- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-02-02
- Bylos Nr.
- 2A-60-324/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė (pirm.), Galina Blaževič, Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. P.
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič ir Dalės Burdulienės, sekretoriaujant Daivai Danylienei, dalyvaujant ieškovo atstovei prokurorei Silvai Mickutei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-79-813/2010 pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. P., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje Ukmergės rajono 1-ojo notarų biuro notarei R. S. dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 81-12851 panaikinimo, 2005 m. vasario 15 d. ir 2005 m. balandžio 14 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimų Nr. 2889 ir Nr. RS-6847 pripažinimo negaliojančiais bei žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 81-12851 dėl nuosavybės teisės atkūrimo B. P. į buvusio savininko I. A. nuosavybės teise valdytą 8,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančiu 2005 m. vasario 15 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą Nr. 2889, kuriuo atsakovė R. P. paveldėjo kompensaciją už 7,85 ha valstybės išperkamąją žemę, pripažinti negaliojančiu 2005 m. balandžio 14 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą Nr. RS-6874, kuriuo atsakovė R. P. nuosavybės teise įgijo 0,4 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovės R. P. 17860 Lt į valstybės biudžetą, 0,4 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), grąžinti į valstybinį žemės fondą, priteisti iš atsakovės R. P. bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 81-12851 B. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko I. A. nuosavybės teise valdytą 8,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šio sprendimo pagrindu B. P. grąžinta natūra 0,4 ha žemės sklypas namų valda ir išmokėta 17860 Lt piniginė kompensacija už 7,85 ha valstybės išperkamąją žemę. Remiantis 2003 m. rugpjūčio 26 d. testamentu Nr. 6557-7A, po B. P. mirties visą jos turėtą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą paveldėjo atsakovė R. P. 2005 m. vasario 15 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimu Nr. 2889 atsakovė R. P. paveldėjo kompensaciją už valstybės išperkamąją žemę, 2005 m. balandžio 14 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimu Nr. RS-6874 ji įgijo nuosavybės teisę į 0,4 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 81-12851 B. P. atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko I. A. nuosavybės teise valdytą 8,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), yra neteisėtas ir naikintinas, kadangi priimtas netaikius galiojusių teisės aktų reikalavimų (Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1105, 1127, 1178 straipsniai). I. A., B. P. tėvas, mirė 1925 m. gegužės 17 d., todėl jis negalėjo būti ir nebuvo žemės savininkas nacionalizavimo metu (1940 m.). Vilniaus apskrities viršininko administracija atkūrė nuosavybės teises B. P. į I. A. nuosavybės teise valdytą žemę, nesiaiškindama, kas po jo mirties paveldėjo žemę. Duomenų, jog I. A. po mirties būtų palikęs testamentą, pretendentė B. P. nepateikė, todėl darytina išvada, kad po I. A. mirties atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai, kurie nustatytini pagal 1925 m. gegužės 17 d. galiojusio Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalį. Iš civilinės bylos Nr. 2-329-517/2007 matyti, kad pareiškėja R. P. bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog po jos senelio (B. P. tėvo) mirties liko trys vaikai, t. y. atsakovės motina B. P., dukra A. ir sūnus I., kurie pagal tuo metu galiojusį įstatymą galėjo paveldėti mirusiojo turtą (1105, 1127 straipsniai). ¼ dalį turto galėjo paveldėti ir I. A. sutuoktinė E. A. (1178 straipsnis), nes nebuvo pateikta duomenų, kad po I. A. mirties jos neliko. Pripažinus Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 81-12851 sandoriu, kuris neatitinka įstatymo reikalavimų, pripažintini negaliojančias 2005 m. vasario 15 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas Nr. 2889 ir 2005 m. balandžio 14 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas Nr. RS-6874, atsakovei R. P. išmokėta 17860 Lt suma grąžintina į valstybės biudžetą, 0,4 ha žemės sklypas – į valstybinį žemės fondą.
Žemesnės instancijos teismas
Jonavos rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad liko nepaneigtas atsakovės R. P. teiginys, jog I. A. ir E. P. mirė 1927 metais. Konstatavo, kad po I. A. mirties 1927 m. gegužės 30 d. liko trys vaikai: B. A. (P.), A. A. ir I. A., kurie visi ir priėmė tėvo I. A. palikimą, faktiškai pradėdami jį valdyti nuosavybės teise. Sprendė, kad mirus kitiems iki 1940 m. nacionalizuotos žemės savininkams – A. A. ir A. I., I., bei nesant šių mirusiųjų savininkų vaikų ir sutuoktinių (teisėtų įpėdinių), vienintelei besikreipusiai savininkei B. P. buvo teisėtai ir pagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į visą jos išlikusį nekilnojamąjį turtą. Laikė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 81-12851 neteisėtumas negali būti konstatuojamas vien tik tuo pagrindu, kad B. P. nuosavybės teisės buvo atkurtos ne į jos, kaip buvusios savininkės, o į jos tėvo I. A. turėtą 8,25 ha žemės nuosavybę. Šią sprendimo turinio dalį vertino kaip formalią Vilniaus apskrities viršininko administracijos klaidą, negalinčią sukelti prokuroro ieškiniu prašomų teisinių padarinių. Konstatavęs, kad pagrindinis ieškinio reikalavimas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 81-12851 panaikinimo yra nepagrįstas, teismas netenkino ir kitų išvestinių ieškinio reikalavimų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.
Nepagrįstai konstatuota, kad I. A. sutuoktinė E. P. mirė 1927 metais. Byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų – mirties liudijimo. Po I. A. mirties palikimą galėjo priimti ne tik trys jo vaikai, bet ir žmona E., kadangi Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies įstatymo 1178 straipsnis numatė, kad ir „žmona gauna po vyro 1/4 dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybę“.
Nepagrįstai spręsta, kad I. A. palikimą priėmė likę trys vaikai. Lietuvos valstybinio archyvo 1933 m. balandžio 2 d. pažymėjime Nr. 18-196-A nurodyta, kad Vingriavos kaimo žemės ištyrimo žiniaraštyje, žemės ploto savininkų 1930 m. liepos 5 d. sąraše įrašytas savininkas A. I. (tėvo vardas, gimimo metai nenurodyti), turėjęs 8,25 ha žemės, o Ukmergės valstybinio archyvo 1933 m. rugpjūčio 16 d. pažymėjime Nr. 46-A, Vidiškių apylinkės 1947-1948 metų žemės apskaitos žiniaraščių byloje, rastas Liūnelių kaimo 1948 m. liepos 24 d. žemės apskaitos žiniaraštis, kuriame įrašytas žemės naudotojas A. I., I., Liūnelių kaime naudojęs 1 žemės sklypą 10,07 ha. B. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko I. A. nuosavybės teise valdytą 8,25 ha žemės sklypą. Mano, kad pirmojoje pažymoje minimas buvęs savininkas A. I., J. (nors tėvo vardas ir gimimo data nenurodyta), antrojoje – A. I., I., t. y. A. I., J., sūnus. Šie įrodymai patvirtina, kad A. I., I., buvo tas įpėdinis (jeigu žmona E. tikrai buvo mirusi), kuris priėmė palikimą ir jį valdė iki nacionalizacijos. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-530/2009 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo konstatuota, kad „iš esamų byloje dokumentų, tame tarpe ir žemės perdavimo į kolūkį pareiškėjos motinos brolio I. A. vardu, matyti, jog jis kaip vyriausias senolio A. I. sūnus, turėjo ir perdavė kolūkiui 10,07 ha žemės sklypą.“ Dėl to mano, kad B. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos brolio, o atsakovei į jos dėdės valdytą žemę. Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytoms nuostatoms.
Neteisingai laikyta, kad B. P. buvo vienintelė pretendentė atkurti nuosavybės teises dėl to, kad patys pretendentai ar jų įpėdiniai dėl nuosavybės atkūrimo nesikreipė (buvo mirę), nes nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu nėra svarbu, ar pretendentai jau buvo mirę.
Nepagrįsta išvada, jog I. A., nors ir buvo vedęs, tačiau neturėjo vaikų. Tokiai išvadai padaryti teismas neturėjo objektyvių įrodymų.
Nepagrįstai formalia laikyta Vilniaus apskrities viršininko administracijos ginčijamame sprendime ir kituose dokumentuose padaryta klaida, nurodant, kad nuosavybės teisės B. P. atkurtos į tėvo I. A. valdytą žemės sklypą, nors B. P. prašė atkurti nuosavybės teises ne į tėvo I. A., bet į savo paveldėjimo teisiniu pagrindu įgytą nuosavybės teise turėtą žemę. Jeigu palikimą buvo priėmę visi trys įpėdiniai, tuomet dalis žemės galėjo būti valdoma ir B. P., todėl ta Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dalis galėtų būtų teisėta. Tokia dalis nenustatyta, nes nėra objektyvių duomenų, kad I. A. žmona E. mirė 1927 m. ir kad I. A., I., neturėjo vaikų. Kadangi civiliniame procese galioja rungtyniškumo principas, atsakovė turėjo teisę pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos atsikirtimus į ieškinį, tačiau to nepadarė.
Prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė R. P. prašo sprendimo nekeisti.
Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Įsiteisėjusia 2007 m. gegužės 18 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje nr. 2A-530/2007 pagal R. P. pareiškimą dėl praleisto termino atnaujinimo ir žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo konstatuota, kad B. P. tėvas I. A. mirė 1925 m. gegužės 17 d. (pagal archyvinius duomenis t. 2 b.l. 182 – 1927 m. gegužės 30 d.), todėl nacionalizavimo metu nebuvo ir negalėjo būti (duomenys neskelbtini) turėtos žemės savininkas. Po jo mirties nuosavybės teise priklausęs turtas atiteko paveldėtojams ir žemės nuosavybės teisė nacionalizavimo metu priklausė kitiems asmenims. Aplinkybė, kas yra po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS ( LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojusius teisės aktus ( Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 1999 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-4/1999). Jeigu I. A. mirė, nepalikęs testamento, atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai, kurie nustatytini pagal 1925 m. gegužės 17 d. galiojusio Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsnius, o ne pagal dabartinius paveldėjimą reglamentuojančius įstatymus. Teismas konstatavo, kad pareiškėja nagrinėtoje byloje nebuvo pareiškusi reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kiek žemės paveldėjo ir jos nacionalizavimo metu valdė jos motina B. P. Nurodė, kad dėl išdėstytų priežasčių A. P. nepagrįstai remiasi Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. balandžio 10 d. sprendimu nr. 81-12851, kuriuo jos motinai buvo atkurta nuosavybės teisė į tėvo I. A. nuosavybės teise valdytą 8,25 ha žemės sklypą. Nuosavybės teisė pagal specialųjį įstatymą į I. A. nuosavybės teise turėtą žemę negali būti atstatoma, nes žemės nacionalizacijos metu jis nebebuvo žemės savininku.
Šiomis aplinkybėmis remtinasi kaip faktu, nustatytu įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, todėl jos iš naujo neįrodinėtinos ir nevertintinos ( CPK 182 str. 1 d. 2 p.).
Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenų matyti, jog B. P. veiksmai, siekiant atkurti nuosavybės teisę į žemę, šiuos faktus atitiko – ji pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko - jos pačios - iki žemės nacionalizacijos paveldėtą žemę (LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 d. 1 p.; t. 1 b.l. 50).
Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog po atsakovės motinos tėvo I. A. ( J. sūnaus) mirties 1927 m. gegužės 30 d. liko trys vaikai ( B. A. (P.), A. A. ir I. A.), kurie visi priėmė tėvo I. A. palikimą, faktiškai pradėdami jį valdyti nuosavybės teise ir buvo 8,25 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkais po tėvo mirties iki žemės nacionalizacijos. Aplinkybė, kas po I. A. mirties paveldėjo jo turtą, nustatyta, taikant galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo nuostatas. Sąvado X tomo 1254-1255 straipsniuose buvo įtvirtinta, kad paveldėjimo teisė įpėdiniui priklauso vien nuo palikėjo mirties fakto ir jokio patvirtinimo nereikalaujama, o įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti nuosavybės teise; 1127 straipsnyje nustatyta, kad artimiausia paveldėti po tėvo mirties priklauso jų teisėtiems vaikams, kurie paveldi lygiomis dalimis. Atsakovė R. P. pripažino, kad po I. A. ir jo sutuoktinės mirties 1927 metais likę trys vaikai, tarp jų ir B. P., naudojosi tėvų žeme neįteisinę nuosavybės teisių į ją, taip visi paveldėjo žemę ir valdė ją nuosavybės teise iki nacionalizacijos (nagrinėjamoje byloje 2008 m. gruodžio 8 d. priimta Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų kolegijos nutartis Nr. 3K-3-597/2008).
Iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2010 m. sausio 18 d. pažymėjimo nr. ( P1-314) P2-318 matyti, jog su I. A. 1910 m. susituokusi E. P. buvo 38 metų. Darytina išvada, jog ji gimė 1872 metais. Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 15 punktu, asmenų, gimusių iki 1897 metų, mirties fakto įrodymai nėra reikalingi. Apeliantas nepateikė atsakovės paaiškinimą apie E. P. mirtį iki žemės nacionalizacijos paneigiančių įrodymų, todėl laikytina, kad žemės nacionalizacijos metu kiekvienas iš trijų I. A., J. sūnaus, įpėdinių tapo 2,75 ha žemės sklypo, į kurio visą 8.25 ha plotą nuosavybės teisė ginčijamu aktu buvo atkurta B. P., savininku.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog I. A. ( J. sūnaus) palikimą priėmė tik sūnus. Iš atsakovės R. P. paaiškinimų ir 2009 m. gruodžio 15 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimo nr. 17.2-22151 matyti, jog po tėvo mirties visi trys vaikai kartu gyveno (duomenys neskelbtini), vienas kitu rūpinosi, naudojosi paveldėta žeme. 1959 metų gyventojų surašymo duomenys patvirtina, kad I. A. buvo šeimos galva, kartu gyveno jo sutuoktinė E. A., 53 metų amžiaus A. A. ( „vieniša“), 42 metų amžiaus kolūkiete dirbanti B. P. R. P. teigimu, B. P. iš šios sodybos išsikėlė 1960 metais ( t. 2 b.l. 131). Tai, kad pagal Lietuvos valstybinio archyvo 1933 m. balandžio 2 d. pažymėjimo Nr. 18-196-A duomenis Vingriavos kaimo žemės ištyrimo žiniaraštyje žemės ploto savininkų 1930 m. liepos 5 d. sąraše įrašytas savininkas A. I., turėjęs 8,25 ha žemės, reiškia arba duomenų apie buvusį žemės savininką pakeitimo nebuvimą ( tėvo vardas ir gimimo data nenurodyti, todėl analogiškai mano pats apeliantas), arba vienintelio šeimos vyro, kuris tuo metu buvo vyriausias iš vaikų ( 19 metų), įrašymą. Ukmergės valstybinio archyvo 1933 m. rugpjūčio 16 d. pažymėjime Nr. 46-A Vidiškių apylinkės 1947-1948 metų žemės apskaitos žiniaraščių byloje rastą Liūnelių kaimo 1948 m. liepos 24 d. žemės apskaitos žiniaraštį, kuriame žemės naudotoju įrašytas A. I., I., Liūnelių kaime naudojęs 1 žemės sklypą 10,07 ha, teisėjų kolegija vertina kaip šeimai, į kurios sudėtį įėjo ir seserys, vadovaujančio asmens nurodymą. Įrašai 1948 metų apskaitos duomenyse žemės nuosavybės teisės nepatvirtina. Priešingai, nei teigia apeliantas, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-530/2009 pagal R. P. pareiškimą dėl praleisto termino atnaujinimo ir žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, nėra konstatuota, kad I. A., kaip vyriausias senolio A. I. sūnus, turėjo ir perdavė kolūkiui 10,07 ha žemės sklypą.
Teisingai nustatęs minėtąsias aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, mirus kitiems nacionalizuotos žemės savininkams – A. A. ir A. I., I., bei nesant jų vaikų ir sutuoktinių (teisėtų įpėdinių), B. P. buvo vienintelė pretendentė atkurti nuosavybės teisei į tėvo I. A. žemę. Apylinkės teismas taip pat nurodė, jog pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį tuo atveju, jeigu kiti savininko vaikai( įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra mirę arba iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teisę į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teismo manymu, tai reiškia, kad, mirus kitiems nacionalizuotos žemės savininkams A. A. ir I. A., I. bei nesant jų teisėtų įpėdinių, vienintelei besikreipusiai savininkei B. P. buvo teisėtai ir pagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į visą jos išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šios išvados neatitinka CPK 263 straipsnio reikalaujamų teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kriterijų.
Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, pagrįstu – jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo paskirtis – Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimas bei atkūrimo tvarkos ir sąlygų nustatymas ( 1 straipsnio 1 dalis). Pagal šio statymo 2 straipsnį nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis ( 2 dalis). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Neatsižvelgiant į piliečių, kurie pagal sutartį dėl teisės perleidimo įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į miesto žemę, skaičių, šios teisės jiems atkuriamos tokiomis pat sąlygomis ir tvarka, kaip jos būtų atkuriamos šių teisių perleidėjui ( 3 dalis). Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą ( 4 dalis).
Nurodoma įstatymų leidėjo valia patvirtina, jog nuosavybės teisės atkuriamos nacionalizuoto turto savininkui. Kitų asmenų teisės, reglamentuotos cituojamame įstatyme, yra išvestinės iš mirusio turto savininko teisių.
Teisingai nustatęs, kad žemės sklypas, iki 1927 metų priklausęs A. I., I., nacionalizacijos metu nuosavybės teise priklausė trims jo įpėdiniams, o vienas iš įpėdinių – B. P. - pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į jos pačios iš tėvo paveldėtą žemę, pirmosios instancijos teismas padarė prieštaraujančią nustatytosioms aplinkybėms išvadą, kad B. P. buvo vienintelė pretendentė atkurti nuosavybės teisei į tėvo I. A. žemę. Konstatavus, kad žemė buvo nacionalizuota iš I. A. įpėdinių, nepagrįstai spręsta, jog nacionalizacijos metu žemės savininkas buvo 1927 metais miręs I. A. Ši išvada akivaizdžiai neatitinka aplinkybių, teismo laikytų įrodytomis ( tuo pačiu teismas sprendė, jog nacionalizacijos metu žemės savininkai buvo trys I. A. vaikai). Įrodymų neatitinkanti išvada pripažintina nepagrįsta ( CPK 329 str. 1 d.).
LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnis nenumato galimybės atkurti nuosavybės teisę į seseriai ar broliui priklausiusį nekilnojamąjį turtą, todėl apylinkės teismo išvada, jog, mirus kitiems nacionalizuotos žemės savininkams A. A. ir I. A., I. bei nesant jų įpėdinių, B. P. buvo teisėtai ir pagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į visą jos išlikusį nekilnojamąjį turtą, neatitinka LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatų ( tuo vadovaujantis kaip neturintis teisinės reikšmės neanalizuotinas apeliacinio skundo argumentas dėl įrodymų apie įpėdinio I. A. vaikus nebuvimą). Teismo išvada, padaryta netinkamai pritaikius materialinės teisės normą, negali būti pripažįstama teisėta ( CPK 330 straipsnis).
Sutiktina su apelianto motyvu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai formalia pripažino Vilniaus apskrities viršininko administracijos ginčijamame sprendime ir kituose dokumentuose padarytą klaidą, nurodant, kad nuosavybės teisės B. P. atkurtos į tėvo I. A. valdytą žemės sklypą, nors B. P. prašė atkurti nuosavybės teises į jos pačios paveldėjimu įgytą žemę.
Kaip minėta, nacionalizacijos metu B. P. buvo ne 8,25 ha dydžio ieškinio dalyku esančiame sprendime nurodyto žemės sklypo, o vienos trečiosios ( 2,75 ha ) jo dalies savininkė. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog, spręsdamas apie pažeidimo pobūdžio reikšmingumą, apylinkės teismas neteisingai interpretavo sprendime nurodomą kasacinio teismo praktiką. Pasisakant dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tinkamo taikymo kaip viešojo intereso, Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje nr. 3K-3-216/2008 pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir bendraieškio Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams J. G., V. V. D., I. K., Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų panaikinimo ir valstybei padarytos žalos atlyginimo; tretieji asmenys: E. N., D. J., D. B., A. S., Ž. S., J. B., P. B, nurodė, jog „laikytina neteisėta, jeigu priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui, kuris negali būti pretendentas, bet jeigu pažeista sprendimo priėmimo tvarka ar procedūra, teismas gali svarstyti, ar toks pažeidimas esminis, dėl ko reikėtų panaikinti nuosavybės teisių į turtą atkūrimą ir turtą grąžinti valstybei ar grąžinti šio turto vertę. Turtą ar jo vertę reikėtų grąžinti valstybei, jeigu pretendentais laikyti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą neturintys asmenys“. Nors B. P. neturėjo teisės į broliui ir seseriai priklausiusios žemės nuosavybės teisės atkūrimą, 2000 m. balandžio 10 d. sprendimu nr. 81-12851 Vilniaus apskrities viršininko administracija jai atkūrė nuosavybės teisę į šiems asmenims priklausiusią žemę. Šis pažeidimas pažeidžia subjektų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą, nustatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, sudėtį imperatyviai nustatančias normas, todėl yra esminis. Analogiška praktika suformuota ir kitose kasacinio teismo išnagrinėtose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-319/2009; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Varėnos rajono savivaldybė v. Ž. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-297/2008).
Atsižvelgiant į viešąjį interesą, teisėjų kolegija, išeidama už apeliacinio skundo ribų ir nesant priešingos šalies apeliacinio skundo, patikrino ir pirmosios instancijos teismo išvadą dėl nepraleisto sutrumpinto 30 dienų ieškininės senaties termino, ieškinį teikiančiam prokurorui skaičiuotino nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog ginčo sprendimas ir kiti aktai pažeidžia viešąjį interesą. Apylinkės teismas laikė, kad medžiagą dėl viešojo intereso pažeidimo ( 2007 m. gegužės 18 d. Vilniaus apygardos teismo atskiroji nutartis) ieškovas gavo 2007 m. gegužės 24 d., ieškinys teismui buvo pateiktas 2007 m. birželio 21 d. Iš gavimą patvirtinančio įrašo matyti, jog ieškinys teisme gautas 2007 m. birželio 28 d., voko su pašto antspaudu byloje nėra. Skaičiuojant 30 dienų terminą nuo 2007 m. gegužės 25 dienos, termino pabaigos data buvo 2007 m. birželio 25 diena ( CPK 73 str. 3 d., 74 str. 5 d.). Ieškinį teikianti institucija jam suteikė numerį 13.9-19 ( t. 1 b.l. 1). Iš siunčiamų doklumentų sąrašo matyti, jog tokiu numeriu pažymėta siunta, adresuota Utenos rajono apylinkės teismui, Lietuvos pašto įstaigai įteikta 2007 m. birželio 22 d. Utenos rajono apylinkės teismo pažymėjime t. 4 b.l. 16 nurodoma, kad 2007 m. birželio mėnesį teismas negavo jokios korespondencijos iš LR generalinės prokuratūros. Siunčiamos korespondencijos sąrašą sudariusi ieškovo kanceliarijos specialistė nurodė, jog, įrašydama adresatą siuntai nr. 13.9.19, padarė klaidą ( t. 4 b.l. 14). Vadovaujantis CPK 74 straipsnio 7 dalimi ir atsižvelgiant į tai, kad ieškinys išsiųstas 2007 m. birželio 22 dieną, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys teisme pareikštas, nepraleidus 30 dienų termino. Kito teismo nurodymas pašto siuntoje terminų skaičiavimo taisyklių neįtakoja. Apygardos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškinio dalyku esantį sprendimą ir kitą ieškinį pagrindžiančią medžiagą ieškovas iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos gavo 2007 m. birželio 12 d., todėl pagal apeliacine tvarka peržiūrimame sprendime nurodomą kasacinio teismo praktiką termino eigos pradžia ieškovui skaičiuotina ne nuo 2007 m. gegužės 25 d., o nuo 2007 m. birželio 13 dienos.
Nesant atsakovės R. P. apeliacinio skundo dėl teismo išvados apie tris 8.25 ha žemės sklypo savininkus nacionalizacijos metu, tačiau, vadovaujantis viešuoju interesu, siekiant nustatyti, ar nuosavybės teisę atkūrusios valstybės institucijos klaida buvo esminė, teisėjų kolegija patikrino ir aplinkybę, ar B. P. negalėjo būti pretendente atkurti nuosavybės teisę į sesers A. A., mirusios 1994 metais, žemę pagal Lietuvos Respublikos įstatymą “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Iš apygardos teismo iniciatyva gauto notarės A. P. 1994 m. spalio 27 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo registro nr. 7331-7 matyti, jog palikėjai priklausiusią ½ pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), dalį B. P. paveldėjo ne pagal testamentą, o pagal įstatymą. Atsakovė R. P. neteigė ir neteikė įrodymų apie tai, jog jos motina sesers ar brolio turtą galėjo perimti minimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies penktajame punkte nurodomais pagrindais (turtą perleidus nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), todėl teisėjų kolegija šių aplinkybių negali patikrinti ir įvertinti ( CPK 178 str.).
Ieškinys visiškai atmestas, netinkamai pritaikius aukščiau nurodytas procesinės ir materialinės teisės normas, todėl ginčijamo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl B. P. nuosavybės teisių atkūrimo į 5,5 ha žemės, panaikintina. Primtinas naujas sprendimas ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškinys iš dalies tenkintinas.
Nustačius, jog nuosavybės teisė pagrįstai atkurta į B. P. nuosavybės teisėmis valdytą 2,75 ha žemės sklypą, panaikintina Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 81-12851 dalis dėl nuosavybės teisės atkūrimo B. P. į buvusio savininko I. A. nuosavybės teise valdytą 5,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ( 8,25-2,75).
Atsakovė R. P. neišreiškė savo pozicijos dėl neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės sugrąžinimo valstybei būdo, todėl, atstatant šalis į pirminę padėtį, apygardos teismas vadovaujasi teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais ir sprendžia, jog turi būti palikta galioti apskrities viršininko sprendimo dalis dėl grąžinimo natūra bendro 0,40 ha žemės sklypo namų valdai ( iš R. P. pareiškimų matyti, jog šią valdą ji rengiasi parduoti, todėl kitoks restitucijos būdas apsunkintų tiek minimų ketinimų įgyvendinimą, tiek žemės sklypo valdymą). Tuo vadovaujantis atmestinas reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2005 m. balandžio 14 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą Nr. RS-6874, kuriuo atsakovė R. P. nuosavybės teise įgijo 0,4 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).
Nurodomu sprendimu už likusią žemės dalį 7,85 ha nutarta kompensuoti pinigais. Nustačius, jog piniginė kompensacija teisėtai paskirta tik už 2,35 ha valstybės išperkamos žemės dalį, pripažintina negaliojančia 2005 m. vasario 15 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo Nr. 2889, kuriuo atsakovė R. P. paveldėjo kompensaciją už 7,85 ha valstybės išperkamąją žemę, dalis dėl kompensacijos už 5,5 ha žemės sklypą paveldėjimo ( 7,85-( 2,75-0,40).
2007 m. gegužės 17 d. Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus pažymoje nr. R13-150 nurodyta, jog šio dydžio valstybės išperkamo žemės sklypo kaina, išmokėta R. P., yra 17860,00 Lt ( t. 1 b.l. 24 – 36). Taigi, vieno aro valstybės išperkamos žemės kaina yra 22,7515 Lt. Atsakovei R. P. teisėtai išmokėta 5346,6025 Lt piniginė kompensacija už 2,35 ha dydžio žemės sklypą, todėl valstybei ji turėtų grąžinti neteisėtai gautą 12514 Lt piniginę kompensaciją ( 17860,00-5346,6025). Spręsdamas restitucijos klausimą, apygardos teismas atsižvelgia į tai, jog sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisingumą nulėmė šį procesą įgyvendinusios valstybės institucijos darbuotojų klaida. Nei B. P., nei jos įpėdinė nėra atlikę neteisėtų veiksmų, siekiant atkurti nuosavybės teisę į žemę - jos klydo, spręsdamos dėl asmenų, iš kurių žemė buvo nacionalizuota bei nuosavybės teisę galinčių atkurti subjektų. Vadovaujantis šiomis aplinkybėmis bei nesant kitų pretendentų į sprendime nurodytą žemės sklypą, tuo, kad piniginė kompensacija atsakovei R. P. buvo išmokėta dalimis per kelerių metų laikotarpį, o ji yra 80 procentų nedarbinga (t. 1 b.l. 33), teisėjų kolegija nusprendžia išimtine tvarka restitucijos netaikyti. Ją pritaikius, dėl 12514 Lt grąžinimo valstybės biudžetas ženkliai nepadidėtų, o atsakovės R. P. materialinė padėtis ne dėl jos kaltės nukentėtų ( CK 6.145 str. 2 d.).
Ieškinį iš dalies patenkinus, proporcingai atmestajai reikalavimų daliai atsakovei iš ieškovo priteistinos turėtos bylinėjimosi išlaidos ( CPK 93 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismui atsakovė R. P. pateikė duomenis apie šias bylinėjimosi išlaidas: 30 Lt žyminį mokestį ( t. 1 b.l. 173), 1700 Lt už advokatės D.Činčiuvienės pagalbą, surašant kasacinį skundą dėl 2008 m. liepos 8 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties ( t. 1 b.l. 237). Sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo metu byloje yra įrodymai apie tokias atsakovės R. P. bylinėjimosi išlaidas: su byla susijusios korespondencijos siuntimą paštu už 67,19 Lt ir 30,00 Lt mokestį Vilniaus apskrities archyvui 2007 m. lapkričio 22 d. ( t. 3 b.l. 70, 71), 8,25 Lt mokestį teismui už dokumentų kopijavimą ( t. 3 b.l. 72), 2008 m. vasario 6 d. 250,00 Lt mokestį, naudojantis advokato S.Andrulionio pagalba už sprendimo peržiūrėjimą, 2500 Lt pagal sutartį nr. 9 su šiuo advokatu už teikiamą pagalbą ( t. 3 b.l. 76 – 78, t. 1 b.l. 165). Įrodymų apie bendrą pageidaujamą priteisti 7000 Lt bylinėjimosi išlaidų dydį atsakovė nepateikė ( CPK 98 str. 1 d.).
Atmetus vieną trečiąją dalį ieškovo reikalavimų, jis privalo atlyginti šią dalį atitinkančias atsakovės bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d.). Bendra bylinėjimosi išlaidų suma yra 4585,44 Lt, 1/3 dalis – 1528,48 Lt.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
apeliacinį skundą iš dalies patenkinti.
Panaikinti 2010 m. balandžio 7 d. Jonavos apylinkės teismo sprendimo, kuria atmestas ieškinys dėl B. P. nuosavybės teisių atkūrimo į 5,5 ha žemės, dalį.
Priimti naują sprendimą.
Ieškinį iš dalies patenkinti.
Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 81-12851 1. punkto dalį dėl nuosavybės teisės atkūrimo B. P. į buvusio savininko I. A. nuosavybės teise valdytą 5,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
Pripažinti negaliojančia 2005 m. vasario 15 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo Nr. 2889 dalį, kuria atsakovė R. P. paveldėjo kompensaciją už 5,5 ha valstybės išperkamąją žemę.
Netaikyti restitucijos.
Atmesti ieškinį dėl 2005 m. balandžio 14 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo Nr. RS-6874, kuriuo atsakovė R. P. nuosavybės teise įgijo 0,4 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančiu.
Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atsakovei R. P. 1528,48 ( vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt aštuonis Lt 48 ct) bylinėjimosi išlaidų. Lt
Likusios sprendimo dalies nekeisti.