimų, neišreikalavo kelio VIA BALTICA atkarpos Marijampolė-Garliava žymėjimo, reikalingo bylai nagrinėti. Nurodo, kad teismas netinkami vertino autobuso vairuotojo teiginį, kad jį policijos pareigūnai susirado po poros savaičių. Teigia, kad ši aplinkybė rodo, jog atsakovai jokių chuliganiško vairavimo įvykio tyrimo veiksmų dvi savaites neatliko. Nurodo, kad teismas netyrė, kuriai operatyvaus reagavimo kategorijai atsakovai po pareiškėjo pranešimo telefonu priskyrė eismo įvykius, todėl be šių duomenų negalėjo nagrinėti bylos. Pažymi, kad teismas neišreikalavo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato informacijos žurnalo įrašų apie pareiškėjo pranešimą telefonu, jų netyrė ir nevertino, nors iš jų buvo galima nustatyti įvykio laiką, aplinkybes, vietą, priemones, kurių ėmėsi atsakovo budėtojas, gavęs apelianto pranešimą, laiką, kada atvyko pirmas pareigūnas į įvykio vietą, neatidėliotinos informacijos apie teisės pažeidimą patikrinimo rezultatus. Daro išvadą, kad pažeidimai nepagrįstai nepriskirti B kategorijai. Teigia, kad atsakovai pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-850 patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisykles. Nurodo, kad teismas netyrė atsakovų keršto pareiškėjui už kritiką, fizinio, psichologinio poveikio priemonių naudojimą, pavojų, grėsmių pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Pažymi, kad Generalinė prokuratūra pareiškėjo nepagrįstai neįtraukė į valstybės nuo policijos pareigūnų saugomų asmenų ratą.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 166, II t.) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių naujų aplinkybių nenurodo ir prašo vadovautis atsakovų atsiliepimais į pareiškėjo skundus pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6, 7 punktuose nustatyta, kad skunde administraciniam teismui turi būti nurodytas pareiškėjo reikalavimas, aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai. Pareiškėjas turi teisę tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį (ABTĮ 52 str.). Taigi pirmosios instancijos teismas turi vertinti ir priimti teismo sprendimą tik dėl tų skundo reikalavimų, kuriuos teikė pareiškėjas. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismui negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 130 str. 5 d.). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti apelianto argumentų ir su jais papildomai reiškiamų reikalavimų, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui.
Kaip matyti, pareiškėjas skundu pirmosios instancijos teismui prašė panaikinti tris Komisariato aktus bei vieną Departamento aktą ir įpareigoti Komisariatą bei Departamentą atsakyti į atitinkamus pareiškėjo prašymus iš naujo. Taip pat skunde apygardos administraciniam teismui pateikti prašymai dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašymas įpareigoti Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išduoti pareiškėjui jo prašomą leidimą. Kadangi pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, V. J. apeliaciniu skundu prašo jo skundą pirmosios instancijos teismui tenkinti. Kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, jame pareiškėjas kelia ir naujus reikalavimus, kurie nebuvo kelti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. panaikinti Komisariato 2010 m. balandžio 12 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje ir 2010 m. balandžio 14 d. teikimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nereikalavo panaikinti minėtus Komisariato nutarimą ir teikimą. Iš pareiškėjo skundų matyti, kad, nors pareiškėjo argumentai susiję su įvykiu, dėl kurio buvo priimtas Komisariato 2010 m. balandžio 12 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje ir 2010 m. balandžio 14 d. teikimas, pareiškėjo skundo argumentai teikiami dėl minėtų Komisariato ir Departamento aktų atsakant į pareiškėjo raštus. Pareiškėjo nurodomi atsakovų pažeisti teisės aktai taip pat susiję su Departamento ir Komisariato atsakymų į pareiškėjo raštus netinkamumu. Todėl apeliaciniame skunde V. J. nepagrįstai tvirtina, kad iš jo skundų ir prašymų akivaizdu, jog jis ginčijo ABTĮ nustatyta tvarka ir Komisariato 2010 m. balandžio 12 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje bei 2010 m. balandžio 14 d. teikimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui keletą kartų buvo nurodoma ištaisyti pateikto skundo pirmosios instancijos teismui trūkumus, V. J. dalyvavo pirmosios instancijos teismo 2011 m. sausio 25 d. posėdyje, tačiau prašymo dėl Komisariato nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje ir teikimo nereiškė. Įvertinus šias aplinkybes daryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, jog nesant reikalavimo panaikinti minėtus Komisariato nutarimą ir teikimą šioje administracinėje byloje teismas savo iniciatyva negali pasisakyti dėl jų teisėtumo. Kadangi Komisariato 2010 m. balandžio 12 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje ir 2010 m. balandžio 14 d. teikimo teisėtumo tyrimas nėra šios administracinės bylos dalykas, V. J. apeliaciniame skunde keliami reikalavimai panaikinti minėtus Komisariato nutarimą ir teikimą vertintini kaip naujai keliami reikalavimai, todėl jie apeliacine tvarka nenagrinėtini (ABTĮ 130 str. 5 d.). Dėl šios priežasties apelianto teiginiai, susiję su Komisariato veiksmais priimant 2010 m. balandžio 12 d. nutarimą ir 2010 m. balandžio 14 d. teikimą, t. y. tuo, kad pareiškėjas nebuvo apklaustas, nutarimas, teikimas nebuvo jam išsiųsti, teismas neišsireikalavo su įvykiu susijusių garso įrašų, tachografų patikros skyriaus darbuotojo duomenų, kelio atkarpos žymėjimo, autobuso vairuotojo apklausos laiko, pareiškėjo teiginiai dėl operatyvaus reagavimo priskyrimo atitinkamai kategorijai, Komisariato informacijos žurnalo įrašų tyrimo, nevertintini kaip išeinantys už nagrinėjamos bylos dalyko ribų. Teisėjų kolegija taip pat nepasisako dėl apelianto teiginių, susijusių su atsakovų kerštu pareiškėjui, jo įtraukimo į valstybės nuo policijos pareigūnų saugomų asmenų ratą, kadangi šios pareiškėjo nurodomos aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjama administracine byla dėl atsakovų aktų teisėtumo, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė reikalavimų, susijusių su Generalinės prokuratūros veiksmais ar neveikimu pareiškėjo atžvilgiu.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Komisariatas jo skundą gavo 2010 m. kovo 12 d., tačiau jis buvo užregistruotas tik 2010 m. kovo 20 d. Bylos medžiaga rodo, kad į šį pareiškėjo skundą Komisariatas atsakė 2010 m. kovo 23 d. raštu Nr. 20-65-2-S-1891 (b. l. 196, I t.), nurodydamas, kad Komisariate yra atliekamas tyrimas ir pažymėdamas, kad apie tyrimo rezultatus pareiškėjas bus informuotas papildomai. Komisariato patrulių 2010 m. kovo 22 d. tarnybiniai pranešimai, informacijos apie pareiškėjo nurodytą autobusą tikrinimas 2010 m. kovo 22 d. (b. l. 190, 192, 193, I t.) rodo, kad tyrimas pagal pareiškėjo 2010 m. kovo 12 d. skundą buvo atliekamas. Tai patvirtina ir iš autobuso vairuotojo 2010 m. kovo 31 d. paimtas paaiškinimas, tachografo registracijos lapo kopija (b. l. 194, 195, I t.). Atlikęs tyrimą, Komisariatas, kaip ir nurodė 2010 m. kovo 23 d. rašte, informavo pareiškėją apie atliktą tyrimą pareiškėjo skundžiamame 2010 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 20-65-2-S-2512. Iš šio rašto matyti, kad buvo pateikta informacija atsakant į visus pareiškėjo 2010 m. kovo 12 d. skundo prašymus. Pareiškėjo teiginys dėl jo 2010 m. kovo 12 d. skundo registracijos Komisariate laiko, įvertinus Komisariato veiksmus gavus pareiškėjo pranešimą apie tą patį įvykį telefonu, tyrimo veiksmus gavus pareiškėjo skundą, atsakymo į šį skundą turinį, neturi reikšmės Komisariato veiksmų atsakant į pareiškėjo 2010 m. kovo 12 d. skundą V. J. teisių pažeidimo kontekste teisėtumui. Taip pat pareiškėjo nurodoma aplinkybė dėl rašto gavimo datos neanalizuotina kaip neturinti reikšmės Komisariato veiksmų priimant šį raštą teisėtumui neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui prasme.
Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodomi Policijos veiklos įstatymo 3-6, 8, 13 straipsnių pažeidimai Departamentui atsakant į pareiškėjo 2010 m. kovo 31 d. skundą (b. l. 50-52, I t.). Pažymėtina, kad nurodomose įstatymo nuostatose bendrai įtvirtinti policijos veiklos teisiniai pagrindai, principai, policijos uždaviniai, veiklos viešumas, policijos bendradarbiavimo su kitomis valstybės, savivaldybių institucijomis ir visuomene, apibrėžta Departamento kompetencija. Pareiškėjas tik abstrakčiai tvirtina esant minėtų teisės nuostatų pažeidimą, tačiau nenurodo, kokie konkretūs Departamento veiksmai pateikiant skundžiamą 2010 m. balandžio 21 d. atsakymą į pareiškėjo 2010 m. kovo 31 d. raštą neatitiko konkrečių įstatymo nuostatų reikalavimų. Įvertinusi Departamento 2010 m. balandžio 21 d. raštą tokių pažeidimų nenustatė ir teisėjų kolegija. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Departamentas 2010 m. balandžio 21 d. raštu išsamiai atsakė į visus pareiškėjo klausimus, nurodė priežastis, dėl ko pareiškėjas neturi teisės filmuoti, fotografuoti, daryti įrašus policijos įstaigose.
Iš Komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto 2010 m. kovo 12 d. tarnybinio pranešimo dėl įvykio patikrinimo (b. l. 188, I t.) matyti, kad pareiškėjo pranešimas telefonu buvo užfiksuotas, nurodyta informacijos apie aplinkybes, kad autobuso vairuotojas pažeidinėja Kelių eismo taisykles, gavimo data. Bylos medžiaga rodo, kad į pareiškėjo pranešimą telefonu buvo reaguojama. Pirminiu informacijos tikrinimo rezultatu nurodyta, kad informacija nepasitvirtino, pažeidimų nenustatyta. Iš Komisariato patrulio 2010 m. kovo 22 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2010 m. kovo 12 d. buvo gautas Komisariato budėtojo nurodymas atlikti veiksmus, reaguojant į pareiškėjo pranešimą telefonu (b. l. 192, I t.). Tačiau apeliantas tvirtina, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai neišsaugojo telefono pokalbio 2010 m. kovo 12 d. įrašo. Vertinant šį pareiškėjo teiginį, visų pirma pažymėtina, kad V. J. nenurodė, kokie teisės aktai atsakovą įpareigoja tokius veiksmus atlikti. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-850 patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 115 punkte nustatyta, kad siekiant kontroliuoti operatyvaus valdymo padalinio pareigūnų reagavimą į pranešimus telefonu, jų pokalbiai telefonu įrašomi į magnetines juostas ar kitas laikmenas. Taigi Taisyklėse telefoninių pokalbių įrašymas yra vykdomas operatyvaus valdymo padalinio pareigūnų reagavimo į pranešimus kontrolės tikslais. Šie telefoninių pokalbių įrašai nėra kaupiami ir nuolat saugomi. Vadovaujantis Taisyklių 116 punktu, tokie įrašai saugomi 60 parų. Išklausyti telefoninius pokalbius turi teisę tik tam tikri subjektai, į kurių ratą pareiškėjas nepatenka (policijos įstaigos vadovas ar jo įgaliotas pareigūnas, Departamento įgaliotas pareigūnas, savo funkcijas vykdantis prokuroras (Taisyklių 115, 117 p.). Pareiškėjas nenurodė, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kad kokie nors kiti teisės aktai policijos įstaigas (šiuo atveju – Komisariatą) įpareigotų neterminuotai saugoti visus telefoninius pokalbius su visais į šias įstaigas telefonu besikreipiančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teisės aktais Komisariatui nėra nustatyta pareiga kaupti ir neribotą laiką saugoti telefoninių pokalbių su pareiškėju įrašus. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2560/2011.
Apelianto teiginys, kad Departamento 2010 m. balandžio 21 d. raštas ir Komisariato 2010 m. gegužės 19 d. raštas naikintini, kadangi juose iš dalies pakartotos aplinkybės, nurodytos Komisariato nutarime ir teikime, nėra pakankamas minėtų raštų neteisėtumo konstatavimui, be to, neteisingas. Kaip matyti, Departamento 2010 m. balandžio 21 d. raštas yra savarankiškas atsakymas į pareiškėjo 2010 m. kovo 31 d. skundo reikalavimus, jame neapsiribojama Komisariato 2010 m. balandžio 12 d. nutarime ir 2010 m. balandžio 14 d. teikime nustatytų aplinkybių pakartojimu. Komisariato 2010 m. gegužės 19 d. raštu pateikiamas atsakymas į pareiškėjo prašymą dėl leidimo suteikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso, vaizdo įrašus Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato padaliniuose. Šiame rašte, priešingai nei teigia apeliantas, nėra pakartotos Komisariato nutarime ir teikime nurodytos aplinkybės. Įvertinus išdėstytas aplinkybes neteisingu ir nepagrįstu laikytinas apelianto teiginys, kad Departamento 2010 m. balandžio 21 d. raštas ir Komisariato 2010 m. gegužės 19 d. raštas naikintini dėl juose atkartotų Komisariato nutarime ir teikime nurodytų aplinkybių.
Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-659/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, yra abejonė, kuri turi būti iš tiesų pagrįsta, pakankamai aiški, susijusi su abejonių protingumo ir teisingumo principų kontekste keliančių santykių sureguliavimu.
Apeliantas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi savo paties išvadomis ir sprendimu kitoje byloje, nenurodo, kokie konkretūs skundžiamo apygardos administracinio teismo sprendimo teiginiai ar jų nebuvimas pažeidžia pareiškėjo nurodomas ABTĮ nuostatas. Pareiškėjo nurodomoje ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktuose nurodyti bylos sustabdymo pagrindai, kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją; kai kreipiamasi į administracinį teismą prašant ištirti norminio administracinio akto teisėtumą arba kai pats administracinis teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, nusprendžia ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Tačiau apeliantas neįvardina, kodėl pirmosios instancijos teismas, jo manymu, nesilaikė išvardintų nuostatų. Apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo ištirti Elektroninių ryšių įstatymo 61 straipsnio 4 dalies teisėtumą ir atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad Elektroninių ryšių įstatymo 61 straipsnio nuostatos teleologiniu (įstatymo tikslo), lingvistiniu bei sisteminiu teisės aiškinimo metodais išaiškintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2560/2011, kurioje prieita išvada, jog ginčo santykiams Elektroninių ryšių įstatymo 61 straipsnis nėra taikomas, kadangi Elektroninių ryšių įstatymo devintasis skirsnis yra taikomas tik viešąsias elektroninių ryšių paslaugas teikiantiems subjektams, kuriems nepriskirtinas nei atsakovas, nei pareiškėjas. Minėtoje nutartyje konstatuota, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą duoti sutikimą įrašyti ir kaupti pareiškėjo telefono pokalbių turinį su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsakomybės ir įgaliojimų ribose esančiomis policijos įstaigomis bei šių įstaigų padaliniais ir atskleisti elektroninių ryšių tinklais perduodamų pareiškėjo telefono pokalbių turinį ir (ar) susijusius srauto duomenis. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo, Komisariato viršininko 2010 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. 20-65-V-20, 2010 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 20-65-V-18 atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, taip pat nepagrįsti. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių prašomų ištirti teisės normų prieštaravimą Konstitucijai, o teisėjų kolegijai pagrįstų abejonių dėl prašomų ištirti teisės aktų normų konstitucingumo nekyla. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju nagrinėjamoje byloje pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą ar spręsti dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo nėra.
Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė teisės aktų pažeidimų, vadovaudamasis byloje esančių įrodymų visuma. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime paminėtoje Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. II-643-422/2010 konstatuotomis aplinkybėmis nėra vadovaujamasi kaip esminiu įrodymu prieinant konkrečias išvadas. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas paminėjo administracinę bylą Nr. II-643-422/2010, vertindamas skundžiamo Komisariato 2010 m. birželio 2 d. rašto teisėtumą. Šiame rašte nenurodoma, į kurį pareiškėjo skundą yra atsakoma, tačiau iš byloje esančių pareiškėjo raštų matyti, jog skundžiamas Komisariato 2010 m. birželio 2 d. raštas yra atsakymas į pareiškėjo 2010 m. gegužės 27 d. raštą (b. l. 60-62, I t.). Esant tokioms aplinkybėms, nors Komisariato 2010 m. birželio 2 d. raštas yra iš esmės teisingas, jame klaidingai nurodytas pareiškėjo skunde pateikto prašymo objektas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs faktines aplinkybes, kad pareiškėjo 2010 m. gegužės 27 d. rašte nurodomas 2010 m. balandžio 2 d. vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas nagrinėjant administracinę bylą Nr. II-643-422/2010 dalyvaujant V. J., pagrįstai nenaikino Komisariato 2010 m. birželio 2 d. akto Nr. 20-65-S-2020 ir neįpareigojo atsakovo atsakyti iš naujo į pareiškėjo 2010 m. gegužės 27 d. prašymą. Pažymėtina ir tai, kad minėtos administracinės bylos nagrinėjimas nebuvo pagrindas pirmosios instancijos teismui vadovautis ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir stabdyti šios bylos nagrinėjimą. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad bylos 58 lape rašytiniu įrodymu yra skaitmeninė laikmena. Nagrinėjant administracinę bylą Nr. II-643-422/2010 buvo vadovaujamasi įvykio vaizdo įrašu, esančiu bylos 58 lape. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų, dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. protokolo nebuvo pateikta pastabų (ABTĮ 83 str. 6 d.), pareiškėjas šiame teismo posėdyje dalyvavo. Atkreiptinas dėmesys, kad minėta Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. vasario 13 d. priėmus nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-127/2012.
ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Iš apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 3 d. posėdžio protokolo (b. l. 63-68, II t.) matyti, kad pareiškėjas šiame pirmosios instancijos teismo posėdyje nedalyvavo. 2011 m. balandžio 5 d. V. J. pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. balandžio 14 d. raštu pareiškėjui pasiūlė iki 2011 m. gegužės 3 d., 9.00 val., pateikti duomenis, atitinkančius įrodymams keliamus reikalavimus, apie svarbias priežastis, dėl kurių pareiškėjas negali dalyvauti 2011 m. gegužės 3 d., 9.00 val., teismo posėdyje. Kadangi pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo administracinę bylą nedalyvaujant V. J. teisėtai, apeliacinio skundo teiginys dėl bylos nagrinėjimo pareiškėjui nedalyvaujant negalimumo laikytinas nepagrįstu. Apelianto argumentas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo nepagrįstas jokiais konkrečiais įrodymais ir argumentais, kurie patvirtintų, jog byla buvo išnagrinėta esant bent vienam iš ABTĮ 47 straipsnyje numatytų pagrindų. Pareiškėjas bylą nagrinėjusiai pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai nušalinimo nereiškė. Byloje nustatyta, kad teismas kelis kartus nutartimis pasiūlė pareiškėjui pašalinti skundo trūkumus. Tai patvirtina, jog teismas padėjo pareiškėjui (ABTĮ 10 str.) pasinaudoti įstatymu numatytomis teisėmis. Kaip minėta, byla išnagrinėta nedalyvaujant pareiškėjui pirmosios instancijos teismo 2011 m. gegužės 3 d. posėdyje negavus iki pat teismo posėdžio pradžios įrodymų apie pareiškėjo prašyme atidėti bylos nagrinėjimą nurodytas aplinkybes. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pasiūlė pareiškėjui pateikti minėtus įrodymus. Esant tokioms aplinkybėms, teismo sprendimas nagrinėti bylą nedalyvaujant pareiškėjui nelaikytinas pagrindu abejoti pirmosios instancijos teismo teisėjų, nagrinėjusių administracinę bylą ir priėmusių skundžiamą sprendimą, šališkumu. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, keliančių abejonių Kauno apygardos administracinio teismo šališkumu pareiškėjo atžvilgiu, todėl V. J. prašymas įpareigoti Kauno apygardos administracinį teismą iki 2011 m. balandžio 30 d. nepradėtas nagrinėti bylas perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui netenkintinas kaip nepagrįstas.
Netenkintinas pareiškėjo reikalavimas ir dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012 ir kt.).
Šiuo atveju nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, jog atsakant į pareiškėjo skundus priėmus Komisariatui 2010 m. balandžio 15 d., 2010 m. gegužės 19 d., 2010 m. birželio 2 d. raštus, Departamentui 2010 m. balandžio 21 d. raštą pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai, sudarantys (kaip pažymėta aukščiau) būtiną sąlygą valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų buvusios sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą.
Pripažinus, kad atsakovų raštai yra teisėti, pagrįstai buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas remiantis CK 6.271 straipsnio pagrindu priteisti iš valstybės neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio valstybė turi pagrindą atlyginti žalą tuo atveju, jei jos institucijų pareigūnai veikė neteisėtai ir tuo buvo padaryta žala. Ginčo atveju nėra įrodyta, kad atsakovai veikė neteisėtai. Vadovaudamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo V. J. apeliacinio skundo netenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.