Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S.skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) ir atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – iratsakovės atstovas, ir Lukiškių TI-K) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko. Proceso dalyviams apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas skundu, skundo patikslinimu (toliau – skundas) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti ne mažiau kaip po 30 Eur neturtinės žalos už kiekvieną Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis praleistą dieną (b. l. 1-2, 27-28). Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2007 m. gruodžio 7 d. iki 2009 m. rugpjūčio 19 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, pažeidžiant jo kaip kalinamojo asmens teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ginamas jo kaip žmogaus teises. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose, jose buvo šalta, drėgna. Kamerose buvo pastatytos dviejų aukštų lovos, stalas, sanitarinis mazgas, todėl nebelikdavo vietos pavaikščioti. Teigė, kad tokiose patalpose sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, kas yra nepakeliama kiekvienam.Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m. kameros ploto. Tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, kas labai kenkė regėjimui. Gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų.Nurodė, kad konfliktinės situacijos dažnai iškildavo ir esant psichologiniams ir fiziniams nepatogumams, kurie atsirasdavo dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto Lukiškių TI-K kamerose. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus,pažeminimą,galimybių sumenkinimąir kitokius nepatogumus.Visa tai sudaro patirtą neturtinę žalą, kurią ir prašė atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė, įstatymų saugomas interesas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK nustatyta tvarka.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 7 d. iki 2009 m. rugpjūčio 19 d. (b. l. 1-2). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2007 m. gruodžio 18 d. iki 2009 m. liepos 9 d. (b. l. 6-10). Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas ir nuo 2012 m. sausio 13 d. iki 2012 m. kovo 23 d. (b. l. 33). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skundu reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už 2012 m. sausio 13 d. - 2012 m. kovo 23 d. laikotarpį nesuformulavo, todėl teismasatsižvelgęs į pareiškėjo pareikšto skundo ribas ir Lukiškių TI-K pateiktus suvestinius duomenimisapie pareiškėjo kalinimą Lukiškių TI-K, kurių teisingumu neturi pagrindo abejoti, sprendžia dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 18 d. iki 2009 m. liepos 9 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Byloje nagrinėjamu atveju, atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K pareiškėjo skundo reikalavimams prašė taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 6).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.). Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius.

CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų taikymą (2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013 ir kt.). Pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą išsiuntė 2015 m. lapkričio 17 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 3).

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepimeprašė taikyti ieškinio senatį (b. l.6). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1408-575/2015). Ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, sprendžiama vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgus į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neprašė senaties termino atnaujinti, tačiau rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 27-28), nurodė, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas arba senaties terminas neturėtų būti taikomas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismassprendžia, kad tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsti. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju kelia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, daro išvadą, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodo, kad šiuo atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas arba šis terminas netaikytinas. Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė nepatogumus, sunkumus, pažeminimą. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Lukiškių TI-K pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto trūkumo ar kitų nepatogumų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Be to, pažymėtina, kad 2000 m. liepos 18 d. priimtas ir 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs CK užtikrino asmenims galimybę, remiantis šio kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis, ginti pažeistas teises ir kelti ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, nuo 1999 m. gegužės 1 d. veikiantiems apygardų administraciniams teismams, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, buvo priskirta spręsti bylas pagal pareiškėjų skundus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Esant nurodytoms aplinkybėms, sprendžiama, kad nuo paties pareiškėjo valios ir apsisprendimo priklausė, kokį elgesio modelį pasirinks pareiškėjas, t. y. ar, būdamas rūpestingas ir aktyvus, nedels ir per CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą sieks įstatymo nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ir įstatymo saugomus interesus, ar elgsis aplaidžiai, neapdairiai ir taip praleis nurodytą ieškinio senaties terminą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti ir nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ir ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014 ir kt.). Teismui konstatavus, kad pareiškėjo skundo reikalavimams taikomas ieškinio senaties terminas, nėra aktualu tirti ginčo klausimą dėl pareiškėjo galimai pažeistų teisių ir interesų, t. y. neturtinės žalos atlyginimo.

Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, ir esant atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Lukiškių TI-Kprašymui, pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą taikomas ieškinio senaties terminas ir jo skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 44 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Lukiškių TI-K prašė iš pareiškėjo priteisti bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurių materialinė išraiška lygi 1,5 Eur (25 rašytinės grafinio A4 formato lapo kopijos × 0,06 Eur dydžio nustatytas kopijos parengimo mokestis) (b. l. 37).Byloje nustatyta, kad kartu su atsiliepimais atsakovės atstovas per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą pateikė teismui su pareiškėjo keliamu ginču susijusius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI - K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą(t. y. dokumentai buvo pateikti ne popierinės formos), daroma išvada, jog Lukiškių TI - K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė. Pažymėtina, kad skaitmeninių kopijų darymo išlaidų atlyginimo teisės aktai nenustato. Kadangi Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtas dokumentų kopijų darymo išlaidas, jos negali būti laikomos pagrįstomis ir atlyginamos. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi 45 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.