Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-122/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-05-18
Bylos Nr.: 2A-122/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas, Egidijus Žironas
Ieškovas: D. K.
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“
Trečiasis asmuo: A. P.

Civilinė byla Nr. 2A-122/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 22.7; 26.6; 119.1; 44.2.4.1; 44.2.4.2; 44.8 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gegužės 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Egidijaus Žirono,

sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei,dalyvaujant: ieškovei D. K. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. K. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 21 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-207-253/2008 pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos rytas“ dėl garbės ir orumo gynimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Trečiasis asmuo byloje A. P. .

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė D. K. 2007 m. liepos 31 d. ieškiniu atsakovui UAB „Lietuvos rytas“ prašė: 1. pripažinti, kad 2006 m. lapkričio 10 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ Nr. 258 (4825) straipsnyje „Vaikas – be kojų ir be rankų, o kaltų nėra“ paskelbtos žinios neatitinka tikrovės ir žemina jos garbę bei orumą: 1.1. Pastraipoje „Maldavo vežti į ligoninę“ yra tikrovės neatitinkantys faktai: a) „(...) tris kartus jo apžiūrėti atvyko ta pati pediatrė D. K. “; b) „ (...) gydytojos teko ne tik maldauti, bet ir pareikalauti, kad vaiką kuo greičiau vežtų į ligoninę“; c) „(...) žaizda gijo sunkokai, prasidėjo komplikacijos – vieną dieną vaikas ėmė vemti, viduriuoti“; 1.2. Pastraipoje „Ištvėrė ne vieną operaciją“ yra tikrovės neatitinkantys faktai: a) „(...) Klaipėdos ligoninės infekcinių ligų skyriuje T. jau po valandos prarado sąmonę“; b) „(...) T. visą mėnesį buvo komos būklės“; 2. įpareigoti UAB „Lietuvos rytas“ adekvačia forma išspausdinti tokio turinio paneigimą: „Dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2006 m. lapkričio 10 d. Nr. 258 (4825) straipsnyje „Vaikas – be kojų ir be rankų, o kaltų nėra“, yra paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys: 1) Pastraipoje „Maldavo vežti į ligoninę“ yra tikrovės neatitinkantys faktai: a) „(...) tris kartus jo apžiūrėti vyko ta pati pediatrė D. K. “; b) „(...) gydytojos teko ne tik maldauti, bet ir pareikalauti, kad vaiką kuo greičiau vežtų į ligoninę“; c) „(...) žaizda gijo sunkokai, prasidėjo komplikacijos – vieną dieną vaikas ėmė vemti, viduriuoti“; 2) Pastraipoje „Ištvėrė ne vieną operaciją“ yra tikrovės neatitinkantys faktai: a) „(...) Klaipėdos ligoninės infekcinių ligų skyriuje T. jau po valandos prarado sąmonę“; b) „(...) T. visą mėnesį buvo komos būklės“; 3. priteisti iš UAB „Lietuvos rytas“ 619,41 Lt turtinės žalos ir 272 027 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Ieškovė nurodė, kad 2006 m. lapkričio 10 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo išspausdintas žurnalistės A. P. straipsnis „Vaikas – be kojų ir be rankų, o kaltų nėra“. Jame buvo paskelbti tikrovės neatitinkantys duomenys, žeminantys ieškovės garbę ir orumą. Ieškovė pažymėjo, kad pagal iškvietimą pas sergantį vaiką T. S. ji važiavo ne tris, o du kartus. Sergančiam vaikui ji skyrė atitinkamą gydymą, tačiau vaiko tėvai paskirtą gydymą ignoravo. Jie buvo nukreipti į polikliniką, tačiau šį nurodymą taip pat ignoravo, poliklinikos gydytojo nekvietė. Dar važiuodama antrą kartą pas T. S. ieškovė automobilyje surašė siuntimą į vaikų ligoninę, todėl straipsnyje nepagrįstai nurodyta, kad jos reikėjo ne tik maldauti, bet ir reikalauti, jog vežtų vaiką į ligoninę. Kviečiant greitąją pagalbą pirmą kartą, sergančiojo T. S. artimieji nesiskundė jo vėmimu, viduriavimu, o tik kosuliu, temperatūra. Sąmonę T. S. prarado po 5 valandų atvykimo į ligoninę. Komoje jis išbuvo 3 savaites. Ieškovės manymu, iš straipsnio konteksto galima suprasti, kad ji, kaip gydytoja, yra nekompetentinga, nesugeba pamatyti žaizdų, kad ji yra be moralės ir privedė vaiką prie tokios būklės, jog po valandos jis neteko sąmonės, jos reikia maldauti, kad vežtų sergantįjį į ligoninę. Kiekvienas ieškinyje nurodytas teiginys atskirai ir minėtų teiginių visuma neatitinka tikrovės, pažeidė ieškovės garbę ir orumą, padarė žalą ieškovės reputacijai. Sunkių išgyvenimų patyrė ieškovės dukra, todėl žala padaryta ne tik ieškovei, bet ir jos dukrai. Dėl aplinkinių neigiamos reakcijos dukra negali tinkamai mokytis, pablogėjo jos pažangumas, todėl teko mokėti už studijas. Ieškovė nurodė, kad jos patirtą turtinę žalą sudaro paneigimo siuntimas UAB „Lietuvos rytas“ registruotu laišku (3 Lt), išlaidos vaistams (96,41 Lt), dukros studijų apmokėjimas (520 Lt). Ieškovė neturtinės žalos dydį skaičiuoja kaip UAB „Lietuvos rytas“ pelną už 2006 m. lapkričio 10 d. dienraštyje paskleistą žeminančią informaciją (272 027 Lt – pagal tos dienos laikraščio egzempliorių skaičių ir laikraščio vieno egzemplioriaus kainą).

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškovės D. K. ieškinį tenkino iš dalies - pripažino neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais D. K. garbę bei orumą tokius 2006 m. lapkričio 10 d. UAB „Lietuvos rytas“ dienraštyje „Lietuvos rytas“, straipsnyje „Vaikas – be rankų ir be kojų, o kaltų nėra“, pastraipoje „Maldavo vežti į ligoninę“, išspausdintus teiginius: „(...) tris kartus jo apžiūrėti atvyko ta pati pediatrė D. K. “; „(...) gydytojos teko ne tik maldauti, bet ir pareikalauti, kad vaiką kuo greičiau vežtų į ligoninę“. Teismas įpareigojo atsakovą UAB „Lietuvos rytas“ adekvačia forma paskelbti, kad 2006 m. lapkričio 10 d dienraščio „Lietuvos rytas“ Nr. 258 (4825) pirmajame puslapyje, straipsnyje „Vaikas – be rankų ir be kojų, o kaltų nėra“, pastraipoje „Maldavo vežti į ligoninę“, yra tikrovės neatitinkančių faktų: „(...) tris kartus jo apžiūrėti atvyko ta pati pediatrė D. K. “; „(...) gydytojos teko ne tik maldauti, bet ir pareikalauti, kad vaiką kuo greičiau vežtų į ligoninę“. Teismas įpareigojo paneigimą paskelbti tame pačiame laikraščio puslapyje, kuriame buvo paskelbti tikrovės neatitinkantys duomenys, per 2 savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas priteisė iš UAB „Lietuvos rytas“ ieškovei D. K. 5 000 Lt neturtinės ir 3 Lt turtinės žalos atlyginimą. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė. Teismas priteisė iš D. K. valstybei 3 126,37 Lt žyminį mokestį, kurio mokėjimas jai buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo.

Sprendime nurodoma, jog 2006 m. lapkričio 10 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ pirmame puslapyje buvo išspausdintas žurnalistės A. P. straipsnis „Vaikas – be kojų ir be rankų, o kaltų nėra“. Ieškovė 2006 m. gruodžio 8 d. prašė atsakovą paneigti straipsnyje nurodytus teiginius, išspausdinant jos nurodytą paneigimą, tačiau paneigimas paskelbtas nebuvo. Straipsnio „Vaikas – be kojų ir be rankų, o kaltų nėra“ pastraipos „Maldavo vežti į ligoninę“ sakinių „(...) tris kartus jo apžiūrėti atvyko ta pati pediatrė D. K. “; „(...) gydytojos teko ne tik maldauti, bet ir pareikalauti, kad vaiką kuo greičiau vežtų į ligoninę“, kontekstas leidžia daryti išvadą, kad straipsnio autorė gautą informaciją straipsnyje išdėstė aiškiai ir suvokiamai kiekvienam skaitytojui. Tiek atsakovo vadovas G. V. , tiek trečiasis asmuo A. P. nurodė, jog ginčijamus duomenis žurnalistei nurodė D. ir V. S. Tai, kad posėdžio metu trečiasis asmuo A. P. nurodė, jog galbūt ji neteisingai suprato D. ir V. S. žodžius, išsakytus po teisiamojo posėdžio, neatleidžia atsakovo nuo pareigos skelbti patikrintus duomenis. Teismas nurodė, kad nepasitvirtino ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytas faktas, jog straipsnyje išdėstytus faktus žurnalistė sužinojo viešame teismo posėdyje, nes baudžiamosios bylos medžiagoje tai taip pat nėra užfiksuota. Iš baudžiamosios bylos Nr. 1-453-201/2006 medžiagos nustatyta, kad pagal iškvietimą greitoji medicinos pagalba pas sergantįjį T. S. važiavo tris kartus (2003 m. gegužės 3 d., 2003 m. gegužės 4 d. 8.08 val. ir 13.07 val.). Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės patvirtina, kad D. K. pagal iškvietimą važiavo tik du kartus (2003 m. gegužės 4 d., 8.08 val. ir 13.07 val.). Baudžiamojoje byloje esančiame pranešime apie ligonį, siųstą greitosios medicinos pagalbos, esantis įrašas „atvežtas į vaikų ligoninę” patvirtina ieškovės teiginį, kad antro iškvietimo pas T. S. metu, iškvietimo priežastimi nurodant viduriavimą ir pykinimą, ji, dar važiuodama į iškvietimą, pasiruošė vežti vaiką į ligoninę. Teismo įsitikinimu, straipsnio pastraipos „Maldavo vežti į ligoninę“ sakiniai „(...) tris kartus jo apžiūrėti atvyko ta pati pediatrė D. K. “; „(...) gydytojos teko ne tik maldauti, bet ir pareikalauti, kad vaiką kuo greičiau vežtų į ligoninę“ neatitinka tikrovės, diskredituoja ieškovę, žeminą jos garbę ir orumą. Iš straipsnio konteksto, pastraipos pavadinimo „Maldavo vežti į ligoninę“, teismas nusprendė, kad tokios žinios žemina ieškovės garbę ir orumą. Publikacijos metu teismuose buvo nagrinėjama baudžiamoji byla dėl netinkamo medicinos paslaugų suteikimo mažamečiam vaikui, todėl šis straipsnis turėjo didelę reikšmę formuojant visuomenės nuomonę ne tik apskritai apie medikus, bet ir konkrečiai apie ieškovę. Baudžiamojoje byloje ieškovė buvo išteisinta. Žurnalistė turėjo kruopščiai patikrinti faktus, skelbiamus visuomenės informavimo priemonėje, tačiau to nepadarė.

Teismas nurodė, kad straipsnio sakiniai „(...) žaizda gijo sunkokai, prasidėjo komplikacijos – vieną dieną vaikas ėmė vemti, viduriuoti“; „(...) Klaipėdos ligoninės infekcinių ligų skyriuje T. jau po valandos prarado sąmonę“; „(...) T. visą mėnesį buvo komos būklės“ irgi laikytini žiniomis. Teismo įsitikinimu, nurodyti sakiniai tiesiogiai nesusiję su ieškove, todėl ji negali prašyti paneigti jais išsakytų žinių. Ši ieškinio dalis teismo atmesta netiriant žinių tikrumo bei pobūdžio. Teismas nusprendė, kad ieškovė, dirbdama greitosios medicinos pagalbos gydytoja, nors ir teikia viešąsias medicinos paslaugas, tačiau neturi viešojo administravimo įgaliojimų, todėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – VIĮ) 2 straipsnio 60 dalies prasme nelaikytina viešuoju asmeniu. Atsakovo nurodytas faktas, kad duomenis žurnalistei pateikė D. ir V. S. , neatleidžia nuo pareigos patikrinti publikuojamą informaciją. Teismo manymu, atsakovas elgėsi nerūpestingai išspausdindamas žurnalistės A. P. straipsnį „Vaikas – be kojų ir be rankų, o kaltų nėra“ ir tokiu būdu paskelbdamas tikrovės neatitinkančią informaciją („(...) tris kartus jo apžiūrėti atvyko ta pati pediatrė D. K. “; „(...) gydytojos teko ne tik maldauti, bet ir pareikalauti, kad vaiką kuo greičiau vežtų į ligoninę“). Atsižvelgdamas į tai, jog dalis paskleistos informacijos neatitinka tikrovės ir žemina ieškovės garbę ir orumą, teismas įpareigojo atsakovą paneigti tokias žinias adekvačia forma.

Atsiliepimas

Teismas nurodė, kad atsakovas tik 2006 m. gruodžio 18 d. rašte ieškovei nurodė, jog straipsnyje nurodytus duomenis žurnalistei suteikė D. ir V. S. . Atsakovas 2008 m. vasario 6 d. atsiliepime į ieškinį teigė, jog straipsnio autorė aprašė viešą teismo posėdį, kuriame buvo nagrinėjama T. S. sužalojimo byla. Baudžiamojoje byloje nenustatyta, jog tokia informacija buvo paskelbta teisiamojo posėdžio metu. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl VIĮ 54 straipsnio taikymo. Žurnalistė A. P. , nepatikrinusi, ar nurodytos žinios atitinka tikrovę, paskelbė jas visuomenės informavimo priemonėje ir straipsnyje nenurodė informacijos šaltinio. Teismo manymu, pagrįstos ieškovės nurodytos aplinkybės, kad jos emocinius išgyvenimus sąlygojo neigiama kolegų, visuomenės reakcija, buvo pakenkta jos reputacijai, sukeltas priešiškas visuomenės nusiteikimas. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į žalą padariusio asmens kaltę, į tai, kad dienraštis „Lietuvos rytas” išleidžiamas dideliu tiražu, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, vadovavosi CK 6.250 straipsnio nuostatomis bei teismų praktika. Teismas konstatavo, jog tinkamas neturtinės žalos atlyginimas bus pagrįstas 5 000 Lt suma. Teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl 3 Lt priteisimo, nurodęs, kad ieškovė laikėsi ikiteisminės tvarkos ir kreipėsi į atsakovą prašydama paneigti jos garbę ir orumą žeminančias žinias. Teismas atmetė reikalavimą dėl 616,41 Lt turtinės žalos atlyginimo, kadangi ieškovė neįrodė, jog yra priežastinis ryšys tarp jos patirtų išlaidų ir atsakovo neteisėtų veiksmų. Iš dalies patenkinus ieškinio reikalavimus, iš ieškovės priteistas valstybei nesumokėtas žyminis mokestis, kurio mokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo, proporcingai atmestų reikalavimų daliai.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Lietuvos rytas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo 2008 m. balandžio 21 d sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – D. K. ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skunde rašoma:

Nepagrįstas teismo motyvas, kad atsakovas elgėsi nerūpestingai, nepakankamai kruopščiai tikrino informaciją, todėl pažeidė ieškovės garbę ir orumą. Straipsnio autorė aprašė teisme nagrinėtą baudžiamąją bylą, kurioje D. K. buvo kaltinama netinkamai atlikusi savo pareigas. Straipsnio autorė rėmėsi teismo posėdyje išsakytais šalių argumentais ir motyvais. Straipsnyje aiškiai parašyta, kad aprašomas teismo posėdis. Ieškovė neginčijo fakto, kad straipsnyje paviešinta informacija buvo paimta iš teismo posėdžio, todėl nepagrįstas teismo motyvas, jog straipsnio autorė turėjo papildomai tikrinti atvirame teismo posėdyje išsakytus argumentus. Ieškovė teigė, kad ji vaiko apžiūrėti važiavo du kartus. Nėra pagrindo daryti išvadą, jog nurodžius, kad ji važiavo ne du, o tris kartus, buvo pažeminta jos garbė ir orumas. Žurnalistė objektyviai negalėjo nustatyti, kas ėmėsi iniciatyvos hospitalizuoti vaiką – tėvai ar ieškovė. Teismas netinkamai interpretavo VIĮ 2 straipsnio 60 dalį, nepagrįstai nepriskirdamas D. K. viešųjų asmenų kategorijai. Straipsnyje buvo aprašyti ieškovės, kaip gydytojos, veiksmai. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė dėl straipsnio patyrė neigiamą reakciją iš kolegų, visuomenės, o tai jai sukėlė dvasinių nepatogumų. Ieškovė savo teiginiams pagrįsti nepateikė įrodymų. Neaišku, kodėl teismas nusprendė, kad ieškovė dėl išspausdinto straipsnio, o ne dėl jai iškeltos baudžiamosios bylos patyrė neturtinę žalą.Ieškinys neteismingas Klaipėdos apygardos teismui. Ieškovė į teismą kreipėsi ne dėl atsisakymo paneigti informaciją, o pareiškė ieškinį dėl asmens garbės ir orumo pažeminimo bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Šalies argumentai

Ieškovė D. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - įpareigoti UAB „Lietuvos rytas“ paskelbti visą paneigimą adekvačia forma kaip buvo išspausdintas straipsnis; visiškai patenkinti ieškinio dalį dėl 619,41 Lt turtinės žalos priteisimo; padidinti neturtinės žalos dydį; atidėtą žyminį mokestį priteisti iš UAB „Lietuvos rytas“; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skunde rašoma:

Straipsnio sakiniai: „Žaizda gijo sunkokai, prasidėjo komplikacijos – vieną dieną vaikas ėmė vemti, viduriuoti“; „Klaipėdos ligoninės infekcinių ligų skyriuje T. jau po valandos prarado sąmonę“; „T. visą mėnesį išbuvo komos būklės“, yra neteisingi bei yra tiesiogiai susiję su ieškove. Juose pateikta informacija apie ieškovės veiklą ir sugebėjimus. Nepaskelbus viso ieškovės prašomo paneigimo, pažeista teisė į gynybą. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp jos patirtų išlaidų ir atsakovo neteisėtų veiksmų. Pateikti kvitai už vaistus, kuriuos teko vartoti pablogėjus sveikatai dėl paskelbto straipsnio. Straipsnis turėjo įtakos ir dukros sveikatai, mokslams. Ieškovė nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu. Iš publikuoto straipsnio atsakovas gavo didelį pelną. Ieškovė nesutinka, kad turi sumokėti jai atidėtą žyminį mokestį. Ieškovės reikalavimas patenkintas iš dalies, jai priteisiant 5 003 Lt, todėl valstybei ji turi sumokėti 250,15 Lt žyminį mokestį. Atidėtas žyminis mokestis turi būti priteistas iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą ieškovė D. K. prašo atsakovo skundą atmesti. Atsiliepime rašoma:

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad rašant straipsnį, buvo remtasi teismo posėdyje išsakytais šalių argumentais ir motyvais. Pati žurnalistė patvirtino, kad straipsnį ji rašė remdamasi T. S. tėvų išsakytomis mintimis po teismo posėdžio. Straipsnyje nenurodytas informacijos šaltinis. Teismas teisingai aiškino įstatymo nuostatas dėl viešojo asmens statuso.Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad dėl straipsnyje paskelbtų teiginių nebuvo pažeista ieškovės garbė ir orumas, ji nepatyrė neturtinės žalos. Apie ieškovei iškeltą bylą žinojo tik artimiausi žmonės, o visi aplinkiniai apie tai sužinojo po straipsnio išspausdinimo. Klausimas dėl bylos teismingumo buvo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-384/2007.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės D. K. apeliacinį skundą atsakovas UAB „Lietuvos rytas“ prašo ieškovės skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime rašoma:

Nei vienas iš ieškovės nurodytų ir ginčijamų teiginių nesusijęs su ja asmeniškai, todėl ji neturi pagrindo reikalauti juos paneigti ir pripažinti žeminančiais jos garbę ir orumą.Ieškovė pateikė vaistų pirkimo kvitus, tačiau nepateikė įrodymų, jog jai buvo skirti visi vaistai dėl atsakovo publikuoto straipsnio. Ieškovė neįrodė, kad jos sveikatos sutrikimai yra susiję su ginčijamu straipsniu. Analogiškos žinios apie ieškovę daug anksčiau buvo paskelbtos ir kitose visuomenės informavimo priemonėse, negu tai buvo paskelbta dienraštyje „Lietuvos rytas“. Kitos visuomenės informavimo priemonės paskelbtos informacijos nepaneigė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės D. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės D. K. ieškinys dėl garbės ir orumo pažeidimo, teiginių paneigimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Šis klausimas nagrinėtinas vadovaujantis ieškovės ir atsakovo apeliacinių skundų faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Asmuo, kuris naudojasi teise nevaržomai skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Tokiu atveju, kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia teisės normų nustatytus reikalavimus ir kito asmens teises bei teisėtus interesus, jam taikoma teisinė atsakomybė. Įstatymas gina asmenines neturtines teises – garbę ir orumą. Garbė ir orumas pažeidžiami apie asmenį paskleidus jo garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias. Asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį gali būti ginami nustačius šių faktų visumą: 1) duomenų paskleidimo faktą; 2) faktą, kad duomenys yra apie ieškovą; 3) faktą, kad duomenys žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktą, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės. CK 2.24 straipsnyje įtvirtinta paskleistų duomenų ir tikrovės neatitikties prezumpcija. Dėl to įrodyti, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę, turi atsakovas. Ieškovas taip pat turi teisę pateikti įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kad duomenys yra netikri. CK 2.24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmens garbė ir orumas ginami teismo tvarka, taikant įvairius gynimo būdus: asmuo gali reikalauti, kad teismas įpareigotų atsakovą paneigti paskleistus duomenis; asmuo gali reikalauti atlyginti paskleidus tikrovės neatitinkančius, žeminančius garbę ir orumą duomenis, padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

2006 m. lapkričio 10 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ Nr. 258 (4825) buvo išspausdintas korespondentės A. P. straipsnis „Vaikas – be kojų ir be rankų, o kaltų nėra“ (t. 1, b. l. 5-6). Ieškovės įsitikinimu, šio straipsnio pastraipoje „Maldavo vežti į ligoninę“ esantys teiginiai „žaizda gijo sunkokai, prasidėjo komplikacijos – vieną dieną vaikas ėmė karščiuoti, vemti, viduriuoti“ (I teiginys); „(...) tris kartus jo apžiūrėti atvyko ta pati pediatrė D. K. “ (II teiginys); „ gydytojos teko ne tik maldauti, bet ir pareikalauti, kad vaiką kuo greičiau vežtų į ligoninę“ (III teiginys) neatitinka tikrovės ir žemina jos garbę bei orumą. Taip pat, jos manymu, straipsnio pastraipoje „Ištvėrė ne vieną operaciją“ tikrovės neatitinka teiginiai: „Klaipėdos ligoninės infekcinių ligų skyriuje T. jau po valandos prarado sąmonę“ (IV teiginys); T. visą mėnesį buvo komos būklės“ (V teiginys). D. K. 2006 m. gruodžio 8 d. reikalavimu dienraščiui „Lietuvos rytas“ prašė paneigti teiginius, kad „ji tris kartus buvo atvykusi apžiūrėti nukentėjusiojo T. S. “ (II teiginys) ir, jog jos „teko ne tik maldauti, bet ir pareikalauti, kad vaiką kuo greičiau vežtų į ligoninę“ (III teiginys) (t. 1, b. l. 7). Atsakovas 2006 m. gruodžio 18 d. raštu atsisakė paneigti minėtus du teiginius (t. 1, b. l. 8).

Dėl ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos laikymosi

Ieškovės ginčijami teiginiai paskleisti galiojant VIĮ 2006 m. rugsėjo 1 d. Nr. X-752 redakcijai, kurios 44 straipsnio nuostatos numato ikiteisminę tokių ginčų sprendimo tvarką. Jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę, asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą, kuriame turi būti nurodyta, kokia paskelbta informacija neatitinka tikrovės, kada ir kur ji buvo paskelbta, kokie paskelbtos informacijos teiginiai žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, ir pareikalauti, kad šią informaciją paskleidusi visuomenės informavimo priemonė tokį paneigimą paskelbtų. Jei visuomenės informavimo priemonė, gavusi nurodytą paneigimą, nusprendžia neskelbti tokio paneigimo, ji privalo per dvi savaites nuo paneigimo gavimo dienos raštu atsakyti paneigimą pateikusiam asmeniui, nurodydama atsisakymo paskelbti paneigimą priežastis ir motyvus. Atsisakymas išspausdinti ar kitu būdu paskelbti nurodytą paneigimą nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui pagal fizinio asmens, kurio garbę ir orumą žemina paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, nuolatinę gyvenamąją vietą arba juridinio asmens, kurio dalykinę reputaciją pažeidžia paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, buveinės registracijos vietą. CK nuostatos numato, kad jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę, asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų. Reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nagrinėja teismas, nepaisydamas to, ar tokius duomenis paskleidęs asmuo juos paneigė, ar ne. Jeigu visuomenės informavimo priemonė atsisako spausdinti ar kitaip paskelbti paneigimą arba to nepadaro per CK 2.24 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą CK 2.24 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (CK 2.24 str. 2, 3, 4 d.). Minėtas teisinis reglamentavimas reiškia, kad asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl garbės ir orumo gynimo, jei prieš tai kreipėsi į visuomenės informavimo priemonę dėl paneigimo paskelbimo, o visuomenės informavimo priemonė atsisakė tokį paneigimą paskelbti arba šito nepadarė per nustatytą terminą.

Teisėjų kolegija bylos medžiagos pagrindu sprendžia, kad ieškovė, teisme pareiškusi reikalavimą dėl jos nurodytų paskelbtos informacijos teiginių paneigimo, dėl dalies tų teiginių paneigimo nesilaikė teisės aktuose nustatytos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos. Kaip jau nurodyta, ieškovė ieškiniu prašo paneigti aukščiau paminėtus penkis teiginius, tačiau į atsakovą (visuomenės informavimo priemonę) ji kreipėsi prašydama paneigti tik du iš teiginių, būtent, kad „ji tris kartus buvo atvykusi apžiūrėti nukentėjusiojo T. S. “ (II teiginys) ir, kad „jos teko ne tik maldauti, bet ir pareikalauti, kad vaiką kuo greičiau vežtų į ligoninę“ (III teiginys). Minėtas teisinis reguliavimas nustato garbės ir orumo gynimo ypatumus, kai duomenys paskleisti per visuomenės informavimo priemones. Vienas tokių ypatumų – paneigimo pateikimas. Procesine prasme CK 2.24 straipsnio 2 dalyje nustatyta privaloma išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka. Taigi, ieškovė turėjo tinkamai ir teisingai laikytis CK 2.24 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos.

Įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Kai asmuo nesilaiko įstatymo nustatytos privalomos išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 str. 2 d. 3 p.). Jeigu ši aplinkybė nustatoma po bylos iškėlimo, pareiškimas turi būti paliktas nenagrinėtas (CPK 296 str. 1 d. 1 p.). Tai reiškia, kad toks kreipimosi į teismą trūkumas negali būti pašalinamas po bylos iškėlimo, kaip yra kai kurių kitų pažeidimų atvejais (CPK 296 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2006). Įstatymas privalomą išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarką nustato ieškovui, todėl jis privalo laikytis įstatymo reikalavimų.

Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus pripažinti, kad straipsnyje „Vaikas – be kojų ir be rankų, o kaltų nėra“ neatitinka tikrovės ir žemina jos garbę bei orumą šios paskelbtos žinios: pastraipoje „Maldavo vežti į ligoninę“ „(...) žaizda gijo sunkokai, prasidėjo komplikacijos – vieną dieną vaikas ėmė vemti, viduriuoti“; pastraipoje „Ištvėrė ne vieną operaciją“ „(...) Klaipėdos ligoninės infekcinių ligų skyriuje T. jau po valandos prarado sąmonę“; „(...) T. visą mėnesį buvo komos būklės“ bei įpareigoti UAB „Lietuvos rytas“ adekvačia forma išspausdinti jų paneigimą, turėjo palikti nenagrinėtus (CPK 296 str. 1 d. 1 p.). Ieškinio pareiškimo ar dalies jo reikalavimų palikimas nenagrinėtais reiškia bylos užbaigimą nepriėmus teismo sprendimo iš esmės. Taigi teismas, palikdamas ieškinio pareiškimą ar dalį jo reikalavimų nenagrinėtais, nesprendžia ginčo, o išsprendžia tik procesinį klausimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad ieškovės prašomi paneigti teiginiai: „žaizda gijo sunkokai, prasidėjo komplikacijos – vieną dieną vaikas ėmė karščiuoti, vemti, viduriuoti“ (I teiginys); „Klaipėdos ligoninės infekcinių ligų skyriuje T. jau po valandos prarado sąmonę“ (IV teiginys); T. visą mėnesį buvo komos būklės“ (V teiginys) tiesiogiai neliečia ieškovės, todėl juos atmetė (t. 1, b. l. 125-131). Aukščiau išdėstytų aplinkybių pagrindu skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmesti ieškovės prašomi paneigti teiginiai: „žaizda gijo sunkokai, prasidėjo komplikacijos – vieną dieną vaikas ėmė karščiuoti, vemti, viduriuoti“ (I teiginys); „Klaipėdos ligoninės infekcinių ligų skyriuje T. jau po valandos prarado sąmonę“ (IV teiginys); T. visą mėnesį buvo komos būklės“ (V teiginys), naikintina ir dėl šių teiginių ieškovės reikalavimai paliekami nenagrinėti (CPK 326 str. 1 d. 5 p., 296 str. 1 d. 1 d., 329 str. 1 d.). Remiantis tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų, kad teismas nepagrįstai atmetė ieškinio dalį dėl teiginių „žaizda gijo sunkokai, prasidėjo komplikacijos – vieną dieną vaikas ėmė vemti, viduriuoti“; „Klaipėdos ligoninės infekcinių ligų skyriuje T. jau po valandos prarado sąmonę“; „T. visą mėnesį išbuvo komos būklės“ paneigimo.

Dėl teismo sprendimo dalies, kuria patenkinti ieškovės reikalavimai dėl teiginių paneigimo

Teismas pripažino neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais D. K. garbę bei orumą 2006 m. lapkričio 10 d. UAB „Lietuvos rytas“ leidžiamame dienraštyje „Lietuvos rytas“, straipsnyje „Vaikas – be rankų ir be kojų, o kaltų nėra“, pastraipoje „Maldavo vežti į ligoninę“, išspausdintus teiginius: „tris kartus jo apžiūrėti atvyko ta pati pediatrė D. K. “ (II teiginys); „gydytojos teko ne tik maldauti, bet ir pareikalauti, kad vaiką kuo greičiau vežtų į ligoninę“ (III teiginys). Teismas įpareigojo atsakovą UAB „Lietuvos rytas“ adekvačia forma paskelbti šių teiginių paneigimą (t. 1, b. l. 125-131).

Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad korespondentė aprašė teismo posėdį, kuriame buvo nagrinėjama byla dėl vaiko sužalojimo. Trečiasis asmuo A. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad ji aprašė T. S. tėvų paaiškinimus ir galbūt jų nesuprato (žr. t. 1, b. l. 113). Žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje. Vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų (VIĮ 41 str. 2 d. 1, 4 p.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ta aplinkybė, jog žurnalistė galbūt neteisingai suprato D. ir V. S. žodžius, išsakytus po teisiamojo posėdžio, neatleidžia jos nuo pareigos skelbti patikrintus duomenis. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai reikia nurodyti skelbiamoje informacijoje. Šiuo atveju turėjo būti atsižvelgiama į tai, kad D. ir V. S. byloje yra nukentėjusieji bei šios aplinkybės pagrindu vertintini jų išsakyti teiginiai. Apeliacinės instancijos teismo gautos baudžiamosios bylos medžiagos duomenimis taip pat nenustatyta, kad žurnalistės išdėstyti minėti teiginiai būtų buvę konstatuoti baudžiamosios bylos dokumentuose. Iš baudžiamosios bylos Nr. 2-453-201/2006 (1A-27-557/2009) medžiagos matyti, kad greitoji medicinos pagalba pas T. S. važiavo tris kartus 2003 m. gegužės 3 d., 2003 m. gegužės 4 d. 8.08 val. ir 12.58 val., tačiau gydytoja D. K. (ieškovė) pagal iškvietimą važiavo tik du kartus (2003 m. gegužės 4 d., 8.08 val. ir 12.58 val.) (žr. voko prie bylos 15-16, 19-24, 25-26 lapus), o vieną kartą vyko kita gydytoja. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad baudžiamosios bylos medžiagoje esančiame 2003 m. pranešime apie GMP siųstą ligonį Nr. 14032 (iškvietimo laikas 12.57 val.) esantis įrašas „atvežtas į vaikų lig.“ patvirtina ieškovės teiginį, kad antro iškvietimo pas T. S. metu ji, dar važiuodama į iškvietimą, pasiruošė vežti vaiką į ligoninę (žr. voko prie bylos 17 lapą). Niekas ieškovės nemaldavo ir nereikalavo vežti vaiką į ligoninę, o ji pati nusprendė dėl vaiko siuntimo į ligoninę. Baudžiamojoje byloje liudytoja V. N. nurodė, kad „vaiką reikia vežti ligoninę, o konflikto su gydytoja nebuvo“ (žr. voko prie bylos 69 lapą). Išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog straipsnio „Vaikas – be kojų ir be rankų, o kaltų nėra“ pastraipos „Maldavo vežti į ligoninę“ teiginiai: „tris kartus jo apžiūrėti atvyko ta pati pediatrė D. K. “ (II teiginys); „gydytojos teko ne tik maldauti, bet ir pareikalauti, kad vaiką kuo greičiau vežtų į ligoninę“ (III teiginys) neatitinka tikrovės bei žemina ieškovės garbę ir orumą. Atsakovas ir trečiasis asmuo nepateikė objektyvių įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą. Paties straipsnio „Vaikas – be rankų ir be kojų, o kaltų nėra“ kontekstas bei pastraipoje „Maldavo vežti į ligoninę“ išspausdinti nurodytieji teiginiai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad jie žemina ieškovės garbę ir orumą. Ieškovė yra greitosios medicinos pagalbos gydytoja, medikų darbas dažnai yra vertinamas įvairių visuomenės informavimo priemonių, straipsnio išspausdinimo metu buvo nagrinėjama baudžiamoji byla dėl netinkamo medicinos paslaugų suteikimo nepilnamečiam vaikui, todėl straipsnis, kuriame buvo publikuoti ir tikrovės neatitinkantys teiginiai, turėjo svarbią reikšmę ieškovei. Vertintina ir ta aplinkybė, kad tuo metu, kai 2006 m. lapkričio 10 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ straipsnyje „Vaikas – be rankų ir be kojų, o kaltų nėra“ buvo išspausdinti minėti tikrovės neatitinkantys teiginiai, jau buvo priimtas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 22 d. išteisinamasis nuosprendis dėl kaltinimų K. G. ir D. K. (žr. voko prie bylos 186-191 lapus), o Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. lapkričio 9 d. nutartimi buvo atmesti nukentėjusiųjų D. S. , V. S. ir Generalinės prokuratūros apeliaciniai skundai dėl šio nuosprendžio (žr. voko prie bylos 177-185 lapus). Žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais (VIĮ 41 str. 2 d. 1, 4 p.), tačiau šiuo atveju šių reikalavimų nebuvo laikytasi.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo motyvais, kad aprašymu aplinkybės, jog ieškovė pas pacientą važiavo ne du, o tris kartus, nebuvo pažeminta ieškovės garbė ir orumas. Šiuo atveju minėta aplinkybė vertintina visame straipsnio kontekste, kuriame išdėstyti teiginiai apie gydytojos (ieškovės) veiksmus. Straipsnio kontekste išdėstyti neteisingi teiginiai, kad ta pati gydytoja (ieškovė) pas pacientą važiavo tris kartus, sudaro įspūdį, jog gydytoja yra nekompetentinga, kad ją reikėjo kviesti net tris kartus, jog ji tinkamai neatliko savo pareigų. Kaip jau nurodyta, nėra objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad išspausdinti tikrovės neatitinkantys teiginiai buvo pateikti teismo posėdžio metu. Aplinkybė, kad straipsnį rašiusi žurnalistė objektyviai negalėjo nustatyti, kas pirmasis ėmėsi iniciatyvos hospitalizuoti vaiką – tėvai ar ieškovė, neatleidžia atsakovo nuo pareigos teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Negalėdama nustatyti tikslios informacijos, žurnalistė turėjo įvertinti, ar yra pagrindas apskritai tokią informaciją skelbti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nurodytus teiginius pripažinęs žeminančiais ieškovės garbę ir orumą įpareigojo atsakovą adekvačia forma paskelbti šių teiginių paneigimą.

Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija pasireiškia ne kaip pakartotinis bylos nagrinėjimas, o kaip pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmas (lot. revisio prioris instantiae). Apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui. Šio modelio įtvirtinimą iliustruoja ir teismų praktika (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2005). Atsakovas pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo aplinkybių, kad iš esmės analogiško turinio žinios apie ieškovę buvo anksčiau paskelbtos bei nepaneigtos kitose visuomenės informavimo priemonėse, negu tai buvo paskelbta dienraštyje „Lietuvos rytas“. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija taiko įstatyme nustatytą draudimą apeliacinėje instancijoje įrodinėti aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, ir dėl tokių apelianto motyvų nepasisako.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažinti neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais D. K. garbę bei orumą 2006 m. lapkričio 10 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“, straipsnyje „Vaikas – be rankų ir be kojų, o kaltų nėra“, pastraipoje „Maldavo vežti į ligoninę“, išspausdinti teiginiai: „ tris kartus jo apžiūrėti atvyko ta pati pediatrė D. K. “; „gydytojos teko ne tik maldauti, bet ir pareikalauti, kad vaiką kuo greičiau vežtų į ligoninę“ bei atsakovas adekvačia forma įpareigotas juos paneigti, paliekama nepakeista.

Dėl ieškovės nebuvimo viešuoju asmeniu

Iš CK 2.24 straipsnio analizės darytina išvada, kad įstatymų leidėjas skiria viešo ir privataus asmens garbės ir orumo gynimą. Pagal CK 2.24 straipsnio 6 dalį viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Taigi, viešo ir privataus asmens garbės bei orumo gynimo ribos skiriasi.

Viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės (VIĮ 2 str. 60 d.). Viešuoju asmeniu paprastai laikomi asmenys, dėl savo einamų pareigų, veiklos ar visuomeninės padėties nuolat sulaukiantys visuomenės dėmesio ir pagrįstai ją dominantys. Pagal bylos medžiagą ieškovė D. K. yra Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stoties gydytoja. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė negali būti prilyginama viešajam asmeniui. Nėra pagrindo teigti, kad ieškovė dėl savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje. Ieškovė taip pat nepriskirtina viešojo administravimo subjektų grupei (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 2 str. 4 d.). Ieškovė, būdama gydytoja, neturi viešojo administravimo įgaliojimų bei neadministruoja viešųjų paslaugų teikimo (VAĮ 2 str. 1 d., 22 d.), ji neteikė viešųjų paslaugų VAĮ 2 straipsnio 20 dalyje nurodytos normos prasme. Nors ieškovės užimamos pareigos bei veikla yra svarbios daugeliui žmonių, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo ją priskirti viešųjų asmenų kategorijai VIĮ įtvirtintos viešųjų asmenų sąvokos prasme. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija negali sutikti su atsakovo argumentais, kad ieškovė priskirtina viešųjų asmenų kategorijai. Šiuo atveju atsakovo pateiktas viešųjų asmenų sąvokos aiškinimas neatitinka VIĮ 2 straipsnio 60 dalies esmės. Be to, atsakovo nurodyta teismų praktika taip pat nepatvirtina fakto, kad pagal šios bylos aplinkybes ieškovė galėtų būti priskirtina viešųjų asmenų grupei, o jos garbės bei orumo gynimo ribos esą būtų kitokios.

Dėl neturtinės ir turtinės žalos priteisimo bei jos dydžio

Asmens garbė ir orumas gali būti ginami paneigiant tikrovės neatitinkančius duomenis; teismo sprendimu pripažįstant juos neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais asmens garbę bei orumą; priteisiant turtinę ir (ar) neturtinę žalą. Civilinės atsakomybės už garbės ir orumo pažeidimą taikymo sąlyga yra tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimas.

Kaip jau nurodyta aukščiau, pirmosios instancijos pagrįstai nustatė, kad neatitinka tikrovės žurnalistės paskelbti duomenys dėl ieškovės vykimo pas sergantįjį T. S. kartų (vykimų skaičiaus), taip pat dėl sprendimo vežti vaiką į ligoninę priėmimo aplinkybių (nenustatyta, kad ieškovės būtų maldauta ar iš jos pareikalauta kuo greičiau vežti vaiką į ligoninę). Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovo nurodytas faktas, jog duomenis žurnalistei pateikė D. ir V. S. , neatleidžia atsakovo nuo pareigos patikrinti publikuojamą informaciją (VIĮ 41 str. 2 d. 1, 4 p.). Šiuo atveju atsakovas elgėsi nepakankamai rūpestingai, išspausdindamas žurnalistės A. P. straipsnį „Vaikas – be kojų ir be rankų, o kaltų nėra“ ir tokiu būdu paviešindamas minėtus tikrovės neatitinkančius teiginius. Kaip jau nurodyta, straipsnyje paskelbta informacija nebuvo perduota baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisminiame posėdyje metu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentus, kad jis neturįs atsakyti už tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą pagal VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Straipsnyje nebuvo nurodytas informacijos šaltinis. Visuomenės informavimo priemonei neatsiranda pareiga atlyginti turtinę ir neturtinę žalą aptariamuoju pagrindu, jeigu ji padarė viską, ką konkrečioje situacijoje buvo įmanoma padaryti, siekiant nustatyti skelbiamos informacijos tikrumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2005), tačiau šiuo atveju to nebuvo padaryta, todėl atsakovui atsiranda teisinė atsakomybė.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 272 027 Lt neturtinės žalos atlyginimo, šią sumą vertindama kaip neteisingos informacijos dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskleidimo dieną - 2006 m. lapkričio 10 d. atsakovo gautą pelną, skaičiuotiną pagal bendrą tos dienos dienraščio tiražą (egzempliorių skaičių) ir laikraščio vieno egzemplioriaus kainą. Pirmosios instancijos teismas tokį ieškovės reikalavimą tenkino iš dalies, priteisdamas jai 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurių sąrašas nėra baigtinis. Įstatyme numatyta, kad teismas turi atsižvelgti į neturtinės žalos pasekmes, ją padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Ieškovei šiuo atveju neturtinė žala buvo padaryta paskelbiant tikrovės neatitinkančias ir garbę bei orumą žeminančias žinias per visuomenės informavimo priemonę. VIĮ 53 straipsnis nustato, kad žala, atsiradusi dėl šio įstatymo pažeidimų, atlyginama CK nustatyta tvarka. Straipsnio kontekste išdėstyti minėti tikrovės neatitinkantys teiginiai leidžia sutikti su ieškovės argumentais, jog dėl tikrovės neatitinkančių teiginių ji patyrė neigiamus išgyvenimus, buvo pakenkta jos reputacijai, ji patyrė neigiamą kolegų bei visuomenės reakciją, jos atžvilgiu sukeltas priešiškas nusiteikimas.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo sutikti su ieškovės motyvais, kad jos patirtos neturtinės žalos dydį sudarytų 2006 m. lapkričio 10 d. UAB „Lietuvos rytas“ už išleistą tos dienos dienraščio tiražą gautos ar gautinos pajamos, tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, netinkamai įvertino visas faktines bylos aplinkybes ir parinko neteisingą šios žalos dydį. Visų pirma, vertintina tai, kad šioje byloje buvo konstatuota, jog apie ieškovę paskleisti du tikrovės neatitinkantys teiginiai. Antra, vertintina tai, kad prie straipsnio, kuriame buvo išspausdinti tikrovės neatitinkantys teiginiai, dar pridėta ir ieškovės nuotrauka. Trečia, vertintinas platus tikrovės neatitinkančių teiginių paskleidimo pobūdis. Dienraštis, kuriame buvo paskleisti tikrovės neatitinkantys teiginiai, yra plačiai skaitomas, leidžiamas dideliu tiražu, be to, yra platinamas ne tik laikraščio forma, tačiau publikuojamas ir internete. Ketvirta, šiuo atveju atsakovas neįvykdė teisės aktuose nustatytos pareigos teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais (VIĮ 41 str. 2 d. 1, 4 p.). Penkta, šiuo atveju buvo pažeista ieškovės konstitucinė teisė į garbę ir orumą. Šešta, vertintina ir ta aplinkybė, kad ieškovė nėra viešasis asmuo, be to, ji neturi galimybių pasisakyti viešai ir pati per visuomenės informavimo priemones paneigti paskelbtas žinias. Nurodytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais (CK 6.250 str. 2 d.), ieškovei iš atsakovo priteistina 10 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, toks neturtinės žalos dydis leidžia kompensuoti ieškovės patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, patirtus dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais ieškovės teiginius, kad ji dėl straipsnyje publikuotų tikrovės neatitinkančių teiginių, vertinant juos viso straipsnio kontekste, patyrė neigiamą aplinkinių reakciją. Šiuo atveju nagrinėjamos bylos dalykas susijęs su plačiai žinomame ir platinamame dienraštyje paskelbtais tikrovės neatitinkančiais teiginiais. Ieškovė įrodė: tikrovės neatitinkančių teiginių paskleidimo faktą; faktą, kad duomenys yra apie ją; faktą, kad duomenys žemina jos garbę ir orumą; faktą, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės. Nustačius šiuos faktus atsakovui taikytina įstatymo numatyta atsakomybė. Šioje byloje apskritai nebuvo sprendžiamas klausimas, ar ieškovė patyrė neturtinę žalą dėl nagrinėjamos baudžiamosios bylos, kurioje jai pareikšti kaltinimai.

Ieškovė taip pat prašė priteisti turtinę žalą - 619,41 Lt, kurią sudaro 3 Lt registruoto laiško siuntimo atsakovui išlaidos, 96,41 Lt išlaidos vaistams ir 520 Lt dukros studijų apmokėjimas. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės reikalavimą tik dėl 3 Lt turėtų išlaidų priteisimo. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog yra priežastinis ryšys tarp kitų jos patirtų ir prašomų priteisti išlaidų bei atsakovo neteisėtų veiksmų.

Ieškovė, įrodinėdama patirtą turtinę žalą, pateikė 2008 m. sausio 18 d. pažymą apie sveikatos būklę (b. l. 94) bei receptus ir kvitus, patvirtinančius išlaidas vaistų pirkimui (b. l. 9-10, 104-106). Straipsnis apie ieškovę, kuriame buvo pateikti minėti tikrovės neatitinkantys teiginiai, buvo išspausdintas 2006 m. lapkričio 10 d. Byloje nėra duomenų apie ankstesnę ieškovės sveikatos būklę iki straipsnio publikavimo, todėl teisėjų kolegija laiko neįrodytais atsakovės motyvus, jog būtent dėl aptariamo straipsnio jai teko pirkti nurodytus vaistus ir dėl to ji patyrė 96,41 Lt turtinę žalą.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai atmetė ieškovės reikalavimą dėl turtinės žalos, pasireiškusios 520 Lt išlaidomis dukros studijoms apmokėti, priteisimo. Teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp šių ieškovės patirtų išlaidų ir atsakovo neteisėtų veiksmų. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovės dukra yra pilnametė, ji studijuoja Vilniaus dailės akademijoje (t. 1, b. l. 42). Kaip jau nurodyta, asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį gali būti ginami nustačius šių faktų visumą: 1) duomenų paskleidimo faktą; 2) faktą, kad duomenys yra apie ieškovą; 3) faktą, kad duomenys žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktą, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės. Byloje įrodyta, kad dalis teiginių, paskleistų apie ieškovę, neatitinka tikrovės. Byloje ieškinį pareiškė subjektas, apie kurį tikrovės neatitinkantys teiginiai buvo paskelbti. Šiuo atveju išlaidos ieškovės dukros studijų apmokėjimui nėra susijusios priežastiniu ryšiu su ieškovės garbės ir orumo pažeidimu. Be to, neįrodyta, jog būtent dėl straipsnyje paskelbtų tikrovės neatitinkančių teiginių pablogėjo ieškovės dukters pažangumas bei ieškovei teko apmokėti dukters studijų išlaidas.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas atmetė ieškovės ieškinio dalį bei priteisė 3 Lt turtinės žalos atlyginimo, paliktina nepakeista. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, pakeistina, ieškovei priteisiant 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Ieškovės atsiliepime į atsakovo skundą nurodytomis aplinkybėmis (t. 2, b. l. 9-14) nėra teisinio pagrindo tenkinti jos prašymo dėl baudos skyrimo atsakovo vadovui.

Dėl byloje pareikštų reikalavimų teismingumo

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo motyvais, kad ieškovės D. K. ieškinys buvo neteismingas Klaipėdos apygardos teismui. Pagal VIĮ 44 straipsnio 6 dalį atsisakymas išspausdinti ar kitu būdu paskelbti 44 straipsnio 2 dalyje nurodytą paneigimą šio straipsnio 3–5 dalyse nurodyta tvarka gali būti skundžiamas teismui pagal fizinio asmens, kurio garbę ir orumą žemina paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, nuolatinę gyvenamąją vietą arba juridinio asmens, kurio dalykinę reputaciją pažeidžia paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, buveinės registracijos vietą. Ta aplinkybė, jog ieškovė pareiškė reikalavimus ne tik dėl tikrovės neatitinkančių teiginių paneigimo, bet ir dėl turtinės bei neturtinės žalos priteisimo, šiuo atveju neriboja ieškovės teisės pareikšti ieškinį pagal savo gyvenamąją vietą. Be to, prie nagrinėjamos bylos pridėtoje civilinėje byloje Nr. 2-785-538/2007 Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. birželio 21 d. nutartimi (civilinės bylos apeliacine tvarka Nr. 2-384/2007) Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti ieškovės D. K. ieškinį ir išaiškino, jog ji su pareikštais reikalavimais gali kreiptis į Vilniaus apygardos teismą, panaikino ir ieškovės D. K. ieškinio dėl asmens garbės ir orumo gynimo priėmimo klausimą perdavė nagrinėti iš naujo Klaipėdos apygardos teismui. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija išaiškino, kad ieškovė ieškinį galėjo paduoti savo nuolatinės gyvenamosios vietos teritorijoje veikiančiam bendrosios kompetencijos teismui – Klaipėdos apygardos teismui.

Dėl atidėto žyminio mokesčio priteisimo iš ieškovės

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės motyvais, kad jai atidėtas žyminis mokestis turi būti priteistas iš atsakovo. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. lapkričio 8 d. nutartimi (b. l. 48-50) patenkino ieškovės D. K. prašymą dėl žyminio mokesčio atidėjimo ir atidėjo 3 276,46 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino ieškovės reikalavimus tik 5 003 Lt dydžio sumai (t. 1, b. l. 125-131). Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui - proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Už pareikštą ieškinį įstatymo nustatytą žyminį mokestį turi sumokėti ieškovas (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Teismas atidėjo ieškovei 3 276,46 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo priėmimo, tačiau ieškovės reikalavimus patenkinus tik iš dalies - 5 003 Lt dydžio sumai, nuo kurios apskaičiuotinas 150,09 Lt dydžio žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p.), likusios atidėto žyminio mokesčio dalies sumokėjimo pareiga tenka ieškovei, nes teismas atmetė kitą dalį ieškinio reikalavimų.

Kadangi teisėjų kolegija šiuo procesiniu sprendimu pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai keistina teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo (CPK 93 str. 4 d.). Apeliacinės instancijos teismui šiuo procesiniu sprendimu padidinus ieškovei priteisiamos neturtinės žalos dydį iki 10 000 Lt, atitinkamai mažintinas (iki 2 976,37 Lt dydžio sumos) iš ieškovės D. K. valstybei priteistinas žyminio mokesčio dydis, kurio mokėjimas ieškovei buvo atidėtas. Padidinus ieškovei priteistinos neturtinės žalos dydį iki 10 000 Lt, padidintinas iš atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ valstybei priteistinas žyminis mokestis (kurio mokėjimas ieškovei buvo atidėtas) iki 300,09 Lt dydžio sumos.

Teisėjų kolegija šiuo procesiniu sprendimu ieškovės D. K. apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą atmeta. Atitinkamai pagal šį procesinį sprendimą spręstinas šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 302 str.). Netenkinant atsakovo apeliacinio skundo, netenkintinas jo prašymas dėl žyminio mokesčio priteisimo. Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 112,28 Lt dydžio žyminį mokestį (t. 1, b. l. 185). Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. birželio 25 d. nutartimi atidėjo ieškovei 100 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo priėmimo (t. 1, b. l. 186). Iš nutarties turinio darytina išvada, kad teismas iš esmės apmokestino reikalavimą ir dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo, tačiau toks reikalavimas nėra apmokestinamas, todėl atidėto žyminio mokesčio priteisimo klausimas nespręstinas. Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodė konkretaus priteistino neturtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegijai padidinus ieškovei priteistinos neturtinės žalos dydį 5 000 Lt dydžio suma, ieškovei iš atsakovo priteistinas jos sumokėtas žyminis mokestis 112,28 Lt (t. 2, b. l. 185). Taip pat iš atsakovo ieškovei priteistinos kelionės išlaidos į teismo posėdį (CPK 88 str. 1 d. 8 p., 93, 302 str.). Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo ir šiuo apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu pagerinus ieškovės teisinę padėtį, iš atsakovo priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (t. 2, b. l. 17) (CPK 88 str. 1 d., 3 p., 93, 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 21 d. sprendimą.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškovės D. K. reikalavimai paneigti 2006 m. lapkričio 10 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ Nr. 258 (4825) straipsnyje „Vaikas – be kojų ir be rankų, o kaltų nėra“ išspausdintus teiginius: „žaizda gijo sunkokai, prasidėjo komplikacijos – vieną dieną vaikas ėmė karščiuoti, vemti, viduriuoti“; „Klaipėdos ligoninės infekcinių ligų skyriuje T. jau po valandos prarado sąmonę“; „T. visą mėnesį buvo komos būklės“. Šioje dalyje teismo sprendimą išdėstyti taip: „Palikti nenagrinėtus ieškovės D. K. reikalavimus dėl prašomų paneigti teiginių 2006 m. lapkričio 10 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ Nr. 258 (4825) straipsnyje „Vaikas – be kojų ir be rankų, o kaltų nėra“: „žaizda gijo sunkokai, prasidėjo komplikacijos – vieną dieną vaikas ėmė karščiuoti, vemti, viduriuoti“; „Klaipėdos ligoninės infekcinių ligų skyriuje T. jau po valandos prarado sąmonę“; „T. visą mėnesį buvo komos būklės“.

Pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria iš uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ priteistas D. K. neturtinės žalos atlyginimas. Šią teismo sprendimo dalį išdėstyti taip: „Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimui D. K. “.

Pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovės D. K. valstybei priteista 3 126,37 Lt žyminio mokesčio. Šią teismo sprendimo dalį išdėstyti taip: „Priteisti iš D. K. valstybei 2 976,37 Lt žyminio mokesčio, kurio mokėjimas ieškovei buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo“.

Pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria iš uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ priteista valstybei 150,09 Lt žyminio mokesčio. Šią teismo sprendimo dalį išdėstyti taip: „Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ valstybei 300,09 Lt žyminio mokesčio, kurio mokėjimas ieškovei buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo“.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ ieškovei D. K. 177,28 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, o valstybei - 30,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.

Teisėjai Gintaras PečiulisDonatas ŠernasEgidijus Žironas