Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. I. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas P. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2022 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - ir MGK Sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir VMI sprendimas), kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti 9328 Eur GPM, 5317,20 Eur GPM delspinigių bei 933 Eur GPM baudos.

Paaiškina, jog mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 20 d. iš G. T. nusipirko butą su statiniais ir žemės sklypu adresu (duomenys neskelbtini) už 150 000 Lt (43 443 Eur), o 2016 m. kovo 4 d. pagal pirkimo pardavimo sutartį pardavė minėtą butą su statiniais ir žemės sklypu sutuoktiniams R. B. ir D. B. už 106 000 Eur. Gautų pajamų pareiškėjas 2016 metų Metinėje pajamų deklaracijoje forma (duomenys neskelbtini) nedeklaravo, tokiu būdu pažeidė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 17 str. 1 d. 28 punkto nuostatas, kadangi neišlaikė turto nuosavybėje 10 metų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui nuo gautų pardavimo pajamų patikrinimo metu VMI sprendimu apskaičiuota 9 328 Eur GPM, 5317,20 Eur GPM delspinigių bei 2798,40 Eur GPM baudos.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, jį apskundė MGK. Komisija 2022 m. gruodžio 1 d. sprendimu pakeitė VMI sprendimą ir, vietoje mokesčių administratoriaus nurodytų sumokėti 9328 Eur GPM, 5317,20 Eur GPM delspinigių bei 2798,40 Eur GPM baudos, nurodė pareiškėjui sumokėti 9328 Eur GPM, 5317,20 Eur GPM delspinigių bei 933 Eur GPM baudos. Su tokiu MGK sprendimu pareiškėjas nesutinka.

Teigia, jog tiek mokesčių administratorius, tiek MGK konstatavo, kad, nepaisant to, jog buvo pateikti kaimynystėje gyvenusių asmenų liudijimai, kad pareiškėjas realiai 2011 – 2016 metais gyveno (duomenys neskelbtini), visgi pareiškėjas negali pasinaudoti GPM lengvata / išimtimi, nustatyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 53 ir 54 punktuose, kadangi neįgyvendino juose nustatytos sąlygos - teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo deklaravęs nurodytu adresu savo gyvenamosios vietos.

Pažymi, kad be pareiškėjo buvusių kaimynų liudijimų, kiti jo teikti įrodymai net nebuvo aptarti ar nagrinėti nei tikrinimo metu, nei patikrinimo akto tvirtinimo metu. Papildomai buvo pateikta Vilniaus rajono savivaldybės administacijos Vietinio ūkio skyriaus 2022-02-14 pažyma apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokėjimą laikotarpiu nuo 2012-05-01 iki 2016 metų, taip pat mokėjimų už elektros energiją nurodytu adresu duomenys, tačiau visi šie duomenys net nebuvo vertinami, nurodant, kad kažkokie dar 2017 metais teikti paaiškinimai (ruošti net ne pareiškėjo, o jam talkinusio pažįstamo auditoriaus) yra svaresni ir įtikinamesni nei faktiniai duomenys, liudijantys faktinį pareiškėjo gyvenimą nurodytu adresu. Pastebi, kad visus aptariamus duomenis pareiškėjas teikė mokesčių administatoriui dar mokestinio patikrinimo metu, t. y. juos rinko ir teikė mokesčių administratoriui, ir tikėjosi, kad jie bus bent jau įvertinti ir aptarti patikrinimo metu. Tokiu būdu pareiškėjas savo poziciją dėl faktinio gyvenimo adresu (duomenys neskelbtini) buvo suformavęs dar patikrinimo metu, todėl Komisijos teiginiai apie pareiškėjo besikeičiančią poziciją niekuo nepagrįsti.

Be to, pareiškėjas apie gyvenimo nurodytu adresu aplinkybes buvo klausiamas praėjus ženkliam laiko tarpui (ne mažiau 10 metų), taigi suklydimas ar negalėjimas tiksliai nurodyti nuo kada ten pradėta gyventi (nuo 2011 metų pabaigos ar 2012 metais) nelaikytina aplinkybe, paneigiančia pareiškėjo gyvenimo nurodytu adresu faktą, juo labiau, kad šią pareiškėjo nurodomą aplinkybę patvirtina kiti šalia jo gyvenę ir su juo bendravę asmenys.

Nei mokesčių administratorius, nei Mokestinių ginčų komisija apskritai nepasisakė dėl pareiškėjo teiktų faktinių duomenų, kad pareiškėjas tuo laikotarpiu, kai jis neva tuo adresu negyveno, mokėjo už tiekiamą elektros energiją. Taigi, pareiškėjas mokėjo už nurodytu adresu jam teikiamas paslaugas (šiukšlių išvežimą, elektros energiją), jį ten gyvenant tvirtino matę aplinkiniai gyventojai, tačiau anot Komisijos jis ten negyveno, nes garbaus amžiaus asmuo negalėjo praėjus mažiausiai 10 metų nuo aptariamų aplinkybių tiksliai nurodyti nuo kada būtent tiksliai jis pradėjo gyventi nurodytu adresu. Pareiškėjo manymu, tokie Komisijos vertinimai neatitinka ne tik teisingumo, bet ir protingumo principų.

Pareiškėjo manymu, formalus deklaravimo / nedeklaravimo faktas negali nusverti realios faktinės situacijos, liudijančios apie realią asmens gyvenamąją vietą. Pareiškėjas ne formaliai ar fiktyviai, o realiai gyveno nurodytu adresu ir tam yra pateikti visi įrodymai ir jokie pirminiai, antriniai ir t.t. paaiškinimai to paneigti negali. Atsižvelgiant į faktų visumą, šiuo atveju nei mokesčių administratorius, nei Mokestinių ginčų komisija nebūtų nusižengę teisingumo bei protingumo principams, įtvirtintiems Mokesčių administravimo įstatymo 8 str. 3 dalyje, jei būtų taikę to paties įstatymo 10 straipsnio nuostatas ir šiai ginčo situacijai būtų pritaikę Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 53 ir 54 punktuose numatytas lengvatas / išimtis. Pažymi, kad pareiškėjas jokio kito būsto, kuriame tuo metu būtų galėjęs gyventi neturėjo, o deklaruotoji gyvenamoji vieta tuo metu buvo Vilniaus miesto savivaldybės suteiktas tuo tikslu adresas, kur tikrai negalėjo būti gyvenama.

Taip pat pareiškėjas tikrinimo metu teikė ir kitus įrodymus, liudijančius, kad GPM bazė buvo apskaičiuota neteisingai (jei pareiškėjo atžvilgiu nebūtų netaikomos aukščiau nurodytos GPM lengvatos / išimtys). Pareiškėjas mokesčių administratoriui patikrinimo metu pateikė duomenis / įrodymus, kad realiai už perkamą butą su statiniais ir žemės sklypu adresu (duomenys neskelbtini) G. T. sumokėjo ne 150000 Lt, o 200000 Lt. Šią aplinkybę savo 2022-02-23 paaiškinime nurodo ir pati G. T.. Kaip šios aplinkybės įrodymas yra pateiktas 40000 Lt vertės bankinis pavedimas į G. T. sąskaitą, o 10000 Lt, perduotų jai grynaisiais pinigais, sumokėjimo įrodymų nėra (išskyrus jos pačios liudijimą). Visgi ir 40000 Lt sumos pripažinimas turto įsigijimo išlaidomis ženkliai pakeistų tikrinimo metu nustatytą mokesčio bazę, o tuo pačiu ir GPM bei su juo susijusių sumų dydį. Pastebi, kad 40000 Lt G. T. buvo sumokėta tą pačią dieną (2010-08-20) kaip pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta 150000 Lt suma, tačiau, jos pageidavimu, į kitą banko sąskaitą ir nurodant kitą pagrindą. Nepaisant to, realiai 40000 Lt buvo mokami už įsigyjamą turtą, nes daugiau jokių turtinių-piniginių santykių su G. T. pareiškėjas neturėjo nei prieš įsigyjant turtą, nei kada nors vėliau.

Prašo įvertinti visą situaciją protingumo bei objektyvumo principų prasme, kadangi akivaizdu, jog tokio ploto butui pertvarkyti buvo objektyviai patirtos nemenkos išlaidos. Mokestinė prievolė turi būti nustatoma kiek įmanoma objektyviai ir teisingai. Jei mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjo pateiktų statybinių medžiagų pirkimo kvitų (bet matė, kad išlaidų buvo ir jos buvo realios), tenkinant objektyvumo bei teisingumo reikalavimus administruojant mokesčius, galėjo vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo 70 str. 1 dalies nuostatomis ir priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Šiuo atveju mokesčio bazė buvo nustatoma formaliai, o ne teisingai ir objektyviai.

VMI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas 2010-08-20 iš G. T. nusipirko butą su statiniais ir žemės sklypu adresu (duomenys neskelbtini) už 150 000 Lt/43 443 Eur. 2016-03-04 Pareiškėjas pirkimo pardavimo sutarties Nr. 3-1408 pardavė minėtą butą su statiniais ir žemės sklypu sutuoktiniams R. B. ir D. B. už 106 000 Eur.

Vadovaujantis GPMĮ 17 str. 1 d. 28 punkto nuostatomis GPM neapmokestinamos tokios nekilnojamojo turto pardavimo pajamos, kurios gautos per mokestinį laikotarpį pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Europos ekonominės erdvės valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 10 metų iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn.

Šiuo atveju nekilnojamasis turtas įsigytas 2010-08-20, o parduotas 2016-03-04, t. y. nėra išlaikytas nuosavybėje 10 metų. Pažymi, kad 2016-01-01 įsigaliojusi GPMĮ 17 str. 1 d. 28 punkto nuostata, pagal kurią turtas nuosavybėje turi būti išlaikytas ne mažiau nei 10 metų. Ši nuostata taikoma tik nekilnojamojo turto perleidimo pajamoms, gautoms nuo 2016 metų, todėl naujai nustatytos apmokestinimo sąlygos taikomos teisiniams faktams, kurie atsirado nuo naujosios įstatymo normos įsigaliojimo. Tai, jog turto įsigijimo metu galiojo trumpesnis išlaikymo terminas (3 metai), neturi reikšmės, vertinant lex retro non agit (liet. Įstatymas atgal negalioja) principo aspektu, kadangi pats turto įsigijimas nesukelia jokių su pajamų mokesčių susijusių pasekmių. GPMĮ nustatytas 10 metų turto išlaikymo terminas, norint taikyti GPM lengvatą, yra susietas tik su viena sąlyga, t.y. pajamų gavimo data ir šiuo atveju įstatyme neliko sąlygos susietos su turto įsigijimo data. Atsakovo vertinimu GPMĮ 17 str. 1 d. 28 punktas nustato imperatyvią sąlygą, jog norint pasinaudoti GPM lengvata, turtas turi būti išlaikytas nuosavybėje 10 metų.

Vadovaujantis GPMĮ 17 str. 1 d. 53 ir 54 punktų nuostatomis GPM lengvata taip pat galima pasinaudoti šiais atvejais: jei pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), jeigu jame pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn buvo gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka; pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, buvo trumpesnį negu šios dalies 53 punkte nurodytą laiką, gautos pajamos, kurios per vienus metus nuo tokio būsto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn yra panaudojamos kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame gyventojas teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui.

Atsakovo vertinimu pareiškėjas negali pasinaudoti GPM lengvata, nustatyta GPMĮ 17 str. 1 d. 53 ir 54 punktuose, kadangi neįgyvendino šiuose punktuose nustatytos sąlygos (teisės aktų nustatyta tvarka deklaruota gyvenamoji vieta). Pareiškėjas, kadangi neišlaikė nuosavybėje nekilnojamojo turto 10 metų ir nedeklaravo gyvenamosios vietos teisės aktų nustatytą tvarka, gavo apmokestinamųjų pajamų, tačiau Metinėje pajamų deklaracijoje (forma (duomenys neskelbtini) už 2016 m. gautų pajamų nedeklaravo ir pajamų mokesčio nesumokėjo tokiu būdu pažeisdamas GPMĮ nuostatas.

Nurodo, jog pareiškėjui pagrįstai tenka prievolė mokėti GPM neišlaikius turto nuosavybėje 10 metų ir nedeklaravus gyvenamosios vietos teisės aktų nustatyta tvarka, kadangi netenkinamos sąlygos, siekiant pasinaudoti GPM lengvata, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundą jame išdėstytais argumentais ir prašė jį tenkinti. Papildomai pateikė į bylą 2015 m. gruodžio 29 d. preliminariąją ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartį.

Atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir Komisijos 2022 m. gruodžio 1 d. sprendimo „Dėl P. I. skundo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal bylos duomenis nustatyta, jog mokesčių administratorius 2021-12-15 – 2022-07-04 atliko pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą ir nustatė, jog pareiškėjas už 106 000 Eur 2016-03-04 pardavė butą su statiniais ir žemės sklypu adresu: (duomenys neskelbtini) sav. Gautų pajamų pareiškėjas 2016 m. metinėje pajamų deklaracijoje (forma (duomenys neskelbtini)) nedeklaravo ir tokiu būdu pažeidė GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostatas, nes neišlaikė turto nuosavybėje 10 metų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui nuo gautų pardavimo pajamų patikrinimo metu apskaičiuotas 9 328 Eur GPM.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2022-07-14 patikrinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini), pateikė 2022-07-26 rašytines pastabas. Nesutiko su VMI surašytu aktu, kadangi, jo teigimu, turto įsigijimo metu galiojo GPMĮ 17 str. 1 d. 28 punkto nuostata, pagal kurią GPM lengvata galima pasinaudoti, jei turtas išlaikomas nuosavybėje ne mažiau nei 3 metus.

VMI 2022-09-09 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (duomenys neskelbtini) patvirtino patikrinimo aktą. VMI Sprendime nurodoma, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas 2010-08-20 iš G. T. nusipirko butą su statiniais ir žemės sklypu adresu: (duomenys neskelbtini) sav. už 150 000 Lt / 43 443 Eur. 2016-03-04 pareiškėjas pirkimo- pardavimo sutarties Nr. 3-1408 pagrindu pardavė minėtą butą su statiniais ir žemės sklypu sutuoktiniams R. B. ir D. B. už 106 000 Eur. Atsižvelgiant į patikrinimo metu nustatytas aplinkybes skundžiamame VMI Sprendime konstatuota, jog pareiškėjas 2016 m. gavo 106 000 Eur nekilnojamojo turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamas ir patyrė 43 810,39 Eur su šio turto įsigijimo kainos ir kitų su jo pardavimu ar kitokiu perleidimų nuosavybėn susijusias išlaidas bei gavo 62 189,61 Eur (106 000 - 43 810,39) apmokestinamąsias nekilnojamojo turto pardavimo pajamas, kurios, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apmokestinamos 15 proc. tarifu. Atsižvelgiant į tai, nuo 62 189,61 Eur apmokestinamųjų nekilnojamojo turto pardavimo pajamų, taikant 15 proc. GPM tarifą, pareiškėjui apskaičiuota 9 328 Eur mokėtinas GPM.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu pateikė skundą Komisijai, kuri išnagrinėjusi pareiškėjo skundą 2022-12-01 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino VMI sprendimą, sumažinusi paskirtos baudos dydį.

Nesutikdamas su tokiu Komisijos sprendimu pareiškėjas pateikė skundą Teismui.

Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nebekelia ginčo dėl aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju buto su statiniais ir žemės sklypu pardavimo pajamoms netaikytina GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkte įtvirtinta apmokestinimo GPM išimtis, tačiau tvirtina, jog ginče aptariamoms pareiškėjo gautoms nekilnojamojo turto pardavimo pajamoms taikytina apmokestinimo GPM išimtis / lengvata, įtvirtinta GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose.

Pažymėtina, kad 2016-01-01 įsigaliojusi GPMĮ 17 str. 1 d. 28 punkto nuostata, pagal kurią turtas nuosavybėje turi būti išlaikytas ne mažiau nei 10 metų. Ši nuostata taikoma tik nekilnojamojo turto perleidimo pajamoms, gautoms nuo 2016 metų, todėl naujai nustatytos apmokestinimo sąlygos taikomos teisiniams faktams, kurie atsirado nuo naujosios įstatymo normos įsigaliojimo. Tai, jog turto įsigijimo metu galiojo trumpesnis išlaikymo terminas (3 metai), neturi reikšmės, vertinant lex retro non agit (liet. Įstatymas atgal negalioja) principo aspektu, kadangi pats turto įsigijimas nesukelia jokių su pajamų mokesčių susijusių pasekmių. GPMĮ nustatytas 10 metų turto išlaikymo terminas, norint taikyti GPM lengvatą, yra susietas tik su viena sąlyga, t.y. pajamų gavimo data ir šiuo atveju įstatyme neliko sąlygos susietos su turto įsigijimo data. Taigi, GPMĮ 17 str. 1 d. 28 punktas nustato imperatyvią sąlygą, jog norint pasinaudoti GPM lengvata, turtas turi būti išlaikytas nuosavybėje 10 metų.

Vadovaujantis GPMĮ 17 str. 1 d. 53 ir 54 punktų nuostatomis GPM lengvata taip pat galima pasinaudoti šiais atvejais: jei pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), jeigu jame pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn buvo gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka; pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, buvo trumpesnį negu šios dalies 53 punkte nurodytą laiką, gautos pajamos, kurios per vienus metus nuo tokio būsto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn yra panaudojamos kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame gyventojas teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT), kuris formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei į kurio sprendimuose ir nutartyse pateiktus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus privalo atsižvelgti valstybės ir kitos institucijos, kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 3 dalys), savo praktikoje yra nurodęs, jog tam, kad gautos nekilnojamojo turto pardavimo pajamos pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą būtų neįskaitomos į GPM apmokestinamąsias pajamas, turi būti nustatytos šios būtinosios sąlygos: 1) tokias pajamas asmuo gavo pardavęs ar kitaip perleidęs nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame jis trumpiau nei 2 metus teisės aktų nustatyta tvarka buvo deklaravęs gyvenamąją vietą; 2) pajamas iš tokio būsto pardavimo asmuo per vienerius metus nuo pardavimo panaudoja kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame jis teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui. LVAT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, jog GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktas imperatyviai reikalauja, kad parduotame gyvenamajame būste būtų ir gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2015-06-30 įstatymo Nr. XII-1919 redakcija, galiojusi nuo 2016-01-01) nustatė, kad gyvenamosios vietos deklaravimas - gyvenamosios vietos adresą sudarančių ir kitų šiame įstatyme nustatytų duomenų pateikimas gyvenamosios vietos deklaravimo įstaigai. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, jog asmuo deklaruoja tik vieną gyvenamąją vietą, net jeigu vienu metu gyvena keliose vietose. Nustačius, kad gyventojas parduotame gyvenamajame būste gyvenamosios vietos įstatymo nustatyta tvarka nebuvo deklaravęs, aplinkybė, kad jis faktiškai gyveno parduoto gyvenamojo būsto adresu taikant GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkto nuostatas jokios reikšmės neturi (žr. pvz., LVAT 2020-02-26 nutartis adm. byloje Nr. eA-307-442/2020).

Taigi, GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose įtvirtinta apmokestinimo GPM lengvata gyventojui pardavus nuosavybės teise turėtą gyvenamąjį būstą galėtų būti taikoma, be kita ko, nustačius aplinkybę, jog parduotame gyvenamajame būste tam tikrą laikotarpį teisės aktų nustatyta tvarka buvo deklaruota gyventojo gyvenamoji vieta.

Pagal bylos duomenis nustatyta, jog pareiškėjas 2010-2016 m. laikotarpiu gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), deklaravęs nebuvo. Gyventojų registro duomenimis, pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2009-12-04 iki 2012-03-30 buvo (duomenys neskelbtini), nuo 2012-03-30 iki 2016-05-11 - (duomenys neskelbtini), nuo 2016-05-11 - (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas skunde nurodo, jog pateikė pakankamai įrodymų (kaimynų paaiškinimai, mokėjimai už komunalines paslaugas ir kt.), kurie patvirtina, jog faktiškai jis ten gyveno ir pirmenybė šiuo atveju turėtų būti teikiama faktinei situacijai. Tačiau mokestinio patikrinimo dar 2017-06-06 Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktame paaiškinime pareiškėjas nurodė 2010 m. įsigijęs butą (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą jį suremontuoti ir jame gyventi, nes tuo metu jokio kito nuosavo gyvenamojo būsto neturėjo. Tuo metu (tą patvirtino ir teismo posėdyje) pareiškėjas nurodė gyvenęs buto nuomos sąlygomis ir dirbęs Vilniaus miesto savivaldybėje, kurioje buvo ir prisiregistravęs. Įsigytas gyvenamasis būstas nebuvo tinkamai įrengtas nuolat gyventi, todėl gyvendamas Vilniaus mieste pareiškėjas nuolat (po darbo ir savaitgaliais) važinėjo į įsigytą gyvenamąjį būstą, kur buvo atliekamas remontas. Pasak pareiškėjo, įsigyto gyvenamojo būsto (duomenys neskelbtini)jis nedeklaravo kaip savo gyvenamosios vietos, nes remonto darbų vykdymo metu jis neatitiko gyvenamosios vietos sąvokos, numatytos Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme. Tuo metu pareiškėjo gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) mieste, nes faktiškai jis čia dažniausiai gyveno ir dirbo.

Kaip matyti iš bylos duomenų, mokesčių administratoriui pradėjus pareiškėjo mokestinį patikrinimą (2021-12-15 pavedimas tikrinti Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2021-12-16 pranešime apie mokestinį patikrinimą paprašius pareiškėjo nurodyti faktinę gyvenamąją vietą laikotarpiu nuo 2012-03-30 iki 2016-05-11, pareiškėjas 2021-12-27 mokesčių administratoriui siųstame el. laiške nurodė nuo 2012-03-20 iki 2016-05-11 gyvenęs (duomenys neskelbtini) nors registruotas buvo (duomenys neskelbtini) savivaldybėje. 2022-05-09 el. laiške pareiškėjas mokesčių administratoriui taip pat tvirtino, jog aukščiau minėtu laikotarpiu vienintelė ir faktinė jo gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) bei pateikė kaimynų - trijų fizinių asmenų paaiškinimus, jog pareiškėjas nuo 2011 iki 2016 m. gyveno Galgių g. 4-2. Taip pat pareiškėjas buvo pateikęs Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus 2022-02-14 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) apie tai, kad laikotarpiu nuo 2012-05-01 iki 2016-03-31 jis mokėjo vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą už objektą, esantį (duomenys neskelbtini).

Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, jog Komisija visiškai nevertino šių pateiktų įrodymų ir dėl jų nepasisakė, nes, kaip matyti iš MGK Sprendimo turinio, Komisija, vertindama pareiškėjo pateiktų dokumentų įrodomąją reikšmę, pažymėjo, jog kaimynų pateikti abstraktaus pobūdžio („gyveno nuo 2011 m.“) paaiškinimai prieštarauja paties pareiškėjo teiktiems pirminiams paaiškinimams, jog jis realiai bute (duomenys neskelbtini), negyveno, nes remonto metu butas nebuvo tinkamas nuolat gyventi (Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis, buto remonto pradžia 2014 m. pabaiga - 2015 m.), o Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pažyma patvirtina tik vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą sumokėjimą, tačiau ne faktinį gyvenimą ginče aptariamame būste, nes vietinę rinkliavą už atliekų tvarkymą privalo mokėti nekilnojamojo objekto savininkai, nepriklausomai nuo gyvenimo konkrečiame nekilnojamojo turto objekte fakto.

Taigi, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis ir nustatytas aplinkybes, teismas sutinka su atsakovo vertinimu, jog pareiškėjas negali pasinaudoti GPM lengvata, nustatyta GPMĮ 17 str. 1 d. 53 ir 54 punktuose, kadangi neįgyvendino šiuose punktuose nustatytos sąlygos (teisės aktų nustatyta tvarka deklaruota gyvenamoji vieta).

Pareiškėjas taip pat prašo taikyti turinio viršenybės prieš formą principą apskaičiuojant mokesčio bazę.

Vadovaujantis GPMĮ 16 str. 1 d. 4 punkto nuostatomis apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų šio Įstatymo nustatyta tvarka atimama: per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios veiklos turto ir individualios veiklos turtui priskirto nekilnojamojo pagal prigimtį daikto įsigijimo kaina ir su to turto ar daikto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusios išlaidos – šio Įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka. To paties įstatymo 19 str. 1 dalyje nustatyta, kad pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, išskyrus atliekas, ir (ar) individualios veiklos turtui priskirtą (visą ar jo dalį) nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, taip pat realizavus išvestines finansines priemones, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta: 1) turto įsigijimo kaina; 2) su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn ar išvestinės finansinės priemonės realizavimu susiję teisės aktuose nustatyti privalomi mokėjimai. Taip pat to paties straipsnio 3 dalis nustato, kad leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, ir (arba) galiojančiais sandoriais, ir (arba) užsienio vienetų bei gyventojų surašytais dokumentais, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. Nagrinėjamu atveju buvo įvertintos pareiškėjo su turto įsigijimu susijusios išlaidos (43 810,39 Eur).

Vadovaujantis to paties įstatymo 19 str. 2 dalies nuostatomis turto įsigijimo kainai priskiriamos ir su turto remontu susijusios išlaidos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirtos turto remonto išlaidos nebuvo priskirtos prie atimtų sumų, kadangi pareiškėjas nepateikė patirtas išlaidas pagrindžiančių dokumentų, o vadovaujantis GPMĮ 19 str. 3 dalies nuostatomis leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais. Nors pareiškėjas patikrinimo metu pateikė banko išrašų kopijas, kuriose nurodomi įsigijimai iš statybinėmis medžiagomis prekiaujančių įmonių, tačiau iš minėtų įrašų turinio nėra galimybės nustatyti, kokios prekės buvo įsigytos ir kokiems tikslams buvo panaudotos, tuo tarpu atimti leidžiama tik tokias išlaidas, kurios pagrindžiamos dokumentais iš kurių galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. Kadangi iš pateiktų banko išrašų kopijų nėra galimybės nustatyti ūkinių operacijų turinio, todėl mokestinio patikrinimo nebuvo vertintos pareiškėjo nurodomos su turto remontu susijusios išlaidos.

Kaip yra pažymėjęs LVAT mokesčių mokėtojas iš apmokestinamų pajamų gali atimti turto įsigijimo kainą (pasigaminimo, rekonstravimo išlaidas) ir su turto padavimu (kitokiu perleidimu) susijusias išlaidas, jei egzistuoja dvi esminės sąlygos: 1) tokio pobūdžio sumos (išlaidos) realiai buvo patirtos, 2) jas mokesčių mokėtojas gali pagrįsti atitinkamais tai patvirtinančiais dokumentais. Netenkinus bent vienos iš šių sąlygų, mokesčių mokėtojas netenka teisės iš apmokestinamų pajamų atimti paminėto pobūdžio sumų, pvz.: jeigu nebuvo išsaugoti turto įsigijimo dokumentai ir nėra atitinkamų institucijų patvirtintų tokių dokumentų kopijų, iš turto pardavimo pajamų to turto įsigijimo kaina negali būti atimta, tokiu atveju pajamų mokestis turi būti skaičiuojamas nuo visos sumos, gautos už parduotą turtą, t. y. neatėmus to turto įsigijimo kainos (žr. pvz., LVAT 2010-12-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1752-10).

Pareiškėjas teigia realiai už perkamą butą su statiniais ir žemės sklypu adresu: (duomenys neskelbtini) sav., G. T. sumokėjęs ne 150 000, o 200 000 Lt. Šią aplinkybę pareiškėjas įrodinėja 2010-08-20 bankiniu pavedimu, taip pat G. T. 2022-02-23 paaiškinimu. Pareiškėjas teigia, kad 40 000 Lt G. T. buvo sumokėta tą pačią dieną (2010-08-20), kaip ir pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta 150 000 Lt, tačiau, jos pageidavimu, į kitą banko sąskaitą ir nurodant kitą pagrindą. Nepaisant to, realiai 40 000 Lt buvo mokėti už įsigyjamą turtą, nes daugiau jokių turtinių- piniginių santykių su G. T. pareiškėjas nėra turėjęs. Taip pat, pasak pareiškėjo, G. T. jis yra sumokėjęs 10 000 Lt grynaisiais.

Kaip matyti iš mokestinio patikrinimo bylos duomenų, pareiškėjas 2010-08-20 mokėjimo pavedimu sumokėjo G. T. 150 000 Lt, pavedime nurodydamas mokėjimo paskirtį: „pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-4216, 2010-08-20“ (Komisijos bylos l. 4). Tą pačią dieną pareiškėjas sumokėjo į kitą G. T. sąskaitą banke Swedbank AB 40 000 Lt, nurodęs mokėjimo paskirtį: „paskolos grąžinimas“ (Komisijos bylos l. 4). Nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartyje, pasirašytoje 2010-08-20, sutarties šalys - pareiškėjas ir G. T. patvirtino, jog turtas parduodamas už 150 000 Lt, kuriuos pirkėjas sumokėjo pardavėjai sutarties sudarymo dieną pavedimu į G. T. sąskaitą banke Swedbank AB bei, kad sutarties šalys patvirtina, jog yra visiškai ir tinkamai atsiskaityta už turtą ir jokių pretenzijų viena kitai dėl turto kainos ir / ar atsiskaitymo tvarkos neturi (2010-08-10 sutarties 10 ir 11 punktai). G. T. 2022-02-23 mokesčių administratoriui adresuotame pareiškime nurodė 2010 m. liepos mėn. už parduodamą butą Galgių g. 4-2 iš pirkėjo gavusi 50 000 Lt avansą (Komisijos bylos l. 35).

Teismas sutinka su mokesčių administratoriaus vertinimu, jog G. T. pareiškime nurodytos aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo versijos dėl mokėjimo už perkamą butą (nesutampa G. T. nurodyta data, sumos) bei yra prieštaraujančios ginčo byloje esantiems rašytiniams įrodymams (mokėjimo pavedimams, pirkimo-pardavimo sutarčiai), patvirtinantiems, kad pareiškėjas už įsigyjamą turtą sumokėjo 150 000 Lt. Papildomai paminėtina ir tai, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu siekdamas detaliai išsiaiškinti nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) sav., pardavimo aplinkybes, 2022-07-07 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į G. T. su prašymu atsakyti į mokesčių administratoriui kilusius klausimus, tačiau G. T. atsakymo nepateikė.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą, pritaria mokesčių administratoriaus išvadai, jog pareiškėjas nepateikė patikimų, abejonių nekeliančių įrodymų, patvirtinančių, jog už 2010 m. pirktą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) sav., jis būtų sumokėjęs 200 000 Lt, todėl pripažinti 40 000 Lt turto įsigijimo išlaidomis, kaip savo skunde prašo pareiškėjas, ir šia suma mažinti patikrinimo metu nustatytą pareiškėjo mokesčio bazę, nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl pareiškėjo į bylą pateiktos 2015-12-29 preliminariosios pirkimo pardavimo sutarties paminėtina, jog ji tik patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjas preliminariai įsipareigojo perleisti minimą nekilnojamąjį turtą pirkėjams už 106 000 Eur, tačiau byloje nėra ginčo dėl šios aplinkybės.

Vadovaujantis GPMĮ 22 str. 1 ir 3 dalies nuostatomis pareiškėjo už parduotą nekilnojamąjį turtą gautos pajamos priskiriamos B klasės pajamoms. To paties įstatymo 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šio Įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kadangi neišlaikė nuosavybėje nekilnojamojo turto 10 metų ir nedeklaravo gyvenamosios vietos teisės aktų nustatytą tvarka, gavo apmokestinamųjų pajamų, tačiau Metinėje pajamų deklaracijoje (forma (duomenys neskelbtini) už 2016 m. gautų pajamų nedeklaravo ir pajamų mokesčio nesumokėjo tokiu būdu pažeisdamas GPMĮ nuostatas.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismo vertinimu pareiškėjui pagrįstai tenka prievolė mokėti GPM neišlaikius turto nuosavybėje 10 metų (GPMĮ 17 str. 1 d. 28 punktas) ir nedeklaravus gyvenamosios vietos teisės aktų nustatyta tvarka (GPMĮ 17 str. 1 d. 53 ir 54 punktai), kadangi netenkinamos sąlygos, siekiant pasinaudoti GPM lengvata.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijami VMI ir Komisijos sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taip pat nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytų pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo P. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.