Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas R. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 27-28), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) už kiekvieną dieną po 30 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad nuo 2007 m. gruodžio 7 d. iki 2009 m. rugpjūčio 19 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ginamas jo, kaip žmogaus, teises.Paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna. Kamerose buvo pastatytos dviejų aukštų lovos, stalas, sanitarinis mazgas, todėl nelikdavo vietos vaikščioti. Nurodė, tokiose patalpose sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, kas yra nepakeliama kiekvienam. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, tai pakenkė regėjimui. Konfliktinės situacijos dažnai iškildavo dėl psichologinių ir fizinių nepatogumų, kurie atsirasdavo dėl mažo vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto Lukiškių TI-K kamerose. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumenkinimą ir kitokius nepatogumus.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (b. l. 6–14) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad Lukiškių TI-K stengėsi kiek įmanoma sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas asmenims galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negalėjo daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras, iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalaudavo palaikyti švarą kamerose, todėl jiems buvo išduodamas reikalingas inventorius. Atkreipė dėmesį, kad remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus.Atsakovas papildomai nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, tada neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, kadangi tokių kamerų įrengimo nėra pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles ar kitus teisės aktus. Lukiškių TI-K dirbantys pareigūnai priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Suimtieji (nuteistieji) į kameras skirstomi taip pat atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, o taip pat į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė nusiskundimai bendro pobūdžio, jokio konkretumo. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Paaiškino, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.Teismas atsižvelgęs į pareiškėjo pareikšto skundo ribas ir Lukiškių TI-K pateiktus suvestinius duomenimis apie pareiškėjo kalinimą Lukiškių TI-K, kurių teisingumu neturi pagrindo abejoti, sprendė dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 18 d. iki 2009 m. liepos 9 d.Teismas atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymą (b. l. 6) pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų senaties terminą tenkino. Nurodė, kad pareiškėjas neprašė senaties termino atnaujinti, tačiau rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 27-28), paaiškino, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas arba senaties terminas neturėtų būti taikomas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsti.Pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo apgyvendinimo Lukiškių TI-K, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų sąlygų į Lukiškių TI-K, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti ir nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas turėtų atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatavo, kad nėra pagrindo netenkinti atsakovo prašymo. Teismas pripažino, kad nėra pagrindo ir ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams.Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo, konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimams taikomas ieškinio senaties terminas, todėl nėra aktualu tirti ginčo klausimą dėl pareiškėjo galimai pažeistų teisių ir interesų, t. y. neturtinės žalos atlyginimo.Teismas nurodė, kad atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašė iš pareiškėjo priteisti bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurių materialinė išraiška lygi 1,5 Eur (25 rašytinės grafinio A4 formato lapo kopijos × 0,06 Eur dydžio nustatytas kopijos parengimo mokestis) (b. l. 37).Teismas nustatė, kad atsakovas visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą (t. y. dokumentai buvo pateikti ne popierinės formos), todėl Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė. Pažymėjo, kad skaitmeninių kopijų darymo išlaidų atlyginimo teisės aktai nenustato, o atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtas dokumentų kopijų darymo išlaidas, todėl jos negali būti laikomos pagrįstomis ir atlyginamos. Teismas, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, atsakovo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 98), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, už kiekvieną dieną po 30 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tuos pačius motyvus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 101–104), prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo prašomas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nepateikia ir nenurodo konkrečių faktinių aplinkybių, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 18 d. iki 2009 m. liepos 9 d., atlyginimo atmetė kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties, kurią atsakovas prašė taikyti, terminą.Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir jo reikalavimą dėl žalos atlyginimo tenkinti.Nagrinėjamu atveju, visų pirma, pažymėtina, Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.Pažymėtina jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 ir 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai – asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Balto print“ v. UAB ,,Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. lapkričio 17 d. (b. l. 3, pagal spaudą ant voko), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą Lukiškių TI-K nuo 2007 m. gruodžio 7 d. iki 2009 m. rugpjūčio 19 d. Atsakovo, kuris pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį, pateiktais duomenimis, kurie nėra ginčijami, pareiškėjas 2007-2009 metais Lukiškių TI-K buvo patalpintas nuo 2007 m. gruodžio 18 d. iki 2009 m. liepos 9 d. (b. l. 6-14). Apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, dėl ko senaties termino pradžia galėtų būti skaičiuojama kitaip. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2007 m. gruodžio 7 d. iki 2009 m. liepos 9 d.Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.