Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti prašymą dėl turto arešto panaikinimo, civilinėje byloje Nr. 2-253-253/2009 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rausingita“ ieškinį atsakovui S. B. dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl nuostolių, kilusių dėl bankrutuojančios įmonės vadovo veiksmų, priteisimo.

Pagal atskirąjį skundą nagrinėjami laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimai.

2011 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjas UAB „Būsto paskolų draudimas“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su prašymu panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 26 d. nutarties pagrindu turto arešto aktu įregistruotą turto arešto įrašą turtui – nekilnojamojo daikto priklausiniui – negyvenamajai patalpai – 1/32 daliai automobilių saugojimo aikštelės (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 2006 m. lapkričio 16 d. A. B. ir S. B. sudarė būsto kreditavimo sutartį, pagal kurią bankas suteikė kredito gavėjams 468 000 Lt dydžio kreditą minėto buto pirkimui ir remontui. Minėtą kreditą kredito gavėjai apdraudė pareiškėjo bendrovėje, be to, įkeitė bankui minėtą butą, buto priklausiniai įkeisti nebuvo. Kredito gavėjai nustatytu terminu negrąžino kredito, nemokėjo palūkanų, todėl bankas nutraukė kreditavimo sutartį bei kreipėsi į pareiškėją dėl draudimo išmokos išieškojimo. Pareiškėjas išmokėjo bankui 467 946,38 Lt dydžio draudimo išmoką. 2008 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjas ir bankas sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią bankas perleido pareiškėjui visas reikalavimo teises kredito gavėjų atžvilgiu, kylančias pagal būsto kreditavimo sutartį. Pareiškėjas, kaip hipotekos kreditorius, vykdydamas priverstinę skolos išieškojimo procedūrą iš kredito gavėjų, po neįvykusių varžytynių, pagal 2009 m. balandžio 14 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, paėmė butą (duomenys neskelbtini) savo nuosavybėn bei 2009 m. liepos 2 d. Nekilnojamojo turto registre įregistravo bendrovės nuosavybės teisę į šį butą, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.14 straipsnio pagrindu ir į šio buto priklausinį – negyvenamąją patalpą – 1/32 dalį automobilių saugojimo aikštelės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti ir nagrinėti nedalyvavusio byloje asmens prašymą panaikinti šioje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – turto, kurį kitoje byloje vykdymo proceso metu įsigijo šis asmuo, areštą. Kadangi pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą sprendė pagal proceso teisės normas, galiojusias iki 2011 m. birželio 21 d. Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-743 įsigaliojimo (įsigaliojo 2011 m. spalio 1 d.), apeliacine tvarka nagrinėjant atskirąjį skundą, taikomos procesinio sprendimo priėmimo metu galiojusios proceso teisės normos, reglamentavusios prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo klausimą. Siekiant teisingai išspręsti nagrinėjamą klausimą, turi būti nustatytas pareikšto reikalavimo pobūdis (materialinis ar procesinis), išsiaiškinta, kokia tvarka ir konkrečia forma pareiškėjas gali ginti savo subjektines teises. Šio klausimo teisingas išsprendimas neatsiejamas nuo teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos realaus užtikrinimo.

Pagal civilinio proceso įstatymą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo turi teisę kreiptis ne tik ginčo byloje šalys, bet ir suinteresuoti asmenys, jeigu nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pažeidžiamos jų subjektinės teisės (CPK 150 str. 1 d.). Iš esmės tai vienintelis tokių asmenų – suinteresuotų, bet nedalyvavusių byloje, subjektinių teisių gynimo būdas, kadangi šie asmenys neturi apeliacijos teisės dėl nutarties, kuria jų atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Klausimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo gali būti sprendžiami bet kurioje proceso stadijoje (CPK 144 str. 3 d.), taigi, ir po bylos užbaigimo. Tai reiškia, kad asmenys, kurių teisės gali būti pažeistos laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka bet kurioje proceso stadijoje gali kreiptis su prašymu panaikinti galiojančias laikinąsias apsaugos priemones. Kolegija pažymi, kad gali susiklostyti ir tokios situacijos, kai vienoje byloje teismui kaip laikinąją apsaugos priemonę taikius atsakovo turto areštą, areštuotas turtas yra perleidžiamas vykdant teismo sprendimą kitoje byloje. Tokiu atveju areštuotą turtą įgijęs asmuo tampa jo savininku. Tačiau turto savininko pasikeitimas savaime nepanaikina byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės – šio turto arešto. Naujas turto savininkas suinteresuotas turtui taikytų apsunkinimų – arešto panaikinimu. Gindamas subjektines teises, toks asmuo laikomas suinteresuotu ir turi teisę CPK 150 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies nustatyta tvarka kreiptis į teismą su procesiniu prašymu panaikinti byloje, kurioje jis nedalyvavo, nes nebuvo dalyvaujantis byloje asmuo, taikytą areštą turtui, kurį vėliau įgijo nuosavybės teise. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo paduodamas ir jį sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Jeigu byla yra išnagrinėta iš esmės ir sprendimas joje įsiteisėjo, byla laikoma pirmosios instancijos teisme. Todėl suinteresuoto asmens prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo turi būti paduotas bylą iš esmės išsprendusiam pirmosios instancijos teismui.

Šiuo atveju suinteresuotas asmuo savo subjektines teises turėtų ginti reikšdamas minėtą procesinio pobūdžio prašymą, o ne CK 4.98 straipsnio nustatyta tvarka paduodamas negatorinį ieškinį, taip pat ne CPK 603 straipsnyje nustatyta tvarka ieškinį dėl civilinės teisės gynimo vykdant teismo sprendimą, kadangi šiuo atveju dėl civilinės teisės (nuosavybės) priklausymo ginčas nėra keliamas. Toks teisės taikymas ir aiškinimas iš esmės atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2008 pateiktus išaiškinimus (CPK 4 str.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašymą dėl arešto 1/32 dalies automobilių saugojimo aikštelės (duomenys neskelbtini) panaikinimo. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pateikė Klaipėdos apygardos teismui, kuris 2009 m. vasario 5 d. nutartimi išsprendė civilinę bylą Nr. 2-830-253/2008 tarp ieškovo BUAB „Rausingita“ ir atsakovo S. B. dėl nuostolių atlyginimo bei palūkanų priteisimo ir patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį (b.l. 105-106). Šioje byloje Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. birželio 26 d. nutartimi ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui buvo taikęs laikinąsias apsaugos priemones ir areštavęs atsakovo turtą 641 851 Lt sumai (b.l. 16-17). Vykdydama šią teismo nutartį dėl turto arešto, antstolė A. R. Žičkuvienė 2008 m. liepos 23 d. nutartimi aprašė atsakovo S. B. turtą – ½ buto (duomenys neskelbtini)bei 1/64 dalį automobilių saugojimo aikštelės esančios (duomenys neskelbtini. Šis areštas įregistruotas Turto arešto aktų registre (b.l. 32-34). Atsakovui S. B. nuosavybės teise priklausantis butas (duomenys neskelbtini) t. y. butas, kurio dalis areštuota civilinėje byloje Nr. 2-830-253/2008, priverstinio vykdymo proceso metu vykdomojoje byloje (duomenys neskelbtini) įvertintas 320 000 Lt ir antstolio A. S. aktu perduotas pareiškėjui UAB „Būsto paskolų draudimas“. Šį aktą patvirtino Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas rezoliucija (b.l. 125).

Taigi, ½ buto (duomenys neskelbtini) bei 1/64 dalį automobilių saugojimo aikštelės (duomenys neskelbtini) areštavo Klaipėdos apygardos teismas nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-830-253/2008. Klaipėdos apygardos teismas iš esmės išsprendė ginčą tarp šalių, o pareiškėjas, jo tvirtinimu, vėliau tapo areštuoto turto savininku. Esant tokioms aplinkybėms, laikytina, kad jis yra suinteresuotas įsigyto turto arešto panaikinimu ir pagrįstai su prašymu dėl arešto panaikinimo kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, kuris yra kompetentingas nagrinėti tokį prašymą pagal CPK XI skyriaus Penktojo skirsnio taisykles. Vien ta aplinkybė, kad Klaipėdos apygardos teismas nutartyje dėl atsakovo turto arešto nekonkretizavo atsakovo turto, o butą bei jo priklausinį – automobilių saugojimo aikštelės dalį, kuriai prašoma panaikinti areštą, aprašė antstolė, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad bylą iš esmės išsprendęs pirmosios instancijos teismas neturi įgaliojimo nagrinėti tokio prašymo. Kaip minėta, areštą turtui taikė teismas, o antstolė tik aprašė konkretų turtą.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą pagal suinteresuoto asmens prašymą reglamentuojančias proceso teisės normas ir nepagrįstai atsisakė iš esmės spręsti suinteresuoto asmens prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Dėl teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų nutartis naikintina ir pareiškėjo prašymas perduotinas žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš esmės (CPK 337 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašymą dėl arešto panaikinimo 1/32 daliai automobilių saugojimo aikštelės (duomenys neskelbtini) perduoti nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui iš esmės.