- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-12-08
- Bylos Nr.
- 1A-374-658/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00133-2020-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Regina Pocienė, Ernestas Rimšelis
- Kaltinamasis
- A. M.
- Advokatai
- Danutė Kisinienė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Reginos Pocienės ir Ernesto Rimšelio,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės Gabijos Večerinskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
A. M. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas – iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktos nepakeistos, o nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintos.
Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos M. V. atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Proceso išlaidos ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti iš A. M. nepriteistos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. M. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas dėl to, kad jis 2017 m. vasarą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su M. V., gim. (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad ji yra mažametė, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės ir veikdamas prieš jos valią, prievarta nurengė jos drabužius, paguldė ant lovos ir laikydamas jos rankas, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, įvedė savo lytinį organą M. V. į makštį, taip lytiškai santykiavo su M. V. prieš jos valią, t. y. išžagino mažametę M. V., dėl ko mažametei nukentėjusiajai M. V. buvo sukeltas psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, t. y. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais veiksmais A. M. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniame skunde prokurorė prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 1 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. M. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, ir paskirti jam bausmes: pagal BK 149 straipsnio 4 dalį – laisvės atėmimą 5 metams 6 mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą – laisvės atėmimą 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti jas apimant ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose; nukentėjusiosios M. V. įgaliotos atstovės civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir iš A. M. priteisti 7 000 Eur nukentėjusiosios M. V. patirtai neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
2.1. Skundžiamu nuosprendžiu A. M. buvo išteisintas nepagrįstai, o procesiniame sprendime išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nesurinkta A. M. kaltę patvirtinančių įrodymų, neatliko išsamios ir objektyvios byloje surinktų įrodymų lyginamosios analizės, prioritetą suteikė teisinančioms aplinkybėms, ne visų liudytojų parodymus vertino taikant vienodus kriterijus, sumenkino nukentėjusiosios parodymus, juos įvertindamas kaip nenuoseklius ir nepatikimus, nepagrįstai suabejojo teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, todėl A. M. priimtas išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis.
2.2. Ne visais atvejais nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatomi remiantis tik tiesioginiais įrodymais. Seksualinės prievartos prieš mažamečius ar nepilnamečius bylų specifikai būdingas tiesioginių tokios prievartos liudytojų nebuvimas, o svarbiausi įrodymų šaltiniai jose – teismo medicinos, taip pat teismo psichologijos, teismo psichiatrijos specialistų išvados, daiktiniai ir išvestiniai įrodymai, asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems jis papasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Pagal susiformavusią teismų praktiką, ypatingą reikšmę aptartoje įrodymų grandinėje turi būtent seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai, kurių patikimumas neturėtų būti vertinamas griežtai ir kategoriškai, kaip suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymų. Tiesioginių liudytojų, mačiusių, kad buvo padaryta A. M. inkriminuojama nusikalstama veika, nėra, tačiau vertindamas nukentėjusiosios parodymus ir juos lygindamas su kitais įrodymais, teismas minėta teismų praktika nesivadovavo. Teismas neatitikimus M. V. parodymuose nepagrįstai vertino kaip nenuoseklumą ir suabejojo jų patikimumu, tačiau tuo pačiu nukentėjusiosios parodymus, kad ji išėjo pas kaimyną A. M. degtukų ir ilgai negrįžo, po ko jos motina išėjo jos ieškoti ir sutiko netoli išteisintojo namų, vertino kaip teisingus ir konstatavo, kad šis faktas byloje nustatytas. Įvertinus tai, kad nukentėjusioji proceso metu pasakojo apie įvykius, vykusius prieš keletą metų, jai būnant mažamete, jos parodymų nenuoseklumas dėl tokių detalių, kaip kokiu būdu užrakinamos A. M. namų durys ir kokiu būdu jos buvo atrakintos, kaip ji buvo susišukavusi ir apsirengusi, nepagrindžia jų nepatikimumo. Juolab kad aplinkybę, jog M. V. nurodo skirtingą įvykių laiką, kuris skiriasi nuo kitų liudytojų parodymų, teismas visiškai pagrįstai pateisino praėjusiu ilgu laiko tarpu po įvykio.
2.3. Teismas nepagrįstai vertino, kad D. Š. parodymai, jog ji, išėjusi ieškoti dukros, ją sutiko ant kalvos prie A. M. namų, nepatvirtina fakto, kad prieš M. V. buvo naudota seksualinė prievarta ar kad ji apskritai buvo įėjusi į A. M. namus. Seksualinės prievartos faktą nuosekliai tvirtino pati nukentėjusioji viso baudžiamojo proceso metu. Vien tai, kad D. Š. nematė seksualinių veiksmų ar nukentėjusiosios įėjimo į A. M. namus, nepaneigia fakto, kad tokie veiksmai galėjo būti atlikti.
2.4. Skundžiamo nuosprendžio išvados, kad M. V. apie seksualinę prievartą galėjo nurodyti norėdama pasiteisinti dėl užtrukimo ir degtukų neparnešimo, nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Nors liudytojos D. Š. parodymai apie tai, ką ir kada jai pasakojo dukra, nėra visiškai tikslūs ir konkretūs, tačiau ji viso proceso metu teigė, kad dukters būklė, kai pamatė ją grįžtančią, sukėlė jai nerimą, ji buvo išraudusi, sutrikusi ir pan. Šiuos jos parodymus patvirtina ir slapto sekimo, apie kurio vykdymą ji nežinojo, protokoluose ir stenogramose užfiksuota informacija, iš kurios matyti, kad D. Š. namuose su artimaisiais kalbėjo apie tai, kad ji matė, kaip atrodė jos dukra, išėjusi iš A. M. namų (atrodė „apsiverkusi“ (2019 m. rugpjūčio 2 d. pokalbis), „visa drebanti, kalatojosi“ (2019 m. rugpjūčio 10 d. pokalbis), „mačiau, kokia ji buvo, žiauriai, baisiai atrodė“, „atsimenu, kaip M. atrodė, visa raudona, baisi buvo, beveik kaip iškankinta, jai buvo stresas“ (2019 m. rugpjūčio 12 d. pokalbis). Liudytoja nurodė besigailinti, kad tuo metu nekvietė policijos. Šias aplinkybes patvirtina ir duomenys, gauti kontroliuojant D. Š. telefoninius pokalbius, apie kurių kontrolę jai nebuvo žinoma. Iš šių pokalbių matyti, kad liudytoja, kalbėdama su M. V. bei savo motina B. D. Š., nurodė, kad „matė, kokia M. išėjo“ (2019 m. rugsėjo 4 d. pokalbis), „ėjo ją pasitikti ir matė ją sukrėstą“ (2019 m. rugpjūčio 9 d. pokalbis). Šios aplinkybės patvirtina liudytojos parodymus apie dukters būseną ir ši jos parodymų dalis vertintina kaip tiesioginis įrodymas, kaip atrodė mažametė iš karto po to, kai išėjo iš A. M. namų. Kaip matyti iš D. Š. parodymų, duotų teisme, iš karto po įvykio, jai dukra nurodė, kad „jis mane buvo užsikabinęs, prie manęs lindo, lietė, mane buvo užgulęs“. Liudytoja tvirtino, kad jai tuo metu neatrodė, jog M. V. išsigalvoja, meluoja. Paklausus, ar jis „buvo įėjęs ten“, turint galvoje lytinius santykius, M. V., galimai nesupratusi klausimo, atsakė, kad „trynėsi į ją, kad buvo užsikabinęs „klemką“. Apie išprievartavimo faktą dukra pasakė daug vėliau. Liudytoja nuosekliai viso tyrimo metu tvirtino aplinkybes, kurias iš karto po įvykio jai nurodė M. V., jos ir M. V. parodymai tarpusavyje sutampa, tuo tarpu teismas D. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, į nuosprendį neįrašė, jų neanalizavo.
2.5. Teismas nuosprendyje išvardydamas ir aprašydamas įrodymus – telefoninių pokalbių kontrolės ir slapto sekimo metu gautus duomenis, kurie patvirtina, kad M. V. apie išprievartavimą motinai pasakė vėliau, jų neanalizavo ir nevertino ryšium su kitais įrodymais, jų nelygino su D. Š. ir M. V. parodymais, o analizavo išimtinai tik tą dalį šių įrodymų, kurie paimti iš konteksto, ir, teismo vertinimu, parodo parodymų skirtingumą bei neatitikimą tarpusavyje. Lygindamas D. Š. pasakojimą, slapto sekimo medžiagą ir M. V. parodymus, tam tikrus skirtumus teismas vertino kaip parodymų neatitikimą, neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad nuo įvykio praėjo keleri metai.
2.6. Iš teismo nuosprendžio nėra aišku, kurių asmenų parodymus ar jų dalį teismas vertino kaip teisingus ir jais rėmėsi, o kuriuos atmetė kaip nepatikimus. M. V. paaiškinimus įvertinęs kaip nepatikimus ir nenuoseklius, dėl D. Š. parodymų pasisakęs, kad jie nėra vienareikšmiai ir nekeliantys jokių abejonių, teismas smulkmeniškai analizavo jų skirtumus nuo kitų įrodymų, tačiau nepasisakė, ar remiasi šiais parodymais arba jų dalimi, ar ne. Analizuodamas ir vertindamas M. V. ir D. Š. parodymus, nepagrįstai konstatavo, kad jie prieštarauja kitų liudytojų parodymams, nieko nepasisakydamas dėl pastarųjų patikimumo ir nuoseklumo. Teismas nenurodė, kuri dalis liudytojo J. V. parodymų prieštarauja M. V. ir D. Š. parodymams, o aprašyta jų dalis patvirtina D. Š. parodymus apie tai, kad ji pasakė J. V. apie įvykį, ir kaip atrodė dukra, grįžusi iš A. M.. Tai, kad J. V. nurodo, jog muštynės su A. M. kilo dėl kitos priežasties, nesusijusios su M. V., nepaneigia D. Š. parodymų, kadangi, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo duomenų bei paties J. V. parodymų, jis įvykio dieną buvo neblaivus ir namuose miegojo, dėl ko daugelio aplinkybių neprisimena. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, J. V. tvirtino, kad kitą dieną pamatęs keliu einantį A. M., nuėjo prie jo, kad pasiaiškintų, ką jis padarė M. V., liepė prie jos nekibti ir sudavė jam rankomis. Šio neatitikimo teismas nevertino ir rėmėsi tik J. V. teisme nurodyta aplinkybe, kad muštynės vyko dėl kitos priežasties, tuo pačiu konstatuodamas D. Š., o ne J. V., parodymų neatitikimą.
2.7. Nors teismas rėmėsi liudytojų R. Š., B. D. Š. ir R. Š. parodymais, konstatuodamas, kad jiems M. V. nepasakojo, kad ją išžagino A. M. (pati M. V. teigė B. D. Š. ir R. Š. tai sakiusi), tačiau minėtų liudytojų parodymais remtis kaip patikimais dėl visų jų nurodytų aplinkybių nėra pagrindo. Liudytojas R. Š. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad pati M. V. jam nieko apie išžaginimą nebuvo pasakojusi, tačiau nepaneigė aplinkybės (teigė neprisimenantis), kad iš R. Š. gavo žinutę apie išprievartavimą, kurią ši buvo gavus iš M. V.. Liudytoja R. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, kad M. V. tiesiogiai jai apie išžaginimą nepasakojo, tačiau patvirtino, kad galimai 2018 m. rudenį ar žiemą gavo padrikai rašytą žinutę iš sesers M. V., iš kurios buvo galima suprasti, kad kaimynas A. M. ją išprievartavo. Kada tiksliai, iš žinutės nebuvo aišku, tačiau buvo parašyta, kad tuo metu, kai jai buvo 11 metų. Nors išžaginimo faktą nukentėjusioji nurodė kaip įvykusį anksčiau, tačiau, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, tai nepaneigia nukentėjusiosios parodymų, kad ji seseriai R. Š. pranešė apie išžaginimą. Neatitikimas tarp šių asmenų parodymų yra tik dėl tos dalies, kokiu būdu (SMS pranešimu ar kitokiu susirašinėjimo būdu) buvo pranešta, tačiau ši aplinkybe nelaikytina esmine.
2.8. Teismas taip pat nepagrįstai kaip liudytojos R. Š. ir nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą įvertino aplinkybę, kad M. V. nurodė seseriai apie išžaginimą pranešusi praėjus savaitei ar dviem po įvykio, o R. Š. nurodė, kad tai galimai buvo 2018 m. rudenį. Šiame kontekste nebuvo įvertinta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta aplinkybė, kad M. V. sunkiai operuoja laiko sąvokomis ir dėl to sąžiningai klysta dėl minėtos žinutės laiko.
2.9. Liudytojos B. D. Š. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, negalima vertinti kaip patikimų ir paneigiančių M. V. bei D. Š. parodymus, kadangi jie skiriasi nuo tų, kuriuos ši liudytoja davė ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu B. D. Š. nurodė, kad jai žinoma, jog J. V. sumušė A. M. dėl to, kad jis išžagino M. V., ir apie tai jai pasakė dukra D. Š.. Apklausiama teisme B. D. Š. tvirtino, kad dukra jai apie įvykį, susijusį su M. V. ir kaimynu, nepasakojo, tačiau tikslinant jos parodymus, ji vis tik patvirtino, kad D. Š. jai yra sakiusi, kad nusiuntė dukrą degtukų ir ji „parlėkė“ išsigandusi A. M., tačiau, galimai suprasdama atsakomybę už nepranešimą apie tokį įvykį, neigė, kad D. Š. jai sakė, jog A. M. išprievartavo M. V.. Telefoniniai pokalbiai tarp B. D. Š. ir D. Š. akivaizdžiai rodo, kad apie įvykius, susijusius su kaimynu A. M., B. D. Š. buvo informuota. Dėl šios priežasties jos parodymai negali būti pripažįstami kaip labiau patikimi nei M. V. ir D. Š..
2.10. Liudytojos A. P. parodymais nukentėjusiosios paaiškinimai nėra paneigiami, o priešingai, patvirtina, kad M. V. jai yra sakiusi, jog dar prieš keletą metų (galimai 2014–2015 m.) ją išprievartavo A. M., o paklausus, ar tėvai tai žino, ji atsakė teigiamai. Liudytoja A. P. teigė, kad M. V. tai pasakė linksmai, todėl ja nepatikėjo, tačiau apie minėtą situaciją klausė D. Š., kuri, nors ir teigė, kad nieko nebuvo, tačiau nurodė dėl šios situacijos ėjusi aiškintis su A. M.. Vien tai, kad sakydama, jog ją išprievartavo A. M., nukentėjusioji buvo linksma, nepaneigia jos parodymų teisingumo ir jokių prieštaravimų tarp jos bei A. P. nurodytų aplinkybių nenustatyta. Liudytoja J. N. taip pat patvirtino, kad M. V. jai buvo pasakojusi, jog A. M. ją „ruošėsi išprievartauti“, bet tik „čiupojo ir parsivertė ant lovos užsirakinęs“. Ji tai pasakojo apsiverkusi, sakė, kad motina atėjo jos ginti, kad ją „graibaliojo“, ėmė už krūtinės, liepė nusirengti liemenėlę, parvertė ant lovos, buvo surišęs rankas. Liudytoja nurodė, kad ji nepatikėjo tuo pasakojimu, nes nemanė, kad A. M. galėjo taip padaryti, tačiau vien tai, kad asmenys, kuriems M. V. papasakojo apie seksualinę prievartą, ja nepatikėjo, nesudaro pagrindo konstatuoti jos parodymų neteisingumo. Priešingai, M. V., būdama mažamete, bandė suaugusiems asmenims papasakoti apie patirtą prievartą, tačiau niekam ja nepatikėjus, į ją sureagavo tik globėjai, pas kuriuos ji pateko, paimta iš šeimos. Liudytojai, nukentėjusiosios globėjai, E. P. ir K. P. patvirtino, kad M. V., perduota jų šeimai globoti, jiems papasakojo, kad ją yra išprievartavęs kaimynas. Pasiteiravus jos motinos, ši patvirtino, kad šį faktą žinojo. Kadangi niekas nesikreipė į policiją, tai padarė globėjai. Taigi teismas nepagrįstai akcentavo liudytojų ir nukentėjusiosios parodymų skirtumus, liudytojų minimą M. V. polinkį meluoti, tačiau tuo pačiu taip pat smulkmeniškai nevertino liudytojų parodymų.
2.11. Teismas nepagrįstai M. V. parodymus kaip nepatikimus ir neteisingus įvertino ir dėl to, kad ji tvirtino apie lytinius santykius sužinojusi dar iki įvykių su A. M. iš interneto ir telefono, nors tokių priemonių tuo metu ji neturėjo. Tačiau iš bylos medžiagos (ekspertizės akto, globėjų bei motinos parodymų) matyti, kad ji namuose matydavo lytinius santykius tarp tėvų, todėl galimai ji slėpė šią aplinkybę, nenorėdama pakenkti tėvams.
2.12. Kaip nepagrįsti vertintini ir skundžiamo nuosprendžio argumentai, jog M. V. įsitikinimui, kad ji patyrė A. M. seksualinę prievartą, įtakos turėjo jos motinos teiginiai apie tai, kad A. M. „tikrai kaltas“. Šis teiginys buvo pacituotas iš D. Š. telefoninio pokalbio su savo motina B. D. Š., kuris įvyko jau pradėjus ikiteisminį tyrimą 2019 m. rugpjūčio 9 d., kuomet D. Š., iškviesta apklausai, apie A. M. veiksmus žinojo iš pačios M. V.. D. Š. nurodė, kad iš M. V. sužinojusi apie išžaginimą, negalėjo tuo patikėti, tad teiginiai, jog ji įtikinėjo M. V., kad ši patyrė seksualinę prievartą, nepagrįsti, tokios aplinkybės nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Priešingai, viso proceso metu, kai M. V. tvirtino, kad A. M. ją išprievartavo, D. Š. teigė to nemačius ir tai sužinojusi iš dukters, kuri šį faktą jai nurodė po įvykio vėliau.
2.13. Teismas daug dėmesio skyrė analizuodamas parodymus, kiek jie susiję su įvykio data ir laiku, jo trukme, tačiau atsižvelgiant į M. V. amžių (įvykio metu jai buvo ne daugiau kaip 13 metų), jos laiko suvokimas apie laiko trukmę gali būti labai netikslus. Juolab kad teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, jog M. V. silpnai operuoja laiko sąvokomis, maišosi datose ir jas spėlioja, jos atminties veikla apsunkinta, tačiau atminties sutrikimų, dėl kurių ji negalėtų atgaminti esminių įvykių aplinkybių, ypač reikšmingų emociškai, nenustatyta. Dėl šios priežasties teismas nukentėjusiosios parodymus nepagrįstai įvertino itin smulkmeniškai, aplinkybes, kurios nėra itin reikšmingos (pvz. kaip buvo apsirengusi M. V., kaip susišukavusi, susivėlusi ar ne, apsiverkusi, ar tik išraudusiu veidu ir pan.), traktavo kaip parodymų prieštaringumą. Taip pat teismas nepagrįstai suabejojo M. V. parodymais apie tai, kad A. M. jai sukelia neigiamas emocijas ir pyktį, kadangi, teismo vertinimu, iš jos telefoninių pokalbių ir apklausos vaizdo įrašo tokios ryškios emocijos nestebimos, be pagrindo analizavo M. V. psichologinę būseną atsižvelgdamas į teisminio nagrinėjimo metu neištirtus duomenis, kad galimai pas A. M. ji lankėsi ir po įvykio, iš A. M. telefono kvietė policiją po tėvo panaudoto smurto. Taigi teismas ėmėsi vertinti nukentėjusiosios psichologinę būseną iš jos trumpalaikės apklausos ir teisme neištirtų bei nepatvirtintų duomenų. Tokia teismo išvada prieštarauja teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte aprašomoms aplinkybėms, kad kalbėdama apie galimus A. M. veiksmus, nukentėjusioji sudirgsta, atvirai demonstruoja pyktį ir susierzinimą, teigia, kad prisiminimai apie A. M. veiksmus erzina, nurodo, kad „dėl jo čia viskas, nekenčiu jo“. Psichologo vertinime nurodoma, kad kalbant apie A. M., nukentėjusiosios būsena pasikeičia: nuotaika pažemėja, ji ima erzintis, ribotis nuo ekspertės, vengti detalizuoti atsakymus ir tiesiai sakyti, kad apie tai nenori kalbėti.
2.14. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenustatyta jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą M. V. ir D. Š. apkalbėti A. M., duoti apie jį neteisingus parodymus ar apkaltinti jį sunkaus nusikaltimo padarymu. Priešingai, gauti duomenys rodo, kad D. Š. draugiškai bendravo su išteisintuoju, padėjo jam prižiūrėti sergančią motiną, kartu vartojo alkoholį. Jokio pagrindo, dėl ko galėtų būti apkalbamas, nenurodė ir A. M..
2.15. Teismas taip pat klaidingai įvertino M. V., D. Š. ir B. D. Š. susitarimo telefonu neaptarinėti aplinkybių, susijusių su išžaginimu, priežastis. Telefonu buvo vengiama kalbėti dėl to, kad policijai nepaaiškėtų, jog visi nukentėjusiosios aplinkoje buvę asmenys žinojo apie galimą seksualinę prievartą jos atžvilgiu (būtent B. D. Š., kuri neigė žinojusi apie įvykį, prašė D. Š. apie tai nekalbėti telefonu), siekiant išvengti pasekmių už nepranešimą institucijoms apie įvykį.
2.16. Skundžiamame nuosprendyje buvo atsižvelgta į tai, kad A. M. telefoninių pokalbių pasiklausymo ir jo slapto sekimo namuose metu nebuvo gauta duomenų, paneigiančių išteisintojo parodymus ir patvirtinančių nukentėjusiosios parodymus. Prokurorės vertinimu, tai, kad išteisintasis pokalbių metu draugams bei pažįstamiems būtų nurodęs prieš mažametę naudojęs seksualinę prievartą, yra mažai tikėtina.
2.17. Priimant išteisinamąjį nuosprendį buvo be pagrindo neatsižvelgta į teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės akto rezultatus. Negalima sutikti su teismo vertinimu, kad ekspertizės aktas pagrįstas tik trumpalaikiu bendravimu su vaiku, kadangi kiekvienu atveju ekspertai sprendžia, koks laiko tarpas yra pakankamas bendravimui, siekiant atsakyti į ekspertizei pateiktus klausimus. Šiuo atveju ekspertai su M. V. bendravo 2019 m. spalio 24 d., tikslus laikas nėra nurodytas, be to, jie vertino kitus byloje surinktus duomenis, be kita ko, globos namų „(duomenys neskelbtini)“ atliktą vertinimą su M. V. bendraujant nuo 2019 m. liepos 1 d. iki liepos 5 d., tai yra 5 dienas, taip pat nukentėjusiosios sveikatos istoriją, charakteristikas iš mokymo įstaigų, gyvenamosios aplinkos (seniūnijos). Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad ekspertizės akto turinį neabejotinai įtakojo bendras A. M. kaltinantis baudžiamosios bylos medžiagos fonas, o ekspertizės išvadoms įtakos turėjo jau anksčiau susidarytas vaizdas apie bylą bei vaiką, kaip seksualinės prievartos auką.
2.18. Nei viena iš ekspertizės aktą rengusių eksperčių teisme nebuvo apklausta ir tokių aplinkybių nenurodė. Ekspertizės akto atlikimo metu A. M. nebuvo pareikštas įtarimas, jis nebuvo pripažintas įtariamuoju, jokie kiti duomenys nepatvirtina, kad ekspertės turėjo iš anksto suformuotą nuomonę apie tai, kad M. V. yra seksualinės prievartos auka. Visos psichiatrijos ar psichologijos ekspertizės, kurios atliekamos dėl galimai patirtos vaikų seksualinės prievartos, yra atliekamos su vaikais, kurie įtariami ją patyrę, tačiau vien tai negali būti pagrindu sukelti abejonėms dėl ekspertizės išvadų pagrįstumo ir konstatuoti, kad ekspertai turi išankstinę nuomonę apie tiriamą vaiką, kaip auką, priešingu atveju ekspertizės skyrimas šio pobūdžio bylose būtų beprasmis. Analogiškai atmestini ir teismo argumentai, kad ekspertizės akto pagrindą sudaro baudžiamosios bylos medžiagos vertinimas, kuris priskirtinas teismo kompetencijai. Iš ekspertizės akto aprašomosios dalies turinio matyti, kad buvo vertinami visi duomenys, galintys turėti reikšmės ekspertizės rezultatams, tarp kurių ir baudžiamosios bylos medžiaga, į kurią ekspertai turi atsižvelgti. Dėl to teismo abejonės dėl ekspertizės akto objektyvumo ir teisingumo nėra pagrįstos bylos medžiaga.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu prokurorė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiama nuosprendžio dalis dėl A. M. išteisinimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį panaikinama ir šioje dalyje A. M. atžvilgiu priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).
Dėl nusikalstamos veikos M. V. seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui
5. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl juos padavusių asmenų ar dėl tų, dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo atveju prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti A. M. priimtą išteisinamąjį nuosprendį bei pripažinti jį kaltu padarius BK 149 straipsnio 4 dalyje bei 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytus nusikaltimus, taigi prokurorės skunde keliamas būtinųjų objektyviųjų bei subjektyviųjų minėtų nusikaltimų sudėties požymių A. M. veiksmuose įrodytumo klausimas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, apklausus ekspertizės aktą parengusią ekspertę D. Prižginę, ir dar kartą išsamiai bei visapusiškai įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus – liudytojų, pačios nukentėjusiosios parodymus, byloje esančią rašytinę medžiagą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl neteisingai įvertino A. M. padarytų veiksmų pobūdį, savo išvadų dėl išteisintojo nekaltumo nepagrindė visapusišku byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumos įvertinimu, pernelyg sureikšmindamas nukentėjusiosios mažametės bei liudytojų parodymų neatitikimus dėl neesminių įvykio aplinkybių ir netinkamai įvertindamas teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodytas aplinkybes bei ją pateikusių eksperčių išvadų patikimumą. Dėl šios priežasties skundžiama nuosprendžio dalis dėl A. M. išteisinimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį naikinama ir dėl šios dalies priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 303 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 punktas). Byloje surinktų įrodymų visuma pagrindžia vaiko tvirkinimo sudėtį sudarančius A. M. veiksmus, tačiau byloje surinktų įrodymų nepakanka konstatuoti, kad A. M. išžagino nukentėjusiąją, todėl jo veiksmai kvalifikuotini ne pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, o pagal BK 153 straipsnio 1 dalį. Apie tokią perkvalifikavimo galimybę A. M. buvo įspėtas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo.
7. BK 149 straipsnio prasme išžaginimu laikomas lytinis santykiavimas, įvedant vyro varpą į moters makštį, jeigu tai daroma naudojant fizinį ar psichinį smurtą, ar kitaip atimant galimybę priešintis arba naudojantis bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pagal BK 149 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas išžagino mažametį asmenį. Tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip išžaginimas, būtina nustatyta, kad lytinis aktas su nukentėjusiąja buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įkišta į moters lytinius organus. Šių aplinkybių nenustačius, asmens veiksmai negali būti vertinami kaip išžaginimas, o jam atlikus kitokius, išžaginimo požymių neturinčius seksualinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiojo valią ar su jaunesniu negu 16 metų asmeniu, gali būti sprendžiamas klausimas dėl jo veiksmų, kaip atitinkančių kitas XXI skyriuje numatytas nusikalstamas veikas asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vertinimo.
8. BK 153 straipsnyje numatyta atsakomybė už mažamečio asmens tvirkinimą, kuris gali būti padaromas įvairiomis formomis, pavyzdžiui, demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, prašant glostyti kaltininko lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Pagal BK 153 straipsnį kvalifikuotini: 1) seksualinių veiksmų – lytinio santykiavimo, kitokio lytinės aistros tenkinimo, masturbacijos, ekshibicionizmo – atlikimas mažamečio akivaizdoje; 2) mažamečių lenkimas, vertimas atlikti seksualinius veiksmus tarp savęs ar su savimi; 3) pornografijos demonstravimas mažamečiams; 4) kitoks intelektualinis tvirkinimas – amoralūs pasakojimai apie seksualinio potraukio tenkinimą ir pan. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į jaunesnio kaip šešiolikos metų asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013). Tačiau, kaip minėta, tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į asmens lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2012).
9. A. M. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį dėl mažametės M. V. išžaginimo ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą dėl to, kad dėl šių jo prievartinių seksualinio pobūdžio veiksmų jai buvo sukeltas psichikos sutrikimas, tai yra padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šie kaltinimai baudžiamąją bylą perduodant teismui buvo grindžiami liudytojų bei nukentėjusiosios parodymais, įvykio vietos (A. M. sodybos) apžiūros metu užfiksuotomis aplinkybėmis, procesinių prievartos priemonių taikymo metu gauta informacija, specialistų bei ekspertų išvadomis bei kita rašytine medžiaga, kuri išsamiai aprašyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Tačiau pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad šie baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patikimai nepatvirtina, jog A. M. mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu atliko nusikalstamus veiksmus, nukentėjusiosios bei jos motinos D. Š. parodymus įvertino kaip nenuoseklius, prieštaringus tarpusavyje ir su kitais byloje surinktais įrodymais bei dėl to patikimai nepagrindžiančius A. M. pareikštų kaltinimų, todėl jį išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu. Prokurorė, su tuo nesutikdama, apeliaciniame skunde teigia, jog nuosprendyje nebuvo tinkamai įvertinti teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų parodymai, vieniems parodymams suteikiant prioritetą prieš kitus, taip pat nepagrįstai pernelyg sureikšminti nukentėjusiosios, kuri įvykio metu buvo mažametė, parodymuose nustatyti neatitikimai. Skundžiamame nuosprendyje buvo netinkamai įvertintos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados, o procesinių prievartos priemonių metu užfiksuoti M. V., D. Š. pokalbiai tarpusavyje ir su kitais asmenimis nebuvo analizuoti vertinant vėliau šių asmenų duotų parodymų patikimumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais prokurorės apeliacinio skundo argumentais iš dalies sutinka, kadangi byloje surinkti įrodymai, nors ir nepatvirtina nukentėjusiosios išžaginimo fakto, tačiau neabejotinai sudaro pagrindą konstatuoti A. M. veiksmuose buvus kito nusikaltimo asmens seksualinio apsisprendimo laisvei, numatyto BK 153 straipsnyje, sudėties požymių visumą.
10. Surinktais ir teisiamajame posėdyje bei atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme ištirtais įrodymais nustatyta, kad M. V. iki (duomenys neskelbtini) gyveno su savo tėvais (duomenys neskelbtini). Tiek pati nukentėjusioji, tiek jos motina D. Š. tvirtino, kad prieš šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamą įvykį D. Š. nukentėjusiosios paprašė nueiti pas vieną iš kaimynų pasiskolinti degtukų. Nukentėjusioji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad pasirinko nueiti į A. M. namus, kadangi kito, arčiau gyvenančio kaimyno namuose buvo svečių, tad ji nenorėjo jų trukdyti, tačiau nuėjus į A. M. namus, pastarasis, užrakinęs duris bei neleisdamas jai išeiti, ją išžagino, ir tai buvo pirmieji jos lytiniai santykiai.
11. Iš byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog M. V. buvusią gyvenamąją vietą nuo A. M. sodybos skyrė tik kelias, jo sodyba buvo netoliese ant kalvos, į ją vedė statmenai pagrindiniam keliui esantis šalutinis keliukas. Teisme apklausiama liudytoja D. Š. bei pati nukentėjusioji patvirtino, kad M. V., eidama į išteisintojo namus ir grįždama atgal galėjo užtrukti apie 5 minutes, tačiau, kaip matyti iš liudytojos D. Š. parodymų, namo ji negrįžo apie 10–20 minučių. Tai, kad D. Š. dukters buvimo A. M. namuose laiką vertino kaip nepateisinamai ilgą, patvirtina aplinkybė, jog ji, grįžtančios dukros nesulaukusi, išėjo M. V. ieškoti. Liudytoja nurodė nukentėjusiąją sutikusi einančią ant kalvos, prie pat išteisintojo sodybos kluono, kryptimi nuo išteisintojo namų. Iš fotolentelės, pateiktos prie įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog toje vietovėje ant kalvos kitų sodybų, išskyrus A. M., nėra. Pačiai D. Š., sutikusiai grįžtančią dukrą, abejonių jos buvimo vieta taip pat nekėlė. Iš 2019 m. lapkričio 7 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo bei prie jo pridėtų pokalbių suvestinės matyti, kad 2019 m. rugpjūčio 9 ir 11 d. pokalbių su B. D. Š. metu liudytoja nurodė nukentėjusiąją ėjusi pasitikti, „pasiėmusi“, kai M. V. buvo išbėgusi iš A. M. namų. Taigi nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje daromomis išvadomis, jog M. V. galimai nebuvo A. M. gyvenamojoje vietoje ir, teigdama šią aplinkybę, tokiu būdu siekė pateisinti motinai ilgesnį negrįžimo namo laikotarpį. Išvada, kad nukentėjusioji, būdama prie pat A. M. sodybos, ten būtų praleidusi apie 10–15 min. ir nenuėjusi įvykdyti motinos pavedimo pasiskolinti degtukų iš šio asmens, logiškai nepagrindžiama.
12. Be to, liudytoja D. Š., apklausiama pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad jai sutikus dukrą M. V., pastaroji atrodė „baisiai“, o baisumas pasireiškė tuo, kad ji buvo visa išraudusi ir išsigandusi, apsiverkusi. Taigi, liudytoja, duodama parodymus apie iš karto po įvykio sutiktą nukentėjusiąją, ją apibūdino nusakydama jos emocinę būseną. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai itin detaliai analizavo M. V. aprangą bei aplinkybę, ar ji po įvykio atrodė tvarkingai susišukavusi. Vien tai, kad liudytoja D. Š. ant nukentėjusiosios kūno ar drabužių neužfiksavo jokių objektyvių sužalojimo ar panaudotos prievartos požymių, nepaneigia aplinkybių, kad nukentėjusioji artimu susitikimui su motina laikotarpiu A. M. gyvenamojoje vietoje buvo tokioje situacijoje, kuri jai galėjo sukelti D. Š. apibūdintus emocinius išgyvenimus.
13. Priešingai nei konstatuojama skundžiamame nuosprendyje, pagrindo D. Š. parodymus dėl aptartų aplinkybių vertinti kaip nepatikimus ir nenuoseklius, nėra. Aplinkybes, kuriomis ji sutiko nukentėjusiąją, ateinančią nuo A. M. namų, bei šios emocinę būseną liudytoja apibūdino ne tik bendraudama su ikiteisminio tyrimo subjektais, tačiau ir su kitais trečiaisiais asmenimis, su kuriais kontaktavo telefonu bei būdama savo gyvenamojoje vietoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojos parodymai bei aplinkybės, kurias ji aptarė bendraudama su savo sugyventiniu, motina, pačia nukentėjusiąja bei kitais asmenimis, esminiais aspektais dėstomos nuosekliai, nei su vienu iš jų bendraudama liudytoja nesuabejojo ir nepaneigė aplinkybių, kurias ji nurodė ikiteisminio tyrimo metu apklausiama pareigūnų. Priešingai, iš procesinių prievartos priemonių, apie kurių taikymą liudytojai buvo nežinoma, metu jos išsakytų teiginių galima spręsti, kad D. Š. buvo įsitikinusi ir neabejojo aplinkybėmis, kurias ji užfiksavo susitikimo su dukra metu, nesiekdama jų hiperbolizuoti ar papildyti vis naujomis detalėmis, kurios būtų nepalankios išteisintajam. Ji kategoriškai teigė nurodanti tik aplinkybes, kurias iš tikrųjų matė. Iš 2019 m. lapkričio 7 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole bei prie jo pridėtose pokalbių suvestinėse užfiksuotos informacijos matyti, kad D. Š. ikiteisminiam tyrimui reikšmingas aplinkybes aptarinėjo su pačia M. V., savo motina B. D. Š., broliu R. Š., J. V. seserimi A. P., dukra R. Š., N. J., asmenimis, vardu „N.“, „R.“, bei tyrimo metu nenustatytu vyru. 2019 m. liepos 25 d. pokalbio su A. P. metu liudytoja nurodė, kad M. V. ji sutiko ant kalnelio, kad ji dėl to, jog A. M. buvo užsidaręs su nukentėjusiąja, išdaužė jam priklausančio namo langus, o J. V. vėliau sumušė išteisintąjį. 2019 m. rugpjūčio 9 d., bendraudama su savo motina B. D. Š., liudytoja D. Š., analogiškai kaip ir pokalbio su A. P. metu, paaiškino, kad A. M. „padarė pradžią“, kad ji matė nukentėjusiąją sukrėstą, buvo įsitikinusi išteisintojo kaltumu, o 2019 m. rugpjūčio 11 d. pokalbių su moterimi, vardu R., bei B. D. Š. metu, taip pat 2019 m. rugpjūčio 12 d. pokalbio su dukra R. Š. metu liudytoja nurodė policijos pareigūnų nekvietusi tik dėl to, kad pati įvykio nematė, A. M. namuose tuo metu nebuvo. 2019 m. rugpjūčio 12 d., kalbėdama su R. Š., D. Š., atsakydama į klausimą, ar tikrai buvo įvykis su A. M., atsakė „nu kaip nebuvo“ ir patvirtino, kad ji M. V. sutiko ant kalno. Analogiškas aplinkybes liudytoja D. Š. nurodė ir laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 29 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. vykdyto jos slapto sekimo gyvenamojoje vietoje metu. Kalbėdama, be kita ko, ir su J. V., liudytoja teigė, kad ji M. V. matė išėjusią iš A. M. namų, ji buvo apsiverkusi, kad blogai padarė, jog įvykio metu nekvietė policijos. D. Š. nurodė: „M. nerūpi man. Pasiunčiau tada degtukų, sakau „M., greitai grįžk“, praėjo 5–10 minučių, nueinu, kad jau stovi apsiverkus. Pagrūdau duris, tai išlindo su triusikais“ <...> Pagalvojau, kad tik pagąsdino“. Liudytoja nurodė, kad M. V., ją sutikus, buvo „visa drebanti, kalatojosi“, „aš nežinau, ar jis išprievartavo, nes aš nemačiau, bet mačiau, kokia jinai buvo, žiauriai, baisiai atrodė, jeigu aš ją ant kupros parsinešiau su tais degtukais“. 2019 m. rugpjūčio 12 d., kalbėdama su socialine darbuotoja, D. Š. ir jai nurodė, kad M. V. „atrodė visa raudona, baisu buvo, beveik kaip iškankinta, jai buvo stresas“. Tas pačias aplinkybes nurodė ir 2019 m. rugpjūčio 13 d.: „jinai žiauriai atrodė, visa iškaitus, raudona... tik kad nebuvo kruvina, nesumušta.“.
14. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie objektyviai užfiksuoti duomenys neabejotinai patvirtina liudytojos D. Š. tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotų parodymų turinį, todėl, pritariant prokurorės skundo argumentams, nėra pagrindo tvirtinti, kad ši liudytoja, nurodydama aplinkybes, susijusias su nukentėjusiosios emocine būsena praėjus vos kelioms minutėms po to, kai ji išėjo iš A. M. namų, tokiu būdu siekė suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus ar teismą, palaikydama nukentėjusiosios pasirinktą poziciją procese. Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, nėra pagrindo liudytojos D. Š. parodymus vertinti kaip nepatikimus vien dėl to, kad ji ikiteisminio tyrimo pareigūnui nenurodė, jog dukra, ją sutikus ant kalvos, buvo apsiverkusi, bei kiek skirtingai proceso metu nurodė dukters jai apibūdintus A. M. atliktus veiksmus. Juolab, kad aplinkybę, jog nukentėjusioji buvo apsiverkusi, liudytoja nurodė kalbėdama savo gyvenamojoje vietoje ir tai užfiksuota procesinio veiksmo – slapto sekimo protokole. Atsižvelgiant į analizuojamo nusikaltimo pobūdį (seksualinis nusikaltimas, įvykęs liudytojos dukters atžvilgiu, kai liudytoja pirmosios instancijos teisme pati nurodė aplinkybes, jog su dukra apie įvykį detaliau nesiaiškino, nes jai sukelia nepatogumų bendravimas apie seksualinio pobūdžio veiksmus), nuo įvykio praėjusį pakankamai ilgą laiko tarpą, nukentėjusiosios, kuri motinai apibūdino įvykio aplinkybes, jauną amžių, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas liudytojos parodymų detalumui bei nuoseklumui kėlė pernelyg aukštus reikalavimus. Sutiktina, jog asmens parodymai procese turi būti nuoseklūs dėl esminių įvykio aplinkybių tiek, kad jie sudarytų pagrindą spręsti apie jų patikimumą įvykio aplinkybėms pagrįsti, vis tik, reikalavimas itin detaliai apibūdinti prieš kelerius metus įvykusio įvykio, kuriame pati liudytoja nedalyvavo, aplinkybes, esminėms liudytojos parodymų detalėms viso proceso metu nekintant, apribojo galimybę remtis šiuo įrodymų šaltiniu objektyviai tiesai byloje nustatyti.
15. Įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog liudytoja D. Š. siekė išimtinai palaikyti nukentėjusiosios pasirinktą poziciją proceso metu ar netgi ją skatino, įtikinėjo duoti parodymus prieš A. M., nesurinkta. Jokių objektyvių priežasčių, kurių vedina liudytoja norėtų apkalbėti išteisintąjį, nėra. Jų, beje, nenurodė ir pats A. M.. Priešingai, liudytoja patvirtino, kad iki analizuojamo įvykio ji su A. M. sutarė pakankamai gerai, su visa šeima svečiavosi jo namuose, padėjo rūpintis sergančia motina. Būtent įvykus aptariamai situacijai liudytoja nurodė nustojusi bendrauti su išteisintuoju, o ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų, apie kurių atlikimą jai buvo nežinoma (telefono pokalbių kontrolė, slaptas sekimas), metu ji nuosekliai ir kategoriškai tvirtino, kad iš pradžių nukentėjusiąja nepatikėjo, kad nekvietė policijos ne tik dėl to, kad tuo metu buvo užsiėmusi, tačiau ir dėl to, kad pati įvykio nematė, todėl asmens kaltinti negalėjo. Patvirtindama šiuos teiginius, liudytoja viso proceso metu aiškino tik apie tas aplinkybes, kurios buvo susijusios su jos pačios matyta situacija jau po įvykio bei nukentėjusiosios jai nurodytomis aplinkybėmis. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentai, jog liudytoja siekė palenkti ar pamokyti nukentėjusiąją, kokius parodymus jai duoti procese, kad būtų įrodyta A. M. kaltė, nepagrįsti. Teiginį, jog A. M. neabejotinai yra kaltas, ši liudytoja išsakė ne pačiai nukentėjusiajai, o telefonu bendraudama su trečiaisiais asmenimis, jau vykstančio ikiteisminio tyrimo, kurį inicijavo nukentėjusiosios globėjas pagal pastarosios nurodytas aplinkybes, metu, o vien tai, kad su nukentėjusiąja ji aptarė, pasidalino tam tikromis tyrimo metu nustatytomis detalėmis, atskleidė jai, apie kokias aplinkybes jos klausinėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nepatvirtina, jog tokiu būdu nukentėjusiajai buvo daromas poveikis duoti A. M. kaltinančius parodymus byloje. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte taip pat nurodyta, jog duomenų apie kitų asmenų poveikį M. V. parodymams atliekant ekspertizę gauta nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
16. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas kaip nepatikimus bei nenuoseklius vertino ir pačios nukentėjusiosios M. V. parodymus. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada iš dalies sutinka, tačiau šiame kontekste pažymi, kad vien tam tikros nukentėjusiojo mažamečio asmens parodymų dalies nenuoseklumas ir prieštaringumas nesudaro pagrindo nevertinti tos nurodytų aplinkybių dalies, kurią pagrindžia kiti byloje surinkti įrodymai (analogiškos pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-317-303/2016, 2K-138-628/2021, 2K-172-942/2016 ir kt.). Prokurorės apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad įprastai nusikalstamų veikų nepilnamečių ar mažamečių seksualinio apsisprendimo laisvei atveju, tiesioginių asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų nebūna, todėl itin svarbios šiame procese tampa paties nukentėjusio asmens nurodytos aplinkybės, taip pat parodymai asmenų, kuriems jis papasakojo apie nusikalstamus veiksmus, atliktus jo atžvilgiu. Vis tik, tokie parodymai, priešingai nei suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų atveju, privalo būti vertinami jiems taikant mažesnį nuoseklumo ir detalumo kriterijų, ypač kai juos duoda asmuo, kuris nuo nusikalstamos veikos nukentėjo būdamas mažametis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje šias teismų praktikoje formuojamas mažamečių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų vertinimo taisykles nurodė tinkamai, tačiau analizuodamas M. V. parodymų turinį, jomis nesivadovavo, jos parodymų neatitikimus proceso metu vertindamas itin detaliai ir griežtai, nenurodydamas tokį vertinimą pagrindžiančio objektyvaus pagrindo.
17. Nukentėjusioji, tiek apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek teisme, tvirtino, kad A. M. ją išžagino. Šią aplinkybę ji nurodė 2019 m. birželio mėn. savo globėjams, su kuriais ji buvo apgyvendinta nuo 2019 m. gegužės 31 d. Paaiškėjus šioms aplinkybėms, remiantis globėjo E. P. pareiškimu, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Iš nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodytų aplinkybių matyti, jog ji teigė, kad A. M., jai atėjus pasiskolinti degtukų, užrakino duris, prievarta nusitempė ją į lovą ir išžagino. Viskas truko apie valandą laiko, ji buvo A. M. miegamajame. Po to ji nuo jo atsigynė, atsirakino duris ir pabėgo. Po įvykio bėgo skystis, apie 10–15 min. bėgo kraujas. Apklausiama pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji patikslino, kad A. M. duris užrakino, užkabindamas sklendę, po ko nustūmė ją į kambarį, kur išžagino, tačiau šiuo atveju teigė, kad viskas truko apie 5 minutes, jokio skysčio nebuvo, o kraujas buvo ant lovos ir jos kirkšnyse. Taigi, M. V. esmines išžaginimo aplinkybes dėstė iš dalies skirtingai. Pirmosios instancijos teismas jos parodymus vertino kaip nepatikimus, motyvuodamas tuo, kad M. V. kitų asmenų apibūdinama kaip linkusi meluoti, M. V. įsitikinimui, jog iš A. M. ji patyrė seksualinę prievartą, turėjo jos motinos teiginiai apie tai, kad A. M. tikrai kaltas, be to, ji skirtingai nurodė įvykio trukmę, aplinkybę, kad jos plaukai buvo susivėlę, kurios nepatvirtino jos motina, tai, kaip ji nusivalė kraują A. M. namuose rastu tualetiniu popieriumi, bei tai, kaip A. M. namuose buvo rakinamos durys ir kokio tipo lovoje jos atžvilgiu buvo įvykdyta nusikalstama veika.
18. Vertinant šių teismo išvadų pagrįstumą pažymėtina, kad jokie kiti byloje surinkti įrodymai, išskyrus šioje dalyje nenuoseklius nukentėjusiosios parodymus, iš tiesų nesudaro pagrindo spręsti, kad jos atžvilgiu buvo įvykdytas nusikaltimas – išžaginimas. Nukentėjusioji tvirtino, kad išžaginimo metu buvo pirmieji jos lytiniai santykiai, taigi šios nusikalstamos veikos faktą paprastai gali patvirtinti mergystės plėvės plyšimai, tačiau dėl praėjusio ilgo laiko tarpo po įvykio ir nukentėjusiosios turėtų lytinių santykių su kitais, su šia baudžiamąja byla nesusijusiais asmenimis, kurių buvimo faktą nurodė pati M. V., galimybės įvertinti šią aplinkybę nėra. Kaip matyti iš 2019 m. liepos 3 d. teismo medicinos specialisto išvados, M. V. apžiūros metu buvo rasti visiškai sugiję mergystės plėvės plyšimai ir nustatyti, kada jie buvo padaryti, negalima. Be to, nors nukentėjusioji teigė tėvams apie nusikalstamus A. M. veiksmus papasakojusi iš karto po įvykio, vis tik, nei D. Š., nei J. V. parodymai šių jos teiginių nepatvirtina, o apie išžaginimo faktą kitiems asmenims – seseriai R. Š. bei A. P. ji nurodė po įvykio praėjus kuriam laikui, itin lakoniškai ir siaurai. Liudytoja D. Š., nurodžiusi tam tikrus objektyviuosius tvirkinimo sudėtį atitinkančius veiksmus, apie kuriuos jai iš karto po įvykio papasakojo M. V., nuosekliai tvirtino, jog dukra klausiama paneigė prievartinių lytinių santykių su A. M. faktą ir šią aplinkybę atskleidė tik vėliau, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti, kuriuo metu apie tai jai tapo žinoma. Liudytoja J. N. patvirtino, kad nukentėjusioji, atbėgusi pas ją apsiverkusi, nurodė, kad A. M. ją tik ketino išprievartauti, tačiau ji pabėgo. Kaip matyti iš liudytojo J. V. parodymų turinio, jo santykis su dukra nebuvo itin artimas, jis teigė apie įvykį sužinojęs iš D. Š., su dukra apie tai nebendravęs, negalintis atskirti, kada dukra meluoja, kada sako tiesą, ir pan. Taigi nei vienas iš šeimos narių, nei kiti artimieji bei tretieji asmenys, kurie buvo apklausti pirmosios instancijos teisme, nepatvirtino, jog nukentėjusioji iš karto po įvykio jiems būtų nurodžiusi būtent išžaginimo aplinkybes ar pateikusi bent minimalų šios nusikalstamos veikos aplinkybes apibūdinančių duomenų turinį. Nors M. V. tvirtino, kad po įvykio iš jos lytinių organų bėgo skystis (sperma) ir kraujas, tačiau tai teigė itin nenuosekliai, liudytoja D. Š., kuri, kaip teigė, skalbė nukentėjusiosios drabužius, nepatvirtino ant nukentėjusiosios apatinių kelnaičių mačiusi kraujo ar kitų biologinių skysčių pėdsakų. Ji taip pat patvirtino jokio kraujo ant nukentėjusiosios nemačiusi ir ją sutikusi ant kalvos iš karto po įvykio, nukentėjusiajai būnant apsivilkus vasariškais drabužiais (marškinėliais, šortais), taip pat prausdama nukentėjusiąją įvykio dienos vakare. Liudytoja teigė, kad priešingu atveju, pastebėjusi galimus išžaginimo požymius, būtų iš karto apie įvykį pranešusi policijos pareigūnams. Nors nukentėjusioji teigė kraujo pėdsakus kirkšnyse nusivaliusi prieš rengdamasi, išbėgant iš išteisintojo namų rastu tualetiniu popieriumi, tačiau, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, šią aplinkybę ji nurodė tik apklausiama teisme. Taigi, išskyrus pačios nukentėjusiosios parodymus, prievartinio lytinio santykio fakto nepatvirtina jokie kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Todėl, esant abejonėms dėl išžaginimo sudėtį sudarančių veiksmų buvimo A. M. veiksmuose ir nesant galimybių šias abejones pašalinti baudžiamojo proceso suteikiamomis priemonėmis, A. M. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti, kad prieš nukentėjusiąją nebuvo įvykdyta ir jokia kita nusikalstama veika jos seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui.
19. Nukentėjusiosios motina D. Š. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, jog sutikusi išsigandusią, sutrikusią, išraudusią dukrą, ji jos klausė, kas atsitiko ir M. V. jai nurodė: „jis mane buvo užsikabinęs, prie manęs lindo, lietė, buvo mane užgulęs“. Detaliau motinos klausinėjama „ar jis buvo įėjęs į tave“, nukentėjusioji nurodė, kad A. M. „trynėsi į ją, buvo užsikabinęs „klemka“, kurios nukentėjusioji nemokėjo atšauti. Pasak D. Š., dukra matė A. M. lytinį organą, kadangi teigė, jog jis buvo nusimovęs kelnes. Liudytoja, apklausiama teisme teigė, kad jai nepasirodė, jog dukra meluoja, todėl ji nuėjo į A. M. namus pasiaiškinti dėl įvykio aplinkybių. Be to, D. Š. patvirtino, kad kitą dieną po šio įvykio nukentėjusiosios tėvas J. V. prieš A. M. dėl šio įvykio pavartojo fizinį smurtą. Nors J. V. šios aplinkybės nepatvirtino, teigdamas, kad prieš A. M. smurtavo dėl kitų priežasčių, tačiau šią aplinkybę liudytoja D. Š. nurodė ne tik ikiteisminio tyrimo, tačiau ir telefoninių pokalbių metu, bendraudama su A. P. bei savo motina B. D. Š., o pats J. V. tai pradėjo neigti tik apklausiamas teisme ir negalėjo objektyviai pagrįsti ir nurodyti jokios kitos priežasties, dėl kurios būtų konfliktavęs su A. M..
20. Liudytoja D. Š. minėtas aplinkybes, kurias ji teigė sužinojusi iš M. V., nurodė ir kitiems asmenims, ką patvirtina procesinių prievartos priemonių, naudotų šiame baudžiamajame procese, taikymo metu gauta informacija. Iš 2019 m. lapkričio 7 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo bei prie jo pateiktos pokalbių suvestinės matyti, jog D. Š. 2019 m. spalio 16 d. pokalbio su A. P. metu, šiai nurodė, jog M. V. po įvykio jai sakė, kad A. M. į ją trynėsi, buvo užkabinęs duris. 2019 m. spalio 16 d. kalbėdama su nukentėjusiąja, D. Š. į klausimą: „manęs M. neišprievartavo?“ atsako: „taip, M. tai taip“. 2019 m. gruodžio 13 d. slapto sekimo protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad liudytoja apie iš esmės analogiškas aplinkybes diskutavo ir būdama savo gyvenamojoje vietoje: „jinai sakė, tik liepė laikyt rankoje ar kaip ten. Bandė jau paskui, sakė, prie manęs lįsti dar aršiau, spėjau atrakinti duris ir pabėgau. Ir va, aš tokią ją radau ant kalno, nes ėjau jos ieškoti“; „sako liepė čiupinėt, į mane glaustėsi ir sako kažką tai darė. <...> jisai brūžinosi į mane, iškišo tą savo aparatą ir į mane brūžinosi, o paskui bandė išprievartaut, nu užlipt ant manęs, net nežinau, ar jinai spėjo pabėgt, bet durys buvo užrakintos „klemka“. Sako, vos atsidariau, pabėgau“.
21. Taigi aptarti įrodymai, D. Š. pokalbių turinys patvirtina, kad ji, bendraudama su atskirais asmenimis, kurie baudžiamajame procese neturi jokio teisinio suinteresuotumo, iš esmės nuosekliai nurodė tokias esmines aplinkybes, kurias, kaip teigė, sužinojo iš M. V. netrukus po įvykio: A. M., nukentėjusiajai įėjus į jo namus, užrakino duris, kurios buvo rakinamos „klemka“ (skląsčiu), demonstravo savo lytinį organą ir trynėsi į nukentėjusiąją, ją lietė. Tokių A. M. atliktų veiksmų visuma šiuo atveju suponuoja objektyviųjų BK 153 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių egzistavimą. Pagrindo netikėti šiais liudytojos parodymais nėra. Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, jų patikimumo nešalina tai, kad dalį veiksmų liudytoja nurodė vartodama kitus žodžius ar nepakankamai nuosekliai kaskart atkartodama tuos pačius nukentėjusiosios atžvilgiu atliktus veiksmus. Įvertinus praėjusį laiko tarpą po įvykio, taip pat tai, kad šias aplinkybes liudytoja sužinojo iš nukentėjusiosios, kuri įvykio metu buvo mažametė, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tam tikri neatitikimai D. Š. parodymuose baudžiamojo proceso metu nepaneigia jų visumos patikimumo. Šiuos jos teiginius iš esmės patvirtino ir pati nukentėjusioji, apklausiama pirmosios instancijos teisme, teigdama, kad A. M. užrakino duris sklende, dėl ko ji negalėjo pabėgti, pradėjo ją stumti dviem rankomis, paguldė ant lovos ir pradėjo nurenginėti. Detalių nepamena, viskas vyko greitai, tikrai žino, kad buvo be marškinėlių. Ją nurengęs, A. M. pats pradėjo nusirenginėti, lietė jos krūtinę per drabužius. Vien tai, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu skirtingai nurodė aplinkybę, ar lova buvo dvigulė, ar atlenkiama sofa, taip pat tai, kad ji teigė, jog jos plaukai buvo susivėlę, ko nepatvirtino D. Š., nelaikytina esminėmis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą abejoti šios nukentėjusiosios parodymų dalies patikimumu.
22. M. V., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė apie įvykį papasakojusi tėčiui J. V., mamai D. Š., sesei R. Š., tetai R. Š., dėdei R. Š., seneliams D. Š. ir A. Š., kaimynams J. N., O. N., pardavėjai J. G.. Teisme ji papildė apie tai pasakojusi ir draugui J., su kuriuo bendravo nuo maždaug 14 metų. Apie tai, kad iš pačios M. V. girdėjo apie įvykį, patvirtino liudytojos A. P., R. Š., pateikusi tyrimui trumpąją žinutę, kuri akivaizdžiai patvirtina, jog nukentėjusioji jai pranešė apie jos atžvilgiu įvykdytą seksualinio pobūdžio nusikalstamą veiką, J. N., D. K.. Nors netiesiogiai, tačiau aplinkybę, kad M. V. po įvykio kitiems asmenims pranešė apie su ja atliktus nusikalstamus A. M. veiksmus, patvirtina ir tai, kad asmuo, vardu J., su kuriuo M. V. palaikė artimus draugiškus santykius (draugavo), prieš A. M. pavartojo fizinį smurtą. M. V., apklausiama pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad A. M. buvo sumuštas dėl to, kad ji J. papasakojo apie seksualinio pobūdžio nusikalstamą veiką, kurią išteisintasis įvykdė jos atžvilgiu. Fizinio smurto panaudojimo aplinkybę patvirtino ir pats A. M., apklausiamas teisme, teigdamas, kad buvo sumuštas, tačiau jis į policijos pareigūnus dėl prieš jį panaudoto fizinio smurto nesikreipė. Taigi, aptartos aplinkybės neabejotinai patvirtina nuoseklų nukentėjusiosios siekį apie prieš ją įvykdytą nusikalstamą veiką papasakoti platesniam asmenų ratui, o vien tai, kad pastarieji, be kita ko, suaugę asmenys, jokių aktyvių teisinių priemonių nesiėmė, nes teigė nukentėjusiąja nepatikėję, nepagrindžia išvados, jog M. V. nurodyta informacija apie A. M. tvirkinamojo pobūdžio veiksmus buvo klaidinanti ar melaginga.
23. Nukentėjusioji baudžiamojo proceso metu nuosekliai apibūdino ir savo emocinę būseną, kai jai tenka kalbėti apie įvykį bei A. M.. Ji, apklausiama teisme, teigė, kad iki šiol pamačiusi A. M., ji nervinasi, paminėjus jo vardą, supyksta, užplūsta skaudūs prisiminimai, tuo tarpu kalbėdama apie ankstesnį laikotarpį iki įvykio nukentėjusioji tokių neigiamų išgyvenimų A. M. atžvilgiu neišsakė. Apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė D. Prižginė patvirtino, kad M. V. pokalbio metu apibūdindama savo seksualines patirtis su kitais asmenimis, lengvabūdiškai kikeno ir šių lytinių santykių nesuvokė kaip galimos žalos jai, tačiau kalbėdama apie išteisintąjį ir būtent apie analizuojamą įvykį, ji labai kardinaliai pasikeisdavo, susierzindavo, jos nuotaika pažemėdavo, ji nenorėjo apie tai kalbėti. Ekspertė pažymėjo, kad esant aplinkybių išgalvojimui, norui apkaltinti asmenį, paprastai nukentėjusysis kalba noriai ir papasakoja daug aplinkybių. Šiuo atveju, nukentėjusiosios reakcija buvo adekvati tam turiniui, kurį ji perteikė. Todėl skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai, remiantis vien subjektyviu fiksuotų pokalbių telefonu, apklausos vaizdo įrašo duomenų vertinimu nukentėjusiosios parodymų nepatikimumui pagrįsti akcentuojama, jog ryškios neigiamos nukentėjusiosios emocijos dėl įvykio nestebimos. Priešingai, aptartos aplinkybės patvirtina nuoseklią, viso baudžiamojo proceso metu pasireiškusią emocinę M. V. būseną, kalbant apie įvykio aplinkybes ir šios emocinės išraiškos adekvatumas pagrindžiamas specialiųjų žinių turinčių eksperčių ekspertizės akte išdėstytomis išvadomis bei ekspertės D. Prižginės parodymais apeliacinės instancijos teisme. Skirtingai nei konstatuojama nuosprendyje, aptariamos aplinkybės tik dar labiau sustiprina manymą apie nukentėjusiosios parodymų realistiškumą.
24. Apygardos teismas, darydamas išvadą, jog remiantis nukentėjusiosios parodymais A. M. apkaltinamojo nuosprendžio priimti galimybės nėra, taip pat akcentavo aplinkybes, susijusias su įvykio laiku bei trukme. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tai, kad nukentėjusioji klydo, vienu atveju nurodydama, jog A. M. namuose praleido apie vieną valandą, kitu atveju teigdama, kad įvykis truko apie 5 min., o su motina ji susitiko nuo išėjimo iš namų praėjus apie 20 minučių, taip pat tai, kad ji teigė, jog nusikalstama veika jos atžvilgiu buvo įvykdyta tada, kai jai buvo apie 6 metus, ko nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, sudaro pagrindą spręsti, jog nukentėjusioji įvykio aplinkybes nurodo nenuosekliai ir jos parodymai dėl to yra nepatikimi.
25. Pagrindo sutikti su tokiomis skundžiamo nuosprendžio išvadomis nėra. 2019 m. spalio 24 d.–gruodžio 2 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad nukentėjusiajai nėra būdinga meluoti ar fantazuoti, duomenų, kad įvykio aplinkybes ji pateikia nerealistiškai, operuodama jai nebūdingomis sąvokomis, naudodama žodyną, neatitinkantį jos vartojamo bei atitinkančio jos protinio išsivystymo lygį, nėra, o M. V. emocinė būsena yra adekvati pasakojimo turiniui. Vien tai, kad ekspertizė nukentėjusiajai buvo atlikta po įvykio praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui, nepaneigia galimybės vertinti nukentėjusiosios ekspertams išsakytus teiginius bei jų patikimumą nukentėjusiosios psichologinio bei psichiatrinio tyrimo kontekste. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme, ekspertizės aktą pateikusi viena iš eksperčių D. Prižginė patvirtino, kad pagal ekspertizės metu surinktą informaciją, jai nekilo abejonių dėl to, jog nukentėjusioji įvykio aplinkybes būtų išdėsčiusi akivaizdžiai melagingai, tačiau pabrėžė ekspertizės akte nurodytus duomenis, jog M. V. intelektiniai gebėjimai yra netolygūs, jos socialinė branda negali būti prilyginama jos amžiui (atitinka jaunesnio vaiko amžių), o laiko sąvokomis ji operuoja netinkamai, jai trūksta nuovokos laike. Nukentėjusiosios nenuovokumą laiko atžvilgiu patvirtina ir jos apklausos metu išdėstyti teiginiai, tiesiogiai nesusiję su tiriamu įvykiu. Ji nurodė, kad būdama 6 metų amžiaus ji lankė 2 ar 3 klasę, kas net objektyviai negali būti pagrindžiama. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės neabejotinai pateisina nukentėjusiosios parodymų neatitikimus tiek dėl įvykio laiko, tiek ir dėl jo trukmės. Tuo tarpu įvykio trukmę pagrindžia kiti byloje surinkti įrodymai, o vien dėl netinkamo laiko suvokimo nukentėjusiosios parodymų turinys, kuris atspindi nusikalstamus veiksmus, atliktus jos atžvilgiu, negali būti vertinamas kaip išimtinai nepatikimas. Iš ekspertizės akto matyti, kad nukentėjusioji, nepaisant negalėjimo tinkamai operuoti laiko sąvokomis, gali tinkamai apibūdinti vietos ir būdo aplinkybes, situaciją bei asmenis, dalyvavusius atliekant jos nurodomus veiksmus.
26. Tiek D. Š., tiek M. V. patvirtino, kad iki A. M. namų ir atgal atstumas, einant pėsčiomis, gali būti įveikiamas per maždaug 5 minutes. Kaip matyti iš liudytojos D. Š. parodymų turinio, ji nurodė, kad nuo nukentėjusiosios išėjimo iš namų iki tol, kai ją susitiko ant kalvos ties A. M. namais, praėjo apie 10–20 minučių. Šią aplinkybę ji dėstė nuosekliai viso proceso metu, ją patvirtino ir pati nukentėjusioji, jau būdama vyresnio amžiaus, apklausiama pirmosios instancijos teisme. Objektyviai byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti šią liudytojos D. Š. nurodytą galimą įvykio trukmę kaip akivaizdžiai neteisingą. Duomenų, kad ši liudytoja negalėtų tinkamai įvertinti laiko intervalo, kurį palaukusi ji nusprendė eiti ieškoti dukros A. M. namuose, nėra.
27. Vertinant nusikalstamos veikos padarymo laiką, visų pirma pažymėtina, kad pagal nukentėjusiosios globėjo E. P. pareiškimą ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl to, kad M. V. buvo išžaginta galimai jai esant (duomenys neskelbtini) metų amžiaus. Iš esmės analogiškai nukentėjusioji tvirtino ir jai atliktos teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės metu, taip pat apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Nukentėjusioji yra gimusi (duomenys neskelbtini) Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad įvykis vyko vasaros laikotarpiu. Taigi, remiantis šiais nukentėjusiosios parodymais, galima būtų spręsti, kad nusikalstama veika jos atžvilgiu buvo įvykdyta (duomenys neskelbtini). Vis tik, šios aplinkybės nepatvirtina liudytojų parodymai bei kita byloje esanti rašytinė medžiaga. Liudytoja D. Š. patvirtino, kad įvykis vyko nukentėjusiosios vasaros atostogų metu, kai A. M. motina jau buvo mirusi. Išrašas apie A. M. patvirtina, kad jo motina mirė (duomenys neskelbtini), taigi remiantis šiuo objektyviu kriterijumi, nusikalstama veika galėjo būti įvykdyta ne anksčiau kaip (duomenys neskelbtini) m. vasaros laikotarpiu, kai nukentėjusioji buvo sulaukusi 11 metų amžiaus. Liudytoja D. Š., apklausiama teisme (duomenys neskelbtini) d., parodė, kad įvykis buvo prieš (duomenys neskelbtini) metus, kai M. buvo (duomenys neskelbtini) metų, tikrai ne šeši metai, kaip nurodė apklausiama dukra. Dukra „gastroliuoti“ pradėjo ne iš karto po įvykio su A. M., o kai jai buvo (duomenys neskelbtini) metų, praėjus apie (duomenys neskelbtini) metams po įvykio su M., taigi įvykio metu jai galėjo būti apie (duomenys neskelbtini) metų ((duomenys neskelbtini) metų nukentėjusiajai suėjo (duomenys neskelbtini), tad įvykis galėjo būti (duomenys neskelbtini) m. vasarą). Panašų įvykio laiką nurodė ir nukentėjusiosios tėvas J. V., apklausiamas (duomenys neskelbtini) teismo posėdyje. Jis nurodė, kad įvykis vyko prieš (duomenys neskelbtini) metus, taigi (duomenys neskelbtini) metais, ir patikslino, kad tuo metu dukrai buvo apie (duomenys neskelbtini) metų. Dukra iš namų pradėjo bėgioti po maždaug dviejų metų, kai jai buvo (duomenys neskelbtini) metų, taigi įvykis galėjo būti (duomenys neskelbtini) m. vasarą. Liudytoja J. N., apklausiama (duomenys neskelbtini), nurodė, kad M. V. apie įvykį su A. M. jai sakė prieš (duomenys neskelbtini) metus, taigi (duomenys neskelbtini) metais, o pati nukentėjusioji M. V. apklausiama teigė, kad šiai kaimynei apie įvykį papasakojo po jo praėjus maždaug savaitei. Ikiteisminio tyrimo metu atliktos liudytojos R. Š. apklausos protokolo priedas – telefoninio susirašinėjimo ekrano nuotrauka, kurioje užfiksuotas jos pokalbis su M. V. patvirtina, kad kalbant apie įvykius, kai nukentėjusiajai buvo (duomenys neskelbtini) metų, nukentėjusioji nurodė, kad A. M. ją išprievartavo. Atsižvelgiant į tai, kad įvykis buvo vasaros metu, tai patvirtina aplinkybę, jog jis galėjo vykti ne anksčiau kaip 2016 m. vasarą (2 t., b. l. 22–24). Liudytoja A. P., J. V. sesuo, nurodė, kad apie išžaginimą jai M. V. pasakojo, kai ji buvo ne jaunesnė kaip (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, vasaros metu, kas paneigia nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes, jog A. M. nusikalstamus veiksmus jos atžvilgiu atliko, kai ji buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus. Liudytoja B. D. Š., nukentėjusiosios senelė, taip pat patvirtino, kad D. Š. jai yra sakiusi, jog įvykis, kai M. V. grįžo išsigandusi iš A. M., vyko prieš tris metus, tai yra (duomenys neskelbtini) metais. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, matyti, kad teisme apklausti asmenys nurodė mažiausią nukentėjusiosios galimą amžių veikos padarymo metu – (duomenys neskelbtini) metų (nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Vis tik, atsižvelgiant į objektyvųjį D. Š. nurodytą kriterijų – A. M. motinos mirtį, kuri, kaip minėta, įvyko (duomenys neskelbtini), ir vasaros laikotarpį, darytina išvada, kad A. M. nusikalstami veiksmai M. V. atžvilgiu buvo įvykdyti tiksliai nenustatytu laikotarpiu, tačiau ne anksčiau kaip (duomenys neskelbtini). Įvertinus tai, kad nukentėjusioji bei liudytoja D. Š. nurodė, kad įvykis su A. M. vyko, kai nukentėjusioji dar nebendravo su vaikinu, vardu J., su kuriuo santykiai prasidėjo nukentėjusiajai sulaukus (duomenys neskelbtini) metų ((duomenys neskelbtini) metų nukentėjusiajai suėjo (duomenys neskelbtini)), darytina išvada, kad įvykis vyko ne vėliau kaip 2018 m. vasarą.
28. Teismas, analizuodamas nukentėjusiosios parodymų patikimumą, vertino ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodytas aplinkybes, susijusias su nukentėjusiosios psichikos būkle, jos gebėjimu tinkamai atpasakoti baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes, emocinės būklės, vartojamų sąvokų atitikimu dėstomiems teiginiams ir kt. Skundžiamame nuosprendyje teigiant, kad ekspertizės akto išvadomis vadovautis nėra pagrindo, nurodoma, kad joms neabejotinai turėjo įtakos kaltinantis baudžiamosios bylos fonas ir nukentėjusiosios, kaip seksualinio nusikaltimo aukos, vaizdinys, o eksperčių bendravimo su nukentėjusiąja trukmė nebuvo pakankama tinkamai jos asmenybės charakteristikai sudaryti. Pagrindo sutikti su tokiais apygardos teismo argumentais nėra. Juos atmetant pažymėtina, kad būtent ekspertai, kuriems pavesta atlikti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, turi kompetenciją nuspręsti dėl bendravimo su tiriamuoju asmeniu trukmės pakankamumo, taigi šiuo atveju ekspertėms nustačius, kad nukentėjusiosios tyrimas yra pakankamas joms užduotiems klausimams atsakyti, pagrindo kvestionuoti tokias aplinkybes nėra. Paneigiant kitus skundžiamo nuosprendžio argumentus, pažymėtina, kad jokio objektyvaus pagrindo abejoti eksperčių nešališkumu nėra. Aplinkybė, kad jos, atlikdamos ekspertizę, susipažino su baudžiamosios bylos medžiaga bei joje tuo metu buvusiais ikiteisminio tyrimo surinktais duomenimis, priešingo vertinimo nepagrindžia. Tokias išvadas teismas padarė nesivadovaudamas jokiais objektyviais įrodymų šaltiniais, dėl galimai kilusių neaiškumų ekspertizės akte teisiamajame posėdyje eksperčių neapklausęs. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai įvertinti skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus bei teismo posėdyje apklausęs vieną iš ekspertizės aktą rengusių eksperčių D. Prižginę, pagrindo spręsti, kad ekspertizės aktas buvo parengtas peržengiant ekspertų kompetencijų ribas, konstatuojant teisinį vertinimą sudarančias išvadas ar kitaip šališkai įvertinus ekspertėms pateiktus duomenis, nenustatė.
29. Ekspertė D. Prižginė patvirtino, kad atliekant tyrimą, siekiant kuo išsamiau susipažinti su tiriamą asmenį charakterizuojančiais duomenimis, susipažįstama tiek su bylos medžiaga, tiek ir su kita šį asmenį galinčia apibūdinti informacija. Vis tik, ji vertintina tik ekspertizės metu tiriamų aplinkybių kontekste, o pagrindiniai tyrimui reikšmingi duomenys yra gaunami su tiriamuoju asmeniu atliekant veiksmus, bendraujant ekspertinėje įstaigoje. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo spręsti, kad ekspertizės metu buvo šališkai, nevisapusiškai ar neišsamiai įvertintos aplinkybės, reikalingos ekspertizės akto išvadoms pateikti, o abejonių eksperčių kompetencija bei nešališkumu nagrinėjamoje byloje nekilo. Ekspertizės akte pateikiamos išvados vertinamos byloje surinktų įrodymų visumoje, nesuteikiant joms prioriteto prieš kitus byloje surinktus tiek asmenį kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, tad apygardos teismo išvados dėl ekspertizės akto nepatikimumo, sprendžiant apie nukentėjusiosios psichikos būklę, polinkį meluoti, taip pat dėstomų teiginių atitiktį jos emocinei būsenai, brandai ir pan., vertinamos kaip nepagrįstos.
30. Nagrinėjamoje byloje A. M. buvo kaltinamas, kad inkriminuojamus veiksmus atliko būdamas neblaivus, kad ši aplinkybė turėjo įtakos nusikaltimui padaryti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti.
31. Pažymėtina, kad įvykio metu su A. M. bendravo tik nukentėjusioji mažametė M. V.. Nors ji nurodė, kad A. M. įvykio metu buvo apsvaigęs, tačiau jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina jo apsvaigimo laipsnio ir dėl to nesudaro pagrindo spręsti, kad ši aplinkybė būtų galėjusi turėti įtakos jo nusikalstamiems veiksmams. Liudytoja D. Š., kuri teigė, kad susitikusi dukrą netoli A. M. namų, nuėjo su juo išsiaiškinti įvykio aplinkybių, taip pat pažymėjo galimą jo girtumą, vis tik nenurodė jokių objektyvių požymių, kurie sudarytų pagrindą bent apytiksliai spręsti apie šio asmens neblaivumo laipsnį ir negebėjimą valdyti savo veiksmų dėl tokios fiziologinės būsenos. Atsižvelgiant į tai, iš A. M. suformuoto kaltinimo šalintina aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.
32. Atsižvelgdama į visas jau aptartas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta įrodytomis šias A. M. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes:
A. M., tiksliau nenustatytu laiku, tačiau ne anksčiau kaip 2016 m. vasarą ir ne vėliau kaip 2018 m. vasarą, savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad M. V., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, tyčiniais veiksmais, galinčiais sukelti jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, tai yra liesdamas rankomis jos krūtinę, lytiniais organais trindamasis į M. V. kūną, ją nurengdamas nuogai, tokiu būdu atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje.
33. Toks A. M. veiksmų aprašymas ir teisinis vertinimas jo teisinės padėties nepasunkina daugiau nei to prašoma prokurorės apeliaciniame skunde ir jo teisės į gynybą nesuvaržo. Apie galimybę patikslinti ar pakeisti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis A. M. buvo pranešta tiek pirmosios instancijos teismo (duomenys neskelbtini) teisiamojo posėdžio metu, tiek pakartotinai apie tai įspėjant apeliacinės instancijos teisme bei sudarant galimybę A. M. pasiruošti gynybai pagal galimą naują kaltinimą, tokiu būdu įgyvendinant BPK 256 straipsnio reikalavimus.
Dėl nukentėjusiajai M. V. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo
34. Ikiteisminio tyrimo metu ir perduodant baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu nagrinėti teisme A. M. buvo inkriminuota BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta nusikalstama veika – nesunkus mažamečio asmens sveikatos sutrikdymas, kuris pasireiškė tuo, kad dėl patirtos seksualinės prievartos išžaginant, nukentėjusiajai M. V. pasireiškė praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su A. M. veiksmais. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. M. dėl BK 149 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo ir tuo pačiu dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos veikos, detalesnių argumentų dėl pastarojo nusikaltimo sveikatai inkriminavimo nepateikė, tačiau teisėjų kolegija, darydama išvadą dėl A. M. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 153 straipsnį, pagrindo vertinti, kad nukentėjusiajai tvirkinimo veiksmais buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, neturi.
35. Kvalifikuojant asmens veiksmus, kaip įvykdytus pažeidžiant mažamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, asmens veiksmų kvalifikavimas idealiąja sutaptimi ir su nusikalstamomis veikomis sveikatai, nėra savitikslis dalykas. BK 138 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika apibrėžiama materialiąja sudėtimi. Tai reiškia, kad ją inkriminuojant, būtina nustatyti ne tik asmens atliktus veiksmus, tačiau ir nukentėjusiajam kilusius padarinius bei priežastinį ryšį tarp šio neteisėto veikimo ir kilusių pasekmių. Negalint patikimai byloje surinktais įrodymais pagrįsti šio priežastinio ryšio, asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo.
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje surinkti įrodymai pakankamai nepagrindžia manymo, kad būtent A. M. veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą.
37. Darant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, jog nusikalstami A. M. veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu buvo įvykdyti ne vėliau kaip (duomenys neskelbtini) vasarą. Tuo tarpu ekspertizės aktas, kuriame konstatuotas nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymas, pateiktas (duomenys neskelbtini), taigi po įvykio praėjus ne mažiau kaip vieniems metams. Kaip matyti iš byloje apklaustų liudytojų, be kita ko, nukentėjusiosios artimųjų giminaičių, taip pat pačios M. V. parodymų turinio, procesinių veiksmų atlikimo metu užfiksuotų aplinkybių, po šioje byloje analizuojamo įvykio nukentėjusioji turėjo ne vienus lytinius santykius, be kita ko, ir su už ją vyresniais asmenimis. Prokurorė apeliacinės instancijos teismui nurodė aplinkybę, kad teismui buvo perduotos dar trys baudžiamosios bylos, kuriose asmenys pripažinti kaltais dėl to, kad jie įvykdė seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas, be kita ko, lytiškai santykiavo, su mažamete ar (duomenys neskelbtini) metų nesulaukusia nukentėjusiąja M. V.. Kaip matyti iš liudytojų D. Š., J. V. parodymų turinio, nukentėjusioji nuo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus bėgdavo iš namų, jos teko ieškoti į pagalbą pasitelkiant policijos pareigūnus, ji telefoninių susirašinėjimų būdu susipažindavo ir susitikdavo su vyriškos lyties asmenimis, buvo linkusi tėvams nurodyti netikslius duomenis apie savo buvimo vietą ir pan., kas sudaro pagrindą spręsti, kad dar iki ekspertizės atlikimo nukentėjusiosios elgesyje buvo išreikštas perdėtas seksualumas, siekis lytiškai santykiauti ir šio siekio realizavimas su keletu skirtingų asmenų. Be to, iki atliekant ekspertizę, nukentėjusioji patyrė ir kitų neabejotinai traumuojančių išgyvenimų. Galimai tėvo veiksmais patyrusi fizinį smurtą, ji 2019 m. gegužės 18 d. buvo paimta iš nesaugios aplinkos ir (duomenys neskelbtini) apgyvendinta globėjų namuose. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo vienareikšmiškai išvadai, kad M. V. nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl jai nustatyto praeinančio psichikos sutrikimo galėtų būti vertinamas būtent kaip A. M. jos atžvilgiu atliktų nusikalstamų veiksmų, o ne kitos negatyvios jos turėtos patirties, pasekmė. Todėl pagrindo spręsti apie BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto nusikaltimo sudėties požymių egzistavimą A. M. veiksmuose šiuo atveju nėra. Nenustačius būtinų objektyviųjų aptariamo nusikaltimo sudėties požymių, jo kaltė pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą negali būti konstatuojama. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Dėl A. M. skirtinos bausmės
38. Pripažinus, kad A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, spręstinas jam skirtinos bausmės klausimas.
39. BK 153 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad asmuo, padaręs šią nusikalstamą veiką, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Kolegija nustatė, kad A. M. padarė vieną apysunkį baigtą tyčinį nusikaltimą mažamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei. Įvykdęs šią veiką, jis nusikalto pirmą kartą. Nei baudžiamosios bylos duomenys, nei teismų informacinėje sistemoje LITEKO esanti informacija nepatvirtina aplinkybės apie kitas jo atžvilgiu nagrinėjamas baudžiamąsias bylas, taigi duomenų apie naujus jo teisei priešingus veiksmus tiek M. V., tiek kitų asmenų atžvilgiu, nėra. A. M. yra 65 metų amžiaus, nors nedirbantis, tačiau šiuo metu esantis senatvės pensininku, liudytojų, kurie buvo apklausti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ir jį pažįstančių dėl gyvenimo toje pačioje vietovėje, charakterizuojamas iš esmės teigiamai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad bausmės tikslai A. M. gali būti pasiekiami paskyrus jam švelniausios rūšies BK 153 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą.
40. Baudžiamojo įstatymo Specialiojoje dalyje laisvės apribojimo bausmės dydžiai nėra numatyti. Teismas, skirdamas bausmę, jos dydį nustato atsižvelgdamas į BK 48 straipsnyje numatytas minimalias ir maksimalias šios bausmės termino ribas, remdamasis BK 61 straipsnyje numatytomis taisyklėmis. BK 48 straipsnio 2 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.) buvo numatyta, jog laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo 3 mėnesių iki 2 metų, taigi šios bausmės vidurkį sudaro 1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų. A. M. savo kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo nepripažino, kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra (BK 59 straipsnis). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių teisėjų kolegija taip pat nenustatė. Atsižvelgiant į šiame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, susijusias su galimu A. M. neblaivumu, pagrindo jo galimą apsvaigimą nuo alkoholio vertinti kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nėra. Remiantis tuo, kas išdėstyta, byloje nesant nei A. M. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, taip pat įvertinus tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta prieš kaimynystėje gyvenančią mažametę, kurią A. M. pažinojo nuo nukentėjusiosios gimimo, bendravo su ja bei kitais šeimos nariais, taigi palaikė pakankamai glaudžius socialinius, kaimyniškus ryšius, kas sudaro pagrindą spręsti apie didesnį jo veiksmų pavojingumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. M. skirtina didesnė, tačiau artima vidurkiui laisvės apribojimo bausmė.
41. BK 48 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.) numatyta, jog asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali paskirti šio straipsnio 5 ir 6 dalyje numatytus draudimus ir įpareigojimus. Remiantis teismų formuojama praktika, šie draudimai ir įpareigojimai yra pagrindiniai laisvės apribojimo bausmės, nubaudimo elementai (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95/2014), kurių laikantis bei vykdant, įgyvendinama bausmės paskirtis bei gali būti pasiekiami prevenciniai jos skyrimo tikslai. Šiuo atveju, A. M. nusikalstamą veiką įvykdė prieš mažametį asmenį, jo veiksmai buvo nukreipti į nukentėjusiosios seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, todėl, siekiant efektyvaus skiriamai laisvės apribojimo bausmei keliamų tikslų įgyvendinimo, tai yra veiksmingos itin pažeidžiamos visuomenės grupės (mažamečių vaikų) apsaugos nuo galimo nusikalstamo poveikio jų seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, taip pat siekiant apriboti A. M. galimybę daryti naujas BK XXI skyriuje numatytas nusikalstamas veikas, jam skiriamas draudimas per visą bausmės atlikimo laikotarpį bendrauti su mažamečiais asmenimis.
42. Iš byloje esančios medžiagos taip pat matyti, kad, nors ir laikinai apribojus tėvystės teises, nukentėjusioji vis dar pakankamai aktyviai bendrauja su savo tėvais ir šiuos santykius su jais palaiko vykdama į jų gyvenamąją vietą. Kaip minėta anksčiau šiame nuosprendyje, A. M. sodyba, kurioje jis gyvena, nuo nukentėjusiosios tėvų namų yra nutolusi apie 200–300 metrų atstumu (nukentėjusioji šį atstumą nuo tėvų namų įveikdavo ir grįždavo atgal per maždaug penkias minutes), o tam, kad patekti į A. M. ir nukentėjusiosios tėvų sodybą, reikia vykti tuo pačiu pagrindiniu keliu, taigi neabejotinai galimas nukentėjusiosios ir A. M. susitikimas šioje viešoje vietoje. Apklausiama pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, jog vykstant baudžiamajam procesui, A. M. ją įžeidinėja, vadina necenzūriniais žodžiais, kaltina, kad nukentėjusioji jį „pasodins“, jis „per ją sės“ ir pan. Atsižvelgiant į tai, nors nukentėjusioji dėl savo amžiaus nepriskiriama mažamečių asmenų grupei, tačiau vis dar yra nepilnametė, taigi patenka į socialiai pažeidžiamų asmenų grupę, ji neabejotinai patyrė traumuojančius išgyvenimus dėl A. M. tvirkinamojo pobūdžio veiksmų, ką patvirtina ir specialisto išvadoje nurodomos aplinkybės dėl nukentėjusiosios iki šiol jaučiamo pykčio, patiriamo streso, kalbant apie įvykį bei A. M.. Todėl siekiant apriboti riziką nukentėjusiajai atsidurti panašiose traumuojančiose situacijose bei užkirsti kelią galimai daromam A. M. neigiamam poveikiui, apie kurį nurodė M. V., vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punktu (redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.), A. M. skiriamas draudimas per visą bausmės atlikimo laikotarpį bendrauti su nukentėjusiąja M. V..
Dėl civilinio ieškinio
43. Nukentėjusiosios M. V. įgaliotoji atstovė advokatė R. K. ikiteisminio tyrimo metu pateikė 7 000 eurų dydžio civilinį ieškinį nukentėjusiosios patirtai neturtinei žalai atlyginti (1 t. b. l. 174–181).
44. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Civilinis ieškinys (dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo) baudžiamojoje byloje įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Būtent CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Teismai, priteisdami neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į konkrečias bylos aplinkybes, tačiau remiasi ir teismų praktika analogiško pobūdžio bylose.
45. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prieš mažametę nukentėjusiąją tiesiogine tyčia buvo padarytas vienas apysunkis prievartinis nusikaltimas žmogaus seksualiniam neliečiamumui, taip pat į tai, jog ji nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad įvykio metu ji dar nebuvo turėjusi lytinių santykių, taigi A. M. veiksmai neabejotinai buvo nukreipti į jos per ankstyvą domėjimąsi seksualiniu gyvenimu, veikos padarymo metu ji neabejotinai patyrė išgąstį, dvasinius išgyvenimus, emocinį ir psichologinį pusiausvyros sutrikimą. Todėl įvertinant jau aptartus argumentus, bet atsižvelgiant į tai, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas būtent A. M. tvirkinamo pobūdžio veiksmais pakankamai nepagrindžiamas, darytina išvada, kad nukentėjusioji turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, tačiau mažesnio dydžio, nei nurodoma ieškinyje, nes įvertinant tai, jog sumažėjo A. M. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų apimtis, mažintinas ir nukentėjusiajai iš A. M. priteistinas neturtinės žalos atlyginimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, 1 000 Eur neturtinės žalos dydis nagrinėjamoje situacijoje atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus bei teismų formuojamą praktiką analogiško ar panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153/2013, 2K-176-693/2017).
Dėl nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme
Pirmosios instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, patvirtinanti nukentėjusiajai suteiktų advokato atstovavimo paslaugų apimtį (6 t., b. l. 23). Iš šios pažymos matyti, kad teisinės pagalbos, teiktos nukentėjusiajai, išlaidas sudaro 975,89 Eur. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti prašomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas, atsižvelgdamas į kaltininko turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti.
Šioje baudžiamojoje byloje skundžiamu nuosprendžiu iš A. M. nukentėjusiosios atstovavimo išlaidos nebuvo priteistos, priėmus jam išteisinamąjį nuosprendį, todėl, panaikinus nuosprendžio dalį dėl A. M. išteisinimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir priimant jam apkaltinamąjį nuosprendį, jo veiksmus kvalifikavus pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų klausimas spręstinas iš naujo. Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiosios atstovės advokatės dalyvavimas teisminiame procese neapsiribojo tik civilinio ieškinio pateikimu ir jo papildomu pagrindimu teisiamajame posėdyje. Atstovė aktyviai dalyvavo procese. Teismo procesas pirmosios instancijos teisme užtruko daugiau kaip vienus metus.
Nors, kaip minėta, A. M. yra nedirbantis, senatvės pensininkas, tačiau ši aplinkybė sprendžiant dėl realiai patirtų nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų atlyginimo negali būti suabsoliutinama. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiosios atstovės suteiktų teisinių paslaugų apimtis yra neproporcinga ir neatitinkanti teismų praktikos bei bendrųjų teisės principų. Taigi remiantis tuo, kas išdėstyta, iš A. M. valstybės naudai priteistinos 975,89 Eur nukentėjusiosios atstovavimo išlaidos.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba apeliacinės instancijos teismui pateikė pažymą, kurioje nurodyta išlaidų, susidariusių dėl A. M. gynimo apeliacinės instancijos teisme, suma. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus), tačiau baudžiamojo proceso įstatymas priimti tokį sprendimą teismo neįpareigoja.
Gynėjas A. M. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 6 d. nutartimi buvo paskirtas BPK 322 straipsnyje numatytu pagrindu, tokiu būdu užtikrinant asmens, kurio baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama jo padėtį bloginančiais pagrindais, teisę į gynybą bei rungtynišką procesą. Nors prokurorės apeliacinis skundas šiuo atveju yra tenkinamas iš dalies, o A. M. nepateikė duomenų apie savo turtinę padėtį, tačiau svarstant antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų priteisimo klausimą, būtina įvertinti tai, kad A. M. yra 65 metų amžiaus, sulaukęs senatvės pensijos, pajamų iš darbo veiklos negauna, o apie alternatyvius jo pajamų šaltinius, kurie nesusiję su socialinių pašalpų teikimu, duomenų byloje nėra, taigi galima spręsti apie pakankamai sunkią A. M. finansinę padėtį. Atsižvelgtina ir į tai, kad šiuo nuosprendžiu pripažinus jį kaltu padarius BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, iš jo priteistas neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai, taip pat M. V. atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidos, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, siekiant užtikrinti tinkamą baudžiamajame procese dalyvaujančių asmenų teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą, iš A. M. antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.
Dėl kitų klausimų
A. M. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas (4 t., b. l. 166–168, 171–173) paliekamos galioti iki įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo laisvės apribojimo bausmę vykdančioje institucijoje pradžios.
Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas buvo išspręstas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Panaikinus šio nuosprendžio dalį dėl A. M. išteisinimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį bei jį pripažinus kaltu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, daiktinių įrodymų klausimas iš naujo nespręstinas, kadangi nuosprendžio dalies panaikinimas ir naujo nuosprendžio minėtoje dalyje priėmimas šio klausimo išsprendimui įtakos neturi.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalį, kuria A. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. M. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punktu (redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.), uždrausti nuteistajam A. M. per visą bausmės atlikimo laikotarpį bendrauti su mažamečiais asmenimis ir nukentėjusiąja M. V..
A. M. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą palikti galioti iki įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo bausmę vykdančioje institucijoje pradžios.
Nukentėjusiosios M. V. įgaliotos atstovės advokatės R. K. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš nuteistojo A. M. priteisti nukentėjusiajai M. V. 1 000 (vieną tūkstantį) Eur neturtinei žalai atlyginti, šių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise iki nukentėjusiosios pilnametystės paskiriant jos atstovą pagal įstatymą E. P..
Priteisti iš nuteistojo A. M. valstybei 975,89 (devynis šimtus septyniasdešimt penkis eurus 89 ct) Eur nukentėjusiosios M. V. atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro advokato užmokestis, nuteistąjį ginant apeliacinės instancijos teisme, iš A. M. nepriteisti.
Kitą Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.