Telšių apylinkės teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. M., atstovaujamos advokato A. D., pareiškimą suinteresuotam asmeniui – V. M., dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, priėmimo klausimą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėja ypatingosios teisenos tvarka prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – buvus Z. M. ir V. M. susitarimą dėl santuokoje įgyto buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausymo asmeninės nuosavybės teise pareiškėjai Z. M.. Pareiškėja nurodo, kad santuokos su V. M. metu, buvo įsigytas butas, kuris 1996 m. liepos 11 d. santuokos nutraukimo metu, nebuvo padalintas. Pareiškėja nurodo, kad buvęs sutuoktinis V. M. jokių pretenzijų dėl buto nereiškė ir ateityje nereikš, tai patvirtina 2017 m. notarinių aktų registro pirmuoju išrašu, patvirtintu notarės B. S., pavadintu – Sutikimas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimą atsisakytina priimti.

Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos. Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis).

Taigi, civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi specialią paskirtį ir gali būti naudojama tik esant tam tikroms įstatyminėms prielaidoms. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444, 445 straipsnių nuostatas juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. nuo jų priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą tik jeigu pareiškėjas neturi jį patvirtinančių dokumentų ir negali jų gauti kitokia tvarka. Jeigu yra dokumentai, patvirtinantys tą faktą, arba juos galima gauti ar prarastus atkurti kita tvarka, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (nenagrinėtinas teisme), o priėmęs bylą nagrinėti, teismas turi ją nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009; 2010-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015; kt.)).

Iš pareiškėjos procesinių dokumentų matyti, kad pareiškėja prašo pripažinti, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), ji įgijo ir valdė asmeninės nuosavybės teise, nors jis buvo įgytas jos ir jos sutuoktinio V. M. santuokos metu. Pareiškimo reikalavimus dėl juridinio fakto nustatymo pareiškėja grindžia faktinėmis aplinkybėmis, kad minėtas turtas įregistruotas jos – Z. M. vardu bei kad buvęs sutuoktinis dėl to, jokių pretenzijų nereiškė ir nereikš.

CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Žemės valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo ir t. t.) įgijęs nuosavybės teisę; 2) pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Jeigu pareiškėjas turi nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise faktas negali būti nustatomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-12-29 nutarimas Nr. 56 dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, apžvalga, Teismų praktika Nr. 24).

Pareiškėja prie pareiškimo dėl turto valdymo asmeninės nuosavybės teise fakto nustatymo pridėjo 2013 m. vasario 20 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą. Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad pareiškėja kartu su prašymu, vadovaujantis CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pateikė nuosavybės teisę į šį turtą patvirtinančius dokumentus. Kaip nurodyta anksčiau, teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tik tokiu atveju, jeigu, be kita ko, pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą. Aplinkybė, kad pareiškėjos turimuose dokumentuose nėra atskirai pažymėta, kad butas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise, nereiškia, kad pareiškėja neturi dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą.

Be to, išanalizavus pareiškėjos pareiškimo turinį, jos reikalavimo formuluotę, akivaizdu, kad pareiškėjai juridinio fakto nustatymas reikalingas siekiant nustatyti santuokoje įgytos turtinės teisės teisinį režimą bei paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pagal tuo metu galiojusią šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Visi pareiškėjos teiginiai, susiję su tuo, kad butas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise gali būti vertinami kaip įrodomieji kartu su kitų faktų visuma patvirtinantys arba paneigiantys kurias nors bylos aplinkybes ir įrodinėjami nagrinėjant ieškinį, o nenustatinėjami CPK 444 – 448 straipsniuose nurodyta tvarka. Vien juridinio fakto, kad pareiškėja įgijo ir valdo turtą viena pati, nustatymas, pats savaime pareiškėjai asmeninės nuosavybės teisių nesukuria, t. y. nesukuria pareiškėjai teisinių padarinių, kadangi kaip minėta, pareiškėja turi paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją.

Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą bei formuodamas vieningą teismų praktiką taikant minėtą institutą yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 19 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008, taip pat žr. Klaipėdos apygardos teismo 2009-08-03 nutartis civilinė byloje Nr. 2S-1143-622/2009).

Minėtų aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, į pareiškėjos pareiškime nurodytas aplinkybes ir jos pareikšto reikalavimo turinį, į pateiktus įrodymus, teismas atsisako priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kaip nenagrinėtiną teisme CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Pareiškėjai išaiškintina, kad teismo atsisakymas priimti pareiškimą nekliudo vėl kreiptis į teismą, jei yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti pareiškimą (CPK 137 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 291–292 straipsniais, teismas

nutaria:

atsisakyti priimti pareiškėjos Z. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Nutartis per septynias dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.