Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2015-01-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-139-150/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2014-05-09Klaipėdos apygardos teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2015-01-13Lietuvos apeliacinis teismas
  3. KasacijaNutartis · 2015-07-02Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2015-01-13
Bylos Nr.
1A-139-150/2015
Teisminio proceso Nr.
1-30-1-00135-2010-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Linas Žukauskas, Valdimaras Bavėjanas, Rūta Mickevičienė (pran.)
Nuteistasis
D. S., E. K.
Civilinis ieškovas
UAB „F (duomenys pakeisti)“
Advokatai
Alius Galminas, Regimantas Špelveris
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-139-150/2015Proceso Nr. 1-30-1-00135-2010-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.1; 2.1.7.4. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teisėjų Valdimaro Bavėjano ir Lino Žukausko,sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorei Vitalijai Songailienei,nuteistajai D. S.,gynėjams advokatams Aliui Galminui ir Žilvinui Mišeikiui,civilinio ieškovo UAB „F (duomenys pakeisti)“ atstovui advokatui Regimantui Špelveriui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. K. ir D. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. K. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda.

D. S. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista 70 MGL (9 100 Lt) dydžio bauda.

Iš E. K. ir D. S. priteista atlyginti UAB “F“ atitinkamai 700 Lt ir 17 630 Lt turtinę žalą.

Šiuo nuosprendžiu D. M. išteisinta iš kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikaltimą, tačiau nuosprendis dėl jos apeliacine tvarka neskundžiamas.

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu iš D. S. priteista atlyginti UAB “F“ 15 461,94 Lt turtinę žalą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteista už tai, kad ji pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą turtą, t. y. E. K., dirbdama pagal 2008 m. spalio 9 d. darbo sutartį Nr. 65 UAB “F“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, priklausančioje neapmuitinamų prekių parduotuvėje, adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, kasininke-pardavėja, būdama 2008 m. spalio 29 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartimi materialiai atsakinga už grynųjų pinigų laikymą, tvarkymą ir saugojimą, pasirašytinai supažindinta su 2009 m. vasario 2 d. UAB “F“ direktorės D. K. įsakymu Nr. 03 „Dėl pinigų inkasavimo tvarkos“, pažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 patvirtinto „Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos“ aprašo III dalies 20 punkto reikalavimus, kad „Kasos aparato duomenys apie priimtų ir inkasuotų grynųjų pinigų sumas turi sutapti su kasos operacijų žurnale įrašytomis sumomis, o šiame žurnale nurodyta inkasuota suma-su kasos pajamų orderiuose įrašyta arba inkasatorių inkasuota suma. <...>. Iki inkasavimo dalis pinigų saugumo sumetimais pagal kasos aparatu išspausdintą kasos aparato kvitą, kuriame pažymima apie grynųjų pinigų išėmimą, gali būti perkelta į tam skirtą vietą, įrengtą kasos operacijų, atlikimo vietoje arba gretimoje patalpoje, kurioje grynieji pinigai kartu su kasos aparato kvitu, kuriame nurodyta pinigų išėmimo suma, saugomi iki inkasavimo“, ir nesilaikydama 2009 m. vasario 2 d. UAB “F“ direktorės D. K. įsakymo Nr. 03 „Dėl pinigų inkasavimo tvarkos“ reikalavimų, kad „pardavėjas kasininkas iki inkasavimo dalį pinigų saugumo sumetimais pagal kasos aparatu išspausdintą kasos aparato kvitą, kuriame pažymima apie grynųjų pinigų išėmimo sumą, perkelia į tam skirtą vietą, kurioje pinigai kartu su kasos aparato kvitu, kuriame nurodyta pinigų išėmimo suma, saugomi iki inkasavimo. Kasininkas perkeldamas pinigus iš kasos į tam skirtą vietą užpildo pinigų išėmimo- inkasavimo žurnalą“, t. y. laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 24 d. iki 2010 m. sausio 31 d. perkeldama pinigus iš kasos į tam skirtą vietą (seifą), sąmoningai nepildė pinigų išėmimo-inkasavimo žurnalo, laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 24 d. iki 2010 m. vasario 25 d. perdavė inkasatoriams grynųjų pinigų mažiau negu buvo išimta iš kasos ir nurodyta kasos aparato žurnalo stulpelyje „inkasacija Lt“, taip iš parduotuvės patalpose esančio seifo tyčia pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą UAB “F“ turtą – 700 Lt.

D. S. nuteista už tai, kad ji pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą turtą, t. y. dirbdama pagal 2008 m. rugsėjo 5 d. darbo sutartį Nr. 63 UAB “F“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, priklausiančioje neapmuitinamų prekių parduotuvėje, adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, kasininke-pardavėja, būdama 2008 m. rugsėjo 5 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartimi materialiai atsakinga už grynųjų pinigų laikymą, tvarkymą ir saugojimą, pasirašytinai supažindinta su 2009 m. vasario 2 d. UAB “F“ direktorės D. K. įsakymu Nr. 03 „Dėl pinigų inkasavimo tvarkos“, pažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 patvirtinto „Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos“ aprašo III dalies 20 punkto reikalavimus, kad „Kasos aparato duomenys apie priimtų ir inkasuotų grynųjų pinigų sumas turi sutapti su kasos operacijų žurnale įrašytomis sumomis, o šiame žurnale nurodyta inkasuota suma-su kasos pajamų orderiuose įrašyta arba inkasatorių inkasuota suma.<...>. Iki inkasavimo dalis pinigų saugumo sumetimais pagal kasos aparatu išspausdintą kasos aparato kvitą, kuriame pažymima apie grynųjų pinigų išėmimą, gali būti perkelta į tam skirtą vietą, įrengtą kasos operacijų atlikimo vietoje arba gretimoje patalpoje, kurioje grynieji pinigai kartu su kasos aparato kvitu, kuriame nurodyta pinigų išėmimo suma, saugomi iki inkasavimo“, ir nesilaikydama 2009 m. vasario 2 d. UAB “F“ direktorės D. K. įsakymo Nr. 03 „Dėl pinigų inkasavimo tvarkos“ reikalavimų, kad „pardavėjas kasininkas iki inkasavimo dalį pinigų saugumo sumetimais pagal kasos aparatu išspausdintą kasos aparato kvitą, kuriame pažymima apie grynųjų pinigų išėmimo sumą, perkelia į tam skirtą vietą, kurioje pinigai kartu su kasos aparato kvitu, kuriame nurodyta pinigų išėmimo suma, saugomi iki inkasavimo. Kasininkas perkeldamas pinigus iš kasos į tam skirtą vietą užpildo pinigų išėmimo- inkasavimo žurnalą“, t. y laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 24 d. iki 2010 m. sausio 31 d. perkeldama pinigus iš kasos į tam skirtą vietą (seifą), sąmoningai nepildė pinigų išėmimo-inkasavimo žurnalo, laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 3 d. iki 2010 m. vasario 25 d. perdavė inkasatoriams grynųjų pinigų mažiau negu buvo išimta iš kasos ir nurodyta kasos aparato žurnalo stulpelyje „inkasacija Lt“, taip iš parduotuvės patalpose esančio seifo tyčia pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą UAB “F“ turtą – 17 630 Lt.

Šalies argumentai

Nuteistoji E. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantė teigia, kad jai inkriminuotas nusikaltimas perkvalifikuotas iš BK 183 straipsnio 2 dalies į BK 183 straipsnio 1 dalį pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Šioje byloje teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, savo iniciatyva, nepranešęs apie tai proceso dalyviams, iš esmės pakeitė kaltinime nurodytas faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes. E. K. teigimu, akivaizdu, kad pakeitus jai inkriminuotą nusikaltimą iš didelės vertės turto pasisavinimo į turto pasisavinimą, buvo modifikuota nusikaltimo padarymo aplinkybių ir nuteistosios veiksmų apimtis. Bet kuriuo atveju keičiant kaltinimą iš esmės apribojama kaltinamojo teisė į gynybą, todėl siekiant nepažeisti tokios teisės būtina kaltinamajam ir jo gynėjui duoti pakankamai laiko pasiruošti gynybai dėl pakeisto kaltinimo. Šioje byloje E. K. ir jos gynėjui nebuvo suteikta galimybė pasirinkti tinkamą gynybos taktiką pagal perkvalifikuotą baudžiamojo įstatymo straipsnį. E. K. apeliaciniame skunde cituoja Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, susijusią su asmens teisės į gynybą turinio išaiškinimu, kaltinimo pakeitimo teisme taikymo aspektais, ir apeliantė daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju teismas pažeidė jos teisę į gynybą. Be to, toks teismo veiksmas leidžia abejoti jo nešališkumu, tuo labiau, kad kaltinimas buvo pakeistas tik dviem kaltinamosioms, o dėl trečiajai kaltinamajai pareikšto kaltinimo buvo priimtas priešingas sprendimas.

E. K. apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų, kurie keliami šio procesinio dokumento turiniui. Apeliantė argumentuoja tokį teiginį remdamasi teismų praktika dėl kaltinamojo akto reikšmės baudžiamajame procese, šio procesinio dokumento turinio ypatumų. Pasak E. K., jai įteiktame kaltinamajame akte netiksliai nurodytas nusikaltimo padarymo laikotarpis, t. y. nuo 2008 m. spalio 24 d. iki 2010 m. sausio 31 d., nes nuteistoji pastaruoju laikotarpiu kiekvieną dieną nedirbo UAB “F“ kasinininke-pardavėja. Šiame procesiniame dokumente teigiama, kad E. K. bendrais veiksmais pasisavino 70 480 Lt piniginių lėšų, nors jai nebuvo inkriminuotas bendrininkavimas. Nesant bendrininkavimo, minėta piniginių lėšų suma galėjo būti pasisavinta tik vienos iš kaltinamųjų, todėl negalima taikyti baudžiamąją atsakomybę visoms kaltinamosioms. Be to, remiantis kaltinamuoju aktu, E. K. ne anksčiau kaip 2009 m. vasario 2 d. buvo supažindinta dėl materialinės atsakomybės už grynųjų pinigų laikymą, tvarkymą ir saugojimą, kita vertus, aptariamame procesiniame dokumente toliau nurodyta, kad ji dar nuo 2008 m. spalio 24 d. darė nusikaltimą. Nuteistajai nėra suprantama, kokiu būdu ji galėjo daryti nusikaltimą laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 24 d. iki 2009 m. vasario 2 d., jeigu ji šiuo laikotarpiu nebuvo supažindinta su UAB “F“ direktorės 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 03 „Dėl pinigų inkasavimo tvarkos“. E. K. teigimu, kaltinamajame akte nėra aprašyta, kokiais konkrečiais veiksmais ji pasisavino turtą. Iš šio procesinio dokumento nėra aišku, kokiu būtu nuteistoji galėjo pasisavinti turtą nepildydama pinigų išėmimo inkasavimo žurnalo ir perduodama inkasatoriams mažiau grynųjų pinigų nei užfiksuota kasos aparato žurnale. Kaltinamajame akte neindividualizuota, ar E. K. išimdavo pinigus iš seifo, ar ji kokiais kitais konkrečiais veiksmais įgijo minėtas pinigines lėšas. Be to, šiame procesiniame dokumente nebuvo atskleista apeliantės kaltės forma, lakoniškai nurodant, jog ji veikė tyčia. Minėti kaltinamojo akto trūkumai nesuteikė E. K. visos informacijos, kuo konkrečiai ji yra kaltinama, taip pažeidžiant jos konstitucinę teisę į tinkamą teismo procesą. Teismas priėmė skundžiamą nuosprendį remdamasis kaltinamuoju aktu, turinčiu akivaizdžių trūkumų, kurie nebuvo pašalinti bylą nagrinėjant teisme, ir nepagrįstai negrąžino bylos prokurorei.

Nuteistosios tvirtinimu, jos kaltė padarius BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįsta išimtinai 2010 m. birželio 23 d. specialisto išvada Nr. 4 (0519), kuri šioje byloje nėra patikima, nes joje nurodyta, kad nėra galimybės vienareikšmiškai nustatyti, kiek kiekviena iš įtariamųjų galėjo pasisavinti UAB “F“ turto. Specialistas negalėjo nurodyti, kiek E. K. buvo perduota piniginių lėšų ir kiek nuteistoji pasisavino šių lėšų. Tai reiškia, kad skundžiamas nuosprendis paremtas tik prielaidomis. Teismas nenustatė esminės bylos aplinkybės – piniginių lėšų pasisavinimo, o argumentą, kad E. K. suklastojo dokumentą, grindė tikėtina specialisto išvada. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad seifas, kuriame saugotos piniginės lėšos, buvo įrengtas tualete, į kurį galėjo patekti bet kuris bendrovės darbuotojas ir pasisavinti šias lėšas. Byloje nebuvo aiškintasi, kas iš bendrovės darbuotojų žinojo seifo buvimo vietą, kiek raktų nuo seifo iš viso buvo pagaminta ir kas jais disponavo. Pasak E. K., byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jos kaltę padarius BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, dėl nuteistosios priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Šalies argumentai

Nuteistoji D. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį bei bylą nutraukti.

Nuteistoji tvirtina, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas prielaidomis, teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. D. S. nepasisavino UAB “F“ turto, be to, ji anksčiau niekada nėra teista.

Žemesnės instancijos teismas

Pasak D. S., Marijampolės rajono apylinkės teismas civiline tvarka tenkino UAB “F“ civilinį ieškinį ir priteisė 71 1004 Lt turtinę žalą iš D. S. ir E. K.. Kauno apygardos teismas, iš dalies tenkinęs D. S. ir E. K. apeliacinius skundus, priteisė iš D. S. ir E. K. atlyginti UAB “F“ atitinkamai 36 212,04 Lt ir 18 106,02 Lt turtinę žalą. Likusioje dalyje civilinis ieškinys buvo atmestas, nustačius, kad dėl padarytos žalos iš dalies yra ir paties darbdavio kaltė. Kadangi nebuvo visiškai tenkintas UAB “F“ civilinis ieškinys, bendrovė pareiškė 16 161,94 Lt civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Šis civilinis ieškinys jau buvo išspręstas civiline tvarka, Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1340-173/2011 yra įsiteisėjusi, todėl teismas baudžiamojoje byloje negalėjo tenkinti UAB “F“ pareikšto civilinio ieškinio.

Šalies argumentai

Apeliantės teigimu, prokurorė, surašiusi kaltinamąjį aktą, negalėjo išskirti, kas iš kaltinamųjų ir kokią pinigų sumą pasisavino, todėl kaltinimas buvo suformuluotas, jog visos kaltinamosios bendrais veiksmais pasisavino UAB “F“ turtą. Teismas kažkokiu būdu sugebėjo tiksliai paskaičiuoti, kad D. S. ir E. K. neva pasisavino atitinkamai 15 461,94 Lt ir 700 Lt iš UAB “F“, nors specialistai negalėjo atlikti tokių paskaičiavimų. Apeliaciniame skunde cituojami skundžiamo nuosprendžio motyvai dėl D. S. ir E. K. pasisavintų piniginių lėšų sumų paskaičiavimų. D. S. atkreipia dėmesį į tai, kad pagal teismo atliktus paskaičiavimus ji kartu su E. K. iš viso pasisavino UAB “F“ priklausančią 18 330 Lt sumą, nors bendrovė buvo pareiškusi tik 16 161,94 Lt civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Vėliau teismas kažkokiu būdu perskaičiavo D. S. pasisavintą pinigų sumą ir priėmė 2014 m. gegužės 21 d. nutartį, kuria nustatė, jog ji neva pasisavino iš UAB “F“ 15 461,94 Lt. Nuteistosios tvirtinimu, akivaizdu, kad teismas priėmė nuosprendį, pagrįstą prielaidomis, o byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio jos kaltę padarius inkriminuotą nusikaltimą. Be to, skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog E. K. ir D. S. bendrais veiksmais pasisavino joms patikėtą ir jų žinioje buvusį UAB “F“ turtą – 70 480 Lt, nors vėliau nuosprendyje buvo pateikti paskaičiavimai, kurie akivaizdžiai skiriasi nuo teismo padarytos išvados.

D. S. manymu, dėl minėtų priežasčių skundžiamas nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Civilinio ieškovo UAB “F“ atstovas advokatas Regimantas Špelveris atsikirtimuose į nuteistųjų E. K. ir D. S. apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

Nurodo, kad teismas, perkvalifikuodamas nuteistųjų nusikalstamas veikas iš BK 183 straipsnio 2 dalies į 183 straipsnio 1 dalį, nesuvaržė E. K. ir D. S. teisės į gynybą, nes apeliantėms buvo žinomos visos aplinkybės, susijusios su pateiktais kaltinimais, taip pat ir aplinkybės, nustatytos 2012 m. balandžio 23 d. specialisto išvadoje, kuria remiantis buvo nustatytos nuteistųjų neinkasuotos pinigų sumos UAB “F“ priklausančioje parduotuvėje. Be to, kaltinamojo akto trūkumai, išdėstyti E. K. apeliaciniame skunde, yra neesminiai ir buvo ištaisyti teismo, priėmusio skundžiamą nuosprendį. Civilinio ieškovo atstovas nesutinka su E. K. apeliacinio skundo teiginiu, kad byloje surašytos specialistų išvados yra tikimybinės, nes atlikdamas buhalterinių apskaitos dokumentų tyrimą, specialistas nustato duomenis, kurie užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose, o šie duomenys nėra skirstomi pagal jų vertinimo skalę. Skundžiamame nuosprendyje buvo įvertinta aplinkybė, jog specialistai negalėjo nustatyti visa apimtimi trūkstamo grynųjų pinigų kiekio priskiriant tikslias sumas kiekvienai iš apeliančių. Atsižvelgdamas į kilusias abejones, teismas nustatė, kad E. K. ir D. S. pasisavino kartu ne visą 70 480 Lt sumą, o tik dalį šios sumos – atitinkamai 700 Lt ir 17 630 Lt. Pasak advokato, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo aiškinamasi, kiek parduotuvės seifo raktų buvo, kas jais disponavo, kur stovėjo seifas, kaip dažnai lankydavosi vadovai ir kitos aplinkybės. Teismas nustatė, kad parduotuvė dirbo kaip muitinės sandėlis, todėl ji kiekvieną kartą buvo atidaroma ir uždaroma dalyvaujant muitinės pareigūnui. Nuteistosios nėra nurodžiusios, kad visi grynieji pinigai ar dalis iš jų buvo perduoti kitam asmeniui, išskyrus inkasatorių, todėl atmestina versija, kad pašalinis asmuo galėjo paimti pinigus iš seifo. Civilinio ieškovo atstovas daro išvadą, kad teismas visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino E. K. bei D. S. kaltas padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą, nuteistoji D. S., jos gynėjas ir nuteistosios E. K. gynėjas prašė patenkinti abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus,o prokurorė prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Civilinio ieškovo UAB “F“ atstovas prašė nuteistųjų D. S. ir E. K. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų D. S. ir E. K. apeliaciniai skundai tenkinami.

Dėl nuteistosios E. K. apeliaciniame skunde nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

E. K. apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad apygardos teismas, skundžiamu nuosprendžiu perkvalifikuodamas nuteistosios veiksmus iš BK 183 straipsnio 2 dalies į BK 183 straipsnio 1 dalį, pažeidė jos teisę į gynybą. Baudžiamojoje byloje E. K. buvo kaltinama tuo, kad ji kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis kartu su D. S. ir D. M. bendrais veiksmais pasisavino joms patikėtą ir jų žinioje buvusį UAB “F“ priklausantį didelės vertės (70 480 Lt) turtą. Nuteistosios veiksmai kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nes jai inkriminuoto pasisavinto turto vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą (t. 10, b.l. 76-77). Apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs joje surinktus įrodymus, konstatavo, kad E. K. asmeniškai pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje buvusį 700 Lt bendrovės turtą. Apeliantė nebuvo nuteista už kaltinamajame akte nurodytą visą pasisavintą svetimą turtą ir bendrų nusikalstamų veiksmų padarymą kartu su kitomis kaltinamosiomis. Taigi, nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu E. K. buvo sumažinta kaltinimo, išdėstyto kaltinamajame akte, apimtis, kas lėmė, jog jos veiksmai perkvalifikuoti iš BK 183 straipsnio 2 dalies į BK 183 straipsnio 1 dalį, nes pripažinta, jog nuteistosios pasisavinto turto vertė neviršijo 250 MGL dydžio sumos. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nepakito E. K. inkriminuoto nusikaltimo pobūdis, nebuvo išplėstas kaltinimas nustatant naujas nusikaltimo padarymo aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantės veiksmai buvo perkvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, išdėstytų kaltinamajame akte. Pažymėtina, kad E. K. per visą baudžiamąjį procesą apklausų metu visiškai neigė padariusi BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, tvirtindama, kad ji nepasisavino jokių UAB “F“ priklausančių piniginių lėšų, taip pat 700 Lt, už kuriuos ji nuteista Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu (t. 8, b.l. 65-66, 67-68, 73-75, t. 13, b.l. 31-34). Darytina išvada, kad apeliantei nebuvo apribota teisė gintis nuo kaltinimo, už kurį ji buvo nuteista, o apygardos teismas, perkvalifikuodamas nuteistosios veiksmus iš BK 183 straipsnio 2 dalies į BK 183 straipsnio 1 dalį, nepažeidė BPK 256 straipsnyje nustatytos kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarkos. Tokios išvados nepaneigia E. K. apeliaciniame skunde cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo, Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusi su asmens teisės į gynybą turinio išaiškinimu, kaltinimo pakeitimo teisme taikymo aspektais. Be to, nuteistoji pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad bet kuriuo atveju keičiant kaltinimą iš esmės apribojama baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į gynybą, todėl visada būtina kaltinamajam ir jo gynėjui duoti pakankamai laiko pasiruošti gynybai dėl pakeisto kaltinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas, 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime vertindamas BPK 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), BPK 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) ir 4 dalies (2007 m. birželio 28 d. ir 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos) konstitucingumo klausimus, padarė išvadą, kad „situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: tiek ginčyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, jog pagal Konstituciją įstatyme turi būti nustatyta, kad apie tokio veikos perkvalifikavimo galimybę kaltinamajam teisiamajame posėdyje turi būti iš anksto pranešta“.

E. K. apeliaciniame skunde kelia abejones dėl apygardos teismo nešališkumo tik argumentuodama tuo, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantės veiksmai buvo perkvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, nepranešus apie tokio procesinio veiksmo atlikimą jai ir jos gynėjui. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų abejoti apygardos teismo, priėmusio skundžiamą nuosprendį, nešališkumu. Aptariamo procesinio veiksmo atlikimas savaime neleidžia manyti, kad apygardos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuotas nuteisti E. K.. Apygardos teismo nešališkumo taip pat neįrodo ta aplinkybė, kad kaltinimas buvo pakeistas tik E. K. ir D. S., o D. M. buvo išteisinta iš kaltinimo, nes byloje kiekvienos kaltinamosios patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas buvo išspręstas individualiai, įvertinus byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas faktines aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

Priešingai nei tvirtina nuteistoji, byloje surašyto kaltinamojo akto turinys atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, keliamus šio procesinio dokumento turiniui. Visų pirma pasakytina, kad Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Tokiu būdu valstybinio kaltinimo suformulavimas ir jame nusikalstamos veikos aplinkybių išdėstymas priklauso prokuroro kompetencijai. Šioje byloje prokurorė, organizavusi ikiteisminį tyrimą ir palaikiusi valstybinį kaltinimą, kaltinamajame akte nurodė esmines nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes. E. K. apeliaciniame skunde nesutinka su kaltinamajame akte nurodytu nusikaltimo padarymo laiku, teigia, kad šiame procesiniame dokumente aprašyti jos padaryti nusikalstami veiksmai nėra konkretūs ir aiškūs, taip pat neinkriminuotas bendrininkavimas ir nedetalizuota kaltės forma. Vien nuteistosios nesutikimas su kaltinajame akte išdėstytu nusikalstamos veikos aprašymu savaime nereiškia, kad šis procesinis dokumentas turi esminių trūkumų, dėl kurių byla negalėjo būti išnagrinėta pirmosios instancijos teisme. Analizuojant E. K. apeliacinį skundą, nėra aišku, kokiu būdu byloje surašytas kaltinamasis aktas realiai pažeidė jos konstitucinę teisę į tinkamą teismo procesą, kaip teigia nuteistoji. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų tyrimo pradžioje prokurorei perskaičius kaltinamąjį aktą, E. K. nurodė, kad ji suprato, kuo yra kaltinama, ir neprisipažino nusikaltusi kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis (t. 11, b.l. 78), be to, vėliau davė detalius parodymus dėl jai pareikšto kaltinimo (t. 13, b.l. 31-34). Kaltinamojo akto turinio atitikimas BPK 219 straipsnio reikalavimams buvo įvertintas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kai apygardos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonę, netenkino apeliantės gynėjo prašymo perduoti bylą prokurorei dėl kaltinamojo akto trūkumų (t. 13, b.l. 17). Nuteistosios apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika dėl kaltinamojo akto reikšmės baudžiamajame procese, šio procesinio dokumento turinio ypatumų nėra aktuali šioje byloje, nes cituojami teorinio pobūdžio teiginiai neįrodo, kad byloje kaltinamasis aktas buvo surašytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

Remiantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad byloje nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie minimi E. K. apeliaciniame skunde.

Dėl D. S. ir E. K. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis gali įvardyti tik tas veikas, kurios yra iš tikrųjų pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų daroma didelė žala asmens, visuomenės ir valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai), kad nusikaltimai – tai tokie teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad objektyviai turto pasisavinimas pasireiškia neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalos turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-138/2014). Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

D. S. ir E. K. nuteistos už tai, kad jos, skundžiamame nuosprendyje nurodytu laikotarpiu dirbdamos kasininkėmis-pardavėjomis UAB “F“ priklausančioje neapmuitinamų prekių parduotuvėje ir nesilaikydamos nustatytos tvarkos, pasisavino joms patikėtą ir jų žinioje buvusį UAB “F“ turtą – atitinkamai 17 630 Lt ir 700 Lt.

Byloje nustatyta, kad UAB “F“ 2008 m. rugsėjo 5 d. darbo sutartimi Nr. 63, sudaryta su D. S., ir 2008 m. spalio 9 d. darbo sutartimi Nr. 65, sudaryta su E. K., priėmė nuteistąsias į kasininkių-pardavėjų pareigas (t. 2, b.l. 3-4, 5-6). Darbo sutarčių sudarymo dieną su apeliantėmis buvo pasirašytos visiškos materialinės atsakomybės sutartys, pagal kurias jos prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už patikėtų materialinių vertybių saugumą (t. 2, b.l. 16-17). Bylai reikšmingu laikotarpiu D. S. ir E. K. dirbo UAB “F“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Neringoje. Darytina išvada, kad nuteistosios, dirbdamos aptariamoje parduotuvėje, buvo visiškai materialiai atsakingos už UAB “F“ piniginių lėšų laikymą, tvarkymą ir saugojimą. Atkreiptinas dėmesys, kad nors UAB “F“ dar 2008 m. rugsėjo 5 d. ir 2008 m. spalio 9 d. pasirašė su D. S. ir E. K. darbo sutartis, tačiau tik UAB “F“ direktorės 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 03 apeliantės buvo supažindintos su konkrečia pinigų laikymo tvarka bendrovei priklausančioje parduotuvėje, t. y. kad iš kasos aparato išimti pinigai turi būti laikinai perkelti į tam skirtą vietą (seifą), kur jie kartu su kasos aparato kvitu, kuriame nurodyta išimtų pinigų suma, privalo būti saugomi iki inkasavimo. Atliekant tokius veiksmus turi būti pildomas pinigų išėmimo-inkasavimo žurnalas (t. 4, b.l. 51). Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad šioje parduotuvėje iki 2010 m. vasario 1 d., t. y. kai 2010 m. sausio 31 d. buvo surašytas piniginių lėšų inventorizacijos aktas, kuriuo nustatytas tikslus piniginių lėšų trūkumas, aptariamas pinigų išėmimo-inkasavimo žurnalas nebuvo pildytas (t. 2, b.l. 7, t. 3, b.l. 95-98). 2012 m. balandžio 23 d. specialisto išvadoje Nr. 40-25-ISI-0055 ir 2013 m. sausio 14 d. specialisto išvadoje Nr. 40-25-ISI-1292 konstatuota, kad nuo 2008 m. spalio 24 d. iki 2010 m. vasario 24 d. neinkasuotų pinigų trūkumas UAB “F“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Neringoje, yra 70 480 Lt (t. 7, b.l. 174-183, t. 9, b.l. 114-141). UAB “F“ 2010 m. kovo 1 d. prašyme pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad bendrovei priklausanti parduotuvė pradėjo veikti dar 2008 m. spalio 15 d. (t. 2, b.l. 1-2). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog nuo parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Neringoje, atidarymo iki UAB “F“ direktorės 2009 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. 03 priėmimo D. S. ir E. K. buvo konkrečiai išaiškinta piniginių lėšų, gautų už parduotas prekes, laikymo, tvarkymo ir saugojimo speciali tvarka. Tokios išvados nepaneigia ta aplinkybė, kad UAB “F“ parengtų pardavėjo-kasininko pareiginių nuostatų, su kuriomis apeliantės buvo pasirašytinai supažindintos (t. 3, b.l. 101-102), III skyriuje yra išvardintos bendro pobūdžio pareigos, susijusios su kasoje esančių piniginių lėšų tvarkymu, pavyzdžiui, organizuoti nepriekaištingą įmonės kasos darbą (19 punktas), besąlygiškai laikytis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių reikalavimų (20 punktas) (t. 3, b.l. 4). D. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad L. K. sakė jai, jog apeliantės turi pildyti pinigų išėmimo-inkasavimo žurnalą (t. 11, b.l. 82). Liudytoja L. K., kuri bylai reikšmingu laikotarpiu dirbo UAB “F“ parduotuvės, esančios Kybartuose, vedėja, nurodė, kad UAB “F“ direktorei priėmus 2009 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. 03, liudytoja siuntė faksu pinigų išėmimo-inkasavimo žurnalo pavyzdį parduotuvei, esančiai (duomenys neskelbtini), Neringoje, kad nuteistosios pasidarytų tokį žurnalą (t. 11, b.l. 106). Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, jog D. S. ir E. K. savo veiksmais nuo pat 2008 m. spalio 24 d. nesilaikė minėto UAB “F“ direktorės įsakymo reikalavimų. Skundžiamame nuosprendyje minimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 patvirtinto „Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos“ aprašo III dalies 20 punkto reikalavimų, su kuriais nuteistosios konkrečiai nebuvo supažindintos, nesilaikymas nuo parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Neringoje, veikimo pradžios taip pat nepripažintinas UAB “F“ piniginių lėšų laikymo, tvarkymo ir saugojimo specialios tvarkos pažeidimu.

E. K. apeliaciniame skunde neteisi teigdama, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo aiškinamos aplinkybės, susijusios su tuo, kas turėjo galimybę naudotis seifu, kuriame laikytos piniginės lėšos, išimtos iš kasos aparato. Byloje nustatyta, kad UAB “F“ įsteigė neapmuitinamų prekių parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), Neringoje, kuri buvo muitinės teritorijoje. D. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad ši parduotuvė buvo atidaroma ir uždaroma dalyvaujant muitininkui, pašaliniai asmenys negalėjo patekti į patalpą, kurioje stovėjo seifas su laikomais pinigais. Pardavėjos turėjo vieną seifo raktą ir po vieną parduotuvės raktą. Per visą darbo laiką seifo raktas nebuvo dingęs (t. 11, b.l. 80-81). D. M. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė tokią pačią parduotuvės atidarymo ir uždarymo tvarką bei turėtų raktų skaičių (t. 13, b.l. 79). Byloje nenustatyta, kad per bylai reikšmingą laikotarpį seifo raktas, kuriuo disponavo kasininkės-pardavėjos, buvo dingęs ir panaudotas be jų žinios. Priešingai, nagrinėjamu atveju yra surinkta pakankamai įrodymų, kad išskyrus parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Neringoje, dirbusias kasininkes-pardavėjas, joks pašalinis asmuo neturėjo objektyvios galimybės atsirakinti seifą ir neteisėtai įgyti UAB “F“ priklausančių piniginių lėšų, todėl nuteistosios pateikta priešinga versija atmetama kaip nepagrįsta.

Byloje surinktais įrodymais nėra abejonių, kad nuo UAB “F“ direktorės 2009 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. 03, su kuriuo E. K. ir D. S. buvo supažindintos, priėmimo pastarosios nesilaikė UAB “F“ piniginių lėšų laikymo, tvarkymo ir saugojimo specialios tvarkos, tačiau, kaip minėta, turto pasisavinimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad priimtame minėtame įsakyme nėra nurodyta, kada (pavyzdžiui, pabaigus pamainą ar suprekiavus tam tikrą pinigų sumą) iš kasos aparato turi būti išimami pinigai ir jie perkeliami į tam skirtą vietą iki inkasavimo, taip pat ar pardavėja-kasinininkė turi teisę inkasuoti tik jos pamainos metu išimtus pinigus iš kasos aparato, ar visus pinigus, esančius seife. Iš E. K. ir D. S. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, matyti, kad jos, dirbdamos parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Neringoje, pačios sprendė, kuriuo metu piniginės lėšos turi būti išimtos iš kasos aparato, kiek jų palikti kasos aparate. Be to, pasitaikė atvejų, kai viena iš apeliančių prašydavo, kad abiejų kasininkių-pardavėjų už parduotas prekes gauti pinigai būtų kartu inkasuoti (t. 11, b.l. 80-82, t. 13, b.l. 31-34). E. K. ir D. S. atliekamų veiksmų vykdant pardavėjų-kasininkių pareigas iš esmės nekontroliavo UAB “F“ vadovybė. Liudytoja I. S., kuri bylai reikšmingu laikotarpiu dirbo UAB “F“ buhaltere, parodė, kad ji, tik 2010 m. sausio 31 d. atvažiavusi daryti patikrinimą į aptariamą parduotuvę, nustatė, jog nebuvo pildoma knyga, kurioje būtų nurodyta, kiek pinigų išimta iš kasos aparato, įdėta į seifą ir perduota inkasatoriams, taip pat koks yra pinigų likutis. Ši liudytoja patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog tvarkant UAB “F“ buhalterinę apskaitą, buvo pastebėta, kad parduotuvėje didėja grynųjų pinigų likutis, tačiau ji asmeniškai neinformavo bendrovės darbuotojų, neklausė pardavėjų, dėl kokių priežasčių atsirado tokia aplinkybė (t. 8, b.l. 6, t. 11, b.l. 105). Tokie liudytojos parodymai patvirtina, kad dar iki UAB „D (duomenys pakeisti)“ 2010 m. atliktos UAB “F“ 2009 m. finansinių ataskaitų rinkinio peržvalgos ir vėliau UAB “F“ darbuotojų padaryto patikrinimo buvo galimybė nustatyti, kad parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Neringoje, buvo atsiradęs piniginių lėšų trūkumas.

Kaip minėta, byloje nustatyta, kad UAB “F“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Neringoje, piniginių lėšų trūkumas atsirado D. S. ir E. K. vykdant savo darbines pareigas. Byloje surašytose specialistų išvadose nenustatyta, koks konkretus piniginių lėšų trūkumas atsirado atskirai dirbant kiekvienai iš apeliančių (t. 7, b.l. 144-151, 174-183, t. 9, b.l. 114-141). Teisiamajame posėdyje apklaustos specialistės D. Požėlaitė ir V. Lapėnienė taip pat negalėjo nurodyti tokios aplinkybės (t. 13, b.l. 13-15). Apygardos teismas nurodė, kad remiantis 2012-04-23 specialisto išvada Nr. 40-25-ISI-0055, nustatyta, jog iš 70 480 Lt, dėl kurių pasisavinimo buvo kaltinamos nuteistosios, D. S. ir E. K. asmeniškai, t. y. kai pagal darbo grafiką atskirai tik jos dirbo, išėmė pinigus iš kasos ir perdavė juos inkasatoriams, pasisavino UAB “F“ priklausančius atitinkamai 17 630 Lt ir 700 Lt (skundžiamo nuosprendžio 11-12 lapai, t. 13, b.l. 72-73). Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad D. S. „nuo 2009-02-11 inkasacijos iki 2009-02-18 inkasacijos išėmė iš kasos 4 500 Lt, o inkasavo 2 700 Lt, trūkumas – 1 800 Lt; nuo 2009-08-10 inkasacijos iki 2009-08-18 inkasacijos ji išėmė iš kasos 9 700 Lt, o inkasavo – 5 770 Lt, trūkumas – 3 930 Lt; nuo 2009-10-19 inkasacijos iki 2009-10-28 inkasacijos iš kasos išėmė 8 700 Lt, o inkasavo – 3 200 Lt, trūkumas – 5 500 Lt; nuo 2009-11-30 inkasacijos iki 2009-12-09 inkasacijos iš kasos išimti 13 700 Lt, inkasuoti – 9 300 Lt, trūkumas 4 400 Lt; nuo 2009-12-29 inkasacijos iki 2010-01-04 inkasacijos ji iš kasos išėmė 9 800 Lt, inkasavo – 7 800 Lt, trūkumas 2 000 Lt. Taigi bendras trūkumas yra 17 630 Lt. Tuo tarpu, kai kaltinamoji E. K. pagal grafiką dirbo tik ji pati bei ji pati išėmė pinigus iš kasos ir perdavė inkasatoriams, buvo nustatytas pinigų trūkumas: nuo 2009-04-29 inkasacijos iki 2009-05-15 inkasacijos ji iš kasos išėmė 12 400 Lt, inkasavo – 11 700 Lt, iš viso trūkumas – 700 Lt“. Visų pirma pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išrinko šiuos duomenis, kuriuos prokurorė minėjo savo baigiamojoje kalboje (t. 13, b.l. 37). Be to, remiantis byloje surinktais įrodymais, apeliantės dirbo aptariamoje parduotuvėje kas savaitę pasikeisdamos. 2012 m. balandžio 23 d. specialisto išvadoje Nr. 40-25-ISI-0055 konstatuota, kad pinigų inkasavimo pakvitavimuose nurodytos darbuotojos tomis dienomis, kai buvo inkasuojami pinigai, pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius nedirbo (specialisto išvados 3 punktas, t. 7, b.l. 178-179, 183). Atkreiptinas dėmesys, kad ne visi apygardos teismo pasirinkti laikotarpiai, nuo piniginių lėšų išėmimo iš kasos aparato iki jų inkasavimo, atitinka su D. S. realiu darbo laikotarpiu, nes, pavyzdžiui, pagal 2013 m. sausio 14 d. specialisto išvadą Nr. 40-25-IS-1-1292, 2009 m. vasario 11 d. inkasacija D. S. vardu buvo vykdoma D. S. darbo laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 9 d. iki 2009 m. vasario 15 d., o 2009 m. vasario 18 d. inkasacija D. S. vardu atlikta E. K. darbo laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 16 d. iki 2009 m. vasario 22 d. Pagal 2009 m. vasario mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį D. S. 2009 m. vasario 18 d. nedirbo (t. 4, b.l. 127). Per laikotarpį tarp šių inkasacijų ne tik D. S., bet ir E. K. vardu buvo išimti pinigai iš kasos aparato (2009-02-16). Tokią aplinkybę nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Pažymėtina, kad nuo parduotuvės veiklos pradžios iki 2009 m. balandžio 29 d. visos inkasacijos buvo daromos tik D. S. vardu (t. 3, b.l. 174-181). Be to, per visą bylai reikšmingą laikotarpį šis veiksmas buvo atliekamas nereguliariai, skirtingomis savaitės dienomis (t. 3, b.l. 174-200, t. 4, b.l. 1-49). Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju byloje negalima tiksliai nustatyti, ar 2009 m. vasario 18 d. buvo inkasuoti tik D. S. vardu išimti pinigai iš kasos aparato, ar toks veiksmas buvo padarytas taip pat su E. K. vardu išimtais pinigais iš kasos aparato. Dėl iš esmės tokių pačių priežasčių negalima tiksliai nustatyti, kokia konkreti kasininkių-pardavėjų pinigų dalis, išimta tarp 2009 m. balandžio 29 d. ir 2009 m. gegužės 15 d. (E. K. atvejis), 2009 m. spalio 19 d. ir 2009 m. spalio 28 d. iš kasos aparato, vėliau buvo inkasuota. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai teigiama, kad tarp 2009 m. gruodžio 29 d. ir 2010 m. sausio 4 d. inkasacijų D. S. išėmė iš kasos aparato 9 800 Lt, o 2010 m. sausio 4 d. inkasavo 7 800 Lt, dėl ko susidarė 2 000 Lt trūkumas, tačiau nebuvo atsižvelgta į tai, kad vėliau E. K. savo darbo laikotarpiu išėmus iš kasos aparato 12 000 Lt ir tokią pačią pinigų sumą jos vardu 2010 m. sausio 11 d. inkasavus, D. S. savo darbo laikotarpiu išėmė iš kasos aparato 2010 m. sausio 12 ir 16 d. atitinkamai 2 000 ir 3 800 Lt, o 2010 m. sausio 20 d. jos vardu inkasuota 3 000 Lt didesnė suma - 8 800 Lt (t. 9, b.l. 151). Kiti skundžiamame nuosprendyje minimi UAB “F“ piniginių lėšų trūkumai, atsiradę tarp vykusių inkasacijų nuo 2009 m. rugpjūčio 10 d. iki 2009 m. rugpjūčio 18 d. ir nuo 2009 m. lapkričio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 9 d., paimti atskirai juos vertinant nuo visų byloje nustatytų aplinkybių. Pats pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nustatyta atvejų, kai parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Neringoje, buvo inkasuojama didesnė piniginių lėšų suma nei išimta iš kasos aparato. Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, tokius veiksmus atliko ne tik E. K. (skundžiamo nuosprendžio 12 lapas, t. 13, b.l. 73), bet, kaip minėta, taip pat D. S., pavyzdžiui, 2010 m. sausio 20 d. inkasacija. Be to, D. S. vardu 2010 m. rugsėjo 2 d. buvo inkasuota iš viso 23 900 Lt, tuo tarpu po paskutinės inkasacijos, vykusios 2009 m. rugpjūčio 18 d., D. S. ir D. M. darbo laikotarpiais buvo išimta iš kasos aparato iš viso tik 22 400 Lt (t. 9, b.l. 148). Akivaizdu, kad apeliantėms turint tikslą nuolat pasisavinti dalį joms patikėtų ir jų žinioje esančio UAB “F“ turto, elgesys, kai yra inkasuojama daugiau piniginių lėšų negu išimama iš kasos aparato, yra nelogiškas. Apygardos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad E. K. arba D. S. tokiais atvejais dėjo į seifą pinigus, kurių jos neperdavė inkasatoriams per ankstesnius inkasavimus, vertintina kaip prielaida, tuo labiau, kad tokia prielaida yra įrodinėjama piniginių lėšų sumų, kurios buvo išimtos iš kasos aparato ir vėliau inkasuotos, trūkumu ir pertekliumi, atsiradusiais skirtingais laikotarpiais, pavyzdžiui, 2009 m. vasario mėn. ir 2009 m. gegužės-birželio mėn., atsiribojant nuo viso piniginių lėšų judėjimo parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Neringoje, veikloje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nustatė, kad kelis kartus piniginių lėšų suma, išimta iš kasos aparato, sutapo su jų inkasacija (skundžiamo nuosprendžio 12 lapas, t. 13, b.l. 73). Dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių pripažintina, kad apygardos teismas vertino piniginių lėšų judėjimą aptariamos UAB “F“ priklausančios parduotuvės veikloje vienpusiškai ir tendencingai, atsižvelgdamas tik į atskirus E. K. ir D. S. padarytus veiksmus, susijusius su piniginių lėšų išėmimu iš kasos aparato ir jų inkasavimu. Taip pat pastebėtina, kad skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad E. K. ir D. S. pasisavino UAB “F“ turtą – atitinkamai 17 630 Lt ir 700 Lt, o iš nuteistųjų priteista atlyginti bendrovei analogiško dydžio padarytą turtinę žalą, nors byloje buvo pareikštas tik 16 16161,94 Lt civilinis ieškinys (t. 9, b.l. 105-107). Tik civilinio ieškovo atstovui pateikus prašymą ištaisyti padarytą klaidą (t. 13, b.l. 78), Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi buvo sumažinta priteistina iš D. S. pinigų suma iki 15 461,94 Lt, kurią ji turi atlyginti UAB “F“ (t. 13, b.l. 82-83). Tai leidžia daryti išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu bandyta nustatyti tokias nuteistųjų pasisavintų piniginių lėšų sumas, kurios būtų panašios su byloje pareikštu civiliniu ieškiniu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog E. K. ir D. S. sąmoningai nesilaikė UAB “F“ priklausančių piniginių lėšų laikymo, tvarkymo ir saugojimo specialios tvarkos, neįrodo, kad jos turėjo tyčią visą bylai reikšmingą laikotarpį savintis bendrovės pinigines lėšas. Kaip minėta, E. K. ir D. S., dirbdamos kasininkėmis-pardavėjomis, ne visada inkasuodavo mažesnes pinigų sumas nei buvo išimtos iš kasos aparato. UAB “F“ vadovybė iki užsakytos 2009 m. bendrovės finansinių ataskaitų peržiūros neturėjo pretenzijų apeliantėms, nors jos reguliariai siuntė tam tikrus duomenis, susijusius su parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Neringoje, apyvarta. Šią aplinkybę patvirtino liudytoja I. S. (t. 11, b.l. 103). Be to, E. K. ir D. S. inkasuotos piniginių lėšų sumos buvo perkeliamos į UAB “F“ banko sąskaitą (t. 3, b.l. 10-94). Taigi, už UAB “F“ buhalterinę apskaitą atsakingi darbuotojai turėjo informaciją apie aptariamoje parduotuvėje susidariusią finansinę padėtį, be to, byloje nėra duomenų, kad jie reguliariai reikalavo pateikti informaciją, susijusią su pinigų išėmimu iš kasos aparato ir jų inkasavimu. Šiame kontekste svarbu įvertinti ir skundžiamo nuosprendžio teiginį, kad E. K. ir D. S. savo neveikimu, kai nebuvo pildomas pinigų išėmimo-inkasavimo žurnalas, neva privertė D. M. dirbti tokiomis sąlygomis. Pastaroji teisiamajame posėdyje neparodė, kad E. K. ar D. S. darė jai kokį nors poveikį reikalaudamos nesilaikyti bendrovės vadovybės nustatytos tvarkos. Priešingai, D. M. paaiškino, kad ji, atvažiavusi pavaduoti atostogų išėjusią darbuotoją, nebuvo supažindinta su pinigų išėmimo-inkasavimo žurnalo pildymu ir dirbo pagal parduotuvėje esančią tvarką, nors žinojo, kad toks dokumentas turėjo būti pildomas (t. 11, b.l. 79). Akivaizdu, kad kiekvienas darbuotojas yra atsakingas už jo asmeniškai atliktą darbą ir darbdavio nustatytos darbo tvarkos laikymąsi. Nagrinėjamu atveju D. M., žinodama pareigą pildyti pinigų išėmimo-inkasavimo žurnalą, sutiko savo darbo metu nesilaikyti UAB “F“ nustatytos darbo tvarkos, be to, išteisintoji nepranešė bendrovės vadovybei apie daromą pažeidimą, nors ji ne kartą atvažiavo į parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), Neringoje, pavaduoti atostogų išėjusią darbuotoją ir matė nepasikeitusią situaciją.

Kitų esminių argumentų, kuriais remiantis D. S. ir E. K. pripažintos kaltomis pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, skundžiamame nuosprendyje nenurodyta.

Darytina išvada, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog D. S. ir E. K. turėjo tyčią pasisavinti skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis inkriminuotas UAB “F“ piniginių lėšų sumas. Nesant apeliančių veiksmuose būtino BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, išteisinant D. S. ir E. K. iš kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, joms nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Taip pat pasakytina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog byloje atliekant ikiteisminį tyrimą, Marijampolės rajono apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla pagal ieškovių D. S. ir E. K. ieškinius dėl jų atleidimo iš UAB “F“, netinkamai atlikus anksčiau aptartas kasininkių-pardavėjų pareigas parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Neringoje. Šioje civilinėje byloje UAB “F“ pareiškė priešieškinį prašydama priteisti iš ieškovių atlyginti 71 004 Lt žalą ir 5 procentų metines palūkanas. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 16 d. sprendimu visiškai tenkino bendrovės priešieškinį (t. 4, b.l. 165-171). Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs D. S. ir E. K. apeliacinius skundus, 2011 m. liepos 7 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisdamas UAB “F“ iš D. S. ir E. K. atlyginti atitinkamai 36 212,04 Lt ir 18 106,02 Lt turtinę žalą (t. 4, b.l. 172-180). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutartimi paliko Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartį nepakeistą (t. 8, b.l. 176-185). Šios aplinkybės patvirtina, kad UAB “F“ ėmėsi aktyvių veiksmų, kad būtų apgintos bendrovės teisės, kurios buvo pažeistos D. S. ir E. K. padarytais veiksmais. Apeliantės nesudarė situacijos, kuri neleistų bendrovei civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistų teisių arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, kad iš esmės taptų neįmanomas. Be to, byloje nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių UAB “F“ negalėjo imtis priemonių ginti savo pažeistų teisių civilinio proceso tvarka dar prieš kreipiantis į teisėsaugos institucijas prašant pradėti ikiteisminį tyrimą. Remiantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad D. S. ir E. K. veiksmų teisinis vertinimas baudžiamosios teisės prasme yra perteklinis, nes UAB “F“ pažeistų teisių gynimas buvo užtikrintas kitomis teisinėmis priemonėmis.

Priėmus dėl D. S. ir E. K. išteisinamąjį nuosprendį, naikinama Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalis, kuria iš apeliančių priteista atlyginti UAB “F“ atitinkamai 700 Lt ir 17 630 Lt turtinę žalą, taip pat Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartis, kuria ištaisyta aritmetinė klaida ir nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu iš D. S. priteista atlyginti UAB “F“ 15 461,94 Lt turtinę žalą. Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamojo proceso įstatymas reglamentuoja, kad jei ieškinys atmetamas civilinio proceso tvarka, ieškovas netenka teisės pareikšti tą patį civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje (BPK 112 straipsnio 4 dalis). UAB “F“ pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje tik po to, kai civilinę bylą peržiūrėjo visų instancijų teismai (t. 9, b.l. 105-107). Baudžiamojoje ir civilinėje byloje ieškinių nagrinėjimo pagrindas ir dalykas buvo toks pats, t.y. tokie patys D. S. ir E. K. veiksmai vykdant kasininkių-pardavėjų pareigas analogišku laikotarpiu UAB “F“ priklausančioje parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Neringoje, ir bendrovės prašymas atlyginti dėl apeliančių veiksmų atsiradusią žalą. Baudžiamojoje byloje UAB “F“ pareiškė civilinį ieškinį prašydama solidariai iš D. S. ir E. K. priteisti 16 161,94 Lt turtinę žalą, kuria buvo sumažintas bendrovės pareikštas priešieškinis civilinėje byloje, kas leidžia daryti išvadą, kad šis turtinio pobūdžio reikalavimas jau buvo išspręstas civilinio proceso tvarka. Tai, kad nagrinėjant civilinę bylą, UAB “F“ turtinio pobūdžio reikalavimas D. S. ir E. K. buvo sumažintas tuo pagrindu, jog UAB “F“ turtinės žalos dydis atsirado iš dalies dėl pačios bendrovės neveikimo, nesudaro pagrindo UAB “F“ reikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, pakartotinai prašant priteisti turtinę žalą, sumažintą civilinėje byloje. Tokios išvados nepaneigia ta aplinkybė, kad UAB “F“ prašė priteisti iš D. S. ir E. K. 71 004 Lt turtinę žalą, o kaltinamuoju aktu joms kartu su D. M. buvo inkriminuota pasisavinta 70 480 Lt suma. Be to, civilinėje ir baudžiamojoje byloje nagrinėjant civilinį ieškinį, teismui nėra uždrausta vertinti paties civilinio ieškovo veiksmus dėl jam atsiradusios žalos ir atitinkamai mažinti priteistinos žalos dydį. Todėl UAB “F“ civiliniame ieškinyje padaryta nuoroda į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnį teigiant, kad padarytą žalą privalo visiškai atlyginti už jos atsiradimą atsakingas asmuo, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje pareikštame civiliniame ieškinyje iškeltas žalos atlyginimo klausimas neišspręstas civilinio proceso tvarka. Tokiu būdu baudžiamojoje byloje apskritai nebuvo teisinio pagrindo priimti UAB “F“ civilinį ieškinį, o bendrovė nepagrįstai pripažinta civiline ieškove. Remiantis BPK 112 straipsnio 4 dalimi, UAB “F“ baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys atmetamas.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, UAB “F“ atstovas pateikė dokumentus, kad civilinio ieškovo atstovas sumokėjo 1 815 Lt už atstovo suteiktas teisinio pobūdžio paslaugas (t. 13, b.l. 120-122). Kadangi byloje tenkinti D. S. ir E. K. apeliaciniai skundai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintas priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, priteisti iš apeliančių civilinio ieškovo patirtas atstovavimo išlaidas nėra teisinio pagrindo. Be to, pastebėtina, kad BPK 312 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. Nors BPK 317 straipsnyje tiesiogiai nereglamentuota, tačiau atsižvelgiant į civilinio ieškovo procesinį statusą ir minėtą baudžiamojo proceso įstatymo nuostatą, civilinis ieškovas ir jo atstovas atsikirtimuose į apeliacinį skundą turi teisę pateikti argumentus, susijusius tik su civiliniu ieškiniu. Nagrinėjamu atveju UAB “F“ atstovas atsikirtimuose į D. S. ir E. K. apeliacinius skundus pasisakė dėl apeliančių veiksmų perkvalifikavimo pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, byloje surinktų įrodymų pakankamumo pripažįstant jas kaltomis, taip pat kaltinamojo akto turinio atitikimo baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimams, tačiau neišdėstė pozicijos dėl civilinio ieškinio priteisimo pagrįstumo, nors toks klausimas buvo keliamas D. S. apeliaciniame skunde. Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje civilinio ieškovo atstovas savo baigiamojoje kalboje taip pat iš esmės aptarė klausimus, nesusijusius su byloje pareikštu civiliniu ieškiniu. Tokie UAB “F“ atstovo veiksmai laikytini kompetencijos peržengimu baudžiamajame procese.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 112 straipsnio 4 dalimi, 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalį, kuria:

1) E. K. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį – išteisinti E. K. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

2) D. S. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista 70 MGL (9 100 Lt) dydžio bauda bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį – išteisinti D. S. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalį, kuria iš E. K. ir D. S. priteista atlyginti UAB “F“ atitinkamai 700 Lt ir 17 630 Lt turtinę žalą, ir išspręsti šį klausimą tokiu būdu – atmesti UAB “F“ baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį.

Taip pat panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartį, kuria nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu iš D. S. priteista atlyginti UAB “F“ 15 461,94 Lt turtinę žalą.

Kitos Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkė Rūta MickevičienėTeisėjai Valdimaras BavėjanasLinas Žukauskas