- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-20
- Bylos Nr.
- I1-501-764/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00823-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- J. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.
Paaiškino, kad nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau-Lukiškių TI-K) patalpose, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų ir saugos reikalavimų. Kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai izoliuotas nuo likusios kameros dalies dėl ko buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, neužtikrinama teisė į ilgesnius nei 1,5 vai. pasivaikščiojimus lauke arba už kameros ribų, neužtikrinamas maisto kiekis ir kokybė. Pareiškėjo teigimu, jis dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Nurodo, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Pareiškėjas nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d. buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 6,86 iki 7,90 kv. m. kameros ploto. Pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.
Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, nuostatos ir tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl to, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, šalčio ar drėgmės.
Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Atsakovo teigimu, kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjui jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu higienos priemonės buvo išduodamos pagal nustatytas higienos normas.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Visose kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros erdvės atskirtas sienele su užuolaida; toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktuose pareiga rūpintis švara ir tvarka patalpoje yra nustatyta patiems kamerose esantiems asmenims, todėl būtent nuo jų elgesio pirmiausia ir priklauso kamerų būklė, o atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose.
Pažymi, kad vienos valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad suimtajam ar nuteistajam turi būti suteikiama galimybė ne mažiau kaip aštuonias valandas praleisti lauke, kadangi pareiškėjo minima rekomendacija yra taikoma įvairiai veiklai kalinimo metu (darbui, sportui, švietimui ir pan.), bet ne pasivaikščiojimui gryname ore.
Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nėra konkretūs, pareiškėjas neįrodo, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai padarė tiesioginės įtakos pareiškėjui ir sukėlėjam neigiamų padarinių, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovė vertina kaip nesąžiningą pareiškėjo siekį pasipelnyti valstybės sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K galimai netinkamomis sąlygomis nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d., ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.
Iš teismų sistemos Liteko duomenų matyti, kad administracinėje byloje Nr. 1-4356-473/2018 pareiškėjas skundą teikė dėl tų pačių galimai netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. Administracinėje byloje Nr. 1-4356-473/2018 Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą ir byla šiuo metu yra nagrinėjama Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme.
Teismas pažymi, kad minėtoje administracinėje byloje yra priimtas teismo sprendimas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 105 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Esant šioms aplinkybėms, administracinės bylos dalis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. paliekama nenagrinėta.
Šioje administracinėje byloje nagrinėtina pareiškėjo skundo dalis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. iki 2019 m. vasario 19 d. (iš viso 191 diena).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo {toliau - ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirstprieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas skunde dėsto aplinkybes dėl netinkamo kamerų įrengimo, cituoja teismų praktiką, susijusią su minimalaus laisvo ploto užtikrinimu, teigia, kad nebuvo užtikrintas jam turėjęs tekti minimalus gyvenamasis plotas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės {toliau - ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11!.2 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatavo, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į šį pateiktą išaiškinimą, teismas pažymi, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Vilniaus PN atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai kamerose užima 0,56 m².
Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto byloje pateiktus duomenis (b. 1. 19). Iš atsakovės atstovės pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas įkalinimo įstaigoje atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.
Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (LVAT 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.
Pareiškėjas žalos atsiradimą, be kita ko, kildina iš to, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, todėl buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu. Ginčo laikotarpiu tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gyvenamųjų patalpų, tame tarpe ir sanitarinio mazgo, įrengimo reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau - ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kurių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Lietuvos higienos norma 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje nereglamentuoja, tačiau jos 3 punkte įtvirtinta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.
Pažymėtina, kad nustatytos aplinkybės dėl sanitarinio mazgo įrengimo neatleidžia atsakovės atstovės nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra pasisakęs, kad, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT) nuomone, sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo, kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., EZTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1-1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishinprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloj e Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz.,
LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
Vilniaus PN neneigia aplinkybės, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Iš Vilniaus PN paaiškinimų matyti, kad kamerose sanitariniai mazgai buvo atitverti sienele ir užuolaida. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus.
Vadovaudamasis minėta teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu, dėl ko buvo pažeistas pareiškėjo orumas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliu galėjo naudotis tik 1,5 vai. per dieną. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas bent vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore. Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjui buvo suteikiama galimybė gryname ore būti ilgiau nei nustatyta teisės aktuose.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušu galėjo naudoti tik kartą per savaitę. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pareiškėjas žalos atsiradimą kildina dėl to, kad Lukiškių TI-K dušais galėjo naudotis tik kartą per savaitę 15 minučių. Higienos normos 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, jog, pagal EŽTT praktiką, kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, kad jis negali naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (EŽTT 2012 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Var tie prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Onacaprieš Rumuniją). LVAT 2016 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016 konstatavo, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2335-556/2016). Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje konstatuota, kad tokia situacija, kai nėra galimybės pasinaudoti dušu, yra apgailestaujama, bet ne ta, kuri visiškai atimtų galimybę palaikyti asmeninę higieną (LVAT 2017 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l93-556/2017). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui pasinaudojimas dušu buvo užtikrintas laikantis teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindo konstatuoti įkalinimo įstaigos neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas skunde taip pat dėstė aplinkybes dėl netinkamo kamerų apšvietimo bei kondicionavimo sąlygų. Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos 134:2015 14 p.). Vilniaus visuomenės sveikatos centro {toliau - ir Centras) pateiktuose patikrinimo aktuose nurodyta, kad patikrinimo metu išmatuota santykinė oro drėgmė, temperatūra ir apšvietimas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko Higienos normos 134:2015 reikalavimus (t. 1, b. 1. 36-73). Taigi, kaip matyti iš Centro patikrinimo aktų duomenų, ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose higienos reikalavimai nebuvo pažeisti. Pareiškėjas skunde taip pat nenurodė ar teikė skundus Centrui dėl galimai netinkamų higienos sąlygų kamerose. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti įkalinimo įstaigos neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K buvo teikiamas prastas maitinimas. Lietuvos
Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintomis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose {toliau - ir Norma) ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m gegužės 2 d. jsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis {toliau - ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines normas (b. 1. 24). Tuo tarpu pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad maitinimas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejonei, kad paros maisto energetinė vertė yra mažesnė nei numatyta reikalavimuose, tai patvirtina Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas (b. 1. 35). Argumentai dėl to, kad maistas būna paruoštas netinkamai, vertintini kaip subjektyvaus pobūdžio.
Kitų galimai netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nedetalizavo, todėl teismas dėl jų išsamiau nepasisako. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog tam tikrais laikotarpiais nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdamas į naujausią LVAT praktiką teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 400 Eur suma dėl iš dalies neužtikrintos pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu, yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 3 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo J. D. skundo dalį dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI- K laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. palikti nenagrinėtą.
Pareiškėjo J. D. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, siundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.