- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-01-11
- Bylos Nr.
- eI3-1076-816/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02970-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jovita Einikienė
- Pareiškėjas
- D. D.
- Atsakovas
- Klaipėdos teritorinei muitinei, Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. skundą atsakovams Klaipėdos teritorinei muitinei ir Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja skundu prašo panaikinti: 1) Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir KTM) 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 1(LM18)-568 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ (toliau – ir KTM sprendimas); 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Departamentas) 2022 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 1A-63 „Dėl D. D. skundo“ (toliau – ir MD sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2022 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. S-92 (7-73/2022) „Dėl D. D. skundo“ (toliau – ir MGK sprendimas).
Pažymi, jog MD sprendime nurodoma, kad pareiškėja vadovaujasi Sąjungos muitinės kodekso (toliau – ir SMK, Kodeksas) 218 ir 219 straipsnių nuostatomis, tačiau skundo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Nurodo, jog pareiškėja tapo nukentėjusiąja nusikalstamoje veikoje, t. y. Vokietijos įmonė AutoKing GmbH (kurios buveinės adresas - Flurweg 15A, 53639 Königswinter, Vokietijoje, ir kurią atstovavo V. S.), kuriai pareiškėja, būdama specialiosios laikinojo įvežimo procedūros vykdytoja, galiojant laikino įvežimo procedūros terminui, perleido Prekes bei atitinkamai ir visas teises bei pareigas, susijusias su laikino įvežimo procedūros vykdymu, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų apie vykdomas muitinės procedūras. Nurodo, jog minėtus įrodymus tenka išsireikalauti baudžiamajame procese Vokietijoje, todėl, vos juos gavusi, pareiškėja galės pateikti jos teiginius pagrindžiančius įrodymus, kad muitinės procedūros ir atitinkamai visi mokėtini mokesčiai ir muitai yra sumokėti kitoje Europos Sąjungos valstybėje.
Teigia, jog pareiškėja turėjo teisę parduoti Prekes, o šios būti išgabentos Sąjungos muitų teritorijoje į kitą valstybę, remiantis 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas taisyklėmis, patikslinančiomis kai kurias Kodekso nuostatas, 179 straipsnio 1 dalimi. Taip pat teigia, jog Prekės buvo pateiktos muitinės procedūrai Vokietijoje įforminti, šiuo metu Automobilis registruotas Vokietijoje kito asmens vardu, taigi KTM sprendimas ir atitinkamai jį patvirtinęs MD sprendimas turėtų būti naikinami kaip neteisėti.
Atsiliepimas
Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog KTM sprendimas, MD sprendimas Nr. bei MGK sprendimas yra priimti atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikius ginčui aktualias teisės normas, todėl jų naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjos skundo argumentai vertintini kritiškai, nes jie pateikti siekiant išvengti privalomo papildomai apskaičiuotų mokesčių mokėjimo.
Nurodo, kad, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl KTM sprendimo, MD nustatė, kad Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto poste 2021 m. vasario 24 d. buvo įformintas žodinę muitinės deklaraciją papildantis dokumentas Nr. 21(LTLU9000)2(LU90)-0444, kurį pateikė JAV pilietė pareiškėja su prašymu įforminti į Sąjungos muitų teritoriją įvežamai transporto priemonei (duomenys neskelbtini) ir automobilio uždangalui laikinojo įvežimo muitinės procedūrą. Nurodo, jog muitinė, išleidusi žodine laikinojo įvežimo deklaracija deklaruotą prekę, nustatė muitinės procedūros įvykdymo laikotarpį – 2021 m. gegužės 25 d., per kurį laikinai įvežta prekė privalo būti reeksportuota arba pateikta kitai muitinės procedūrai įforminti, o 2021 m. gegužės 24 d. muitinės sprendimu Nr. 1(LM18)-314 pratęstas procedūros pripažinimo įvykdyta laikotarpis iki 2021 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjos prašymu. Teigia, jog pareiškėjai nepateikus įrodymų, kuriais remiantis šią muitinės procedūrą galima būtų pripažinti įvykdyta, ginčijamu KTM sprendimu pripažinta, jog nebaigus laikinojo įvežimo procedūrų atsirado mokestinė prievolė muitinei (2507 Eur muito, PVM – 5795 Eur PVM), pareiškėjai apskaičiuota 158 Eur delspinigių, skirta 2491 Eur bauda. Pažymi, jog skunde Departamentui dėl KTM sprendimo pareiškėja vadovavosi Kodekso 218 ir 219 straipsniais, teigė, jog galiojant laikinojo įvežimo procedūros terminui perleido Prekes bei atitinkamai teises ir pareigas, susijusias su laikinojo įvežimo procedūros vykdymu, Vokietijos įmonei AutoKing GmbH, kuri atlieka muitinės procedūras Vokietijoje, tačiau skundo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Taip pat pažymi, jog įrodymų taip pat nepateikta nagrinėjant pareiškėjos skundą Komisijoje.
Nurodo, jog remiantis Kodekso 218 str., 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas), 266 straipsniu, procedūros vykdytojo teisės ir pareigos, susijusios su prekėmis, kurioms buvo įforminta specialioji procedūra, išskyrus tranzitą, gali būti visos ar iš dalies perleistos kitam asmeniui, kompetentingai muitinei priimant sprendimą (jei toks perleidimas įmanomas) ir nustatant tokio perleidimo sąlygas, tačiau nagrinėjamu atveju tokio sprendimo nėra.
Nurodo, jog Klaipėdos teritorinė muitinė pagrįstai KTM sprendimu pripažino, kad dėl nebaigtos laikinojo įvežimo procedūros, kuriai 2021 m. vasario 24 d. įformintas papildantis dokumentas Nr. 21(LTLU9000)2(LU90)-0444, atsirado mokestinė prievolė muitinei, pareiškėjai nepateikus jokių įrodymų, kad transporto priemonei (duomenys neskelbtini) ir automobilio uždangalui taikyta laikinojo įvežimo muitinės procedūra yra užbaigta. Paaiškina, jog vadovaujantis Kodekso 215 straipsnio 1 dalimi, specialioji procedūra pripažįstama įvykdyta, kai prekėms, kurioms buvo įforminta ta procedūra, arba perdirbtiems produktams įforminama kita muitinės procedūra, tos prekės ar produktai išvežami iš Sąjungos muitų teritorijos arba sunaikinami nepaliekant jokių atliekų, arba perduodami valstybės nuosavybėn pagal 199 straipsnį. Nurodo, jog laikinojo įvežimo procedūros įvykdymo terminas buvo numatytas iki 2021 m. rugpjūčio 23 d., tačiau pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad iki numatyto termino prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos ar su jomis buvo atlikti kiti veiksmai, numatyti Kodekso 215 straipsnio 1 dalyje. Taip pat nurodo, jog vadovaujantis Kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punktu, importo skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamoms importo muitu, atsiranda, jei neįvykdoma bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių laikinuoju įvežimu, o pagal Kodekso 79 straipsnio 2 dalies a) punktą, skola muitinei atsiranda, kai neįvykdoma arba nustojama vykdyti pareiga, kurios nevykdymas nulemia skolos muitinei atsiradimą.
Atsakovė Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime prašo pareiškėjos skundą atmesti, nesutinka su pareiškėjos skundu, mano, kad motyvai, kuriais remiantis prašoma panaikinti MD sprendimą bei juo patvirtintą KTM sprendimą, MGK sprendimą, nepagrįsti.
Mano, kad KTM priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Departamentas ir Komisija patvirtindama jį, įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, taigi priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Nurodo, jog faktinės nagrinėjamo ginčo aplinkybės išsamiai išdėstytos KTM sprendime, MD sprendime ir MGK sprendime.
Teismo posėdyje atsakovo Departamento atstovai prašė skundą atmesti iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais. Pažymėjo, kad nei pareiškėjos iki teismo posėdžio pateikti rašytiniai įrodymai, nei prašomi išreikalauti iš esmės neįtakoja priimtų sprendimų teisėtumo ir/ar pagrįstumo, nes joks prekės perleidimas nebuvo suderintas su priežiūros muitine.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl KTM sprendimo ir MD sprendimo, kuriais pareiškėjai nustatytos mokestinės prievolės muitinei, mokesčių administratoriui konstatavus, jog pareiškėja nebaigė laikinojo įvežimo procedūros, taip pat MGK sprendimo, kuriuo palikti galioti minėti sprendimai, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja, JAV pilietė, iš JAV į Sąjungos muitų teritoriją importavo transporto priemonę (duomenys neskelbtini) (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Automobilis) ir automobilio uždangalą (toliau – ir Prekė) (toliau kartu – ir Prekės), 2021 m. vasario 24 d. Klaipėdos muitinės Malkų įlankos jūrų uosto poste įforminant žodinę muitinės deklaraciją papildantį dokumentą Nr. 21(LTLU9000)2(LU90)-0444 (toliau – ir Papildantis dokumentas), kurį pateikė pareiškėja su prašymu įforminti į Sąjungos muitų teritoriją įvežamoms Prekėms laikinojo įvežimo procedūrą (nustatytas procedūros įvykdymo terminas – 2021 m. gegužės 25 d.).
Pareiškėjos elektroniniu paštu 2021 m. gegužės 18 d. pateiktu prašymu KTM pratęsė laikinojo įvežimo procedūros vykdymo laikotarpį iki 2021 m. rugpjūčio 23 d., priimdama 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 1(LM18)-314.
2021 m. rugsėjo 17 d. KTM elektroniniu paštu išsiuntė pareiškėjai raštą Nr. (8.18)11D-9847, kuriame nurodė, jog laikinojo įvežimo procedūra gali būti pripažinta neįvykdyta, nes KTM neturi informacijos apie Prekių išgabenimą iš Sąjungos muitų teritorijos, bei prašė pareiškėjos pateikti paaiškinimą ir dokumentus, liudijančius, kad laikinojo įvežimo procedūra buvo įvykdyta, taip pat informavo, kad nepateikus prašomos informacijos per 30 dienų nuo rašto gavimo dienos, bus priimtas sprendimas dėl atsiradusios mokestinės prievolės.
2021 m. lapkričio 15 d. KTM priėmė sprendimą Nr. 1(LM18)-568 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ (toliau – ir KTM sprendimas), kuriuo nustatyta, kad dėl nebaigtos Prekių laikinojo įvežimo procedūros, kuriai įformintas Papildantis dokumentas, atsirado mokestinė prievolė muitinei, kurios dydis – 2507 Eur muito, PVM – 5795 Eur PVM, pareiškėją pripažįstant skolininke, pareiškėjai skirta 2491 Eur bauda, nuspręsta apskaičiuoti delspinigius, nustatyta mokestinės prievolės atsiradimo data – 2021 m. rugpjūčio 24 d. Sprendimo motyvuose remiamasi SMK (Kodekso) 56 straipsniu, 57 straipsniu, 70 straipsniu, 74 straipsniu, 79 straipsnio 1 dalies a punktu, 2 dalies a punktu, 3 dalies a punktu, 101 straipsnio 1 dalimi, 215 straipsniu, 251 straipsnio 1, 3 dalimis, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 19 straipsniu, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 139 straipsnio 1 dalimi. Sprendimas priimtas vadovaujantis Kodekso 29, 56, 70 straipsniais, 74 straipsnio 2 dalies a-d punktais ir 3 dalimi, 79 straipsnio 1 dalies a punktu, 2 dalies a punktu ir 3 dalies a punktu, 114 straipsniu, Įgyvendinimo reglamento 144 straipsniu, PVMĮ 14 straipsnio 3 dalimi, 19 straipsnio 2 dalimi, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi, 139 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsnio 5 dalies 1 punktu. Sprendime nurodoma aplinkybė, jog iki 2021 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėja turėjo pareigą įvykdyti procedūrą, tačiau įrodymų, kuriais remiantis muitinės procedūrą galima būtų pripažinti įvykdyta, iš pareiškėjos negauta. Sprendime nurodoma, jog skolininke laikoma pareiškėja, kuri yra leidimo turėtoja ir procedūros vykdytoja.
Pareiškėja, nesutikdama su KTM sprendimu, pateikė skundą Departamentui, nurodydama, kad galiojant laikinojo įvežimo procedūros terminui perleido Prekes bei atitinkamai teises ir pareigas, susijusias su laikinojo įvežimo procedūros vykdymu Vokietijos įmonei AutoKing GmbH, kuri atlieka muitinės procedūras Vokietijoje, skundo reikalavimus grįsdama Kodekso 218 ir 219 straipsniais.
2022 m. kovo 30 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. 1A-63 „Dėl D. D. skundo“ (toliau – ir MD sprendimas). Departamentas sprendė, jog pareiškėja nepagrįstai skunde vadovavosi Kodekso 218 ir 219 straipsniais, nesant duomenų apie tai, kad būtų priimtas kompetentingos muitinės sprendimas dėl procedūros vykdytojo teisių ir pareigų, susijusių su Prekėmis, kurioms buvo įforminta specialioji procedūra, perleidimo kitam asmeniui. Sprendime nurodoma, jog pareiškėja nepagrįstai rėmėsi Įgyvendinimo reglamentu, kuris neteko galios nuo 2016 m. gegužės 1 d. Sprendime nuspręsta, jog pareiškėjai nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad iki numatyto termino Prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos ar su jomis buvo atlikti kiti veiksmai, numatyti Kodekso 215 straipsnio 1 dalyje, laikoma, jog KTM sprendimu pagrįstai pripažinta, kad dėl nebaigtos laikinojo įvežimo procedūros, kuriai įformintas Papildantis dokumentas, atsirado mokestinė prievolė muitinei, naikinti skundžiamo sprendimo nėra teisinio pagrindo. Sprendimo motyvuose Departamentas rėmėsi Kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punktu, ir 2 dalies a punktu, 215 straipsnio 1 dalimi, 218, 219 straipsniais, 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės, 266 straipsniu, 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, 179 straipsnio 1 dalimi. Sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 1 punktu.
2022 m. balandžio 20 d. pareiškėja pateikė skundą Komisijai dėl MD sprendimo, iš esmės atkartodama skundo centriniam mokesčių administratoriui argumentus. Papildomai pareiškėja nurodė, jog buvo susitarusi, kad minėta įmonė atliks muitinės procedūras Vokietijoje, tačiau atlikusi minėtas procedūras, ši įmonė automobilį įregistravo fizinio ar juridinio asmens nuosavybe, su pareiškėja už perleistą automobilį įmonė neatsiskaitė, todėl pareiškėja kreipėsi į teisėsaugos institucijas Vokietijoje, kurios pradėjo baudžiamąjį procesą V. S. atžvilgiu. Pareiškėja teigė, jog atsižvelgiant į tai, kad tapo nukentėjusiąja nusikalstamoje veikoje, minėta įmonė jai nepateikė jokių įrodymų apie vykdomas muitinės procedūras (šiuos įrodymus teko išsireikalauti baudžiamajame procese), todėl tik dabar pareiškėja galės pateikti jos teiginius pagrindžiančius įrodymus, kad muitinės procedūros ir atitinkamai visi mokėtini mokesčiai ir muitai yra sumokėti kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Pareiškėjos teigimu, ji turėjo teisę parduoti Prekes, o šios galėjo būti išgabentos Sąjungos muitų teritorijoje į kitą valstybę remiantis 2015-07-28 Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas taisyklėmis, patikslinančiomis kai kurias Sąjungos muitinės kodekso nuostatas, 179 straipsnio 1 dalimi.
2022 m. birželio 29 d. Komisija priėmė sprendimą Nr. S-92 (7-73/2022) „Dėl D. D. skundo“ (toliau – ir MGK sprendimas), kuriuo nusprendė, jog MD sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį pareiškėjos skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Komisija sprendime nurodo, jog pareiškėja jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos, joms buvo įformintos kitos muitinės procedūros, jos buvo sunaikintos ar perduotos valstybės nuosavybėn, nepateikė. Taip pat Komisija sprendime nurodė, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos teiginius, jog remiantis skunde pacituotomis Sąjungos muitinės kodekso 218 ir 219 straipsnių nuostatomis, ji pagrįstai, būdama specialiosios laikinojo įvežimo procedūros vykdytoja, galiojant laikino įvežimo procedūros terminui, perleido (pardavė) prekes bei atitinkamai ir visas teises ir pareigas, susijusias su laikinojo įvežimo procedūros vykdymu, Vokietijos įmonei AutoKing GmbH, taip pat pagrįstai šias prekes išgabeno Sąjungos muitų teritorijoje į kitą valstybę. Pažymi, jog pareiškėja skunde Komisijai nurodė, kad nurodytas aplinkybes patvirtinančius dokumentus pateiks, kai jie bus išversti į lietuvių kalbą, tačiau iki Komisijos sprendimo priėmimo dienos to nepadarė. Komisija vertino, jog Departamentas sprendime pagrįstai pažymėjo, jog remiantis Kodekso 218 straipsnio bei Kodekso įgyvendinimo taisyklių 266 straipsnio nuostatomis, procedūros vykdytojo teisės ir pareigos, susijusios su Prekėmis, kurioms įforminta laikinojo įvežimo procedūra, gali būti perleidžiamos tik kompetentingos muitinės sprendimu nustačius tokio perleidimo sąlygas, tačiau duomenų apie tokį kompetentingos muitinės priimtą sprendimą nėra. Taip pat Komisija vertino, jog dėl prekių gabenimo į įvairias Sąjungos muitų teritorijos vietas remiantis Kodekso 219 straipsnio nuostatomis, Departamentas pagrįstai nurodė, kad vadovaujantis 2015-11-28 Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, 179 straipsnio 1 dalimi, prekės, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti, laikinojo įvežimo arba galutinio vartojimo procedūra, gali būti gabenamos iš vienos vietos į kitą Sąjungos muitų teritorijoje neatliekant muitinės formalumų, išskyrus nurodytuosius 178 straipsnio 1 dalies e punkte (šiame punkte įtvirtinta, kad Sąjungos muitinės kodekso 214 straipsnio 1 dalyje nurodytuose apskaitos registruose registruojama prekių buvimo vieta ir informacija apie bet kokį jų gabenimą), tačiau ginčo, kad prekės buvo gabenamos nesilaikant minėtų nuostatų, nėra. Taip pat Komisija vertino, jog muitinė pagrįstai pripažino pareiškėją skolininke muitinei Kodekso 79 straipsnio 3 dalies a punkto prasme, nes būtent pareiškėja – laikinojo įvežimo procedūros vykdytoja muitinės nustatytu terminu nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog laikinojo įvežimo procedūrą galima būtų pripažinti įvykdyta, kaip tai numatyta Kodekso 215 straipsnio 1 dalyje. Komisija nurodė, jog priešingai, pareiškėjos skunde nurodytos ginčo prekių galiojant laikinojo įvežimo procedūrai pardavimo Vokietijos įmonei AutoKing GmbH, išgabenimo į kitą Sąjungos muitų teritorijos valstybę aplinkybės vertintinos kaip ginčo prekių paėmimas iš muitinės priežiūros, lemiantis skolos muitinei atsiradimą, nes, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, paėmimas iš muitinės priežiūros yra bet koks veiksmas ar neveikimas, kuris sutrukdo, nors ir trumpam, kompetentingai muitinei prieiti prie prekės, esančios muitinės priežiūroje, ir atlikti tikrinimą. Komisija sprendimo motyvuose rėmėsi Kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punktu, 2 dalies a punktu ir 3 dalies a punktu, 134 straipsnio 1 dalimi, 215 straipsnio 1 dalimi, 251 straipsnio 1 dalimi, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimu 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendime byloje C-140/04 United Antwerp Maritime Agencies ir Seaport Terminals. Komisija sprendimą priėmė vadovaudamasi MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 1 punktu.
2022 m. liepos 19 d., nesutikdama su MGK sprendimu, pareiškėja pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, tačiau pareiškėja ginčijamų sprendimų neteisėtumą grindžia tuo, kad pagal 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildytas taisyklėmis, patikslinančiomis kai kurias Sąjungos muitinės kodekso nuostatas, 179 straipsnio 1 dalį, kuriame nurodoma, jog prekės, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti, laikinojo įvežimo arba galutinio vartojimo procedūra, gali būti gabenamos iš vienos vietos į kitą Sąjungos muitų teritorijoje neatliekant muitinės formalumų, išskyrus nurodytuosius 178 straipsnio 1 dalies e punkte, ji turėjo teisę parduoti automobilį ir kuris galėjo būti išgabentas Sąjungos muitų teritorijoje į kitą valstybę. Pareiškėjos teigimu, procedūrą reglamentuoja taip pat ir Sąjungos muitinės kodekso 215 straipsnio 1 dalis, 218 straipsnis. Minėtais teisiniais pagrindais pareiškėja grindžia savo argumentų teisėtumą, iš esmės akcentuodama prekės (šiuo atveju automobilio) perleidimo kitam asmeniui ir prekės (automobilio) gabenimo Sąjungos muitų teritorijoje, leistinumą specialiosios muitinės procedūros metu.
Nustatyta, kad pareiškėja iki nustatyto termino laikinojo įvežimo muitinės procedūros neįvykdė ir jokių prekės perleidimo faktą patvirtinančių įrodymų nepateikė. Pareiškėja pateikė muitinei paaiškinimą, kuriame nurodė, jog galiojant laikinojo įvežimo procedūrai, automobilį ir teises bei pareigas, susijusias su laikinojo įvežimo procedūros vykdymu, perleido Vokietijos įmonei AutoKing GmbH, kuri šiuo metu atlieka muitinės procedūras Vokietijoje. Įrodymų šiems teiginiams pagrįsti nei muitinei, nei vėliau ginčą nagrinėjant Komisijoje, nei teismui pareiškėja nepateikė. Skunde teismui pareiškėja nurodė, kad už perleistą automobilį pirkėjas neatsiskaitė ir dėl minėtos priežasties pareiškėja kreipėsi į teisėsaugos institucijas Vokietijoje, kurios pradėjo baudžiamąjį procesą. Šias aplinkybes patvirtinti pareiškėja teisminio nagrinėjimo metu pateikė Vokietijos valstybės Bonos apygardos teismo, apeliacine tvarka išnagrinėjusio kaltinamojo skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, 2022 m. spalio 10 d. sprendimą baudžiamojoje byloje Nr. 29Qs-814 Js 111/22-75/22 (651 Ls 44/22). Baudžiamojoje byloje nagrinėti transporto priemonės pasisavinimo klausimai. Taip pat baudžiamojo proceso metu ginčo transporto priemonę nuspręsta grąžinti D. D., nurodant, kad ji akivaizdžiai yra (tebėra) transporto priemonės savininkė.
Sąjungos muitinės kodekso 218 straipsnyje nurodyta, kad procedūros vykdytojo teisės ir pareigos, susijusios su prekėmis, kurioms buvo įforminta specialioji procedūra, išskyrus tranzitą, gali būti visos ar iš dalies perleistos kitam asmeniui, atitinkančiam tai procedūrai nustatytas sąlygas. Šio straipsnio taikymo sąlygas reglamentuoja 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės, 266 straipsnis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad būtent kompetentinga muitinė nusprendžia, ar gali būti perleidžiamos teisės ir pareigos pagal Kodekso 218 straipsnį. Jei toks perleidimas įmanomas, kompetentinga muitinė nustato tokio perleidimo sąlygas. Iš nurodytų teisės nuostatų matyti, kad teisių ir pareigų muitinei perleidimas galimas tik informavus muitinės instituciją apie planuojamą perleidimą ir gavus (turint) kompetentingos muitinės sprendimą pagal nustatytas perleidimo sąlygas. Šiuo atveju, kaip teigia pareiškėja, ji perleido automobilį kitam subjektui, tačiau nei muitinės sprendimo dėl leidimo perleisti procedūros vykdytojo pareigas ar jų dalį, nei kitų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų pareiškėja nėra pateikusi. Darytina išvada, kad pareiškėja, prieš perleisdama automobilį nebuvo (nėra) išpildžiusi pirmiau aptartos būtinosios (imperatyvios) sąlygos – prieš perleidžiant automobilį gauti muitinės sprendimą. Pabrėžtina, jog teismas nekvestionuoja pareiškėjos civilinės teisės, kaip ji teigia, perleisti prekę (automobilį) kitam subjektui ir/ar teisės gabenti prekę (automobilį) Sąjungos muitų teritorijoje, tačiau šie veiksmai, siekiant, jog neatsirastų prievolė muitinei, turi būti atlikti laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų. Įstatyme nustatytų procedūrų nesilaikymas, ar įrodymų apie tai, kad procedūrų buvo laikytąsi, nepateikimas, sukelia atitinkamas teisines pasekmes, kaip šiuo atveju – mokestinės prievolės muitinei atsiradimą.
Pažymėtina, kad pareiškėjos akcentuojamos SMK nuostatos dėl procedūros vykdytojo teisės perleisti prekes niekaip neįtakoja pareiškėjai nustatytos prievolės muitinei, kadangi, kaip matyti iš esamo teisinio reguliavimo, teisėtas perleidimas nėra besąlyginis, būtinas muitinės institucijų informavimas apie muitinės priežiūroje esančių prekių judėjimą ir suderinimo (leidimo) perleisti savo pareigas kitam asmeniui gavimas. Atitinkamai aiškintina ir galiojančio SMK 219 straipsnio nuostata, jog „konkrečiais atvejais prekės, kurioms įforminta specialioji procedūra, išskyrus prekes, kurioms įforminta tranzito procedūra, ir laisvojoje zonoje esančias prekes, gali būti gabenamos į įvairias Sąjungos muitų teritorijos vietas“. Ši nuostata nėra suformuluota kaip besąlyginė procedūros vykdytojo teisė. Esamas teisinis reguliavimas neduoda pagrindo aiškinti teisės normas taip, kad muitinės priežiūros institucijai neatskleisto turinio civiliniai teisiniai santykiai galėtų įtakoti procedūros vykdytojo pareigų muitinei apimtį, apriboti jo atsakomybę muitinei ar priežiūros institucijos galimybes tinkamai vykdyti pavestas pagal SMK ir jį įgyvendinančius aktus funkcijas. Be to, pareiškėja, teigdama, kad šioje byloje taikytina atitinkama teisės norma, privalo nurodyti ir pagrįsti atitinkamos teisės normos taikymui reikšmingas faktines aplinkybes. Įvertinus pareiškėjos paaiškinimus muitinei ir skundo argumentus bei pareiškėjos pateiktame užsienio valstybės teismo baudžiamajame procese priimtame procesiniame sprendime jos užfiksuotus argumentus, nustatytas aplinkybes, matyti, kad pareiškėjos paaiškinimai negali būti laikomi nuosekliais, nes muitinei buvo teigiama, kad transporto priemonė perleista (kartu su visomis pareigomis muitinei), o tuo tarpu baudžiamajame procese pagal pareiškėjos pareiškimą nustatyta, kad buvo padaryta nusikalstama veika (turto pasisavinimas) ir pareiškėja tebėra transporto priemonės savininkė. Atitinkamai pareiškėjos pateiktas užsienio valstybės teismo procesinis sprendimas ar kiti baudžiamosios bylos duomenys, savalaikiai neatlikus muitinės priežiūroje esančios prekės (ir su ja susijusios muitinės procedūros teisių ir/ar pareigų) perleidimo pagal muitinės teisės aktus, nėra pagrindu nelaikyti pareiškėjos, kaip specialiosios procedūros vykdytojos, atsakingos už tinkamą šios muitinės procedūros užbaigimą, įvykdymą.
Kodekso 215 straipsnio 1 dalis numato, kad, išskyrus tranzito procedūros taikymo atvejus ir nedarant poveikio 254 straipsnio taikymui, specialioji procedūra pripažįstama įvykdyta, kai prekėms, kurioms buvo įforminta ta procedūra, arba perdirbtiesiems produktams 1) įforminama kita muitinės procedūra, 2) tos prekės ar produktai išvežami iš Sąjungos muitų teritorijos arba 3) sunaikinami nepaliekant jokių atliekų, arba 4) perduodami valstybės nuosavybėn pagal 199 straipsnį. Pagal to paties straipsnio 3 dalį muitinė imasi visų priemonių, būtinų su prekėmis susijusiai situacijai sureguliuoti, jeigu joms įforminta procedūra nepripažįstama įvykdyta nustatyta tvarka. Atitinkamai pareiškėja, nurodydama savo teisę disponuoti prekėmis, nesusieja šios teisės su specialiosios muitinės procedūros pripažinimo įvykdyta pagrindais, numatytais SMK 215 str. Byloje nėra duomenų ir pareiškėja neįrodinėjo (nepateikta jokių rašytinių įrodymų apie teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes), kad specialioji laikino įvežimo procedūra buvo užbaigta įforminant kitą muitinės procedūrą, kad aptariama prekė išvežta iš Sąjungos muitų teritorijos arba sunaikinta nepaliekant jokių atliekų, arba perduota valstybės nuosavybėn pagal 199 straipsnį. Dėl to pagrįstai SMK 79 straipsnio pagrindu pareiškėjai įregistruota mokestinė prievolė muitinei, nes nustatytu terminu tinkamai neužbaigta specialioji muitinės procedūra.
Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad importo skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamoms importo muitu, atsiranda, jei neįvykdoma bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių laikinuoju įvežimu. Šio straipsnio 2 dalies a) punkte nustatyta, kad skola muitinei atsiranda, kai neįvykdoma arba nustojama vykdyti pareiga, kurios nevykdymas nulemia skolos muitinei atsiradimą. Kaip teisingai pažymėjo Komisija pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką paėmimas iš muitinės priežiūros yra bet koks veiksmas ar neveikimas, kuris sutrukdo, nors ir trumpam, kompetentingai muitinei prieiti prie prekės, esančios muitinės priežiūroje, ir atlikti tikrinimą. Tad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė, kad įvežtai transporto priemonei ir transporto priemonės uždangalui taikyta laikinojo įvežimo muitinės procedūra yra užbaigta, todėl teismas pagrįstomis vertina muitinės priimtas išvadas, kad jai atsirado teisinės prielaidos konstatuoti mokestinės prievolės muitinei (mokėtinas muitas, pridėtinės vertės mokestis bei susijusios sumos) atsiradimą.
Argumentų dėl kitų skundžiamų administracinių sprendimų dalių pareiškėja skunde teismui nenurodė, todėl teismas neturi pagrindo išeiti už pareikšto skundo faktinio pagrindo ribų.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad tiek teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas bei Komisija, priimdami ginčijamus sprendimus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus, kurių naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
atmesti pareiškėjos D. D. skundą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.