Alytaus apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims „Swedbank“ AB, AB DNB bankui, N. K. dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Suinteresuotas asmuo N. K. atsiliepimo į pareiškimą nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką informuota tinkamai, prašymų dėl bylos nagrinėjimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas netenkintinas.

FABĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, jog FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai yra užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiama teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytos sąlygos, iš kurių bent vienai sąlygai esant, teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. FABĮ 2 straipsnio 2 dalis numato, kad fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Be to, pripažįstama, kad nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1628-345/2013).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėja kartu su V. G. pagal 2011 m. sausio 10 d. kreditavimo sutartį Nr. 0902-2011-65713 iš AB DNB banko gavo 5502,78 Eur paskolą bei pareiškėja pagal 2011 m. vasario 17 d. asmeninės kredito linijos sutartį Nr. 11-007940-CL iš „Swedbank“ AB gavo 11584,80 Eur paskolą (b. l. 11-13). Sutartys pagal prisiimtus įsipareigojimus nebuvo vykdomos. Pareiškėjos pradelstų įsipareigojimų bendra suma yra 19243,20 Eur (b. l. 7). Pareiškėja nurodė, kad šiuo metu ji dirba UAB „Skonių pynė“ ir gauna minimalų darbo užmokestį, jokio turto neturi, ją ir nepilnametį vaiką išlaiko jos sutuoktinis.

Asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, nustatomas vertinant ne tik aplinkybes, ar buvo sudaryti nesąžiningi sandoriai, nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje. CK 1.5 straipsnis įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Šio straipsnio 1 dalis nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant asmens elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas, kaip nesąžiningas. Tokiu būdu vertintinas asmens elgesys pagal objektyvius bei subjektyvius kriterijus. Viena iš reakcijos formų į piktnaudžiavimą subjektine teise – atsisakymas ją ginti (CK 1.137 str. 3 d.).

Pareiškėja akcentuoja, kad esminė priežastis, dėl kurios ji tapo nemoki yra 2011 m. vasario 17 d. iš „Swedbank“ AB paimtas 11584,80 Eur kreditas N. K. pasitelkiant apgaulę ir pareiškėjos veiksmuose nesant kaltės. Tačiau Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO susipažinus su nuosprendžiu ir nutartimis baudžiamojoje byloje Nr. 1-161-333/2014 nustatyta, kad pareiškėja atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato už veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 207 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamojoje byloje buvo neginčijamai įrodyta, kad N. K., vadovaudama nusikalstamai veikai bei veikdama bendrai su I. B. (pareiškėja šioje byloje) apgaule gavo kreditą, t. y. ne vėliau kaip iki 2011 m. vasario 17 d. įkalbėjo I. B. pateikti žinomai netikrus dokumentus apie savo pajamas ir sudaryti su „Swedbank“ AB asmeninės kredito linijos sutartį 40000,00 Lt sumai ir ją gavus, perduoti jai, žadėdama, kad pagal sudarytos sutarties sąlygas pati vykdys įsipareigojimus – mokės mėnesio mokėjimo sumas bei palūkanas už I. B.. 2011 m. vasario 17 d. S. Dariaus ir S. Girėno g. 13, Alytuje, „Swedbank“ AB patalpose I. B. pateikus žinomai netikrus dokumentus ir pasirašius asmeninės kredito linijos sutartį Nr. 11-007940-CL 40000,00 Lt sumai, taip suklaidino banką ir apgaule N. K. naudai iš banko gavo 40000,00 Lt kreditą. Šios nustatytos ir įrodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja nuo pat pradžių kreditorės „Swedbank“ AB atžvilgiu buvo nesąžininga ir prievolę šios kreditorės atžvilgiu įgijo per savo tyčinius nusikalstamus veiksmus. Pareiškėjos paaiškinimai patvirtina, kad sudarydama su „Swedbank“ AB asmeninės kredito linijos sutartį, jau buvo nesąžininga, nes kredito paskirtį bankui ji nurodė „vartojimo reikmėms, būsto remontui“, nors iš tiesų kreditą ėmė tikslu jį perduoti N. K.. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja, dirbdama UAB „Skonių pynė“ ir nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. gaudama motinystės pašalpą, vengė atsiskaityti su kreditoriais (b. l. 21-22). Akivaizdu, kad jeigu pareiškėja nebūtų piktybiškai vengusi atsiskaitymo su kreditoriais ir nors dalį savo gaunamų pajamų skyrusi prievolėms dengti, jos šiandieniniai pradelsti įsipareigojimai kreditoriams būtų ženkliai mažesni. Be to pareiškėja negynė savo pažeistų teisių ir nesikreipė į teismą dėl skolos iš N. K. priteisimo, neginčijo sudarytų sutarčių. Toks pareiškėjos neveikimas laikytinas nesąžiningumu kreditorių atžvilgiu, nes ji matydama, kad nei N. K., nei bendraskolis V. G. nemoka kredito įmokų ir žinodama, kad pati nėra pajėgi padengti kredito sumų, nesiėmė aktyvių veiksmų, jog susigrąžintų tretiesiems asmenims perleistas pinigų sumas.

Tiek juridinio, tiek fizinio asmens bankroto procese egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas jose turi būti aktyvus, o tai apima ir teismo teisę ex officio tikrinti fizinio asmens sudarytus sandorius ir teisę rinkti įrodymus (CK 1.78 str. 5 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 str., Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 9 str. 2 d. 6 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014 ir 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, jog ji asmeninės nuosavybės teise turėjo 1 kambario butą, tačiau bijodama, kad butas bus iš jos atimtas dėl susikaupusių įsiskolinimų bei susirgus tėvui ir broliui turint bėdų, turimą butą pardavė. Patikrinus duomenis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke, nustatyta, kad pareiškėja 2007 m. rugsėjo 27 d. dovanojimo sutarties pagrindu įgytą asmeninės nuosavybės teise vieno kambario butą adresu Jazminų g. 16-6, Alytuje 2012 m. spalio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 6885 pardavė tretiesiems asmenims. Kaip vieną iš priežasčių, įtakojusią pareiškėją parduoti butą, pareiškėja teismui nurodė baimę jį prarasti dėl susikaupusių įsiskolinimų kreditoriams. Pardavusi butą pareiškėja turėjo realią galimybę bent dalinai įvykdyti savo prievoles ir padengti kreditinius įsipareigojimus, o tai būtų leidę sumažinti turimus įsiskolinimus ir juos suvaldyti, tačiau ji to nedarė, leisdama skoloms vis didėti. Toks pareiškėjos veiksmas kreditorių atžvilgiu buvo nesąžiningas ir patvirtino, kad pareiškėja piktybiškai siekė išvengti atsiskaitymo su jais bei savo prisiimtų prievolių vykdymo. Kad pareiškėja nerodė iniciatyvos atsiskaityti su kreditoriais ir visaip stengiasi apsaugoti savo interesus patvirtina ir faktas, kad 2014 m. gegužės 10 d. pareiškėja susituokė su D. B. ir 2014 m. gegužės 28 d. sudarė povedybinę sutartį, pagal kurią kiekvieno sutuoktinio turtas yra atskiras, o turimi skoliniai įsipareigojimai tiek įgyti iki santuokos, tiek santuokos metu, jei įgyti vieno sutuoktinio vardu, yra asmeninės tokias prievoles įgijusio sutuoktinio prievolės. (b. l. 8, 9, 15-16).

Vertinant bylos medžiagą ir nustatytas aplinkybes matyti, kad kreditų ėmimas ir savo finansinės padėties sunkinimas buvo sąlygotas ne būtinųjų pareiškėjos poreikių tenkinimo. Pareiškėja prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių ji realiai negalės vykdyti ir tai žinodama, pati sau sukėlė nemokumą. Teismas vertina, kad pareiškėja, sudarydama vieną po kito skolinimosi sandorius, turėjo suprasti, kad sunkina savo finansinę padėtį ir mažina savo galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai ir paaiškinimai racionaliai nepaaiškina ir nepatvirtina jokių kreditais gautų pinigų panaudojimo ir jų paėmimo tikslų, todėl sutiktina, kad pareiškėjos prisiimti finansiniai įsipareigojimai buvo atlikti be jokios būtinybės, panaudoti tikslams, nesusijusiems su asmens mokumo didinimu, dėl ko pareiškėjos pradelstų įsipareigojimų suma ženkliai išaugo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiai dienai susidarę pradelsti skoliniai įsipareigojimai pareiškėjos kreditoriams susidarė dėl piktybinių jos veiksmų ir neveikimo, susidariusių įsipareigojimų pareiškėja galėjo išvengti, todėl šiuo atveju fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas pareiškėjai prieštarautų FABĮ tikslui – atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, todėl pareiškėjai iškelti fizinio asmens bankroto bylą atsisakytina (FABĮ 1 str., 2 str. 2 d., 5 str. 8 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniai, Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu,

nutaria:

pareiškėjos I. B. pareiškimo dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo netenkinti.

Atsisakyti I. B. iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Informaciją apie atsisakymą pareiškėjai I. B. iškelti fizinio asmens bankroto bylą paskelbti viešai Alytaus rajono apylinkės teismo interneto svetainėje (specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt) ne vėliau kaip kitą darbo dieną po nutarties atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo, viešai paskelbiant tokio turinio pranešimą:

„Alytaus rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartimi pareiškėjos I. B. pareiškimo suinteresuotiems asmenims „Swedbank“, AB, AB „DNB bankas“, N. K. dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, netenkino ir atsisakė pareiškėjai I. B. iškelti fizinio asmens bankroto bylą.“

Nutartis, per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos, gali būti skundžiama atskiruoju skundu Kauno apygardos teismui per Alytaus rajono apylinkės teismą.