Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. I. skundą atsakovui Valstybinei asmens duomenų inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėja A. I. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2018 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 3R-52(2.13-1.) „Dėl A. I. 2017 m. vasario 1 d. skundo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus dėl viešojo intereso gynimo, susijusio su Kauno apygardos prokuratūros veiksmais (neveikimu).

2. Pareiškėja nurodė, kad Inspekcija ginčijamu Sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą dėl Kauno apygardos prokuratūros padarytų pažeidimų, kaip nepriskirtą Inspekcijos kompetencijai. Pareiškėjos teigimu, Inspekcija nenagrinėjo esminio jos prašymo, t. y. prašymo sužinoti informaciją apie A. B. baudžiamąsias bylas, kurios buvo / yra perduotos teismui ir kuriose A. B. ir kiti asmenys nuteisti dėl nusikalstamų veikų prieš pareiškėjos sūnų V. B.

3. Pareiškėjos manymu, Kauno apygardos prokuratūra pažeidė Lietuvos Respublikos asmens duomenų apsaugos įstatymą (toliau – ir Įstatymas), taip pat 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai ir kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR, nes nuslėpė konkrečius duomenis, buvo korumpuota, nevykdė nuosprendžių A. B. ir skubiai nuo jo neatskyrė V. B. bei negrąžino jo motinai (pareiškėjai). Prokuratūra pareiškėjai, kaip V. B. motinai, privalėjo pateikti visą esminę aiškią, o ne užslaptintą, nesuprantamą informaciją; prokuratūra privalėjo pareiškėją supažindinti su A. B. ir kitiems asmenims surašytais kaltinamaisiais aktais, pareikštais įtarimais, nutarimais bylą perduoti teismui dėl A. B. ir kitų asmenų nusikalstamų veikų prieš V. B.; prokuratūra privalėjo skubiai grąžinti sūnų mamai, vykdyti nuosprendžius, priimtus dėl A. B. nusikalstamų veikų. Tačiau prokurorai raštu tik užsiminė apie A. B. baudžiamąją bylą ir būtinos informacijos nepateikė. Dėl šios priežasties pareiškėja kreipėsi į Inspekciją. Pasak pareiškėjos, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – ir Generalinė prokuratūra) netyrė nė vieno pareiškėjos siųsto pareiškimo.

4. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

5. Inspekcija nurodė, kad pareiškėjos 2018 m. vasario 1 d. skunde nurodyti veiksmai galbūt turi nusikalstamos veikos, nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnyje (kyšininkavimo), požymių, todėl Inspekcija pareiškėjos skundą persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją Generalinei prokuratūrai. Atsakovo nuomone, pareiškėja nenurodė, kokiais teisiniais argumentais remdamasi Inspekcija turėjo atsisakyti persiųsti pareiškėjos 2018 m. vasario 1 d. pateiktą skundą Generalinei prokuratūrai ir tyrimą dėl pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių atlikti pati.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjos A. I. skundą.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėja 2018 m. sausio 23 d. kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą, prašė nurodyti V. B. procesinę padėtį ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-56382-15 ir jo galbūt padarytas nusikalstamas veikas; Kauno apygardos prokuratūros Pirmasis baudžiamojo persekiojimo skyrius 2018 m. sausio 25 d. raštu Nr. (AP-2238)3S-3669 nurodė, jog prokuratūros informacinės sistemos duomenimis minėtos baudžiamosios bylos medžiaga su kaltinamuoju aktu 2016 m. gegužės 19 d. perduota Kauno apygardos teismui ir tik šis teismas disponuoja pareiškėją dominančia informacija, kitos prašyme išdėstytos aplinkybės ir turinys yra analogiškos anksčiau Kauno apygardos prokuratūroje gautiems pareiškėjos prašymams, todėl pareiškėjos prašymo dalis, kurioje išdėstytos pasikartojančios aplinkybės, palikta nenagrinėta; pareiškėja 2018 m. vasario 1 d. kreipėsi į Inspekciją su skundu dėl galbūt padarytų Įstatymo pažeidimų bei su tuo susijusios galbūt padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 225 straipsnyje (kyšininkavimo), požymių; Inspekcija 2018 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 3R-52(2.13-1.) atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą kaip nepriklausantį Inspekcijos kompetencijai, persiuntė pareiškėjos skundo dalį dėl Kauno apygardos prokuratūros galbūt neteisėtos BK 225 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos Generalinei prokuratūrai, persiuntė pareiškėjos skundo dalį dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, advokatų J. S., V., Z. bei pareiškėjos nenurodytų asmenų, galbūt neteisėtai paveikusių advokatus V. ir Z., pagal kompetenciją Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

8. Vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1–6 punktais, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjos skunde nurodyti veiksmai galbūt turi nusikalstamos veikos, nustatytos BK 225 straipsnyje (kyšininkavimo), požymių. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog skundžiamu Sprendimu Inspekcija persiuntė pareiškėjos skundo dalį dėl Kauno apygardos prokuratūros galbūt padarytos neteisėtos BK 225 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos (kyšininkavimo) požymių. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos Inspekcijai pateiktame skunde nurodyti veiksmai galbūt turi nusikalstamų veikų, nustatytų BK 147 straipsnyje (prekybos žmonėmis), 154 straipsnyje (šmeižimo), 160 straipsnyje (vaiko įtraukimo naudoti vaistus ar kitas apkvaišinančias priemones, Lietuvos Respublikos tam tikrų dopingo medžiagų kontrolės įstatyme nurodytas medžiagas), 225 straipsnyje (kyšininkavimo), 231 straipsnyje (trukdymo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar antstolio veiklai), 300 straipsnyje (dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu) ir 303 straipsnyje (atspaudo, spaudo ar dokumento sunaikinimo, sugadinimo arba paslėpimo), požymių.

9. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Inspekcija, atlikdama asmens duomenų, tvarkomų vykdant policijos ir teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, Įstatymo, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 12 straipsnio 5 dalies, kitų įstatymų ir teisės aktų jai pavestas duomenų apsaugos priežiūros funkcijas, pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, kaip nepriklausantį jos kompetencijai, ir persiuntė jo dalį dėl Kauno apygardos prokuratūros galbūt neteisėtos BK 225 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos, dalį dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, advokatų J. S., V., Z. bei pareiškėjos nenurodytų asmenų, galbūt neteisėtai paveikusių advokatus V. ir Z., pagal kompetenciją Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

10. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog priimdama skundžiamą Sprendimą Inspekcija būtų pažeidusi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, skundžiamas Sprendimas pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, jį naikinti nėra pagrindo. Konstatavęs, kad Sprendimas yra teisėtas, pirmosios instancijos teismas atmetė išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti atlikti veiksmus.

III.

11. Pareiškėja A. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės dėl viešojo intereso gynimo. Pareiškėja taip pat prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą persiųsti Specialiųjų tyrimų tarnybai bei imtis skubių administracinių priemonių atskirti V. B. nuo A. B. ir grąžinti jį pareiškėjai.

12. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra suklastotas, jame nurodyti iškraipyti faktai, jo teiginiai yra prieštaringi – teismas nustatė, jog pareiškėjos skundą dėl prokurorų nuskalstamos veikos Inspekcija persiuntė tik Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, tačiau pastarasis neturi kompetencijos pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokurorų veiksmų. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo pareiškėjos skundą persiųsti Generalinei prokuratūrai, tačiau to nepadarė. Be to, Generalinė prokuratūra taip pat gali būti suinteresuota nusikaltimo nuslėpimu. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė neegzistuojančią pavardę – S., kad būtų uždengta advokatės J. S. sunki nusikalstama tęstinė veika, teismas taip pat iškraipė faktus konstatuojamoje dalyje nurodęs, jog nusikalstamas veikas padarė ne A. B., o buvęs Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas V. B.

13. Pasak pareiškėjos, Inspekcija ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, patikrinęs realius faktus, tikrai žinojo, kad Kauno apygardos prokuratūra tyčia nurodė bet kokį ikiteisminį numerį, kad pareiškėja negalėtų sužinoti apie tikruosius teisminius procesus, vykstančius dėl A. B. ir (ar) kitų asmenų nusikalstamų veikų prieš pareiškėjos sūnų.

14. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Inspekcijos pareiga yra informuoti ją apie tikruosius tyrimo numerius, tikrąją A. B. charakteristiką ir nedelsiant atskirti mažametį V. B. nuo A. B. bei grąžinti jį pareiškėjai. Inspekcija pažeidė Europos Sąjungos direktyvas dėl informacijos gavimo, dėl nukentėjusiųjų apsaugos, taip padėdama įvykdyti genocidą prieš pareiškėjos patriotinę šeimą.

15. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Inspekcija nurodo, kad pareiškėja savo teiginių dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo nepagrindė jokiais teisiškai reikšmingais argumentais. Apeliaciniame skunde pareiškėja prašo spręsti klausimus dėl galbūt vykdomos fizinės ir seksualinės prievartos prieš mažametį, dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo, galbūt įvykdytos korupcinės veikos, o tai niekaip nėra susiję su skundžiamu Inspekcijos Sprendimu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

17. Ginčas šioje byloje kilo dėl Inspekcijos 2018 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. 3R-52(2.13-1.), kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą, kaip nepriskirtą Inspekcijos kompetencijai, pagrįstumo ir teisėtumo.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėja į Inspekciją kreipėsi dėl galbūt nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK, todėl Inspekcija pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą bei persiuntė jį kompetentingoms institucijoms.

19. Pareiškėja su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra suklastotas ir prieštaringas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėjo jos skundą persiųsti Generalinei prokuratūrai, taip pat laikosi pozicijos, kad Inspekcijos pareiga yra informuoti pareiškėją apie tikruosius ikiteisminio tyrimo numerius, tikrąją A. B. charakteristiką ir nedelsiant atskirti mažametį V. B. nuo A. B. bei grąžinti jį pareiškėjai. Apeliaciniu skundu pareiškėja, be kita ko, prašo klausimą išspręsti iš esmės dėl viešojo intereso gynimo bei pirmosios instancijos teismo sprendimą persiųsti Specialiųjų tyrimų tarnybai ir imtis skubių administracinių priemonių atskirti V. B. nuo A. B. bei grąžinti jį pareiškėjai.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Pažymėtina, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Inspekcijos veiksmai priimant ginčijamą Sprendimą, o ne Kauno apygardos prokuratūros, Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus ir (ar) pareiškėjos skunde Inspekcijai nurodytų advokatų veiksmai. Todėl teisėjų kolegija šioje byloje minėtų institucijų bei asmenų veiksmų nevertina ir dėl jų nepasisako. Be to, pagal ABTĮ nustatytą teisinį reguliavimą administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 2 str. 1 d., 3 str. 1 d., 17 str.), tačiau nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš tų teisinių santykių, kurie nepatenka į viešojo administravimo sritį. Bylos, nepriskirtinos administracinių teismų kompetencijai, nurodytos ABTĮ 18 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti, be kita ko, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Todėl nagrinėjamoje byloje taip pat nėra vertinami pareiškėjos argumentai, susiję su nusikalstamų veikų tyrimu, ikiteisminių tyrimų atlikimu ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimu.

22. Iš pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėja iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos duomenų vertinimu ir nustatytu faktu, kad Inspekcijai nesuteikti įgaliojimai nagrinėti pareiškėjos 2018 m. vasario 1 d. kreipimesi nurodytas aplinkybes dėl Kauno apygardos prokuratūros (ginčo dėl kitų jos 2018 m. vasario 1 d. skunde Inspekcijai nurodytų institucijų ir asmenų pareiškėja apeliaciniame skunde nekelia) veiksmų.

23. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

24. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą neteisingą išvadą, kad minėti pareiškėjos argumentai yra nepagrįsti.

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

26. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 16 d.) įtvirtinta, kad šio įstatymo tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis (1 str. 1 d.). Inspekcija šio įstatymo nustatyta tvarka nagrinėja asmenų skundus ir pranešimus, pagal juos tikrina asmens duomenų tvarkymo teisėtumą ir priima sprendimus dėl asmens duomenų tvarkymo pažeidimų (40 str. 3 p.). Duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys (2 str. 4 d.).

27. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintuose Inspekcijos nuostatuose (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. kovo 2 d. iki 2019 m. liepos 26 d.) nustatyta, kad Inspekcijos paskirtis – prižiūrėti duomenų valdytojų veiklą tvarkant asmens duomenis, kontroliuoti asmens duomenų tvarkymo teisėtumą, užkirsti kelią duomenų tvarkymo pažeidimams, užtikrinti duomenų subjekto teisių apsaugą (2 p.). Prižiūrėdama ir kontroliuodama asmens duomenų tvarkymą, Inspekcija, be kita ko, nagrinėja asmenų skundus ir pranešimus Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos asmens duomenų, tvarkomų vykdant policijos ir teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo nuostatų, reglamentuojančių asmens duomenų tvarkymą ir privatumo apsaugą, nustatytais atvejais, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka, tarptautinėse sutartyse nustatytais atvejais ir tvarka, pagal juos tikrina asmens duomenų tvarkymo teisėtumą ir priima sprendimus dėl asmens duomenų tvarkymo pažeidimų (11.1 p.).

28. Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, kad Inspekcijai yra suteikta teisė vertinti ne bet kokius valstybės, savivaldybių ir (ar) kitų institucijų bei asmenų veiksmus, o tik tuos, kurie yra susiję su asmens duomenų tvarkymu – rinkimu, užrašymu, kaupimu, saugojimu, klasifikavimu, grupavimu, jungimu, keitimu (papildymu ar taisymu), teikimu, paskelbimu, naudojimu, loginėmis ir (arba) aritmetinėmis operacijomis, paieška, skleidimu, naikinimu ar kitais panašaus pobūdžio veiksmais. Nagrinėjamu atveju pareiškėja 2018 m. vasario 1 d. skunde Inspekcijai nenurodė jokių valstybės institucijų ir (ar) kitų fizinių bei juridinių asmenų veiksmų, kuriuos būtų galima vertinti kaip neteisėtą asmens duomenų tvarkymą Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su galbūt neteisėtu jos, kaip duomenų subjekto, duomenų tvarkymu. Iš pareiškėjos 2018 m. vasario 1 d. skundo Inspekcijai turinio matyti, kad jame pareiškėja iš esmės reiškė nepasitenkinimą Kauno apygardos prokuratūros veiksmais nesuteikiant pareiškėjai informacijos apie baudžiamąsias bylas, taip pat kėlė įtarimus dėl Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus bei advokatų galbūt daromų BK įtvirtintų nusikalstamų veikų, o šie pareiškėjos nurodyti veiksmai, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, nepatenka į Inspekcijos atliekamos asmens duomenų tvarkymo priežiūros ir kontrolės sritį. Pažymėtina, jog tam tikros informacijos ar jos dalies nepateikimas galėtų būti vertinamas nebent kaip pareiškėjos teisės į informaciją, o ne tinkamą asmens duomenų tvarkymą, pažeidimas. Tačiau asmenų teisę gauti atitinkamą informaciją ir šios teisės įgyvendinimo bei gynimo būdus reglamentuoja ne Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, o kiti teisės aktai.

29. Pažymėtina, jog pareiškėja apeliaciniame skunde jokiais teisiniais argumentais ir bylos duomenimis nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad Inspekcijai teisės aktais nėra suteikta kompetencija spręsti dėl pareiškėjos 2018 m. vasario 1 d. skunde nurodytų veiksmų, taip pat teisės normomis nepagrindė savo apeliacinio skundo teiginių, kad būtent Inspekcijos pareiga yra informuoti pareiškėją apie tikruosius ikiteisminio tyrimo numerius, tikrąją A. B. charakteristiką ir nedelsiant atskirti nuo jo mažametį pareiškėjos sūnų. Kaip minėta, šiuos pareiškėjos apeliacinio skundo teiginius paneigia pirmiau minėtas teisinis reguliavimas, apibrėžiantis Inspekcijos įgalinimus asmens duomenų tvarkymo srityje (žr. šios nutarties 26–28 pastraipas), todėl jie atmestini kaip nepagrįsti.

30. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas ir suklastotas, kadangi pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjos skundą dėl prokurorų nuskalstamos veikos Inspekcija persiuntė tik Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, kuris nėra įgaliotas vertinti šių klausimų, todėl pirmosios instancijos teismas esą turėjo pareiškėjos skundą persiųsti Generalinei prokuratūrai, taip pat kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė neegzistuojančią pavardę – S. bei iškraipė faktus nurodęs, jog nusikalstamas veikas padarė ne A. B., o buvęs Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas V. B.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pateiktus rašytinius įrodymus, daro išvadą, kad minėti pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumai laikytini rašymo apsirikimais, kurie neturėjo reikšmės bylos nagrinėjimo rezultatui. Pažymėtina, jog aplinkybę, kad pareiškėjos 2018 m. vasario 1 d. skundo dalį dėl Kauno apygardos prokuratūros galbūt neteisėtų veiksmų Inspekcija persiuntė Generalinei prokuratūrai, patvirtina Inspekcijos 2018 m. vasario 8 d. raštas Nr. 2R-902(2.13). Suklydimai teismo sprendime rašant asmenų vardus bei pavardes neturėjo teisinės reikšmės sprendžiant pareiškėjos keliamą ginčą, kadangi, kaip jau konstatuota šioje nutartyje, šios administracinės bylos dalykas yra Inspekcijos Sprendimas, o ne A. B., V. B. ar advokatės J. S. veiksmai.

32. Dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde suformuluotų prašymų klausimą išspręsti iš esmės dėl viešojo intereso gynimo bei imtis skubių administracinių priemonių atskirti V. B. nuo A. B. ir grąžinti jį pareiškėjai, pažymėtina, kad nei pareiškėjos skunde, nei apeliaciniame skunde nėra nurodytos aplinkybės, susijusios su viešuoju interesu, pareiškėjai teisės aktais nėra suteikta teisė ginti viešąjį interesą – pareiškėjos teisme keliamas ginčas yra individualus, susijęs būtent su pareiškėjos siekiu įpareigoti Inspekciją pateikti pareiškėjai informaciją. Nepilnamečio pareiškėjos sūnaus atskyrimas nuo tėvo nelaikytinas administracine priemone, dėl tokio pobūdžio priemonių taikymo sprendžia bendrosios kompetencijos teismai.

33. Apibendrindama bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti ir teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos A. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.