Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. kovo 21 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjui A. F. vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punktu 2018 m. sausio 31 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, jis galiojo iki 2023 m. sausio 31 d.

Migracijos departamentas 2023 m. sausio 16 d. gavo VSD raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad, VSD nuomone, jei užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10-tą klausimą ir (arba) į atsakydamas į 11-tą klausimą nurodo, kad Krymas priklauso (duomenys neskelbtini), jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

2023 m. sausio 20 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Pildydamas Migracijos departamento pateiktą klausimyną pareiškėjas, atsakydamas į 11-tą klausimą („Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas, pažymėkite savo atsakymą“), pažymėjo, kad Krymas priklauso (duomenys neskelbtini).

2023 m. kovo 21 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S32729, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui A. F. išduotas leidimas nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 dalis – kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, o šis ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Pagal Tvarkos aprašo 85¹ straipsnį (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. lapkričio 19 d.), Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsienietis Aprašo 74.6 papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, per MIGRIS išsiunčia paklausimą Valstybės saugumo departamentui, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės valstybės saugumui, ir siųsdamas šį paklausimą nurodo, kad užsienietis Aprašo 74.6 papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui.

Tvarkos aprašo 105 punktas nustato, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodo, kad jis rėmėsi kompetentingos institucijos išvada ir kad Įstatymas nenustato galimybės jam tokia išvada nesiremti.

Tačiau nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas į VSD su individualiu paklausimu dėl pareiškėjo nesikreipė, individualios išvados apie pareiškėjo A. F. keliamą grėsmę Lietuvos saugumui nėra gavęs. Priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi 2023 m. sausio 16 d. VSD raštu ir jame pateikta informacija, kad visi užsieniečiai, atsakę, kad Krymas, jų nuomone, priklauso Rusijai, deklaruoja paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, ir taip jų gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ji turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).

Byloje nustatyta, jog nurodytame klausimyne pareiškėjas pažymėjo, kad karinę tarnybą atliko (duomenys neskelbtini) metais – dirbo (duomenys neskelbtini), tačiau neturėjo kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis, nepalaiko ryšių su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybės institucijose, neturi ryšių su žvalgybos ir saugumo tarnybomis, o į klausimą „Ar pritariate R. F. vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ atsakė neigiamai.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, klausimyne suformuluotas ginčo klausimas ją pildantiems asmenims gali sukelti tam tikrų abejonių dėl jo turinio aiškumo. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas šiuo metu yra pakeitęs klausimo formuluotę ir klausimas skamba taip: „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“ Iš į bylą pateikto 2023 m. gegužės 25 d. Migracijos departamento pokalbio su pareiškėju telefonu stenogramos matyti, kad per pokalbį pareiškėjas nurodė, kad de facto Krymas yra kaip ir Rusijos, tačiau de jure – Ukrainos.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas pildydamas klausimyną aiškiai nurodė, kad nepritaria (duomenys neskelbtini) vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, tačiau vertinant pareiškėjo grėsmę šis klausimas nebebuvo analizuojamas nei atsakovo, nei VSD. Teismas nepritaria atsakovo atsiliepime nurodytam argumentui, kad net ir klausimyne neigiamai atsakius į tai, ar asmuo pritaria kariniams veiksmams Ukrainoje, būtent klausimas dėl Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijai leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo gyventi Lietuvoje prašančio asmens pažiūras. Minėto klausimo formuluotė „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ reiškia – kaip asmuo mano, kokia yra jo asmeninė pozicija, kokios valstybės dalis yra Krymas. Atsakovas šių teiginių nepagrindė.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Pažymėtina, jog, nenustačius konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina akivaizdžiai formalia.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Sąjungos teisės aktai ir EŽTT praktika reikalauja deramai atsižvelgti į šeimos santykių pobūdį, įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.

2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą. Direktyvos 6 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali atmesti prašymą šeimos nariams atvykti ir gyventi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos interesų (1 dalis). Priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė apsvarsto, be 17 straipsnio, šeimos nario padaryto nusikaltimo viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui sunkumą ar rūšį arba tokio asmens keliamus pavojus (OL L 251, 2003 10 3, p. 0012–0018).

Sutiktina su atsakovo argumentais, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti. Tai yra ne kartą akcentuota ir LVAT formuojamoje praktikoje (pvz., 2020 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3185-1062/2020). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019, nutartį administracinėje byloje Nr. 2020 m. vasario 18 d. Nr. eA-3185-1062/2020).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje ir nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, kuri gali būti ribojama.

Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, turi sūnų, gimusį (duomenys neskelbtini), kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjo dukra, gimusi (duomenys neskelbtini), neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, nes (duomenys neskelbtini) įgijo kitos valstybės pilietybę. Pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvoje deklaruota nuo (duomenys neskelbtini) metų, Migracijos departamento duomenimis, nuo (duomenys neskelbtini) m. pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikoje ir jam buvo mokamos draudžiamos pajamos.

Teismas atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamento Sprendime šios aplinkybės nurodytos kaip nustatytos, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, Migracijos departamentas šių aplinkybių proporcingumo aspektu nevertino.

Teismo įsitikinimu, sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo asmeniui, kuris ne tik ilgą laiką gyveno (-a) Lietuvos Respublikoje, turi šeimą, turi ypač skausmingas pasekmes, todėl toks sprendimas turi būti argumentuotas ir motyvuotas, proporcingas bei adekvatus.

Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad Migracijos departamentas vertino tai, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) metų gyvendamas Lietuvoje nesikreipė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir į Migracijos departamento pateiktus klausimus atsakymus pateikė ne valstybine, o (duomenys neskelbtini), tai, Migracijos departamento nuomone, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, stokojantį pagarbos valstybinei kalbai, valstybės institucijai ir Lietuvos Respublikai. Teismas su tokiu Migracijos departamento vertinimu nesutinka, kadangi jis yra nepagrįstas.

LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) valstybės saugumui, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.

Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų bendro pobūdžio VSD išvados tiesiog perkelti į Sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar yra pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą nuolat gyventi.

Teismui taip pat kelia abejonių atsakovo atstovės teismo posėdyje išreikšta pozicija, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi panaikintas pagrįstai dėl jo keliamos grėsmės, tačiau jis gali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nes leidimas laikinai gyventi pareiškėjui suteiks mažiau teisių.

Teismas atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, o šis ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir VAĮ reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Ginčo atveju teismas konstatuoja, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko. Į Sprendimą buvo perkeltas 2023 m. sausio 16 d. VSD raštas, kad VSD nuomone, jei užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10-tą klausimą ir (arba) į 11-tą klausimą ir nurodo, kad Krymas priklauso (duomenys neskelbtini), jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, ir šių užsieniečių gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Tačiau pareiškėjas prašymo dėl išlaidų atlyginimo ir jas pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. F. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 23S32729, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo A. F. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.