Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aivos Survilienės, Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. A.-S. gynėjos advokatės Astos Martišienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo S. A.-S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį, 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda bei priteista iš S. A.-S. 200 E. H. L. neturtinei žalai atlyginti ir 800 E. H. L. išlaidų advokato paslaugoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei teismo padarytomis išvadomis dėl S. A.-S. kaltės pagal BK 284 straipsnį. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą apeliacinėje instancijoje, aplinkybių, teikiančių pagrindą nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą S. A.-S. nutraukti ar priimti išteisinamąjį nuosprendį, nenustatė.

9. Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl S. A.-S. kaltės, priešingai skundo teiginiams, grindė ne tik išimtinai nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, bet ir kitais juos patvirtinančiais bylos duomenimis: 1) specialisto išvada Nr. G 2802/2020(01), kurioje H. L. nustatyta poodinė kraujosruva dešiniame skruoste, kuri kvalifikuojama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas ir padaryta išvada, kad sužalojimas galėjo būti padarytas 2020 m. rugsėjo 20 d., vienu trauminiu poveikiu (1 t., b. l. 47-48). Gynyba tiek apeliaciniame skunde, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu akcentuoja, kad H. L. į medicinos įstaigą kreipėsi tik po penkių dienų nuo įvykio, ir tai kelia dideles abejones, ar tie sužalojimai atsirado nagrinėjamo konflikto metu. Tačiau lyginant nukentėjusiojo H. L. parodymus kartu su minėtų liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį, parodymais, akivaizdu, kad šiuose parodymuose nėra prieštaravimų dėl S. A.-S. veiksmų prieš nukentėjusįjį, liudytojai patvirtino matę nuteistojo suduotą smūgį nukentėjusiajam į veidą. Nukentėjusysis H. L. įvykio metu jautė poveikį jo sveikatai (po jam S. A.-S. suduoto smūgio į veidą, nukentėjusysis užsimerkė ir prisėdo šalia turėklų), byloje nėra duomenų, kad per penkias dienas H. L. būtų kitur susižalojęs, o penkios dienos nėra toks ilgas laiko tarpas, kad paneigtų nukentėjusiajam padarytą sužalojimą susijusį priežastiniu ryšiu su įvykiu, todėl teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti, kad H. L. sužalojimai buvo padaryti būtent nagrinėjamo įvykio metu; 2) proceso veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotais duomenimis, kurie patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad konfliktą pradėjo S. A.-S. ir pirmas sudavė smūgį H. L., po ko D. P. smūgiavo atgal S. A.-S. ir iškvietė policijos pareigūnus (1 t., b. l. 14-17; 66-68, 71-80). Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neįvertino policijos pareigūnų iškvietimo aplinkybių ir priežasčių. Tačiau nukentėjusysis H. L. aiškiai nurodė, kad S. A.-S. pažinojo, naudojosi vienomis patalpomis, bendravo darbiniais klausimais, konfliktų nebuvo, todėl pirmą kartą nekvietė policijos, nes nuteistasis buvo neblaivus, galvojo gal išsispręs, bet nuteistajam toliau elgiantis agresyviai, kabinėjantis prie jų bei jam griuvinėjant, policija antrą kartą buvo iškviesta dėl jo paties saugumo. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad nenorėjo rašyti ir pareiškimo, nes žmogus buvo neblaivus. Šias aplinkybes patvirtino ir teisme apklaustas liudytojas policijos pareigūnas J. A., kad H. L. ir jo draugas teigė, jog H. L. smūgį sudavęs vyriškis atrodė agresyvus, buvo visiškai neblaivus, dėl ko jie kvietė policiją, kad šis toliau nesikabinėtų prie kitų žmonių; 3) į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno J. A., apklausto liudytoju, parodymais apie įvykį mačiusių liudytojų reakciją (jie buvo šokiruoti, išsigandę), liudytojų paaiškinimais apie įvykio vietoje buvusio nuteistojo elgesį (elgėsi neadekvačiai, atrodė neblaivus, keikėsi, keistai kabinėjosi prie nukentėjusiojo, liudytojo D. P., buvo agresyvus), pokalbio su nukentėjusiuoju aplinkybes (nukentėjusysis nurodė, kad iki atvykstant policijos pareigūnams, įvyko konfliktas su jam pažįstamu S. A. – S., kuris be jokios priežasties pirmas kumščiu sudavė jam į veidą) (1 t., b. l. 128-129; 2 t., b. l. 183-184); 4) kitų objektų apžiūros protokolais, kuriuose detaliai aprašyta kompaktiniuose diskuose esančių garso įrašo ,,2020_09_20_20-08-13_37061850874“ ir vaizdo įrašų ,,Export_20200920_195900“, ,,Export_20200920_200000“, ,,Export_20200920_201643“, ,,Export_20200920_201746”, apžiūra (garso įraše užfiksuota, kad Bendrojo pagalbos centrui D. P. pranešė, jog „trenkė žmogui į galvą išgėręs žmogus“, vaizdo įrašuose užfiksuota, kaip nuteistasis S. A.-S. po šio įvykio sveikai atrodantis eina per pėsčiųjų perėją) (1 t., b. l. 21-22; 143-145). Nors gynyba akcentuoja, kad iš vaizdo įrašų matyti, kad D. P. buvo sutrikęs, dėl ko sutrikęs nebuvo atskleista ir nėra aišku, tačiau natūralu, kad nuteistajam pradėjus konfliktą ir pirmam sudavus smūgį nukentėjusiajam į veidą, liudytojas D. P. sutriko nuo nuteistojo neprognozuojamų veiksmų (ir ne tik D. P., bet ir kiti įvykį matę liudytojai buvo sutrikę ir šokiruoti), todėl gindamas nukentėjusįjį smūgiavo atgal S. A.-S.. Liudytojas D. P. po šio smūgio iškart nubėgo į kavinę, pakvietė ten buvusią liudytoją S. L. ir grįždamas iškart iškvietė pareigūnus. Taigi aptarti parodymai vienas kitam neprieštarauja ir vienas kitą papildo, juos pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė teisiamojo posėdžio metu, juos išanalizavo ir įvertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumoje, sujungdamas į vientisą loginę grandinę, dėl jų vertinimo nuosprendyje išdėstė motyvuotas ir pagrįstas išvadas. Nesutikti su jomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

11. Nuteistasis S. A.-S., nukentėjusiajam pakartotinai paprašius pasitraukti, turėjo galimybę nueiti, tačiau nuteistasis svirdamas, griūdamas ant jo, trenkė jam dešiniu kumščiu ir pataikė į veidą, dėl ko nukentėjusysis užsimerkė ir prisėdo šalia turėklų. Liudytojas D. P. gindamas H. L. smūgiavo atgal S. A.-S.. Nuteistasis nugriuvo, atsistodamas svirduliavo, neišlaikė pusiausvyros, griūdamas atsitrenkė į nukentėjusiojo automobilio bamperį. Atsistojęs, savo veiksmų nebaigė, sugniaužęs kumščius ir išpūtęs krūtinę ėjo link jų, toliau kabinėjosi. Tuomet liudytojas D. P. nubėgo į kavinę, pakvietė liudytoją S. L. ir grįždamas iškvietė policiją. Tuomet nuteistasis S. A.-S. nuėjo į aikštelės gilumą, buvo priėjęs prie aikštelėje stovėjusio automobilio BMW keleivio pusės lango, pastovėjęs keletą minučių nuėjo toliau. Atvykus policijos pareigūnams, nuteistasis S. A.-S. iš įvykio vietos buvo pasišalinęs. Gynybos prašymu apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, buvo apklaustas liudytojas E. B., kuris įvykio nematė, neįvardijo laiko iki kada jis buvo kavinėje ir nurodė, kad nebuvo susitikęs su nuteistuoju, o tik jį matė. Esant šioms aplinkybėms nuteistojo akcentuojamą konflikto priežastį (asmenines paskatas) vertinti kaip paneigiančias nuteistojo veiksmų priešingumą teisei ir šalinančias jo baudžiamąją atsakomybę, nėra pagrindo. Nuteistasis S. A.-S., dėl mažareikšmės priežasties, asmeniniams santykiams spręsti pasirinkdamas viešą vietą ir būdą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką – dėl nuteistojo neadekvataus, agresyvaus elgesio, panaudoto fizinio smurto buvo šokiruoti ir išsigandę įvykį matę G. D., J. S., D. P., vėliau atėjusi liudytoja S. L. bei sureagavę į konfliktinę situaciją iš kavinės išėję asmenys, buvo sugadintas vakaras (nutrauktas poilsis) (šią aplinkybę patvirtino tiek nukentėjusysis, tiek minėti liudytojai). Į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai, kurie taip pat patvirtino matę, jog liudytojai buvo pasimetę, išsigandę. Taigi nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad nuteistojo sukeltas konfliktas, turėjęs asmenines paskatas (priežastį), dėl nuteistojo pasirinktos konflikto sprendimo vietos ir sprendimo būdo, akivaizdžiai peržengė privataus konflikto ribas ir sukėlė BK 284 straipsnyje numatytus padarinius – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

12. Nuteistojo teigimu, jo baudžiamąją atsakomybę šalina veikimas būtinosios ginties sąlygomis, tačiau nuteistojo versija dėl būtinosios ginties situacijos paneigta ir anksčiau minėtame D. P. atžvilgiu atliktame ikiteisminiame tyrime, kuris buvo nutrauktas, būtent D. P. veikus būtinosios ginties sąlygomis. Su būtinosios ginties situacija susijusius nuteistojo argumentus vertinti kitaip nei atliktame ikiteisminiame tyrime ir dėl jų daryti priešingas išvadas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

13. Būtinoji gintis, kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, įtvirtinta BK 28 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Vadovaujantis BK 28 straipsnio 2 dalimi, asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi: kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163-303/2017, 2K-36-788/2021).

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal byloje nustatytą įvykio situaciją bei jos dalyvių veiksmus, nėra pagrindo konstatuoti, jog S. A.-S. veikė būtinosios ginties situacijoje. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas aiškiai ir motyvuotai pasisakė dėl visų byloje ištirtų įrodymų vertinimo, priešingai, negu nurodoma skunde, tiek konflikto priežastį, tiek nuteistojo veiksmus ir nukentėjusiojo elgesį bei liudytojo D. P. elgesį būtinosios ginties kontekste įvertino, ir nuteistojo S. A.-S. versiją, kad smūgius nukentėjusiajam jis sudavė dėl to, kad pats nukentėjusiojo ir liudytojo buvo užpultas, pagrįstai bei motyvuotai atmetė. Bylos duomenimis, konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo bei liudytojo D. P. kilo dėl S. A.-S. kabinėjimosi prie D. P.. Būtent pats nuteistasis buvo konflikto iniciatorius, kabinėjosi prie aikštelėje buvusių asmenų, savo nepasitenkinimą reiškė tiek žodžiais, tiek veiksmais, panaudojo fizinį smurtą – pirmas sudavė smūgį nukentėjusiajam H. L., jį sužalojo. Be to, net ir po to, kai nukentėjusysis pakartotinai paprašė jo pasitraukti, nuteistasis, galėdamas netrukdomai pasišalinti iš aikštelės, savo veiksmų nenutraukė ir toliau elgėsi agresyviai bei neadekvačiai, sugniaužęs kumščius ir išpūtęs krūtinę ėjo link jų, toliau kabinėjosi, iš aikštelės išėjo tik po to, kai jam buvo pasakyta, kad bus iškviesta policija. Taigi nenustatyta, kad nukentėjusysis būtų atlikęs kokius nors veiksmus, keliančius nuteistojo sveikatai, gyvybei ar turtui tiesioginę, realią ir akivaizdžią grėsmę, dėl kurios jam būtų reikėję gintis pačiam ar ginti kitus asmenis. Priešingai, pats nuteistasis pasižymėjo impulsyviu, aktyviu elgesiu, pirmas sudavė nukentėjusiajam smūgį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nustatytas ir šioje nutartyje dar kartą aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistojo S. A.-S. veiksmai nevertintini kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis, nes pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio jis būtų turėjęs teisę gintis, nenustatytas. Konfliktą sąmoningai sukėlė ir jį aktyviai palaikė nuteistasis S. A.-S.. Jo sukeltas žodinis konfliktas peraugo į fizinį kontaktą, kai nuteistasis, nesant jokio akivaizdaus, realaus pavojaus, turėdamas galimybę bet kada palikti aikštelę, pirmas puolė nukentėjusįjį ir jam sudavė smūgį, o vėliau, ir po D. P., ginant nukentėjusįjį, suduoto smūgio, ir toliau elgėsi agresyviai, kabinėjosi. Nors nuteistajam po šio įvykio buvo nustatyti sužalojimai (dėl kurių atliktame ikiteisminiame tyrime liko abejonės, ar S. A.-S. sužalojo ir H. L., tikėtina, kad S. A.-S. galėjo būti sumuštas kitoje vietoje ir kitų asmenų), nustačius, kad pirmas smūgius sudavė nuteistasis, o nukentėjusysis nesmūgiavo, o gindamas nukentėjusįjį smūgį nuteistajam sudavė D. P., šią aplinkybę vertinti, kaip įrodančią būtinosios ginties situaciją, nėra pagrindo.

15. Nėra pagrindo sutikti ir su gynybos teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė subjektyviojo BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymio – tyčios. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jame motyvuotai pasisakyta, kokie įrodymai ir jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą ir abejonių nekeliančią išvadą dėl viešąją tvarką pažeidusių veiksmų, kaip tyčinių, vertinimo. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad apie subjektyviosios pusės (kaltės) turinį sprendžiama ne tik remiantis kaltininko parodymais, bet ir vertinant bylos įrodymų visumą, byloje nustatytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Taigi aplinkybė, kad nuteistasis savo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo neigia tvirtindamas, jog veikė dėl asmeninių paskatų, nėra pagrindas išvadai, jog tyčia pažeisti viešąją tvarką nuteistojo veiksmuose nenustatyta ir bylos duomenimis neįrodyta. Kaip jau minėta, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką. Vertinamu atveju nuteistojo pasirinktas veikimo būdas, jo elgesys paties sukeltoje konfliktinėje situacijoje leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis S. A.-S. BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Apie tyčios pažeisti viešąją tvarką buvimą vertinamu atveju leidžia spręsti nuteistojo atliktų veiksmų pobūdis, jo pastangos juos darant, trukmė, intensyvumas (nuteistasis viešoje vietoje, kitų žmonių akivaizdoje elgėsi agresyviai, įžūliai, pirmas panaudojo smurtą, nenutraukė net ir turėdamas tokią galimybę, į prašymą nekibti prie žmonių nereagavo, toliau sugniaužęs kumščius ir išpūtęs krūtinę ėjo link jų, kabinėjosi, dėl nuteistojo elgesio buvo sugadintas vakaras, iškviesti policijos pareigūnai, nuteistasis pasitraukė iš įvykio vietos tik jam pranešus apie iškviestą policiją; šių veiksmų įžūlumo, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nemenkina ir argumentai, kad nuteistojo veiksmai truko neilgai, kadangi aikštelėje vis dar buvo minėti liudytojai bei kiti šioje aikštelėje buvę asmenys (BMW automobilyje sėdėję asmenys, prie kurių buvo priėjęs nuteistasis, iš kavinės išėję asmenys ir sureagavę į konfliktinę situaciją)). Įvertinus paminėtą, jokių pagrįstų abejonių dėl subjektyviojo BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio buvimo S. A.-S. veiksmuose nekyla.

16. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertinant įrodymus nebuvo padaryti, teismas teisingai nustatė S. A.-S. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti, bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad S. A.-S., viešoje vietoje, šalia buvusių asmenų, be jokios priežasties, tyčia kumščiu vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į veidą, t. y. paties sukelto asmeninio pobūdžio konflikto aiškinimuisi pasirinkdamas viešą vietą ir akivaizdžiai visuomenės rimtį sutrikdantį būdą, pažeidė viešąją tvarką. Apeliacinio skundo argumentai nuosprendyje padarytų išvadų dėl S. A.-S. kaltės nepaneigia ir nesudaro pagrindo jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Šios išvados kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde naujos aplinkybės, faktai ar duomenys, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir liko šio teismo neištirti ir neįvertinti, nėra nurodyti. Skundas iš esmės yra paremtas nuteistojo subjektyviu įsitikinimu, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, faktinę konflikto situaciją vertino neteisingai, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, įrodymų vertinimo klaidų ar kitų esminių BPK pažeidimų nenustatė. Teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl S. A.-S. kaltės ir jų iš naujo nekartoja.

17. Nuteistojo S. A.-S. padarytas viešosios tvarkos pažeidimas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, negali būti vertinamas kaip nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas pagal ANK 481 straipsnį. ANK 481 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių, kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Analizuojant aptariamo straipsnio turinį, matyti, kad būtinasis šio administracinio nusižengimo požymis yra jo padarymo tikslas, t. y. siekis anksčiau išvardytais veiksmais pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, o ne tokių padarinių nustatymas. Tiek BK 284 straipsnio, tiek ANK 481 straipsnio 1 dalies dispozicijose nustatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Kita vertus, vienas iš nusikalstamos veikos ir administracinio nusižengimo atribojimo kriterijų yra padariniai. BK 284 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis yra materialioji, t. y. dėl kaltininko veiksmų, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai, kyla baudžiamajame įstatyme nustatyti padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Tuo tarpu ANK 481 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta administracinio nusižengimo – nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo – sudėtis neįvardija padarinių atsiradimo, o tik konkrečius veiksmus, kuriais, kaip minėta, siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2014, 2K-164-976/2015, 2K-229-976/2018, administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-13-976/2019). Iš aptaro, nustačius neteisėtais kaltininko veiksmais sukeltus padarinius, t. y. jog buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, spręsti jo administracinės atsakomybės klausimą pagal ANK 481 straipsnį, kurio sudėtis neįvardija padarinių atsiradimo, nurodydamas tik konkrečius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, nėra galimybės. Šiuo atveju, dėl neteisėtų S. A.-S. veiksmų (dėl suduoto smūgio nukentėjusysis patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą; dėl nuteistojo elgesio aikštelėje buvę ir tiesiogiai įvykį matę liudytojai buvo šokiruoti, jų vakaras buvo sugadintas, buvo iškviesti policijos pareigūnai; iš vaizdo įrašų matyti, kad konflikto metu prie kavinės durų buvo sujudimas, iš kavinės išėję asmenys atkreipė dėmesį į įžūlius smurtinius nuteistojo veiksmus ir reagavo į konfliktinę situaciją) kilus veikos padariniams, t. y. sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį.

18. Pagrindo tenkinti apeliantės apeliacinį skundą dėl neva nenustatytų ir neapklaustų visų asmenų galimai mačiusių konfliktą bei, kad atvykę policijos pareigūnai įvykio vietos nuodugniai neapžiūrėjo (neužėjo į kavinę, į muzikos studiją, esančią rūsyje, prie kurios laiptelių įvyko konfliktas) taip pat nėra. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis. Jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, jog naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-344-788/2015, 2K-97-976/2016). Aptariamu atveju, įvertinus byloje esančių duomenų visumą, jų pagrįstumą bei objektyvumą, spręstina, kad buvo atlikti visi esminiai procesiniai veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako pagrįstai konstatuoti S. A.-S. kaltę pagal BK 284 straipsnį. Nustatyti ir apklausti visus galimai mačiusius įvykį asmenis šiuo atveju, kai dėl to paties įvykio jau buvo apklausti minėti liudytojai, betarpiškai patvirtinę byloje nustatinėjamas aplinkybes, žinant, kad policijos pareigūnai atvykę į įvykio vietą ją apžiūrėjo ir apklausė ten visus buvusius asmenis, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Priešingu atveju galima būtų spręsti klausimą dėl bylų nagrinėjimo greitumo ir ekonomiškumo principų pažeidimo. Juo labiau, jog teisingą sprendimo priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. A.-S. gynėjos advokatės Astos Martišienės apeliacinį skundą atmesti.