Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-11-17 · Civilinė byla Nr. 2A-1291/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-17
Bylos Nr.
2A-1291/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė, Alvydas Poškus
Atsakovas
V. P.
Ieškovas
TEO LT,AB
Trečiasis asmuo
D. P.
Civilinė byla Nr. 2A-1291/2014Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTASProcesinio sprendimo kategorija : 99.6 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1-450/2014 pagal ieškovo akcinės bendrovės TEO LT ieškinį atsakovui V. P. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo D. P., ir atsakovo prašymą dėl nuostolių už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB TEO LT kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui V. P., kuriuo prašė priteisti 12 297 703,87 Lt žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal V. P. skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėta administracinė byla Nr. 1-3132-04/2007 atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, tretieji asmenys TEO LT, AB bei D. P., dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugsėjo 1 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. (100)-11.81-311 (toliau – Aktas) ir 2006 m. spalio 25 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-1336 (toliau – Sprendimas), kuriuo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalusis planas, panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu V. P. skundas dalyje dėl reikalavimų panaikinti Aktą atmestas, o byla dalyje dėl reikalavimo panaikinti Sprendimą - nutraukta. Administracinėje byloje V. P. 2007 m. kovo 26 d. patikslintu skundu pateikė prašymą Vilniaus apygardos administracinio teismui laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą, kurį teismas 2007 m. kovo 27 d. nutartimi patenkino ir iki teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-3132-04/2007 įsiteisėjimo sustabdė Sprendimo galiojimą. Ieškovo teigimu, dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis patyrė žalą, kurią prašo atlyginti CPK 147 straipsnio 3 dalies pagrindu. Atsakovas minėtoje administracinėje byloje reiškė nepagrįstus reikalavimus, tikslingai vilkino administracinės bylos pasiruošimo nagrinėjimui teisme procesą, neturėdamas reikalavimo teisės pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Ieškovui sukelti nuostoliai yra neteisėtos atsakovo veikos rezultatas (tiesioginis priežastinis ryšys). Atsakovo civilinei atsakomybei kilti yra visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė atmesti ieškovo ieškinį ir priteisti CPK 95 straipsnio pagrindu jo naudai 137 270 Lt ir 3,5 procento mėnesinių palūkanų, skaičiuojant nuo sumos, priteistos pagal teismo įsakymą Nr. L2-5420-431/2010 už 364 270 Lt sumą nuo 2010 m. vasario 12 d. iki dienos, kuomet bus panaikintos atsakovo turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės; 2 procentus mėnesinių palūkanų nuo 3 000 Lt sumos iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir 3 procentus mėnesinių palūkanų nuo 3000 Lt sumos nuo 2015 m. sausio 1 d., tačiau ne ilgiau kaip iki dienos, kuomet bus panaikintos atsakovo turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Nurodė, kad ieškovas suvokė, jog jo reiškiamas tokio dydžio reikalavimas yra aiškiai nepagrįstas, nes jis nebuvo patyręs jokių nuostolių dėl statybos kainos išaugimo. Nuo 2009 m. kovo 9 d. ieškovas suvokė, kad tolimesnis ieškinio reikalavimas nepagrįstas, nes jis pardavė teises į žemės sklypą, kas reiškia, jo kaip statytojo, teisių atsisakymą, tuo metu statybos kainos buvo sumažėjusios. Atsakovo patirti nuostoliai susideda iš to, kad 2003 m. gegužės 30 d. atsakovas sudarė su K. T. paskolos sutartį, kurios pagrindu pasiskolino 227 000 Lt iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. Dėl atsakovui pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis negalėjo laiku grąžinti paskolos ir buvo priverstas sudaryti papildomą Susitarimą kreditoriaus pasiūlytomis sąlygomis, atidedant paskolos grąžinimo terminą iki 2009 m. rugsėjo 1 d. Atsakovas tokių sąlygų įvykdyti negalėjo, kreditorius kreipėsi dėl išieškojimo pas antstolį, paskaičiuotos palūkanos 137 270 Lt yra atsakovo nuostoliai, kaip ir 3,5 procento palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos 364 270 Lt sumos nuo 2010 m. vasario 12 d. iki arešto panaikinimo. 2013 m. gegužės 7 d. pasirašė susitarimą su V. N., kuris apmokėjo advokatui išlaidas, atsakovas privalo kreditoriui mokėti 2 procentus palūkanų iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir 3 procentus iki 2015 m. sausio 1 d., 2013 m. spalio 10 d. atsakovo kreditoriui palūkanų suma sudarė 159,60 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 20 d. sprendimu priėmė ieškovo TEO LT, AB atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo atsakovui V. P. priteisti 1 898 899,38 Lt žalos atlyginimo ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė. Ieškovo ieškinį atsakovui atmetė. Atsakovo prašymo dėl nuostolių atlyginimo netenkino (t. 6, b.l. 214-226). Teismo vertinimu, jeigu asmeniui suteikiama teisė kreiptis į teismą, o kreipiantis į teismą - teisė prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tai šių teisių įgyvendinimas pagrįstai ar nepagrįstai bet kokiu atveju sukelia ekonomiškai, finansiškai ar kitaip nenaudingas pasekmes kitam ginčo santykių dalyviui. Šios pasekmės gali būti įvertintos kaip žala ar nuostoliai. Jie gali būti atlyginami, jeigu jie padaryti neteisėtai. Tuo tarpu teisė kreiptis į teismą turi būti veiksmingai įgyvendinama. Negali būti vien dėl kreipimosi į teismą teisės įgyvendinimo bet kokiomis sąlygomis padaryti nuostoliai atlyginami visiškai, nes tai paneigtų pačią kreipimosi į teismą teisę ar neužtikrintų jos veiksmingo įgyvendinimo. Ieškovo nurodyti argumentai savaime nereiškia, kad atsakovas, kreipdamasis su skundu į administracinį teismą, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Teismas pažymėjo, kad administracinę bylą nagrinėjantis teismas priėmė atsakovo pateiktus patikslintus skundus, išreikalavo pagal jo pateiktus prašymus papildomą medžiagą, t. y. vertino juos pagrįstais, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Teismas nurodė, kad nors ir teritorijos detalusis planas nebuvo panaikintas pagal atsakovo skundą administracinėje byloje Nr. I-3132-4/2007, tačiau Sprendimas panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-115-473/2012. Tokiu būdu įsiteisėjusiu teismo sprendimo pagrindu buvo konstatuotas detalaus plano ydingumas, administracinis aktas, kuriuo detalusis planas buvo patvirtintas, panaikintas kaip neteisėtas, t.y. buvo pasiekti tie patys tikslai, kurių siekė atsakovas, pateikdamas skundą minėtoje administracinėje byloje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 27 d. nutartimi V. P. prašymu taikė reikalavimų užtikrinimo priemonę ir sustabdė Sprendimo Nr. I-1336 galiojimą, tačiau teismas pažymėjo, kad tokios pat apimties reikalavimo užtikrinimo priemonės buvo pritaikytos prokuroro prašymu nuo 2008 m. rugpjūčio 28 d. kitoje administracinėje byloje Nr. I-115-473/2012. Nuo 2009 m. kovo 9 d. ieškovas atsisakė savo teisių į žemės sklypą. Teismo sprendė, kad šių aplinkybių kontekste yra pagrindas atsakovą atleisti nuo civilinės atsakomybės.

Teismas nurodė, kad atsakovas pateikė prašymą priteisti nuostolius CPK 95 straipsnio pagrindu, nes per nagrinėjamoje byloje visą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpį jis patyrė žalą dėl jo turtui pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo konstatuoti tyčinio nesąžiningo ieškovo elgesio, o tuo pačiu ir piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis sprendžiant jo, kaip ieškovo, teisę reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Ieškovo procesinis elgesys negali būti vertinamas kaip akivaizdus piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, nes byloje nenustatyta, kad ieškovas reikalavimus būtų reiškęs ne siekdamas apginti, jo manymu, pažeistas teises. Nėra pagrindo teiginiui, jog ieškovas, pareikšdamas ieškinį ir reikalavimui užtikrinti prašydamas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, suvokė, jog jis neturi reikalavimo teisės į ieškinį. Sprendimas dėl detalaus plano patvirtinimo buvo panaikintas daug vėliau, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-115-473/2012 (įsiteisėjo 2012 m. birželio 7 d.). Todėl ieškovas, 2008 metais kreipdamasis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, negalėjo aiškiai suvokti, kad jis neturi reikalavimo teisės į ieškinio sumą. Teismas sprendė, kad nėra duomenų, leidžiančių pripažinti šalies nesąžiningumą pareiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Atsakovas buvo pateikęs prašymą pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir prašė leisti jam valdyti ir naudotis 1 300 Lt darbo užmokesčio suma, toks prašymas patenkintas. Atsakovas jokių prašymų, susijusių su papildomomis išlaidomis, tarp jų ir būtinomis piniginėmis išlaidomis vykdant paskolos sutartis, nereiškė, t. y. nesiėmė veiksmų išvengti galimų nuostolių. Teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti ieškovo nesąžiningumą pareiškiant reikalavimą dėl žalos priteisimo ir atitinkamai pateikiant prašymą šiai sumai taikyti reikalavimo įvykdymo užtikrinimui laikinąsias apsaugos priemones.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas V. P. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas apelianto prašymas priteisti nuostolius ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – prašymą tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 6, b.l. 228-238). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Vertinant ieškovo sąžiningumą procese, ieškovo suvokimą dėl savo reikalavimo teisės į ieškinį neturėjimo, atsižvelgtina į tai, kad nėra pagrindo ieškovą atleisti nuo atsakomybės už savo veiksmus vien dėl to, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalusis planas panaikintas tik 2012 metais. Apelianto teigimu, ieškovas, kaip vienas didesnių Lietuvos verslo subjektų, negalėjo savo paties užsakymu parengto detaliojo plano neteisėtumo neįvertinti žymiai anksčiau. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovas dar daugiau nei 1,5 metus nuo sprendimo įsiteisėjimo administracinėje byloje (2012 m. birželio 7 d.) palaikė savo ieškinį, aktyviai priešinosi laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui arba jų masto pakeitimui.Ieškovui paduodant ieškinį buvo akivaizdžiai žinoma (negalėjo būti nežinoma), kokie jo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, kokie reikalavimai negalėtų būtų tenkinami netgi tuo atveju, jeigu detalusis planas nebūtų buvęs pripažintas neteisėtu. Ieškininiai reikalavimai suformuluoti profesionalių teisės specialistų, kurie turėjo galimybę įvertinti savo reiškiamų reikalavimų pagrįstumą jau šių reikalavimo formulavimo metu. Ieškovas savo reikalavimus pateikė akivaizdžiai suvokdamas jų patenkinimo negalimumą, t.y. piktnaudžiavo savo teisėmis tuo tikslu, kad apelianto atžvilgiu būtų pritaikytos ir tęstinį laiką taikomos kuo didesnio masto laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovas ieškinio institutą naudojo ne pagal jo paskirtį – kad apgintų savo pažeistas teises, o tam, kad galėtų realizuoti savo neteisėtus ketinimus priversti apeliantą atsisakyti savo reikalavimų dėl detaliojo plano panaikinimo. Ieškovas ne tik nesąžiningai pareiškė ieškinį, tačiau ir nesąžiningai ieškinį palaikė teikdamas atsikirtimus į apelianto prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, sumažinimo) daugiau kaip 5 metus. Ieškovas piktybiškai ignoravo aplinkybę, kad jis dar 2009 m. kovo 9 d. prarado bet kokias teorines galimybes tapti savo ieškinyje nurodyto pastato statytoju. Pats ieškovas reikalavimų dalį dėl 1 898 899,38 Lt išlaidų patalpų nuomai vertino kaip akivaizdžiai nepagrįstą, nes proceso pirmosios instancijos teisme pabaigoje atsisakė jo, nors daugiau kaip 5 metus šios sumos nurodymas ieškinyje buvo pagrindas šios sumos mastu varžyti apelianto galimybes disponuoti turtu laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Tiek ieškovo, tiek teismo teiginiai, kad apeliantas apsiribojo prašymu leisti jam naudotis tik 1300 Lt mėnesinėmis pajamomis, yra akivaizdžiai nepagrįsti, nes apeliantas prašė leisti išlaidoms per mėnesį naudoti 8100 Lt. Ieškovas taip pat prisiėmė riziką dėl apelianto patirtų nuostolių papildomai skolinantis pinigines lėšas.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas V. P. prašymas dėl nuostolių priteisimo, palikti nepakeistą (t. 7, b.l. 16-22). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovas sąžiningai naudojosi teise į teisminę gynybą. Detaliojo plano panaikinimas neįrodo, jog visos pastato statybos sustabdymas apelianto iniciatyva buvo pagrįsta ir proporcinga priemonė. Priešingai, šios aplinkybės įrodo, kad apelianto iniciatyva pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė buvo arba apskritai nereikalinga, arba bent jau neproporcinga. Ieškovas sąžiningai įgyvendino jam pagal įstatymus priklausančią ir teismų praktikoje pripažįstamą bei ginamą teisę reikalauti žalos atlyginimo dėl nepagrįstai pritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių. Ieškinio pareiškimo metu nebuvo jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad ieškovo pareikštas ieškinys yra akivaizdžiai neteisėtas. Ieškovas sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir nevilkino bylos nagrinėjimo. Ieškinio palaikymas ar ieškovo prieštaravimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nepagrindžia ieškovo nesąžiningumo ieškinio pateikimo metu. Be to, tai negali būti traktuojama kaip bylos vilkinimas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai paliko galioti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. teismai pripažino ieškovo pozicijos pagrįstumą.Apeliantas šioje byloje jau buvo pareiškęs prašymą Lietuvos apeliaciniam teismui taikyti ieškovo atžvilgiu CPK numatytas piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes. Ieškovo piktnaudžiavimą teise apeliantas grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėms, kaip ir savo prašymą dėl nuostolių priteisimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi šio apelianto prašymo netenkino (CPK 182 str. 2 p.). Taigi, teismas iš esmės pripažino, kad ieškovas savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai. Ieškovo prašytų priteisti nuostolių pagrįstumo vertinimas nėra apeliacinio nagrinėjimo dalykas ir nepagrindžia ieškovo piktnaudžiavimo teise. Šalys neskundžia sprendimo dalies, kuria išspręstas klausimas dėl ieškovo pareikštų reikalavimų. Apelianto prašomi priteisti nuostoliai yra nepagrįsti, nes neatitinka būtinumo ir protingumo kriterijų. Be to, tariami nuostoliai atsirado ne dėl taikyto turto ir piniginių lėšų arešto, bet dėl paties apelianto veiksmų ar neveikimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas paduotas tik dėl sprendimo dalies, kuria netenkintas apelianto prašymas atlyginti nuostolius, kilusius dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.). Teisėjų kolegijai nenustačius CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.). Taigi, apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas apelianto prašymas priteisti jam nuostolius, atsiradusius dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti asmeniui iki dvidešimties tūkstančių litų baudą, iki 50 procentų šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 str. 2 d.). Iš šios normos turinio matyti, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. CPK 7 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, numatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu. Tam tikrais atvejais tai gali būti įvertintas tik kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013, 2014 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1885/2014).

Apeliantas ieškovo atsakomybę dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis grindžia tuo, kad ieškovas pareiškė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, bylos nagrinėjimo metu jį palaikė, apelianto atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovas prieštaravo laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui ar jų masto pakeitimui. Kaip minėta, CPK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du savarankiški atsakomybės taikymo pagrindai: 1) nesąžiningas nepagrįsto ieškinio pareiškimas arba 2) sąmoningas veikimas prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Todėl siekiant konstatuoti ieškovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis reikia įrodyti kurio nors pagrindo egzistavimą.

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimu civilinė byla dėl 1 898 899,38 Lt žalos atlyginimo nutraukta, o kitoje dalyje ieškinys atmestas. Ši sprendimo dalis neapskųsta, todėl pareikštas ieškinys įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas nepagrįstu. Tačiau vien ta aplinkybė, kad teismo sprendimu ieškovo ieškinys atmestas, nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo nesąžiningumo ar piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Apeliantas, prašydamas priteisti nuostolius dėl ieškovo tariamo piktnaudžiavimo teise, privalo įrodyti, kad ieškovas pareikšdamas nepagrįstą ieškinį elgėsi nesąžiningai, kitaip tariant, aiškiai suvokdamas pareikštų reikalavimų nepagrįstumą.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas ketino statyti žemės sklype (duomenys neskelbtini), administracinį pastatą, dėl ko buvo parengtas šio žemės sklypo detalusis planas, patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1-1336. Be to, ieškovas buvo sudaręs Darbo projekto ir statybos darbų rangos sutartį dėl pastato (duomenys neskelbtini), statybos rangos darbų atlikimo (t. 1, b.l. 115-130), todėl ieškovo ketinimas statyti minėtą administracinį pastatą neginčytinas. Apeliantas 2006 m. lapkričio 6 d. buvo pateikęs Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą dėl šio detaliojo plano panaikinimo bei apelianto prašymu 2007 m. kovo 27 d. teismo nutartimi toje byloje buvo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – sustabdytas detaliojo plano galiojimas, tuo pačiu sustabdytos ir administracinio pastato statybos (jų pradėjimas). Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 1-1336 dėl detaliojo plano patvirtinimo nutraukus, ieškovas nagrinėjamoje byloje 2008 m. kovo 5 d. pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo dėl nepagrįstai pritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių minėtoje administracinėje byloje. Taigi, ieškovas, pareikšdamas ieškinį, siekė įgyvendinti jam pagal įstatymus priklausančią bei ginamą teisę reikalauti žalos atlyginimo dėl, jo vertinimu, administracinėje byloje nepagrįstai pritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimas Nr. 1-1336 dėl detalaus plano patvirtinimo buvo panaikintas jau po ieškinio teismui pateikimo - Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-115-473/2012 (įsiteisėjo 2012 m. birželio 7 d.). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo konstatuoti tyčinio nesąžiningo ieškovo elgesio, o tuo pačiu ir piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis 2008 metais kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovo procesinis elgesys negali būti vertinamas kaip akivaizdus piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, be to, byloje nenustatyta, kad ieškovas reikalavimus byloje būtų reiškęs ne siekdamas apginti, jo manymu, pažeistas teises. Šiame kontekste nesutiktina su apelianto argumentais, susijusiais su aplinkybe, kad 2009 m. kovo 9 d., t.y. beveik po metų nuo byloje pareikšto ieškinio pateikimo ieškovas perleido pastatus bei žemės nuomos teises trečiajam asmeniui. Pats apeliantas nurodo, jog tokiu atveju galima būtų kalbėti apie galimą ieškovo suinteresuotumo praradimą tik ieškinio dalyje dėl statybų kainų pokyčio, o ne dėl viso ieškinio. Todėl nenustačius aplinkybių, kad ieškinio padavimo metu reiškiamas ieškinys būtų akivaizdžiai nepagrįstas, ieškovas jau tuomet būtų elgęsis nesąžiningai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį, nepiktnaudžiavo teise.

Antrą piktnaudžiavimo procesine teise pagrindą - sąmoningą veikimą prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, apeliantas iš esmės grindžia tuo, kad ieškovas proceso metu palaikė nepagrįstą ieškinį bei prieštaravo laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui ar jų masto pakeitimui. Tačiau sutiktina su ieškovo argumentu, kad nei ieškinio palaikymas, nei prieštaravimas laikinųjų pasaugos priemonių panaikinimui negali būtų traktuojama kaip bylos vilkinimas ar piktnaudžiavimas teise. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta, kad ieškovas būtų atlikęs kokius nors veiksmus, liudijančius jo sąmoningą veikimą prieš teisingą bylos išnagrinėjimą.

Minėta, apeliantas prašymą priteisti nuostolius, padarytus ieškovui piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, grindžia CPK 95 straipsnio 1 dalies pagrindu. Todėl, net ir nepaisant aukščiau paminėto, akivaizdu, kad šios normos pagrindu dalyvaujantys byloje asmenys gali prašyti nuostolių atlyginimo tais atvejais, kai būtent dėl šioje normoje nurodytų pagrindų jis patyrė atitinkamus nuostolius, t.y. būtent dėl nesąžiningai pareikšto nepagrįsto ieškinio ar dėl bylos nagrinėjimo sąmoningo vilkinimo arba veikimo prieš teisingą jos išnagrinėjimą. Taigi, būtent šie veiksmai turi būti priežastiniame ryšyje su nuostolių atsiradimu. Tuo tarpu tiek iš pareikšto prašymo, tiek ir iš apeliacinio skundo bei apelianto papildomai pateiktų paaiškinimų turinio matyti, kad apeliantas patirtus nuostolius, susijusius su negalėjimu savalaikiai grąžinti jam suteiktą paskolą, iš esmės kildina dėl jo atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Akivaizdu, kad net ir esant pagrindui konstatuoti CPK 95 straipsnyje nurodytus veiksmus – nesąžiningas nepagrįsto ieškinio pateikimas, netinkamas ieškovo procesinis elgesys bylos nagrinėjimo eigai ir išsprendimui – nei pats bylos iškėlimo faktas, nei jos nagrinėjimo eiga atskirai paėmus, nesant pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nebūtų turėję įtakos apelianto prisiimtų paskolinių įsipareigojimų įvykdymo galimybei (bent jau to apeliantas neįrodo ir neįrodinėja). Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad tarp CPK 95 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų ir apelianto (galimai) patirtų nuostolių priežastinio ryšio apskritai nėra. Pažymėtina, kad nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo galimybę, taip pat jų išsiieškojimo tvarką numato kitas CPK straipsnis – asmuo bendra tvarka turi teisę reikalauti tokio pobūdžio nuostolių atlyginimo tik įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas (CPK 146 str. 2 d.). Tuo tarpu CPK 95 straipsnis numato nuostolių atlyginimo galimybę toje pačioje ar naujoje byloje dėl minėto piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Todėl dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įtakos (galimiems) apelianto nuostoliams, jų dydžio teisėjų kolegija nepasisako. Beje, to prašo ir pats apeliantas. Šiame kontekste tik pažymėtina, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pats savaime paprastai nėra piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, o šiuo atveju, nekonstatavus, jog ieškovas nesąžiningai reiškė nepagrįstą ieškinį, nėra pagrindo manyti, jog šiuo aspektu prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo nesąžiningas.

Dėl aukščiau paminėto, byloje nenustačius, kad ieškovas reikalavimus byloje būtų reiškęs ne siekdamas apginti, jo manymu, pažeistas teises ar būtų atlikęs kokius nors veiksmus, liudijančius jo sąmoningą veikimą prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, o juo labiau, tokio pobūdžio veiksmų priežastinio ryšio su (galimai) apelianto patirtais nuostoliais, tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėAlvydas PoškusVigintas Višinskis