- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-05
- Bylos Nr.
- eA-3022-525/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04244-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė, Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- O. S.
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, UAB „Norlida“
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. S. (O. S.) apeliacini skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. S. (O. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas O. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-3)50U-05107 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – Sprendimas). Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
1.1. Departamentas 2020 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2022 m. kovo 12 d. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Departamentas panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl to, kad uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) vadovas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį jam paskirta administracinė nuobauda – 1 000 eurų bauda.
1.2. Pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir dirbti Bendrovėje gavo dar iki nubaudžiant šios įmonės direktorių už padarytą administracinį nusižengimą, t. y. asmenys atvykdami dirbti į Lietuvą negalėjo tikėtis, jog dėl trečiųjų asmenų veiksmų jiems bus panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje.
1.3. Vadovaujantis 2016 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 nuostatomis bei siekiant efektyvesnių įmonės veiklos rezultatų, 2019 m. gruodžio 20 d. buvo sudaryta Paslaugų teikimo sutartis Nr. TT-002 tarp Bendrovės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Sutartyje paslaugų teikėjas įsipareigojo surasti įdarbinimui reikalingus darbuotojus ir paruošti visus dokumentus, reikalingus asmenų įdarbinimui Lietuvoje, įskaitant darbo vizos gavimą. Taigi, Bendrovė neturėdama patirties ir kompetencijos įdarbinti trečiųjų šalių piliečius, sudarė minėtą sutartį su tarpininkavimo paslaugas teikiančia įmone, kadangi Bendrovei teikiančiai logistikos paslaugas, reikalingi vairuotojai – ekspeditoriai. Komunikavimas tarp Bendrovės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyko nuotoliniu būdu. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirmiausia buvo gaunamas konkretaus darbuotojo pasiūlymas bei duomenys apie vairuotojo – ekspeditoriaus kvalifikaciją ir patirtį darbe. Pateikiamos asmens dokumento, vairuotojo pažymėjimo kopijos, kvalifikacijos ir (ar) kompetencijos bei darbo patirties įrodymai (Užimtumo įstatymo 57 str. 1 d. 1¹ p.), leidimų gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje kopijos (Užimtumo įstatymo 56 str. 2 d. 1 p. ir 57 str. 1 d. 1 p.). Jei asmuo atitinka keliamus reikalavimus pradedama darbuotojo įdarbinimo procedūra. Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. birželio 26 d. Nr. V-322 įsakyme „Dėl profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašo pagal ekonominės veiklos rūšis 2019 m. II pusmečiui patvirtinimo“ bei 2019 m. gruodžio 31 d. Nr. V-469 įsakyme „Dėl profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašo pagal ekonominės veiklos rūšis 2020 m. I pusmečiui patvirtinimo“ numatė, kad Tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas priskiriamas prie profesijų, kurių Lietuvoje trūksta sąrašo, todėl pareiškėjas buvo priverstas vairuotojų-ekspeditorių ieškoti iš trečiųjų šalių.
1.4. Tiek dėl pareiškėjo, tiek dėl kitų Bendrovėje anksčiau bei vėliau įdarbintų asmenų iš trečiųjų šalių elektroninėmis ryšio priemonėmis buvo gauta jokių abejonių nekelianti informacija, patvirtinanti, kad yra gauti visi reikalingi leidimai, todėl Bendrovės vadovas būdamas įsitikinęs, kad minėtų darbuotojų įdarbinimo dokumentai ir visi reikalingi formalumai yra sutvarkyti, minėtus asmenis įdarbino Bendrovėje, apie tai nustatyta tvarka ir terminais buvo perduoti duomenys Sodrai, Departamentui, Lietuvos transporto saugos administracijos Paslaugų departamentui. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, todėl dėl galimai piktavališkų, aplaidžių ar tyčinių apgaulės paslaugų teikėjo veiksmų, jis negali būti atsakingas.
1.5. Jokios žalos valstybei, jos ekonomikai ir viešiesiems finansams padaryta nebuvo ir jokiais būdais nebuvo siekiama to padaryti, visi mokesčiai yra sumokėti, visi formalūs įdarbinimo veiksmai atlikti, darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, jokios darbuotojų teisės pažeistos nebuvo, jokių nusiskundimų iš darbuotojų nėra gauta. Nurodo, kad tik formalaus leidimo dirbti konkrečioje įmonėje nebuvimas dėl paslaugos teikėjo kaltės, jokiu būdu negali užtraukti administracinės atsakomybės kaip už nelegalų darbą, tai pasak pareiškėjo yra absoliučiai neteisinga ir neteisėta praktika, kuri prieštarauja ne tik bendriesiems teisės ir geros moralės principams, tačiau ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.
1.6. Sprendime nurodyta, jog nuobauda buvo paskirta Bendrovės vadovui dėl jo padaryto administracinio nusižengimo padarymo. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte numatyta, jog leidimas laikinai gyventi naikinamas tik tada, kai yra baustas darbdavys, šiuo atveju darbdavys yra juridinis asmuo – Bendrovė, o ne jos vadovas. Bendrovės vadovo traktavimas asmenų darbdaviu ir įstatymo normos aiškinimas ir taikymas prieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo akcentuojamam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas tvirtina turėjęs teisėtą pagrindą tikėtis, kad sprendžiant jo teisinės padėties klausimus, bus laikomasi galiojančių teisės normų, tačiau šiuo atveju jam kilo neigiamos pasekmės, nors Įstatymas nenumato galimybės taikyti tokias poveikio priemones tuo atveju, jei administracinėn atsakomybėn traukiamas ne pats darbdavys, o kiti darbdavio atstovai. Tokiu būdu pažeidžiami teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai.
1.7. Sprendimas pažeidžia proporcingumo principą. Nurodo, kad Bendrovėje dirba 60 vairuotojų, iš kurių 53 yra užsieniečiai, atvykę iš trečiųjų valstybių, vairuotojų specialybė Lietuvoje yra įtraukta į deficitinių specialybių sąrašą, todėl panaikinus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje asmenims šiuo metu dirbantiems įmonėje, įmonė greičiausiai neras kitų darbuotojų Lietuvoje, kuriais galėtų pakeisti darbuotojus, kurių leidimai bus panaikinti. Dėl šios priežasties Bendrovė nebegalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, taigi Departamento Sprendimas paremtas formalaus nusižengimo padarymu dėl kurio niekam žala nebuvo padaryta, sąlygos įmonės nemokumą dėl ko žala kils ir tretiesiems asmenims.
1.8. Užsieniečiai darbuotojai buvo susiplanavę, jog artimiausius metus dirbs ir gyvens Lietuvoje, t. y. turėję teisėtus lūkesčius, neteks šios teisės, dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių, kurioms iš esmės jie negalėjo daryti įtakos.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Migracijos departamentas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, pagrįstai priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjo darbdavys buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą.
2.2. Įstatymas neapibrėžia laikotarpio, kada leidimas laikinai gyventi panaikinimas, t. y. Įstatymo normos formuluotė nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo ir/ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir/ar išduotas leidimas laikinai gyventi. Toks Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimas prieštarautų Įstatymo tikslams, elementariai logikai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Nors pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dvejų metų laikotarpiui (iki 2022 m. kovo 12 d.), tai nereiškia, kad pareiškėjas galėjo tikėtis, jog leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tai, jog minėtą administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą.
2.3. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, todėl Departamentui nėra suteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygas, priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra numatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų nevykdymo, todėl Departamentas turi pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, taigi Sprendimas priimtas pagrįstai ir nepažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių.
2.4. Departamentas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, o neteisėtus veiksmus įvykdė paslaugų teikėjas. Pareiškėjo darbdavio (Bendrovės vadovo) kaltė dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje („Nelegalus darbas“), padarymo yra konstatuota įsiteisėjusiame Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarime dėl administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020, kuris nebegali būti ginčijamas, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra neteisingos ir neturi teisinės reikšmės.
Šalies argumentai
2.5. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad darbdavio įvykdytas teisės pažeidimas yra formalus, įvykdytas dėl neatsargumo, todėl kylančios teisinės pasekmės priėmus Sprendimą yra neproporcingos. Pagal Įstatymą, tik tos įmonės (pačios įmonės ar jų atstovai), kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių atstovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Tiek Bendrovės atstovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti šiuos Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl neigiamų teisinių pasekmių kilimas pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui nesudaro teisinio pagrindo naikinti Sprendimą.
2.6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo minima aplinkybė, kad administracinė nuobauda buvo skirta darbdavio atstovui, kaip fiziniam asmeniui, nepaneigia Sprendimo teisinio pagrindo.
2.7. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Sprendimas prieštarauja proporcingumo principui, nes nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad Departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar Sprendimas bus ekonomiškai naudingas, pareiškėjo darbdaviui. Teisės aktų, kuriuose būtų nustatyta tokia pareiga Departamentui, nenurodė ir pareiškėjas. Be to, byloje nėra ginčo, kad Bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, todėl Bendrovė privalo priimti atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai dėl kylančių teisinių pasekmių UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurie nėra pagrįsti jokiais įrodymais, nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui.
2.8. Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
4. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
5.1. Departamentas 2020 m. kovo 9 d. išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kartu pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2020 m. kovo 12 d. Departamentas išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7510513, galiojantį iki 2022 m. kovo 12 d.
5.2. 2020 m. rugpjūčio 18 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020 pripažino Bendrovės direktorių kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatyta ANK 95 straipsnio 1 dalyje, Bendrovės direktoriui buvo paskirta administracinė nuobauda – 1000 eurų bauda.
Žemesnės instancijos teismas
5.3. Departamentas remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu 2020 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-3)50U-05107 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7510513, galiojantį iki 2022 m. kovo 12 d.
6. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d.). Teismas apžvelgė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, ANK nuostatas (2 str. 1 d., 95 str. 1 d. ir 2 d.).
7. Vadovaudamasis Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020, teismas konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko neteisėtus veiksmus, veikdama per savo vadovą, o aplinkybė, jog pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, todėl faktas, kad pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, jo darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui.
8. Teismas akcentavo, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktas yra imperatyvi teisės norma, todėl Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių.
9. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nurodė, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamas ir tuo atveju jeigu ANK 95 straipsnio nuostatas pažeidžia direktorius ar kitas juridinio asmens atstovas, kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas, susijusias su personalo valdymu, šiuo atveju Bendrovės direktorius vykdė funkcijas susijusias su personalo valdymo, t. y. įdarbindavo darbuotojus.
10. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, padarė išvadą, kad atsakovas iš esmės tinkamai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jį panaikinti.
III.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes ir jį grindžia šiais argumentais:
11.1. Nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, o dėl galimai piktavališkų, aplaidžių ar tyčinių apgaulės paslaugų teikėjo veiksmų, jis negali būti atsakingas. Bendrovė ir jos vadovas, būdamas atsakingas ir rūpestingas darbdavys, ėmėsi pakankamai konkrečių veiksmų, įgyvendinti savo kaip darbdavio pareigas, todėl, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 ir 57 straipsnių nuostatomis, matyti, jog pareiškėjas nepažeidė trečiosios šalies piliečių įdarbinimo tvarkos ir pakankamai atsakingai laikėsi norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą.
11.2. Jokios žalos valstybei, jos ekonomikai ir viešiesiems finansams padaryta nebuvo ir jokiais būdais nebuvo siekiam to padaryti, visi mokesčiai yra sumokėti, visi formalūs įdarbinimo veiksmai atlikti, darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, jokios darbuotojų teisės, pažeistos nebuvo, jokių nusiskundimų iš darbuotojų nėra gauta. Iš turimos informacijos apie bylą matyti, jog darbuotojai turėjo leidimus dirbti, o vien formalaus leidimo dirbti konkrečioje įmonėje (Bendrovėje) nebuvimas dėl paslaugos teikėjo kaltės, jokiu būdu negali užtraukti administracinės atsakomybės kaip už nelegalų darbą, tai absoliučiai neteisinga ir neteisėta praktika, kuri prieštarauja ne tik bendriesiems teisės ir geros moralės principams, tačiau ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Minėti įmonės darbuotojai buvo įdarbinti, laikantis visų įdarbinimui reikalingų procedūrų, apie jų įdarbinimą oficialiai ir tinkamai buvo informuotos visos atsakingos institucijos, nebuvo jokio tikslo slėpti apie jų oficialius darbo santykius, o priešingai, buvo imtasi visų būtinų darbdavio pareigas atitinkančių veiksmų informuoti visas atsakingas institucijas.
11.3. Nagrinėjamu atveju formalaus reikalavimo nesilaikymas daro didžiausią poveiki asmenims, visiškai nesusijusiems su nusižengimo padarymu. Taip pat šiuo konkrečiu atveju būtina akcentuoti tai, kad, skundą pateikiančio pareiškėjas prašymą išduoti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje pateikė dar iki formalaus pažeidimo padarymo, todėl pareiškėjas žinodamas, jog jis ir Bendrovė atitinka visus kriterijus laikinam leidimui gyventi Lietuvoje turėjo teisėtus lūkesčius, jog jam laikinas leidimas gyventi Lietuvoje bus pakeistas, nurodant naują darbdavį.
11.4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo, Sprendimas negali naikinti laike anksčiau susiklosčiusių santykių, kadangi taip būtų pažeidžiamas ne tik teisėtų lūkesčių principas, bet ir žmogaus teisės. Bendrovė turinti už nelegalų darbą baustą vadovą, neturi teisės įdarbinti naujų darbuotojų iš trečiųjų valstybių, tačiau vadovui (darbdaviui) pritaikyta nuobauda, negali turėti įtakos iki nuobaudos paskyrimo įsidarbinusiems trečiųjų valstybių piliečiams.
Šalies argumentai
11.5. Nuobauda buvo paskirta Bendrovės vadovui dėl jo padaryto administracinio nusižengimo padarymo. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje naikinamas tik tada, kai yra baustas darbdavys, šiuo konkrečiu atveju darbdaviu yra juridinis asmuo – Bendrovė, o ne jos vadovas, kuris iš esmės niekada nebuvo pareiškėjo darbdaviu.
11.6. Bendrovės vadovo traktavimas pareiškėjo darbdaviu ir įstatymo normos aiškinimas ir taikymas prieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo akcentuojamam teisinės valstybės principui.
11.7. Sprendimas, priimtas pareiškėjo atžvilgiu, paremtas Telšių apylinkės teismo nutarimu, t. y. teisminio proceso metu priimtu procesiniu sprendimu į kurio priėmimo procesą nebuvo įtraukti suinteresuoti asmenys, kurių teisėms ir pareigoms jis turi tiesioginę įtaką, t. y. nebuvo įtrauktas pareiškėjas, nors priimtas nutarimas akivaizdu, jog viena iš didžiausių įtakų turi jo teisėms ir pareigoms, nes būtent jis netenka teisės gyventi ir dirbti Lietuvoje, nors kaip jau buvo minėta jis nebuvo įtraukti į teisminį procesą kaip suinteresuotas asmuo ir negalėjo daryti įtakos priimam nutarimui.
11.8. Leidimo laikinai gyventi neišdavimas pareiškėjui, vadovaujantis teismo nutarimu, pažeidžia proporcingumo principą.
11.9. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatyta, jog laikinas leidimas gyventi Lietuvoje naikinamas kai priimantis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams, tačiau asmuo kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda šiuo metu nebedirba Bendrovėje, todėl vertinant Įstatymo nuostatas, aplinkybė, kurios pagrindu Pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje yra išnykusi.
Atsiliepimas
12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.
12.2. Vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose. Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Atsiliepimas
12.3. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte a papunktyje įtvirtinta imperatyvi įstatymo nuostata ir ji privalėjo būti taikoma priimant Sprendimą.
12.4. Neatsižvelgiant į tai, jog pats pareiškėjas šiuo atveju neteisėtų veiksmų neįvykdė, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi (ar jis nebūtų panaikintas), yra vertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys (dokumentai), bet ir jo darbdavio Bendrovės atitiktis Įstatymo reikalavimams. Kadangi darbdavys šiuo atveju pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui.
12.5. Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą
12.6. Migracijos departamentas neginčija aplinkybių, jog pareiškėjas patyrė neigiamas pasekmes, kadangi panaikinus leidimą laikinai gyventi jis negali dirbti, patiria nepatogumus bei papildomas išlaidas, tačiau visa tai neturi teisinės reikšmės vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą.
12.7. Visos šios pasekmės pareiškėjui kilo dėl Bendrovės, o ne Migracijos departamento neteisėtų veiksmų. Pagal Įstatymą, tik tos įmonės (pačios įmonės ar jų atstovai), kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių atstovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Tiek Bendrovės atstovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl šių neigiamų teisinių pasekmių kilimas nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Migracijos departamentas 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą vertina neatsižvelgiant į Įstatyme nenurodytas aplinkybes. Tai, kad priimant ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas būtų pažeidęs kokias nors teisės normas, neįvertinęs aplinkybių, kurias teisės aktai įpareigoja įvertinti, pats pareiškėjas nenurodo ir nepagrindžia savo skundo argumentų.
12.8. Tuo atveju, jei pareiškėjas patyrė žalą dėl neteisėtų Bendrovės veiksmų, jis savo teises gali ginti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau neturi teisinio pagrindo prašyti teismo panaikinti Sprendimą, kuris priimtas išimtinai laikantis imperatyvių įstatymo normų.
12.9. Pareiškėjo pasvarstymai, kad pažeidimas yra itin formalus, neturi teisinės reikšmės, nes administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti iš naujo vertinamos, kadangi tai jau buvo padaryta administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos bei teismo. Paminėtų aplinkybių vertinimas nepriklauso Migracijos departamento kompetencijai ir tokia pareiga priimant sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi teisės aktuose nenustatyta.
12.10. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo esant tam tikromis sąlygomis, todėl pareiškėjo argumentai, kad nusižengimas yra netyčinis ir žala valstybei, jos ekonomikai ir viešiesiems finansams nebuvo padaryta, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi. Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų, priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant leidimo panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagrįstai ir nepažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; netenkinus prieš tai nurodyto reikalavimo – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neatskleidė bylos esmės, paviršutiniškai išanalizavo bylos medžiagą, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus, nepasisakė, kodėl jų nevertino. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas pažeidžia proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus, administracinė nuobauda buvo paskirta darbdavio buvusiam direktoriui, todėl negali daryti įtakos pareiškėjo teisinei padėčiai.
16. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
17. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas buvo įdarbintas Bendrovėje, kurios direktorius, kaip darbdavio Bendrovės atstovas, pažeisdamas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020 pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį jam paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda. Šis teismo nutarimas nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs.
18. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą – „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, yra pažymėjęs, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio („Nelegalus darbas“) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr., pvz., 2019 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019; 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2966-556/2021 kt.).
20. Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo teisinis pagrindas yra susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Nagrinėjamu atveju Bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, nes jis tuo metu ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis buvo nubaustas ne kaip Bendrovės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo, atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimo faktas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį Bendrovės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Taigi galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas ir yra Bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose (žr., pvz., 2020 m. balandžio 22 d nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3809-415/2020; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4427-968/2020).
21. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamentas, nustatęs, jog pareiškėjo darbdavio atstovas (direktorius) 2020 m. rugpjūčio 18 d. buvo nubaustas už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
23. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Sprendimas prieštarauja teisėtiems lūkesčiams, teisingumo ir proporcingumo principams, teisėjų kolegija pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, jog jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negalės būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas, taip pat neturi atsirasti aplinkybių, kurios Įstatyme nurodytos kaip leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindai. Nustatytas teisinis reglamentavimas yra aiškus, ir šiuo atveju pareiškėjo vertinimas, jog ginčijamas sprendimas neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų, nėra pagrindas jį panaikinti.
24. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo O. S. (O. S.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.