- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-26
- Bylos Nr.
- eA-307-442/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01101-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Romanas Klišauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- J. N.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- D. N.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – D. N. ) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas J. N. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2018 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. S-48 (7-17/2018) ir pakeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 331C-7579 negrąžinti J. N. 15 129 Eur gyventojų pajamų mokesčių (toliau – GPM) permokos į sprendimą grąžinti J. N. 15129 Eur GPM permoką; 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2015 m. gruodžio 15 d. įsigijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo butas, būstas). Butą įsigijo su daline apdaila, todėl prieš įsikraustydamas gyventi jį įsirengė. Nuo 2016 m. balandžio 20 d. būstą įregistravo kaip šeimos turtą. Pradėjus gyventi išaiškėjo nenumatyti trūkumai – didelis triukšmas, kuris darė įtaką šeimos gyvenimo kokybei, todėl nusprendė ginčo butą parduoti. Buto pirkėją pavyko rasti greitai. Buto pirkimo–pardavimo sutartį sudarė 2016 m. gruodžio 1 d. Ginčo bute gyvenamosios vietos nedeklaravo, nes jame gyveno trumpai. Už parduotą ginčo butą gautas lėšas panaudojo kitam šeimos gyvenamajam būstui – butui (duomenys neskelbtini), įsigyti (pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2017 m. sausio 17 d.). Šiuo adresu (duomenys neskelbtini) deklaruota tiek pareiškėjo, tiek jo sutuoktinės ir vaikų gyvenamoji vieta.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad nei jis, nei jo sutuoktinė pajamų deklaracijų už 2016 metus pakartotinai netikslino. 2017 m. lapkričio 17 d. VMI pateikė prašymą grąžinti susidariusią 15 129 Eur GPM permoką. VMI prašymo netenkino. Pareiškėjas teigė, kad toks VMI sprendimas yra nepagrįstas, nes pajamos, gautos už parduotą ginčo butą, atitinka visas materialiąsias Lengvatos taikymo sąlygas, t. y. pareiškėjas pardavė būstą, kuriame faktiškai gyveno, ir šias pardavimo pajamas panaudojo naujam būstui, kuriame deklaravo gyvenamąją vietą, įsigyti. Todėl vien tai, kad parduotame būste formaliai nebuvo deklaruota jo gyvenamoji vieta, pareiškėjo manymu, nėra ir negali būti pagrindas atsisakyti taikyti Lengvatą. Pareiškėjas akcentavo, jog jis pateikė MGK įrodymus, pagrindžiančius, jog ginčo bute buvo faktinė jo gyvenamoji vieta, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje.
5. Pareiškėjas nesutiko su MGK pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu. Manė, kad faktas, jog jis neišpildė Lengvatos taikymo formaliosios sąlygos (nedeklaravo gyvenamosios vietos), lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (pareiškėjas įgyja pareigą pagristi faktinę gyvenamąją vietą), tačiau negali būti pagrindas apskritai atsisakyti taikyti Lengvatą. Atitinkamai, pareiškėjui įrodžius, kad parduotas ginčo butas buvo jo faktinė gyvenamoji vieta, su kuria jis buvo labiausiai susijęs, ginčo buto pardavimo pajamos turi būti laikomos GPM neapmokestinamosiomis pajamomis. Pasak pareiškėjo, faktą, kad jis gyveno bute iki jo pardavimo, patvirtina šie tiesioginiai įrodymai: elektros suvartojimo duomenys; televizijos ir interneto naudojimą patvirtinantis šių paslaugų užsakymas ir įrangos priėmimo–perdavimo aktas; pareiškėjo sutuoktinės pirkimo internetu patvirtinimai, kuriuose parduoto buto adresas nurodytas kaip pristatymo adresas; pareiškėjo su trečiaisiais asmenimis sudarytos sutartys, kuriose ginčo butas nurodytas kaip jo gyvenamosios vietos adresas; nuotraukos ir vaizdo įrašas, iš kurių matyti realus pareiškėjo šeimos gyvenimas ginčo bute. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo butą buvo deklaravęs kaip šeimos turtą Nekilnojamojo turto registre, o šeimos turtui pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką gali būti priskirta tik vienintelė vieta, kur šeima gyvena. Bute, kuriame buvo formaliai deklaravęs gyvenamąją vietą, jis su šeima negyveno, jis buvo išnuomotas.
6. Pareiškėjas sutiko su MGK aiškinimu, kad lengvata neturi būti aiškinama plečiamai, tačiau pažymėjo, kad jos taikymo sritis neturi būti susiaurinta taip, kad net ir esant įrodymų, jog išpildytos visos materialiosios lengvatos taikymo sąlygos, lengvatos taikymas būtų apribotas konstatavimu, jog nesilaikyta formalių lengvatos reikalavimų. Pareiškėjas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu (toliau – ESTT), priimtu byloje A C-33111. Nagrinėjamu atveju, kaip nurodė pareiškėjas, sprendžiant lengvatos taikymo klausimą turėtų būti taikomas turinio viršenybės prieš formą principas ir turi būti vertinamas mokestinių teisinių santykių dalyvių tikrasis turinys.
Atsiliepimas
7. Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsakovas nurodė, kad pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą, gyvenamojo būsto pardavimo pajamos neapmokestinamos pajamų mokesčiu, esant šioms objektyvioms aplinkybėms: 1) parduotame būste buvo deklaruota gyvenamoji vieta teisės aktų nustatyta tvarka (mažiau nei 24 mėnesius); 2) gautos pardavimo pajamos per vienerius metus panaudojamos kito gyvenamojo būsto, kuriame deklaruota gyvenamoji vieta, įsigijimui. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-614-556/2018, kurioje buvo nagrinėjama GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkto (atitinkama tos pačios redakcijos jo norma) taikymo galimybė, VMI nurodė, kad visos analizuojamoje teisės normoje įtvirtintos pajamų pripažinimo neapmokestinamosiomis sąlygos yra būtinosios, todėl, neišpildžius nors vienos iš sąlygų, nėra pagrindo pripažinti pajamas neapmokestinamomis.
9. VMI teigė, kad nagrinėjamu atveju yra aktuali sąlyga, jog parduotame gyvenamajame būste turėjo būti ir gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas parduoto ginčo buto adresu savo gyvenamosios vietos nebuvo deklaravęs. Todėl, VMI tvirtino, jog nesant vienos iš būtinųjų pajamų pripažinimo neapmokestinamomis sąlygos, taikyti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą nėra pagrindo. VMI pabrėžė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl jo ir visos šeimos faktinės gyvenamosios vietos bute (duomenys neskelbtini) priešingos išvados nesuponuoja, nes, GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktas imperatyviai reikalauja, kad parduotame gyvenamajame būste būtų ir gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. N. atsiliepime į skundą sutiko su pareiškėjo skundo reikalavimais. Nurodė, kad ginčo bute pareiškėjo ir jos šeima pragyveno beveik 2 mėnesius ir tai buvo vieninteliai šeimos namai. Trečiasis suinteresuotas asmuo manė, kad jos sutuoktinio skundas, kuriame jis teigia, kad faktiškai gyveno ginčo bute ir buvo su juo labiausiai susijęs, yra pagrįstas ir turėtų būti tenkinamas.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
13. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turto pardavimo pajamų nepripažinimo neapmokestinamosiomis pajamomis pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą.
14. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia pasinaudoti GPMĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte nurodyta lengvata ir susigrąžinti GPM permoką. GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, buvo trumpesnį negu šios dalies 53 punkte nurodytą laiką, gautos pajamos, kurios per vienus metus nuo tokio būsto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn yra panaudojamos kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame gyventojas teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui. Visos nurodytoje teisės normoje įtvirtintos pajamų pripažinimo neapmokestinamosiomis sąlygos yra būtinosios, todėl, neišpildžius nors vienos iš sąlygų, nėra pagrindo pripažinti pajamas neapmokestinamomis.
15. Reikalavimas, kad parduotame gyvenamajame būste turėjo būti ir gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, yra imperatyvus.
16. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. rugsėjo 1 d.) 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad gyvenamoji vieta – pagrindinė vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad gyvenamosios vietos deklaravimas – gyvenamosios vietos adresą sudarančių ir kitų šiame įstatyme nustatytų duomenų pateikimas gyvenamosios vietos deklaravimo įstaigai.
17. Byloje ginčo, kad pareiškėjas parduoto ginčo buto adresu savo gyvenamosios vietos nebuvo deklaravęs, nėra. Nesant vienos iš būtinųjų pajamų pripažinimo neapmokestinamomis sąlygos, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui nurodė, jog pagrindo taikyti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą nėra. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo vadovautis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 10 straipsnyje įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu („Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai“), nes šiuo atveju tarp šalių joks ginčas dėl bylos faktinių aplinkybių nekyla, santykių veiklos turinys yra aiškus ir niekaip nepaneigia imperatyvios GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte įtvirtintos sąlygos (parduotame gyvenamajame būste turėjo būti gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka) taikymo būtinybės. Todėl, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, paaiškinimai bei rašytiniai įrodymai, kuriais jis siekia įrodyti, jog ginčo butas buvo vieta, kurioje jis su šeima faktiškai dažniausiai gyveno ir su kuria labiausiai buvo susijęs, kaip nurodė teismas, nėra reikšmingi ir teismo jų nevertino. Šiuo aspektu nėra reikšmingi ir MGK sprendimo motyvai.
18. MAĮ 87 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu. Pagal Mokesčio ir baudos už administracinį nusižengimą permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186, 16 punktą (redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo padavimo metu), mokesčių mokėtojas siekdamas susigrąžinti mokesčio permoką, turi pateikti dokumentus, pagrindžiančius VMI administruojamo mokesčio permokos susidarymą. MAĮ 87 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą šio Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.
III
20. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) sudaryti apeliacinio skundo nagrinėjimui išplėstinę penkių teisėjų kolegiją; 3) jeigu teismas matytų pagrindą, skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; 4) priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių konkreti suma bei pagrindžiantys dokumentai bus pateikti vėliau.
21. Pareiškėjas nurodo, kad l GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte įtvirtintos Lengvatos taikymas atsižvelgiant vien į formalius reikalavimus paneigia Lengvatos tikslus. Toks aiškinimas yra teisiškai ydingas. Pirmosios instancijos teismas ignoravo šiuos tikslus, o Lengvatos taikymą paneigė vadovaudamasis vien formaliosiomis sąlygomis – gyvenamosios vietos formaliu nedeklaravimu. Lengvatos tikslas – suteikti mokesčių mokėtojams galimybę pakeisti gyvenamąją vietą, nepatiriant dėl to mokestinių pasekmių. Taigi, esminė (materialioji) Lengvatos taikymo sąlyga – vienos faktinės gyvenamosios vietos pakeitimas kita faktine gyvenamąja vieta. Tinkamam bylos išsprendimui būtina šias faktines aplinkybes analizuoti – nustatyti tikrąjį mokestinių teisnių santykių turinį ir tik tuomet spręsti dėl teisės normų taikymo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino bylos faktinių aplinkybių, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
22. Turinio viršenybės prieš formą principas gali būti taįkomas sprendžiant dėl Lengvatos taikymo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinejamu atveju šis principas netaikomas, nes santykių turinys yra aiškus, o istatymo imperatyvų turi būti laikomasi. Visų pirma, tai, kad Lengvatos sąlygos imperatyvios (mokesčių teisei, kaip viešajai teisei, būdingas imperatyvus reguliavimo metodas), savaime negali paneigti turinio viršenybės prieš formą principo taikymo. Antra, deklaravimas yra formalus veiksmas, kuriuo patvirtinamas turinys – faktinė gyvenamoji vieta. Tai, kad tikrasis santykių turinys (reali gyvenamoji vieta) yra teisiškai reikšmingas patvirtino tiek atsakovas (netiesiogiai), tiek MGK. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagristas ir del to naikintinas.
23. Pirmosios instancijos teismas, neišnagrinėjęs bylos faktinių aplinkybių, iš esmės nepriėmė sprendimo dėl pareiškėjo reikalavimų. Todel, vadovaujantis ABTĮ 154 straipsnio 1 dalies 3 punktu, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
24. Pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 43 straipsnio 2 dalimi, prašo sudaryti išplestinę penkių teisejų kolegiją jo bylos nagrinejimui. Byla sudėtinga, nes turi būti suformuota GPMĮ 17 straipsnio 54 punkto taikymo praktika. Be to, šios bylos sudėtingumą lemia ir tai, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, visiškai neanalizuodami nagrinėjamos bylos turinio ir specifikos, automatiškai remiasi vienintele LVAT 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi, kurioje taip pat spręstas Lengvatos taikymo klausimas. Pareiškėjo nuomone, minėtoje LVAT nutartyje GPMĮ 17 straipsnio 54 punkto išaiškinimai pateikti neanalizuojant Lengvatos taikymo tikslų, nepagįstai netaikant mokesčių teisės principų. Todėl, pareiškėjo nuomone, nepagrįsta besąlygiškai vadovautis šia nutartimi sprendžiant Lengvatos taikymo pagristumą pareškejo atveju. Pareiškejo nuomone, būtina šį Lengvatos taikymo klausimą peržiūrėti iš esmės ir suformuoti praktiką.
25. Jeigu teismas manytų, kad proceso operatyvumo ir efektyvumo principus labiausiai atitiktų visų byloje sprendimui priimti reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimas ir galutinio sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimas apeliacinės instancijos teįsme, pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 141 straipsnio 1 dalimi, taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjo nuomone, toks bylos nagrinėjimas būtų būtinas del faktinių aplinkybių tinkamo tyrimo bei atsižvelgiant i tai, kad pirmosios instancijos teismas šų aplinkybių apskritai netyrė.
Atsiliepimas
26. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
27. Atsakovas iš esmės nurodo tokius pat argumentus kaip ir pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuodamas, kad vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkto reglamentavimu ir LVAT praktika, teigtina, jog nagrinėjamu atveju yra aktuali sąlyga, jog parduotame gyvenamajame būste turėjo būti pareiškėjo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (toliau – GVDĮ) 10 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog asmuo deklaruoja tik vieną gyvenamąją vietą, net jeigu vienu metu gyvena keliose vietose. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirminės Metinės pajamų deklaracijos už 2016 m. teikimo metu gyvenamoji vieta įsigytame bute (duomenys neskelbtini) taip pat nebuvo deklaruota. Gyvenamąją vietą sutuoktiniai deklaravo tik 2017 m. liepos 3 d., 2017 m. liepos 4 d. ir atitinkamai patikslino pateiktą Metinės pajamų deklaraciją deklaraciją už 2016 metus. Iki tol nuolatinė deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2017 m. liepos 3 d. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas savo pasirinktu veikimu / neveikimu prisiima ir jam tenkančias pasekmes – šiuo atveju mokestines.
Šalies argumentai
28. Pareiškėjas pabrėžia būtinybę taikyti turinio viršenybės prieš formą principą, nurodydamas jo svarbą mokesčių teisėje, tačiau atsakovas nurodo, kad mokesčių lengvatų pagrįstumo vertinimo požiūriu itin svarbūs yra MAĮ 7 ir 8 straipsniai, todėl aiškinant plečiamai GPMĮ imperatyviai reglamentuotą lengvatų taikymo tvarką būtų pažeidžiami kitų mokesčių mokėtojų teisėti lūkesčiai.
29. Dėl ginčo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nenurodė jokių bylai reikšmingų aplinkybių, kurių nebūtų nustatęs ir įvertinęs pirmosios instancijos teismas bei kurias byloje dar reikėtų nustatyti, kaip galbūt skiriasi teismų praktika nagrinėjamoje byloje ginčijamais klausimais ir pan. Bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, nagrinėjamu atveju byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme ir pareiškėjo atstovai dalyvavo bylos nagrinėjime. Atsakovas prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV.
30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl gyvenamojo būsto pardavimo pajamų pripažinimo neapmokestinamosiomis pajamomis pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą.
31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, jog toks bylos nagrinėjimas būtinas dėl faktinių aplinkybių tinkamo tyrimo, nes pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visiškai netyrė.
32. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo atstovai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje ir turėjo galimybę išdėstyti savo nuomonę dėl bylos faktinių aplinkybių bei taikytinos teisės, ginčo šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išsamiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, todėl pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.
34. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 15 d. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis butas nuo 2016 m. balandžio 20 d. Nekilnojamo turto registre buvo registruotas kaip pareiškėjo šeimos turtas. Pareiškėjas kartu su sutuoktine D. N. 2016 m. gruodžio 1 d. minėtą butą pardavė. Pareiškėjas šio buto pardavimo pajamas deklaravo metinėje pajamų deklaracijoje už 2016 metus, kaip turto pardavimo apmokestinamąsias pajamas, nuo kurių teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiavo ir sumokėjo į biudžetą 15129 Eur GPM. Pareiškėjas 2017 m. sausio 17 d. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Už buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimą gautos lėšos buvo panaudotos įsigyjant butą, esantį (duomenys neskelbtini). Laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2017 m. liepos 3 d. pareiškėjas gyvenamąją vietą buvo deklaravęs adresu: S(duomenys neskelbtini). Pareiškėjas ir jo sutuoktinė D. N. 2017 m. liepos 3 d. deklaravo savo gyvenamąsias vietas adresu: (duomenys neskelbtini).
35. Pareiškėjas kartu su sutuoktine 2017 m. liepos 13 d. pateikė patikslintas metines pajamų deklaracijas už 2016 metus, kuriose lygiomis dalimis (po 375 000 Eur) deklaravo buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo pajamas kaip neapmokestinamąsias pajamas.
36. 2017 m. lapkričio 17 d. pateikė prašymą grąžinti (įskaityti) 15129 Eur mokesčio permoką už 2016 m. mokestinį laikotarpį.
37. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 331C-7579 nusprendė negrąžinti 15129 Eur GPM sumos.
38. MGK, išnagrinėjusi mokestinį ginčą ikiteismine tvarka pagal pareiškėjo skundą, 2018 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. S-48(7-17/2018) nusprendė patvirtinti VMI 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 331C-7579.
39. GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktas nustato, kad neapmokestinamosios pajamos yra pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, buvo trumpesnį negu šios dalies 53 punkte nurodytą laiką, gautos pajamos, kurios per vienus metus nuo tokio būsto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn yra panaudojamos kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame gyventojas teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui.
40. Pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punktą neapmokestinamosios pajamos yra pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), jeigu jame pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn buvo gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka.
41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą įtvirtintos pajamos būtų neįskaitomos į GPM apmokestinamąsias pajamas, turi būti nustatytos šios būtinosios sąlygos: 1) tokias pajamas asmuo gavo pardavęs ar kitaip perleidęs nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame jis trumpiau nei 2 metus teisės aktų nustatyta tvarka buvo deklaravęs gyvenamąją vietą; 2) pajamas iš tokio būsto pardavimo asmuo per vienerius metus nuo pardavimo panaudoja kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame jis teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3822-968/2019).
42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, jog GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktas imperatyviai reikalauja, kad parduotame gyvenamajame būste būtų ir gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-614-556/2018).
43. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2015 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-1919 redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) nustatė, kad gyvenamosios vietos deklaravimas – gyvenamosios vietos adresą sudarančių ir kitų šiame įstatyme nustatytų duomenų pateikimas gyvenamosios vietos deklaravimo įstaigai. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, jog asmuo deklaruoja tik vieną gyvenamąją vietą, net jeigu vienu metu gyvena keliose vietose.
44. Pareiškėjas neginčija tos aplinkybės, kad nei jis, nei jo sutuoktinė gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka nebuvo deklaravę. Tai, kad jie faktiškai gyveno minėtu adresu neturi jokios reikšmės taikant GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkto nuostatas.
45. Mokesčių administratorius nustatęs, kad pajamas pareiškėjas gavo pardavęs butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame jis teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos, priėjo pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo minėto buto pardavimo pajamas pripažinti neapmokestinamosiomis pajamomis, nes nebuvo tenkinama būtina ir imperatyvi GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte įtvirtinta sąlyga, reikalaujanti, jog pajamos turi būti gautos pardavus tik tokį gyvenamąjį būstą, kuriame pajamas gavęs asmuo teisės aktų nustatyta tvarka buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą.
46. Nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos aiškinant GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkto nuostatas dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių nėra jokio pagrindo. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai dėl GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkto taikymo neatsižvelgiant vien tik į formalius reikalavimus bei dėl Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto turinio viršenybės prieš formą principo taikymo ginčo teisiniams santykiamas nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste nėra reikšmingi, todėl teisėjų kolegija jų detaliai nevertina.
47. Pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, jas visapusiškai ir objektyviai ištyrė, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias mokesčių teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
48. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo J. N. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.