Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės, Neringos Švedienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. V. ieškinį atsakovui M. L. dėl avanso priteisimo, trečiasis asmuo – J. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2) Teismas nevertino tokių aplinkybių, jog preliminarinė sutartis, kuriai pagal įstatymą keliamas tik rašytinės formos reikalavimas, ieškovo iniciatyva buvo sudaryta pas notarą. Ieškovas yra patyręs nekilnojamojo turto rinkoje asmuo, sudaręs ne vieną nekilnojamojo daikto perleidimo sandorį, kvalifikuota teisininkė, notarė S. K., negali nežinoti tokių teisinių aplinkybių, jog pinigai yra daiktai ir tiek ieškovas, tiek notarė tokioje situacijoje kaip kvalifikuota teisininkė, jei būtų iš karto perduoti pinigai atsakovui, aptartų padarytus avansinius mokėjimus atskiru priėmimo-perdavimo aktu arba konkrečią sąlygą apie pinigų priėmimą-perdavimą įtrauktų į preliminarinę sutartį. Priešingai, preliminarios sutarties 3.2 punkte pavartotas žodžių junginys, jog „būsimas pirkėjas šios sutarties sudarymo dieną perduoda“ patvirtina ir įrodo atsakovo priešinį argumentą (faktą), jog pinigai nebuvo perduoti sutarties pasirašymo metu (esamojo laiko ir formuluotės išaiškinimus yra pateikęs Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. vasario 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-85/2008), o turėjo ir galėjo būti perduoti visą preliminarios sutarties pasirašymo dieną. Pinigai arba rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai laikomi perduotais nuo daiktų perdavimo momento, o ne nuo sutarties pasirašymo momento. Teismas nevertino tų aplinkybių, kad atsakovas yra jauno amžiaus ir neturi jokios nekilnojamojo turto perleidimo sandorių sudarymo patirties, todėl teisme net negalėjo paaiškinti, kaip jis suvokė pasirašytos sutarties sąlygas, t.y. kada jam turėjo ir galėjo būti sumokėti pinigai, nurodė kad pasitikėjo savo artimaisiais, tačiau minėti asmenys – atsakovo močiutė R. R. ir dėdė A. R. – nedalyvavo sandorio pasirašymo metu bei nematė nei pačių pinigų, nei jų perdavimo fakto. Teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas ieškovo ir trečiojo asmens buvo apgautas notarės akivaizdoje. Pinigų niekas jam tiesiogiai neperdavė ir jo akivaizdoje net neperskaičiavo, taigi, net neaišku kokia pinigų suma buvo perduota trečiajam asmeniui (nes preliminarios sutarties pasirašymo dieną – ieškovo banko sąskaitoje pinigų nėra ir nebuvo išimta). Teismas daro išvadą, jog pinigai buvo perduoti atsakovui, grįsdamas tik prielaidomis ir netinkamu sutarties sąlygos išaiškinimu, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu. Tačiau CPK 177 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (pinigų priėmimo-perdavimo aktu), negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis, nes pinigai yra daiktai, kurių tinkamą perdavimą atsakovui, siekdamas prisiteisti jų grąžinimą, pirmiausia turi įrodyti pats ieškovas. Tik įrodžius faktą, jog pinigai buvo perduoti atsakovui, atsiranda atsakovui pareiga juos grąžinti, t.y. pirmiausia ieškovas turi įrodyti savo ieškinio pagrindą ir dalyką.

3) Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nepakankamas šalių bendradarbiavimas neįrodo aplinkybės, jog pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės, bei neįrodo, kad ieškovas nepagrįstai atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje šalių veiksmai negali būti laikomi atsisakymu ar vengimu sudaryti pagrindinę sutartį. Absoliutus pirkėjo (ieškovo) neveikimas ikisutartiniuose santykiuose negali būti teismo pripažintas tik „nepakankamu šalies bendradarbiavimu“. Teismas nevertino tų aplinkybių, jog ieškovas, prieš pasirašydamas preliminarią sutartį, net neapžiūrėjo žemės sklypo, nė karto net nebandė inicijuoti pagrindinės sutarties pasirašymo (nesikreipė į notarą, nepranešė kitai šaliai), nesitarė dėl pagrindinės sutarties pasirašymo, t.y. kur ir kada bus pasirašyta sutartis, pratęsiant sutarties pasirašymo terminą, nors pratęsimo terminas buvo numatytas trumpas – tik šešios dienos. Nesutiktina su teismo išvada, kad ieškovas turimos sudaryti pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo laikotarpiu turėjo pakankamai piniginių lėšų jos tinkamam įvykdymui, nes 2014 m. spalio 1 d. iš asmeninės banko sąskaitos ieškovas nuima tik 16 000 Lt, o galutinis likutis sudaro 16 800 Lt, t.y. 35 000 Lt sumos, reikalingos pagrindinio sandorio sudarymui ieškovas neturi. Teismas, iš esmės remdamasis tik vienašališkais ieškovo paaiškinimais, daro prielaidomis grįstą išvadą, kad ieškovui „patogiau turėti grynuosius pinigus, kuriuos jis laiko seife“ ir jų ieškovas turi pakankamai. Tačiau ieškovas tokių aplinkybių neįrodė. Teismas nevertino itin svarbios aplinkybės, kad tik pasibaigus sutartiniams santykiams, ieškovas tapo aktyviu – pateikė 2014 m. spalio 14 d. pretenziją dėl pinigų grąžinimo, kreipėsi į teismą. Visi pirma aptarti ieškovo konkliudentiniai veiksmai akivaizdžiai patvirtina, jog jis net neketino pirkti atsakovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ir sudaryti pagrindinės sutarties, vedė derybas nesąžiningai, o tai leidžia daryti labiau tikėtiną nei netikėtiną išvadą, kad ieškovas apgavo nepatyrusį atsakovą ir iš viso neperdavė jam pinigų, numatytų preliminarios sutarties 3.2.punkte. Be to, šalys preliminariojoje sutartyje susitarė, kad pirkėjo perduodama suma – 15 000 Lt, jam atsisakius ar vengiant sudaryti sutartį, liks pardavėjui kaip nuostolių kompensacija. Aptartu atveju, akivaizdu, kad ieškovas turi atsakyti už preliminariosios sutarties pažeidimo pasekmes, nes neįrodė, jog savo veiksmais siekė išvengti prisiimto įsipareigojimo už ikisutartinių prievolių nevykdymą pagal sutarties 6.2.punktą.

Ieškovas S. V. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą nesutinka su skundu, prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, jog preliminarios sutarties 7.4 punktas numatė, kad ši sutartis gali būti pakeista, nutraukta ar papildyta tik notariškai patvirtintu šalių susitarimu. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti pasirašyta ne vėliau, kaip iki 2014 m. spalio 1 d., o atsakovo atstovų atlikti vėlesni sutarties pasirašymo organizavimo veiksmai buvo atlikti po preliminarios sutarties termino pabaigos. Pinigų perdavimą atsakovui patvirtina: 2014 m. rugsėjo 10 d. preliminarios sutarties 3.2 punktas, preliminarioje sutartyje vartojama sąvoka “perduoda” aiškiai leidžia identifikuoti, kad pinigų perdavimas vykdomas sutarties pasirašymo metu (priešingu atveju būtų nurodyta, kad pirkėjas tik įsipareigoja perduoti), pats atsakovas 2015 m. birželio 11 d. posėdyje patvirtino, kad pinigai buvo perduodami notarinio preliminarios sutarties pasirašymo metu, tik kad ne jis juos paėmė, o trečiasis asmuo. Antstolio 2015 m. birželio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta trečiojo asmens SMS žinutė A. R., kad trečiasis asmuo grąžins ieškovui pinigus taip pat patvirtina, kad pinigus ieškovas realiai mokėjo. Versija apie pinigų negavimą atsirado tik pirmame teismo posėdyje. Nei atsiliepime, nei kituose procesiniuose dokumentuose apie pinigų negavimą nieko nebuvo nurodyta Preliminari sutartis nenumatė, kas turi organizuoti pagrindinės sutarties pasirašymą, tačiau 2015 m. birželio 11 d. teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad sutarties pasirašymą turėjo organizuoti jo šeima, taip pat tokia išvada seka ir iš R. R. atliktų veiksmų, kuomet 2014 m. spalio mėnesį ji ne kartą kreipėsi į notarą dėl sutarties sudarymo. Tai patvirtina, kad pardavėjo pusė manė, kad būtent ji turi organizuoti sutarties pasirašymą. Duomenų, kad tiek iki 2014 m. spalio 1 dienos, tiek ir vėliau, kokia nors forma atsakovas (ar jo vardu veikę kiti asmenys) informavo ieškovą apie numatomą pagrindinės sutarties pasirašymo laiką, nepateikta. Tiek R. R., tiek ir A. R. yra gerai žinomi Vilniaus notarai, t.y. teisės profesionalai ir jiems turėjo būti puikiai žinoma, kaip paprastai informuojamos šalys apie sutarties pasirašymo laiką. Tad tai, kad yra pateikti notaro surašyti liudijimai apie sandorio šalies neatvykimą, neįrodo, kad neatvykusi sandorio šalis buvo tinkamai informuota apie sandorio laiką, vietą ir sąmoningai ignoravo sutarties pasirašymą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl pardavėjo pareigos grąžinti jam pagal preliminarią sutartį perduotus pinigus, užtikrinančius prievolės sudaryti žemės pirkimo-pardavimo sutartį įvykdymą, dėl faktinio pinigų perdavimo bei dėl kurios sutarties šalies kaltės pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta.

Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovu 2014 m. rugsėjo 10 d. sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo iki 2014 m. spalio 1 d. parduoti ieškovui 0.8710 ha (871 kv.m.) ploto žemės sklypo dalį ir 0.3000 ha (3000 kv.m.) ploto žemės sklypo dalį, o ieškovas įsipareigojo iki nurodyto termino nupirkti daiktą šios sutarties pagrindu sudarant daikto pirkimo-pardavimo sutartį (sutarties 2.1 punktas.) (t. I, b.l. 17-19). Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis per preliminarioje sutartyje nustatytą terminą nebuvo sudaryta, todėl ieškovas pareikalavo iš atsakovo grąžinti šios sutarties sudarymo užtikrinimui perduotus 15 000 Lt (4 344,30 Eur).

Pagal CK 6.183 straipsnio 1 dalį rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Šio straipsnio 2 dalis nustato, jog viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teise remtis šio straipsnio 1 dalyje numatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu. Pagal šio straipsnio 3 dalį notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine forma. Cituojamo straipsnio 3 dalyje nėra jokios nuorodos į galimą analogišką 2 dalyje nustatytos taisyklės taikymą, visos 6.183 straipsnio dalys nuosekliai išdėstytos viena po kitos, o 1 ir 2 dalyje yra kalbama tik apie rašytinę, o ne notaro patvirtintą, sutartį. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog 6.183 straipsnio 3 dalies norma yra specialioji, ir 2 dalyje nustatyta taisyklė gali būti taikoma tik raštu sudarytai, bet ne notaro patvirtintai, sutarčiai.

Nagrinėjamoje byloje preliminarioji sutartis buvo patvirtinta notarės S. K.. Pagal sutarties 7.4 punktą ši sutartis gali būti pakeista, nutraukta ar papildyta tik notariškai patvirtintu šalių susitarimu. Sutarties paskutiniame lape šalys ranka prirašė, jog 2014 m. spalio 1 d. ši sutartis pratęsiama iki 2014 m. spalio 6 d. ir abi pasirašė (t. I, b.l. 149). Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Taigi, pačios sutarties šalys nustatė taisyklę, jog preliminarioji sutartis galės būti pakeista tik notariškai šalių patvirtintu susitarimu. Todėl pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sutarties šalys savo elgesiu pagal CK 6.183 straipsnio 3 dalį negalėjo pakeisti sutarties 7.4 punkto išlygos, todėl rašytinis šalių susitarimas dėl preliminariosios sutarties sąlygų pakeitimo nesukėlė teisinių pasekmių, o preliminarioji sutartis galiojo iki 2014 m. spalio 1 d. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo, jokių aplinkybių bei teisinių argumentų, kodėl šios skundžiamo sprendimo išvados galėtų būti pripažįstamos nepagrįstomis bei neteisėtomis. Pažymėtina, jog teismo išvada dėl preliminariosios sutarties pasibaigimo 2014 m. spalio 1 d. nebuvo vienintelis ir pagrindinis argumentas, dėl kurio teismas pripažino, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl pardavėjo kaltės.

Preliminariosios sutarties 3.2 punkte nurodyta, jog „būsimasis pirkėjas šios sutarties sudarymo dieną perduoda ketinamo parduoti daikto savininkui 15 000 Lt pinigų sumą grynaisiais pinigais, kuri skiriama organizacinio pobūdžio ir kitų klausimų sprendimui, pasirengimui sudaryti pagrindinę daikto pirkimo-pardavimo sutartį bei šioje sutartyje numatytų įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti“. Pažymėtina, kad nei preliminariąją sutartį, nei susitarimą dėl rankpinigių reglamentuojančios CK normos įsakmiai nenustato, kad pinigų perdavimas turi būti užfiksuotas pinigų priėmimo-perdavimo aktu. Atsakovas pirmos instancijos teismo išvadas dėl sutarties 3.2 punkte pavartoto žodžio „perduoda“ įrodomosios reikšmės ginčija, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-85/2008 pateiktais išaiškinimais. Tačiau minėtoje nutartyje buvo nagrinėjamas pinigų perdavimo pagal paskolos sutartį faktas. Be to, aptariamoje nutartyje teismas kaip tik pažymėjo, jog sutarties turinys, kai teigiama, kad paskolos davėjas paskolą ,,suteikia“, t.y. paskolos suteikimas nurodytas esamuoju laiku, įrodo, kad pinigai pagal sudarytą paskolos sutartį buvo perduoti šios sutarties sudarymo metu, t.y. paskolos sutartis sudaryta ir paskolos dalykas perduotas vienu metu. Taigi, byloje esanti paskolos sutartis, kurią pateikė ieškovas, yra tiesioginis įrodymas, patvirtinantis pinigų perdavimo pagal šią sutartį faktą. Tokiu būdu, atsakovas, kaip paskolos gavėjas, ginčydamas paskolos sutartį tuo pagrindu, kad jis pinigų iš tiesų negavęs, tinkamais ir leistinais įrodymais privalėjo įrodyti savo tokį teiginį, t.y. paneigti paskolos sutarties 1.1 punkto teiginį apie paskolos dalyko – pinigų sumos – suteikimą, t.y. pinigų perdavimą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-85/2008). Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, "<...> pinigus gavau <...>", "<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo-priėmimo aktas"), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193-6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas "<...> pasiskolinau <...>", "<...> skolinuosi <...>", gali jomis remdamasis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą. Išvadą dėl tokių sąlygų vertinimo tik kaip atitinkamo ketinimo arba tik įsipareigojimo ateityje perduoti paskolos dalyką gali lemti byloje surinktų įrodymų visetas. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). (LAT 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Nagrinėjamoje byloje ginčo objektu yra faktinis pinigų sumos perdavimas pagal preliminariąją sutartį, o ne pagal paskolos sutartį. Tačiau pripažintina, kad aukščiau kasacinio teismo aptartų pinigų perdavimo ar neperdavimo pagal sutartį fakto įrodinėjimo taisyklių principus galima taikyti ir šios bylos šalių teisiniams santykiams. Pirmos instancijos teismas aplinkybę, jog ieškovas perdavė pinigus atsakovui, pripažino įrodyta ne tik aiškindamas sutarties 3.2 punkte nurodyto žodžio „perduoda“ reikšmę, tačiau ir detaliai analizuodamas šalių, jų atstovų paaiškinimus, liudytojų parodymus. Pats atsakovas pripažino, kad ieškovas notarės akivaizdoje perdavė pinigus trečiajam asmeniui. Bylos šalių ir atsakovo atstovų paaiškinimai patvirtina, kad trečiasis asmuo tarpininkavo sudarant sutartį, jį pažinojo bei telefonu su juo bendraudavo atsakovo atstovas A. R.. Šią aplinkybę patvirtina ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuota, jog trečiasis asmuo 2014 m. lapkričio 26 d. SMS žinute atsakovo atstovui nurodė, jog su ieškovu pats atsiskaitys ir jis anuliuos sutartį (t. I, b.l. 171-176). Todėl pripažintina, kad ieškovas pinigus preliminarios sutarties sudarymo metu perdavė, o atsakovo ir trečiojo asmens santykiai nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad preliminarios sutarties pasirašymo dieną ieškovo banko sąskaitoje nebuvo pinigų, taip pat jie nebuvo išimti, nepaneigia aplinkybės, kad 15 000 Lt ieškovas galėjo turėti. Ieškovo pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog rugpjūčio gale nuo 15 iki 22 d. ieškovas dalimis išėmė 26 000 Lt grynųjų pinigų sumą (t. I, b.l. 200-201). Todėl tikėtina, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. ieškovas galėjo turėti 15 000 Lt sumą.

Pagal sutarties 6.1 punktą šalys susitarė, kad jeigu nuo šios sutarties sudarymo momento iki daikto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momento ketinamo parduoti daikto savininkas šioje sutartyje aptartomis sąlygomis atsisakys parduoti minėtą daiktą, tai būsimasis pirkėjas turi teisę šią sutartį nutraukti, o ketinamo parduoti daikto savininkas privalo grąžinti būsimajam pirkėjui šios sutarties 3.2 punkte nurodytus pinigus ir atlyginti dėl šios sutarties nevykdymo būsimojo pirkėjo patirtus nuostolius. Pagal sutarties 6.2 punktą, jeigu būsimasis pirkėjas atsisakys nupirkti daiktą iki nurodyto termino, tai ketinamo parduoti daikto savininkas turi teisę šią sutartį nutraukti ir negrąžinti šios sutarties 3.2 punkte nurodytos pinigų sumos, kaip baudos už būsimojo pirkėjo atsisakymą ar vengimą sudaryti pagrindinę daikto pirkimo-pardavimo sutartį, o būsimasis pirkėjas privalo atlyginti dėl šios sutarties nevykdymo ketinamo parduoti daikto savininko patirtus nuostolius.

Byloje esantys duomenys, o ir pačių šalių paaiškinimai patvirtina, kad iki preliminarioje sutartyje nustatyto termino, tai yra iki 2014 m. spalio 1 d. pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Nors šalys raštu susitarė pratęsti sutarties sudarymo terminą iki 2014 m. spalio 6 d., tačiau ir iki nurodyto termino žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis taip pat nebuvo sudaryta. Pažymėtina, kad du notarės liudijimai apie ieškovo neatvykimą į notarų biurą yra sudaryti 2014 m. spalio 3 d. ir 6 d., kiti yra išduoti 2014 m. spalio 14 d. ir 31 d. Tačiau ieškovas jau 2014 m. spalio 14 d. pateikė atsakovui pretenziją dėl neįvykdytos preliminarios sutarties, kurioje nurodė, jog sutinka su sutarties sudarymo termino pratęsimu iki spalio 6 d., tačiau ir šiuo terminu sutarties nesudarius, prašo grąžinti 15 000 Lt avansą ir informuoja, kad dar sutiktų sudaryti ir pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį (t. I, b.l. 28). Aplinkybė, jog tą pačią dieną, kada atsakovo atstovė yra paskyrusi sutarties sudarymo laiką, ieškovas rašo pretenziją atsakovui dėl sutarties sąlygų nevykdymo, kelia pagrįstų abejonių dėl tinkamo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pas notarą organizavimo. Pagal preliminarios sutarties 3.2 punkto sąlygas 15 000 Lt suma buvo perduota atsakovui taip pat ir organizacinio pobūdžio ir kitų klausimų sprendimui, pasirengimui sudaryti pagrindinę daikto pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl pripažintina, kad atsakovas turėjo pareigą tinkamai organizuoti sutarties sudarymą bei tinkamai pranešti ieškovui apie pas notarą paskirtą laiką. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas siekė parduoti kitą dalį žemės sklypo ir UAB „Vilniaus banga“, tačiau šis sandoris taip pat nebuvo sudarytas. Aplinkybė, jog visuose teismui pateiktuose keturiuose notaro patvirtintuose liudijimuose nurodyta, kad visais šiais kartais į notaro biurą sutarties sudaryti neatvyko ir UAB „Vilniaus banga“ atstovas, kelia abejonių ne tik atsakovo tinkamu sutarties sudarymo organizavimu bei pranešimu kitoms sutarties šalims, bet taip pat ir realiu ketinimu iš tikrųjų parduoti susitartą žemės sklypą. Kadangi atsakovas nepateikė duomenų, jog visus keturis kartus tinkamai informavo ieškovą apie sutarties sudarymo vietą ir laiką, pripažintina, kad atsakovas neįrodė pirkėjo nesąžiningumo ir kaltės dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo.

Pagal sutarties 3.1 punktą abu žemės sklypai turėjo būti parduoti už 50 000 Lt kainą. Ieškovo sąskaitos išrašas patvirtina, kad 2014 m. spalio 2 d. ieškovui buvo grąžinta 116 489,40 Lt paskola (t. I, b.l. 203), taigi jis turėjo reikiamą pinigų sumą įsigyti žemės sklypus. Pripažintina, kad atsakovas neįrodė, jog pagrindinė sutartis buvo sudaryta ne dėl jo paties, o dėl ieškovo kaltės.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.