Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. ir nukentėjusiosios A. F. apeliacinius skundus dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2015-07-20 nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., ir jam paskirta bausmė – 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d. ir 4 d. V. J. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta iš dalies su Šiaulių apylinkės teismo 2013-10-24 nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 (dveji) metai laisvės atėmimo.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2015-07-20.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad jis 2014-08-17, apie 02.00 val. (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu sugyventinei A. F. vieną kartą koja spyrė į kairį šoną bei ranka suėmęs už kaklo pargriovė ją ant žemės ir laikė prispaudęs, kas A. F. sukėlė fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. J. ir nukentėjusiosios A. F. apeliaciniai skundai atmestini.

V. J. skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jis iš dalies neigia savo kaltę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai patvirtina V. J. kaltę panaudojus fizinį smurtą A. F. atžvilgiu ir sukėlus jai fizinį skausmą. Apylinkės teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė iš dalies paties nuteistojo V. J., nukentėjusiosios A. F. ir liudytojos J. F.-L. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje duotais parodymais, įvykio vietos apžiūros protokole su fotolentelėje esančiais duomenimis ir kitais byloje esančiais rašytiniais duomenimis ir padarė teisingą išvadą, kad V. J. 2014-08-17, apie 02.00 val. (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu sugyventinei A. F. vieną kartą koja spyrė į kairį šoną bei ranka suėmęs už kaklo pargriovė ją ant žemės ir laikė prispaudęs, kas A. F. sukėlė fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d.

Minėti faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti nuteisimo motyvai, su kuriais teisėjų kolegija visiškai sutinka, todėl laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo jų nekartoja. Sprendžiant nuteistojo V. J. kaltės klausimą, nebuvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Todėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2015-07-20 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį V. J. atžvilgiu, kaip prašoma apeliaciniais skundais, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nuteistojo V. J. ir nukentėjusiosios A. F. apeliacinių skundų teiginius, kad nukentėjusioji A. F. jam gulinčiam pirma sudavė smūgius, o jis, pašokęs iš miego, nesuprato, kas darosi, todėl, kai A. F. dar puolė ant jo šaukdama ir kaltindama jį neištikimybe ir mosikuodama kumščiais, norėdama jam suduoti, jis buvo priverstas gintis ir norėdamas A. F. nuraminti sugriebė ją už kaklo ir pasukdamas paguldė, kad ji apsiramintų, tačiau suimdamas A. F. už kaklo ir pagriaudamas ją, galėjo netyčia užgauti nukentėjusiąją bei, galimai, koja užgaudamas jos pilvą, sukelti jai fizinį skausmą, bet tyčia to padaryti jis tikrai nenorėjo, o ji, būdama labai supykusi ant jo dėl to, kad jis galėjo būti jai neištikimas, parašė pareiškimą, kad V. J. jai sudavė smūgius, vertina kaip V. J. ir A. F. poziciją, siekiant padėti V. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, todėl juos atmeta kaip nepagrįstus.

V. J. teigimu, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, tinkamai neįvertino liudytojos J. F.-L. parodymų, todėl, nuteistojo nuomone, bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat be pakankamo pagrindo atmetė pirmosios instancijos teismo posėdyje duotus nukentėjusiosios A. F. parodymus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigia apeliantas, apylinkės teismas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo šališkas. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 5 d. Teismų praktikoje nešališkumo principas suprantamas kaip teismo, nagrinėjančio bylą, pareiga nerodyti bet kokio palankumo vienai iš šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-202/2005, 2K-522/2008, 2K-446/2009). Tai reiškia, kad teismo procesas turi būti organizuojamas, proceso veiksmai atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi.

Visų pirma, pastebėtina tai, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 2 d. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3, 4 d. nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 d. nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinės bylos Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

Nagrinėjamos bylos aplinkybės tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus, o juos vertindamas ir kvalifikuodamas apelianto veiką, išsamiai pasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė. O apelianto nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą. Tai, kad teismas liudytojų ir nukentėjusiojo asmens parodymus įvertino ne taip, kaip pageidautų nuteistasis, nereiškia, kad šie parodymai įvertinti neteisingai ar šališkai. Daugiau duomenų, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, nuteistasis V. J. nenurodė, todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjant V. J. bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą, įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistasis V. J. skunde taip pat nurodo, kad pirtelėje, kurioje jis buvo, kai atėjo A. F., buvo ir daugiau žmonių, kurie galėjo matyti visą konfliktą, bet nei ikiteisminio tyrimo organai, nei teismas nesiėmė priemonių jų nustatyti ir apklausti juos liudytojais. Todėl, apelianto nuomone, buvo pažeistas įstatymas, reikalaujantis imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės (Lietuvos Respublikos BPK 241 str. 2 d.). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų asmens kaltės klausimui išspręsti. Neabejotina, kad šiuo atveju teismui pakako įrodymų V. J. kaltei įrodyti.

Kaip jau minėta, V. J. apeliaciniame skunde teigia, kad jis, suimdamas A. F. už kaklo ir pagriaudamas ją, nenorėjo tyčia jai sukelti fizinio skausmo, galėjo netyčia koja užgauti jos pilvą. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos įvykio aplinkybės – spyris koja į kairį šoną fiziškai silpnesnei moteriai, suėmimas ranka už kaklo ir pargriovimas jos ant žemės bei laikymas prispaudus rodo, kad nuteistasis V. J. neabejotinai suprato keliantis nukentėjusiajai fizinį skausmą. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje situacijoje normalaus protinio išsivystymo, kaip ir bet kuris kitas panašią gyvenimišką patirtį turintis žmogus, nuteistasis V. J. negalėjo nesuvokti, jog spirdamas koja į kairį šoną A. F., suimdamas ranka jai už kaklo ir pargriaudamas ją ant žemės bei laikymas prispaudęs, daro veiką, sukeliančią fizinį skausmą. Visa tai leidžia spręsti, kad nuteistasis V. J. fizinį skausmą A. F. sukėlė veikdamas tyčia. Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad veiksmus, sukėlusius nukentėjusiajai A. F. fizinį skausmą, nuteistasis V. J. atliko dėl tarp jų kilusio asmeninio konflikto. Išanalizavusi bylos duomenų visumą, teisėjų kolegija mano, kad nuteistojo V. J. padarytos nusikalstamos veikos – fizinio skausmo sukėlimo – paskatos buvo dėl konflikto su nukentėjusiąja A. F. kilęs jo pyktis.

Nuteistasis V. J. tiek pirmosios instancijos teisme duodamas parodymus, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad A. F. pati išprovokavo jį taip elgtis, nes ji jam gulinčiam sudavė smūgius kumščiu, o jis, pašokęs iš miego, nesuprato, kas darosi, todėl, kai A. F. dar puolė ant jo šaukdama ir mosikuodama kumščiais, norėdama jam suduoti, jis buvo priverstas gintis. Nukentėjusioji A. F. taip pat tiek pirmosios instancijos teisme duodama parodymus, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad ji, pagalvojusi, jog V. J. jai buvo neištikimas, labai supyko ir jam gulinčiam sudavė kumščiu kelis smūgius, šaukė ant jo, kaltindama jį neištikimybe ir dar stengėsi jam suduoti kumščiais, nes buvo labai įpykusi. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad net ir tikint šiais nuteistojo V. J. ir nukentėjusiosios A. F. teiginiais, paminėtas toks A. F. elgesys neduoda pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis dėl A. F. veiksmų įvykio metu buvo fiziologinio afekto būsenos. Kaip ikiteisminio tyrimo metu parodė pats nuteistasis V. J. ir nukentėjusioji A. F., jie dažnai pykosi, konfliktavo ir anksčiau. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad įvykio metu nuteistojo V. J. ir nukentėjusiosios A. F. nurodyti jos veiksmai buvo išskirtinai įžeidžiantys, kad nukentėjusiosios elgesys nuteistajam buvo netikėtas. Teisėjų kolegijos nuomone, šios bylos kontekste įvykio metu kilusi situacija negali būti vertinama kaip išskirtinė nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiuose, o kilęs konfliktas nebuvo tokio lygio ir pobūdžio, kad sukeltų V. J. didelio susijaudinimo būseną. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistąjį nusikalsti paskatino pyktis dėl nukentėjusiosios veiksmų, o ne didelis susijaudinimas. Įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistasis V. J. fizinį skausmą nukentėjusiajai sukėlė sąmoningai, suvokdamas savo tokių veiksmų pobūdį, todėl pripažinti nukentėjusiosios elgesį provokuojančiu Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p. prasme arba daryti išvadą, kad nuteistasis V. J. nusikalstamą veiką padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiosios veiksmai (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 10 p.), nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde V. J. nurodo, kad jo veiksmai A. F. atžvilgiu vertintini kaip būtinoji gintis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, jog nuteistasis konflikto metu sugyventinei A. F. vieną kartą koja spirdamas į kairį šoną bei ranka suėmęs už kaklo pargriaudamas ją ant žemės ir laikydamas prispaudęs, veikė ne būtinosios ginties būklėje.

Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį atsiranda, kai yra būtinosios ginties situacija, kai yra ją atitinkančios sąlygos. Pavojingas kėsinimasis, nuo kurio gindamas save ar kitą, asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką – viena iš sąlygų teisei į būtinąją gintį atsirasti, nes gintis – tai atkirtis į tokį kėsinimąsi. Lietuvos Respublikos BK 28 str. prasme pavojingas kėsinimasis turi būti realus. Teisė į būtinąją gintį neatsiranda, jei aiškiai nėra reikalo gintis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas praktiką, nurodė, kad sprendžiant būtinosios ginties buvimą visuomet reikia atsižvelgti į besikėsinančiųjų skaičių, į besiginančiojo ir besikėsinančiojo fizinius pajėgumus, į kėsinimosi pavojingumą ir pobūdį bei kitas aplinkybes.

Kaip jau minėta, bylos įrodymais nustatyta, kad V. J. sukėlė A. F. fizinį skausmą vieną kartą koja spirdamas jai į kairį šoną bei ranka suėmęs už kaklo pargriaudamas ją ant žemės ir laikydamas prispaudęs. Tiek nuteistojo V. J., tiek nukentėjusiosios A. F. teigimu, jis taip pasielgė, nes ji puolė ant jo šaukdama ir mosikuodama kumščiais, jam gulinčiam sudavė smūgius kumščiu. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, net ir esant nurodytoms aplinkybėms, tokia V. J. veika negalėtų būti vertinama kaip būtinoji gintis, kadangi nėra aplinkybių, pagal kurias jo veiksmai atitiktų būtinosios ginties sąlygas. Byloje nenustatyta viena būtinosios ginties sąlygų – pavojingas kėsinimasis, nes šiuo atveju tiek nuteistojo V. J., tiek nukentėjusiosios A. F. nurodyti jos veiksmai nuteistojo atžvilgiu nelaikytini pavojingu kėsinimusi, nuo kurio būtina gintis veiksmais, kuriuos V. J. atliko A. F. atžvilgiu. Be to, kaip jau minėta anksčiau, įvykęs konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios nebuvo pirmas, jie yra konfliktavę ir anksčiau, ir šis konfliktas, teisėjų kolegijos nuomone, nebuvo išskirtinis iš kitų, kas patvirtina faktą, kad šio konflikto metu nesusidarė situacija, kuri keltų realų pavojų nuteistajam. Taigi, apeliantui nereikėjo nuo nukentėjusiosios gintis taip agresyviai ir pavojingai – koja spiriant jai į kairį šoną bei ranka suėmus už kaklo pargriaunant ją ant žemės ir laikant prispaudus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. J. veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. nurodyti nusikaltimo požymiai ir, esant aptartoms aplinkybėms, nuteistojo V. J. veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi, todėl baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo tenkinti nuteistojo V. J. ir nukentėjusiosios A. F. prašymą bylą V. J. atžvilgiu nutraukti.

Apeliaciniais skundais nuteistasis V. J. ir nukentėjusioji A. F. nesutinka su V. J. paskirta bausme ir prašo paskirti jam švelnesnę bausmę.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam V. J. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.

Paskirdamas nuteistajam V. J. bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją – padaryta nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriama nusikalstama veika, kaltės formą – nusikalstama veika padaryta tyčia, į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p.), į tai, kad nuteistojo atsakomybę švelninančių aplinkybių nėra, į V. J. asmenybę – teistas, šią nusikalstamą veiką padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, baustas administracine tvarka, nevedęs, dviejų mažamečių vaikų tėvas, VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono psichikos sveikatos centro įskaitoje neįrašytas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai V. J. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad V. J. už nusikaltimą paskirta bausmė – laisvės atėmimas 8 mėnesiams – mažesnė nei Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. J. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį, už nusikalstamą veiką paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė nėra per griežtos, mažinti jas nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistojo V. J. nurodytos aplinkybės – tai, kad jis norėtų dirbti ir gyventi normaliai, auginti du mažamečius vaikus, pažada, kad elgsis tinkamai ir daugiau jokių nusikaltimą nedarys, nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo.

Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinęs su Šiaulių apylinkės teismo 2013-10-24 nuosprendžiu paskirta bausme, nepagrįstai į paskirtos bausmės laiką neįskaitė bausmės, atliktos pagal 2013-10-24 nuosprendį.

Iš baudžiamos bylos medžiagos matyti, kad nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, V. J. padarė laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Šiaulių apylinkės teismo 2013-10-24 nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Taigi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 64 str. nuostatomis, V. J. paskirtą laisvės atėmimo bausmę subendrino su Šiaulių apylinkės teismo 2013-10-24 nuosprendžiu paskirta bausme, iš dalies jas sudėdamas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bausmės V. J. subendrintos tinkamai, pirmosios instancijos teismas, bendrindamas dviem nuosprendžiais V. J. paskirtas bausmes, Lietuvos Respublikos BK 64 str. reikalavimų nepažeidė. Nors V. J. prašo į jam paskirtos bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Šiaulių apylinkės teismo 2013-10-24 nuosprendį, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bendrinant paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, remiantis Lietuvos Respublikos BK 64 str., į bausmės laiką bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį, neįskaitoma.

Nuteistojo V. J. nuomone, jo atžvilgiu buvo pakankamas pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 2 p. nuostatas ir jam paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. V. J. nurodo, kad jis išlaiko du mažamečius vaikus ir jų mamą nukentėjusiąja šioje byloje A. F..

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 62 str., gali paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę tik nustatęs, kad byloje yra visos būtinos sąlygos, nurodytos Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. Pagal Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė gali būti paskirta tik tada, kai, be kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų, yra bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tačiau Akmenės rajono apylinkės teismas 2015-07-20 nuosprendyje pagrįstai nenustatė jokių V. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taigi nesant V. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, daroma išvada, kad nėra galimybės nuteistajam V. J. taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu numato įstatymas, bausmę.

Taip pat nuteistasis V. J. skunde nurodo, kad jam tokios griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, todėl jo atžvilgiu yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimo bausmės vykdymu arba bent ženkliai ją sumažinti.

Pažymėtina, kad švelnesnės bausmės paskyrimas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. pagrindu iš esmės yra išimtinis, nes teismas skiria bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją (Lietuvos Respublikos BK 54 str. 1 d.). Tik tuo atveju, jei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog V. J. paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Todėl teisinio pagrindo taikyti V. J. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas nėra.

Tiek nuteistasis V. J., tiek nukentėjusioji A. F. apeliaciniuose skunduose teigia, kad dar ikiteisminio tyrimo metu jie susitaikė ir parašė prašymus, kad byla būtų nutraukta, dar vieną susitaikymo protokolą jie įteikė teismui, prašydami, kad teismas nutrauktų bylą.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 38 str. asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visos šio straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, t. y. jeigu asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, teismas gali tik tada, kai yra visos Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. numatytos sąlygos ir nėra aplinkybių, numatytų to paties straipsnio 2 d. (negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai). Atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (Lietuvos Respublikos BK 38 str.), teismas turi konstatuoti ir pagrįsti visų Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. nurodytų sąlygų buvimą ir tik esant visoms šioms sąlygoms apsvarstyti galimybę taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. nustatytas sąlygas privalo įvykdyti pats kaltininkas, o teismas turi patikrinti šių sąlygų įvykdymo tinkamumą (kasacinė byla Nr. 2K-378/2011).

Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatų nuteistajam V. J., kadangi nuteistasis nepripažino padaręs nusikalstamą veiką. Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi V. J. asmenybę, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog V. J. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatų nuteistojo V. J. atžvilgiu.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad apylinkės teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normų ir padarė teisiškai pagrįstas išvadas, skirdamas bausmę nuteistajam V. J. nepažeidė bausmės skyrimo taisyklių, atsižvelgė į jo padaryto nusikaltimo pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, kuri nėra per griežta, tinkamai individualizuota, atitinkanti Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo V. J. ir nukentėjusiosios A. F. apeliacinius skundus ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. J. ir nukentėjusiosios A. F. apeliacinius skundus atmesti.