Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

nuteistiesiems T. U., S. U., jų gynėjui advokatui Mariui Navickui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. U. ir T. U. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo S. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. laisvės apribojimu vieneriems metams ir dviem mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 4 d., 6 d. 2 ir 3 p., S. U. įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 7 d., jam paskirtas įpareigojimas – šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose. S. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. laisvės apribojimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 4 d., 6 d. 2 ir 3 p., S. U. įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 7 d., jam paskirtas įpareigojimas – šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams ir dviem mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 4 d., 6 d. 2 ir 3 p., S. U. įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 7 d., jam paskirtas įpareigojimas šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.

T. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. laisvės apribojimu vieneriems metams ir dviem mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 4 d., 6 d. 2 ir 3 p., T. U. įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 7 d., jam paskirtas įpareigojimas – šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose. T. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. laisvės apribojimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 4 d., 6 d. 2 ir 3 p., T. U. įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 7 d., jam paskirtas įpareigojimas šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams ir dviem mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 4 d., 6 d. 2 ir 3 p., T. U. įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 7 d., jam paskirtas įpareigojimas – šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.

Civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš S. U. ir T. U. solidariai 395,70 Lt turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo E. S. pareikštas 11 000 Lt civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. U. ir T. U. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkai, sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį bei nesunkiai sužalojo žmogų:

2012 m. birželio 18 d., apie 00 val. 30 min., viešoje vietoje – saugomojoje UAB (duomenys neskelbtini) teritorijoje, esančioje Kairių g., Klaipėdoje, bendrovės apsaugos darbuotojui J. S. paprašius pasišalinti iš teritorijos, elgdamasis įžūliai, S. U. sudavė J. S. kumščiu vieną kartą į veidą, apie du kartus į galvą, apie septynis kartus į krūtinę, pečius, pilvą ir parvertė J. S. ant žemės. J. S. pabėgus iš UAB (duomenys neskelbtini) teritorijos, S. U. pasivijo jį Kairių gatvės važiuojamojoje dalyje ir, tęsdamas nusikalstamą veiką, sudavė kumščiais apie du kartus J. S. į galvą ir apie 3 kartus į krūtinę, parvertė ant žemės, J. S. bėgant į netoli Kairių gatvės esančius laukus, T. U. ir S. U. pasivijo J. S. ir T. U. pagaliu sudavė jam vieną kartą į dešinį petį, o S. U. pagaliu sudavė vieną kartą į dešinę ranką, po to S. U., sugriebęs J. S., parvertė jį ant žemės ir kumščiais apie 15 kartų sudavė jam į galvą, tuo pačiu metu T. U. pagaliu apie dešimt kartų sudavė J. S. per apatinę pilvo dalį, lytinius organus ir kojas. T. U. ir S. U. spyrė apie penkis kartus J. S. į šonus. Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. U. du kartus spyrė J. S. tarp krūtinės ir kaklo, o T. U. du kartus spyrė į dešinį šoną. Tokiais bendrais veiksmais T. U. ir S. U. rodė nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir padarė J. S. šiuos sužalojimus: galvos sumušimą ir poodines kraujosruvas, odos nubrozdinimus kairės akies vokuose, kraujo išsiliejimą po akies jungine, poodinę kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke, poodinę kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, muštinę žaizdą viršutinės lūpos gleivinėje iš kairės, odos nubrozdinimą pakaušio dešinėje, galvos smegenų sukrėtimą, odos nubrozdinimus krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje kairiojo raktikaulio krūtinkaulinio galo projekcijoje, dešinio raktikaulio projekcijoje, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą dešinio peties išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimus dešinio peties užpakaliniame paviršiuje, dešinės mentės projekcijoje, poodines kraujosruvas juosmens kairėje, prie kairės pažastinės duobės, dešinėje alkūninėje duobėje, dešiniame rieše bei dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinės šlaunies vidurinio trečdalio priekiniame paviršiuje, dešinės šlaunies apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje bei dešinės šlaunies vidurinio trečdalio išoriniame paviršiuje, nesunkiai sutrikdžiusius J. S. sveikatą.

Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad apelianto veiksmai traktuotini kaip teisėti ir baudžiamojo įstatymo prasme, t. y. jis veikė vykdydamas jam pavestas profesines pareigas ir neviršydamas įstatymų bei kitų teisės aktų suteiktų įgaliojimų. Iš garso įrašų taip pat matyti, kad jis vykdė asmens, galbūt padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymą. Beje, J. S. sulaikymo metu aktyviai priešinosi, todėl veikai taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 str. numatytos būtinosios ginties taisyklės. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas veikos kvalifikavimo klausimus, be kita ko, turėjo įvertinti ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28–30 straipsniuose numatytų baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių taikymo galimybę ir dėl to nuosprendyje pasisakyti, tačiau apie tai skundžiamame teismo nuosprendyje net neužsimenama. Apeliaciniame skunde toliau teigiama, kad UAB (duomenys neskelbtini) savo tarnybinio patikrinimo išvadoje pripažino, kad J. S., neteisėtai perduodamas darbo funkcijų atlikimą, pažeidė daugelį pareigybės nuostatuose numatytų pareigų ir toks perdavimas yra neteisėtas, nepriklausomai nuo to, ar asmuo, kuriam perduotos funkcijos, yra darbuotojas toje pačioje bendrovėje. Toks asmuo nedarbo metu neturi jokių įgaliojimų ne tik atlikti darbo funkcijas, bet net neturi teisės būti saugomame objekte. J. S. įvykio metu buvo girtas, todėl negalėjo būti traktuojamas kaip tinkamai apsaugos funkcijas atlikęs darbuotojas. Dėl veikos kvalifikavimo apeliantas pažymi, kad teismas turėjo nustatyti, kokius konkrečiai veiksmus atliko kiekvienas iš bendrininkų, tačiau to skundžiamame nuosprendyje nebuvo padaryta. Skundžiamame nuosprendyje iš esmės perrašant kaltinamajame akte įžanginėje dalyje esančias formuluotes buvo nurodyta, kad veika padaryta įžūliu elgesiu ir patyčiomis demonstruojant nepagarbą aplinkai. Apeliantas pažymėjo, kad pats teismas nuosprendyje pripažino, jog nepasitvirtino J. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad jis buvęs smaugiamas ar kad ant jo būtų buvę nusišlapinta, todėl šios formuluotės iš kaltinimo buvo pašalintos. O kokios, anot teismo, kitos aplinkybės traktuotinos kaip kaltininkams inkriminuotas įžūlus elgesys ar, juo labiau, patyčios, skundžiamame teismo nuosprendyje nėra nurodyta. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei formuojamoje Lietuvos teismų praktikoje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos buvimą iš esmės grindė tik tuo, kad J. S. neva buvo stumdomas ir prieš jį buvo smurtaujama, tai, anot apylinkės teismo, laikytina nepagarbos aplinkiniams bei aplinkai demonstravimu. Tačiau pats teismas pripažino, kad S. bei T. U. neva veikė vedami keršto motyvų, todėl, net remiantis vien tik pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, tokie kaltininkų veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip viešosios tvarkos sutrikdymas. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį turi grįsti tik teisėtais būdais gautais įrodymais, t. y. įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis, kuriuos būtų galima patikrinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais procesiniais veiksmais. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje neturėjo galimybės ištirti ir patikrinti byloje esančių J. S. parodymų, todėl, priimant skundžiamą nuosprendį, jais remtis nebuvo galima. Teismas skundžiamame nuosprendyje ne tik kad visiškai nevertino J. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisėtumo aspektu, tačiau ir visiškai nevertino jų patikimumo aspektu, t. y. ar šie parydomai atitinka faktines bylos aplinkybes. Apelianto manymu, teismas atliko tik formalų bylos nagrinėjimą, t. y. buvo išnagrinėti tik tam tikri kaltinimui reikšmingesni bylos fragmentai, o nemaža dalis byloje teisinančių įrodymų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje liko net nepaminėti. Apelianto manymu, teismo nuosprendis yra nemotyvuotas, neatlikta byloje surinktų įrodymų analizė, nuosprendis paremtas išimtinai kaltinimui naudingais duomenimis, kitų net nevertinant, o neretai net ir nepaminint. Taip pat apeliantas pažymi, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo užbaigtas ir byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui nesant šioje byloje nukentėjusiojo. Nukentėjusiuoju pripažintam J. S. mirus ir niekam nepageidaujant perimti nukentėjusiojo teisių, šioje byloje turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl proceso tęsimo ir galbūt prokuroro nutarimo su reikalavimu tęsti procesą priėmimo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. U. prašo panaikinti teismo nuosprendį ir dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d., 284 str. 1 d., išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Apeliantas T. U. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įžanginėje nuosprendžio dalyje konstatavo, jog T. U. dirba UAB (duomenys neskelbtini) vadybininku, tačiau dėl nesuprantamos priežasties motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje, aptardamas T. U. skirtinos bausmės rūšį bei dydį, jau nurodė, kad T. U. nuosprendžio priėmimo metu niekur nedirba. Tokie pirmosios instancijos teismo teiginiai neatitinka tikrovės, nes T. U. iki šiol oficialiai dirba nurodytoje bendrovėje. Apeliaciniame skunde toliau teigiama, kad T. U. skiriant bausmes už inkriminuotus nusikaltimus bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. nustatyta tvarka parenkant papildomus įpareigojimus bei draudimus, juos skyrė nebe T. U., o S. U.. Šias klaidas galbūt galima būtų paaiškinti rašymo apsirikimo klaida, tačiau atsižvelgiant į tai, kad abiem kaltininkams, t. y. tiek S. U., tiek T. U., paskirtos identiškos bausmės, kyla pagrįstų abejonių, ar iš tiesų teismas norėjo paskiri tokias bausmes, ar suklydo kopijuodamas S. U. skirtas bausmes. Nuteistasis T. U. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad ekspertas R. P. specialisto apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokole, be kita ko, akcentavo, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą J. S. sukėlė jam diagnozuotų galvos sužalojimų visuma. Ekspertas taip pat pabrėžė, kad visi kiti J. S. kūno sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Savo parodymus ekspertas patvirtino ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad jis net nebuvo nuteistas už kokių nors smūgių J. S. į galvą sudavimą ar atlikęs kokius nors kitokius nusikalstamus veiksmus, dėl kurių J. S. galėjo būti padarytas galvos sužalojimas, apeliantas daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. jam buvo inkriminuota nepagrįstai. Kiti apelianto T. U. apeliacinio skundo motyvai iš esmės atitinka jau nurodytus apelianto S. U. apeliacinio skundo motyvus.

Prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Gynėjas advokatas Marius Navickas prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų S. U. ir T. U. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl S. U. ir T. U. nuteisimo pagal BK 138 str. 1 d. ir BK 284 str. 1 d.

Kaip matyti iš nuteistųjų S. U. ir T. U. apeliacinių skundų turinio, nuteistieji, be kita ko, ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų – jų pačių, nukentėjusiojo, eksperto, liudytojų R. J., R. L., M. J. parodymų, kitų bylos duomenų – vertinimą ir nustatytas faktines aplinkybes: dėl tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo kilusio konflikto pradžios, jo iniciatoriaus nustatymo ir tolesnių nuteistųjų ir nukentėjusiojo veiksmų, T. U. sužalojimo ir automobilio apgadinimo. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. nuostata įtvirtina išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose (kasacinė nutartis Nr. 2K-436-697/2015).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje nėra liudytojų, tiesiogiai mačiusių fizinės prievartos prieš nukentėjusįjį J. S. vartojimą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Klaipėdos skyriaus 2012-12-27 papildomoje specialisto, kurio kompetencija ir nešališkumu abejoti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, išvadoje Nr. pG 2560/12(03) (toliau – specialisto išvada) konstatuota, kad „visi J. S. kūne nustatyti sužalojimai įgauti bukos traumos pasekoje. Sužalojimai neatspindi traumuojančio daikto paviršiaus savybių, o tik bendrines, būdingas kieto buko daikto poveikiui, todėl specialistas negali atsakyti, kurie sužalojimai padaryti rankomis, kurie kojomis. Neįtikima, kad sužalojimai J. S. kūne būtų atsiradę nesuduodant jam nė vieno smūgio. J. S. kūne galima išskirti 18 trauminio poveikio vietų. Užduotyje nurodytas smūgių skaičius – 56 smūgiai – gali neatitikti apžiūros metu nustatyto smūgių skaičiaus, nes į tą pačią vietą galėjo būti ir keli trauminiai poveikiai arba buvo nepakankama jėga suduota, kad susidarytų matomi išoriniai sužalojimai. Sužalojimų J. S. lytinių organų srityje nebuvo konstatuota. Rastos poodinės kraujosruvos dešinės šlaunies vidurinio trečdalio priekiniame paviršiuje, dešinės šlaunies apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje bei dešinės šlaunies vidurinio trečdalio išoriniame paviršiuje (trys trauminio poveikio vietos)“ (t. 1, b. l. 165–168). Be to, specialistas R. P. P. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog sužalojimai negalėjo atsirasti J. S. griūvant ant žemės, nes griuvimo metu susidaro dinaminio pobūdžio sužalojimai ant atsikišusių kūno dalių, kontaktuojančių su paviršiumi, ant kurio žmogus nugriūva. Liudytojas M. J. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2012-06-18, apie 00.40 val., važiavo namo Kairių g., Klaipėdos m. Važiuodamas pamatė priešais atbėgantį žmogų, žmogus iki pusės buvo nuogas, pamatęs automobilį, žmogus pradėjo eiti link automobilio, rodydamas ranka, kad jis (M. J.) sustotų. Liudytojui M. J. sustojus, žmogus paprašė paskambinti policijai, jis surinko BPC telefono numerį ir padavė telefoną vyrui kalbėti. Iš vyro pokalbio su BPC dispečere liudytojas suprato, kad žmogus buvo užpultas nepažįstamų vyrų. Vyras paminėjo, kad užpuolikai jį persekioja su pagaliu. Baigęs pokalbį, vyras grąžino telefoną, o pats nubėgo (t. 3, b. l. 120–121). Liudytojas R. L. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nusikaltimo dieną jis dirbo – saugojo UAB (duomenys neskelbtini) techniką, stovinčią netoli Kairių g., ir naktį matė link miško bėgantį iki pusės nuogą vyrą, bei jį besivejančius du vyrus su lazdomis rankose (t. 3, b. l. 119–120). Liudytojai policijos pareigūnai G. D., D. Ž., V. M. ir R. K. patvirtino, kad atvykę į įvykio vietą rado nuteistuosius S. U. ir T. U. ir žolėje prie kelio be sąmonės gulintį sumuštą nukentėjusįjį J. S.. Liudytojos – greitosios medicinos pagalbos tarnybos darbuotojos L. K. ir V. A. – parodė, kad atvykusios pagal iškvietimą į Kairių g., policijos pareigūnai žolėje šalia kelio parodė gulintį vyrą, vyras buvo be sąmonės, sumuštas jo veidas ir krūtinė, sumušta galva.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 str. 4 d. numatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šie veiksmai pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu buvo atlikti (t. 3, b. l. 174), todėl iki bylos nagrinėjimo teisme mirusio nukentėjusiojo J. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais galima tikrinti savarankiškus nagrinėjamos baudžiamosios bylos įrodymus. Anksčiau aptartus įrodymus – specialisto išvadą bei minėtų liudytojų parodymus, patikrinus J. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais,– pastebima nuosekli ir logiška aplinkybių grandinė, todėl darytina išvada, kad nuteistųjų S. U. ir T. U. kaltė sumušus nukentėjusįjį J. S. įrodyta.

Apelianto S. U. apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama liudytojo R. L. parodymų patikimumo kritikai. Apygardos teismas atmeta šiuos apelianto S. U. argumentus ir nurodo, jog tai, kad nukentėjusysis paprašė liudytojo R. L., kaip pats liudytojas R. L. nurodė pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, paliudyti tai, ką matė, savaime nesuponuoja šio liudytojo šališkumo. Be to, liudytojas R. L., priešingai nei nurodoma S. U. apeliaciniame skunde, teigia nebuvęs pažįstamas su nukentėjusiuoju J. S.. Šis liudytojas taip pat paaiškino, kad paaiškinime trumpai nurodė įvykio aplinkybes, todėl apie matytus pagalius neparašė (t. 3, b. l. 130).

Apeliacinės instancijos teismas pastebi ir tai, kad nepasitvirtino nuteistųjų versija, jog nukentėjusysis priėjęs prie jų automobilio trenkė pagaliu į automobilio lango rėmą. Pirmojo baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu paskyrus mikrodalelių ekspertizę, 2015-04-02 ekspertizės akte Nr. 11-478 (15) pateikta išvada, jog ant tirti pateiktos daktiloplokštės su mikrodalelėmis, nurinktomis nuo automobilio BMW 524, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) durelių lango rėmo, medienos dažų dangos ir cementinio skiedinio dalelių iš (nuo) tiriamųjų pagalių nėra. Akcentuotina ir tai, kad minėtas automobilis buvo pateiktas apžiūrai praėjus daugiau nei pusei paros po įvykio ir tai buvo padaryta S. U. iniciatyva, paskambinus savo kolegai pareigūnui R. B. (t. 3, b. l. 29). Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad nuteistųjų S. U. ir T. U. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje pateikta įvykio versija, jog nuteistasis S. U. nukentėjusiajam J. S. smūgių nesudavė, o jį tik parvertė ant žemės ir laikė prispaudęs prie žemės, o T. U. nukentėjusįjį J. S. apvertė ir sudavė jam (t. 3, b. l. 170–174), neatitinka kitų baudžiamosios bylos įrodymų, o ypač specialisto išvados, kurioje, kaip anksčiau nurodyta, be kita ko, konstatuota, kad „J. S. kūne nustatyti sužalojimai įgauti bukos traumos pasekoje, <...> J. S. kūne galima išskirti 18 trauminio poveikio vietų.“ Šios aplinkybės verčia teisėjų kolegiją kritiškai vertinti nuteistųjų S. U. ir T. U. nurodomas aplinkybes bei laikyti jų pateiktą įvykio versiją nepatikima.

Dėl nuteistojo T. U. sužalojimo pasakytina, kad nukentėjusysis J. S. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog „gindamasis trenkė kumščiais“, o nuteistojo S. U. apeliacinio skundo motyvus, jog ant ikiteisminio tyrimo metu paimto pagalio rastas kraujas priklauso S. U. ir T. U., teisėjų kolegija vertina kaip niekuo nepagrįstas prielaidas, juolab, kad anksčiau minėti į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nenurodė, jog nuteistieji S. U. ir T. U. įvykio vietoje buvo kruvini.

Apeliantas S. U. apeliaciniame skunde išreiškia poziciją, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti svarstomi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 str. (Būtinoji gintis), 29 str. (Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas), 30 str. (Profesinių pareigų vykdymas) numatytų baudžiamąją atsakomybę šalinančių pagrindų buvimo klausimas. Anksčiau nustatytos aplinkybės ir išvados leidžia konstatuoti, kad nuteistieji S. U. ir T. U., prieš nukentėjusįjį J. S. vartodami fizinę prievartą, vadovavosi agresyviais interesais, o ne noru gintis, sulaikyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ar vykdyti profesines pareigas (S. U.).

Apeliantas T. U. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis net nebuvo nuteistas dėl smūgių J. S. į galvą sudavimo, ar atlikęs kokius nors kitokius nusikalstamus veiksmus, dėl kurių J. S. galėjo būti padarytas galvos sužalojimas, o specialisto išvadoje konstatuota, jog J. S. patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą būtent dėl galvos sužalojimų, todėl daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. jam buvo inkriminuotas nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 str. 4 d.), todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24, 25 str. nuostatose. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Dėl to visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas – bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų (pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus) dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-400/2011, Nr. 2K–475/2012). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš šio nuosprendžio motyvų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. S. panaudojo abu nuteistieji ir kiekvienas jų matė vienas kito neteisėtus veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusįjį, taigi yra nustatyti objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų (pakaltinamų ir sulaukusių įstatymo nustatyto amžiaus) dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, realizuojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Taip pat galima nustatyti ir nuteistųjų brolių S. U. ir T. U. susitarimą padaryti jiems inkriminuotą veiką bei jų tyčios bendrumą. Šiuo atveju susitarimas pasireiškė konkliudentiniais nuteistųjų veiksmais, kai jie matydami vienas kito smurtinius veiksmus, nukreiptus į nukentėjusiojo J. S. sveikatos sužalojimo padarymą, jiems pritarė prisidėdami prie nusikalstamos veikos darymo taip pat smurtaudami. Tai reiškia, kad jie suprato, kad bendrai naudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, numatė, kad gali jį sužaloti, ir to norėjo, todėl bendrininkai S. U. ir T. U. atsako už visus bendrai padarytus veiksmus, o ne kiekvieno konkrečius veiksmus.

Nuteistieji S. U. ir T. U. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d., padarymo. Minėti apeliantai su tuo nesutinka ir teigia, jog pats pirmosios instancijos teismas pripažino, kad S. bei T. U. neva veikė vedami keršto motyvų, todėl, net remiantis vien tik pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, tokie kaltininkų veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip viešosios tvarkos sutrikdymas. Teisėjų kolegija pastebi, kad ši apeliantų S. U. ir T. U. pozicija neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos, kurioje ne kartą išaiškinta, kad veikos motyvai ir tikslai tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. neturi (kasacinės nutartys Nr. 2K-242/2011, 2K-249/2009). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog teismas nuosprendyje privalo nurodyti, kokius konkrečius kaltininko veiksmus pripažįsta ir laiko įžūliais, kokius – grasinimais, kokius – patyčiomis arba vandališkais (kasacinė nutartis Nr. 2K-122/2008). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aprašydamas kasatorių padarytų nusikalstamų veiksmų aplinkybes nurodė, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, įžūliu elgesiu ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkai, sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį. Pirmosios instancijos teismas, aptardamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. numatytos veikos kvalifikavimo klausimą, išsamiai atskleidė ir su faktinėmis bylos aplinkybėmis susiejo minėtame Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – viešąją vietą, iš dalies nurodė, kaip pasireiškė viešosios tvarkos ir rimties sutrikdymas (fizinio smurto naudojimu), taip pat iš dalies nurodė, kokius apeliantų S. U. ir T. U. veiksmus pripažino įžūliu elgesiu (nukentėjusiojo stumdymą ir mušimą), tačiau nenurodė, kokius jų veiksmus laikė patyčiomis. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nenustatė patikimų duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo J. S. parodymus, kad T. U. šlapinosi jam ant galvos, ir šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatė jokių kitų duomenų, suponuojančių nuteistųjų S. U. ir T. U. patyčias prieš nukentėjusįjį J. S., todėl ši aplinkybė šalintina iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomosios dalies.

Dėl bausmių ir kitų klausimų

Pirmosios instancijos teismo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 4 d., 6 d. 3 p., S. U. įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje. Nuosprendžio priėmimo metu nuteistasis S. U. nebuvo atleistas iš Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiojo patrulio pareigų, todėl darytina išvada, kad šis įpareigojimas nuteistajam S. U. paskirtas nepagrįstai. Tas pats pasakytina ir apie nuteistąjį T. U., kuris pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu dirbo, nors skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyta priešingai. Atsižvelgdama į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistiesiems S. U. ir T. U. pirmosios instancijos teismo skirti įpareigojimai dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje (BK 48 str. 6 d. 3 p.) naikintini kaip nepagrįsti, taip pat iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina aplinkybė, jog T. U. nuosprendžio priėmimo metu (2014 m. gruodžio 12 d.) nedirbo.

Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta akivaizdi rašymo apsirikimo klaida (dėl bausmės paskyrimo T. U., įrašant kito nuteistojo toje pačioje byloje pavardę – S. U.), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ištaiso ir šį Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio trūkumą.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 1 p., 2 p. 3 p., 4 p.,

nusprendžia:

Nuteistųjų S. U. ir T. U. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria S. U., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 4 d., 6 d. 3 p., įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria T. U., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 4 d., 6 d. 3 p., įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti aplinkybę, jog S. U. ir T. U. patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkai.

Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti aplinkybę, jog T. U. nuosprendžio priėmimo metu (2014 m. gruodžio 12 d.) nedirbo.

Ištaisyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendyje padarytą rašymo apsirikimo klaidą – dėl bausmės paskyrimo T. U. klaidingai įrašytą kito nuteistojo pavardę – S. U. – ištaisyti į T. U. (atitinkamų linksnių).

Kitą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.