Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

1.1.3.2.; 1.1.4.4.5.; 1.1.4.5.1.; 1.1.8.1.1; 1.1.8.8.; 1.2.3.2.5.; 1.2.3.2.6.; 1.2.3.2.9.; 1.2.14.3.2.1.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.15.3.3.1.; 2.4.6.3.3.; 2.4.6.3.4.; 2.4.6.4.1.; 2.4.7.

2014 m. gruodžio 1 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. G. ir nuteistojo G. P. gynėjo apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį (dėl plėšimo įsibraunant į V. B. gyvenamąsias patalpas) laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams; pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl plėšimo įsibraunant į R. K. ir J. Ma. gyvenamąsias patalpas) laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl plėšimo įsibraunant į J. ir F. M. namus) laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams; pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 6 punktą, 9 punktą laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, paskirta subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrintina su Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Z. G. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimo bausme 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi, įpareigojant neatlygtinai išdirbti 120 valandų nemokamų darbų, darbus atliekant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, dirbant po 20 valandų darbų kas mėnesį.

Taip pat nuosprendžiu nuteisti: R. J. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl plėšimo įsibraunant į V. B. gyvenamąsias patalpas), pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl plėšimo įsibraunant į R. K. ir J. Ma. gyvenamąsias patalpas), pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl plėšimo įsibraunant į J. ir F. M. namus), pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 6 punktą, 9 punktą; E. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 180 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Iš nuteistųjų R. J., G. P., E. M. ir Z. G. solidariai priteista nukentėjusiesiems V. M., V. Z. ir D. L. 980 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų R. J. ir G. P. solidariai priteista nukentėjusiajam V. M. 4 405 Lt, nukentėjusiajai V. Z. 4 028,91 Lt, nukentėjusiajai D. L. 20 076 Lt, nukentėjusiojo V. B. atstovei pagal įstatymą B. P. 1 500 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų R. J. ir G. P. solidariai priteista nukentėjusiesiems V. M., V. Z., D. L. ir N. P. po 70 000 Lt, o nukentėjusiojo V. B. atstovei pagal įstatymą B. P. – 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų R. J. ir G. P. priteista Šiaulių teritorinės ligonių kasai po 9 616,30 Lt gydymo išlaidoms atlyginti.

Iš nuteistųjų R. J. ir G. P. priteista Lietuvos kriminalistinių tyrimo centrui po 2 252,03 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Iš nuteistųjų R. J. ir G. P. priteista nukentėjusiojo V. B. atstovei pagal įstatymą B. P. po 200 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Iš nuteistųjų R. J. ir G. P. priteista valstybei po 97 Lt kelionės išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. ir G. P. nuteisti už tai, kad 2010 m. spalio 21 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, būdami apsvaigę nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir veikdami iš anksto susitarusių bendrininkų grupe, dėl savanaudiškų paskatų, turėdami bendrą tikslą užvaldyti svetimą turtą – V. B. daiktus ir pinigus, užsidengę veidus maskuojančiomis kaukėmis, abu pabeldė į V. B. gyvenamo namo laukujes duris, o V. B. jas atidarius, įsibrovė į namo vidų, kur R. J. ranka sudavė ne mažiau vieną smūgį V. B. į krūtinės sritį, kuris nuo suduoto smūgio nugriuvo ant grindų, taip padarė V. B. 6, 7, 8 šonkaulių lūžius, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą ir taip atėmę galimybę jam priešintis, tokiu būdu bendrais veiksmais pagrobė iš V. B. bevertį mobilaus ryšio telefoną „Nokia“, tikslus modelis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas ir įvairių maisto produktų už 260 Lt.

Be to, R. J. ir G. P. nuteisti už tai, kad 2010 m. spalio 22 d., apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, būdami apsvaigę nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir veikdami iš anksto susitarusių bendrininkų grupe, dėl savanaudiškų paskatų, turėdami bendrą tikslą užvaldyti svetimą turtą – R. K. ir J. Ma. daiktus ir pinigus, užsidengę veidus maskuojančiomis kaukėmis, abu pabeldė į R. K. gyvenamo namo langą, o R. K. atidarius laukujes duris, įsibrovė į namo vidų, kur bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą prieš R. K. ir J. Ma., t.y. G. P. kumščiu sudavė ne mažiau vieną smūgį R. K. į veido sritį, o R. K. nuo suduoto smūgio nugriuvus ant grindų, koja sudavė R. K. ne mažiau du kartus į galvos ir krūtinės sritį, tokiu būdu bendrais veiksmais R. K. padarydami kraujosruvą pakaušio, kairio antakio, krūtinės srityse, muštinę žaizdą kaktos kairėje, nubrozdinimus veide, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko G. P. kumščiu sudavė J. Ma. ne mažiau vieną smūgį į petį, taip padarydamas J. Ma. kraujosruvą kairiame dilbyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu bendrais veiksmais pagrobė J. Ma. mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5100“ su SIM kortele „LABAS“, 20 Lt vertės, piniginę, 10 Lt vertės, su joje buvusiais pinigais – 516 Lt, viso J. Ma. priklausančio turto už 546 Lt.

R. J., G. P., E. M. ir Z. G. nuteisti už tai, kad R. J., G. P. 2010 m. lapkričio 8 d., apie 20 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų, o tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, veikdami iš anksto susitarusių bendrininkų grupe, o E. M. (tuo metu J.) ir Z. G. padedant, t.y. E. M. pasiūlant vykdyti plėšimą ir parodant kelią iki senyvo amžiaus J. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir F. M., gim. (duomenys neskelbtini), priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., o Z. G. automobiliu „VW Passat“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ten jį su G. P. ir E. M. nuvežant bei pavažiavus toliau automobilyje su E. M. laukiant G. P. skambučio, kada jį su G. P. reikės paimti ir parvežti atgal į Telšių miestą, dėl savanaudiškų paskatų, turėdami tikslą nusikalstamai praturtėti, R. J. su G. P. pro neužrakintas negyvenamo namo laukujes duris, įsibrovė į namo vidų, kur bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą prieš J. M. ir F. M., tai yra suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau devyniolikos smūgių F. M. į įvairias kūno vietas – galvos, krūtinės sritį, koją, abi rankas ir lytinius organus, bei kankinat, t.y. pjaudami ne mažiau penkis kartus su ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu pjaunančiu įrankiu veido ir kaklo sritį ir durdami ne mažiau aštuonis kartus su ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu duriančiu pjaunančiu įrankiu jam į nugarą ir abi kojas, tokiu būdu bendrais veiksmais nukentėjusiajam F. M. padarydami smegenų sumušimą, povoratinklinę kraujosruvą, kairio skruostikaulio, viršutinio žandikaulio kairės pusės lūžius, muštines žaizdas dešiniame momenyje, kraujosruvas pakaušyje, dešiniame ir kairiame momenyje, kraujosruvą ir nubrozdinimą dešiniame antakyje, nubrozdinimą ir kraujosruvą kairiame skruoste, kraujosruvas kairės akies vokuose ir kairio skruosto priekinėje dalyje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dešinės pusės septinto šonkaulio lūžį, pjautines žaizdas kairės ausies kaušelio užpakaliniame paviršiuje, sprando kairėje pusėje, kaktoje, kairiame skruoste, apatinėje lūpoje, durtines-pjautines žaizdas nugaros dešinėje pusėje ir dešinėje blauzdoje, pjautinę žaizdą kairėje blauzdoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, muštinę žaizdą krūtinės kairėje pusėje, nubrozdinimus dešinės šlaunies priekiniame paviršiuje, kraujosruvas abiejuose dilbiuose, dešinėje plaštakoje, lytinės varpos galvutėje ir mašnelėje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ko pasėkoje nuo į galvą suduotų smūgių visumos, F. M. 2010 m. lapkričio 10 d., 22 val., VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje mirė, bei suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau dešimt smūgių J. M. į galvos ir krūtinės sritį, į abi rankas ir kojas, tokiu būdu bendrais veiksmais J. M. padarydami galvos smegenų kaktinių skilčių sumušimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, smegenų skysčio išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dešinės krūtinės ląstos pusės 4-7 šonkaulių lūžius tarp priekinės pažastinės ir užpakalinės pažastinės linijų, kairės krūtinės ląstos pusės 4-8 šonkaulių lūžius tarp priekinės pažastinės ir užpakalinės pažastinės linijų, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, muštinę žaizdą dešinėje kaktos pusėje, poodines kraujosruvas dešinės ausies kaušelyje, akių srityse, kairėje kaktos pusėje, kairiame žaste, odos nubrozdinimus rankose ir kojose, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ko pasėkoje nuo galvos smegenų kaktinių skilčių sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, smegenų skysčio išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio visumos, J. M. 2010 m. gruodžio 11 d., 09.20 val. VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje mirė, tokiu būdu, bendrais veiksmais dėl savanaudiškų paskatų, itin žiauriai nužudė du žmones – F. M. ir J. M. ir juos apiplėšė, pagrobdami 38 vnt. 0,5 litro talpos įvairių butelių alkoholinių (konjako, likerio, degtinės, trauktinės, vyno) gėrimų, kurių bendra vertė 500 Lt, elektrinę barzdos skutimosi mašinėlę „BRAUN 3612-3615“, 130 Lt vertės, vyrišką auksinį vestuvinį žiedą, 250 Lt vertės, vyrišką rankinį laikrodį, 100 Lt vertės, viso F. M. ir J. M. priklausančio turto už 980 Lt.

Nuteistoji Z. G. apeliaciniame skunde nesutinka su jai inkriminuotu nusikaltimu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 180 straipsnio 2 dalį, kadangi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuteistieji G. P. ir R. J. nurodė, kad nuteistoji nežinojo ir nebuvo informuota apie planuojamą nusikaltimą. Apeliantės teigimu, byloje nenustatyti nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Apeliantė teigia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ji nebuvo informuota apie planuojamą nusikaltimą, nuteistoji negalėjo suprasti, kokiu tikslu buvo važiuojama į (duomenys neskelbtini) kaimą.

Nuteistoji taip pat nurodo, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji buvo nusikaltimo bendrininkė. Teismas bendrininkavimą siejo su vieninteliu faktu – Z. G. nusikaltimą įvykdžiusius asmenis taksi automobiliu nuvežė į nusikaltimo vietą ir parvežė atgal. Apeliantė teigia, kad ji tik vykdė savo profesinę pareigą, kur ir kokiais tikslais važiuoja klientai neklausė. Be to, nuosprendyje nurodytas automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jai niekada nepriklausė, tokio automobilio jie niekada nevairavo. Nuteistoji vairuoja automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo įvykio vakarą ji vežė nusikaltimą padariusius asmenis. Šis automobilis priklausė (duomenys neskelbtini) individualiai įmonei. Šis automobilis byloje nėra nurodytas, todėl nėra aišku, kokiu automobiliu įvykio vakarą nuteistoji vežė nusikaltimą padariusius asmenis. Be to, apeliantė nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu prokuroras siekė įrodyti, jog nusikaltimą padariusius asmenis Z. G. vežė nuosavu automobiliu, kaip privatus asmuo. Šių prieštaravimų pirmosios instancijos teismas nepašalino. Apeliantės nuomone, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Be to, apeliantė nurodo, kad jos veiksmuose nesant kaltės, nėra ir kitų subjektyviąją nusikaltimo pusę apibūdinančių elementų – tikslo ir motyvo. Nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nėra nustatyta ir įrodyta, kokių tikslų ji siekė, kokią asmeninę naudą gavo iš nusikaltimą padariusių asmenų ir kokie motyvai skatino daryti nusikaltimą. Byloje nėra duomenų, jog nuteistoji gavo dalį iš nukentėjusiųjų pavogto turto. Jai buvo sumokėta tik už taksi paslaugas.

Nuteistosios nuomone, byloje nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir padarinių, kaltinimas pagrįstas tikėtino pobūdžio išvadomis ir prielaidomis. Teismo išvada, kad Z. G. nusikaltime dalyvavo kaip bendrininkė, yra teisėjų asmeninė nuomonė. Tačiau nuosprendis negali būti priimtas vadovaujantis nuomone ir samprotavimais, tokią išvada būtina pagrįsti įrodymais. Abejonės ir prieštaravimai yra traktuojami kaltinamojo naudai. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę vertino ne nuteistosios naudai, todėl pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį bei BPK 20 straipsnį.

Be to, nuteistoji teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo nesąžiningas ignoravęs ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotų liudytojų parodymus dėl pranešimo policijai apie padarytą nusikalstamą veiką. Apeliantės nuomone, jei ji nebūtų pranešusi policijai apie galimai į nusikaltimo vietą vežtus ir parvežtus asmenis, policija būtų negalėjusi nustatyti nusikaltimą padariusių asmenų. Liudytojų L. M. ir V. J. parodymai patvirtina aplinkybę, kad būtent ji informavo policiją apie galimai nusikaltimą padariusius asmenis. Tačiau pirmosios instancijos teismas minėtų liudytojų parodymus atmetė, nenurodęs jokių motyvų. Nuteistoji atkreipia dėmesį, jog Telšių apskrities VPK yra operatyvinė medžiaga, kurioje nurodyta, kas, kada ir ką informavo apie nusikaltimą (duomenys neskelbtini) kaime. Ši labai svarbi operatyvinė medžiaga teismui pateikta nebuvo. Nebuvo tenkintas ir nuteistosios prašymas dėl operatyvinės medžiagos kopijos.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles atmesdamas įrodymus, patvirtinančius apeliantės nekaltumą ir nuosprendį priėmė vadovaudamasis nuomone, kad jei ji vežė nusikaltimą padariusius asmenis, vadinasi buvo nusikaltimo bendrininkė. Teismas nesiaiškino ir nenustatinėjo faktinių nuteistosios dalyvavimo nusikaltime aplinkybių, todėl priėmė abejonėmis ir prieštaravimais pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį ir tuo pažeidė in dubio pro reo principą. Be to, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas netinkamai įvertinęs liudytojų parodymus, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis tikėtino pobūdžio samprotavimais ir išvadomis, kurios teismo posėdžių metu liudytojų nebuvo patvirtintos ir įrodytos, o tai reiškia, kad tokiu pagrindu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas, padaryti esminiai BPK pažeidimai yra pagrindas panaikinti nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

Be to, nuteistoji nurodo, jog pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos jos procesinės teisės susipažinti su teismo posėdžio garso įrašu bei gauti šio įrašo kopiją. Apeliantė teigia, kad skundžiamame nuosprendyje bei teismo posėdžio protokole yra įrašyti ne visi kaltinamųjų bei liudytojų parodymai. Garso įraše esanti informacija skiriasi nuo teismo posėdžio protokoluose esančios informacijos.

Apeliaciniame skunde nuteistoji Z. G. prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 14 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat prašo išreikalauti ir prijungti prie bylos Telšių apskrities VPK operatyvinę medžiagą dėl pranešimo apie padarytą nusikaltimą (duomenys neskelbtini) kaime.

Nuteistojo G. P. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 14 d. nuosprendį dėl G. P., iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginius, kad G. P. koja sudavė R. K. ne mažiau du kartus į galvos ir krūtinės sritį ir kumščiu sudavė nukentėjusiajai J. Ma. ne mažiau vieną smūgį į petį. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria G. P. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 6 punktą, 9 punktą ir jį išteisinti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atitinkamai spręsti ir civilinių ieškinių klausimą. Tuo atveju, jei nuosprendis nebūtų panaikintas, nuteistojo gynėjas prašo G. P. paskirti terminuotą laisvės atėmimo bausmę.

Gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su apkaltinamojo nuosprendžio G. P. atžvilgiu dalimi bei jam paskirta bausme bei teigia, kad dalis nuteistajam inkriminuotų veiksmų yra nurodyti netiksliai, jų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai.

Nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį į tai, jog nuosprendyje konstatuota, kad G. P. trenkė R. K. į veido sritį, o po to jam koja sudavė ne mažiau dviejų kartų į galvos ir krūtinės sritį, kumščiu sudavė J. Ma. ne mažiau vieną smūgį į petį, tačiau neaišku, kokius smurtinius veiksmus atliko R. J., nors nuosprendyje nurodyta, kad fizinis smurtas prieš minėtus nukentėjusiuosius panaudotas bendrais veiksmais. Be to, R. J. pripažino, kad jis nugriuvusiam vyriškiui spyrė du-tris kartus į galvą, gal ir į krūtinę. Tuo tarpu G. P. parodė, kad jis sutrenkė vyrui, šiam nugriuvus, įėjo į kambarį, moteriai nesudavė, paėmė už pažastų ir nuvedė į kambarį. Nukentėjusysis R. K. parodė, kad kai atidarė duris, įėjo du kaukėti vyrai, neprisimena, ar jie jam sudavė įėję, ar gavo smūgį į veidą, bet išeidami stipriai daužė durimis, už kurių jis buvo pasislėpęs. Nukentėjusioji J. Ma. taip pat parodė, kad jos nemušė, tik pastūmė į lovą. Todėl neaišku, kokiais duomenimis remiantis padaryta išvada, jog G. P. sudavė koja R. K. ir kumščiu J. Ma.. Kadangi tokių veiksmų atlikimas yra neįrodytas, todėl turi būti pašalintas iš aprašomosios teismo nuosprendžio dalies. Vien tai, kad specialisto išvadoje nustatyta, jog J. Ma. padaryta kraujosruva kairiame dilbyje, nereiškia, kad kraujosruva atsirado dėl G. P. veiksmų.

Apeliaciniame skunde plačiai aptardamas kaltės sąvoką, formas, apeliantas teigia, kad nukentėjusiųjų J. M. ir F. M. nužudymo epizode pirmosios instancijos teismas neaptarė ir neįvertino nuteistąjį G. P. teisinančių įrodymų. Teismas neatribojo R. J. ir G. P. konkrečių veiksmų prieš kiekvieną nukentėjusįjį ir padarė klaidingą išvadą, jog G. P. nužudė du žmones. Toliau apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas cituoja nuosprendyje nurodytus nuteistųjų R. J., G. P. parodymus, taip pat liudytojų V. L., D. R., A. P., ekspertų H. D. ir J. S. parodymus bei specialisto išvadą Nr. M 659/10(04). Gynėjas nesutinka su teismo išvada, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog nukentėjusiuosius F. M. ir J. M. mušė abu nuteistieji. Taip pat nesutinkama su teismo išvada, kad G. P. neigimas naudojus fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius J. ir F. M. yra jo pasirinkta gynybinė pozicija, kuri prieštarauja logine ir faktine seka nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, ar nuteistasis G. P. matė kito asmens atliekamus veiksmus, sutiko su panaudotu smurtu, jo padariniais. Nuteistasis R. J. nurodė, kad nusikalstamos veikos metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tablečių, todėl ne visas įvykio aplinkybes gali tiksliai prisiminti, be to, R. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo nenuoseklūs, priešingai nei nuteistojo G. P. parodymai, kad jis smurto prieš nukentėjusiuosius nenaudojo ir visko nematė. 2010-12-20 apklausoje R. J. parodė, kad koridoriuje stovinčią seną moterį pastūmė G. P., moteris nukrito laiptais, jai iš galvos bėgo kraujas, po to pradėjo šaukti senukas, kurį jis kartu su G. P. sumušė, pirmas sudavė G. P., o jis sudavė 4-5 smūgius į galvos sritį. R. J. neigė padaręs pjautines žaizdas F. M., nurodė, kad laiptais senutę užnešė kartu su G. P.. Apklausiamas 2011-02-04 R. J. jau parodė, kad moterį pastūmė ne G. P., o jis, senuką taip pat mušė jis vienas, taip pat jis senuką ir pjaustė, G. P. iš viso smurto nenaudojo. Pastaruosius parodymus R. J. patvirtino 2011-02-04 parodymų patikrinimo vietoje metu ir 2011-02-01 akistatos metu, šių parodymų R. J. laikėsi ir vėlesnių 2011-07-11, 2011-09-15, 2011-10-19 apklausų metu. Tačiau 2012-01-27 R. J. vėl pakeitė parodymus ir nurodė, kad G. P. prašė prisiimti kaltę dėl nužudymų, todėl ankstesniuose parodymuose teigė, kad G. P. senuko nemušė. Nepaisant parodymų keitimo, visose apklausose R. J. nuosekliai teigė, kad prieš laiptais nukritusią J. M. daugiau niekas smurto nenaudojo ir tik 2012-05-18 apklausoje jau deklaratyviai nurodė, kad smurtą prieš nukentėjusiuosius naudo abu su G. P.. Gynėjo nuomone, apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi šiais R. J. parodymais, nepagrįstai nevertindamas parodymų apie tai, kad nustūmus J. M. nuo laiptų, daugiau jos atžvilgiu smurtas nebuvo naudojamas. Analogiška situacija ir dėl R. J. parodymų apie tariamą G. P. smurtavimą prieš F. M.. Skundžiamame nuosprendyje neįvertinta ir tai, kad sakydamas paskutinį žodį R. J. dar kartą patvirtino, jog apkalbėjo G. P.. Be to, tiek tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu nebuvo tenkinami G. P. prašymai dėl akistatos su liudytoju, jo parodymų patikimumo patikrinimo panaudojant poligrafą, kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

Nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį į liudytojo V. L. parodymus, kurie, apelianto nuomone, skundžiamame nuosprendyje buvo iškraipyti, kadangi liudytojas nurodė, jog buvo du žmonės, o ne kad mušė du žmonės. Pastaroji aplinkybė gali turėti lemiamos reikšmės, sprendžiant, ar G. P. savo veiksmais prisidėjo prie F. M. nužudymo, nes tik buvimas name nepatvirtina G. P. smurtavimo prieš nužudytuosius, dėl to galima svarstyti dėl vykdytojo eksceso.

Be kita ko, gynėjo teigimu, nebuvo tinkamai iššifruotas ir ištirtas nukentėjusiųjų pateiktas vaizdo įrašas, pagrįstų abejonių kyla ir dėl liudytojo D. R. atsiradimo byloje bei jo parodymais. Pagal liudytojo parodymus jis sėdėjo vienoje kameroje su G. P. ir R. J., kurie neva patvirtino fizinio smurto naudojimą prieš abu senukus. Tačiau bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad D. R. ir G. P. niekada nebuvo kalinami vienoje kameroje, tada D. R. parodymus pakeitė, nurodydamas, kad vienoje kameroje su G. P. buvo atsidūręs per klaidą 10-15 minučių, o kitą laiką bendravo telefonu, susirašinėdavo. Tačiau tiek G. P., tiek R. J. tokius D. R. parodymus neigė, teismas atsisakė patikrinti, ar tikrai G. P. su D. R. galėjo bendrauti telefonu, D. R. savo parodymų niekuo pagrįsti negalėjo, nes neva sunaikino iš G. P. gautus raštelius. Gynėjo vertinimu, mažai tikėtina, kad G. P. ir R. J. atskleistų nusikaltimo aplinkybes atsitiktinai sutiktam nepažįstamam asmeniui. Be to, 2013-04-19 papildomai apklausiant D. R. gynybos prašymu, klausimus pirmiausia buvo leista užduoti prokurorui, kuris savo klausimais suformavo tolesnį reikiamų atsakymų foną.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir tos aplinkybės, jog 2011-08-05 ir 2011-10-21 buvo priimti nutarimai nutraukti ikiteisminį tyrimą G. P., kuriuose, priešingai nei nuosprendyje, nurodytos galimos kai kurių J. M. sužalojimų atsiradimo priežastys ir mechanizmas, minimi ir šonkaulių lūžiai. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar kiti sužalojimai, tame tarpe ir šonkaulių lūžiai, negalėjo atsirasti krentant laiptais ar tempiant nukentėjusiąją laiptais iš rūsio.

Be to, G. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas psichologinis spaudimas. Nuteistasis buvo kalinamas keturis mėnesius vienutėje, dviem paroms sulaikyta žmona E. P., paliekant mažametį vaiką be tinkamos priežiūros, taip siekiant išgauti prisipažinimą dėl nusikaltimo, kurio nuteistasis nepadarė.

Nuteistojo gynėjo teigimu, teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kadangi abejonės, kilusios dėl sužalojimų nukentėjusiesiems atsiradimo aplinkybių, aiškintos prieštaringai. Remiantis nuosekliais nuteistojo G. P. parodymais dėl nukentėjusiųjų sužalojimo aplinkybių ir įvertinus kitus byloje surinktus įrodymus, negalima teigti, kad G. P. tyčia ar neatsargiai prisidėjo prie J. M. nužudymo, kadangi negalima nužudyti žmogaus neturint su juo fizinio kontakto. Byloje nėra neginčijamai nustatyta, ar G. P. smurtavo prieš F. M., ar smurtiniai veiksmai prieš jį buvo kito nuteistojo ekscesas, kurio G. P. nesustabdė. Pagal visas byloje nustatytas aplinkybes, G. P. veika galimai atitinka BK 144 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, kadangi jis pagal savo asmenines savybes turėjo galimybę suvokti be pagalbos paliekamų sužalotų nukentėjusiųjų būklę bei pavojų jų gyvybėms, bet tokio pobūdžio kaltinimas G. P. nebuvo pateiktas.

Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam G. P. laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, nepakankamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes ir parinkdamas pačią griežčiausią bausmę netinkamai taikė BK 61 straipsnio taisykles. G. P. ir R. J. bausmių – laisvės atėmimas iki gyvos galvos ir laisvės atėmimas dvidešimčiai metų – paskyrimas esant iš esmės vienodoms jų asmenybę charakterizuojančioms aplinkybėms, atsakomybę lengvinančioms ir sunkinančioms aplinkybėms, aiškiai prieštarauja teisingumo ir bausmių proporcingumo principams.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė savo apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistosios Z. G. apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo G. P. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliaciniuose skunduose, ginčijant G. P. ir Z. G. pripažinimą kaltais atitinkamai pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 9 punktus bei pagal BK 24 straipsnio 6 dalies, 180 straipsnio 2 dalį, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir to pasėkoje padarė nepagrįstas išvadas.

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, įrodymai įvertinami vadovaujantis įstatymais ir logikos dėsniais, ko pasėkoje pagal teismo vidinį įsitikinimą padaromos nešališkos išvados. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Kaltinamasis ar jo gynėjas teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus. Todėl kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2006, 2K-115/2009, 2K-P-218/2009, 2K-236/2010, 2K-543/2010, 2K-94/2011 ir kt.).

Dėl Z. G. kaltės padėjus įvykdyti plėšimą

Nuteistoji Z. G. apeliaciniame skunde teigia, kad ji nepagrįstai pripažinta kalta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį padėjus įvykdyti plėšimą iš F. ir J. M..

Apeliacinės instancijos teismas, BPK 20 straipsnio tvarka įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, jog priimdamas Z. G. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį Šiaulių apygardos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, rėmėsi prielaidomis, ko pasėkoje padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalys).

Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Baudžiamojoje teisėje galiojantis nekaltumo prezumpcijos principas reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). BK 24 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Bendrininkų susitarimas daryti nusikalstamą veiką gali įvykti tiek prieš pradedant daryti nusikalstamą veiką, tiek jau nusikalstamos veikos metu bei gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistoji Z. G. taksi automobiliu nuvežė kitus nuteistuosius G. P., R. J. ir E. M. (tuo metu J.) iš Telšių pas F. ir J. M., gyvenusius (duomenys neskelbtini) kaime, Šiaulių rajone, išleido G. P. ir R. J. iš automobilio prie F. ir J. M. namo, o pati su E. M. ne mažiau kaip vieną valandą laukė toliau nuo F. ir J. M. namo, vėliau paėmė G. P. ir R. J. bei parvežė atgal į Telšius.

Nors skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta, kokiu būdu Z. G. susitarė su kitais nuteistaisiais, bet iš skundžiamo nuosprendžio motyvų galima daryti išvadą, jog Z. G. susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką pasireiškė konkliudentiniais veiksmais. Tačiau byloje nėra duomenų, neginčijamai patvirtinančių, kad nuteistoji Z. G. būtų iš anksto žinojusi ar vykstant į nusikaltimo vietą, ar grįžtant iš jos supratusi, kokiu tikslu pas F. ir J. M. važiuoja kiti nuteistieji, bei būtų turėjusi savanaudiškų paskatų nusikalstamai praturtėti, todėl Z. G. nepagrįstai pripažinta kalta padėjus padaryti nusikaltimą.

Šiaulių apygardos teismas, remdamasis liudytojos L. M. parodymais, nepagrįstai nustatė, jog Z. G. buvo žinoma G. P. reputacija, t.y. jog G. P. buvo linkęs nusikalsti asmuo. Apklausiama L. M. parodė, kad jai, o ne Z. G. „P. buvo žinomas asmuo“. Vien tai, kad kitoje įmonėje dirbusiai taksi vairuotojai, be to, dar ir buvusiai pareigūnei, buvo žinoma G. P. reputacija, neleidžia daryti išvados, kad ši aplinkybė buvo žinoma ir Z. G.. Pažymėtina ir tai, kad liudytoja L. M. nurodė, jog bekalbant apie G. P. sulaikymą, Z. G. teigė buvusi geresnės nuomonės apie G. P..

Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad vykstant į nusikaltimo vietą ar grįžtant iš jos automobilyje buvo kalbama apie nusikaltimo padarymo aplinkybes ir kad Z. G. girdėjo neva vykusius kitų nuteistųjų pokalbius. Pati Z. G. pripažino girdėjusi tik kaip E. M. grįžusių į automobilį G. P. ir R. J. paklausė, ar pasisekė, o šie atsakę, kad ne. Kolegijos nuomone, vien tokio turinio pokalbis nėra pakankamas suvokti, jog buvo padarytas turtinio pobūdžio nusikaltimas. Nuteistoji E. M. nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad nei nuvažiuojant į nusikaltimo vietą, nei iš jos grįžtant nebuvo kalbama apie nusikaltimo aplinkybes. E. M. netgi parodė, kad automobilyje G. P. ir R. J. buvo keistai ramūs ir nekalbūs, atrodė kaip vartoję raminamųjų vaistų. G. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad taksi vairuotojai nesakė, ko bus važiuojama į (duomenys neskelbtini) kaimą, Šiaulių rajone, nieko apie nusikaltimo aplinkybes nebuvo kalbama ir taksi automobilyje. Tuo tarpu R. J. parodymai apie tai, jog taksi vairuotoja neva žinojo apie nusikaltimą yra nenuoseklūs ir todėl nepatikimi. R. J. nurodė, kad taksi vairuotoja turėjo suprasti apie daromą nusikaltimą, tačiau negalėjo paaiškinti, kaip ir iš kur ji tai galėjo suprasti. Ikiteisminio tyrimo metu R. J. teigė, jog taksi vairuotojai iš karto buvo pasakyta, kad su ja bus atsiskaityta tik padarius nusikaltimą, bet tuo pačiu nurodė, kad taksi automobilį surado G. P., kuris paskambino Z. G. ir pasakė, jog reikės nuvežti į kaimą. Be to, R. J. patvirtino negirdėjęs, jog G. P. iš anksto būtų sakęs apie ketinimus padaryti nusikaltimą. Kaip jau minėta, G. P. taip pat nepatvirtino, jog būtų Z. G. nurodęs tikrąjį kelionės tikslą. Pirmosios instancijos teisme R. J. parodė, kad taksi vairuotojai niekas tiesiai nesakė, kokiu tikslu važiuojama į (duomenys neskelbtini) kaimą, Šiaulių rajone, bet, jo teigimu, Z. G. turėjo suprasti, ko ten važiuojama, nors nuteistasis ir negalėjo nurodyti automobilyje vykusių pokalbių turinio. Be to, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. J. nurodė, kad tik mano, jog taksi vairuotoja suprato apie nusikaltimą. Pažymėtina ir tai, kad dar pirminėje apklausoje R. J. nurodė, kad taksi vairuotoja turėjo suprasti apie padarytą nusikaltimą iš kruvinų drabužių, o ne iš kalbų apie nusikaltimą. Taigi, iš R. J. nenuoseklių ir nekonkrečių parodymų negalima daryti išvados, jog automobilyje iš viso buvo kalbama apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Tai reiškia, kad R. J. parodymai nepaneigia nuoseklių Z. G. parodymų, jog jai nebuvo žinoma apie nusikaltimą. Analogiška išvada daroma ir dėl liudytojo D. R. parodymų, jog taksi vairuotoja neva suprato atvežusi kitus nuteistuosius daryti nusikaltimo, kadangi liudytojas D. R. iš esmės tik perpasakojo nekonkrečius ir nenuoseklius R. J. parodymus bei taip pat negalėjo paaiškinti, iš kokių aplinkybių Z. G. galėjo suprasti apie nusikalstamus kitų nuteistųjų veiksmus.

Niekuo nepagrįsta ir apygardos teismo išvada, jog Z. G. matė kruvinus į taksi automobilį grįžusių G. P. ir R. J. darbužius. Nuteistoji Z. G. pripažino mačiusi, kad G. P. ir R. J. grįžo su maišais, kuriuose buvo buteliai, bet neigė mačiusi, jog nuteistieji būtų buvę kruvini. Byloje nėra duomenų, paneigiančių tokius Z. G. parodymus. Priešingai, kartu su Z. G. taksi automobilyje grįžtančių G. P. ir R. J. laukusi E. M. parodė, jog sukruvintus G. P. darbužius pamatė tik kai šis jau buvo įlipęs į automobilį. Be kita ko, pats G. P. parodė, jog grįždamas į taksi automobilį, sukruvintus drabužius dangstėsi maišais su alkoholiniais gėrimais. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Z. G. matė, jog į automobilį G. P. ir R. J. grįžo su kruvinais darbužiais, ir iš to galėjo suprasti apie padarytą nusikaltimą.

Byloje surinkti duomenys nepatvirtina ir to, kad Z. G. be atskiro nurodymo, veikdama išvien su kitais nuteistaisiais, grįžus į automobilį G. P. ir R. J., parvežė visus atgal į Telšius. Z. G. parodė, kad kažkuris vienas iš nuteistųjų nurodė, kad reikia važiuoti namo. Tuo tarpu kiti nuteistieji šios aplinkybės negalėjo kategoriškai nei patvirtinti, nei paneigti. G. P. neprisiminė, kuris iš jų sakė, kad reikia važiuoti atgal į Telšius. R. J. parodė, kad taksi vairuotojai ir taip buvo aišku, kad reikia važiuoti atgal, o E. M. parodė, kad gal ji nurodė Z. G. važiuoti namo. Todėl aplinkybė, jog Z. G. be kitų nuteistųjų nurodymo grįžo atgal į Telšius, nėra įrodyta abejonių nekeliančiais įrodymais.

Z. G. bendrininkavimo kartu su kitais nuteistaisiais nepatvirtina ir tai, kad grįžus į Telšius jai nebuvo sumokėta už kelionę. Kaip matyti iš nuteistųjų parodymų, Z. G. nebuvo sumokėta ne dėl to, kad ji buvo nusikaltimo bendrininkė, bet dėl to, kad kiti nuteistieji tiesiog neturėjo pinigų susimokėti už taksi paslaugas. Z. G. parodė, kad iš (duomenys neskelbtini) kaimo, Šiaulių rajone, grįžus į Telšius taksometras rodė apie 300 litų, tačiau nuteistieji nurodė neturintys pinigų. Tai, kad Z. G. grįžus į Telšius pareikalavo sumokėti už taksi paslaugas, patvirtino ir G. P., R. J. bei E. M.. Iš nuteistųjų parodymų matyti, kad Z. G. kaip atlygis buvo siūlomas alkoholinio gėrimo butelis, tačiau ši atsisakė jį priimti. E. M. pripažino, kad dalį skolos grąžino Z. G. po kelių dienų. Tiek Z. G., tiek liudytoja L. M. parodė, kad paprastai G. P. už taksi paslaugas atsiskaitydavo iš karto, o kai neturėdavo pinigų, skolą grąžindavo vėliau. Iš jų parodymų taip pat matyti, kad joms ne kartą yra tekę laukti taksi klientų, todėl šios aplinkybės taip pat nepatvirtina Z. G. bendrininkavimo su kitais nuteistaisiais.

Tai, kad Z. G. pripažino ne kartą vežusi G. P. bei neneigė davusi G. P., kaip nuolatiniam klientui, savo telefono numerį, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nesudaro pakankamo pagrindo neabejotinai teigti, kad Z. G. suvokė G. P., R. J. ir E. M. nusikalstamus ketinimus ir sąmoningai padėjo jiems padaryti nusikaltimą.

Kolegijos nuomone, Z. G. nekaltumą patvirtina ir tai, kad ji, iš L. M. sužinojusi apie G. P. sulaikymą dėl kitų nusikalstamų veikų, nurodė L. M. vežusi G. P. ir R. J. į (duomenys neskelbtini) kaimą, Šiaulių rajone, kur šie taip pat galėjo padaryti nusikaltimą. Z. G. ir L. M. sutarus, kad apie tai reikia pranešti policijai, L. M. paskambino pažįstamam policijos pareigūnui V. J. ir perpasakojo Z. G. nurodytas aplinkybes, o šis savo ruožtu telefonu perdavė informaciją nusikaltimą tyrusiems pareigūnams.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Z. G. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 180 straipsnio 2 dalį nuteista nepagrįstai, pirmosios instancijos teismui skundžiamame nuosprendyje padarius išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, todėl nuosprendžio dalis dėl Z. G. pripažinimo kalta naikinama. Z. G. atžvilgiu priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, jog Z. G. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 328 straipsnio 3 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Z. G. išteisinus dėl jai pareikšto kaltinimo, iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintinos aplinkybės dėl Z. G. padėjimo padaryti nusikaltimą. Taip pat nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstant įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes neteisingai nurodyti Z. G. vairuoto automobilio valstybiniai numeriai, kadangi Z. G. neigė vairavusi automobilį, turėjusį nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytus valstybinius numerius (duomenys neskelbtini), tokių duomenų nėra ir baudžiamojoje byloje, Z. G. nurodo vairavusi automobilį, kurio valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), ji pateikė ir tai patvirtinančius dokumentus. Todėl byloje laikoma nustatyta, jog:

R. J., G. P. 2010 m. lapkričio 8 d., apie 20 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų, o tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, veikdami iš anksto susitarusių bendrininkų grupe, o E. M. (tuo metu J.) padedant, t.y. pasiūlant vykdyti plėšimą ir parodant kelią iki senyvo amžiaus J. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir F. M., gim. (duomenys neskelbtini), priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., bei Z. G., nežinančiai G. P., R. J. ir E. M. nusikalstamų ketinimų, taksi automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), G. P., R. J. ir E. M. nuvežus nurodytu adresu ir laukiant su E. M. automobilyje G. P. skambučio, kada G. P. su R. J. reikės paimti ir parvežti atgal į Telšių miestą, dėl savanaudiškų paskatų, turėdami tikslą nusikalstamai praturtėti, R. J. su G. P. pro neužrakintas negyvenamo namo laukujes duris, įsibrovė į namo vidų, kur bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą prieš J. M. ir F. M., tai yra suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau devyniolikos smūgių F. M. į įvairias kūno vietas – galvos, krūtinės sritį, koją, abi rankas ir lytinius organus, bei kankinat, t.y. pjaudami ne mažiau penkis kartus su ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu pjaunančiu įrankiu veido ir kaklo sritį ir durdami ne mažiau aštuonis kartus su ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu duriančiu pjaunančiu įrankiu jam į nugarą ir abi kojas, tokiu būdu bendrais veiksmais nukentėjusiajam F. M. padarydami smegenų sumušimą, povoratinklinę kraujosruvą, kairio skruostikaulio, viršutinio žandikaulio kairės pusės lūžius, muštines žaizdas dešiniame momenyje, kraujosruvas pakaušyje, dešiniame ir kairiame momenyje, kraujosruvą ir nubrozdinimą dešiniame antakyje, nubrozdinimą ir kraujosruvą kairiame skruoste, kraujosruvas kairės akies vokuose ir kairio skruosto priekinėje dalyje, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dešinės pusės septinto šonkaulio lūžį, pjautines žaizdas kairės ausies kaušelio užpakaliniame paviršiuje, sprando kairėje pusėje, kaktoje, kairiame skruoste, apatinėje lūpoje, durtines-pjautines žaizdas nugaros dešinėje pusėje ir dešinėje blauzdoje, pjautinę žaizdą kairėje blauzdoje, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, muštinę žaizdą krūtinės kairėje pusėje, nubrozdinimus dešinės šlaunies priekiniame paviršiuje, kraujosruvas abiejuose dilbiuose, dešinėje plaštakoje, lytinės varpos galvutėje ir mašnelėje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ko pasėkoje nuo į galvą suduotų smūgių visumos, F. M. 2010 m. lapkričio 10 d., 22 val., VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje mirė, bei suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau dešimt smūgių J. M. į galvos ir krūtinės sritį, į abi rankas ir kojas, tokiu būdu bendrais veiksmais J. M. padarydami galvos smegenų kaktinių skilčių sumušimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, smegenų skysčio išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dešinės krūtinės ląstos pusės 4-7 šonkaulių lūžius tarp priekinės pažastinės ir užpakalinės pažastinės linijų, kairės krūtinės ląstos pusės 4-8 šonkaulių lūžius tarp priekinės pažastinės ir užpakalinės pažastinės linijų, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, muštinę žaizdą dešinėje kaktos pusėje, poodines kraujosruvas dešinės ausies kaušelyje, akių srityse, kairėje kaktos pusėje, kairiame žaste, odos nubrozdinimus rankose ir kojose, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ko pasėkoje nuo galvos smegenų kaktinių skilčių sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, smegenų skysčio išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio visumos, J. M. 2010 m. gruodžio 11 d., 09.20 val. VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje mirė, tokiu būdu, bendrais veiksmais dėl savanaudiškų paskatų, itin žiauriai nužudė du žmones – F. M. ir J. M. ir juos apiplėšė, pagrobdami 38 vnt. 0,5 litro talpos įvairių butelių alkoholinių (konjako, likerio, degtinės, trauktinės, vyno) gėrimų, kurių bendra vertė 500 Lt, elektrinę barzdos skutimosi mašinėlę „BRAUN 3612-3615“, 130 Lt vertės, vyrišką auksinį vestuvinį žiedą, 250 Lt vertės, vyrišką rankinį laikrodį, 100 Lt vertės, viso F. M. ir J. M. priklausančio turto už 980 Lt.

Išteisinus Z. G. dėl to, kad neįrodytas jos dalyvavimas nusikalstamoje veikoje, Z. G. pareikštas civilinis ieškinys dėl plėšimu padarytos turtinės žalos atlyginimo atmetamas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas), o skundžiamo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio keistina nukentėjusiesiems dėl plėšimo iš F. ir J. M. padarytą žalą priteisiant solidariai iš G. P., R. J. ir E. M. (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl G. P. kaltės nužudant F. ir J. M.

Priešingai nei teigiama G. P. gynėjo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas dėl F. ir J. M. nužudymo, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė bei padarė pagrįstą išvadą, kad G. P. kaltė dėl F. ir J. M. nužudymo yra neginčijamai įrodyta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo G. P. apeliaciniame skunde, kritikuojant pirmosios instancijos teismo išvadas dėl G. P. veiksmų F. ir J. M. atžvilgiu, įrodymai vertinami atsietai vienas nuo kito, tuo tarpu Šiaulių apygardos teismas apkaltinamąjį nuosprendį G. P. atžvilgiu priėmė įvertinęs įrodymų visumą.

Visuma duomenų, gautų apklausus nuteistąjį R. J., nukentėjusiąją V. Z., liudytojus D. R., V. L., specialistą H. D., taip pat įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad G. P. pagrįstai pripažintas kaltu kartu su R. J., būdamas apsvaigęs, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, veikdamas iš anksto susitarusių bendrininkų grupe, bendrais veiksmais dėl savanaudiškų paskatų, itin žiauriai nužudė du žmones – F. M. ir J. M.. Nuteistojo G. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų nepaneigia.

Baudžiamojoje byloje nekyla abejonių dėl F. M. ir J. M. padarytų sužalojimų. Specialisto išvadoje Nr. M 659/10(04) nustatyti visi kaltinime nurodyti F. M. padaryti sužalojimai, konstatuota, jog sužalojimams padaryti reikėjo devyniolikos smūgių kietais bukais daiktais, penkių smūgių pjaunančiu daiktu ar įrankiu ir aštuonių smūgių duriančiai pjaunančiu daiktu ar įrankiu (t. 2, b.l. 17-22). Specialisto išvadoje Nr. pM 4/12-659/10(04) konstatuota, jog F. M. mirties priežastis – smūgių į galvą visuma, ką liudija kontūzinis židinys galvos smegenyse, povoratinklinė kraujosruva, kairio skruostikaulio ir viršutinio žandikaulio lūžiai, muštinės žaizdos dešiniame momenyje, kraujosruvos pakaušyje, dešiniame ir kairiame momenyje, kraujosruva ir nubrozdinimas dešiniame antakyje, nubrozdinimas ir kraujosruva kairiame skruoste, kraujosruvos kairės akies vokuose ir kairio skruosto priekinėje dalyje (t. 2, b.l. 25-27). Specialisto išvadoje Nr. M 731/10(04), konstatuota, jog J. M. nustatyti sužalojimai padaryti ne mažiau dešimties trauminių poveikių kietais bukais paviršiais pasėkoje (t. 2, b.l. 34-38). Specialisto išvadoje Nr. pM 5/12-731/10(04) nustatyta, jog J. M. mirė nuo galvos sužalojimų – galvos smegenų kaktinių skilčių sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, smegenų skysčio išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio – visumos, galvos sužalojimai padaryti ne mažiau trijų trauminių poveikių visumoje (t. 2, b.l. 40-41).

Nuteistasis G. P. neigė smurtavęs prieš F. M. ir J. M.. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisiamajame posėdyje jis parodė, kad nematė R. J. veiksmų F. M. ir J. M. atžvilgiu, tik įėjus į namus R. J. nusileido laiptais į rūsį, o jis nuėjo į kambarį, kur sėdėjo F. M., bet šis neva nekreipė į jį dėmesio, todėl jis praėjo pro F. M. nepastebėtas į kitą kambarį, kur būdamas išgirdo riksmus ir grįžęs pamatė R. J. bei kruviną F. M.. Nors nuteistojo G. P. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, tačiau jie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl vertinami kaip neįtikinama gynybinė versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Dėl to šie parodymai atmetami.

Apeliaciniame skunde nuteistojo R. J. ir liudytojo D. R. parodymai nepagrįstai vertinami kaip nepatikimi. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis R. J. po pirminės apklausos, kurioje prisipažino prieš F. ir J. M. smurtavęs kartu su G. P., buvo pakeitęs parodymus ir teigė, jog visus smurtinio pobūdžio veiksmus atliko jis vienas, o G. P. veiksmų nematė. Tačiau vėliau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme iš esmės patvirtino savo pirminius parodymus. Nors R. J. parodymai proceso metu keitėsi, bet dėl to nėra pagrindo iš viso jais nesivadovauti, todėl Šiaulių apygardos teismas pagrįstai rėmėsi tais R. J. parodymais, kurie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Pagrįstai nesivadovauta R. J. parodymais, kuriuose jis prisipažįsta visus smurtinius veiksmus atlikęs vienas, kadangi vėliau pats R. J. prisipažino, kad tokius parodymus davė įtakotas G. P.. Aplinkybę, jog G. P. bandė paveikti R. J., kad šis prisiimtų visą kaltę dėl nužudymo, patvirtino ir liudytojas D. R.. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuteistasis R. J. ir liudytojas D. R. būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus dėl G. P. veiksmų, todėl nėra pagrindo nesivadovauti jų parodymais. Taip pat jokių objektyvių duomenų, kurie keltų pagrįstas abejones dėl D. R. parodymų teisingumo, nėra nurodyta ir apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad vien subjektyvus, niekuo nepagrįstas nesutikimas su D. R. parodymais nėra pagrindas pripažinti liudytojo parodymų nepatikimais. Tai, kad liudytojas D. R. nurodė neišsaugojęs G. P. rašytų raštelių, nesudaro pagrindo nesivadovauti liudytojo parodymais, kadangi jie neprieštarauja kitų bylos įrodymų visumai. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tai, jog papildomos liudytojo D. R. apklausos metu prokurorui buvo leista pirmam užduoti liudytojui klausimus, nesudaro pagrindo abejoti liudytojo parodymų teisingumu.

R. J. parodė, kad su G. P. įėję į gyvenamąjį namą, prie laiptų pamatė J. M., kurią jis pastūmė, ir ši nukrito laiptais žemyn. Tuo metu pradėjo šaukti kitame kambaryje buvęs F. M., pirmas F. M. sudavė G. P., po to sudavė ir jis. F. M. mušė dėl to, kad šis nešauktų, paskui pradėjo ieškoti kambariuose pinigų, kitų vertingų daiktų, nuolat vaikščiojo, daugiau laiko prie F. M. buvo G. P., bet jis nematė, kad G. P. daugiau būtų mušęs F. M., taip pat neprisimena, kad jis ar G. P. būtų pjaustę F. M.. Nuteistasis R. J. pripažino galėjęs rankomis ir kojomis suduoti F. M. 10-15 smūgių, kiek smūgių sudavė G. P. negalėjo pasakyti, tačiau patvirtino, kad F. M. smūgius sudavė ir G. P.. Tokie R. J. parodymai paneigia G. P. gynybinę versiją, jog jis pro kitame kambaryje sėdintį F. M. praėjo nepastebėtas ir F. M. nemušė.

R. J. parodymų dalis dėl to, jog prieš J. M. po jos nustūmimo laiptais nebuvo smurtaujama, atmetama, kadangi pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas H. D. paaiškino, jog J. M. nustatyti sužalojimai nebūdingi griuviminei traumai. Be to, apklausiamas teisme R. J. negalėjo kategoriškai patvirtinti, jog prieš J. M. daugiau nebuvo smurtaujama, teigė, jog eidamas pro šalį gal ir galėjo jai įspirti. Taip pat R. J. negalėjo prisiminti F. M. padarytų durtinių, pjautinių sužalojimų padarymo aplinkybių. Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta nukentėjusioji V. Z. parodė, kad būnant ligoninėje tėvai F. ir J. M. jai patvirtino, jog užpuolikai buvo du. V. Z. parodymus patvirtino taip pat tuo momentu ligoninėje buvęs ir teisme kaip liudytojas apklaustas V. L., kuris parodė, kad klausė F. M. keli užpuolikai jį mušė, F. M. tiek pirštais parodė, tiek žodžiu atsakė, jog – dviese. Be kita ko, liudytojas D. R. parodė, kad jam tuo pačiu metu būnant įkalinimo įstaigose kartu su G. P. ir R. J., šie prisipažino kartu smurtavę prieš F. ir J. M., norėdami sužinoti, kur paslėpti pinigai, naudoję peilį ar šakutę. Taigi, byloje neginčytinai nustatyta, jog be nuteistųjų G. P. ir R. J. daugiau niekas smurto prieš F. ir J. M. nenaudojo, todėl F. M. ir J. M. sužalojimus, tame tarpe ir tuos kurie sąlygojo jų mirtį, padarė G. P. ir R. J..

Pagal BK 129 straipsnį asmuo atsako tik tada, jei nustatyta jo tyčia nužudyti asmenį. BK 129 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padarytas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Šiaulių apygardos teismas pripažino nuteistuosius veikus netiesiogine tyčia. Pagal BK 15 straipsnį netiesioginė tyčia yra kai asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinių atsiradimo galimybę, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad būdami suaugę, pakankamo protinio išsivystymo, tačiau sąmoningai suduodami F. M. ir J. M. smūgius į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, nuteistieji suvokė savo veiksmų pavojingumą F. M. ir J. M. gyvybėms, numatė, kad dėl tokių veiksmų gali būti atimta žmogaus gyvybė, ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti, todėl nuteistieji G. P. ir R. J. veikė netiesiogine tyčia. Vien tai, kad dėl smurto naudojimo G. P. ir R. J. iš anksto nesitarė, neturėjo tikslo nužudyti F. ir J. M., nepaneigia Šiaulių apygardos teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės, kadangi šiuo atveju tyčios turinį atskleidžia kitos bylos aplinkybės (nuteistųjų elgesys, smurtinių veiksmų pobūdis, intensyvumas ir kt.).

Taip pat pagrįsta apygardos teismo išvada, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupėje. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali įvykti bet kurioje veikos stadijoje ir gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, nenustatyta, kad tarp G. P. ir R. J. buvo išankstinis susitarimas naudoti fizinį smurtą F. ir J. M. atžvilgiu, tačiau nustatyta, jog abu nuteistieji vienu metu naudojo fizinį smurtą nužudytųjų atžvilgiu, matė vienas kito smurtinius veiksmus, jiems pritarė, suvokė dalyvaujantys bendroje nusikalstamoje veikoje.

Pažymėtina, kad nužudymo bylose, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-485/2008, 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-303/2012 ir kt.).

Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog veikdami bendrai smurtinius veiksmus prieš F. ir J. M. naudojo tiek G. P., tiek R. J., F. M. ir J. M. mirus nuo bendrais veiksmais padarytų sužalojimų visumos ir nesant galimybės atskirti kiekvieno nuteistojo padarytų sužalojimų, darytina išvada, jog abiejų nuteistųjų suduoti smūgiai yra priežastiniu ryšiu susiję su F. M. ir J. M. mirtimi.

Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog F. ir J. M. nužudyti itin žiauriai ir iš savanaudiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktai). Nuteistieji G. P. ir R. J. pripažino, kad jų tikslas buvo pagrobti svetimą turtą, todėl nekyla abejonių, kad fizinio smurto naudojimą prieš F. ir J. M. lėmė savanaudiškos paskatos. Nužudymas itin žiauriai paprastai pripažįstamas tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino tai, jog fizinis smurtas buvo naudojamas ilgą laiko tarpą – nuteistieji F. ir J. M. namuose buvo daugiau kaip valandą, fizinis smurtas prieš nužudytuosius buvo naudojamas intensyviai, ką liudija padarytų sužalojimų pobūdis, jų skaičius, be to, F. M. nustatyti dar ir durtiniai bei pjautiniai sužalojimai. Patys nuteistieji pripažino, kad jiems išeinant F. ir J. M. buvo gyvi, dejavo, iš ko matyti, jog smurto naudojimo metu F. ir J. M. jautė dideles fizines kančias, o G. P. ir R. J. suvokė savo veiksmais sukėlę jiems didelį skausmą.

Aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma, patvirtina, kad G. P. pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 9 punktus už tai, kad itin žiauriai, iš savanaudiškų paskatų nužudė du žmones – F. ir J. M..

Dėl G. P. veiksmų įvykdant plėšimą iš R. K. ir J. Ma.

Skundžiamu nuosprendžiu G. P. taip pat nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį dėl plėšimo įsibraunant į R. K. ir J. Ma. gyvenamąsias patalpas. Nuteistasis G. P. neneigia kartu su R. J. įvykdęs plėšimą iš R. K. ir J. Ma., tačiau apeliaciniame skunde prašoma pašalinti iš nuosprendžio nepagrįstai G. P. inkriminuotus veiksmus, t.y. kad jis sudavė ne mažiau dviejų smūgių koja R. K. į galvos ir krūtinės sritį bei ne mažiau vieną smūgį kumščiu J. Ma. į petį.

Skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad R. K. atidarius laukujes duris, G. P. kumščiu sudavė ne mažiau vieną smūgį R. K. į veido sritį, o R. K. nuo suduoto smūgio nugriuvus ant grindų, koja sudavė R. K. ne mažiau du kartus į galvos ir krūtinės sritį. G. P. prisipažįsta sudavęs duris atidariusiam R. K. smūgį ranka, nuo kurio šis nugriuvęs, bet teigia pastarojo atžvilgiu daugiau fizinio smurto nenaudojęs ir nuėjęs į namo vidų. R. J. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog G. P. sudavęs smūgį R. K. nuėjo į namo vidų, o jis nuo G. P. suduoto smūgio nugriuvusiam R. K. sudavė nesitaikydamas kelis kartus, galėjo pataikyti į galvą ir krūtinę. Taigi, įvertinus nuteistųjų parodymus, darytina išvada, jog byloje neginčytinai nustatyta, kad G. P. nugriuvusiam R. K. daugiau smūgių nesudavė, todėl skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybės, dėl ko skundžiamas nuosprendis keistinas pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, jog G. P. nugriuvusiam R. K. koja sudavė ne mažiau du kartus į galvos ir krūtinės sritį (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Tuo tarpu G. P. fizinio smurto naudojimą prieš J. Ma. patvirtina byloje esantys įrodymai. G. P. parodymai, kad jis J. Ma. smūgių nesudavęs, o tik paėmęs už pečių ir nuvedęs į lovą, atmetami. Nors apklausiama teisiamajame posėdyje nukentėjusioji J. Ma. parodė, jog įsibrovėlis jos nemušė, tik pastūmė į lovą, tačiau pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad į kambarį įėjęs vyriškis sudavė 4-5 smūgius ranka į veidą ir petį, nukentėjusioji nurodė ikiteisminio tyrimo metu sakiusi tiesą. Teismas neturi pagrindo abejoti pirminiais J. Ma. parodymais, kurie buvo duoti iš karto po įvykio, todėl G. P. pagrįstai inkriminuotas ne mažiau vieno smūgio ranka sudavimas J. Ma..

Dėl G. P. paskirtos bausmės

Apeliaciniame skunde taip pat skundžiama nuosprendžiu už F. ir J. M. nužudymą G. P. paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, prašant paskirti terminuotą laisvės atėmimo bausmę.

Kolegijos nuomone, Šiaulių apygardos teismas, G. P. skirdamas bausmę už F. ir J. M. nužudymą, baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė, todėl švelninti G. P. paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skiriant bausmes už nusikalstamas veikas vadovaujamasi BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtimi bei BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, kitomis BK nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis. BK 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Šiaulių apygardos teismas nustatė dvi G. P. atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe bei apsvaigus nuo alkoholio bei kitų psichiką veikiančių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai). Aukščiau jau buvo aptarta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. P. ir R. J. veikė bendrininkų grupe. Taip pat byloje yra pakankamai duomenų pripažinti, kad nusikaltimo padarymo metu G. P. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir kitų medžiagų, šiuo atveju raminamųjų vaistų. G. P. ir R. J. pripažino nusikaltimo dieną nuo ryto vartoję alkoholinius gėrimus bei keletą valandų iki išvažiavimo į (duomenys neskelbtini) kaimą kartu su alkoholiu vartoję šių vaistų. Nors G. P. teigė, kad nusikaltimo metu nebuvo apsvaigęs, tačiau tokius jo parodymus paneigė E. M., kuri parodė, jog važiuojant į nusikaltimo vietą tiek G. P., tiek R. J. buvo keistai ramūs, atrodė apsvaigę. Be to, R. J. taip pat pripažino, kad apsvaigimas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, jog G. P. dėl apsvaigimo veikos padarymo metu nesugebėjo kritiškai vertinti savo veiksmų.

Epizode dėl F. ir J. M. nužudymo G. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad didesnio pavojingumo laipsnio paprastai pripažįstamas toks nužudymas, kuris padaromas intensyviai naudojant smurtą prieš nukentėjusįjį, panaudojant įrankius, veikiant tiesiogine apibrėžta tyčia ir pan. Nužudymų, kvalifikuojamų pagal BK 129 straipsnio 2 dalį, didesnį pavojingumo laipsnį rodo kelių jį kvalifikuojančių požymių nustatymas. Vertindami kaltininko asmenybę teismai turi įvertinti ne tik aplinkybes, apibūdinančias kaltininką iki nužudymo padarymo (ankstesni teistumai, administracinės nuobaudos, vertybinė orientacija ir kt.), bet ir aplinkybes, apibūdinančias kaltininko elgesį nužudymo darymo metu bei po jo padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452/2012).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuodamas griežčiausios sankcijoje numatytos bausmės paskyrimą išsamiai aptarė G. P. asmenybę bei padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. G. P. iki nusikaltimo padarymo buvo teistas devynis kartus, dar vienas apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu priimtas jau po nusikaltimo padarymo, praktiškai visi ankstesni teistumai buvo už nusikaltimus nuosavybei, baustas administracine tvarka, skundžiamu nuosprendžiu nuteistas dėl labai sunkaus netiesiogine tyčia ir trijų sunkių tiesiogine tyčia padarytų nusikaltimų, G. P. nusikalto neišnykus teistumui. F. ir J. M. nužudyti itin žiauriai, iš savanaudiškų paskatų, prieš nužudytuosius buvo intensyviai smurtaujama nepaisant jų senyvo amžiaus, negalėjimo veiksmingiau pasipriešinti nuteistiesiems. Išdėstytos aplinkybės rodo G. P. didelį pavojingumą visuomenei, cinišką požiūrį į įstatymo saugomas vertybes, apibūdiną jį kaip linkusį nesilaikyti visuotinai priimtų elgesio normų.

Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, darytina išvada, jog G. P. už F. ir J. M. nužudymą paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Šiuo atveju šeiminė G. P. padėtis nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtos bausmės.

G. P. gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog esant iš esmės analogiškoms nuteistųjų asmenybes charakterizuojančioms aplinkybėms R. J. buvo paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė, kai G. P. – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pažymėtina, kad R. J. buvo nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kas ir lėmė terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimą R. J., tuo tarpu F. ir J. M. nužudymo epizode G. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, todėl Šiaulių apygardos teismas pagrįstai nuteistiesiems paskyrė nevienodas bausmes.

Dėl kitų klausimų

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo gautas nuteistosios E. M. prašymas dėl jai paskirtos kardomosios priemonės – užstato panaikinimo. Skundžiamu nuosprendžiu E. M. kardomoji priemonė – 10 000 Lt dydžio užstatas palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, nurodyta užstatą grąžinti. Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka ir įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, nėra pagrindo pakartotinai spręsti dėl E. M. paskirtos kardomosios priemonės – užstato panaikinimo ir sumokėtos užstato sumos grąžinimo, kadangi šie klausimai išspręsti skundžiamame nuosprendyje.

Z. G. apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeistos jos teisės į gynybą neleidžiant pasidaryti teismo posėdžių garso įrašų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 261 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog teisiamojo posėdžio garso įrašas pridedamas prie teisiamojo posėdžio protokolo ir yra sudedamoji teisiamojo posėdžio protokolo dalis, nagrinėjimo teisme dalyviai turi teisę susipažinti su teisiamojo posėdžio garso įrašu ir daryti jo kopijas, įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d., tuo tarpu Šiaulių apygardos teisme baudžiamoji byla baigta nagrinėti 2013 m. gruodžio 31 d., bylos nagrinėjimo metu galiojusioje BPK 261 straipsnio redakcijoje nebuvo nustatyta, kad garso įrašas yra sudėtinė teismo posėdžio protokolo dalis, taip pat nebuvo numatyta proceso dalyvių teisė susipažinti su teismo posėdžio garso įrašu, todėl pirmosios instancijos teismas netenkindamas Z. G. prašymų leisti pasidaryti teismo posėdžio garso įrašų kopijas nei jos teisės į gynybą, nei BPK nuostatų nepažeidė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 3, 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu, 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 14 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl Z. G. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį bei šioje dalyje priimti naują nuosprendį: išteisinti Z. G. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl plėšimo iš F. ir J. M. aplinkybę, jog Z. G. padėjo padaryti nusikaltimą.

Patikslinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėl F. ir J. M. nužudymo nurodytus Z. G. vairuoto automobilio VW Passat valstybinius numerius, nustatant, kad automobilio VW Passat valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini).

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl plėšimo iš R. K. ir J. Ma. aplinkybę, jog G. P. koja sudavė R. K. ne mažiau du kartus į galvos ir krūtinės sritį.

Atmesti nukentėjusiųjų V. M., V. Z. ir D. L. civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Z. G..

Nukentėjusiesiems V. M., V. Z. ir D. L. solidariai iš nuteistųjų G. P., R. J. ir E. M. priteisti 980 Lt už plėšimo metu užvaldytą F. ir J. M. turtą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.