Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškinyje nurodė, kad 2016 m. gruodžio 27 d. ieškovė kartu su dukra (atsakove) ir žentu P. M. nuvyko į AB (duomenys neskelbtini) banko (duomenys neskelbtini) (toliau – AB (duomenys neskelbtini) bankas), norėdama iš dviejų banko sąskaitų pasidaryti vieną sąskaitą. Ieškovė, pasitikėdama savo dukra, pasirašė banko darbuotojos jai pateiktus pasirašyti dokumentus, nors šių dokumentų esmės nesuprato. Tą pačią dieną atsakovė su savo vyru taip pat pasiėmė ieškovės namuose turėtus 6 630 Eur grynuosius pinigus ir pasakė ieškovei, kad juos pasaugos. Kitą dieną ieškovė suprato, kad pinigai (13 505,61 Eur), buvę jos banko sąskaitoje, pervesti į atsakovės banko sąskaitą, dėl to ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama, kad ši grąžintų pinigus. Atsakovė atsisakė pinigus grąžinti, todėl ieškovė kreipėsi su pareiškimu į policiją, prašydama iškelti atsakovei baudžiamąją bylą. Policijos tyrėjos 2017 m. sausio 19 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Ieškovės manymu, jos dukra neteisėtai pasisavino 20 130 Eur, kuriuos vengia grąžinti, dėl to prašė ieškinį tenkinti.

Atsakovė atsiliepimu į ieškinį sutiko su ieškiniu iš dalies ir prašė jį atmesti.

Atsakovė nurodė, kad visos ieškinyje nurodytos aplinkybės yra neatitinkančios tikrovės. Atsakovė nuolat rūpinosi savo motina ir nepertraukiamai su ja bendravo. Be atsakovės, ieškovė turi dar 3 dukras: B. V., L. J. ir D. L.. Mirus tėvui J. J., jų šeimoje buvo susitarta, kad tėvo namas priklausys L. J. ir D. L., butas priklausys B. V., o pinigai priklausys jai, dėl šios priežasties seserys atsisakė savo palikimo dalies motinos naudai. Ieškovė pranešė atsakovei, jog nori atsakovei padovanoti savo banko sąskaitoje turimus pinigus ir pabrėžė, kad pinigai bet kuriuo atveju pagal šeimos susitarimą priklauso atsakovei. Atsakovė neprieštaravo tokiam ieškovės sprendimui, dėl to 2016 m. gruodžio 27 d. kartu su buvusiu vyru P. M. nuvežė ieškovę į banką, kuriame buvo atliktas pinigų pervedimas. Tokiu būdu atsakovei buvo padovanota 13 505,61 Eur ir atsakovė nėra skolinga ieškovei. Praėjus kelioms dienoms, ieškovė pasakė atsakovei, kad namuose ji turi dar 6 630 Eur grynaisiais, tačiau bijo, jog šiuos pinigus gali paimti L. J.. Apie tai sužinojusi atsakovė, pasiūlė ieškovei pasidėti pinigus į banko sąskaitą. Ieškovė sutiko su tokiu atsakovės pasiūlymu, padavė atsakovei pinigus, kurie buvo padėti į banko sąskaitą. Atsakovė neneigia šių faktinių aplinkybių ir sutinka, kad 6 630 Eur yra ieškovės ir ji niekada neketino minimos pinigų sumos pasisavinti. Ieškovės duktė L. J., sužinojusi apie šią situaciją, pradėjo reikalauti iš atsakovės pinigų, reikalavo atvykti į banką ir pervesti visus pinigus atgal į motinos banko sąskaitą, o vėliau dar apšmeižė atsakovę darbovietėje ir nepagrįstai parašė pareiškimą policijoje. Atsakovė bandė pasikalbėti su ieškove, tačiau paaiškėjo, kad L. J. išsivežė motiną (ieškovę) į Vilnių ir neleidžia su ja pasikalbėti. Atsakovei pavyko slapta pasikalbėti su ieškove ir ši pasakė, kad nieko nežino apie teismui pateiktą ieškinį, yra įbauginta dukters L. J., todėl atsakovė įsitikinusi, kad pinigus ketina susigrąžinti ne ieškovė, o L. J..

Apeliantė nurodė, kad teismo sprendimas yra neteisėtas, prieštaringas ir nemotyvuotas, nes teismas sprendime nenurodė, kuo remiantis priteisė ieškovei pinigus iš atsakovės, o tik konstatavo, kad šie pinigai buvo gauti be teisinio pagrindo. Apeliantei nesuprantama teismo sprendimo nuostata ir pareigos primetimas, kad atsakovė turi grąžinti ieškovei pinigus vien todėl, kad to reikalauja jos motina.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp ieškovės ir apeliantės nesusiklostė dovanojimo santykiai, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovė minėtus pinigus atsakovei padovanojo, nors ir neatitinka formos reikalavimų, bet šie pinigai gauti teisėtai.

Atsakovės manymu, teismas neturėjo remtis policijoje duotais jos paaiškinimais, nes ji tuomet teikė paaiškinimus nedalyvaujant atstovui ir buvo labai susijaudinus, nes jai buvo pranešta, kad ji pinigus iš ieškovės pavogė. Gavusi ieškinį, apeliantė pateikė išsamius ir teisingus paaiškinimus, kuriais teismas turėjo vadovautis. Šiame paaiškinime atsakovė nuoširdžiai pripažino, jog 6 630 Eur yra ieškovės ir ji šią sumą paėmė tik pasaugoti, o tai rodo jos sąžiningumą.

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą nesutiko su apeliaciniu skundu, prašė jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą nepakeistą.

Ieškovė teigė, kad apeliacinis skundas pateiktas nepagrįstai ir piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis. Nurodė, kad ieškovė ne kartą prašė atsakovės geranoriškai grąžinti pinigus, tačiau atsakovė atsisakė tai padaryti ir nurodo, jog dabar jų negrąžina, nes ieškovė neatsiima ieškinio. Be to, pačios atsakovės paaiškinimai teisme prieštarauja jos pačios kitiems anksčiau duotiems paaiškinimais, nes policijoje ji nurodė vienas aplinkybes, o teisme jau kitas. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė yra nesąžininga ir piktnaudžiauja teise.

Ieškovė pažymi, kad atsakovė klaidina teismą, nurodydama, jog ieškovė padovanojo jai 13 505,61 Eur, nes tokių įrodymų atsakovė teismui nepateikė, o pati ieškovė tokių ketinimų niekada neturėjo. Šie pinigai buvo ieškovės gyvenimo santaupos, reikalingi gydymui ir kitų jos poreikių tenkinimui, nes likusi be pinigų, ieškovė jaučiasi nesaugiai.

Ieškovės manymu, teismas pagrįstai nusprendė byloje taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalyje numatytas taisykles, nes šiuo atveju atsakovė gavo iš ieškovės pinigus be teisinio pagrindo, o niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita, todėl šios piniginės lėšos turi būti grąžintos ieškovei.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 27 d. AB (duomenys neskelbtini) banko (duomenys neskelbtini) iš ieškovės banko sąskaitos į atsakovės banko sąskaitą atliktas 13 505,61 Eur pavedimas. Ginčo dėl to, kad ieškovė perdavė atsakovei namuose turėtas 6 630 Eur grynąsias pinigines lėšas, nėra. Ieškovė nurodė, kad 6 630 Eur perduota atsakovei pasaugoti, o dėl 13 505,61 Eur pervedimo atsakovė ją apgavo, nes ieškovės tikslas buvo sumažinti banke esančių sąskaitų skaičių (iš dviejų sąskaitų padaryti vieną), ir ji nesuprato, jog pasirašydama banke mokėjimo dokumentą, savo pinigus perveda atsakovei. Ieškovė prašė šiuos pinigus geranoriškai grąžinti, tačiau atsakovė atsisakė tai padaryti, dėl to ieškovė kreipėsi į policiją. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Veiklos skyrius 2017 m. sausio 19 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatavęs, jog atsakovė šiuos pinigus į savo sąskaitą pervedė pačios ieškovės prašymu ir atsakovės veiksmuose nebuvo apgaulės siekiant užvaldyti svetimą turtą, o pinigai perduoti atsakovei pasaugoti. Policijos tyrėja taip pat išaiškino, kad asmenų turtiniai santykiai ir su šiais santykiais susiję asmeniniai neturtiniai santykiai, taip pat šeimos santykiai yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (e. b. l. 4–6).

Taigi, nagrinėjamoje byloje nustatyta ir šalys to neginčija, kad reikalavimo dalyku esančios 6 630 Eur piniginės lėšos ieškovės atsakovei buvo perduotos ieškovės valia pasaugoti, o atsakovė šiuos pinigus priėmė. Atsakovė nepripažįsta, jog ieškovė prašė šiuos pinigus grąžinti. Dėl kitų piniginių lėšų (13 505,61 Eur) tarp šalių ginčas vyksta dėl to, kokia buvo šalių valia šių pinigų perdavimo metu – ar pinigai perduoti neatlygintinai, ir ar turės būti grąžinti.

Atsakovė teigia, kad 13 505,61 Eur jai yra padovanoti, tačiau dovanojimo sandorio esmė ta, kad turto savininkas valingai, nesavanaudiškai, neatlygintinai perduoda savo turtą ar suteikia kitokią įstatyme numatyta turtinę naudą kitam asmeniui, o pastarasis asmuo šią turtinę naudą sąmoningai (valingai) priima. Dovanojimo sandoris yra dvišalis. Jam sudaryti reikalinga tiek turtą perduodančio, tiek jį priimančio asmenų suderinta valia. CK 6.469 straipsnio 1 dalis nustatyta, kad sutartis, kai dovanojama didesnė kaip vieno tūkstančio penkių šimtų eurų suma, turi būti rašytinės formos. Nagrinėjamu atveju rašytinė pinigų (13 505,61 Eur) dovanojimo sutartis nebuvo sudaryta, o atsakovės teigimu, šalis siejo žodinė dovanojimo sutartis. Pažymėtina, kad rašytinės dovanojimo sutarties formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, teisme remtis liudininkų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

Nagrinėjamoje byloje atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kurie galėtų patvirtinti jos nurodomas aplinkybes dėl piniginių lėšų dovanojimo sutarties sudarymo fakto. Nors įrodinėjant tokias aplinkybes (dovanojimo sutarties sudarymo faktą), atsakovė negalėjo remtis liudytojų parodymais, tačiau ir byloje apklausti liudytojai P. M. ir I. J. nepatvirtino atsakovės byloje įrodinėjamų aplinkybių, jog ieškovė kartu su atsakove į banką vyko ketindama padovanoti pinigus atsakovei. 2017 m. sausio 12 d. paaiškinime policijai, atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovės pinigus paėmė tik pasaugoti, apie dovanojimo sutartį policijai nieko nepaminėjo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės skundo argumentais, jog teismas negali kaip įrodymu remtis atsakovės pateiktu paaiškinimu policijai dėl to, kad atsakovė tuomet buvo susijaudinusi ir neva galėjo policijai nurodyti netikslias aplinkybes. Teismas, siekdamas teisingo bylos išnagrinėjimo, privalo įvertinti visus byloje pateiktus įrodymus, o šį paaiškinimą atsakovė teikė teisėsaugos institucijai, juo rėmėsi policijos tyrėja surašydama nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, todėl toks įrodymas turi didesnę įrodomąją reikšmę, teismų praktikoje pirminiai paaiškinimai laikomi net tikslesniais nei vėlesni to paties asmens paaiškinimai. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovės paaiškinimu kaip įrodymu. Atsakovė taip pat nurodė, kad tarp šeimos narių po tėvo mirties buvo susitarimas ir ieškovė pažadėjo, jog po tėvo mirties piniginės lėšos turi atitekti jai, tačiau pažymėtina, kad pažadas padovanoti turtą ar turtinę teisę arba atleisti nuo turtinės pareigos ateityje nelaikomas dovanojimo sutartimi (CK 6.465 straipsnio 2 dalis). Sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad nors ieškovė, padalinusi savo turtą kitiems vaikams, ir žadėjo padovanoti pinigus, tačiau tai nepagrindžia dovanojimo sandorio sudarymo fakto.

CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šios kodekso nustatytas išimtis. Vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas, kaip išaiškintina kasacinio teismo praktikoje, taikomas tada, kai yra šios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2011).

Byloje nėra duomenų, iš kurių galima būtų spręsti apie piniginę ieškovės prievolę atsakovei ar jas siejančius sutartinius santykius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai 13 500 Eur priteisė ieškovei iš atsakovės CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu.