Vilniaus apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. S., A. S., T. S., L. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų G. S., A. S., T. S., L. S. prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

6. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

7. Šiuo atveju sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas 2023 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų G. S., A. S., L. S., T. S. prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai G. S., A. S., T. S., L. S. kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjai priėmė 1999 m. sausio 13 d. mirusio T. S. palikimą faktiškai pradėdami turtą valdyti. Pirmosios instancijos teismas prašymą atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nurodydamas, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. kovo 23 d. sprendimu jau yra išspręstas klausimas dėl mirusio T. S. palikimo priėmimo, palikimą faktiškai priėmus G. S. ir A. S., sprendimas yra įsiteisėjęs. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai gali inicijuoti civilinės bylos atnaujinimo klausimą jau išnagrinėtoje Vilniaus regiono apylinkės teismo civilinėje byloje.

9. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – tai fundamentali ir pamatinė teisė, vis dėlto tai nereiškia, kad ši teisė yra absoliuti ir įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ar tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis. Pažeista asmens teisė gali būti apginta teismine tvarka tik tuo atveju, jeigu egzistuoja teisės kreiptis į teismą prielaidos ir asmuo savo teisę į teisminę gynybą realizuoja nepažeisdamas šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų.

10. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (liet. savo iniciatyva, pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu, kai sprendžiamas bylos iškėlimo klausimas. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018).

11. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas vienas iš atsisakymo priimti ieškinį pagrindų: teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Ši proceso teisės norma reiškia, kad, jei teismas išnagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė teismo procesinį sprendimą, tai reiškia, jog tam tikru konkrečiu atveju asmuo pasinaudojo savo teise kreiptis į teismą, t. y. neegzistuoja viena iš prielaidų pareikšti ieškinį teisme. Nurodyta procesinė taisyklė grindžiama teismo sprendimo res judicata (galutinis teismo sprendimas) teisine galia, reiškiančia, kad įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas iškeliant kitą tapačią civilinę bylą. Procesinis galutinio teismo sprendimo padarinys pasireiškia tuo, kad jo negalima skųsti apeliacine tvarka ir ginčyti juo nustatytų faktų (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018 15 punktą).

12. Apeliantai atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jų prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nes įsiteisėjusiame sprendime, kurį nurodė pirmosios instancijos teismas, buvo tik nustatyta, kad paveldėtojai valdė tam tikrą mirusiojo turtą ir to neužtenka norint gauti paveldėjimo liudijimą, nes yra privaloma nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjai priėmė palikimą, faktiškai pradėdami turtą valdyti, o vien asmenų įtraukimas į atnaujintą procesą ir nekilnojamojo turto valdymo fakto nustatymas, nebus pakankamas pareiškėjoms paveldėti mirusiojo turtą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantų argumentus vertina kaip pagrįstus.

13. Kasacinio teismo praktikoje suformuluota, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2011; 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019 31 punktą; 2020 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-421/2020 17 punktą; kt.). Nurodytoje kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai.

14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Ginčo dalyko lingvistinės formuluotės bei atskirų ieškinio pagrindo elementų formalus tapatumas ne visada reiškia tapataus ieškinio buvimą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko, kuris apima ir konkrečių faktų bei teisinių santykių nustatymą, visumą. Taigi ir priešingai, skirtingos lingvistinės ginčo dalyko ar pagrindo elementų formuluotės ne visada reiškia ieškinių netapatumą, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu yra teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2011; 2019 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019 39 punktą; 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019 33 punktą).

15. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. kovo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-3272-1141/2023 tenkino pareiškėjų G. S. ir A. S. prašymą bei nustatė faktą, kad G. S. ir A. S. nuo 1999 m. sausio 13 d. valdo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1/8 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismas, priimdamas sprendimą, nurodytame sprendime nustatė, kad 1999 m. sausio 13 d. mirė pareiškėjų tėvas T. S., o pareiškėjos nuo gimimo iki dabar gyvena bute, esančiame adresu Nr. (duomenys neskelbtini), butui priklauso 1/8 dalis ūkinio pastato. Taip pat nustatė, kad turtą pareiškėjų tėvas įsigijo iš žemės ūkio bendrovės „Anovilis“, t. y. 39,75 kv. m buto ir 13,54 kv. m ūkinio pastato (tvarto), pagal 1992 m. pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje buvo nurodyta, kad turtas parduodamas pagal žemės ūkio bendrovės „Anovilis“ 1991 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. I24, be kita ko, sandoris Nekilnojamojo turto registre nebuvo registruotas, todėl pareiškėjos nėra nurodytos kaip turto savininkės. Nustatyta ir tai, jog po tėvo mirties pareiškėjos nesikreipė į vietos notarą dėl palikimo priėmimo, t. y. nepriėmė palikimo, tačiau pradėjo turtą valdyti, jame gyveno, mokėjo mokesčius. Kaip matyti iš nurodyto sprendimo, pareiškėjos kreipėsi į teismą CPK 526-529 straipsniuose nustatyta tvarka ir siekė nustatyti valdymo faktą į atitinkamą turtą, t. y. kad pareiškėjos valdo nurodytą nekilnoajmąjį turtą. Šiuo atveju pažymėtina, jog valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė (CK ketvirtosios knygos IV skyrius), visų pirma suprantamas kaip faktinis teisėtas daikto turėjimas, turint tikslą jį valdyti kaip savą, kai nuosavybės teisė į daiktą valdytojui nepriklauso. Valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, atveju nuosavybės teisė pareiškėjui dar apskritai nebuvo atsiradusi, valdymo fakto patvirtinimas yra tik prielaida pareiškėjui ją (nuosavybės teisę) įgyti įgyjamosios senaties būdu. Taip pat, bylose dėl valdymo fakto patvirtinimo teisminio nagrinėjimo dalykas yra faktinio valdymo, t. y. kad asmuo faktiškai turi daiktą ir jį valdo kaip savą, konstatavimas.

16. Šioje nagrinėjamoje byloje pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinį faktą, kad jie priėmė 1999 m. sausio 13 d. mirusio tėvo T. S. palikimą faktiškai pradėdami turtą valdyti, todėl kreipėsi į teismą vadovaujantis CPK 579-581 straipsniais. Pabrėžtina, kad juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju suinteresuotas asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą faktą. Teismas ypatingosios teisenos tvarka gali nustatyti ne bet kokius faktus, o tik turinčius juridinę reikšmę, t. y. tokius, nuo kurių priklauso suinteresuotų asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Faktas yra juridinis, jeigu jis gali sukelti pareiškėjui tam tikrų teisinių padarinių: jį nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę, galės įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeis jo teisinis statusas. Tai reiškia, kad teismine tvarka negali būti nustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės. Juolab teismas negali nustatyti tokių faktų, kurių realiai nebuvo. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su apeliantais, kad šiuo atveju neužtenka nustatyti, kad paveldėtojai valdė tam tikrą mirusiojo turtą, kaip buvo nustatyta Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimu, bet privaloma nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjai priėmė palikimą, faktiškai pradėdami turtą valdyti, nes tokiu būdu pasikeis ir pareiškėjų subjektinės teisės.

17. Taigi, nors tiek civilinėje byloje Nr. e2YT-3272-1141/2023, tiek nagrinėjamoje byloje šalys yra tapačios, pareiškėjai nurodo tas pačias faktines aplinkybes, tačiau bylose nesutampa formuluojamas pareiškimo dalykas, nes civilinėje byloje pareiškėjos siekė nustatyti faktą, kad jos valdo nekilnojamąjį turtą, o šioje byloje pareiškėjai siekia nustatyti juridinį faktą, kad priėmė mirusiojo palikimą jį pradėdami valdyti, t. y. siekia kitokio materialinio teisinio rezultato. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjų pareiškimų dalykas nėra tapatus. Be kita ko, remiantis bylos duomenimis, pareiškėjai neturi dokumentų, patvirtinančių tokį juridinę reikšmę turintį faktą ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra kito teisinio instrumento siekiant patvirtinti tokį faktą, kaip kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo.

18. Pažymėtina, kad dėl asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo negali būti sprendžiama formaliai. Teismas kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečią susiklosčiusią procesinę situaciją ir, priimdamas procesinį sprendimą, be kita ko, vadovautis civilinio proceso tikslais, teisingumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju pareiškėjams neturėtų būti užkertamas kelias įgyvendinti teisę kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų teisių gynimo.

19. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju ir Vilniaus regiono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2YT-3272-1141/2023 išnagrinėto pareiškimo dalykas nesutampa, todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu ir dėl to pareiškimą atsisakė priimti. Todėl atskiruoju skundu apskųsta nutartis naikintina. Kadangi ieškinio (pareiškimo) priėmimas priskirtinas pirmosios instancijos teismo kompetencijai (CPK 137 straipsnis), klausimas dėl pareiškimo priėmimo perduodamas Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

pareiškėjų G. S., A. S., T. S., L. S. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjų G. S., A. S., T. S., L. S. prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.