Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2024-11-20 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-283-626/2024

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-11-20
Bylos Nr.
1A-283-626/2024
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-43292-2022-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jolanta Čepukėnienė, Vitalija Norkūnaitė, Evaldas Pašilis
Nuteistasis
E. M., ir R
Advokatai
Jolanta Teresė Litvinskienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-283-626/2024Teisminio proceso Nr.
1-01-1-43292-2022-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1; 2.1.14.1; 2.4.6.1 (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Evaldo Pašilio,

sekretoriaujant Rasai Maldanyteidalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,nuteistajam E. M.,gynėjai advokatei Jolantai Teresei Litvinskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

‑ pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 (vienuolikos) metų bausme.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo 2024 m. kovo 4 d.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2022 m. lapkričio 14 d. iki 2024 m. kovo 4 d. E. M. paskirta kardomoji priemonė - suėmimas palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir R. M. bei R. B., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. M. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2022 m. lapkričio 13 d., 12.00 val., iki 2022 m. lapkričio 14 d., 7.14 val., tiksliau nenustatytu laiku, bute, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su V. K. metu, veikdamas bendrininkų grupe su R. M. ir R. B., tyčia sudavė jai ne mažiau, kaip aštuonis smūgius į galvą bei ne mažiau, kaip aštuonis smūgius į rankas, juosmenį ir kairią koją, tuo padarė nukentėjusiajai poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, juosmens kairėje pusėje ir kairio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, kaukolės kairės pusės skliauto ir pamato kaulų lūžimą, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais apimant abiejų galvos smegenų pusrutulių momenines, kairę pakaušinę, kairę smilkinę bei kairę kaktinę skiltis, galvos smegenų sumušimą, kraujo išsiliejimą į galvos smegenų skilvelius, kraujosruvas galvos minkštuose audiniuose, muštinę žaizdą kairės ausies kaušelyje, poodines kraujosruvas kaktos abiejose pusėse, kairio smilkinio srityje, abiejų akių abiejuose vokuose ir abiejuose skruostuose, muštines žaizdas pakaušio kairėje pusėje, nuo ko, dėl galvos smegenų pabrinkimo, kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžimo nukentėjusioji V. K. mirė.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 4 d. nuosprendį ir jį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, objektyviai neatsižvelgė į susidariusias nusikalstamos veikos aplinkybes, netinkamai įvertino nuteistųjų R. M. ir R. B. bei liudytojų parodymus. Apelianto manymu, teismas R. M., R. B. bei liudytojų parodymus įvertino kaip nuoseklius, atitinkančius bylos duomenis bei nekeliančius pagrindo jais netikėti. Apeliantas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo parodymų vertinimu, jo manymu, teismas nepilnai įsigilino į nuteistojo R. M. parodymus ir kitas aplinkybes, kurios yra kaltinamajame akte bei ikiteisminio tyrimo surinktoje medžiagoje.

2.2. Nuteistųjų R. M. ir R. B. duoti parodymai visapusiškai skyrėsi. Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose akivaizdžiai matyti, jog nuteistasis R. M. visą laiką neigė savo kaltę, taip bandydamas ją suversti jam – tai matyti R. M. duotuose parodymuose apklausiant jį įtariamuoju 2022 m. lapkričio 15 d. Be to, 2022 m. lapkričio 29 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotuose R. M. parodymuose yra matoma, jog R. M. painiojasi savo parodymuose, gindamasis bando suversti kaltę apeliantui, tačiau pirmosios instancijos teismas to neįžvelgė. Nuteistasis R. M. nurodė, jog nukentėjusiosios V. K. nenužudė, nemušė, sudavė tik du smūgius delnu, o visą kitą padarė jis (E. M.) bei nuteistoji R. B.. Tačiau, nuteistoji R. B. viską įvardijo kitaip, be to, ir pats R. M. teismo posėdyje prisipažino naudojęs smurtą prieš nukentėjusiąją. Taigi, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi neadekvačiais R. M. parodymais, neatsižvelgė, kad ikiteisminio tyrimo metu R. M. neigė kaltę, melavo ir bandė suversti kaltę jam. Apelianto nuomone, nuteistasis R. M. taip elgėsi, nes jau yra teistas už tokią pačią nusikalstamą veiką dvylikos metų laisvės atėmimo bausme, neseniai grįžo iš įkalinimo įstaigos.

2.3. Nuteistasis R. M. rašė laiškus nuteistajai R. B., juose prašė prisiimti kaltę, nurodyti, kad ji smūgiavo nukentėjusiosios galvą į žemę, o ne R. M.. Apelianto teigimu, nuteistasis R. M. taip elgėsi, kadangi bijojo vėl gauti didelę laisvės atėmimo bausmę, todėl prašė R. B. taip sakyti, nes ji nebuvo teista. Be to, apeliantas pabrėžia, kad ir kitame laiške R. M. R. B. rašė, jog jie kartu smūgiavo nukentėjusiajai, o jis (E. M.) nieko nedarė, kad R. M. pakeistų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau nebegali, nes yra per vėlu.

2.4. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo prašoma prijungti laiškus prie bylos medžiagos kaip įrodymus, parodančius apelianto nekaltumą bei nuteistojo R. M. parodymų netikslumą. Apeliantas nurodo, jog pradžioje pirmosios instancijos teismas sutiko pagarsinti laiškus sekančiame teismo posėdyje ir tada nutarti, ar prijungti prie bylos medžiagos, tačiau vėliau laiškai nebuvo nei pagarsinti, nei prijungti prie bylos medžiagos. Teismo nuomone laiškuose nebuvo medžiagos, kuri turėtų reikšmės bylai, tačiau apeliantas su tokia teismo nuomone nesutinka ir abejoja pirmosios instancijos teismo įsigilinimu į bylos aplinkybes, medžiagą bei nesutinka su teismo teiginiu, jog bet kas galėjo parašyti laiškus. Apeliantas nurodo, jog vis dar kalėjime yra visi laiškai – tiek siųsti, tiek gauti, jie yra tikrinami, registruojami bei galima išimti laiškų susirašinėjimo išklotines, kas ir su kuo bendrauja, taip pat atlikti rašto ekspertizę ir nustatyti, kas rašė tuos laiškus. Be to, apeliantas nurodo, jog pats R. M. teisiamajame posėdyje neneigė, jog susirašinėjo su R. B. laiškais.

2.5. Nuteistosios R. B. parodymai galimai teisingi, nes nuteistoji savo kaltės neneigė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje , tačiau jam kyla klausimų dėl jo suduotų smūgių nukentėjusiajai, nes nuteistoji R. B. negalėjo tiksliai pasakyti, ar smūgiai buvo suduoti kumščiu, ar delnu, kada tai įvyko, vėliau teisiamajame posėdyje nuteistoji neigė savo žodžius, nurodė, kad ji melavo, pasakė apie apelianto suduotus smūgius dėl pykčio. Apelianto teigimu, nuteistoji teisiamajame posėdyje nurodė, kad nukentėjusiąją mušė ji ir nuteistasis R. M.. Taigi, apeliantui kyla klausimas, ar teismas gali remtis tokiais nuteistosios parodymais dėl apelianto suduotų smūgių. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti ir į kitus byloje surinktus įrodymus, pavyzdžiui, atsižvelgti į tai, kad nebuvo rasta apelianto DNR. Apelianto nuomone, tai parodo, jog yra prieštaravimai tarp nuteistųjų parodymų, nurodančių apelianto kaltę, ir DNR tyrimo rezultato.

2.6. Nuteistieji R. B. ir R. M. savo kaltę pripažino, jų kaltė buvo įrodyta tiek liudytojų parodymais, tiek specialistų išvadomis bei rašytine bylos medžiaga. Priešingai nei nuteistieji R. B. bei R. M., jis (E. M.) savo kaltės nepripažino, liudytojų ir nukentėjusiųjų, kurie davė parodymus, nužudymo metu nebuvo, jie nematė kas ir kaip mušė bei, ar apeliantas naudojo smurtą prieš nukentėjusiąją V. K.. Tik liudytoja I. S. nurodė, jog apeliantas išgėręs yra agresyvus, neprognozuojamas, tačiau jis mano, jog tai nėra įrodymas, patvirtinantis jo kaltumą nužudymo byloje. Apeliantas kvestionuoja liudytojos I. S. teiginius, nurodydamas, kad ji dėl jo smurtinio elgesio nerašė pareiškimo, nesiėmė jokių veiksmų, nors dėl triukšmo yra ne kartą kvietusi policiją. Liudytojas V. S., kuris taip pat yra kaimynas, nenurodė, jog jis yra agresyvus, neadekvatus, tik teigė, kad jo bute būdavo triukšmas, išgertuvės, bet apeliantas šito ir neneigia. Be to, teisiamojo posėdžio metu apklausus liudytoją R. M. dėl jo smurtinio ir agresyvaus elgesio, šis liudytojas teigė, jog tokių atvejų nebuvo.

2.7. Specialisto išvadoje buvo konstatuoti tam tikri jo kūno sužalojimai, kurie galėjo atsirasti smūgiavimo būdu, tačiau išvadoje nurodyta, jog kūno sužalojimai padaryti prieš 2–6 paras iki apžiūros. Jam apžiūra buvo daryta sulaikymo dieną, tai yra 2022 m. lapkričio 14 d., o nusikaltimas padarytas 2022 m. lapkričio 13 d. Taigi, jei jis būtų sudavęs nukentėjusiajai smūgius, kaip išaiškino teismas, specialistai būtų radę jo DNR. Eksperto nustatyti sumušimai ant jo rankos atsirado iki nusikaltimo padarymo, kaip jis ir buvo nurodęs ikiteisminio tyrimo metu, jog 2022 m. lapkričio 12 d. buvo susimušęs su R. M.. Tokias aplinkybes dėl sumušimo atsiradimo nurodė ir liudytojas V. S., pas kurį jis buvo atėjęs į namus jau sumuštas. Nuteistasis R. M. dėl jo sužalojimo pateikė kitokią versiją, nurodydamas, jog sumušė jį gindamas nukentėjusiąją V. K.. Taigi, teismas neturėjo remtis nuteistojo R. M. parodymais, kurie akivaizdžiai melagingi, duoti bandant suversti jam kaltę, nors tiek jis, tiek liudytojas V. S. teigė priešingai.

2.8. Apeliantas pripažįsta buvęs kartu su nuteistaisiais R. M. bei R. B., vartojęs alkoholinius gėrimus, ėjęs kartu išnešant nukentėjusiąją į kiemą, neiškvietęs medicinos pagalbos, dėl to gailisi, tačiau neigia mušęs ir nužudęs nukentėjusiąją. Jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, mano, jog jo kaltė grindžiama tik tuo, kad apeliantas dėl neblaivumo negalėjo paaiškinti visų įvykio aplinkybių, arba tuo, kad jo namuose, kuriuose buvo rasti drabužiai, buvo padaryta nusikalstama veika. Apeliantas teigia, kad nežino, ką kiti nuteistieji darė su drabužiais, kadangi buvo virtuvėje, o ne kartu vonioje. Tai, kad jis dėl savo neblaivumo negalėjo paaiškinti nuteistojo R. M. duotų parodymų, jog jis vonioje du kartus spyrė nukentėjusiajai į šoną, nereiškia, kad jis galėjo tai padaryti. Nuteistoji R. B. dėl veiksmų vonioje pateikė kitokius parodymus, teigdama, kad jo vonioje nebuvo, jis buvo virtuvėje ir tik kitiems nuteistiesiems grįžus į virtuvę, po kurio laiko iš vonios sklindančio garso suprato, jog nukentėjusioji nukrito nuo klozeto.

2.9. Tiek iš ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje duotų parodymų, akivaizdu, jog nuteistasis R. M. neigė padaręs nusikaltimą, išsisukinėjo, turėjo tikslą apkaltinti apeliantą ir nuteistąją R. B. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis tokiais nuteistojo R. M. parodymais bei kitomis apelianto išvardintomis aplinkybėmis.

2.10. Apeliantas nurodo, jog jo teistumai yra išnykę pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto „b“ papunktį, bet teismas to nenustatė ir klaidingai teigė, kad teistumai neišnykę. Taigi, apeliantas prašo atsižvelgti į jo išvardintas Kauno apygardos teismo padarytas klaidas ir panaikinti nuosprendį (išteisinti).

2.11. 3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. M. apeliacinis skundas atmetamas.

3. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje proceso dalyvių išsakytus argumentus, konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų pakanka E. M. kaltei padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįsti. Pirmosios instancijos teismo išvados, vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas įvykio aplinkybes, yra tinkamai motyvuotos ir pagrįstos, nustatytos veikos teisinė kvalifikacija yra teisinga. Išvados, skiriant nuteistajam bausmės rūšį ir jos dydį, taip pat teisingos.

4. Nuteistojo E. M. apeliaciniame skunde iš esmės reiškiama kritika byloje atliktam apygardos teismo įrodymų vertinimui, teismui neatsižvelgus į prieštaringus nuteistųjų R. M. ir R. B. parodymus, taip pat netinkamai įvertinus liudytojų I. S., R. M. ir V. S. parodymus apie apelianto nurodomas, jo nuomone, svarbias aplinkybes, nepagrįstai atmetant jo paties parodymus. Apeliantas, pateikdamas savitą byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, neteisingos. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi ginčijamą nuosprendį, neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, apibrėžtų BPK 20 straipsnyje, t. y., kad būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertinęs šališkai, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė nuteistąjį, nukentėjusiuosius, liudytojus, balsu perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus proceso dalyvių parodymus, paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Apkaltinamajame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalis, teismas išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia E. M. kaltę. Teismas taip pat nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tendencingai ir selektyviai, apkaltinančias išvadas grindė prielaidomis ar padarė kitus BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.

Žemesnės instancijos teismas

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nuteistieji 2022 m. lapkričio 13 d. E. M. tėvo bute girtavo. Dėl asmeninių nesutarimų su nukentėjusiąja V. K., veikdami bendrininkų grupe, nuteistieji tyčia jai sudavė ne mažiau kaip aštuonis smūgius į galvą bei ne mažiau kaip aštuonis smūgius į rankas, juosmenį ir kairią koją, po ko nukentėjusioji V. K. nuom patirtų sužalojimų mirė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog visi trys nuteistieji naudojo smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, tokią išvadą grįsdamas iš dalies paties nuteistojo E. M. parodymais, kitų nuteistųjų R. B. ir R. M., liudytojų R. M., V. S., I. S. parodymais, specialistų išvadomis, specialisto paaiškinimais teisme, objektų apžiūros protokolų ir kitų rašytinių dokumentų duomenimis. Šioje byloje tiesioginiai įrodymai dėl V. K. nužudymo aplinkybių yra visų nuteistųjų E. M., R. B. ir R. M. parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas itin kruopščiai ir labai išsamiai išanalizavo. Įvykio metu visi nuteistieji buvo stipriai neblaivūs, E. M. 2022 m. lapkričio 14 d., 12.57 val. nustatytas 3,03 promilės neblaivumas (t. 4, b. l. 5), R. B. – 2022 m. lapkričio 14, 11.46 val. 0,68 promilės neblaivumas, o R. M. – 3,03 promilės neblaivumas (t. 4, b. l. 5), o tai įpareigoja teismą ypatingai atidžiai vertinti jų parodymus, atsižvelgti į tai, kad tokių asmenų parodymų turiniui gali turėti įtakos dėl girtumo suprastėjusi atmintis bei iškreiptas situacijos suvokimas. Teisėjų kolegija sutinka, kad visų nuteistųjų, tame tarpe ir E. M., parodymai apie nužudymo aplinkybes tarpusavyje skyrėsi, o ir viso proceso metu nebuvo vienodi, tačiau tik dėl neesminių aplinkybių, kadangi įvykio metu buvo stipriai neblaivūs, ką tinkamai įvertino ir pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu nuteistųjų parodymus pirmosios instancijos teismas teisingai vertino tiek, kiek jie atitinka kitus bylos įrodymus. Gretindamas iš skirtingų įrodymų šaltinių gautus duomenis, teismas padarė pagrįstas išvadas dėl jų įrodomosios reikšmės nustatant nuteistųjų atsakomybę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

7. Nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę dėl V. K. nužudymo, teigia, jog buvo kartu nusikalstamos veikos padarymo metu, gailisi, kad neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, tačiau nepripažįsta sudavęs smūgius nukentėjusiajai ir ją nužudęs. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, atmeta tokius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kadangi jie prieštarauja kitų nuteistųjų nurodytoms aplinkybėms, be to, jų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys.

8. Nuteistasis E. M., apklaustas pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, iš dalies pripažino savo kaltę, teigdamas, jog pripažįsta dalyvavęs nužudant V. K., tačiau nepripažino, kad mušė nukentėjusiąją. Taip pat jis nurodė, jog sumuštai V. K. nekvietęs greitosios medicinos pagalbos dėl to, kad buvo neblaivus. Jo teigimu, 2022 m. lapkričio 13 d., jo bute įvyko ginčas, nes R. B. pasakė, jog dingo auksinė grandinėlė. Ji nutempė nukentėjusiąją nuo fotelio ir pradėjo smūgiuoti jai į galvą. Tuomet nukentėjusioji prisipažino, kad pardavė grandinėlę už 20 – 30 eurų. Jis nustūmė ją nuo R. B. ir pasodino į fotelį. Po kurio laiko R. B. vėl užpuolė V. K., sudavė jai smūgius. Nukentėjusiajai gulint ant grindų, R. M., atsistojęs nuo kėdės, sudavė koja 2–3 smūgius į galvą. Vėliau jis (E. M.) nuėjo į tualetą, tuo metu V. K. buvo vonioje, jis nuvedė ją į kambarį, paguldė ant lovos, galiausiai išnešė į lauką. Kaip paaiškino E. M., nukentėjusiąją į kiemą nešė R. M., o jis ir R. B. ėjo kartu, tačiau neprisimena, ar iš priekio, ar iš galo. Jis negali tiksliai nurodyti, kiek smūgių V. K. buvo suduota, nes buvo neblaivus. Jis jai virtuvėje nesudavė smūgių, tačiau, vėliau perskaitęs R. M. laiškus, suabejojo, ar nesudavė smūgių vonioje. Taip pat nuteistasis E. M. nurodė, kad 2022 m. lapkričio 11 d. pas jį su R. B. į svečius atėjo R. M.. Tą dieną tarp pastarojo ir jo buvo kilęs žodinis konfliktas, jo metu R. M. vieną kartą kumščiu sudavė jam į kairę akį, bet jie greit susitaikė, R. M. liko miegoti pas jį namuose.

9. Ikiteisminio tyrimo metu E. M., apklausiamas 2022 lapkričio 15 d. įtariamuoju (t. 5, b. l. 79–83) (šie jo parodymai buvo pagarsinti bylą nagrinėjant teisme), davė konkretesnius ir detalesnius parodymus nei teisme. Jis nurodė, kad 2022 m. lapkričio 13 d., apie 17 val., jo tėvo bute, virtuvėje, įvyko ginčas, nes R. B. pasakė, jog dingo jos grandinėlė, o nukentėjusioji prisipažino, kad ją pardavė. Supykusi R. B. suėmė nukentėjusiąją V. K. už drabužių ties krūtine, nutempė nuo fotelio ant grindų, V. K. nukrito ant nugaros, tada R. B. atsiklaupė ant jos, kad ši negalėtų priešintis, ir abiejų rankų kumščiais pradėjo mušti nukentėjusiajai per veidą, sudavė maždaug šešis smūgius. Tada jis nustūmė nuteistąją R. B. nuo V. K., kad ši nemuštų nukentėjusiosios, tačiau V. K. pakėlus galvą, R. M., priėjęs prie jos, pėda iš viršaus smūgiavo į galvą nemažiau kaip du kartus. Jis (E. M.) pakėlė V. K. nuo grindų ant fotelio ir pamatė, kad jai praskeltas pakaušis, iš tos vietos bėgo kraujas, veidas kruvinas, ant veido matėsi sumušimai. Pasodinus į fotelį V. K. buvo sąmoninga, atsiprašinėjo dėl grandinėlės. Po pusvalandžio R. B. vėl griebė V. K. už drabužių ties krūtine, nutempė nuo fotelio ir pargriovė ant žemės. V. K. nukrito ant šono, R. B. jai sudavė kumščiais maždaug penkis, šešis kartus į šoną, pilvo sritį. Jis vėl nustūmė R. B. nuo nukentėjusiosios. V. K. liko gulėti virtuvėje ant grindų, dejavo, bet pati pasikelti negalėjo. Jie jos nekėlė, tačiau R. M. patikrino, ar dar yra pulsas. Už maždaug pusvalandžio R. M. nutempė nukentėjusiąją į vonią, o jis su R. B. liko virtuvėje, todėl nematė, kas vyko vonioje. Maždaug po pusvalandžio jis, eidamas į tualetą, pamatė, kad V. K. vonioje guli susirietusi ant šono, jos drabužiai buvo šlapi, vonia visa kruvina, iš to jis suprato, kad R. M. ją apipylė vandeniu. Iš virtuvės atėjus R. B., abu iškėlė iš vonios nukentėjusiąją, nunešė ją į kambarį, perrengė R. B. drabužiais, paguldė į lovą. Nešant iš vonios nukentėjusioji dejavo. Po kurio laiko R. M. pasiūlė išnešti V. K. į lauką. Jis su R. B. ėjo priekyje R. M.. Išėjus į lauką, jis su R. B. liko prie laiptinės, R. M. nunešė nukentėjusiąją, paliko prie medžio ir tuomet jie grįžo atgal į jo butą. Po kurio laiko R. M. išėjo į artimiausią konteinerį išmesti V. K. drabužių. Jis tą dieną V. K. nesudavė nei vieno smūgio. Kitą rytą, tai yra 2022 m. lapkričio 14 d., iš policijos pareigūnų sužinojo, kad V. K. mirė.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo E. M. parodymus, nuosekliai neigiant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, įvertino kaip jo gynybinę versiją, t. y. siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą ir, nustatydamas bylos aplinkybes, jais nesivadovavo, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.

11. Vertinant įvykio metu kilusią konfliktinę situaciją ir E. M. dalyvavimą joje, visų pirma, svarbu išsiaiškinti, ką nurodė įvykio metu kartu su juo buvę kiti, nuteisti asmenys.

12. Teisiamajame posėdyje apklaustas nuteistasis R. M. savo kaltę prisidėjus nužudant V. K. pripažino ir nurodė, kad įvykio dieną jis pats buvo spyręs nukentėjusiajai į kojas ir šoną, į galvą jai nespyrė, taip pat, kad E. M. sudavė smūgius V. K. tualete, pastarajai sėdint ant tualeto dangčio. Be to, jis pripažino rašęs laiškus R. B., tačiau nieko juose jos neprašęs. Taip pat jis patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu, 2022 m. lapkričio 15 d. apklausiamas įtariamuoju (t. 4, b. l. 112–116) (šie jo parodymai buvo pagarsinti bylą nagrinėjant teisme) savo kaltės nepripažino, teigė nenužudęs V. K.. Paaiškino, jog 2022 m. lapkričio 13 d., E. M. bute, vartojant alkoholį, R. B. pradėjo priekaištauti nukentėjusiajai, kad ši pavogė dvi auksines grandinėles. Kadangi nukentėjusioji neprisipažino, jis rankos delnu sudavė V. K. į dešinį skruostą. Po suduoto smūgio nukentėjusioji nukrito ant kairio šono, susitrenkė galvą į grindis, nekraujavo, sąmonės neprarado, prisipažino pavogusi grandinėles. Po jo suduotų smūgių E. M. priėjo prie nukentėjusiosios ir spyrė dešine koja į kairę galvos pusę. V. K. gulint ant grindų, priėjusi R. B. apžergė ją kojomis ir atsisėdo ant pilvo, suėmė už plaukų ir daužė nukentėjusiosios galvą į grindis maždaug penkis, šešis kartus. Nukentėjusioji tik dejavo, pagalbos nešaukė. R. B. atsistojus, jis (R. M.) matė, jog iš nukentėjusiosios pakaušio bėgo kraujas, buvo guzas ant kaktos, akys užtinusios. R. B. jo paprašė, kad jis padėtų pakelti nukentėjusiąją ir nunešti į vonią. Tuo metu V. K. buvo be sąmonės, bet kvėpavo. R. B. pasiūlė įmesti nukentėjusiąją į vonią, kurioje jau buvo vandens, kad ji atsigautų. B. paėmė nukentėjusiąją už rankų, jis (R. M.) paėmė už kojų ir įmetė ją į vonią. Nukentėjusioji atsimerkė, atsiduso, tačiau nieko nekalbėjo. Kadangi V. K. drabužiai buvo šlapi ir kruvini, jie trise susitarė perrengti nukentėjusiąją. Tuo metu ji kvėpavo, tačiau buvo be sąmonės. E. M. tuo metu nebuvo vonioje, tačiau jis atėjo baigiant rengti V. K., atėjo ir jis. Jis (R. M.) pasodino nukentėjusiąją ant tualeto dangčio ir jai sėdinčiai E. M. du kartus spyrė į kairį šoną, nuo to V. K. nukrito tarp vonios ir tualeto, galvos dešiniu šonu atsitrenkė į vamzdžius. R. M. teigimu, po šio įvykio išnešė V. K. iš vonios, paguldė kambaryje ant kilimo ir nuėjo toliau vartoti alkoholinių gėrimų. R. B. pasiūlė išnešti V. K. iš buto, todėl jis, paėmęs ją ant rankų nunešė į kiemą. Į kiemą ėjo visi: R. B. priekyje, o E. M. iš paskos. Guldant nukentėjusiąją kieme po medžiu, ji dar buvo gyva, kvėpavo.

13. 2022 m. lapkričio 29 d. apklausiamas įtariamuoju pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 4, b. l. 121–123) (šie jo parodymai buvo pagarsinti bylą nagrinėjant teisme), R. M. savo kaltės nepripažino ir paaiškino, jog 2022 m. lapkričio 14 d., apie 12.00 val., su R. B., E. M. ir V. K. atėjo pas E. M. į butą. Jiems vartojant alkoholinius gėrimus R. B. pradėjo kaltinti V. K. pavogus grandinėles. R. B. pradėjo grasinti, nes nukentėjusioji neprisipažino jas vogusi. V. K. prisipažinus, R. B. pradėjo grasino ją „užmušti“, jei ši pardavė grandinėles. R. M. teigimu, nuteistajai pradėjus konfliktą, jis liepė jį baigti. Po kiek laiko R. B. sudavė nukentėjusiajai kumščiu į pakaušį. Jis nuramino R. B., tačiau pats delnu du kartus trenkė nukentėjusiajai į žandą, nuo to ji krito ant žemės. E. M. pavadino nukentėjusiąją „krysa“ ir, pasipiktinęs, užšoko jai ant galvos, šokinėjo ir du kartus kojos kulnu sudavė į galvą. R. B. atsisėdo V. K. ant pilvo ir paėmusi už plaukų trenkė jos galvą į žemę maždaug keturis, penkis kartus. Po šio įvykio nukentėjusioji nejudėjo ir kai jis ją pajudino, pamatė ant žemės kraują. Kraujas bėgo iš pakaušio, buvo trūkusi kakta. E. M. rėkė ant nukentėjusiosios, todėl jis (R. M.) trenkė jam į akį. Po to R. B. pasodino V. K., paėmusi už plaukų du kartus trankė jos galvą į sieną ir liepė jai eiti, tačiau nukentėjusioji suklupo. Jis liepė baigti konfliktą, nes nukentėjusioji buvo apsvaigusi, todėl R. B. pasiūlė nunešti ją į vonia, kad ši atsigautų. Tuo metu, kai nukentėjusioji gulėjo ant žemės ir kai jos galva buvo trankoma į sieną, ji buvo be sąmonės. Jis (R. M.) paėmė nukentėjusiąją už kojų, R. B. už rankų ir kartu nunešė į vonią, kurioje, pasak nuteistojo, ši atsisėdo, atsigavo. Išėmus nukentėjusiąją iš vonios, R. B. nurengė jos šlapius drabužius, po to jie abu ją perrengė. Nukentėjusioji buvo pasodinta ant tualeto dangčio ir jai sėdint, E. M. koja spyrė du kartus į nukentėjusiosios šonus. Paskui nukentėjusioji buvo nuvesta į kambarį ir paguldyta ant lovos, tačiau po kurio laiko R. B. pasakė, kad V. K. negulės ant jos lovos, todėl numetė ją ant žemės. R. M. teigimu, po kurio laiko ėjęs į tualetą pastebėjo, jog V. K. susirietusi dejavo. Jis padėjo ant jos galvos rankšluostį, kad susigertų kraujas. Po kurio laiko jie vėl nunešė nukentėjusiąją į vonią, perrengė, o visus kruvinus drabužius padėjo lauke prie konteinerio, kad pareigūnai nerastų įkalčių. Grįžęs iš lauko, jis pastebėjo, jog nukentėjusioji guli koridoriuje, todėl paklausė, kaip jaučiasi, nukentėjusioji teigė, kad viskas gerai. Tuomet jis liepė paguldyti nukentėjusiąją ant žemės. Po valandos ar dviejų jam pasakė, kad nukentėjusioji nejuda, tačiau jam patikrinus pulsą suprato, jog ji kvėpuoja. R. B. liepė išnešti V. K. į lauką, nes nukentėjusiajai buvo bloga, todėl jis paėmė V. K. ant rankų ir apie 1 valandą nakties nunešė į kiemą. Nešant nukentėjusiąją, R. B. ėjo pirma, o jis antras. Po pusvalandžio jis išėjo pavedžioti šunį, buvo priėjęs prie gulinčios nukentėjusiosios ir matė, kad ši „raitosi“ ir kvėpuoja, todėl grįžęs į M. butą, pranešė, kad nukentėjusioji gyva. Ryte R. B. paskambino kaimynei ir sužinojo, kad kieme rasta negyva moteriškė.

14. Nuteistojo R. M. parodymų patikrinimo vietoje 2022 m. lapkričio 29 d. (t. 4, b. l. 131–134) didžioji dalis parodymų sutampa su 2022 m. lapkričio 29 d. duotais parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau yra ir netikslumų. Parodymų patikrinime vietoje R. M. nurodė, jog po to, kai nukentėjusioji buvo pasodinta tarp spintelės ir durų, R. B. parvertė nukentėjusiąją ant grindų, suėmė už plaukų, jos galvą kelis kartus sutrenkė į duris. Po šių smūgių nukentėjusioji prarado sąmonę. Nukentėjusioji buvo vėl nunešta į vonia, šiek tiek atsigavo. R. B. nurengė ir perrengė ją švariais drabužiais, tuomet jis su B. nunešė nukentėjusiąją į kambarį ir paguldė ant grindų. Skirtingai nei 2022 m. lapkričio 29 d. apklausoje, parodymų patikrinimo vietoje R. M. nurodė, kad nukentėjusiajai gulint kieme, jis buvo priėjęs prie jos, paklausė, ar nukentėjusioji gyva, tačiau ji nieko neatsakė, tik drebėjo.

15. Papildomai apklaustas 2023 m. balandžio 5 d. (t. 4, b. l. 127) R. M. nurodė, kad sudavė du kartus kairės rankos delnu į dešinį skruostą, smūgiai buvo stiprūs, nes nuo jų nukentėjusioji nukrito nuo fotelio ant grindų. Taip šios apklausos metu jis buvo nurodęs, kad jei smūgiai galėjo būti V. K. mirties priežastimi, tuomet savo kaltę pripažįsta pilnai, nuoširdžiai gailisi.

16. Teisiamajame posėdyje apklausta R. B. savo kaltę pripažino, nurodė, jog inkriminuojamo įvykio metu sudavė smūgius V. K., ją mušė, ant galvos nešokinėjo. Pasak nuteistosios R. M. nenužudė nukentėjusiosios, tačiau laiškuose jis jos prašė teisme pasakyti, jog ji trankė nukentėjusiosios galvą, ir, kad jis tai patvirtins. Be to, laiškuose M. nurodė, kad jis, jeigu galėtų, parodymus pakeistų, nes kaltas jis ir ji (R. B.), o E. M. nieko nedarė. Taip pat R. B. nurodė, kad pripažįsta įvykius vonioje, tačiau nematė, kad E. M. vonioje suduotų smūgių nukentėjusiajai. Jis (E. M.) kaip tik kelis kartu ramino ją, kad ji nemuštų nukentėjusiosios. Konfliktas buvo dėl dingusios grandinėlės. Tuo metu ji buvo neblaivi. Taip pat nuteistosios teigimu įvykio dieną bei kitą dieną apklausos metu ji nurodė, jog R. M. ne kartą šokinėjo ant nukentėjusiosios veido, buvo patvirtinusi šiuos parodymus, tačiau E. M. nebuvo sudavęs smūgių nukentėjusiajai, ji to niekada nebuvo teigusi. Teismui pagarsinus R. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ji nurodė, jog parodymai toje dalyje, kurioje sakė, kad E. M. sudavė nukentėjusiajai, yra neteisingi, tokių teiginių nesakė, tuo metu buvo neblaivi. Taipogi R. B. nurodė, kad nukentėjusioji į vonią buvo paguldyta du kartus, paguldė ji ir R. M., o E. M. tame nedalyvavo, smūgiai nukentėjusiajai, pastarajai sėdint ant tualeto nebuvo suduoti. Jos teigimu, į kiemą nukentėjusiąją nešė R. M., ji ėjo pirma, iš paskos E. M., o po to R. M.. Tą vakarą R. M. nukentėjusiajai greitosios medicinos pagalbos kviesti nenorėjo. Vėliau, tos pačios apklausos metu R. B. nurodė, jog galbūt smūgius minėjo, nes tyrėja nurodė, kad kiti nuteistieji ją kaltina. 2022 m. lapkričio 15 d. Alytaus apylinkės teismo posėdžio metu, nuteistoji teigė, jog nuteistasis E. M. kumščiu du kartus stipriai sudavė nukentėjusiajai į veidą, kai ji gulėjo ant grindų.

17. Ikiteisminio tyrimo metu (2022 m. lapkričio 15 d.) apklausta įtariamąja (t. 6 b. l. 44–50), R. B. detaliau ir išsamiau papasakojo apie įvykį, nurodydama, jog minėto konflikto metu ji sudavė delnu du kartus V. K. į kairį skruostą, o kai V. K. pripažino pavogusi grandinėlę, R. M. priėjo prie jos, suėmė ją abejomis rankomis už drabužių ties krūtinės sritimi, pakėlė nuo fotelio, numetė ant virtuvės grindų, V. K. nukrito ant nugaros, jai gulint R. M. bato padu smūgiavo į veido sritį apie du kartus. Nuo smūgių V. K. pradėjo bėgti kraujas ir nosies, pamėlynavo prie kairės akies. E. M. liepė R. M. nelįsti prie nukentėjusiosios, nes gali ją užmušti. Nukentėjusioji liko gulėti ant grindų, tačiau ji (R. B.) po kurio laiko pakėlė ją ir pasodino atgal į fotelį, nukentėjusioji padėkojo ir toliau kartu gėrė alų. Tuo metu V. K. nesiskundė, kad kažką skaudėtų, tačiau buvo matyti, jog iš nosies bėga kraujas. Nukentėjusioji pasakė, jog nori eiti namo, tačiau R. M. neleido, nurodė, kad kitą dieną eis kartu atsiimti grandinėlės, kurią ji pardavė. Apie 16 valandą ji vėl pradėjo konfliktą su nukentėjusiąja, priekaištavo dėl grandinėlės, sėdėjimo ant jos sugyventinio E. M. kelių. Dėl to ji (R. B.) sudavė kumščiu nukentėjusiajai ne mažiau trijų smūgių į veido sritį. Po smūgių V. K. liko sėdėti ant fotelio, sąmonės neprarado. Po jos smūgių R. M. kairės rankos kumščiu vieną kartą smogė nukentėjusiajai į veido sritį, paskui paėmė nukentėjusiajai už rankos ir nustūmė ją nuo fotelio ant grindų ir bato pado sritimi sudavė ne mažiau trijų smūgių į kairį šoną. V. K. bandant atsikelti R. M. su koja dar kartą spyrė į kitą šoną. V. K. po šio smūgio pradėjo dar labiau bėgti kraujas. Ji vėl pakėlė nukentėjusiąją ir pasodino ant fotelio. Nuteistosios manymu, po šių R. M. veiksmų nukentėjusioji prarado sąmonę. Nukentėjusiajai atgavus sąmonę, ji bandė eiti iki tualeto, tačiau prie durų suklupo, todėl ji (R. B.) ją pasodino ant grindų prie fotelio. V. K. sėdint, R. M. dar kartą spyrė nukentėjusiajai į veido sritį, o po to ji du kartus kumščiu trenkė į veido sritį, viena kartą į šoną bei vieną kartą rankos alkūne sudavė į kitą šoną. Po šių jos smūgių prie nukentėjusiosios vėl priėjo R. M. ir spyrė bato padu ne mažiau kaip du kartus į galvą, į kairę ausį. Po smūgių iš nukentėjusiosios kairės ausies pasipylė kraujas, virtuvėje atsirado kraujo bala. Po to E. M., rankos kumščiu sudavė ne mažiau dviejų smūgių nukentėjusiajai į veido sritį. V. K. tuo metu nebuvo praradusi sąmonės, bandė šliaužti iki tualeto, tačiau koridoriuje sustojo, prarado sąmonę ir ten liko gulėti. Apie 17.00 val. R. M. nuėjo į vonią, pripylė vandens, kad nukentėjusioji atsigautų, ir, V. K. būnant be sąmonės, ji su R. M. įkėlė ją į vonią, kurioje nukentėjusioji atmerkė akis. Nukentėjusiajai vis dar bėgo kraujas ir nosies ir ausies. Tada ji išėmė nukentėjusiąją iš vonios, pasodino ant tualeto dangčio, abu su R. M. perrengė šlapius drabužius, apvyniojo dideliu rankšluosčiu. Jai išėjus iš vonios, ji išgirdo kritimo garsą, pamatė, jog nukentėjusioji nukrito. Apie 18.30 val. R. M. vėl pasiūlė įmesti nukentėjusiąją į vonią, tai padarius nukentėjusioji atsimerkė, pradėjo dejuoti. Pakui jie vėl iškėlė nukentėjusiąją iš vonios, išleido vandenį ir dar kartą prileido vandens bei įmetė V. K.. Po 5 minučių ji su R. M. nutempė nukentėjusiąją į kambarį, paguldė į lovą. R. M. paskambinus į mobilųjį telefoną, jis išėjo iš buto, vėliau grįžo su alkoholiniu gėrimu. Ji buvo nuėjusi patikrinti, ar V. K. kvėpuoja, tai pajautusi grįžo atgal į virtuvę. Po kurio laiko iš kambario pasigirdo triukšmas, atėjusi pažiūrėti, pamatė, kad nukentėjusioji iškrito iš lovos, sėdėjo nugara atsirėmusi į lovos čiužinį, iš nosies ir ausies vis dar bėgo kraujas, nukentėjusioji dejavo. Ji viena aprengė nukentėjusiąją ir paliko sėdėti ant grindų. Grįžusi į virtuvę pasakė, jog bus problemų su nukentėjusiąja, todėl nukentėjusiąją reikia išleisti namo, E. M. pritarė. Ji bandė pakelti nukentėjusiąją, klausė, ar pati pareis namo, tačiau V. K. nieko neatsakė, nugriuvo ant grindų. Sugrįžusi į virtuvę nuteistoji pasakė, kad reik nukentėjusiąją išvesti į kiemą ir paleisti arba nunešti prie laiptinės ir ten ją palikti. Ji siūlė kviesti greitąją medicinos pagalbos, tačiau R. M. ir E. M. nesutiko. Apie 23.00 val. R. M. paėmė nukentėjusiąją ir nešė į kiemą per atsarginį įėjimą. Kartu iš galo ėjo ji su E. M.. Nešant V. K. į kiemą, ji garsiai „švokštė“. Visiems grįžus į butą, ji pasiūlė išmesti nukentėjusiosios drabužius, tačiau R. M. nusprendė išvesti šunį ir tuo pačiu kartu išmesti išgerto alkoholio skardines bei V. K. drabužius. Grįžęs R. M. teigė, jog nukentėjusioji vis dar gulėjo kieme. Visi jie nuėjo miegoti ir ryte pabudo nuo policijos pareigūnų beldimo į duris.

18. 2022 m. lapkričio 30 d. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 6, b. l. 55–58) (šie jos parodymai buvo pagarsinti bylą nagrinėjant teisme), R. B. nurodė, kad 2022 m. lapkričio 13 d. vykęs konfliktas įvyko dėl auksinės grandinėlės ir dėl to, kad V. K. sėdėjo ant jos sugyventinio E. M. kelių. Šioje apklausoje nuteistoji nurodė, jog pirmas nukentėjusiajai smogė R. M., paskui ir ji. R. B. nurodė, jog R. M. du kartus kumščiu smogė nukentėjusiajai į veidą, tada R. B. sudavė du smūgius delnu į kairę veido pusę. Nuteistoji nurodė, jog R. M. vėl smogė nukentėjusiajai, ji nukrito ant žemės virtuvėje prie fotelio, R. M. tęsdamas veiksmus vieną kartą trenkė kumščiu ir du kartus batu į veidą. Po smūgių V. K. iš nosies bėgo kraujas. R. B. teigimu, ji toliau smūgiavo nukentėjusiajai, sudavė po du smūgius į šonus. Po šių veiksmų ji palydėjo V. K. į iki tualeto, iš jo išėjusi ji nukrito, tačiau buvo sąmoninga. Ji nutempė nukentėjusiąją ant lovos. Tęsdama savo parodymus R. B. nurodė, kad palydėjo nukentėjusiąją iki tualeto, tada atsivedė virtuvę ir davė alaus. Būnant virtuvėje R. M. sudavė nukentėjusiajai į veidą, paskui tą patį padarė ir ji, tuomet R. M. spyrė nukentėjusiajai į veidą ir nuo šio smūgio nukentėjusioji nukrito ant žemės. R. M. pasiūlius, R. M. ir ji įdėjo nukentėjusiąją vonią, paskui jai liepė nusiimti drabužius, nurengtą nukentėjusiąją vėl įdėjo į vonią, vėliau liepė jai išlipti, padėjo nusišluostyti ir ji aprengė nukentėjusiąją savo drabužiais, paguldė į lovą, bet po kurio laiko išgirdo, jog ji iškrito iš lovos, todėl ją paguldė atgal. Tada R. M. išnešė nukentėjusiąją į lauką, kad ji nenumirtų jų namuose. Tuo metu nukentėjusioji tyliai kalbėjo, tačiau negalėjo eiti. Nukentėjusiajai gulint virtuvėje prie fotelio, E. M. trenkė jai į veidą delnu arba kumščiu du kartus. Nuteistosios teigimu, jos suduoti smūgiai negalėjo mirtinų sužalojimų, nes ant veido nešokinėjo, tai darė R. M. apie tris kartus. Po R. M. smūgių nukentėjusiajai iš kairės ausies bėgo kraujas. Nuteistoji nurodo, jog nusikaltimas nebuvo planuotas, ji pripažįsta savo kaltę bei gailisi.

19. 2022 m. lapkričio 30 d., ikiteisminio tyrimo metu atlikus parodymų patikrinimą vietoje (t. 6, b. l. 65–67) R. B. nurodė, jog vartojant alkoholinius gėrimus E. M. buto virtuvėje, prasidėjo kalbos apie auksinę grandinėlę. Ji buvo nuėjusi iki tualeto, grįžusi rado V. K., sėdinčią ant jos sugyventinio E. M. kojų. Vėl pradėjus kalbėti apie grandinėlę, nukentėjusioji prisipažino, jog ją pardavė. Po jos prisipažinimo R. M. maždaug du, tris kartus sudavė V. K. į veidą, tuomet ir ji (R. B.) du kartus ranka sudavė į dešinę veido pusę. Po nuteistosios suduotų smūgių R. M. nukentėjusiajai spyrė į veidą ir V. K. nukrito nuo fotelio ant kairio šono. Nukentėjusiajai nukritus, ji du kartus ranka sudavė jai į kairę ir dešinę veido pusę bei sudavė smūgį į kairį šoną. V. K. gulint ant grindų, R. M., avėdamas batus, apie tris kartus šokinėjo ant nukentėjusiosios veido. Po šių smūgių ji palydėjo nukentėjusiąją į tualetą, o pati grįžo į virtuvę. Būdama virtuvėje išgirdo, jog nukentėjusioji nukrito, gulėjo tarp vonios ir koridoriaus patalpų. Ji pakėlė V. K. ir paguldė kambaryje ant lovos. Po kurio laiko ji pakvietė V. K. į virtuvę, ji atėjo, sėdėjo ant fotelio ir kartu vartojo alkoholinius gėrimus. V. K. atsistojus nuo fotelio, bandant padėti puodelį ant stalo, R. M. sudavė jai ranka į kairę ausį arba kaklą, po smūgio nukentėjusioji nukrito ant žemės. Po šio įvykio ji vėl pakėlė nukentėjusiąją, nuvedė į lovą, išėjusi iš kambario vėl išgirdo garsą, jog nukentėjusioji nukrito. Po kurio laiko ji ir R. M. pripylė į vonią vandens, kad V. K. atsigautų. Vonioje nukentėjusioji buvo su drabužiais, po to ji padėjo jai atsikelti, nurengė šlapius drabužius, davė rankšluostį. R. M. dar kartą pripylė vandens ir vėl išmaudė nukentėjusiąją. V. K. maudė tris kartus, po trečio karto aprengė savo drabužiais ir vėl paguldė į lovą. Jiems toliau vartojant alkoholinius gėrimus, R. M. pasakė, kad reikia V. K. nešti į lauką, paėmęs ant rankų išnešė į kiemą. Be to, R. B. nurodė, kad E. M. virtuvėje vieną kartą delnu arba kumščiu sudavė į nukentėjusiosios dešinę veido pusę, tačiau daugiau šio nuteistojo smūgių nematė.

20. Apelianto teigimu nuteistieji R. M. ir R. B. davė prieštaringus parodymus. Iš tiesų, iš ankščiau minėtų šių nuteistųjų duotų parodymų matyti, jog jų parodymuose nurodytos įvykio aplinkybės, veiksmų eiliškumas iš dalies skiriasi. Pavyzdžiui nuteistasis R. M. teisme buvo nurodęs, jog jis pirmas sudavė delnu nukentėjusiajai į skruostą, po to R. B. rankos delnu sudavė V. K. į dešinį skruostą, dėl ko pastaroji nukrito, susitrenkė galvą į grindis, o ikiteisminio tyrimo metu nurodė – kad R. B. pirmoji pradėjo konfliktą ir pirmoji trenkė kumščiu nukentėjusiajai į pakaušį; teisme jis nurodė, jog po jo suduotų smūgių E. M. priėjo prie nukentėjusiosios ir spyrė dešine koja į kairę galvos pusę, o ikiteisminio tyrimo metu (2022 m. lapkričio 29 d.) – kad E. M. užšoko nukentėjusiajai ant galvos, šokinėjo ir du kartus kojos kulnu sudavė į galvą. Parodymų patikrinimo vietoje R. M. nurodė, kad R. B. trenkė kumščiu į dešinę galvos pusę, o ikiteisminio tyrimo teisėjui teigė, jog R. B. sudavė nukentėjusiajai kumščiu į pakaušį; ikiteisminio tyrimo metu (2022 m. lapkričio 29 d.) aiškino, jog R. B. buvo pasodinusi V. K., paėmusi už plaukų du kartus trenkusi jos galvą į sieną, kai tuo tarpu ankstesnės apklausos metu šios aplinkybės neminėjo; ikiteisminio tyrimo teisėjui buvo nurodęs, jog E. M. rėkė ant nukentėjusiosios, todėl jis (R. M.) trenkė jam į akį, kai tuo tarpu apeliantas nurodo, jog jo akis buvo sumušta anksčiau, nei V. K. nužudymo dieną; parodymų patikrinime vietoje buvo nurodęs, ikiteisminio tyrimo teisėjui buvo nurodęs, jog nukentėjusioji buvo pasodinta ant tualeto dangčio ir jai sėdint, E. M. koja spyrė jai du kartus į šonus, tačiau tą pačią dieną atliktame parodymų patikrinime vietoje aiškino, kad po smūgio tualete nukentėjusioji nukrito tarp tualeto ir vonios, susitrenkė galvą į vamzdžius ir ją prasiskėlė; ikiteisminio tyrimo teisėjui buvo nurodęs, kad išėmus nukentėjusiąją iš vonios, ji buvo nuvesta į kambarį ir paguldyta ant lovos, tačiau po kurio laiko R. B. pasakė, kad V. K. negulės ant jos lovos, todėl numetė ją ant žemės, kai to tarpu parodymų patikrinime vietoje nurodė, kad iš vonios nukentėjusioji buvo nuvesta į kambarį, pasodinta tarp spintelės ir durų, tačiau po kurio laiko ji nuvirto ant žemės ir jis vėl pasodino ją į tą pačią vietą; taip pat skyrėsi jo nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiosios išnešimo į lauką: ikiteisminio tyrimo teisėjui buvo nurodęs, jog jis paėmė V. K. ant rankų ir apie 1 valandą nakties nunešė į kiemą, nešant nukentėjusiąją, R. B. ėjo pirma, o jis antras, bet pirminėje apklausoje teigė, jog jam nešant nukentėjusiąją į lauką iš paskos ėjo dar ir E. M..

21. R. B. parodymai dėl E. M. suduotų smūgių ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotuose parodymuose taipogi nesutampa. 2022 m. lapkričio 15 d. ikiteisminio tyrimo metu atliktoje apklausoje ji teigė, jog buto virtuvėje E. M., atsistojęs nuo kedės, rankos kumščiu sudavė ne mažiau dviejų smūgių į nukentėjusiosios veido sritį. Tą pačią dieną apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, R. B. patvirtino parodymus dėl E. M. smūgių. Kitoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje (2022 m. lapkričio 30 d.) nuteistoji taip pat nurodė, kad nukentėjusiajai gulint ant grindų, E. M. trenkė pastarajai į veidą delnu arba kumščiu du kartus. Tą pačią dieną, vykdant parodymų patikrinimą vietoje, R. B. pabrėžė, jog E. M. virtuvėje vieną kartą kumščiu arba delnu sudavė į nukentėjusiosios dešinę veido pusę, kitų jo smūgių nematė. Tačiau 2022 m. gruodžio 19 d., pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nuteistoji nurodė, kad E. M. smūgių vonioje, kuriuos nurodo nuteistasis R. M., nematė. Teisėjai posėdžio metu pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus R. B. teigė, jog įvykio dieną ir apklausos metu buvo neblaivi, parodymai dėl E. M. suduotų smūgių yra neteisingi, ji taip nesakė, pirmos apklausos metu ji buvo neblaivi, todėl ir davė neteisingus parodymus. Teisėjų kolegija, vertindama nuteistosios R. B. parodymus, duotus viso proceso metu, atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu visose apklausose, jos parodymų patikrinimo vietoje, aiškindama aplinkybes apie įvykį, ji detaliai ir smulkiai nupasakojo įvykio aplinkybes, nurodė konkrečius savo ir kitų nuteistųjų smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją. Be to, priešingai nei teigė nuteistoji teisiamajame posėdyje, jos sulaikymo metu jai buvo nustatytas nedidelis – 0,68 promilės girtumas, pirmą kartą apklausta ji buvo 2022 m. lapkričio 15 d., t. y. sekančią dieną po jos sulaikymo, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigė nuteistoji teisme, apsvaigimas nuo alkoholio turėjo būti išnykęs ne toks stiprus, kad trukdytų prisiminti įvykio aplinkybes. Jos nurodytos aplinkybės apie jos pačios ir kitų nuteistųjų panaudotą smurtą prieš nukentėjusiąją, smurtinių veiksmų pobūdį atitinka byloje esančioje specialisto išvadoje nustatytą V. K. padarytų sužalojimų mechanizmą, lokalizaciją bei laiką. Vėlesnių parodymų metu bei duodama parodymus vietoje ji patvirtino esmines pirminės apklausos metu duotas aplinkybes, todėl pagrindo netikėti jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu nėra pagrindo, o jos ikiteisminio tyrimo metu parodymų paneigimas teisiamajame posėdyje yra neįtikinamas, todėl apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai juos atmetė.

22. Nors nuteistųjų R. M. ir R. B. parodymai detalėse nesutampa, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai neturi reikšmės ir nepaneigia fakto, jog nukentėjusiosios atžvilgiu smurtavo visi trys nuteistieji. Ikiteisminio tyrimo metu, 2022 m. lapkričio 15 d. apklausiamas įtariamuoju, R. M. teigė, jog konflikto pradžioje, virtuvėje, po jo suduoto smūgio nukentėjusiajai delnu į skruostą, E. M., priėjęs prie jos, spyrė iš dešinės kojos į kairę galvos pusę, taip pat E. M. vonioje spyrė nukentėjusiajai į kairį šoną, nuo to ji nukrito ir galvos dešiniu šonu atsitrenkė į vamzdžius. 2022 m. lapkričio 16 d. apklausoje R. M. patikslino, jog nukentėjusiajai gulint virtuvėje ant grindų, E. M. spyrė tris kartus bei tualete nukentėjusiajai spyrė du kartus. Tokius pačius parodymus dėl E. M. smūgių nuteistasis R. M. davė ir 2022 m. lapkričio 29 d. vykusioje apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei tą pačią dieną vykusiame parodymų patikrinime vietoje. Be to, savo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu R. M. patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu, nurodęs, jog E. M. smūgius nukentėjusiajai sudavė tualete. Jo teigimu, buvo suduota pora smūgių iš dešinės kojos į kairį šoną. Nuteistoji R. B. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog E. M. buvo sudavęs rankos kumščiu (kitų apklausų metu – kumščiu ar delnu) ne mažiau dviejų smūgių (vieną smūgį) nukentėjusiajai į veido sritį.

23. Kaip matyti, nuteistieji R. B. bei R. M., nusikaltimo bendrininkai, paneigė E. M. teiginius, jog jis nesmurtavo prieš nukentėjusiąją. Nors nuteistųjų parodymai apie patį įvykį bei konkrečiai apie E. M. suduotus smūgius nukentėjusiajai nėra visiškai identiški, tačiau netikėti nuteistųjų teiginiais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, neatitikimai kaip tik leidžia spręsti apie minėtų nuteistųjų parodymų teisingumą, nes nuteistieji alkoholinius gėrimus vartojo ne pirmą parą, buvo neblaivūs, taigi parodymų išsiskyrimas rodo, kad nuteistieji nebuvo jų suderinę (dėl ko galėtų būti daroma prielaida, jei pastarieji būdami ne vieną parą neblaivūs, būtų nurodę visiškai identiškas aplinkybes). Pats nuteistasis E. M. ikiteisminio tyrimo metu neigė smurtavęs prieš nukentėjusiąją, tačiau teisiamojo posėdžio metu teigė, jog perskaitęs R. M. laiškus, skirtus R. B., pats suabejojo dėl nukentėjusiajai vonioje suduotų dviejų smūgių.

24. Byloje esančioje lavono tyrimo specialisto išvadoje be kita ko nustatyta, jog V. K. mirtis galėjo įvykti dėl galvos smegenų pabrinkimo, kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžimo, galvos traumos. Specialisto išvadoje nurodyta, jog mirtį sukėlė ne mažiau aštuonių trauminių poveikių sužalojimai. Sužalojimai (kaukolės kairės pusės skliauto ir pamato kaulų lūžimas, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais apimant abiejų galvos smegenų pusrutulių momenines, kairę pakaušinę, kairę smilkininę bei kairę kaktinę skiltis, galvos smegenų sumušimas, kraujo išsiliejimas į galvos smegenų skilvelius, kraujosruvos galvos minkštuose audiniuose, muštinė žaizda kairės ausies kaušelyje, poodinės kraujosruvos kaktos abiejuose vokuose ir abiejuose skruostuose) galėjo būti padaryti veikiant galvos sritį kietu buku daiktu. Muštinės žaizdos pakaušio kairėje pusėje galėjo būti padarytos buku traumuojančiu paviršiumi turinčiu atsikišančių trumpų linijinių briaunų, šios žaizdos padarytos vienu trauminiu poveikiu. Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, jog yra didesnė tikimybė, kad sužalojimai veido srityje galėjo būti padaryti smūgiavimo būdu, muštinės žaizdos pakaušio kairėje pusėje galėjo būti padarytos tiek smūgiavimo, tiek ir krentant bei pakaušio sritimi atsitrenkiant į kietus bukus daiktus, o visi kiti sumušimai galėjo būti padaryti tiek smūgiavimo, tiek ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus (t. 3, b. l. 158–160). Medicinos tyrimą atlikęs specialistas L. U. patvirtino savo išvadą ir dar paaiškino, jog nukentėjusiosios mirtį sukėlė ne mažiau aštuonių trauminių poveikių sužalojimai, atskirai nėra konkretizuojama, kurie nuteistųjų smūgiai galėjo lemti nukentėjusiosios mirtį, kadangi ją sukėlė visų smūgių į galvą visuma. Taigi, iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji mirė dėl bendrų visų nuteistųjų suduotų smūgių į galvos sritį.

25. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymo netiesiogine tyčia atveju kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti. Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į kurias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-366/2011, 2K-316-699/2015, 2K-267-942/2017, 2K-265-1073/2018). Nužudymas bendrininkaujant yra tada, kai keli asmenys susitarę bendrais veiksmais atima gyvybę kitam asmeniui. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Nužudymas gali būti padarytas bet kokia bendrininkavimo forma. Pagal teismų praktiką bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno iš bendrininkų vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai veikė tyčia.

26. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju konstatavo, jog R. M., R. B. ir E. M. veikė bendrininkų grupe. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų asmenų yra nužudymo vykdytojai. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu, suteikiant ginklą ar kitą nužudymo įrankį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200-696/2017).

27. Kadangi tiesioginių įvykio liudytojų, be pačių nuteistųjų, nebuvo, E. M. atliktų veiksmų pobūdis, intensyvumas, tokių veiksmų motyvai nustatyti remiantis kitų dviejų nuteistųjų duotais parodymais, kuriems patikrinti buvo ištirti ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jie palyginti tarpusavyje. Pažymėtina, jog nuteistieji R. M. ir R. B., jau ikiteisminio tyrimo pradžioje, tik juos sulaikius ir apklausus, aiškino, jog fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją naudojo ne tik jie (R. M. ir R. B.), bet ir E. M.. Iš esmės tokias aplinkybes nuteistieji patvirtino ir toliau vykusio baudžiamojo proceso metu. Prieš nukentėjusiąją V. K. buvo intensyviai smurtaujama, nuteistieji tyčia sudavė jai ne mažiau kaip aštuonis smūgius į labiausiai pažeidžiamą žmogaus kūno dalį – galvą bei kitas kūno vietas. E. M., su kitais nuteistaisiais buvęs kartu įvykio vietoje, matė nuteistųjų smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją, jų veiksmams buvo abejingas, jų ne tik nenutraukė, pagalbos nekvietė, bet ir prisidėjo prie smurtinių veiksmų, suduodamas V. K. smūgius. Taigi, teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais buvo pagrįstai nustatyta, jog E. M. (kaip ir R. M. bei R. B.) buvo nusikaltimo vykdytojas, nes atliko dalį veiksmų (naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją), priskiriamų objektyviems nužudymo požymiams, ir šią nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su R. M. ir R. B.. E. M., kaip ir kiti du nuteistieji, suvokė, kad tokiais bendrais veiksmais ne tik gali sutrikdyti nukentėjusiajai sveikatą, bet ir kėsinasi į jos gyvybę. Aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, liudija netiesioginę E. M. tyčią nužudyti V. K..

28. Atkreiptinas dėmesys, jog bylose ne visada yra objektyvios galimybės tiksliai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes, ypač tokioje situacijoje, kaip nagrinėjamu atveju – kuomet fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, įvykio nestebint jokiems pašaliniams asmenims, naudojo trys neblaivūs asocialų gyvenimo būdą vedantys asmenys, kurie įvykio aplinkybių dėl nustatyto neblaivumo tiksliai nepamena. Įrodinėjimo procese svarbu tai, ar bylos įrodymų pakanka nustatyti aplinkybes, atskleidžiančias kiekvieno asmens padarytą konkrečią nusikalstamą veiką, bei konstatuoti jos sudėtį sudarančių požymių buvimą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įvertino surinktų įrodymų visumą, palygino juos tarpusavyje ir priėmė pagrįstą bei argumentuotą sprendimą dėl E. M. kaltės kartu su R. M. ir R. B. nužudžius V. K.. Dar kartą patikrinusi byloje įrodymų visumą, su tokiu įrodymų vertinimu sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

29. Kiekvienas nuteistasis, tiek pats suduodamas smūgius, tiek matydamas kitų nuteistųjų veiksmus ar žinodamas apie kitų nuteistųjų veiksmus, kad kitas bendrininkas taip pat mušė nukentėjusįjį į galvą (veidą), pritarė tokiems vieni kitų veiksmams, jų nestabdė, nesistengė suteikti nukentėjusiajai pagalbos, suvokė bendrais veiksmais daromos pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, kad šiais bendrais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą ir gyvybę, ir pritarė tokiems veiksmams. Tarp nuteistųjų bendrai atliktų tyčinių veiksmų – smūgiavimo į galvą (veidą) bei kitas kūno vietas – ir padarinių – nukentėjusiosios V. K. mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl nuteistieji E. M., R. M. ir R. B. buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Kadangi smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo visi nuteistieji, todėl už nužudymą atsako visi smūgius sudavę ir kūno sužalojimą padarę nuteistieji, nepriklausomai nuo to, kas ir kokio pobūdžio, sunkumo smurtinius veiksmus atliko.

30. Sutiktina su apelianto argumentais, kad liudytojų I. S. ir V. S. parodymai nėra tiesioginiai, jo kaltę patvirtinantys, įrodymai, tačiau jie patvirtina kitas, skundžiame nuosprendyje nurodytas aplinkybes, susijusias su įvykiu, o būtent apie girdėtą triukšmą E. M. bute bei tam tikras E. M. charakterizuojančias aplinkybes, todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis šių liudytojų parodymais, yra visiškai nepagrįsti.

31. Atsakydama į apelianto argumentus dėl jo DNR nebuvimo ant nužudytosios kūno, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Kita vertus, byloje esančioje lavono tyrimo specialisto išvadoje nurodyti duomenys, kartu su kitais įrodymais, patvirtina, kad nukentėjusioji mirė dėl bendrų visų nuteistųjų suduotų smūgių į galvos sritį.

Dėl teistumo

32. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog jo ankstesni teistumai neišnykę pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto „b“ papunktį. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiu apelianto teiginiu. Iš tiesų aptariama teisės norma numato, kad teistais laikomi asmenys, nuteisti už nusikaltimo padarymą, įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui. Tačiau iš to paties straipsnio 3 dalies darytina išvada, kad teistumas yra ne tik pats nuteisimo faktas, tačiau ir tam tikras laiko tarpas, trunkantis po apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmės atlikimo, priklausomai nuo padaryto nusikaltimo sunkumo. Asmuo laikomas teistu nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teistumo išnykimo ar panaikinimo dienos. Šis laiko tarpas tęsiasi visą bausmės atlikimo laiką ir baudžiamųjų įstatymų nustatytą laiką po bausmės atlikimo. Teistumo trukmė reglamentuota BK 97 straipsnio 3 dalyje. Teistumo sukeltos teisinės pasekmės negali varžyti asmens teisių ir laisvių visą likusį jo gyvenimą, todėl baudžiamasis įstatymas numato sąlygas ir terminus, kuriems suėjus, teistumas išnyksta arba gali būti panaikintas. Kai sueina BK 97 straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais (BK 97 straipsnio 6 dalis). ???Nagrinėjamojoje byloje nuteistasis E. M. buvo teistas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu pagal BK 286 straipsnį (už nesunkaus nusikaltimo padarymą) 6 (šešių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme (bausmę subendrinus su neatliktos bausmės, paskirtos pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. nuosprendžiu, dalimi), į šią bausmę įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. nuosprendį. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėjo 2013 m. spalio 1 d., E. M. bausmę atliko 2015 m. sausio 16 d. (t. 5, b. l. 41–55), jam inkriminuojamas nusikaltimas padarytas 2022 m. lapkričio 13-14 d. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a) papunkčio nuostatas turinčiais teistumą laikomi asmenys, be kita ko nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Taigi, nagrinėjamu atveju po E. M. paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo (2015 m. sausio 16 d.) praėjus trims metams, E. M. inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu (2022 m. lapkričio 13 d.) turėjo būti laikomas neteistu.

33. Pažymėtina ir tai, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas kaip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimas). ???

34. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje matyti, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įžanginėje dalyje išvardyti visi devyni E. M. teistumai, taip pat ir apygardos teismo nuosprendyje yra konstatuota, jog jis praeityje teistas devynis kartus. Teisėjų kolegijos nuomone, visų asmens išnykusių teistumų išvardijimas nuosprendžio įžanginėje ir aprašomojoje dalyje yra nekorektiškas. Pažymėtina tai, kad inkriminuotų nusikalstamų veikų metu E. M. turėjo išnykusius teistumus. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad ankstesni asmens teistumai yra vertinami kaip nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės. Teismai įvertina teistumo išnykimo faktą, bet, atsižvelgdami į BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimus, turi įvertinti ir kaltininko asmenybę. Taigi darytina išvada, kad visų E. M. teistumų išvardijimas nuosprendžio įžanginėje bei aprašomojoje dalyje, nenurodžius, kad teistumas išnykęs, yra nekorektiškas, tačiau nei Baudžiamojo, nei Baudžiamojo proceso kodeksų normoms neprieštarauja.

Dėl proceso išlaidų

35. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl patirtų išlaidų, kuria prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą, nurodant, jog iš nuteistojo E. M. priteistina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 62,50 Eur.

36. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 143-696/2017, Nr. 2K- 118- 489/20192, Nr. 2K-162-648/2021 ir kt.), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338/2014, Nr. 2K-46-895/2015, Nr. 2K-24-654/2023 ir kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą paprastai tik tada, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikiama realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam ar nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-697/2021, Nr. 2K- 51- 788/2021, Nr. 2K-56-495/2022, Nr. 2K-240-489/2022 ir kt.).

37. BPK 322 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nagrinėjant apeliacinį skundą, teismo posėdyje yra būtinas gynėjo dalyvavimas. Kadangi E. M. teisinių paslaugų sutarties su pasirinktu gynėju nesudarė, dėl to, bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, 2024 m. rugpjūčio 7 d. buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, šios tarnybos koordinatoriaus sprendimu E. M. buvo parinkta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi paskirta gynėja advokatė Jolanta Teresė Litvinskienė, kuri gynė nuteistąjį bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą. Jo apeliacinis skundas atmestas. Skundžiamu nuosprendžiu E. M. paskirtas realus 11 metų laisvės atėmimas, o tai apsunkina E. M. galimybes sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikime nurodytą sumą antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidoms apmokėti. Įvertinus nuteistojo E. M. turtinę padėtį, kad jis nedirba, daroma išvada, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas nepagrįstai apsunkintų asmens padėtį. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo E. M. gynėja advokatė J. T. Litvinskienė prašė proceso išlaidų iš nuteistojo E. M. nepriteisti. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų dėl išlaidų už apeliacinės instancijos teisme suteiktą teisinę pagalbą išieškojimo iš nuteistojo E. M. netenkinti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėVitalija NorkūnaitėEvaldas Pašilis