- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-29
- Bylos Nr.
- 2A-1247-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15086-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė, Jūratė Varanauskaitė
- Atsakovas
- UAB „Vinctra“
- Ieškovas
- asociacijos Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras
- Trečiasis asmuo
- I. V.
- Kategorijos
- 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Vinctra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo asociacijos Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškinį atsakovui UAB „Vinctra“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, trečiasis asmuo byloje – I. V..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 14.764,31 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2012 m. spalio 30 d. Vokietijoje dėl trečiojo asmens, vairavusio transporto priemonę IVECO, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Trečiasis asmuo yra atsakovo samdomas darbuotojas ir eismo įvykis įvyko pastarajam einant darbines pareigas. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė IVECO nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tuo atveju, kai eismo įvykio kaltininko vairuojama transporto priemonė nėra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais administruoja žalą ir ją atlygina nukentėjusiems asmenims, o atlyginęs žalą nukentėjusiems asmenims, pateikia reikalavimą grąžinti išmokėtas sumas bei atlyginti dėl žalos administravimo patirtas išlaidas žalą sukėlusios neapdraustos transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui (šiuo atveju - ieškovui). Eismo įvykio valstybės – Vokietijos – nacionalinis draudikų biuras (Deutsches buro Grune karte E. V.) atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė 4.276,04 € (14.764,31 Lt) reikalavimą ieškovui. Ieškovas sumokėjęs šią sumą Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui, kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas atlyginti padarytą žalą. Tačiau atsakovas reikalaujamos sumos nesumokėjo.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog transporto priemonė IVECO buvo apdrausta pagal Žaliosios kortelės tarptautinės draudimo sistemos polisą, už draudiminę apsaugą apmokėta įmoka. Polisas buvo įformintas Rusijos teritorijoje, draudimo bendrovėje „SOGLASSYE Insurance Company Limited“, kuri yra Žaliosios kortelės biuro narė ir žaliosios kortelės biuro tarybos yra įgaliota išduoti Žaliosios kortelės draudimo liudijimus, galiojančius ES šalyse. Lietuvos įstatymuose kalbama tik apie įprastą draudimo sutartį, o ne tarptautinį Žaliosios kortelės liudijimą. Ieškinyje nebuvo pateikiama faktų, jog ieškovas kreipėsi į už žalą atsakingą draudiką, nors tokią informaciją atsakovas jam buvo pateikęs. Tarptautinių Žaliosios kortelės liudijimų galiojimas reglamentuojamas tarptautinių įstatymų ir pirmenybė teikiama jiems, o ne Lietuvos Respublikos įstatymams. Ieškovas žalos atlyginimo turi reikalauti iš Žaliosios kortelės Rusijos biuro. Draudimo fakto įrodymas yra tai, kad yra žalioji kortelė, kitų įrodymų ir formalumų, remiantis minėtu straipsniu (JR4) nereikia. Draudiminiais atvejais, susijusiais su transporto priemone, kuri neapdrausta registracijos šalyje, jeigu draudimo polisas buvo įsigytas kitoje šalyje, atsakomybė tenka polisą išdavusiam ir draudimo išmoką gavusiam draudikui, todėl ieškinį ieškovas turėtų pateikti tik biuro organizacijai – narei, kuri išdavė polisą.
Trečiasis asmuo I. V. į parengiamąjį ir teismo posėdį neatvyko, informuotas tinkamai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo ieškovui 14.764,31 Lt nuostolių atlyginimo regreso tvarka ir 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą (14.764,31 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. gegužės 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 443 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo valstybės naudai 13,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad transporto priemonė IVECO yra registruota Lietuvoje. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta Lietuvos Respublikoje esančios draudimo įmonės (arba Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonių, arba užsienio valstybių draudimo įmonių filialų, įsteigtų Lietuvos Respublikoje ir teisės aktų nustatyta tvarka turinčių teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurie yra Biuro nariai). Pagal Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPD) 2 straipsnio 18 dalį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikas (toliau – draudikas) – asmuo (Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, įgyvendinanti steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, arba užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje), kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuris yra Biuro narys. Taigi iš šių įstatymo nuostatų seka, kad dėl transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, įprastinė draudimo sutartis, su kuria gali būti išduota žalioji kortelė, gali būti sudaroma tik įmonėse, kurios Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra ieškovo narės (TPVCAPD 2 straipsnio 8, 9, 18 dalys, 6 straipsnio 4, 6 dalys). Tuo tarpu draudikas Rusijos draudimo bendrovė „SOGLASSYE Insurance Company Limited“ nėra Biuro narys ir nėra Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė (TPVCAPDĮ 10 straipsnio 3 dalis), byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad bent vienas Biuro narys būtų sudaręs draudimo sutartį su atsakovu (TPVCAPD 28 straipsnis). Taigi Rusijos draudimo bendrovės dėl Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonės IVECO išduota žalioji kortelė nesuteikė tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3 ir 8 dalys. Todėl teismas konstatavo, jog 2012 m. spalio 30 d. Vokietijoje dėl atsakovo darbuotojo kaltės įvykusio eismo įvykio metu dėl transporto priemonės IVECO nebuvo sudaryta TPVCAPD įstatymo reikalavimus atitinkanti draudimo sutartis, tai yra automobilis nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir eismo įvykio metu šiam automobiliui negaliojo draudimo apsauga. Tokiu būdu, vadovaujantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi ieškovas išmokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui 4.276,04 EUR žalą. Todėl pagal TPVCAPD įstatymo 23 straipsnį ieškovas įgijo teisę reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš atsakovo, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.
CK 6.280 straipsnio 1 dalis nustato, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, jog eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio IVECO vairuotojas, kuris eismo įvykio metu buvo atsakovo darbuotojas, įvykis įvyko vykdant jam darbines pareigas. Kadangi atsakovo darbuotojas vairavo automobilį, kuris neturėjo draudimo apsaugos, kaip to reikalauja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnis, 23 straipsnio 1 dalis, atsakovas atsako už transporto priemonės eismo įvykio metu padarytą žalą. Kadangi atsakovas nuostolių geruoju neatlygino, 14.764,31 Lt suma yra priteisiama ieškovui iš atsakovo (CK 6.280 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Vinctra“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą ir ieškinį atmesti, pripažinti atsakovu trečiąjį asmenį – draudimo įmonę „SOGLASSYE“.
Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Transporto priemonės IVECO vairuotojo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta pagal Žaliosios kortelės tarptautinės draudimo sistemos polisą. Polisas buvo įformintas Rusijos teritorijoje, draudimo bendrovėje „SOGLASSYE“, kuri yra Rusijos žaliosios kortelės biuro narė ir Žaliosios kortelės biuro tarybos yra įgaliota išduoti Žaliosios kortelės draudimo liudijimus, galiojančius ES šalyse. Šis polisas galiojo Prancūzijos teritorijoje, kur ir įvyko eismo įvykis. Draudimo poliso numeris ir draudimo bendrovės pavadinimas užfiksuotas įvykio deklaracijoje, Vokietijos nacionalinio biuro dokumentuose. Ieškovo pateiktuose susirašinėjimo dokumentuose vienas iš pagrindų ieškiniui yra Rusijos draudikų biuro raštiški pamąstymai dėl tariamai išduoto draudimo poliso, vėliau nurodant, kad transporto priemonė neregistruota Rusijoje ir negalima pagal valstybinį numerį identifikuoti draudimo poliso. Tačiau transporto priemonė yra identifikuojama pagal kėbulo numerį. Rusijos draudikų asociacija yra suinteresuotas asmuo, nenorintis atlyginti žalą. Ieškovas remiasi Rusijos draudikų asociacijos 2011 m. raštu, kuriame rašoma apie galimą draudimo poliso netikrumą, tačiau tam faktui pagrįsti nepateikia jokių rimtų ekspertų išvadų. Todėl šis raštas neturi jokios teisinės galios. Ieškovas dėl žalos atlyginimo turėjo kreiptis į už žalos atlyginimą atsakingą draudiką, o ne į draudėją.
2) Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu reglamentuojama draudimo veikla tik Lietuvos teritorijoje. Šiuo įstatymu nereglamentuojama draudimo bendrovės veikla užsienyje, taip pat nereglamentuojamas Žaliosios kortelės tarptautinės draudimo sistemos draudimo polisų, išduotų ir galiojančių trečiųjų šalių teritorijoje, galiojimas. Tarptautinių Žaliosios kortelės liudijimų galiojimas reglamentuojamas tarptautinių įstatymų ir pirmenybė teikiama jiems, o ne Lietuvos Respublikos įstatymams, tai yra „Jungtinei rezoliucija dėl tarptautinio krovinių gabenimo automobiliais supaprastinimo (JR4)“, Draudimo biurų tarybos įstatams, 2008 m. gegužės 29 ir 30 d. Aiškinamajam memorandumui prie Draudimo biurų tarybos vidaus reglamento, Daugiašaliam garantijos susitarimui. Ieškovas, būdamas Žaliosios kortelės biurų tarybos nariu, privalo besąlygiškai laikytis Žaliosios kortelės tarptautinės draudimo sistemos normų ir nuostatų. TPVCAPD nacionalinė sutartis ir Žaliosios kortelės tarptautinė sutartis yra skirtingi dokumentai ir, remiantis tarptautiniais įsipareigojimais, Lietuva pripažįsta, kad Žalioji kortelė prilygsta valstybiniams TPVCAPD polisams. Prancūzijos teritorijoje, kur įvyko eismo įvykis, galioja Vokietijos, o ne Lietuvos įstatymai bei tarptautinės teisės normos. Šiuo atveju esminės reikšmės neturi netgi tai, ar minėtą sutartį Lietuva pripažįsta. Šiuo atveju Žaliosios kortelės draudimo poliso galiojimas reglamentuojamas Vokietijoje ir Rusijoje, kur buvo išduotas polisas, galiojančių įstatymų ir tarptautinių teisės aktų. Remiantis Žaliosios kortelės draudimo biurų tarybos įstatų 4 straipsnio 2 punktu, biuro narys turi būti šalyje, kuri yra JTO narė, o ne ES. Pagal JTO Europos ekonominės komisijos Vidaus transporto komiteto jungtinės rezoliucijos (JR4) 1 straipsnį Lietuva pripažįsta RTPDS Rusijos draudimo biurą, kurio įgaliotas draudikas yra „SOGLASSYE“.
Atsiliepimas
Ieškovas asociacija Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepimu į apeliacinį skundą nesutinka su skundu, prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 134 straipsnyje nurodyta, kad privalomojo draudimo sutarčiai taikoma Europos ekonominės erdvės valstybės, kuri numato pareigą sudaryti draudimo sutartį, teisė. Kai pareigą sudaryti draudimo sutartį numato Lietuvos Respublikos įstatymai (šiuo atveju tokią pareigą numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnis), ji nelaikoma tinkamai įvykdyta, jei sudaryta draudimo sutartis neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų, taikomų tokiam draudimui, nuostatų. Atsakingas už sutarties sudarymą asmuo (šiuo atveju – atsakovas) privalo apdrausti transporto priemonę ne bet kokiu, o TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu privalomuoju draudimu. Pagal TPVCAPDĮ nuostatas, dėl transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, įprastinė draudimo sutartis, su kuria tik ir gali būti išduodama žalioji kortelė, gali būti sudaroma tik įmonėse, kurios Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Biuro narės (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8, 9, 18 dalys, 6 straipsnio 4, 6 dalys). Apie tai, jog rusiškos žaliosios kortelės gali būti išduodamos tik dėl Rusijoje įregistruotų transporto priemonių, pasisako ir Biurų taryba - žaliosios kortelės sistemos koordinatoriaus funkcijas atliekanti institucija, vienijanti visų šiai sistemai priklausančių valstybių nacionalinių draudikų biurus. Rusijos draudimo bendrovė „SOGLASSYE Insurance Company Limited“ nėra Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, nėra ir niekada nebuvo Biuro nare. Be to, užsienio draudimo bendrovių (šiuo atveju Rusijos draudimo bendrovės) žaliosios kortelės išduodamos pagal tos šalies, kurioje ji yra išleidžiama, teisę, todėl, jos negali garantuoti specifinių sąlygų, kurios turi būti užtikrinamos pagal Europos Sąjungos direktyvas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikšto atgręžtinio reikalavimo asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad 2012 m. spalio 30 d. Vokietijoje dėl atsakovo darbuotojo, vairavusio transporto priemonę IVECO, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio metu atsakovas buvo ir transporto priemonės IVECO naudotojas pagal lizingo sutartį. Minėta transporto priemonė buvo registruota Lietuvos Respublikoje (b.l. 9). Eismo įvykio valstybės (Vokietijos) nacionalinis draudikų biuras, atlygino eismo įvykio metu padarytą 4.276,04 € žalą, kurią pagrindžia ekspertizės ataskaitos bei remonto darbų aprašymo aktai (b.l. 17-22, 29-66). Vokietijos nacionalinis draudikų biuras kreipėsi į ieškovą (b.l. 14-16), kuris 2013 m. balandžio 2 d. sumokėjo eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikui biurui jo reikalaujamą 4.276,04 € išmoką (b.l. 81). Atsakovo pateiktas Tarptautinis transporto priemonių savininkų atsakomybės draudimo liudijimas patvirtina, kad transporto priemonė IVECO laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 25 d. iki 2013 m. balandžio 24 d. buvo apdrausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Rusijos draudimo bendrovėje „SOGLASSYE Insurance Company Limited“ (b.l. 103-105). Pagal sutarties sąlygas liudijimas yra galiojantis ir Vokietijos, ir Lietuvos teritorijoje. Atsakovas už draudiminę apsaugą buvo sumokėjęs draudimo įmoką (b.l. 106-107). Tačiau draudimo bendrovė „Soglassye“ 2012 m. lapkričio 7 d. raštu Vokietijos biurui „Grune Karte e.V.“ nurodė, jog nėra apdraudusi atsakovui priklausančios transporto priemonės (b.l. 23-24).
Pagal CK 1.13 straipsnio 1 dalį, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias numato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys civiliniams santykiams taikomos tiesiogiai, išskyrus atvejus, kai tarptautinė sutartis numato, jog jos taikymui būtinas Lietuvos Respublikos vidaus teisės aktas.
1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijoje pasiūlyta Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo. Šios rekomendacijos pagrindu sukurta žaliosios kortelės sistema, kuri užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. Žalioji kortelė yra tarptautinio transporto priemonės draudimo liudijimas, kuris leidžia keliauti per žaliosios kortelės sistemos valstybių narių teritorijas, atskirai nedraudžiant civilinės atsakomybės pagal šalies, į kurią įvažiuojama, įstatymus. Šios sistemos nariai – nacionaliniai draudikų biurai, tarpusavyje bendradarbiaujantys žalos administravimo ir atlyginimo klausimais tarpvalstybinių sutarčių pagrindu, jų bendradarbiavimo sąlygas nustato Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai. Žaliosios kortelės sistema yra papildyta ES antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos TPVCAPDĮ. Todėl šio įstatymo normos yra taikytinos ir nagrinėjamo ginčo atveju. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatų 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tik biuras turi teisę vieno iš savo narių prašymu siųsti kitam biurui prašymą patvirtinti to biuro šalyje įsisteigusį nario korespondentą. Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatuose taip pat nustatyta, kad draudimo įmonės korespondentas administruoja visas žalas vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ar kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir transporto priemonių privalomąjį draudimą jį patvirtinusio biuro vardu ir jį patvirtinti prašiusio draudiko sąskaita. Vadovaujantis Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalies nuostata, Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu (net kai remiamasi kitoje šalyje taikomomis teisės aktų nuostatomis) ir žalos sureguliavimu, tačiau esant aiškiai išreikštam prašymui informuoja draudiką arba atitinkamą draudimo biurą prieš priimdamas galutinį sprendimą. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Įstatymu Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Iš dalies sutiktina su atsakovu, jog TPVCAPDĮ reglamentuoja draudimo veiklą tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, o eismo įvykio vietoje galioja Vokietijos Federacijos įstatymai bei tarptautinė teisė. Tačiau minėtos Vokietijos ir tarptautinės teisės normos taikomos tik pačiam eismo įvykių aplinkybių konstatavimui, transporto priemonės valdytojo kaltės nustatymui bei padarytos žalos dydžio įvertinimui ir apskaičiavimui. Byloje tarp šalių nekilo ginčo, jog eismo įvykį sukėlė atsakovo darbuotojas, atsakovas neginčijo ir Vokietijos draudikų biuro nustatytos žalos dydžio. Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad Vokietijos draudikų biuras iš pradžių kreipėsi į atsakovo nurodomą draudiką – Rusijos draudimo bendrovę „SOGLASSYE Insurance Company Limited“. Tačiau draudimo bendrovė „Soglassye“ 2012 m. lapkričio 7 d. raštu Vokietijos biurui „Grune Karte e.V.“ nurodė, jog nėra apdraudusi atsakovui priklausančios transporto priemonės (b.l. 23-24). Taigi pats draudikas paneigė draudimo apsaugos galiojimą, todėl Vokietijos draudimo biuras pagrįstai pagal aukščiau nurodytas nuostatas kreipėsi į ieškovą dėl draudimo išmokos atlyginimo. Ieškovas, įvykdęs savo pareigą ir sumokėjęs Vokietijos biurui draudimo išmoką, pagrįstai reikalauja jos atlyginimo regreso tvarka jau pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tai yra pagal aukščiau nurodytas TPVCAPDĮ nuostatas. Kadangi šis įstatymas įgyvendina Europos Sąjungos Direktyvos 2009/103/EB nuostatas Lietuvos Respublikoje, negalima sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, jog šiuo įstatymu negalima vadovautis.
Pirmos instancijos teismas detaliai išaiškino, jog pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 punktą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikas gali būti tik Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, įgyvendinanti steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, arba užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurie yra Biuro nariai. Pripažintina, kad Rusijos draudimo bendrovė „SOGLASSYE Insurance Company Limited“ neatitinka šių kriterijų, todėl skundžiamame sprendime pagrįstai buvo pripažinta, kad šios bendrovės atsakovui išduota žalioji kortelė nesuteikė tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3 ir 8 dalys. Todėl ieškovas teisėtai reikalavimą dėl draudimo išmokos atlyginimo regreso tvarka pareiškė atsakovui.
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi apeliacinės instancijos teismo nutartimis, kuriose buvo konstatuota, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis turėjo būti sudaryta įmonėje, kuri teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuri yra draudikų biuro narė, tai yra tokia įmonė turi būti įsteigta arba Lietuvoje, arba kitoje ES valstybėje narėje, arba gali būti Lietuvoje įsteigtas užsienio valstybės draudimo įmonės filialas (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1771-392/2014, 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1819-611/2014). Rusijos draudimo bendrovė „SOGLASSYE Insurance Company Limited“ neatitinka minėtų kriterijų, todėl ieškovas neturėjo pareigos kreiptis į šią bendrovę bei teismas neturėjo pareigos minėtos įmonės traukti į bylą trečiuoju asmeniu. Tačiau pirmos instancijos teismas pagrįstai išaiškino atsakovui teisę reikšti reikalavimus dėl priteistos draudimo išmokos sumos atlyginimo iš Rusijos draudimo kompanijos „SOGLASSYE Insurance Company Limited“ pagal šalių sudarytą civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.
Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.