Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. (D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. D. (D.) skundą atsakovams Klaipėdos teritorinei muitinei ir Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėja D. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti: 1) Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Klaipėdos TM) 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 1(LM18)-568 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ (toliau – ir Klaipėdos TM sprendimas); 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 1A-63 „Dėl D. D. skundo“ (toliau – ir Departamentas sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2022 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. S-92 (7-73/2022) „Dėl D. D. skundo“ (toliau – ir MGK sprendimas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad Klaipėdos TM sprendimu pripažino, jog dėl nebaigtos laikinojo įvežimo procedūros, kuriai 2021 m. vasario 24 d. įformintas papildantis dokumentas Nr. 21(LTLU9000)2(LU90)-0444 (toliau – ir papildantis dokumentas) į Sąjungos muitinės teritoriją įvežamai transporto priemonei (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis) ir automobilio uždangalui (toliau kartu automobilis ir automobilio uždangalas – Prekės), atsirado mokestinė prievolė muitinei (2 507 Eur muito, 5 795 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM)). Pareiškėja pripažinta skolininke, mokestinės prievolės atsiradimo data – 2021 m. rugpjūčio 24 d., pareiškėjai skirta bauda ir apskaičiuoti delspinigiai. Pareiškėja apskundė Klaipėdos TM sprendimą Departamentui, kuris patvirtino teritorinės muitinės sprendimą, o MGK, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, patvirtino Departamento sprendimą.

3. Pareiškėja vadovavosi 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 210 straipsnio c punktu (jame nustatyta, kad prekėms gali būti įformintos specialiosios procedūros – konkretaus naudojimo, kuriai priskiriamos laikinojo įvežimo ir galutinio vartojimo procedūros), atkreipė dėmesį į Sąjungos muitinės kodekso 251 straipsnį, reglamentuojantį laikinojo įvežimo procedūros taikymo prekėms termino nustatymo taisykles.

4. Pareiškėjos teigimu, pagal Sąjungos muitinės kodekso 215 straipsnio 1 dalį, išskyrus tranzito procedūros taikymo atvejus ir nedarant poveikio 254 straipsnio taikymui, specialioji procedūra pripažįstama įvykdyta, kai prekėms, kurioms buvo įforminta ta procedūra, arba perdirbtiesiems produktams įforminama kita muitinės procedūra, tos prekės ar produktai išvežami iš Sąjungos muitų teritorijos arba sunaikinami nepaliekant jokių atliekų, arba perduodami valstybės nuosavybėn pagal 199 straipsnį.

5. Pareiškėja akcentavo Sąjungos muitinės kodekso 218 ir 219 straipsniuose įvirtintą teisinį reguliavimą ir paaiškino, kad ji, būdama specialiosios laikinojo įvežimo procedūros vykdytoja, galiojant laikino įvežimo procedūros terminui, perleido Prekes bei visas teises ir pareigas, susijusias su laikino įvežimo procedūros vykdymu, Vokietijos įmonei AutoKing GmbH (buveinė: (duomenys neskelbtini), Vokietijoje), kuriai atstovavo V .S..

6. Dėl Departamento sprendimo išvados, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog buvo pagrindas vadovautis Sąjungos muitinės kodekso 218 ir 219 straipsniais, pareiškėja nurodė, kad ji susitarė, jog minėta įmonė atliks muitinės procedūras Vokietijoje, tačiau atlikusi minėtas procedūras, ši įmonė automobilį įregistravo fizinio asmens nuosavybe, su pareiškėja už perleistą automobilį neatsiskaitė. Dėl minėtos priežasties pareiškėja kreipėsi į teisėsaugos institucijas Vokietijoje, kurios pradėjo baudžiamąjį procesą.

7. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėja tapo nukentėjusiąja nusikalstamoje veikoje, minėta bendrovė AutoKing GmbH jai nepateikė jokių įrodymų apie vykdomas muitinės procedūras, šiuos įrodymus tenka bandyti išsireikalauti baudžiamajame procese Vokietijoje. Todėl vos juos gavusi pareiškėja galės pateikti šiuos teiginius pagrindžiančius įrodymus, kad muitinės procedūros ir atitinkamai visi mokėtini mokesčiai ir muitai yra sumokėti kitoje Europos Sąjungos valstybėje.

8. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos (toliau – ir Deleguotasis reglamentas) 179 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog prekės, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti, laikinojo įvežimo arba galutinio vartojimo procedūra, gali būti gabenamos iš vienos vietos į kitą Sąjungos muitų teritorijoje neatliekant muitinės formalumų, išskyrus nurodytuosius 178 straipsnio 1 dalies e punkte. Taigi, pareiškėja turėjo teisę parduoti Prekes, o šios būti išgabentos Sąjungos muitų teritorijoje į kitą valstybę.

9. Pareiškėjos įsitikinimu, kadangi nagrinėjamu atveju Prekės buvo pateiktos muitinės procedūrai Vokietijoje įforminti, šiuo metu automobilis registruotas Vokietijoje kito asmens vardu, tai Klaipėdos TM sprendimas ir Departamento sprendimas turėtų būti naikinami kaip neteisėti.

10. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Departamentas tvirtino, kad ginčijami sprendimai priimti atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikius ginčui aktualias teisės normas, todėl jų naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjos skundo argumentai vertintini kritiškai, nes jie pateikti siekiant išvengti privalomo papildomai apskaičiuotų mokesčių mokėjimo.

12. Išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, Departamentas nustatė, kad Klaipėdos TM Malkų įlankos jūrų uosto poste 2021 m. vasario 24 d. buvo įformintas žodinę muitinės deklaraciją papildantis dokumentas, kurį pateikė JAV pilietė pareiškėja su prašymu įforminti į Sąjungos muitų teritoriją įvežamam automobiliui ir automobilio uždangalui laikinojo įvežimo muitinės procedūrą. Muitinė, išleidusi žodine laikinojo įvežimo deklaracija deklaruotą prekę, nustatė muitinės procedūros įvykdymo laikotarpį – 2021 m. gegužės 25 d., per kurį laikinai įvežta prekė privalo būti reeksportuota arba pateikta kitai muitinės procedūrai įforminti, o 2021 m. gegužės 24 d. muitinės sprendimu Nr. 1(LM18)-314 pratęstas procedūros pripažinimo įvykdyta laikotarpis iki 2021 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjos prašymu.

13. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikus įrodymų, kuriais remiantis šią muitinės procedūrą galima būtų pripažinti įvykdyta, ginčijamu Klaipėdos TM sprendimu pripažinta, jog nebaigus laikinojo įvežimo procedūrų atsirado mokestinė prievolė muitinei, pareiškėjai apskaičiuoti delspinigiai ir parskirta bauda. Nors pareiškėja skunde Departamentui vadovavosi Sąjungos muitinės kodekso 218 ir 219 straipsniais bei tvirtino, kad Prekes bei atitinkamai teises ir pareigas, susijusias su laikinojo įvežimo procedūros vykdymu, perleido Vokietijos įmonei, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Pareiškėja šių įrodymų neteikė ir vėliau – skundą nagrinėjant MGK.

14. Departamentas atkreipė dėmesį, kad remiantis Sąjungos muitinės kodekso 218 straipsniu ir 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas) 266 straipsniu, procedūros vykdytojo teisės ir pareigos, susijusios su prekėmis, kurioms buvo įforminta specialioji procedūra, išskyrus tranzitą, gali būti visos ar iš dalies perleistos kitam asmeniui, kompetentingai muitinei priimant sprendimą (jei toks perleidimas įmanomas) ir nustatant tokio perleidimo sąlygas, tačiau nagrinėjamu atveju tokio sprendimo nėra.

15. Departamentas tvirtino, kad Klaipėdos TM pagrįstai sprendimu pripažino, kad dėl nebaigtos laikinojo įvežimo procedūros, kuriai 2021 m. vasario 24 d. įformintas papildantis dokumentas, atsirado mokestinė prievolė muitinei, pareiškėjai nepateikus jokių įrodymų, kad Prekėms taikyta laikinojo įvežimo muitinės procedūra yra užbaigta. Pareiškėjai skola muitinei atsirado Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnyje įvirtintu pagrindu.

16. Atsakovas Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti ir nurodė, kad ji, kaip ir Departamentas ir MGK, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Departamentas ir MGK patvirtindama jį, įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas.

II.

17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

18.1. Pareiškėja, JAV pilietė, iš JAV į Sąjungos muitų teritoriją importavo Prekes (t. y. automobilį ir automobilio uždangalą) 2021 m. vasario 24 d. Klaipėdos TM Malkų įlankos jūrų uosto poste įforminant žodinę muitinės deklaraciją papildantį dokumentą, kurį pateikė pareiškėja su prašymu įforminti į Sąjungos muitų teritoriją įvežamoms Prekėms laikinojo įvežimo procedūrą (nustatytas procedūros įvykdymo terminas – 2021 m. gegužės 25 d.).

18.2. Pareiškėjos elektroniniu paštu 2021 m. gegužės 18 d. pateiktu prašymu Klaipėdos TM pratęsė laikinojo įvežimo procedūros vykdymo laikotarpį iki 2021 m. rugpjūčio 23 d., priimdama 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 1(LM18)-314.

18.3. Klaipėdos TM 2021 m. rugsėjo 17 d. elektroniniu paštu pareiškėjai išsiuntė raštą Nr. (8.18)11D-9847, kuriame nurodė, jog laikinojo įvežimo procedūra gali būti pripažinta neįvykdyta, nes Klaipėdos TM neturi informacijos apie Prekių išgabenimą iš Sąjungos muitų teritorijos, bei prašė pareiškėjos pateikti paaiškinimą ir dokumentus, liudijančius, kad laikinojo įvežimo procedūra buvo įvykdyta, taip pat informavo, kad nepateikus prašomos informacijos per 30 dienų nuo rašto gavimo dienos, bus priimtas sprendimas dėl atsiradusios mokestinės prievolės.

18.4. Klaipėdos TM sprendimu nusprendė, jog dėl nebaigtos Prekių laikinojo įvežimo procedūros, kuriai įformintas papildantis dokumentas, atsirado mokestinė prievolė muitinei, kurios dydis – 2 507 Eur muito, PVM – 5 795 Eur PVM, pareiškėją pripažįstant skolininke, pareiškėjai skirta 2 491 Eur bauda, nuspręsta apskaičiuoti delspinigius, nustatyta mokestinės prievolės atsiradimo data – 2021 m. rugpjūčio 24 d.

18.5. Departamentas sprendimu patvirtino Klaipėdos TM sprendimą. Departamento sprendime, be kita ko, nurodyta, kad jog pareiškėjai nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad iki numatyto termino Prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos ar su jomis buvo atlikti kiti veiksmai, numatyti Sąjungos muitinės kodekso 215 straipsnio 1 dalyje, laikoma, jog Klaipėdos TM sprendimu pagrįstai pripažinta, kad dėl nebaigtos laikinojo įvežimo procedūros, kuriai įformintas papildantis dokumentas, atsirado mokestinė prievolė muitinei.

18.6. MGK, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Departamento sprendimo, savo sprendimu pripažino institucijos sprendimą teisėtu ir pagrįstu. MGK, be kita ko, nurodė, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos teiginius, jog remiantis skunde pacituotomis Sąjungos muitinės kodekso 218 ir 219 straipsnių nuostatomis, ji pagrįstai, būdama specialiosios laikinojo įvežimo procedūros vykdytoja, galiojant laikino įvežimo procedūros terminui, perleido (pardavė) Prekes bei visas teises ir pareigas, susijusias su laikinojo įvežimo procedūros vykdymu, Vokietijos įmonei AutoKing GmbH, taip pat pagrįstai šias prekes išgabeno Sąjungos muitų teritorijoje į kitą valstybę. MGK pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė minėtas aplinkybes pagrindžiančių dokumentų, taip pat nurodė, kad Departamentas, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso ir Įgyvendinimo reglamento nuostatomis, pagrįstai nurodė, jog procedūros vykdytojo teisės ir pareigos, susijusios su Prekėmis, kurioms įforminta laikinojo įvežimo procedūra, gali būti perleidžiamos tik kompetentingos muitinės sprendimu nustačius tokio perleidimo sąlygas, tačiau duomenų apie tokį kompetentingos muitinės priimtą sprendimą nėra.

19. Vertindamas pareiškėjos skundo argumentus, teismas nurodė, jog byloje nebuvo ginčo dėl faktinių aplinkybių, tačiau pareiškėja ginčijamų sprendimų neteisėtumą grindė tuo, kad pagal Deleguotojo reglamento 179 straipsnio 1 dalį, kuriame nurodoma, jog prekės, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti, laikinojo įvežimo arba galutinio vartojimo procedūra, gali būti gabenamos iš vienos vietos į kitą Sąjungos muitų teritorijoje neatliekant muitinės formalumų, išskyrus nurodytuosius 178 straipsnio 1 dalies e punkte, ji turėjo teisę parduoti automobilį, o automobilis galėjo būti išgabentas Sąjungos muitų teritorijoje į kitą valstybę.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėja iki nustatyto termino laikinojo įvežimo muitinės procedūros neįvykdė ir jokių prekės perleidimo faktą patvirtinančių įrodymų nepateikė, pareiškėja pateikė muitinei paaiškinimą, kuriame nurodė, jog galiojant laikinojo įvežimo procedūrai, automobilį ir teises bei pareigas, susijusias su laikinojo įvežimo procedūros vykdymu, perleido Vokietijos įmonei AutoKing GmbH, kuri šiuo metu atlieka muitinės procedūras Vokietijoje. Teismas pažymėjo, kad nei teismui, nei mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms pareiškėja nepateikė įrodymų šiems teiginiams pagrįsti.

21. Buvo pažymėta, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti aplinkybę, kad pirkėjas už automobilį neatsiskaitė ir ji kreipėsi į Vokietijos teisėsaugos institucijas, teismui pateikė Vokietijos valstybės Bonos apygardos teismo, apeliacine tvarka išnagrinėjusio kaltinamojo skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, 2022 m. spalio 10 d. sprendimą baudžiamojoje byloje Nr. 29Qs-814 Js 111/22-75/22 (651 Ls 44/22). Teismas pastebėjo, kad baudžiamojoje byloje nagrinėti transporto priemonės pasisavinimo klausimai, taip pat baudžiamojo proceso metu ginčo transporto priemonę nuspręsta grąžinti pareiškėjai, nurodant, kad ji akivaizdžiai yra (tebėra) transporto priemonės savininkė.

22. Teismas nurodė, kad Sąjungos muitinės kodekso 218 straipsnio taikymo sąlygos (taisyklės) nustatytos Įgyvendinimo reglamento 266 straipsnyje – jame nustatyta, kad būtent kompetentinga muitinė nusprendžia, ar gali būti perleidžiamos teisės ir pareigos pagal Sąjungos muitinės kodekso 218 straipsnį, jei toks perleidimas įmanomas, kompetentinga muitinė nustato tokio perleidimo sąlygas. Įvertinęs minėtas muitų teisės nuostatas, teismas darė išvadą, jog teisių ir pareigų muitinei perleidimas galimas tik informavus muitinės instituciją apie planuojamą perleidimą ir gavus (turint) kompetentingos muitinės sprendimą pagal nustatytas perleidimo sąlygas.

23. Nors pareiškėja tvirtino, kad, ji perleido automobilį kitam subjektui, tačiau nei muitinės sprendimo dėl leidimo perleisti procedūros vykdytojo pareigas ar jų dalį, nei kitų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų pareiškėja nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėja, prieš perleisdama automobilį nebuvo išpildžiusi pirmiau aptartos būtinos (imperatyvios) sąlygos – prieš perleidžiant automobilį gauti muitinės sprendimą. Buvo pabrėžta, kad teismas nekvestionuoja pareiškėjos civilinės teisės, kaip ji teigia, perleisti prekę (automobilį) kitam subjektui ir/ar teisės gabenti prekę (automobilį) Sąjungos muitų teritorijoje, tačiau šie veiksmai, teismo įsitikinimu, siekiant, jog neatsirastų prievolė muitinei, turi būti atlikti laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų. Teismas nurodė, kad teisės aktuose nustatytų procedūrų nesilaikymas ar įrodymų apie tai, kad procedūrų buvo laikytasi, nepateikimas, sukelia atitinkamas teisines pasekmes, kaip šiuo atveju – mokestinės prievolės muitinei atsiradimą.

24. Dėl pareiškėjos akcentuojamos Sąjungos muitinės kodekso nuostatos dėl procedūros vykdytojo teisės perleisti prekes, teismas nurodė, kad tai nedaro įtakos pareiškėjai nustatytos prievolės muitinei, kadangi, kaip buvo matyti iš esamo teisinio reguliavimo, teisėtas perleidimas nėra besąlyginis, būtinas muitinės institucijų informavimas apie muitinės priežiūroje esančių prekių judėjimą ir suderinimo (leidimo) perleisti savo pareigas kitam asmeniui gavimas. Remdamasis nurodytu aiškinimu, teismas atitinkamai vertino ir Sąjungos muitinės kodekso 219 straipsnio turinį (jame nustatyta, kad konkrečiais atvejais prekės, kurioms įforminta specialioji procedūra, išskyrus prekes, kurioms įforminta tranzito procedūra, ir laisvojoje zonoje esančias prekes, gali būti gabenamos į įvairias Sąjungos muitų teritorijos vietas). Teismo įsitikinimu, ši nuostata nėra suformuluota kaip besąlyginė procedūros vykdytojo teisė, t. y. esamas teisinis reguliavimas nesudarė pagrindo aiškinti teisės normas taip, kad muitinės priežiūros institucijai neatskleisto turinio civiliniai teisiniai santykiai galėtų daryti įtaką procedūros vykdytojo pareigų muitinei apimtį, apriboti jo atsakomybę muitinei ar priežiūros institucijos galimybes tinkamai vykdyti pavestas funkcijas pagal Sąjungos muitinės teisės aktus.

25. Teismas nurodė, kad pareiškėja, teigdama, jog šioje byloje taikytina atitinkama teisės norma, privalėjo pagrįsti atitinkamos teisės normos taikymui reikšmingas faktines aplinkybes. Įvertinęs pareiškėjos paaiškinimus muitinei ir skundo argumentus bei kitus įrodymus, teismas nurodė, kad pareiškėjos paaiškinimai nenuoseklūs, o pateiktas užsienio valstybės teismo procesinis sprendimas ar kiti baudžiamosios bylos duomenys, laiku neatlikus muitinės priežiūroje esančios prekės (ir su ja susijusios muitinės procedūros teisių ir/ar pareigų) perleidimo pagal muitų teisės aktus, nepaneigė pareiškėjos, kaip specialiosios procedūros vykdytojos, pareigos tinkamai šią muitinės procedūrą užbaigti (įvykdyti).

26. Vadovaudamasis Sąjungos muitinės kodekso 215 straipsniu, teismas nurodė, kad pareiškėja, grįsdama savo teisę disponuoti prekėmis, nesusiejo šios teisės su specialiosios muitinės procedūros pripažinimo įvykdyta pagrindais. Byloje nebuvo duomenų (pareiškėja neįrodinėjo), kad specialioji laikino įvežimo procedūra buvo užbaigta įforminant kitą muitinės procedūrą, kad aptariama prekė išvežta iš Sąjungos muitų teritorijos arba sunaikinta nepaliekant jokių atliekų, arba perduota valstybės nuosavybėn pagal 199 straipsnį. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad pagrįstai Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio pagrindu pareiškėjai įregistruota mokestinė prievolė muitinei, kadangi nustatytu terminu tinkamai neužbaigta specialioji muitinės procedūra.

27. Vadovaudamasis Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsniu, teismas nurodė, kad pareiškėja neįrodė, jog įvežtai transporto priemonei ir transporto priemonės uždangalui taikyta laikinojo įvežimo muitinės procedūra yra užbaigta, todėl pripažino pagrįstomis atsakovų išvadą, kad atsirado teisinis pagrindas konstatuoti mokestinės prievolės muitinei atsiradimą.

28. Pažymėjęs, kad pareiškėja skunde argumentų dėl kitų skundžiamų administracinių sprendimų dalių nenurodė, teismas darė išvadą, kad teritorinė muitinė, Departamentas ir MGK, priimdami ginčijamus sprendimus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus, kurių naikinti skunde išdėstytais argumentais nebuvo pagrindo.

III.

29. Pareiškėja D. D. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

30. Pareiškėja pakartoja pirmosios instancijos teismui teiktame skunde nurodytas faktines aplinkybes, skundžiamų sprendimų esmę ir Sąjungos muitinės kodekse bei Deleguotajame reglamente įtvirtintą teisinį reguliavimą.

31. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad pagal Sąjungos muitinės kodekso 218 ir 219 straipsnius prekės, kurioms įforminta specialioji procedūra, išskyrus prekes, kurioms įforminta tranzito procedūra, ir laisvojoje zonoje esančias prekes, gali būti gabenamos į įvairias Sąjungos muitų teritorijos vietas. Taigi, pareiškėja būdama specialiosios laikinojo įvežimo procedūros vykdytoja, galiojant laikino įvežimo procedūros terminui, perleido Prekes, o kartu ir visas teises bei pareigas, susijusias su laikino įvežimo procedūros vykdymu Vokietijos įmonei AutoKing GmbH, kurios buveinė Vokietijoje ir kuriai atstovavo V. S..

32. Pareiškėja pakartoja, kad ji buvo susitarusi, jog minėta įmonė atliks muitinės procedūras Vokietijoje, tačiau atlikusi minėtas procedūras ši įmonė automobilį įregistravo fizinio asmens nuosavybe, su pareiškėja už perleistą automobilį neatsiskaitė. Dėl minėtos priežasties pareiškėja kreipėsi į teisėsaugos institucijas Vokietijoje, kurios pradėjo baudžiamąjį procesą. Šioms aplinkybėms patvirtinti pareiškėja teisminio nagrinėjimo metu pateikė Vokietijos valstybės Bonos apygardos teismo, apeliacine tvarka išnagrinėjusio kaltinamojo skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, 2022 m. spalio 10 d. sprendimą baudžiamojoje byloje Nr. 29Qs-814 Js 111/22-75/22 (651 Ls 44/22).

33. Pareiškėja taip pat tvirtina, kad, vadovaujantis Deleguotojo reglamento 179 straipsnio 1 dalimi (joje įtvirtinta, kad prekės, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti, laikinojo įvežimo arba galutinio vartojimo procedūra, gali būti gabenamos iš vienos vietos į kitą Sąjungos muitų teritorijoje neatliekant muitinės formalumų, išskyrus nurodytuosius 178 straipsnio 1 dalies e punkte), ji turėjo teisę parduoti Prekes, o šios galėjo būti išgabentos Sąjungos muitų teritorijoje į kitą valstybę.

34. Kadangi nagrinėjamu atveju Prekės buvo pateiktos muitinės procedūrai Vokietijoje įforminti, šiuo metu automobilis registruotas Vokietijoje kito asmens vardu, tai Klaipėdos TM ir Departamento sprendimai bei MGK sprendimas turėjo būti naikinami kaip neteisėti. Pareiškėjos įsitikinimu, visi ginčijami sprendimai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, kadangi pareiškėja dėl Vokietijos bendrovės apgaulės neteko Prekių, turėjo kreiptis teisminės gynybos Vokietijoje, kartu dėl ginčijamų sprendimų pareiškėja patirs ženklius materialinius nuostolius.

35. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

36. Departamentas nurodo, kad palaiko savo argumentus, nurodytus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Departamentas papildomai pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) byloje C-230/06, pasisakydamas apie tranzito procedūros vykdytojo pareigas ir atsakomybę (žr. 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Militzer & Munch GmbH prieš Ministero delle Finanze, 48 ir 49 p., kurio išvados yra aktualios ir šiam ginčui) yra nurodęs, kad procedūros vykdytojas, kaip Bendrijos išorinio tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo. Tokia procedūros vykdytojui nustatyta atsakomybe siekiama užtikrinti kruopštų ir vienodą skolos muitinei išieškojimo nuostatų taikymą tam, kad būtų apsaugoti Bendrijos ir jos valstybių narių finansiniai interesai. Tai, kad procedūros vykdytojas yra sąžiningas ir kad Bendrijos išorės tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo, taip pat negali pažeisti proporcingumo principo. Jeigu taip būtų, procedūros vykdytojas nebūtų taip įtikinamai skatinamas užtikrinti gerą tranzito operacijų vykdymą. Todėl tranzito procedūros vykdytojas yra laikomas skolininku net ir tuo atveju, jei tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo. Taigi, atsižvelgiant į pacituotą ESTT praktiką, pagal kurią net ir esant trečiųjų asmenų sukčiavimui ar kitai neteisėtai veiklai, procedūros vykdytojas vis tiek atsako už iš tokios procedūros kylančias prievoles muitinei, darytina išvada, jog pareiškėja pagrįstai ginčo situacijoje pripažinta skolininke muitinei.

37. Atsakovas Klaipėdos teritorinė muitine atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad faktinės nagrinėjamo ginčo aplinkybės išsamiai išdėstytos pirmosios instancijos teismo spendime, taip pat atsakovų ir MGK sprendimuose. Klaipėdos TM nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl muitinės institucijos sprendimų, kuriais pareiškėjai nustatytos mokestinės prievolės muitinei, mokesčių administratoriui konstatavus, jog pareiškėja nebaigė laikinojo įvežimo procedūros, teisėtumo ir pagrįstumo.

39. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šioje byloje pareiškėja neįrodė, kad įvežtai transporto priemonei ir transporto priemonės uždangalui taikyta laikinojo įvežimo muitinės procedūra yra užbaigta, kad teisės ir pareigos, susijusios su laikino įvežimo procedūros vykdymu perleistos, todėl jai atsirado mokestinės prievolės muitinei (muitas, pridėtinės vertės mokestis bei susijusios sumos).

40. Apeliantė D. D. teigia, kad būdama specialiosios laikinojo įvežimo procedūros vykdytoja, galiojant laikino įvežimo procedūros terminui, perleido prekes bei atitinkamai ir visas teises ir pareigas, susijusias su laikino įvežimo procedūros vykdymu Vokietijos įmonei AutoKing GmbH, todėl muitinės mokesčių mokėti neprivalo.

41. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė nei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, nei pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių paprastai teismo sprendimas naikinamas. Todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja iš JAV į Sąjungos muitų teritoriją importavo transporto priemonę (duomenys neskelbtini) (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) ir automobilio uždangalą. Į Sąjungos muitų teritoriją įvežamoms prekėms buvo įforminta laikinojo įvežimo procedūra. Nustatyta, kad prekių laikinojo įvežimo procedūra liko nebaigta, informacijos apie prekių išgabenimą iš Sąjungos muitų teritorijos nėra. Dėl šių faktinių aplinkybių ginčo nėra.

43. Dėl apeliantės argumentų, kad ji perleido prekes bei atitinkamai ir visas teises ir pareigas, susijusias su laikino įvežimo procedūros vykdymu Vokietijos įmonei AutoKing GmbH, teismas pažymi, kad iš esmės apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą.

44. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

46. Sąjungos muitinės kodekso 218 straipsnyje nustatyta, kad procedūros vykdytojo teisės ir pareigos, susijusios su prekėmis, kurioms buvo įforminta specialioji procedūra, išskyrus tranzitą, gali būti visos ar iš dalies perleistos kitam asmeniui, atitinkančiam tai procedūrai nustatytas sąlygas. Įgyvendinimo reglamento 266 straipsnyje nustatyta, kad kompetentinga muitinė nusprendžia, ar gali būti perleidžiamos teisės ir pareigos pagal Kodekso 218 straipsnį. Jei toks perleidimas įmanomas, kompetentinga muitinė nustato tokio perleidimo sąlygas. Iš nurodytų teisės nuostatų matyti, kad teisių ir pareigų muitinei perleidimas galimas tik informavus muitinės instituciją apie planuojamą perleidimą ir gavus (turint) kompetentingos muitinės sprendimą nustatyti perleidimo sąlygas.

47. Apeliantė D. D. nenurodė, koks dokumentas šioje byloje turėtų būti laikomas dokumentu, kuriuo perleistos muitinės procedūros vykdytojo teisės ir pareigos. Taip pat nėra įrodymų, kad muitinė buvo informuota apie perleidimą ir perleidimas buvo įvykdytas pagal kompetentingos muitinės nustatytas perleidimo sąlygas.

48. Be to, apeliantės teiginiai apie muitinės procedūros vykdytojo teisių ir pareigų perleidimą prieštarauja Vokietijos valstybės Bonos apygardos teismo, apeliacine tvarka išnagrinėjusio kaltinamojo skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, 2022 m. spalio 10 d. sprendimui baudžiamojoje byloje Nr. 29Qs-814 Js 111/22-75/22 (651 Ls 44/22). Iš šio sprendimo matyti, kad baudžiamojoje byloje nagrinėti transporto priemonės pasisavinimo klausimai. Taip pat baudžiamojo proceso metu ginčo transporto priemonę nuspręsta grąžinti D. D. nurodant, kad ji akivaizdžiai yra (tebėra) transporto priemonės savininkė.

49. Tokiu būdu teismas konstatuoja, kad apeliantė neįrodė, kad ji perleido prekes bei atitinkamai ir visas teises ir pareigas, susijusias su laikino įvežimo procedūros vykdymu Vokietijos įmonei AutoKing GmbH.

50. Papildomai teismas pažymi, kad ESTT byloje C-230/06, pasisakydamas apie tranzito procedūros vykdytojo pareigas ir atsakomybę (2008 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Militzer & Munch GmbH prieš Ministero delle Finanze, 48 ir 49 punktai), kurio išvados yra aktualios ir šio ginčo atveju, yra nurodęs, kad procedūros vykdytojas, kaip Bendrijos išorinio tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo. Tokia procedūros vykdytojui nustatyta atsakomybe siekiama užtikrinti kruopštų ir vienodą skolos muitinei išieškojimo nuostatų taikymą tam, kad būtų apsaugoti Bendrijos ir jos valstybių narių finansiniai interesai. Tai, kad procedūros vykdytojas yra sąžiningas ir kad Bendrijos išorės tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo, taip pat negali pažeisti proporcingumo principo. Jeigu taip būtų, procedūros vykdytojas nebūtų taip įtikinamai skatinamas užtikrinti gerą tranzito operacijų vykdymą. Todėl tranzito procedūros vykdytojas yra laikomas skolininku net ir tuo atveju, jei tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo. Akivaizdu, kad ESTT laikoma, kad net ir esant trečiųjų asmenų sukčiavimui ar kitai neteisėtai veiklai, procedūros vykdytojas vis tiek atsako už iš tokios procedūros kylančias prievoles muitinei.

51. Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad importo skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamomis importo muitu, atsiranda, jei neįvykdoma bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių gabenimu, perdirbimu, saugojimu, laikinuoju saugojimu, laikinuoju įvežimu arba disponavimu jomis toje teritorijoje. Šio teisės akto 79 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad skolos muitinei atsiradimo laiku laikomas momentas kai neįvykdoma arba nustojama vykdyti pareiga, kurios nevykdymas nulemia skolos muitinei atsiradimą.

52. Sąjungos muitinės kodekso 215 straipsnio 1 ir 3 dalyje nustatyta, kad išskyrus tranzito procedūros taikymo atvejus ir nedarant poveikio 254 straipsnio taikymui, specialioji procedūra pripažįstama įvykdyta, kai prekėms, kurioms buvo įforminta ta procedūra, arba perdirbtiesiems produktams įforminama kita muitinės procedūra, tos prekės ar produktai išvežami iš Sąjungos muitų teritorijos arba sunaikinami nepaliekant jokių atliekų, arba perduodami valstybės nuosavybėn pagal 199 straipsnį. Muitinė imasi visų priemonių, būtinų su prekėmis susijusiai situacijai sureguliuoti, jeigu joms įforminta procedūra nepripažįstama įvykdyta nustatyta tvarka.

53. Byloje nėra duomenų ir apeliantė neįrodinėjo, kad specialioji laikino įvežimo procedūra buvo užbaigta įforminant kitą muitinės procedūrą, kad aptariama prekė išvežta iš Sąjungos muitų teritorijos arba sunaikinta nepaliekant jokių atliekų, arba perduota valstybės nuosavybėn pagal Sąjungos muitinės kodekso 199 straipsnį. Dėl to pagrįstai šio kodekso 79 straipsnio pagrindu pareiškėjai įregistruota mokestinė prievolė muitinei, nes nustatytu terminu tinkamai neužbaigta specialioji muitinės procedūra.

54. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjos skundo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos D. D. (D.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.