- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-01-21
- Bylos Nr.
- eI2-4563-1161/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06517-2024-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. S. (V. S.) pateikė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 24SD29609.
Nurodo, kad atsakovas sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. lapkričio 7 d. iki 2027 m. lapkričio 6 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) 133 straipsnio 1 dalimi (užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui). Pareiškėjas nesutinka su priimtu sprendimu. Nurodo, kad darbdavys uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, k. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė), nesuteikė sulygto pagal 2023 m. rugsėjo 11 d. darbo sutartį Nr. 1472 suvirintojo darbo.
Teigia, kad darbdavys privalo sudaryti darbuotojui sąlygas darbo funkcijai atlikti ir suteikti darbuotojui reikalingas darbo priemones ar turtą. Nagrinėjamu atveju, darbdavys pasielgė neteisingai ir išprovokavo atsakovo sprendimą Nr. 24SD29609. Šiuo atveju, pareiškėjo kaltės (vidinės pozicijos į valstybės nustatytą tvarką ir teisinę sistemą) nėra, o už trečiojo asmens veiksmus jis neatsako. Pareiškėjas nekaltas dėl pažeidimo, o kaltas darbdavys.
Pažymi, kad asmenų lygybės principas pirmiausia yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, kuris teigia, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Aiškinant plečiamą šią Konstitucijos normą, reikėtų paminėti, jog asmenų lygybė įstatymui apima visiems vienodų sąlygų nustatymą, todėl asmenų lygybės principo privalo laikytis ne tik valstybės ar savivaldybės įstaigos bei pareigūnai, tačiau ir privatūs fiziniai bei juridiniai asmenys. Minėtas Konstitucijos straipsnis asmenų lygybės principą įvardija kaip draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Šiuo atveju, iš pradžių darbdavys, o paskui, Migracijos departamentas būtent ir pažeidžia lygybę prieš įstatymus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nustatė, kad esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ir patikrintos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Pareiškėjo nuomone, atsakovas pasielgė visiškai priešingai, nenustatė juridinių faktų viseto, nepatikrino informacijos, nenustatė darbdavio kaltės, dėl ko padarė neteisingą išvadą. Atsakovas iš neteisingų argumentų/įrodymų nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, neprotingai ilgam laikui bei faktiškai ir praktiškai uždraudė dirbti pas kitą darbdavį.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad pareiškėjas prašo panaikinti Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Nr. 24SD29609, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Nurodytu numeriu yra registruotas Migracijos departamento raštas dėl priimto sprendimo, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie jo atžvilgiu 2024 m. lapkričio 7 d. priimtą sprendimą Nr. 24S249337, todėl mano, kad pareiškėjas prašo panaikinti Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 24S249337, kuriuo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, kad ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuriam panaikintas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas po to, kai Migracijos departamentas 2024 m. liepos 15 d. priėmė sprendimą Nr. 24S166087 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2022 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Nr. 1 priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 puntu (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės), Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu (asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje). Leidimas laikinai gyventi paskelbtas negaliojančiu 2024 m. rugpjūčio 5 d. Sprendimo Nr. 1 panaikinti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas neskundė.
Migracijos departamentas pažymi, kad skundžiamas Sprendimas yra priimtas sprendžiant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką klausimą, o ne sprendžiant darbo santykių klausimus, todėl pareiškėjo teiginiai dėl žmogaus teisių apsaugos darbo teisiniuose santykiuose, kaip ir teiginiai dėl valstybės pareigos kontroliuoti darbo teisinių santykių sritį, atmestini, kaip nesusiję su skundžiamu Sprendimu. Pažymi, kad faktinės aplinkybės, susiję su pareiškėjo darbu Bendrovėje, buvo nustatytos ne priimant sprendimą pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, bet priimant Sprendimą Nr.1 panaikinti leidimą laikinai gyventi. Priimant Sprendimą Nr. 1 panaikinti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentas vertino patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjui pakeitus darbdavį 9 mėnesius faktiškai nebuvo mokamas darbo užmokestis, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas faktiškai 9 mėnesius nedirbo, nors kreipdamasis dėl darbdavio pakeitimo pareiškėjas pateikė Bendrovės tarpininkavimo raštą, kuriame buvo nurodyta, kad jam bus mokamas 1 390 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Kadangi pateikus prašymą ir pareiškėjui gavus leidimą pakeisti darbdavį, pakeitęs darbdavį pareiškėjas nė vieno karto negavo tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio, Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, o taip pat pareiškėjas negavo tarpininkavimo rašte įvardyto darbo užmokesčio.
Teigia, jog buvo nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo – gruodžio mėn. ir 2024 m. sausio – gegužės mėn. (iš viso 9 mėn.) pareiškėjui faktiškai darbo užmokestis nebuvo mokamas (uždirbta buvo nuo 63,18 Eur iki 76,25 Eur per mėnesį). Pažymi, kad pareiškėjui teikiant prašymą dėl darbdavio pakeitimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad asmuo dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte, todėl Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas neturi reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (nes pajamos kiekvieną mėnesį buvo ženkliai mažesnės už minimalią mėnesinę algą), todėl priėmė Sprendimą Nr.1 panaikinti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas šio sprendimo neskundė, todėl galima spręsti, kad su minėtu sprendimu pareiškėjas sutiko. Todėl argumentai, kuriais pareiškėjas skunde kvestionuoja jau įsiteisėjusiu Migracijos departamento sprendimu nustatytas faktines aplinkybes ir konstatuotus Įstatymo pažeidimus, atmestini kaip nepagrįsti.
Nurodo, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas panaikinus asmens leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą vertino individualias aplinkybes, atsižvelgdamas į pagrindą, dėl kurio leidimas gyventi buvo panaikintas, taip pat į pareiškėjo esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika. Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, buvo nustatyta, kad pareiškėjui 2020 m. spalio 16 d. išduotas pirmas leidimas laikinai gyventi. Asmuo įdarbintas Lietuvos Respublikoje su pertraukomis nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki atsiliepimo pateikimo teismui dienos. Pastaruosius 13 mėnesių pareiškėjui faktiškai darbo užmokestis nebuvo mokamas. Tai leido daryti išvadą, jog asmuo neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nenustatė, kad jis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Paaiškina, kad įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi – tai, kad jis savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punktu, jam nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatomas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
Pabrėžia, kad Sprendimo dėl draudimo atvykti priėmimas nereiškia, kad draudimo atvykti terminas nebus peržiūrimas esant pagrindams. Pareiškėjas nėra pateikęs prašymo išbraukti iš sąrašo duomenis apie jį. Migracijos departamentas priėmė teisės normomis pagrįstą ir motyvuotą Sprendimą. Migracijos departamentas išanalizavo visas Sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, susiejo jas su teisės normomis ir išsamiai išdėstė priimto Sprendimo motyvus.
Šalies argumentai
Dėl pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių, susijusių su suvaržytomis teisėmis, Departamentas nurodo, kad iš tokio pareiškėjo vertinimo turėtų išplaukti išvada, kad Migracijos departamentas suvaržė pareiškėjo teises dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, ar, atvirkščiai, kitiems šiuo pagrindu teikė kokių nors privilegijų. Pareiškėjas jokių tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikia, todėl teiginys atmestinas.
Migracijos departamento manymu, pareiškėjo teiginiai dėl solidarumo su (duomenys neskelbtini) pažeidimo yra spekuliatyvūs, neetiški, ir todėl atmestini. Jau 2020 m. spalio 16 d. pareiškėjui buvo išduotas pirmas leidimas laikinai gyventi. Asmuo įdarbintas Lietuvos Respublikoje su pertraukomis nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki šiol. Taigi, pareiškėjas išvyko iš (duomenys neskelbtini) kur kas anksčiau, nei prasidėjo visapusiška Rusijos invazija prieš (duomenys neskelbtini). Tai, kad (duomenys neskelbtini) vyksta karas, nesuteikia pareiškėjui teisės nesilaikyti Lietuvos Respublikos įstatymų ir tikėtis, kad pažeidęs migracijos procedūras jis galės ir toliau gyventi ir dirbti Lietuvoje.
Departamento vertinimu, ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka Įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje atsakovo atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismas visų pirma pažymi, jog pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčija Departamento 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 24SD29609, tačiau iš skundo turinio matyti, kad jis iš esmės nesutinka su Departamento 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 24S249337. Pareiškėjo skunde įvardijamu Departamento sprendimu Nr. 24SD29609 iš tiesų buvo tik siųstas pranešimas apie priimtą sprendimą Nr. 24S249337, ir šis pranešimas pats savaime pareiškėjui teisinių pasekmių nesukuria. Nustatyta, kad pareiškėjo skunde netinkamai nurodytas ginčijamo sprendimo numeris, tačiau tai vertintina kaip techninio pobūdžio klaida, todėl toliau šiame sprendime bus pasisakoma dėl Departamento 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 24S249337 (Sprendimo) teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis.
Iš Departamento Sprendimo Nr. 1 matyti, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. lapkričio 23 d. darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė Nr. 1) pagrindu.
Iš Departamento Sprendimo Nr. 1 taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. balandžio 18 d. pateikė Departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį, Departamentas 2023 m. gegužės 18 d. leido pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė Nr. 2).
Iš Departamento Sprendimo Nr. 1 matyti, jog pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje, 2023 m. rugpjūčio 7 d. pateikė Departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį, Departamentas 2023 m. rugsėjo 6 d. priėmė sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir dirbti Bendrovėje.
Bendrovė tarpininkavimo rašte nurodė, kad pareiškėjui bus mokamas 1 390 Eur darbo užmokestis ir jis bus įdarbintas suvirintoju neterminuotos darbo sutarties pagrindu.
Departamentas Sprendimu Nr. 1 panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. lapkričio 23 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Departamentas Sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas. Sprendime nurodyta, kad 2024 m. liepos 15 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės), UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu (asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje), priėmė sprendimą Nr. 24S166087, kuriuo nusprendė asmeniui panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (išduotą 2022 m. lapkričio 23 d. pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą). Migracijos departamentas šiame sprendime, atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės 3 pateiktame tarpininkavimo rašte nurodyta, jog asmeniui bus mokamas 1 390 Eur mėnesinis darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad asmeniui 9 mėnesius faktiškai darbo užmokestis mokamas nebuvo, sprendė, kad asmuo 9 mėnesius faktiškai nedirba, konstatavo, kad asmuo, kreipdamasis dėl darbdavio pakeitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. 2024 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjo leidimas laikinai gyventi paskelbtas negaliojančiu.
Departamento Sprendime taip pat vertinti asmens ryšiai su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad asmeniui 2020 m. spalio 16 d. išduotas pirmas leidimas laikinai gyventi. Asmuo įdarbintas Lietuvos Respublikoje su pertraukomis nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki šiol. Pastaruosius 13 mėnesių asmeniui faktiškai darbo užmokestis nėra mokamas. Tai leidžia daryti išvadą, jog asmuo neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nenustatė, kad jis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi – tai, kad jis savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu, jam nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatomas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
Departamentas 2024 m. lapkričio 7 d. pranešimu Nr. 24SD29609 (toliau – ir Pranešimas) informavo, kad Departamentas Sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. lapkričio 7 d. iki 2027 m. lapkričio 6 d., vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo, Kriterijų vertinimo tvarkos, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), nuostatos (ginčui aktualios nurodytų teisės aktų redakcijos, galiojusios ginčijamo Sprendimo priėmimo metu).
UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą – jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Lietuvos Respublika Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 straipsnio 8 dalis).
Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio leidimas gyventi buvo panaikintas, esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika, tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.
Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad Bendrovė nesuteikė jam suvirintojo darbo. Pats darbdavys, neturėdamas darbo pareiškėjui, privalėjo kreiptis į Departamentą ir nutraukti darbo bei migracijos santykius. Pareiškėjas mano, jog dėl darbdavio veiksmų (kaltės) buvo priimtas ginčijamas Sprendimas. Šiuo atveju pareiškėjo kaltės nėra, o už kito asmens veiksmus jis nėra atsakingas. Be to, pareiškėjas vadovaujasi žmogaus teisių apsauga darbo teisiniuose santykiuose, asmens lygybės principu. Teigia, kad atsakovas nenustatė juridinių faktų viseto, nepatikrino informacijos, nenustatė darbdavio kaltės, dėl ko padarė neteisingą išvadą. Atsakovas iš neteisingų argumentų/įrodymų nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką neprotingai ilgam laikui bei faktiškai uždraudė dirbti pas kitą darbdavį.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas dirbo Bendrovėje Nr. 1, tuomet keitė darbdavį ir dirbo Bendrovėje Nr. 2, galiausiai buvo įdarbintas suvirintoju Bendrovėje. Pagal 2023 m. rugsėjo 11 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 1472 (toliau – ir Darbo sutartis) pareiškėjas Bendrovėje dirbo suvirintoju, jam turėjo būti mokamas 1 390 Eur darbo užmokestis. Pagal Darbo sutarties 7 punktą, darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti 2023 m. rugsėjo 8 d., nors darbo sutartis pasirašyta tik 2023 m. rugsėjo 11 d.
Iš Departamento Sprendimo Nr. 1 matyti, jog Departamentas patikrinimo metu nustatė, kad 2023 m. rugsėjo – gruodžio mėn. ir 2024 m. sausio – gegužės mėn. (iš viso 9 mėn.), asmeniui faktiškai darbo užmokestis nebuvo mokamas (63,18 – 76,25 Eur), o teikiant prašymą dėl darbdavio pakeitimo Departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte. Teikiant prašymą Departamentui taip pat nebuvo nurodyta kitų pragyvenimo lėšų šaltinių (be gaunamo darbo užmokesčio). Dėl šių nurodytų faktų ginčo byloje nėra.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Departamento Sprendimas Nr. 1 priimtas tuo pagrindu, jog pareiškėjas Bendrovėje 9 mėn. negavo darbo užmokesčio, nurodyto tarpininkavimo rašte bei tuo, jog jis neturi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje. Akcentuotina, jog pareiškėjas Departamento Sprendimo Nr. 1 neginčijo, taigi galima daryti išvadą, kad su juo sutiko. Sprendimas Nr.1 yra galiojantis ir sukeliantis teisines pasekmes. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad Bendrovė nesuteikė jam suvirintojo darbo, tačiau, kaip matyti, pats pareiškėjas 9 mėnesius negavęs tarpininkavimo rašte numatyto darbo užmokesčio, nesikreipė nei į Bendrovę, nei į Departamentą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tokių Bendrovės veiksmų (neveikimo) būtų kreipęsis į Valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (nors skunde Bendrovės veiksmus pareiškėjas įvardija kaip pažeidžiančius jo teises). Kaip matyti, pareiškėjas pragyvenimo lėšų šaltinį Lietuvos Respublikoje buvo nurodęs darbo užmokestį. Jokių kitų pajamų pareiškėjas nebuvo nurodęs Departamentui, taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų gavęs dar kokių nors pajamų, ar turėtų santaupų, ar pan.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog esant nenuginčytam Departamento Sprendimui Nr. 1, kuriame nustatytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo negautomis minimaliomis pajamomis, bei pateiktais tikrovės neatitinkančiais duomenimis, Departamentas turėjo pagrindą, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovautis Sprendime Nr. 1 nustatytomis aplinkybėmis. Šiuo atveju pareiškėjo skundo teiginiai, susiję su tuo, kad Bendrovė nesuteikė jam darbo, darbdavys turėjo kreiptis į Departamentą, aplinkybės, susijusios su Bendrovės kalte, nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Kaip minėta, pareiškėjas neginčijo Sprendimo Nr. 1, netikslino skundo reikalavimo ir neprašė teismo panaikinti Sprendimo Nr. 1, kuris buvo pagrindas priimti ginčo Sprendimą. Teismo posėdžio metu, pareiškėjo atstovas taip pat nenurodė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas neginčijo Departamento Sprendimo Nr. 1. Ginčo Sprendimas priimtas tuo pagrindu, jog Departamento Sprendimu Nr. 1 buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi. Pažymėtina, jog ginčo Sprendime nebuvo vertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo darbu Bendrovėje. Tačiau, ginčo Sprendime papildomai nustatyta, kad pareiškėjui net 13 mėnesių nebuvo mokamas darbo užmokestis, t. y. net ilgiau nei Sprendimu Nr. 1 nustatytu 9 mėnesių laikotarpiu, taip pat atsižvelgta į tai, kad pareiškėjo ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje yra trumpalaikiai, nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis pareiškėjas neturi. Šias aplinkybes galinčių paneigti įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė. Kadangi ginčo Sprendime nevertintos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su nesuteiktu darbu ir darbdavio kalte, jos nėra nagrinėjamos administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šiame sprendime teismas plačiau dėl jų nepasisakys. Analogiškai nevertintini ir pareiškėjo skundo teiginiai dėl žmogaus teisių apsaugos darbo santykiuose ir asmens lygybės principo.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo Sprendimas priimtas Departamento Sprendimo Nr. 1 pagrindu, kadangi pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi. Kaip minėta, pareiškėjas Sprendimo Nr. 1 neskundė, Sprendimas Nr.1 nėra panaikintas, todėl Departamentas, priimdamas ginčo Sprendimą, teisėtai bei pagrįstai vadovavosi Sprendimu Nr. 1. Teismo vertinimu, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Bendrovės tarpininkavimo rašte numatyto darbo užmokesčio negavo Sprendimo Nr. 1 priėmimo metu 9 mėnesius, o Sprendimo priėmimo metu net 13 mėnesių (t. y. daugiau nei metus) (to pareiškėjas taip pat neginčija), pats pareiškėjas nesikreipė į jokias institucijas dėl negaunamo darbo užmokesčio, nesudaromų sąlygų atlikti darbo funkcijas, šių duomenų nepranešė Departamentui, nors tokia pareiga jam numatyta Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje, nustatančioje, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentui, taip pat teismui pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, ką jis veikė ilgiau kaip metus Lietuvoje, negaudamas darbo užmokesčio ir faktiškai nedirbdamas, kokius pragyvenimo šaltinius turėjo tuo laikotarpiu. Konstatuotina, kad šios aplinkybės sudarė pagrindą Departamentui pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis, ir panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, o kadangi pareiškėjas Sprendimo Nr. 1 neginčijo, šios aplinkybės taip pat suponuoja išvadą, jog yra pagrindas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Nors maksimalus draudimo atvykti terminas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi yra 5 metai, tačiau vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais, yra pagrindas nustatyti mažesnį, t. y. 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.
Teismo vertinimu, Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino tai, kad pareiškėjas negauna darbo užmokesčio, neturi pajamų pragyvenimui, pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, nustatė, jog pareiškėjas neturi ilgalaikių ekonominių ryšių, bei tai, kad jis neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, o leidimas laikinai gyventi 2024 m. rugpjūčio 5 d. paskelbtas negaliojančiu. Įvertinus šias aplinkybes, Departamentas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktų nuostatomis. Sprendimas atitinka ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra išsamus, motyvuotas, pagrįstas teisės aktų nuostatomis, vertinant individualią pareiškėjo situaciją, nustatant juridinių faktų visetą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024; 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).
Departamento Sprendimu nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatytas maksimalus 5 metų draudimo atvykti laikotarpis. Įvertinus Sprendimo Nr. 1 priėmimo pagrindus, bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais, darytina išvada, jog pareiškėjui pagrįstai nustatytas mažesnis nei 5 metų draudimo atvykti laikotarpis. Be to, priimant minėtą Sprendimą, buvo vertintos pareiškėjo individualios aplinkybės. Įvertinus visas anksčiau šiame sprendime nustatytas aplinkybes, draudimo atvykti laikotarpį, vadovaujantis Įstatymo ir Kriterijų vertinimo tvarkos reikalavimais, 3 metų draudimo atvykti laikotarpis vertintinas kaip adekvatus, protingas ir proporcingas, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 7 d. Sprendimas Nr. 24S249337 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėjui išaiškintina, kad jis Kriterijų vertinimo tvarkos III skyriuje nustatyta tvarka gali kreiptis į Migracijos departamentą su motyvuotu prašymu dėl jam nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino sutrumpinimo. Be to, ir atsakovas atsiliepime nurodė, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką institutas yra specifinis, kuriam taikomos specialios teisės normos. Įstatymų leidėjas numatė, kad gali susidaryti individualios aplinkybės, dėl kurių susidaro būtinybė išbraukti užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir Sąrašas). Dėl to, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 28 punktu, užsienietis gali teikti motyvuotą prašymą (ir nurodyti svarbias aplinkybes) išbraukti jo duomenis iš Sąrašo. Taigi, sprendimo dėl draudimo atvykti priėmimas nereiškia, kad draudimo atvykti terminas nebus peržiūrimas esant pagrindams.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.