- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-28
- Bylos Nr.
- eA-139-968/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09888-2022-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Rytis Krasauskas (pran.), Egidijus Šileikis
- Pareiškėjas
- P. I.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. I. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimo pagal pareiškėjo P. I. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja s P. I. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2022 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. S-166(7-137/2022) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. (21.222Mr)FR0682-227 (toliau – ir VMI sprendimas) dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti 9 328 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 5 317,20 Eur GPM delspinigių bei 933 Eur GPM baudos.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 20 d. iš G. T. nusipirko butą su statiniais ir žemės sklypu, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo nekilnojamasis turtas), už 150 000 Lt (43 443 Eur), o 2016 m. kovo 4 d. pardavė minėtą butą su statiniais ir žemės sklypu už 106 000 Eur. Gautų pajamų pareiškėjas 2016 m. Metinėje pajamų deklaracijoje forma GPM308 nedeklaravo, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostatas, kadangi neišlaikė turto nuosavybėje 10 metų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui nuo gautų pardavimo pajamų patikrinimo metu VMI sprendimu apskaičiuota 9 328 Eur GPM, 5 317,20 Eur GPM delspinigių bei 2 798,40 Eur GPM baudos.
2.2. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, jį apskundė Komisijai. Komisija 2022 m. gruodžio 1 d. sprendimu pakeitė VMI sprendimą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 9 328 Eur GPM, 5 317,20 Eur GPM delspinigių bei 933 Eur GPM baudos. Su tokiu Komisijos sprendimu pareiškėjas nesutiko.
2.3. Tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija konstatavo, kad, nepaisant to, jog buvo pateikti kaimynystėje gyvenusių asmenų liudijimai, jog pareiškėjas realiai 2011–2016 m. gyveno (duomenys neskelbtini), pareiškėjas negali pasinaudoti GPM lengvata / išimtimi, nustatyta GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose, kadangi neįgyvendino juose nustatytos sąlygos – teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo deklaravęs nurodytu adresu savo gyvenamosios vietos.
2.4. Be pareiškėjo buvusių kaimynų liudijimų, kiti jo teikti įrodymai nebuvo aptarti ar nagrinėti nei tikrinimo metu, nei patikrinimo akto tvirtinimo metu. Papildomai buvo pateikta Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus 2022 m. vasario 14 d. pažyma apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokėjimą laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m., taip pat mokėjimų už elektros energiją nurodytu adresu duomenys, tačiau visi šie duomenys nebuvo vertinami, nurodant, kad 2017 m. teikti paaiškinimai (ruošti ne pareiškėjo, o jam talkinusio pažįstamo auditoriaus) yra svaresni nei faktiniai duomenys, liudijantys faktinį pareiškėjo gyvenimą nurodytu adresu. Visus aptariamus duomenis pareiškėjas teikė mokesčių administratoriui dar mokestinio patikrinimo metu, t. y. juos rinko ir teikė mokesčių administratoriui, tikėdamasis, kad jie bus bent jau įvertinti ir aptarti patikrinimo metu. Tokiu būdu pareiškėjas savo poziciją dėl faktinio gyvenimo (duomenys neskelbtini), buvo suformavęs dar patikrinimo metu, todėl Komisijos teiginiai apie pareiškėjo besikeičiančią poziciją nepagrįsti.
2.5. Pareiškėjas apie gyvenimo nurodytu adresu aplinkybes buvo klausiamas praėjus ženkliam laiko tarpui (ne mažiau 10 m.), todėl suklydimas ar negalėjimas tiksliai nurodyti, nuo kada ten pradėta gyventi (nuo 2011 m. pabaigos ar 2012 m.) nelaikytina aplinkybe, paneigiančia pareiškėjo gyvenimo nurodytu adresu faktą, juo labiau, kad šią pareiškėjo nurodomą aplinkybę patvirtina kiti šalia jo gyvenę ir su juo bendravę asmenys.
2.6. Nei mokesčių administratorius, nei Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo teiktų faktinių duomenų, kad pareiškėjas tuo laikotarpiu, kai jis tuo adresu negyveno, mokėjo už tiekiamą elektros energiją. Pareiškėjas mokėjo už nurodytu adresu jam teikiamas paslaugas (šiukšlių išvežimą, elektros energiją), jį ten gyvenant tvirtino matę aplinkiniai gyventojai. Komisijos teiginiai, kad pareiškėjas ten negyveno, neatitinka teisingumo ir protingumo principų.
2.7. Formalus deklaravimo / nedeklaravimo faktas negali nusverti realios faktinės situacijos, liudijančios apie realią asmens gyvenamąją vietą. Pareiškėjas ne formaliai ar fiktyviai, o realiai gyveno nurodytu adresu ir tam yra pateikti visi įrodymai. Nei mokesčių administratorius, nei Komisija nebūtų nusižengę teisingumo bei protingumo principams, įtvirtintiems MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje, jei būtų taikę to paties įstatymo 10 straipsnio nuostatą ir šiai ginčo situacijai būtų pritaikę GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose numatytas lengvatas / išimtis. Pareiškėjas jokio kito būsto, kuriame tuo metu būtų galėjęs gyventi, neturėjo, o deklaruotoji gyvenamoji vieta tuo metu buvo Vilniaus miesto savivaldybės suteiktas tuo tikslu adresas, kur negalėjo būti gyvenama.
2.8. Pareiškėjas tikrinimo metu teikė ir kitus įrodymus, liudijančius, kad GPM bazė buvo apskaičiuota neteisingai (jei pareiškėjo atžvilgiu būtų taikomos GPM lengvatos / išimtys). Pareiškėjas mokesčių administratoriui patikrinimo metu pateikė duomenis, kad realiai už ginčo nekilnojamąjį turtą G. T. sumokėjo ne 150 000 Lt, o 200 000 Lt. Šią aplinkybę savo 2022 m. vasario 23 d. paaiškinime nurodė ir pati G. T.. Kaip šios aplinkybės įrodymas yra pateiktas 40 000 Lt vertės bankinis pavedimas į G. T. sąskaitą, o 10 000 Lt, perduotų jai grynaisiais pinigais, sumokėjimo įrodymų nėra (išskyrus jos pačios liudijimą). Visgi ir 40 000 Lt sumos pripažinimas ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidomis ženkliai pakeistų tikrinimo metu nustatytą mokesčio bazę, o tuo pačiu ir GPM bei su juo susijusių sumų dydį. 40 000 Lt G. T. buvo sumokėta tą pačią dieną (2010 m. rugpjūčio 20 d.) kaip pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta 150 000 Lt suma, tačiau, jos pageidavimu, į kitą banko sąskaitą ir nurodant kitą pagrindą. Nepaisant to, realiai 40 000 Lt buvo mokami už įsigyjamą ginčo nekilnojamąjį turtą, nes daugiau jokių piniginių santykių su G. T. pareiškėjas neturėjo nei prieš įsigyjant šį turtą, nei kada nors vėliau.
2.9. Tokio ploto butui pertvarkyti buvo objektyviai patirtos nemenkos išlaidos. Mokestinė prievolė turi būti nustatoma kiek įmanoma objektyviai ir teisingai. Jei mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjo pateiktų statybinių medžiagų pirkimo kvitų (bet matė, kad išlaidų buvo ir jos buvo realios), tenkinant objektyvumo bei teisingumo reikalavimus administruojant mokesčius, galėjo vadovautis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai ir faktinės aplinkybės:
3.1. Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 20 d. iš G. T. nusipirko ginčo nekilnojamąjį turtą už 150 000 Lt (43 443 Eur), kurį jis pardavė 2016 m. kovo 4 d. už 106 000 Eur. Ginčo nekilnojamasis turtas įsigytas 2010 m. rugpjūčio 20 d., o parduotas 2016 m. kovo 4 d., t. y. nėra išlaikytas nuosavybėje 10 metų.
3.2. 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusi GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostata, pagal kurią turtas nuosavybėje turi būti išlaikytas ne mažiau nei 10 metų. Ši nuostata taikoma tik nekilnojamojo turto perleidimo pajamoms, gautoms nuo 2016 metų, todėl naujai nustatytos apmokestinimo sąlygos taikomos teisiniams faktams, kurie atsirado nuo naujosios įstatymo normos įsigaliojimo. Tai, jog turto įsigijimo metu galiojo trumpesnis išlaikymo terminas (3 m.), neturi reikšmės, vertinant lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principo aspektu, kadangi pats turto įsigijimas nesukelia jokių su pajamų mokesčiu susijusių pasekmių. GPMĮ nustatytas 10 metų turto išlaikymo terminas, norint taikyti GPM lengvatą, yra susietas tik su viena sąlyga, t. y. pajamų gavimo data, ir šiuo atveju įstatyme neliko sąlygos susietos su turto įsigijimo data. GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punktas nustato imperatyvią sąlygą, jog norint pasinaudoti GPM lengvata, turtas turi būti išlaikytas nuosavybėje 10 metų.
3.3. Pareiškėjas negali pasinaudoti GPM lengvata, nustatyta GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose, kadangi neįgyvendino šiuose punktuose nustatytos sąlygos (teisės aktų nustatyta tvarka deklaruota gyvenamoji vieta). Pareiškėjas neišlaikė nuosavybėje nekilnojamojo turto 10 metų ir nedeklaravo gyvenamosios vietos teisės aktų nustatyta tvarka, gavo apmokestinamųjų pajamų, tačiau Metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM 308) už 2016 m. gautų pajamų nedeklaravo ir pajamų mokesčio nesumokėjo, tokiu būdu pažeisdamas GPMĮ nuostatas. Pareiškėjui pagrįstai tenka prievolė mokėti GPM neišlaikius turto nuosavybėje 10 metų ir nedeklaravus gyvenamosios vietos teisės aktų nustatyta tvarka, kadangi netenkinamos sąlygos, siekiant pasinaudoti GPM lengvata.
II.
4. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
5. Teismas nustatė, kad:
5.1. Mokesčių administratorius 2021 m. gruodžio 15 d. – 2022 m. liepos 4 d. atliko pareiškėjo GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą ir nustatė, jog pareiškėjas už 106 000 Eur 2016 m. kovo 4 d. pardavė butą su statiniais ir žemės sklypu (duomenys neskelbtini) sav. Gautų pajamų pareiškėjas 2016 m. metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308) nedeklaravo ir tokiu būdu pažeidė GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostatas, nes neišlaikė turto nuosavybėje 10 metų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui nuo gautų pardavimo pajamų patikrinimo metu apskaičiuotas 9 328 Eur GPM.
5.2. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2022 m. liepos 14 d. patikrinimo aktu Nr. (21.222 Mr)FR0680-251, pateikė 2022 m. liepos 26 d. rašytines pastabas. Pareiškėjo teigimu, turto įsigijimo metu galiojo GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostata, pagal kurią GPM lengvata galima pasinaudoti, jei turtas išlaikomas nuosavybėje ne mažiau nei tris metus.
5.3. VMI 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. (21.222 Mr)FR0682-227 patvirtino patikrinimo aktą. VMI sprendime nurodoma, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 20 d. iš G. T. nusipirko ginčo nekilnojamąjį turtą, už 150 000 Lt (43 443 Eur). 2016 m. kovo 4 d. pareiškėjas jį pardavė už 106 000 Eur. VMI sprendime konstatuota, jog pareiškėjas 2016 m. gavo 106 000 Eur nekilnojamojo turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamas ir patyrė 43 810,39 Eur su šio turto įsigijimo kainos ir kitų su jo pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusias išlaidas bei gavo 62 189,61 Eur (106 000 - 43 810,39) apmokestinamąsias nekilnojamojo turto pardavimo pajamas, kurios, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apmokestinamos 15 proc. tarifu. Atsižvelgiant į tai, nuo 62 189,61 Eur apmokestinamųjų nekilnojamojo turto pardavimo pajamų, taikant 15 proc. GPM tarifą, pareiškėjui apskaičiuota 9 328 Eur mokėtinas GPM. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri patvirtino VMI sprendimą, sumažinusi paskirtos baudos dydį.
Šalies argumentai
6. Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nebekelia ginčo dėl aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju buto su statiniais ir žemės sklypu pardavimo pajamoms netaikytina GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkte įtvirtinta apmokestinimo GPM išimtis, tačiau tvirtina, jog ginče aptariamoms pareiškėjo gautoms nekilnojamojo turto pardavimo pajamoms taikytina apmokestinimo GPM išimtis / lengvata, įtvirtinta GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose.
7. 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusi GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostata, pagal kurią turtas nuosavybėje turi būti išlaikytas ne mažiau nei 10 metų. Ši nuostata taikoma tik nekilnojamojo turto perleidimo pajamoms, gautoms nuo 2016 m., todėl naujai nustatytos apmokestinimo sąlygos taikomos teisiniams faktams, kurie atsirado nuo naujosios įstatymo normos įsigaliojimo. Tai, jog turto įsigijimo metu galiojo trumpesnis išlaikymo terminas (3 m.), neturi reikšmės vertinant lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principo aspektu, kadangi pats turto įsigijimas nesukelia jokių su pajamų mokesčiu susijusių pasekmių. GPMĮ nustatytas 10 metų turto išlaikymo terminas, norint taikyti GPM lengvatą, yra susietas tik su viena sąlyga, t. y. pajamų gavimo data, ir šiuo atveju įstatyme neliko sąlygos, susietos su turto įsigijimo data. GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punktas nustato imperatyvią sąlygą, jog norint pasinaudoti GPM lengvata, turtas turi būti išlaikytas nuosavybėje 10 metų.
8. GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose įtvirtinta apmokestinimo GPM lengvata gyventojui pardavus nuosavybės teise turėtą gyvenamąjį būstą galėtų būti taikoma, be kita ko, nustačius aplinkybę, jog parduotame gyvenamajame būste tam tikrą laikotarpį teisės aktų nustatyta tvarka buvo deklaruota gyventojo gyvenamoji vieta. Pareiškėjas 2010–2016 m. laikotarpiu gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) deklaravęs nebuvo. Gyventojų registro duomenimis, pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2009 m. gruodžio 4 d. iki 2012 m. kovo 30 d. buvo (duomenys neskelbtini), nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. – (duomenys neskelbtini), nuo 2016 m. gegužės 11 d. – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas skunde nurodo, jog pateikė pakankamai įrodymų (kaimynų paaiškinimai, mokėjimai už komunalines paslaugas ir kt.), kurie patvirtina, jog faktiškai jis ten gyveno ir pirmenybė šiuo atveju turėtų būti teikiama faktinei situacijai. Tačiau 2017 m. birželio 6 d. Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktame paaiškinime pareiškėjas nurodė 2010 m. įsigijęs butą (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą jį suremontuoti ir jame gyventi, nes tuo metu jokio kito nuosavo gyvenamojo būsto neturėjo. Tuo metu (tą patvirtino ir teismo posėdyje) pareiškėjas nurodė gyvenęs buto nuomos sąlygomis ir dirbęs Vilniaus miesto savivaldybėje, kurioje buvo ir prisiregistravęs. Įsigytas gyvenamasis būstas nebuvo tinkamai įrengtas nuolat gyventi, todėl gyvendamas Vilniaus mieste pareiškėjas nuolat (po darbo ir savaitgaliais) važinėjo į įsigytą gyvenamąjį būstą, kur buvo atliekamas remontas. Pasak pareiškėjo, įsigyto gyvenamojo būsto (duomenys neskelbtini), jis nedeklaravo kaip savo gyvenamosios vietos, nes remonto darbų vykdymo metu jis neatitiko gyvenamosios vietos sąvokos, numatytos Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme. Tuo metu pareiškėjo gyvenamoji vieta buvo Vilniaus mieste, nes faktiškai jis čia dažniausiai gyveno ir dirbo.
9. Mokesčių administratoriui pradėjus pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir 2021 m. gruodžio 16 d. pranešime apie mokestinį patikrinimą paprašius pareiškėjo nurodyti faktinę gyvenamąją vietą laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2016 m. gegužės 11 d., pareiškėjas 2021 m. gruodžio 27 d. mokesčių administratoriui siųstame el. laiške nurodė nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. gyvenęs (duomenys neskelbtini), nors registruotas buvo Vilniaus m. savivaldybėje. 2022 m. gegužės 9 d. el. laiške pareiškėjas mokesčių administratoriui taip pat tvirtino, jog aukščiau minėtu laikotarpiu vienintelė ir faktinė jo gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), bei pateikė kaimynų – trijų fizinių asmenų paaiškinimus, jog pareiškėjas nuo 2011 m. iki 2016 m. gyveno (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėjas buvo pateikęs Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus 2022 m. vasario 14 d. pažymą Nr. A33(7)-34 apie tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. jis mokėjo vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą už objektą, esantį (duomenys neskelbtini).
10. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog Komisija nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų ir dėl jų nepasisakė, nes iš Komisijos sprendimo turinio matyti, kad Komisija, vertindama pareiškėjo pateiktų dokumentų įrodomąją reikšmę, pažymėjo, jog kaimynų pateikti abstraktaus pobūdžio („gyveno nuo 2011 m.“) paaiškinimai prieštarauja paties pareiškėjo teiktiems pirminiams paaiškinimams, jog jis realiai bute (duomenys neskelbtini), negyveno, nes remonto metu butas nebuvo tinkamas nuolat gyventi (pagal Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenis, buto remonto pradžia 2014 m. pabaiga – 2015 m.), o Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pažyma patvirtina tik vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą sumokėjimą, tačiau ne faktinį gyvenimą ginče aptariamame būste, nes vietinę rinkliavą už atliekų tvarkymą privalo mokėti nekilnojamojo objekto savininkai, nepriklausomai nuo gyvenimo konkrečiame nekilnojamojo turto objekte fakto. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, jog pareiškėjas negali pasinaudoti GPM lengvata, nustatyta GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose, kadangi neįgyvendino šiuose punktuose nustatytos sąlygos (teisės aktų nustatyta tvarka deklaruota gyvenamoji vieta).
11. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus vertinimu, jog G. T. pareiškime nurodytos aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo versijos dėl mokėjimo už perkamą butą (nesutampa G. T. nurodyta data, sumos) bei yra prieštaraujančios ginčo byloje esantiems rašytiniams įrodymams (mokėjimo pavedimams, pirkimo–pardavimo sutarčiai), patvirtinantiems, kad pareiškėjas už įsigyjamą turtą sumokėjo 150 000 Lt. Teismas atkreipė dėmesį, kad mokesčių administratorius, patikrinimo metu siekdamas detaliai išsiaiškinti ginčo nekilnojamojo turto pardavimo aplinkybes, 2022 m. liepos 7 d. raštu Nr. RKD-2214 kreipėsi į G. T. su prašymu atsakyti į mokesčių administratoriui kilusius klausimus, tačiau ji atsakymo nepateikė. Teismas pritarė mokesčių administratoriaus išvadai, jog pareiškėjas nepateikė patikimų, abejonių nekeliančių įrodymų, patvirtinančių, jog už 2010 m. pirktą ginčo nekilnojamąjį turtą jis būtų sumokėjęs 200 000 Lt, todėl nėra pagrindo pripažinti 40 000 Lt turto įsigijimo išlaidomis, kaip savo skunde prašė pareiškėjas, ir šia suma mažinti patikrinimo metu nustatytą pareiškėjo mokesčio bazę. Dėl pareiškėjo į bylą pateiktos 2015 m. gruodžio 29 d. preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties teismas nurodė, kad ji tik patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjas preliminariai įsipareigojo perleisti nekilnojamąjį turtą pirkėjams už 106 000 Eur, tačiau byloje nėra ginčo dėl šios aplinkybės.
12. Teismo vertinimu, pareiškėjui pagrįstai tenka prievolė mokėti GPM neišlaikius turto nuosavybėje 10 metų (GPMĮ 17 str. 1 d. 28 p.) ir nedeklaravus gyvenamosios vietos teisės aktų nustatyta tvarka (GPMĮ 17 str. 1 d. 53 ir 54 p.), kadangi netenkinamos sąlygos, siekiant pasinaudoti GPM lengvata. Teismas konstatavo, kad ginčijami VMI ir Komisijos sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taip pat nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytų pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais.
III.
13. Pareiškėjas P. I. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
14. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Be pareiškėjo buvusių kaimynų liudijimų, kiti pareiškėjo teikti įrodymai nebuvo aptarti ar nagrinėti nei tikrinimo metu, nei patikrinimo akto tvirtinimo metu. Papildomai buvo pateikta Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus 2022 m. vasario 14 d. pažyma apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokėjimą laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m., taip pat mokėjimų už elektros energiją nurodytu adresu duomenys, tačiau visi šie duomenys net nebuvo vertinami, nurodant, kad 2017 m. teikti paaiškinimai (ruošti ne pareiškėjo, o jam talkinusio pažįstamo auditoriaus) yra svaresni nei faktiniai duomenys, liudijantys faktinį pareiškėjo gyvenimą nurodytu adresu.
14.2. Visus duomenis pareiškėjas teikė mokesčių administratoriui dar mokestinio patikrinimo metu, t. y. juos rinko ir teikė mokesčių administratoriui, neatsižvelgdamas į mokesčių administratoriaus nuomonę dėl jų, ir tikėjosi, kad jie bus įvertinti ir aptarti patikrinimo metu. Tokiu būdu pareiškėjas savo poziciją dėl faktinio gyvenimo (duomenys neskelbtini), buvo suformavęs dar patikrinimo metu todėl Komisijos teiginiai apie pareiškėjo besikeičiančią poziciją yra nepagrįsti.
Šalies argumentai
14.3. Pareiškėjas apie gyvenimo nurodytu adresu aplinkybes buvo klausiamas praėjus ženkliam laiko tarpui (ne mažiau 10 m.), taigi suklydimas ar negalėjimas tiksliai nurodyti, nuo kada ten pradėta gyventi (nuo 2011 m. pabaigos ar 2012 m.) nelaikytina aplinkybe, paneigiančia pareiškėjo gyvenimo nurodytu adresu faktą, juo labiau, kad šią pareiškėjo nurodomą aplinkybę patvirtina kiti šalia jo gyvenę ir su juo bendravę asmenys.
14.4. Mokesčių administratorius, Komisija bei teismas nepasisakė dėl pareiškėjo teiktų faktinių duomenų, jog pareiškėjas tuo laikotarpiu, kai jis tuo adresu negyveno, mokėjo už tiekiamą elektros energiją. Pareiškėjas mokėjo už nurodytu adresu jam teikiamas paslaugas (šiukšlių išvežimą, elektros energiją), jį ten gyvenant tvirtino matę aplinkiniai gyventojai, todėl teismo vertinimai, kad jis nurodytu adresu negyveno, neatitinka teisingumo ir protingumo principų.
14.5. Formalus deklaravimo / nedeklaravimo faktas negali nusverti realios faktinės situacijos, liudijančios apie realią asmens gyvenamąją vietą. MAĮ 10 straipsnyje yra įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas. GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose numatytos lengvatos / išimtys yra nustatytos tiems atvejams, kai gyventojas, keisdamas savo gyvenamąją vietą ir tuo pat metu neišlaikydamas parduodamo turto nustatytus 10 metų, nepatirtų neigiamų pasekmių. Pareiškėjas ne formaliai ar fiktyviai, o būtent realiai gyveno nurodytu adresu ir tam yra pateikti visi įrodymai. Nei mokesčių administratorius, nei Komisija nebūtų nusižengę teisingumo bei protingumo principams, įtvirtintiems MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje, jei būtų taikę to paties įstatymo 10 straipsnio nuostatas ir šiai ginčo situacijai būtų pritaikę GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose numatytas lengvatas. Pareiškėjas jokio kito būsto, kuriame tuo metu būtų galėjęs gyventi, neturėjo, o deklaruotoji gyvenamoji vieta tuo metu buvo Vilniaus miesto savivaldybės suteiktas tuo tikslu adresas, kur negalėjo būti gyvenama.
14.6. Pareiškėjas tikrinimo metu teikė ir kitus įrodymus, liudijančius, kad pati GPM bazė buvo apskaičiuota neteisingai (jei pareiškėjo atžvilgiu nebūtų netaikomos GPM lengvatos). Pareiškėjas realiai už ginčo nekilnojamąjį turtą G. T. sumokėjo ne 150 000 Lt, o 200 000 Lt. Šią aplinkybę savo 2022 m. vasario 23 d. paaiškinime nurodė ir pati G. T.. Kaip šios aplinkybės įrodymas yra pateiktas 40 000 Lt vertės bankinis pavedimas į G. T. sąskaitą, o 10 000 Lt, perduotų jai grynaisiais pinigais, sumokėjimo įrodymų nėra (išskyrus jos pačios liudijimą). 40 000 Lt G. T. buvo sumokėta tą pačią dieną (2010 m. rugpjūčio 20 d.) kaip pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta 150 000 Lt suma, tačiau, jos pageidavimu, į kitą banko sąskaitą ir nurodant kitą pagrindą. 40 000 Lt buvo mokami už įsigyjamą turtą, nes daugiau jokių turtinių santykių su G. T. pareiškėjas neturėjo nei prieš įsigyjant turtą, nei kada nors vėliau. G. T. suklydimas laike (nurodė liepos mėnesį vietoje rugpjūčio) įvertinus paaiškinimo teikimo laiką (praėjus 12 m. po įvykio) ir paaiškinimo teikėjos amžių, yra nereikšmingas ir negali paneigti paties pinigų mokėjimo ir gavimo fakto, o pinigų gavimo pagrindą nurodė pati G. T. – už parduodamą ginčo nekilnojamąjį turtą. G. T. iš pareiškėjo už parduodamą turtą yra gavusi 190 000 Lt, t. y. 40 000 Lt daugiau nei nurodyta susitarime, todėl nurodyta suma turėtų būti priskirta prie pareiškėjo išlaidų, patirtų įsigyjant turtą.
14.7. Pareiškėjas mokesčių administratoriui buvo pateikęs eilę apskaitos dokumentų (statybinių medžiagų pirkimo kvitų), tačiau juos, kaip neatitinkančius GPMĮ 19 straipsnio bei Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, buvo atsisakyta pripažinti išlaidomis, mažinančiomis apmokestinamąsias pajamas. Priešingai nei mokesčių administratorius, Komisija pripažino, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, atliko atitinkamus remonto darbus, t. y. realiai turėjo tam tikrų išlaidų. Tai, kad pareiškėjas turėjo išlaidų, patvirtina ir aplinkybė, jog 2010 m. pareiškėjas įsigijo bendro 79,64 kv. m ploto (68,20 kv. m naudingo ploto) butą, o 2016 m. po remonto pardavė bendro 141,98 kv. m ploto (130,54 kv. m naudingo ploto) butą. Tokio ploto butui pertvarkyti buvo objektyviai patirtos nemenkos išlaidos. Tačiau teismas šiuo aspektu nepasisakė. Šiuo atveju mokesčio bazė buvo nustatoma formaliai, o ne teisingai ir objektyviai.
Atsiliepimas
15. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:
15.1. Mokestinio patikrinimo metu buvo įvertintos pareiškėjo su turto įsigijimu susijusios išlaidos (43 810,39 Eur). Pareiškėjo patirtos turto remonto išlaidos nebuvo priskirtos prie atimtų sumų, kadangi pareiškėjas nepateikė patirtas išlaidas pagrindžiančių dokumentų, o vadovaujantis GPMĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatomis, leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais. Pareiškėjas pateikė banko išrašų kopijas, kuriose nurodomi įsigijimai iš statybinėmis medžiagomis prekiaujančių įmonių, tačiau iš minėtų įrašų turinio nėra galimybės nustatyti, kokios prekės buvo įsigytos ir kokiems tikslams buvo panaudotos. Atimti leidžiama tik tokias išlaidas, kurios pagrindžiamos dokumentais, iš kurių galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. Kadangi iš pateiktų banko išrašų kopijų nėra galimybės nustatyti ūkinių operacijų turinio, pareiškėjui pagrįstai nebuvo vertintos jo nurodomos su turto remontu susijusios išlaidos.
15.2. G. T. pareiškime nurodytos aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo versijos dėl mokėjimo už perkamą butą (nesutampa G. T. nurodyta data, sumos) bei yra prieštaraujančios ginčo byloje esantiems rašytiniams įrodymams (mokėjimo pavedimams, pirkimo–pardavimo sutarčiai), patvirtinantiems, kad pareiškėjas už įsigyjamą turtą sumokėjo 150 000 Lt. VMI patikrinimo metu, siekdama detaliai išsiaiškinti ginčo nekilnojamojo turto pardavimo aplinkybes, 2022 m. liepos 7 d. raštu Nr. RKD-2214 kreipėsi į G. T. su prašymu atsakyti į VMI kilusius klausimus, tačiau G. T. atsakymo nepateikė. Pareiškėjas nepateikė patikimų, abejonių nekeliančių įrodymų, patvirtinančių, kad už 2010 m. pirktą ginčo nekilnojamąjį turtą, jis būtų sumokėjęs 200 000 Lt.
15.3. Pareiškėjas neišlaikė nuosavybėje nekilnojamojo turto 10 metų ir nedeklaravo gyvenamosios vietos teisės aktų nustatytą tvarka, gavo apmokestinamųjų pajamų, tačiau Metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM 308) už 2016 m. gautų pajamų nedeklaravo ir pajamų mokesčio nesumokėjo, tokiu būdu pažeisdamas GPMĮ nuostatas. Atsakovo vertinimu, pareiškėjui pagrįstai tenka prievolė mokėti GPM neišlaikius turto nuosavybėje 10 metų (GPMĮ 17 str. 1 d. 28 p.) ir nedeklaravus gyvenamosios vietos teisės aktų nustatyta tvarka (GPMĮ 17 str. 1 d. 53 ir 54 p.), kadangi netenkinamos sąlygos, siekiant pasinaudoti GPM lengvata.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų tiek, kiek jais, nustačius, kad pareiškėjas, pardavęs 10 metų nuosavybėje neišlaikytą ginčo nekilnojamąjį turtą, pajamų deklaracijoje nedeklaravo gautų pajamų, nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą papildomas GPM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas, bei Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Bylos duomenys patvirtina, kad mokesčių administratorius atliko pareiškėjo GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2016 m. Nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 20 d. už 43 810,39 Eur įsigytą ginčo nekilnojamąjį turtą (t. y. butą su statiniais ir žemės sklypu, esantį (duomenys neskelbtini)) pardavė 2016 m. kovo 4 d. už 106 000 Eur, tačiau gautų pajamų (t. y. 62 189,61 Eur (106 000 – 43 810,39)) nedeklaravo 2016 m. metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308) ir nuo jų nesumokėjo GPM. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad ginčo nekilnojamąjį turtą pareiškėjas pardavė neišlaikęs jo daugiau nei 10 metų nuo įsigijimo, taip pat kad 2 metus iki pardavimo pareiškėjas ginčo nekilnojamame turte nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka deklaravęs gyvenamosios vietos, sprendė, jog 62 189,61 Eur suma nelaikytina neapmokestinamomis pajamomis, kaip jos suprantamos ginčui aktualios redakcijos GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28, 53, 54 punktuose. Atsižvelgęs į tai, mokesčių administratorius ginčijamais sprendimais nuo 62 189,61 Eur gautų ginčo nekilnojamojo turto pardavimo pajamų nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą papildomą 9 328 Eur GPM sumą, taip pat su šia suma susijusius delspinigius ir baudą (pastaroji Komisijos sprendimu buvo sumažinta).
18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas sprendė, kad pareiškėjui pagrįstai tenka prievolė mokėti GPM, nes jis neišlaikė ginčo nekilnojamojo turto savo nuosavybėje 10 metų (GPMĮ 17 str. 1 d. 28 p.) ir teisės aktų nustatyta tvarka nedeklaravo jame gyvenamosios vietos (GPMĮ 17 str. 1 d. 53 ir 54 p.). Taip pat teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius tinkamai apskaičiavo apmokestinamąsias pajamas.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai sureikšmino ne faktinį gyvenimą ginčo nekilnojamame turte, o formalų gyvenamosios vietos deklaravimo jame faktą GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53, 54 punktų taikymui. Taip pat pareiškėjas mano, jog byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad už ginčo nekilnojamąjį turtą pareiškėjas sumokėjo didesnę pinigų sumą nei tai įrodyta jo pardavimo dokumentais.
20. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
21. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto argumentus, susijusius su tuo, kad formalus jo gyvenamosios vietos ginčo nekilnojamame turte nedeklaravimas 2 metus iki šio turto pardavimo GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53, 54 punktų taikymo prasme negali nusverti realios faktinės situacijos, liudijančios apie faktinę jo gyvenamąją vietą (žr. šios teismo nutarties 14.1-14.5 p.).
23. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo nekilnojamojo turto adresu 2 metus iki šio turto pardavimo pareiškėjas nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos.
24. Ginčui aktualios redakcijos GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatyta, kad „neapmokestinamosios pajamos yra šios: <...> 53) pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), jeigu jame pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn buvo gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka; 54) pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, buvo trumpesnį negu šios dalies 53 punkte nurodytą laiką, gautos pajamos, kurios per vienus metus nuo tokio būsto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn yra panaudojamos kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame gyventojas teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui;“. Taigi pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nurodytų pajamų pripažinimas neapmokestinamomis expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) siejamas ne su faktiniu mokesčių mokėtojo gyvenimu gyvenamajame būste (įskaitant priskirtą žemę), o su teisės aktų nustatyta tvarka atliktu mokesčių mokėtojo gyvenamosios vietos deklaravimu jame. Tai, kad mokesčių mokėtojo faktinis gyvenimas gyvenamajame būste (įskaitant priskirtą žemę) neturi jokios reikšmės taikant GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punkto nuostatas yra konstatuota ir LVAT 2025 m. vasario 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-431-442/2025.
25. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kuriais remiantis jis įrodinėja savo faktinį gyvenimą ginčo nekilnojamame turte, yra atmetami kaip teisiškai nereikšmingi GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytos mokestinės lengvatos taikymo kontekste.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teikia argumentus, susijusius su apmokėjimo už ginčo nekilnojamąjį turtą aplinkybėmis, t. y. pareiškėjas įrodinėja, kad atsiskaitydamas už ginčo nekilnojamąjį turtą sąmoningai stengėsi dalį atsiskaitymui už nekilnojamąjį turtą skirtos sumos šio turto pardavėjai perduoti neatskleidžiant, kad ši suma skirta apmokėti už šį nekilnojamąjį turtą (žr. šios teismo nutarties 14.6-14.7 p.).
27. Šiuo aspektu pirmiausiai pabrėžtina, kad toks pareiškėjo elgesys akivaizdžiai nesuderinamas su pareiga veikti sąžiningai bei inter alia (be kita ko) pažeidžia MAĮ įtvirtintą teisingumo ir visuotinio privalomumo principą, iš kurio mokesčių mokėtojui kyla pareiga mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikantis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (MAĮ 8 str. 1 d.).
28. Kita vertus, pareiškėjas (mokesčių mokėtojas) galbūt pasirinkęs tokį elgesio modelį – dalį atsiskaitymui už ginčo nekilnojamąjį turtą skirtos sumos šio turto pardavėjai perduoti siekiant neatskleisti, kad ši suma skirta apmokėti už šį nekilnojamąjį turtą – prisiėmė ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Šiuo aspektu primintina, kad pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį būtent mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Ir tik mokesčių mokėtojui nesutinkant su mokesčių administratoriaus jam apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Aiškindamas minėtų teisės normų turinį, LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.
29. Teisėjų kolegija pakartotinai patikrinusi byloje esančius įrodymus neturi jokio pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu surinktais ir į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais pagrindė faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 20 d. ginčo nekilnojamąjį turtą įsigijo už 43 810,39 Eur, o pardavė jį 2016 m. kovo 4 d. už 106 000 Eur. Atitinkamai pareiškėjas nepateikė patikimų, abejonių nekeliančių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, kad už 2010 m. pirktą ginčo nekilnojamąjį turtą pareiškėjas sumokėjo didesnę sumą. Todėl priešingi apeliacinio skundo argumentai atmetami.
30. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi esminės svarbos šios bylos nagrinėjimo baigčiai, niekaip nekeičia teisėjų kolegijos išvados dėl byloje susiklosčiusios situacijos vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
31. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. I. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.