Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. Č. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 2 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. P. ir V. P. ieškinį atsakovams L. Č. ir J. J. dėl turto arešto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Kauno rajono apylinkės teisme yra užvesta civilinė byla pagal ieškovų L. Č. ir J. J. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai ir Kauno rajono savivaldybei dėl įsakymų, sprendimų, pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo. Toje byloje, tenkinant ieškovų prašymą, Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d. nutartimi buvo areštuoti tretiesiems asmenims, taip pat A. Š., priklausantys žemės sklypai, tačiau pastarojo asmens žemės sklypas nutarties priėmimo metu pagal 2006 m. spalio 26 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį jau buvo perleistas ieškovams V. P. ir V. P., šių nuosavybės teisės 2006 m. spalio 27 d. įregistruotos nekilnojamojo turto registre. Ieškovai nebuvo įtraukti į pirmiau nurodytą Kauno rajono apylinkės teismo civilinę bylą, o pirkdami žemės sklypą, apie teisminius ginčus nežinojo, todėl teismai juos pripažino sąžiningais įgijėjais.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Ginčų dėl nekilnojamojo daikto arešto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, nagrinėjimo tvarka. Negatorinio ieškinio reiškimo galimybė, kai nekilnojamasis daiktas yra areštuotas teismo nutartimi

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje, o atskirais atvejais – ir iki ieškinio pareiškimo teismui dienos (CPK 148 straipsnio 2 dalis), ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Viena iš įstatymuose nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių yra nekilnojamojo daikto areštas. Taikant šią priemonę gali būti areštuojamas žemės sklypas. Nekilnojamojo daikto areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, visų pirma reiškia turto savininko teisės disponuoti daiktu suvaržymą, t. y. draudimą daiktą parduoti ar kitaip perleisti nuosavybėn kitam asmeniui.

Siekiant užtikrinti bei įgyvendinti proceso dalyvių lygiateisiškumo principą bei apsaugoti asmens, kurio nekilnojamajam turtui buvo taikytas areštas, teises nuo nepagrįsto ir neteisėto jų suvaržymo, civilinio proceso įstatymuose yra įtvirtintas pažeistos teisės operatyvaus gynimo mechanizmas. Visų pirma asmuo, kuris mano, kad turto areštu buvo pažeistos jo subjektinės teisės, turi galimybę CPK 150 straipsnio 1 dalies tvarka kreiptis į teismą, kurio žinioje yra byla (ir kuris pritaikė laikinąją apsaugos priemonę), su prašymu panaikinti nekilnojamojo daikto areštą. Tokį prašymą turi teisę rašytinio proceso tvarka spręsti laikinąją apsaugos priemonę taikęs teismas. Įstatyme taip pat įtvirtinta galimybė dėl visų pirmosios instancijos teismo nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių paduoti atskirąjį skundą (CPK 151 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinosios apsaugos priemonės gali paduoti ne tik byloje dalyvaujantys asmenys, bet ir bet kuris kitas suinteresuotas asmuo, kurio teisės šios priemonės taikymu yra pažeidžiamos. Ar asmuo turi teisę paduoti atskirąjį skundą, sprendžiama pagal tai, ar jis turi tuo klausimu materialųjį teisinį interesą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2007).

Nuo laikinosios apsaugos priemonės, kaip civilinio procesinio instituto, reikia skirti negatorinį ieškinį (actio negatoria). Visų pirma laikinąsias apsaugos priemones taiko teismas, tuo tarpu negatorinio ieškinio atveju savininko teises, nesusijusias su valdymo netekimu, pažeidžia kitas asmuo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra teismo sprendimo (priimto arba kuris dar tik bus priimtas ateityje) įvykdymo be apsunkinimų galimybės užtikrinimas. Tuo tarpu reikšdamas negatorinį ieškinį asmuo (savininkas) pats inicijuoja bylos iškėlimą teisme, kad apgintų pažeistas savo nuosavybės teises. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas yra civilinė procesinė priemonė, taikoma savarankiškai, paprastai esant neišspręstam šalių materialiniam teisiniam reikalavimui. Tuo tarpu negatorinis ieškinys yra nuosavybės teisių gynimo būdas, t. y. daiktinė teisinė priemonė. Šie aptariamų teisinių institutų skirtumai lemia tai, kad, savininkui prireikus ginti savo nuosavybės teises, priklausomai nuo tų teisių suvaržymo ar pažeidimo pobūdžio, teisiškai įmanomas tik vienas iš aptariamų (o ne abu kaip alternatyvūs) teisių gynimo būdas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad asmuo, kurio nuosavybės teisės yra apribotos teismo nutartimi taikant laikinąją apsaugos priemonę – nekilnojamojo turto areštą, savo pažeistas teises gali ginti ne reikšdamas negatorinį ieškinį (CK 4.98 straipsnis), bet paduodamas prašymą dėl teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – nekilnojamojo turto arešto – panaikinimo (CPK 150 straipsnio 1 dalis) arba atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria buvo taikytas nekilnojamojo turto areštas (CPK 151 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teisingai pažymėjo, kad apylinkės teismo sprendimu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d. nutarties dalis panaikinta CPK nenustatytu ir jam prieštaraujančiu būdu. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas neišliko nuoseklus ir, neatsižvelgęs į tai, kad nutarties dėl laikinosios apsaugos priemonės apskundimo atveju nesprendžiamas ginčas dėl materialinio teisinio reikalavimo, paliko galioti apylinkės teismo nutartį, kurioje, be kitų argumentų, konstatuota, kad ieškovai V. P. ir V. P. yra sąžiningi ginčijamo žemės sklypo įgijėjai. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat teigiama, kad, nesant teisme užginčytų 2006 m. spalio 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir perdavimo-priėmimo akto ir turtui nebepriklausant A. Š., Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d. nutartimi ieškovų turtui pritaikytas areštas negali būti paliktas galioti ir turėjo būti panaikintas, pareiškiant prašymą CPK 150 straipsnio pagrindu, civilinės bylos, kurioje areštas buvo uždėtas, teisėjo nutartimi.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, išnagrinėjus laikinosios pasaugos priemonės – žemės sklypo arešto – panaikinimo klausimą atskiroje byloje ieškinio teisenos tvarka, vieningas civilinės bylos nagrinėjimo procesas iš esmės buvo dirbtinai suskaidytas, ir tai galėjo turėti įtakos ne tik nevisapusiškam civilinėje byloje Nr. 2-2271-485/2006 nagrinėjamo ginčo atskleidimui, bet ir kitiems pažeidimams, pavyzdžiui, tai galėjo lemti L. Č. ir J. J. teisių (paaiškėjus, kad žemės sklypas, kuris jiems teisme užvedus bylą priklausė A. Š., vėliau buvo parduotas V. P. ir V. P.) padidinti ieškinio reikalavimus (CPK 42 straipsnis) ar, iškilus būtinumui, pakeisti ieškinio dalyką (CPK 141 straipsnis) suvaržymą, taip pat užkirsti kelią teismui įvykdyti pareigą tinkamai parengti nagrinėti civilinę bylą Nr. 2-2271-485/2006 pagal L. Č. ir J. J. ieškinį, kuri buvo pradėta anksčiau nei ši civilinė byla, nes teismas bylą turi pradėti nagrinėti iš esmės tik tinkamai ją parengęs nagrinėti, t. y. pasiekęs, kad būtų galutinai suformuluoti ieškovų reikalavimai, išsiaiškinti visi įtrauktini dalyvauti byloje asmenys (CPK 225, 230 straipsniai). Nutartyje minėta, kad, nesant galimybės tokį reikalavimą spręsti atskirtai nuo L. Č. ir J. J. ieškinio kitoje byloje, buvo išspręstas ginčijamo žemės sklypo sąžiningų įgijėjų klausimas.

Šie kasacinio teismo teisėjų kolegijos konstatuoti bylą nagrinėjusių teismų pažeidimai lemia, kad apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimas bei apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini kaip neteisėti. Konstatavus, kad ieškovai pasirinko procesiškai ydingą teisių gynimo variantą bei dar esant teisinei galimybei pasinaudoti įstatyme nustatytu pažeistos teisės gynimo būdu bei mechanizmu (CPK 150 straipsnio 1 dalis, 151 straipsnio 1, 2 dalys), ieškinys atmestinas. Atsižvelgiant į tai, kad ši byla buvo nepagrįstai atskirta nuo pagrindinės bylos, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų šiuo metu nenagrinėtinas, paliekant tai spręsti priimant sprendimą byloje pagal L. Č. ir J. J. ieškinį (civilinė byla Nr. 2-271-485/2006) (CPK 93 straipsnis).

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai buvo šališki. Kasacinio teismo teisėjų kolegija paaiškina, kad teismų neteisėtų sprendimo ir nutarties priėmimą lėmė neteisingas ginčijamų teisinių santykių kvalifikavimas bei netinkamo teisių gynimo būdo parinkimas, o tai nėra tapatu teismo šališkumui. Aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas teismų šališkumui konstatuoti, kasacinio teismo teisėjų kolegija nenustatė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 2 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų V. P. ir V. P. ieškinį atmesti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.