Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-10-19 · Civilinė byla Nr. e2A-2008-614/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-10-19
Bylos Nr.
e2A-2008-614/2021
Teisminio proceso Nr.
2-61-3-02704-2020-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Eglė Surgailienė, Urmila Valiukienė, Asta Jakutytė-Sungailienė
Atsakovas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai
Trečiasis asmuo
Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos, A. S.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-2008-614/2021Teisminio proceso Nr. 2-61-3-02704-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.20 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Urmilos Valiukienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Super Montes“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2117-1099/2021 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Super Montes“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Eksmokumas“, ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos ir A. S..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Super Montes“, kuriai atstovauja nemokumo administratorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Eksmokumas“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. liepos 9 d. sprendimą „Dėl nepavojingų atliekų perėmimo valstybės nuosavybėn“ Nr. (17)-D8(E)-3716; 2) užpildyti teisės spragą ad hoc ir įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją neatlygintinai perimti valstybės nuosavybėn nepavojingas atliekas, sukauptas BUAB „Super Montes“ veiklavietėje adresu Dievogalos k., Alšėnų sen., Kauno r. Ieškovė ieškinyje ir dublike nurodė, kad:

1.1. iki bankroto bylos iškėlimo vykdė nepavojingų atliekų tvarkymo veiklą adresu Dievogalos k., Alšėnų sen., Kauno r. UAB „Super Montes“ nepavojingų atliekų tvarkymo veiklą pradėjo vykdyti 2003 m.; iš pradžių buvo numatyta popieriaus, kartono, politileno bei plastiko atliekų surinkimo ir rūšiavimo veikla; vėliau pildomos vykdomos atliekų tvarkymo veiklos – mišrių komunalinių, turgaviečių bei gatvių valymo atliekų, vartoti ar perdirbti netinkamų medžiagų (mėsos ir žuvies maisto gamybos ir perdirbimo atliekos), statybinių atliekų bei elektroninės įrangos surinkimas, vežimas ir laikymas. Pažymi, kad ieškovės ūkinės veiklos vykdymo metu sukauptų atliekų kiekis neviršijo išduotame Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – TIPK) leidime nurodytų atliekų kiekio;

1.2. nepavojingų atliekų tvarkymo veiklą vykdė iki buvo priimta Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-1580-638/2018, kuria UAB „Super Montes“ buvo iškelta bankroto byla, administratore paskirta UAB „Eksmokumas“;

1.3. UAB „Eksmokumas“, perėmusi bankrutuojančios įmonės dokumentus ir turtą, nustatė, jog UAB „Super Montes“ veiklos teritorijoje adresu Dievogalos k., Alšėnų sen., Kauno r., pagal atliekų tvarkymo žurnalo duomenis iki UAB „Super Montes“ bankroto bylos iškėlimo buvo sukaupta 8 534,933 tonų įvairių nepavojingų atliekų. Taip pat buvo nustatyta, kad BUAB „Super Montes“ neturi piniginių lėšų ar turto, kurie galėtų būti skirti šioms atliekoms sutvarkyti ir teritorijai išvalyti;

1.4. BUAB „Super Montes“ administratorė, siekdama suvaldyti situaciją ir maksimaliai sumažinti teritorijos priežiūros kaštus, 2018 m. kovo 27 d. sudarė tris sutartis su UAB „Ekobazė“ ir UAB „Eko T“, kurių pagrindu toliau vykdė ribotą ūkinę komercinę veiklą (su kreditorių susirinkimo pritarimu). Be to, kreditorių susirinkimas nutarė tęsti bankrutuojančios UAB „Super Montes“ ūkinę komercinę veiklą iki lėšų nepavojingoms atliekoms sutvarkyti sukaupimo, o išlaidas nepavojingų atliekų sutvarkymui tvirtinti atskirai, surinkus papildomą informaciją; Kauno apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi leido ieškovei ir likvidavimo procedūros metu sudaryti bei toliau vykdyti sandorius su UAB „Ekobazė“ ir UAB „Eko T“, iki bus sutvarkytos ieškovės sukauptos nepavojingos atliekos ir išvalyta veiklos vykdymo teritorija;

1.5. bankroto proceso laikotarpiu buvo sutvarkyta 384,929 tonų atliekų; likusių nesutvarkytų atliekų kiekis sudaro 8 186,024 t. Teigia, kad Kauno apygardos teismui 2019 m. liepos 3 d. papildomu sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-4-413/2019, panaikinus ieškovės turėto TIPK leidimo Nr. 5/25 dalį, likusi nepanaikinta TIPK leidimo dalis leidžia ieškovei surinkti, vežti, laikyti ir rūšiuoti tik antrines žaliavas (popierių, kartoną, plastiką ir stiklą), tačiau tai nėra pakankama, kad įmonė iš šios veiklos galėtų sugeneruoti pajamas sukauptų atliekų sutvarkymui;

1.6. teismų procesiniais sprendimais ieškovė buvo įpareigota sutvarkyti sukauptas atliekas, tačiau, neturėdama lėšų, dėl finansinės paramos kreipėsi į atitinkamas institucijas, taip pat kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo iš valstybės, tačiau visi jos prašymai/reikalavimai buvo netenkinti. Atsižvelgdamas į tai, kreditorių susirinkimas 2020 m. kovo 30 d. nutarė įpareigoti administratorę kreiptis į atsakingas institucijas dėl ieškovės turimų nepavojingų atliekų nusavinimo ir perdavimo valstybės nuosavybėn, o gavus neigiamą atsakymą arba jo negavus – į teismą;

1.7. nemokumo administratorė ne su vienu raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją, tačiau tik 2020 m. liepos 9 d. priimtas skundžiamas sprendimas „Dėl nepavojingų atliekų perėmimo valstybės nuosavybėn“ Nr. (17)-D8(E)-3716 (toliau – 2020 m. liepos 9 d. sprendimas, ginčijamas sprendimas), kuriuo atsakovė nusprendė netenkinti ieškovės prašymo dėl bankrutuojančios įmonės veiklos teritorijoje sukauptų atliekų perėmimo valstybės nuosavybėn;

1.8. ieškovės nemokumo administratorė pripažįsta, kad turi pareigą sutvarkyti iki bankroto bylos iškėlimo sukauptas atliekas, tačiau, ieškovės vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja teisės spraga, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja atvejų, kai bankrutavusi įmonė savo veiklos teritorijoje turi iki bankroto bylos iškėlimo sukauptų atliekų, tačiau neturi lėšų jų sutvarkyti. Pažymi, kad nors įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotas ieškovės sukauptų atliekų realus pavojus aplinkai ir žmonių sveikatai, vis dėlto, neegzistuoja teisės aktas, kuris sureguliuotų esamą situaciją, t. y. kaip minėta, pati bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė neturi lėšų sukauptoms atliekoms sutvarkyti (ieškovė yra bankrutavusi, todėl a priori yra nemoki), o jokia valstybinė institucija nesiima jokių priemonių sukauptoms atliekoms sutvarkyti, kadangi tokios teisės ar pareigos nenumato jokie teisės aktai. Šiuo atveju, ieškovės manymu, tai turėtų būti atsakovė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – Atliekų tvarkymo įstatymas) 20 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 patvirtintais Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatais (toliau – Nuostatai), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsniu;

1.9. sutinka, kad 2013 m. rugpjūčio 21 d. „Super Montes“ parengtas Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planas yra sudėtinė ieškovės turimo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – KRAAD) (kurio teises ir pareigas perėmė trečiasis asmuo Aplinkos apsaugos departamentas) 2007 m. gruodžio 21 d. išduoto TIPK leidimo Nr. 5/25 dalis. Ieškovė taip pat neneigia fakto, kad ir po bankroto bylos iškėlimo turi laikytis patvirtinto Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano (toliau – veiklos nutraukimo planas, planas) ir sukauptas atliekas sutvarkyti įgyvendinant plane numatytas priemones, tačiau ieškovė, kaip bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė, neturi lėšų atliekoms sutvarkyti ir todėl negali įgyvendinti veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių;

1.10. 2013 m. rugpjūčio 21 d. UAB „Super Montes“ Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planas buvo parengtas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 469 patvirtintą Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašą (toliau – Tvarkos aprašas); jis atitiko teisės aktų reikalavimus, priešingu atveju nebūtų išduotas TIPK leidimas;

1.11. 2013 m. rugpjūčio 21 d. Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano 5 dalyje numatyta, jog ieškovė turėjo pateikti garantiją padangų bei gumos atliekų sutvarkymui, o kitos atliekos buvo nepavojingos arba turėjo teigiamą vertę. Taigi, UAB „Super Montes“ kartu su paraiška TIPK leidimui gauti, pateikė Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planą ir garantiją, užtikrinančią ne visų plane numatytų atliekų, tačiau tik padangų ir gumos atliekų sutvarkymo finansavimą;

1.12. šiuo atveju Aplinkos apsaugos departamentas neturi galimybės pasinaudoti banko ar draudimo bendrovės garantija ir neorganizuoja plane numatytų priemonių įgyvendinimo, kaip tai numatyta Tvarkos aprašo 27 punkte, nes rengiant Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planą UAB „Super Montes“ jos nepateikė, o KRAAD nereikalavo pateikti banko garantijos arba draudimo liudijimo (teisės aktai nenustatė tokios pareigos – kaip minėta, buvo nustatyta pareiga pateikti garantiją (laidavimą) tik dėl padangų ir gumos atliekų sutvarkymo);

1.13. anot ieškovės, teisės akto rengėjas (šiuo atveju Lietuvos Respublikos aplinkos ministras) tinkamai nesureguliavo situacijos kaip turėtų elgtis Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentas tais atvejais, kai Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytoms priemonėms įgyvendinti įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka ir įmonė nėra pateikusi garantijos, užtikrinančios plane numatytų priemonių įgyvendinimo finansavimą. Toks nepakankamas teisinis reguliavimas būtent ir patvirtina ieškinio motyvus, kad egzistuoja teisės spraga, kuri turi būti užpildyta ad hoc. Pažymi, kad tuo atveju, jeigu UAB „Super Montes“ kartu su Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planu vis dėlto turėjo pateikti garantiją, užtikrinančią plane numatytų priemonių įgyvendinimo finansavimą, KRAAD, vadovaudamasis Tvarkos 9 aprašo punktu, turėjo reikalauti UAB „Super Montes“ pateikti tokią garantiją, o UAB „Super Montes“ nepateikus garantijos, neturėjo išduoti TIPK leidimo; atitinkamai KRAAD neišdavus TIPK leidimo, ieškovė nebūtų galėjusi vykdyti atliekų tvarkymo veiklos ir nebūtų sukaupusi atliekų, kurių nereikėtų tvarkyti po bankroto bylos iškėlimo;

1.14. sutinka, kad įmonės sukauptų atliekų sutvarkymo išlaidos yra bankroto administravimo išlaidos, tačiau pakartotinai pažymi, jog bankrutavusi įmonė neturi lėšų jų apmokėti. Pagal BUAB „Super Montes“ teritorijoje sukauptų atliekų sutvarkymo sąmatą, atliekų sutvarkymo kaina siekia apie 544 768,24 Eur; kita vertus, ši suma gali būti tiek sumažėjusi (sutvarkius dalį atliekų), tiek padidėjusi (kylant atliekų tvarkymo kainoms). Teigia, kad BUAB „Super Montes“ bankroto proceso metu gautos sumos pardavus įmonės turtą, išieškojus skolas iš skolininkų, sumos, gautos iš ūkinės komercinės veiklos, nėra pakankamos, jog ieškovė galėtų sutvarkyti sukauptas atliekas;

1.15. atsakovė netinkamai taiko ir aiškina Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) nuostatas, dėl to daro neteisingą išvadą, esą BUAB „Super Montes“ nemokumo administratorė prisiėmė riziką, jog bankroto proceso metu nebus gauta lėšų administravimo išlaidoms apmokėti ir šios išlaidos bus apmokamos iš paskirtos nemokumo administratorės lėšų. Pažymi, kad iš JANĮ ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatų matyti, jog aplinkybė, ar įmonė turi pakankamai turto administravimo išlaidoms apmokėti, yra vertinama dar pačioje pradinėje stadijoje, t. y. kai nagrinėjamas pareiškimas iškelti įmonei bankroto bylą; be to, šią aplinkybę (ar įmonė turi pakankamai turto) vertina teismas, o ne įmonės nemokumo administratorius. Aiškina, kad nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas ieškovės kreditorių pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo, nenustatė aplinkybės, jog UAB „Super Montes“ turimo turto neužtektų administravimo išlaidoms apmokėti, todėl netaikė ir ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies, atitinkamai paskirta BUAB „Super Montes“ bankroto (nemokumo) administratorė UAB „Eksmokumas“ neprisiėmė atsakovės nurodomos rizikos. Anot ieškovės atstovės, jei Kauno apygardos teismas būtų nurodęs aplinkybę, kad UAB „Super Montes“ neturi pakankamai turto administravimo išlaidoms apmokėti, UAB „Eksmokumas“ nebūtų davusi sutikimo dėl šios įmonės administravimo;

1.16. nei anksčiau galiojęs ĮBĮ, nei aktualus JANĮ nereglamentuoja situacijos, kai aplinkybė, jog įmonė neturi pakankamai turto apmokėti bankroto administravimo išlaidoms, paaiškėja vėliau, t. y. jau po įmonės bankroto bylos iškėlimo;

1.17. sutinka su atsakovės nurodyta pozicija, kad nemokumo administratorė turi pareigą tikrinti juridinio asmens sudarytus sandorius, spręsti klausimus dėl juridinio asmens sudarytų sandorių ginčijimo, kreipimosi dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, taip pat vertinti, ar egzistuoja įmonės valdymo organų atsakomybės sąlygos. Kita vertus, anot ieškovės nemokumo administratorės, susipažinusi su bankrutavusios įmonės dokumentais, ji nenustatė, kad egzistuotų juridinio asmens valdymo organų civilinės atsakomybės sąlygos dėl sukauptų atliekų teisėtumo. Nurodo, kad jeigu atsakovė įžvelgia UAB „Super Montes“ buvusių valdymo organų neteisėtus veiksmus, kurie lemtų jų civilinę atsakomybę ir atsakomybę už sukauptų atliekų sutvarkymą, atsakovė turi konkrečiai įvardinti tokias aplinkybes.

Atsiliepimas

2. Atsakovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į ieškinį ir triplike su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad:

2.1. atsakovė ieškovei pateikė tinkamą, motyvuotą ir teisės aktų nuostatomis bei faktinėmis aplinkybėmis grįstą atsakymą, todėl ginčijamo rašto (sprendimo) naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Teigia, kad ginčijame sprendime nurodė aktualius teisės aktus, reglamentuojančius Aplinkos ministerijos kompetenciją atliekų tvarkymo srityje, t. y. kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnį ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų 7.3, 8.2.1, 8.3.1, 8.3.6, 10.7 papunkčius Aplinkos ministerijai nenustatyta teisė perimti bankrutuojančių ar bankrutavusių (likviduojamų dėl bankroto) įmonių sukauptų atliekų valstybės nuosavybėn;

2.2. byloje nėra ginčo dėl to, jog atliekos, kurias ieškovė prašo įpareigoti atsakovę perimti valstybės nuosavybėn, priklauso ieškovei. Taigi, ieškovė prašo perimti valstybės nuosavybėn jai priklausančias atliekas, tačiau, anot atsakovės, nei Atliekų tvarkymo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) atsakovei nesuteikta teisė perimti ieškovės sukauptas atliekas valstybės nuosavybėn;

2.3. teisės aktai aiškiai apibrėžia kam tenka pareiga sutvarkyti įmonės turimas (jai priklausančias) atliekas, įskaitant ir tada, kai ji bankrutuoja. Atsakovė remiasi teisės aktuose ir teismų praktikoje įtvirtintu principu „teršėjas moka“, kuriuo siekiama teisingai paskirstyti dėl aplinkos taršos patirtas išlaidas. Atsakovė pabrėžia, kad šios išlaidos neturi būti užkraunamos tretiesiems asmenims, ypač visuomenei, ir turi būti nepamirštamos, bet priskiriamos už taršą atsakingiems asmenims;

2.4. Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą taip, kad jos nutraukimo metu ir po veiklos nutraukimo neatsirastų neigiamas poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai. Šiai pareigai įvykdyti atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė turi turėti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka parengtą atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą. Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo 3 punkte nustatyta, jog Tvarkos aprašas reglamentuoja atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių taikymą įmonės bankroto atveju, taip pat kai panaikinamas arba sustabdomas pagal TIPK leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisykles nustatytus reikalavimus įmonei išduoto leidimo galiojimas, Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka reorganizuojamai, restruktūrizuojamai, likviduojamai įmonei ar kitais atvejais, kai įmonė netęsia ar negali tęsti atliekų tvarkymo veiklos. Teigia, kad atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytos priemonės turi būti įgyvendintos iki įmonės, kaip juridinio asmens, pasibaigimo. Be to, pažymi, kad Tvarkos aprašo 24 punkte nustatyta, jog už suderintame plane numatytų priemonių įgyvendinimą yra atsakingas įmonės vadovas;

2.5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 19 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eI-8760-423/2019, jau analizavo ieškovės veiklos nutraukimo planą ir nurodė, jog ieškovės Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano 5 punkte nustatyta, kad įmonėje išlaidos, reikalingos atliekų išvežimui, numatomos tik padangų bei gumos sutvarkymui, o visos kitos įmonėje tvarkomos atliekos yra nepavojingos arba turinčios teigiamą vertę, todėl joms draudimo garantija nereikalinga. Nurodytame plane įmonė įsipareigojo įgyvendinti numatytas priemones per 2 mėn. nuo atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo, nurodyto atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo pradžios. Teigia, kad išvežti atliekas ir sutvarkyti teritoriją yra ieškovės pareiga, tiek nutraukiant įmonės veiklą, tiek įmonei bankrutuojant, tiek panaikinus TIPK leidimo galiojimą. Atsakovė, sutikdama su šiame teismo sprendime padaryta išvada, nurodo, kad ieškovė, vykdydama veiklą, privalėjo laikytis jai išduoto ir tuo metu galiojančio TIPK leidimo Nr. 5/25-07 sąlygų bei Atliekų naudojimo ar šalinimo techninio reglamento reikalavimų ir jų nepažeisti, o nutraukdama ūkinę veiklą, kaip ūkio subjektas, privalėjo vykdyti įsipareigojimus, kurie buvo prisiimti, kad jai priklausančios atliekos būtų sutvarkytos. Be to, pažymi, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punkte buvo numatyta, kad plane turi būti numatyta jame nurodytoms priemonėms įgyvendinti būtinų lėšų kaupimo sistema;

2.6. vadovaujantis JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 15 punktu, prie bankroto proceso administravimo išlaidų priskirtinos ir atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo išlaidos. Atsakovės teigimu, nemokumo administratorė, vykdydama jai pavestas pareigas valdant bankrutuojančią įmonę, kaip atsakingas ir rūpestingas asmuo, jau įmonės bankroto procedūrų vykdymo pirminėse stadijose turėtų įvertinti, pagrįsti ir numatyti reikiamas lėšas teismui pateiktoje pradinėje bankroto išlaidų administravimo sąmatoje, ir vėliau kreditorių susirinkime tvirtinamoje bankroto administravimo išlaidų sąmatoje dėl tinkamo ir galutinio atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo;

2.7. tiek atliekų tvarkymą, tiek įmonių nemokumą reglamentuojantys teisės aktai nustato pareigą sutvarkyti atliekas būtent asmenims, kuriems jos priklauso, įskaitant ir bankrutuojančias įmones. Teigia, kad nagrinėjamu atveju dėl šios aplinkybės ginčo nėra – tokia pareiga ieškovei nustatyta tiek teisės aktais, tiek teismų procesiniais sprendimais;

2.8. ieškinyje nurodytos teisės spragos nėra ir ieškovė nepagrįstai teigia ją esant; vien ieškovės subjektyvus manymas, kad turėtų būti nustatytas kitoks teisinis reguliavimas, savaime nepagrindžia teisinės spragos nagrinėjamu atveju buvimo ir jos užpildymo teismo sprendimu būtinumo;

Šalies argumentai

2.9. ieškovė tik deklaratyviais teiginiais nurodė, jog nemokumo administratorė dėjo visas pastangas, kad įmonės sukauptos atliekos būtų sutvarkytos. Atsižvelgiant į ieškovės ieškinį, taip pat su ieškiniu pateiktus teismų sprendimus, laikytina, kad ieškovė ir toliau galėjo užsiimti ūkine veikla toje dalyje, kurioje TIPK leidimo dalis nepanaikinta. Be to, iš 2018 m. liepos 25 d. ieškovės kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 1 matyti, kad ieškovė turėjo ilgalaikio ir trumpalaikio turto. Taip pat aiškina, kad nemokumo administratorė, nesant lėšų įmonės sukauptoms atliekoms sutvarkyti, turėtų spręsti klausimą dėl deliktinės atsakomybės juridinio asmens valdymo organams taikymo ir nukreipti lėšų išieškojimą už atliekų susidarymą atsakingiems asmenims. Šiuos savo argumentus grindžia JANĮ 13 straipsniu, Tvarkos aprašo 24 punktu bei Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-613-302/2019;

Atsiliepimas

2.10. atsakovė, vadovaudamasi JANĮ 36 straipsnio 1 dalimi ir 23 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nurodo, kad nemokumo administratoriaus įsitraukimas į bankroto procesą yra savanoriškas, jo sutikimo pagrindu, ir apsiimdamas administruoti įmonę, kuriai pradėta bankroto procedūra, turi įvertinti iš to kylančią riziką;

2.11. ieškovė nepateikė duomenų, kurie pagrįstų jos turimą ieškinio pateikimo metu nesutvarkytų atliekų kiekį; prie ieškinio pateikta atliekų susidarymo suvestinė laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d. parodo minėtu laikotarpiu (2018 m. kovo mėn.) turėtą atliekų kiekį, tačiau nepagrindžia bendrovės viso turimo atliekų kiekio ieškinio pateikimo metu;

2.12. nesutikdama su ieškovės argumentais, pažymi, kad ieškovė nepagrindė savo teiginių, jog dėl buvusio ir esamo nustatyto reglamentavimo turėtų atsirasti pagrindas Aplinkos ministerijai valstybės vardu perimti ieškovei priklausančias atliekas valstybės nuosavybėn. Ieškovė tik deklaratyviai teigia, jog atliekas sukaupė ir negali jų sutvarkyti dėl Aplinkos ministerijos ar KRAAD kaltės. Papildomai pažymi, kad nei Aplinkos ministerijos, nei KRAAD kaltė neįrodyta, nenustatyti jokie neteisėti veiksmai, taip pat nenustatytas priežastinis ryšys tarp sukauptų ir nesutvarkytų atliekų bei Aplinkos ministerijos ar KRAAD veiksmų;

2.13. ieškovei TIPK išdavimo ir veiklos vykdymo metu, bankroto procedūros inicijavimo ir eigos metu buvo nustatytas teisinis reglamentavimas, kuris nustatė ne tik atliekas sutvarkyti turinčius asmenis, tačiau ir reikalavimus bei sąlygas atliekų tvarkymui, atliekų tvarkymo veiklos vykdymui, tokios veiklos nutraukimui, todėl mano, kad ieškovei tenka atsakomybė už jos vykdytą veiklą ir vykdant tokią veiklą prisiimtų reikalavimų vykdymą;

3. Trečiasis asmuo Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti; sutinka su atsakovės Aplinkos ministerijos atsiliepime į ieškinį išdėstytais argumentais. Nurodė, kad:

3.1. tiek Teisingumo Teismo praktikoje, tiek nacionaliniu lygmeniu yra įtvirtintas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, jog atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas;

3.2. jam yra pavesta vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę užtikrinant teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos srityje – kontroliuoti, ar asmenys vykdo aplinkos apsaugą reglamentuojančiuose įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, todėl Aplinkos apsaugos departamento interesas šioje byloje, kad ieškovės vykdytos ūkinės–komercinės veiklos metu sukauptos atliekos būtų sutvarkytos pagal teisės aktų reikalavimus;

3.3. ieškovė iki bankroto bylos iškėlimo ūkinę veiklą vykdė pagal jai išduotą TIPK leidimą, kurio sudėtinės dalys buvo Atliekų naudojimo techninis reglamentas ir Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planas. Be to, ieškovei iškėlus bankroto bylą buvo paskirta bankroto (nemokumo) administratorė, kuri yra ieškovės atliekų turėtoja ir taip pat yra atsakinga už atliekų sutvarkymą. Pažymi, jog atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą taip, kad jos nutraukimo metu ir po veiklos nutraukimo neatsirastų neigiamas poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai, pagal Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka parengtą atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą;

3.4. Tvarkos aprašo 3 punktas reglamentuoja Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių taikymą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą, o 24 punkte nustatyta, kad už suderintame veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių įgyvendinimą yra atsakingas įmonės vadovas;

3.5. ieškovės veiklos nutraukimo plano 8 punkte numatyta, jog įmonė įsipareigoja taikyti veiklos nutraukimo plane numatytas priemones įmonės bankroto atveju, taip pat kai panaikinamas arba sustabdomas pagal nustatytus reikalavimus išduoto TIPK leidimo galiojimas. Taigi, tokius įsipareigojimus ieškovė, kaip ūkio subjektas, prisiėmė pradėdama vykdyti veiklą pagal jai išduotą TIPK leidimą;

4. Trečiasis asmuo A. S. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu sutinka ir prašo jį tenkinti. Nurodė, kad:

Šalies argumentai

4.1. nuo BUAB „Super Montes“ įregistravimo dienos buvo vienintelis jos vadovas. Iš esmės palaiko ir atkartoja faktines aplinkybes, nurodytas ieškinyje. Papildomai aiškina, kad KRAAD 2016 m. rugsėjo mėn. nurodė, jog UAB „Super Montes“ turimas TIPK leidimas esą tapo negaliojančiu nuo 2016 m. sausio 1 d. dienos ir kad UAB „Super Montes“ turi gauti naują leidimą. Teigia, kad UAB „Super Montes“ neturint galiojančio TIPK leidimo, KRAAD 2016 m. rugsėjo 1 d. Privalomuoju nurodymu Nr. 33 nurodė UAB „Super Montes“ nutraukti atliekų priėmimą, o 2016 m. rugsėjo 2 d. Privalomuoju nurodymu Nr. 35 nurodė nutraukti atliekų tvarkymo veiklą, išvežti ir sutvarkyti įmonėje saugomas atliekas, išvalyti įmonės teritoriją. UAB „Super Montes“ negalint priimti atliekų į teritoriją, įmonė buvo priversta nutraukti visas atliekų pirkimo ir priėmimo sutartis su įmonėmis ir gyventojais, dėl ko UAB „Super Montes“ prarado pagrindines pajamas. Ieškovei praradus pajamas, įmonė nebegalėjo išmokėti atlyginimų įmonėje dirbusiems darbuotojams, susikaupė skolos SODRAI, VMI, taip pat paslaugų tiekėjams. Pažymi, kad prieš UAB „Super Montes“ veiklos sustabdymą, įmonė efektyviai tvarkėsi su turimų teritorijoje atliekų likučių mažinimu ir per trejus metus – nuo 2014 iki 2017 m., pavyko saugomą atliekų likučių kiekį sumažinti nuo 30 tūkstančių tonų iki 10 tūkstančių tonų;

4.2. teismai konstatavo Aplinkos ministerijos ir KRAAD neteisėtus veiksmus: 1) Aplinkos ministerijos, kadangi Aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. D1-528 2.3² punktas pripažintas prieštaraujančiu konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio nuostatoms; 2) KRAAD, kadangi KRAAD taikė teisės normą, kuri prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio nuostatoms. Be to, KRAAD nepriėmė motyvuoto sprendimo panaikinti UAB „Super Montes“ išduotą TIPK leidimą, nors tokia TIPK leidimo panaikinimo tvarka numatyta TIPK leidimų išdavimo ir panaikinimo taisyklėse. Taigi, būtent Aplinkos ministerijos ir KRAAD neteisėti veiksmai lėmė susidariusią situaciją ir aplinkybę, kad UAB „Super Montes“ pati nebegali sutvarkyti sukauptų atliekų;

4.3. ieškovė iki pat bankroto bylos iškėlimo, vykdydama nepavojingų atliekų tvarkymo veiklą, laikėsi TIPK leidime nurodytų sąlygų: UAB „Super Montes“ rinko, laikė ir tvarkė tik tokias atliekas, kokios buvo nurodytos TIPK leidime; laikomas atliekų kiekis neviršijo TIPK leidime nurodytų maksimalių vienu metu galimų laikyti atliekų kiekių; KRAAD nuolatos atlikdavo UAB „Super Montes“ veiklos patikrinimus ir jokių didesnių priekaištų vykdomai veiklai nerasdavo;

4.4. po UAB „Super Montes“ bankroto bylos iškėlimo, Kauno apygardos teismas 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu panaikino UAB „Super Montes“ turimą TIPK leidimą, tačiau ne dėl UAB „Super Montes“ kokių nors neteisėtų veiksmų ar netinkamai vykdomos atliekų tvarkymo veiklos, tačiau išimtinai dėl KRAAD neteisėtų veiksmų – aplaidumo ir taisyklių nesilaikymo išduodant 2007 m. gruodžio 21 d. TIPK leidimą. Teigia, kad UAB „Super Montes“ turint galiojantį TIPK leidimą, net ir iškėlus bankroto bylą, UAB „Super Montes“ būtų galėjusi tęsti atliekų tvarkymo veiklą ir generuoti pajamas, ką ir darė nemokumo administratorė tik iškėlus ieškovei bankroto bylą;

4.5. aplinkybę, jog BUAB „Super Montes“ nebegali sutvarkyti teritorijoje sukauptų atliekų dėl lėšų stygiaus, lėmė ne trečiojo asmens netinkamas įmonės valdymas ar kokie nors pačios ieškovės neteisėti veiksmai, tačiau išimtinai Aplinkos ministerijos ir KRAAD veiksmai, kuriais buvo sužlugdyta UAB „Super Montes“ vykdyta veikla.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 27 d. sprendimu nutarė ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Super Montes“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Eksmokumas“, ieškinio atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos ir A. S., netenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

6. Pasisakydamas dėl teisės spragos ir jos (ne)egzistavimo nagrinėjamu atveju, teismas nurodė, kad galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus. Teismai to padaryti negali, jie gali žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas užpildyti tik ad hoc, nes teismai vykdo teisingumą, o ne yra legislatyvinės institucijos (pozityviąja ir plačiausia šios sąvokos prasme); toks teismų galimybių ribotumas šioje srityje ypač akivaizdus susidūrus su materialiosios teisės spragomis. Tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja (Konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. 34/03). Nagrinėjamu atveju ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, iš esmės nurodo, kad egzistuoja teisės spraga, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja atvejų, kai bankrutavusi įmonė savo veiklos teritorijoje turi iki bankroto bylos iškėlimo sukauptų atliekų, tačiau neturi lėšų tokioms sukauptoms atliekoms sutvarkyti. Ieškovė pripažįsta, kad pareiga sutvarkyti sukauptas atliekas jai kyla iš teisės aktų nuostatų, taip pat tokia pareiga bendrovei yra nustatyta ir įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais; neneigia ir fakto, jog po bankroto bylos iškėlimo turi laikytis patvirtinto Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano, tačiau teigia, kad neturi lėšų atliekoms sutvarkyti ir todėl negali įgyvendinti veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių.

7. Pasisakydamas dėl teisinio reglamentavimo atliekų tvarkymo srityje teismas pažymėjo, kad ieškovės veiklos vykdymo metu ir bankroto bylos iškėlimo metu (iki 2018 m. kovo 14 d.) buvo nustatyta, kad atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė turi turėti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka parengtą atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą. Jame turėjo būti numatyta: 1) didžiausias leidžiamas įmonėje laikyti atliekų kiekis, jų sutvarkymo priemonės ir išlaidos; 2) atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių uždarymo bei sutvarkymo priemonės ir išlaidos; 3) atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių priežiūros po uždarymo priemonės, trukmė ir išlaidos; 4) šios dalies 1–3 punktuose numatytoms priemonėms įgyvendinti būtinų lėšų kaupimo sistema (Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 2 dalis; įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.). Šio straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad įmonė, naudojanti ar šalinanti nepavojingas atliekas, kurių sąrašą nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, turi būti sudariusi laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją, užtikrinančią atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų. Dokumentai, patvirtinantys laidavimo draudimo sutarties sudarymą ar banko garantijos suteikimą, pateikiami kartu su atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planu Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad Atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos apraše (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. kovo 19 d. iki 2018 m. birželio 30 d., t. y. aktualiu – bankroto bylos iškėlimo, laikotarpiu), patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 469, buvo nustatyta, kad Tvarkos aprašas reglamentuoja Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių taikymą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą (3 punktas). Plane, be kita ko, privalėjo būti nurodyta kiekvienos atliekos ir atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių uždarymo bei sutvarkymo priemonės ir išlaidos, taip pat visų nurodytų priemonių įgyvendinimo išlaidų sąmata, kuria vadovaujantis nustatoma laidavimo draudimo sutarties ar banko garantijos suma, kai teisės aktais nustatyta tvarka įmonė privalo turėti garantiją (Tvarkos aprašo 5.2, 5.3, 5.4 ir 5.6 punktai). Už suderintame plane numatytų priemonių įgyvendinimą yra atsakingas įmonės vadovas (Tvarkos aprašo 24 punktas). Pažymėjo, kad iš esmės analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Tvarkos aprašo redakcijoje, galiojusioje nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. (kai buvo sudarytas ieškovės veiklos nutraukimo planas – 2013 m. rugpjūčio 21 d.). Be to, minėtos redakcijos (nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. balandžio 13 d.) Tvarkos aprašo 7 punkte papildomai buvo nustatyta, kad už plane numatytų priemonių įgyvendinimo sąmatą yra atsakingas įmonės vadovas. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad, remiantis Tvarkos aprašo 18 punktu ir Nepavojingų atliekų, kurias naudojanti ar šalinanti įmonė turi būti sudariusi laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją, sąrašu (kuris galiojo nuo 2005 m. kovo 6 d. iki 2020 m. gruodžio 1 d.), patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. D1-122, laidavimo draudimo sutartis ar banko garantija buvo privaloma tik dėl naudotų padangų ir gumos atliekų sutvarkymo išlaidų, t. y. ne dėl visų atliekų. Teismas sprendė, kad šiuo metu galiojančiame teisiniame reglamentavime ieškovės nemokumo administratorės nurodomos teisės spragos nėra, nes šiuo metu nustatyta (reglamentuota), kad įmonė, vykdydama nepavojingų atliekų surinkimo, rūšiavimo, perdirbimo veiklą, privalo turėti laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją iš esmės visai reikalingai sumai, kuri padengtų išlaidas įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė nori ar privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą, būtinas atliekų (faktiškai visų, neišskiriant atliekų rūšių) naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytoms atliekų sutvarkymo, atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių uždarymo ir sutvarkymo, jų priežiūros po uždarymo priemonėms įgyvendinti, t. y. yra nustatytas saugiklis (laidavimo draudimo sutartis ar banko garantija), jeigu įmonė bankrutuoja ir nėra sukaupusi reikalingų lėšų sukauptų atliekų sutvarkymui. Teismas iš dalies sutiko, jog aktualiu ginčui laikotarpiu teisinis reglamentavimas, kaip minėta, buvo kiek kitoks ir iš esmės nustatė pareigą turėti laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją tik dėl tam tikrų nurodytų atliekų – padangų ir gumos (išlaidoms jų tvarkymui), tokiu būdu iš esmės paliekant įmonės atsakomybei klausimą dėl lėšų, sukauptų atliekų sutvarkymui, numatymo (sukaupimo). Atitinkamai dėl to, teismo vertinimu, šiuo atveju ir susiklostė tokia situacija, kai ieškovė bankrutavo, o jos sukauptų atliekų sutvarkymui lėšų nėra numatyta/sukaupta/likę. Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, sprendė, kad ir anksčiau – ginčui aktualiu laikotarpiu, ieškovės nurodomos teisės spragos nebuvo, nes, kaip minėta, tiek anksčiau, tiek dabar teisės aktai reglamentavo/reglamentuoja, jog įmonė, vykdanti nurodytą veiklą, privalėjo/privalo turėti Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planą, kuris buvo/yra taikytinas ir įmonės bankroto atveju. Be to, kaip minėta, tokiame plane, be kita ko, turėjo būti nurodytos/numatytos visos reikalingos išlaidos įmonės sukauptų atliekų sutvarkymui, taip pat tokių būtinų lėšų kaupimo sistema (Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktas; įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.); be to, įmonėje pasikeitus situacijai – padidėjus atliekų kiekiui, tikslinant TIPK leidimą ir pan., buvo numatyta pareiga atnaujinti ir veiklos nutraukimo planą (Tvarkos aprašo 15 punktas), o už plane numatytų priemonių įgyvendinimo sąmatą ir už patį plano įgyvendinimą buvo atsakingas įmonės vadovas (Tvarkos aprašo 24 punktas). Ieškovės Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano 4 punkte nustatyta, kad atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo atveju ieškovė nutraukia atliekų surinkimo veiklą, sudaroma likvidacinė grupė; nutraukiant veiklą, būtina sutvarkyti įmonės teritorijoje kaupiamas atliekas; pateiktoje lentelėje nurodomas didžiausias planuojamas saugoti atliekų kiekis, taip pat nurodyta, kokias išlaidas patirs įmonė jas perduodama atliekų tvarkytojams; išvežus atliekas bus sutvarkyta ir išvalyta įmonės teritorija. Plano 5 punkte nustatyta, kad įmonėje išlaidos, reikalingos atliekų išvežimui, numatomos tik padangų bei gumos sutvarkymui (nurodyta bendra 20 000 Lt suma; įskaitant ir išlaidas įrangos demontavimui, pervežimui, aikštelės teritorijos sutvarkymui); visos kitos įmonėje tvarkomos atliekos yra nepavojingos arba turinčios teigiamą vertę, todėl joms draudimo garantija nereikalinga; atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo atveju visa įranga (svarstyklės, konteineriai, plastmasės malimo įranga, presai, rūšiavimo linija ir kt.), priklausanti ieškovei, bus parduota arba atiduota kitoms įmonėms – atliekų tvarkytojoms; įmonė įsipareigoja įgyvendinti numatytas priemones per 2 mėn. nuo atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo, nurodyto atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo pradžios. Plano 8 punkte nustatyta, kad įmonė įsipareigoja taikyti veiklos nutraukimo plane numatytas priemones įmonės bankroto atveju, taip pat kai panaikinamas arba sustabdomas pagal nustatytus reikalavimus išduoto TIPK leidimo galiojimas. Taigi, kaip jau buvo konstatuota ir kituose teismų procesiniuose sprendimuose (dėl kitų su ieškove susijusių ginčų), ieškovė, kaip ūkio subjektas, privalo vykdyti įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė pradėdama vykdyti veiklą pagal išduotą TIPK leidimą Nr. 5/25-07; t. y. išvežti atliekas ir sutvarkyti teritoriją yra ieškovės pareiga tiek nutraukiant įmonės veiklą, tiek įmonei bankrutuojant, tiek panaikinus TIPK leidimo galiojimą (kas nagrinėjamu atveju ir įvyko). Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad visą laiką iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Super Montes“ vykdė atliekų surinkimo veiklą, gaudavo pajamas (ir pelną), tačiau nesiėmė jokių priemonių sukaupti lėšų, reikalingų veiklos nutraukimui ir sukauptų atliekų sutvarkymui, nuo 2013 m. netikslino veiklos nutraukimo plano (nors, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos ir šiame sprendime jau paminėtų teismų procesinių sprendimų, ieškovės vykdoma veikla plėtėsi, atliekų užimamas plotas didėjo), o šiuo metu prašoma, jog visos įmonės sukauptos atliekos būtų perleistos valstybei, atstovaujamai atsakovės. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės veiklos nutraukimo plane iš esmės lėšos buvo numatytos tik padangų ir gumos sutvarkymui, kitoms atliekoms tokios išlaidos net nenumatytos – deklaratyviai nurodant, jog tokios atliekos yra nepavojingos arba turinčios teigiamą vertę. Šiuo metu iš esmės visų likusių atliekų sutvarkymui (tikėtina, jog dabar likusios atliekos, kurios jau nebeturi teigiamos vertės, t. y. kurių nėra galimybės realizuoti) būtinos pakankamai didelės lėšos – kurių dydis viršija 500 000 Eur. Tokį planą patvirtino ir KRAAD, tačiau, kaip minėta, už plano ir jame numatytų priemonių įgyvendinimą yra atsakingas būtent vadovas, todėl šiuo atveju turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl ieškovės vadovo ir/ar KRAAD (jos teisių ir pareigų perėmėjų) atsakomybės, kai po bankroto bylos iškėlimo paskirta nemokumo administratorė ne dėl jos kaltės negali įgyvendinti tokio plano; byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad faktiškai minėtas planas yra neįgyvendamas, nenumačius jo įgyvendinimui reikalingų lėšų. Pažymėtina, kad tiek iš ieškovės paaiškinimų, tiek iš LITEKO duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teisme yra iškelta civilinė byla (Nr. e2-996-638/2021) dėl žalos (atliekų sutvarkymo sumai) priteisimo ieškovei iš buvusio jos vadovo A. S., todėl teismas šioje dalyje daugiau nepasisako, nes dėl šių aplinkybių bus pasisakyta/sprendžiama nurodytoje civilinėje byloje. Teismo vertinimu, ieškovė, vykdydama veiklą, iki bankroto bylos iškėlimo (o ir po to, nes, kaip minėta, ieškovė dar kurį laiką vykdė savo veiklą, siekdama sukaupti lėšų likusių atliekų sutvarkymui) privalėjo laikytis jai išduoto ir tuo metu galiojančio TIPK leidimo Nr. 5/25-07 sąlygų bei veiklos nutraukimo plano reikalavimų ir jų nepažeisti, o nutraukdama ūkinę veiklą, kaip ūkio subjektas, privalėjo vykdyti įsipareigojimus, kurie buvo prisiimti, kad būtų išvengta neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai. Labiausiai tikėtina, kad šių pareigų bei veiksmų neatlikimas ir sąlygojo susidariusią situaciją, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, jog egzistavo teisės spraga, kuri nereglamentavo susiklosčiusios situacijos, o tai, jog dėl šios situacijos – nesant faktinių galimybių įgyvendinti veiklos nutraukimo plane numatytas priemones, turi būti nustatyti atsakingi asmenys.

8. Pasisakydamas dėl nemokumo administratorės atsakomybės ir veiksmų, teismas nurodė, kad, teismo paskirtas įmonės administratorius visiškai pakeičia įmonės vadovą, nes jis atlieka vienasmeniam valdymo organui priskirtas funkcijas. Įmonės bankroto (nemokumo) administratorius – vienas iš svarbiausių asmenų bankroto procese, kuris vykdo bankrutuojančios įmonės vadovo funkcijas bei atlieka teisinį tyrimą dėl įmonės ir su ja susijusių asmenų veiksmų ar neveikimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administratorius, visų pirma, yra teismo paskirtas bankrutuojančios įmonės atstovas, veikiantis įmonės vardu ex officio (pagal pareigas), o pavedimo sutarties pagrindu susiklosto ne bankroto administratoriaus ir kreditorių (ar kreditorių susirinkimo), bet bankroto administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012); bankroto administratorius, pirmiausia, yra teismo paskirtas skolininko (bankrutuojančios įmonės) atstovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Teismo vertinimu, sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant tiek ĮBĮ, tiek JANĮ nuostatas, įstatymai nenumato pareigos bankroto (nemokumo) administratoriui administruojamos bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės sukauptas atliekas tvarkyti (sutvarkyti) savo lėšomis; tokios lėšos turėtų būti skiriamos kreditorių susirinkimo, tvirtinant bankroto proceso administravimo išlaidas, o administratorius, esant paskirtoms tokioms lėšoms, privalo organizuoti įmonės sukauptų atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymą.

Žemesnės instancijos teismas

9. Pasisakydamas dėl atliekų perėmimo valstybės nuosavybėn, teismas iš esmės sutiko su atsakovės pozicija, kad jokie teisės aktai nenumato galimybės (teisės) valstybei (ar jos atstovams) perimti bankrutuojančių (bankrutavusių) juridinių asmenų sukauptas atliekas. Pareiga sutvarkyti tokias atliekas tenka būtent pačioms įmonėms, kurios turi parengti veiklos nutraukimą planą ir atitinkamai veiklą nutraukiant – įskaitant ir bankroto atveju, vykdyti nurodytą planą. Nesant galimybių įgyvendinti tokiame plane nustatytas priemones ar planui esant faktiškai neįgyvendinamam, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl atsakingų asmenų nustatymo ir atitinkamai dėl žalos atlyginimo (o už gautas (išieškotas) lėšas sutvarkomos minėtos atliekos). Teismas sprendė, kad ginčijamas atsakovės 2020 m. liepos 9 d. sprendimas priimtas pagrįstai ir teisėtai, todėl jo naikinti šiuo atveju nėra pagrindo. Ieškovė minėtą sprendimą iš esmės ginčijo nurodyta teisės spraga, tačiau šiame sprendime nustačius, jog tokios teisės spragos nėra, teismas plačiau dėl ginčijamo sprendimo nepasisako (ieškovei faktiškai jo turinio, procedūrinių pažeidimų ir kitų aplinkybių neginčijus) ir ieškinį visa apimtimi atmeta kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti BUAB „Super Montes“ ieškinį: panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. liepos 9 d. Sprendimą „Dėl nepavojingų atliekų perėmimo valstybės nuosavybėn“ Nr. (17)-D8(E)-3716; užpildyti teisės spragą ad hoc: įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją neatlygintinai perimti valstybės nuosavybėn nepavojingas atliekas, sukauptas BUAB „Super Montes“ veiklavietėje adresu Dievogalos k., Alšėnų sen., Kauno r. Nurodė, kad:

10.1. teismas, pasisakydamas dėl UAB „Super Montes“ vadovo atsakomybės, išėjo iš ginčo ribų. Teismas iš esmės sprendė, kad nėra jokios ieškovo nurodomos teisės spragos, tačiau egzistuoja pagrindas UAB „Super Montes“ vadovo atsakomybei kilti, kadangi įmonės parengtame Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane nebuvo numatyta lėšų atliekų sutvarkymui, taip pat tokių lėšų nebuvo sukaupta. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją neatlygintinai perimti valstybės nuosavybėn nepavojingas atliekas, taip pat nurodė, kad jokie teisės aktai nenumato galimybės (teisės) valstybei (ar jos atstovams) perimti bankrutuojančių (bankrutavusių) juridinių asmenų sukauptas atliekas. Todėl, nesant galimybių įgyvendinti įmonės Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane nustatytas priemones ar planui esant faktiškai neįgyvendinamam, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl atsakingų asmenų nustatymo ir atitinkamai dėl žalos atlyginimo (o už gautas/išieškotas lėšas sutvarkomos minėtos atliekos). Pažymėjo, kad ieškovas BUAB „Super Montes“ ieškiniu neprašė teismo nustatyti asmenų, kaltų dėl susidariusios situacijos, tačiau prašė iš esmės padėti išspręsti susidariusią situaciją ir įpareigoti valstybės instituciją periimti valstybės nuosavybėn sukauptas atliekas. Šiai dienai nėra jokio teismo sprendimo, kuriuo būtų buvę konstatuoti neteisėti buvusio UAB „Super Montes“ vadovo ar Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento veiksmai, todėl teismas turėjo spręsti susidariusią situaciją pagal esamas faktines aplinkybes, o ne spręsti dėl įmonės vadovo atsakomybės, iš esmės net realiai ir konkrečiai nepasisakydamas dėl atsakingų asmenų neteisėtų veiksmų (teismas nurodė, kad nagrinėjama kita civilinė byla dėl vadovo atsakomybės). Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės situacijos sprendimą paliko kitam teismui, nagrinėjančiam UAB „Super Montes“ vadovo atsakomybės klausimą, bet pačios situacijos iš esmės neišsprendė. Lieka atviras klausimas, ką tokiu atveju turėtų daryti BUAB „Super Montes“ nemokumo administratorius, paaiškėjus, kad UAB „Super Montes“ vadovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko, tai yra, tuo atveju, jeigu BUAB „Super Montes“ ieškinys dėl žalos atlyginimo buvusiam UAB „Super Montes“ vadovui Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje (Nr. e2-996-638/2021) būtų atmestas;

10.2. ieškovas iš esmės sutinka su ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad UAB „Super Montes“ parengtas Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planas yra faktiškai neįgyvendinamas, kadangi jo įgyvendinimui nebuvo numatyta reikalingų lėšų, tačiau atkreipia dėmesį, kad šis planas buvo suderintas su Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentu, kuris jį patvirtino, įvertino kaip tinkamai parengtą ir išdavė leidimą. Netinkamo ir įstatymo nustatytus reikalavimus neatitinkančio Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano tvirtinimas yra būtent atsakingos institucijos, šiuo atveju, Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento, atsakomybė. Todėl Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas yra didele dalimi prisidėjęs prie susidariusios situacijos ir fakto, kad BUAB „Super Montes“ nemokumo administratorius neturi objektyvių galimybių sutvarkyti nepavojingų atliekų vadovaujantis turimu Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planu. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento teisių perėmėjas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymu “Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo” Nr. D1-277, yra Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, kuris pavaldus Aplinkos ministerijai. Todėl BUAB „Super Montes“ nemokumo administratoriaus ieškinio reikalavimas įpareigoti Aplinkos ministeriją perimti valstybės nuosavybėn UAB „Super Montes“ sukauptas atliekas, tuo pačiu atsižvelgiant ir į Aplinkos ministerijos funkcijas, nėra nelogiškas ar neįgyvendinamas;

10.3. Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane esant numatytoms lėšoms atliekų sutvarkymui, esama situacija iš esmės nesikeistų, kadangi piniginių lėšų numatymas plane nereiškia, kad tokios lėšos turi būti ar bus sukauptos. Šiuo atveju klausimas yra iškilęs tik dėl likusių nepavojingų atliekų (ne naudotų padangų ir gumos atliekų) sutvarkymo. UAB „Super Montes“ Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo metu (taigi ir TIPK leidimo išdavimo metu) galiojantys teisės aktai nenumatė pareigos įmonei turėti ir pateikti banko garantiją ar laidavimo sutartį, kuri užtikrintų visų nepavojingų atliekų sutvarkymo finansavimą, tokios atliekų sutvarkymo finansavimo užtikrinimo priemonės neprašė ir TIPK leidimą išduodantis Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas, todėl kyla klausimas, kokiu būdu (pagrindu) įmonė turėjo kaupti pinigines lėšas atliekų sutvarkymui veiklos nutraukimo atveju. Nesant teisės aktuose nustatyto reikalavimo įmonei kaupti lėšas, reikalingas atliekų sutvarkymui, įmonės parengtas Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planas iš esmės išlieka tik deklaratyvus dokumentas. Šiuo atveju, net jeigu ir UAB „Super Montes“ Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane būtų numatyta piniginių lėšų suma, reikalinga sukauptų atliekų sutvarkymui, tai iš esmės nieko nekeistų ir situacija išliktų ta pati, kadangi UAB „Super Montes“ faktiškai nesukaupė ir neturi lėšų atliekų sutvarkymui. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad net jeigu ir UAB „Super Montes“ nesant teisės aktų nustatytos pareigos, tai yra, savanoriškai būtų kaupusi pinigines lėšas atliekų sutvarkymui (pavyzdžiui, kaupusi jas atskiroje banko sąskaitoje ar kokiu kitu būdu), nėra jokio teisinio reguliavimo, užtikrinančio tokių piniginių lėšų apsaugą. Byloje yra nustatyta, kad UAB „Super Montes“ buvo iškelta bankroto byla. UAB „Super Montes“ bankrutavo, kadangi jos turimo turto neužteko kreditoriniams reikalavimams padengti. Iki UAB „Super Montes“ bankroto bylos iškėlimo, išieškojimus iš UAB „Super Montes“ vykdė SODRA, VMI, kiti kreditoriai, įmonės turtas ir banko sąskaitos buvo areštuotos. Kadangi nebuvo ir nėra nustatyta jokio teisinio reguliavimo, kuris saugotų įmonės sukauptas lėšas atliekų sutvarkymui nuo įmonės kreditorių, net jeigu ir UAB „Super Montes“ iki bankroto bylos iškėlimo būtų sukaupusi kokias nors pinigines lėšas atliekų sutvarkymui, šios lėšos būtų automatiškai nurašytos SODROS, VMI, antstolių ir kitų kreditorių skolų išieškojimui. Todėl susiklosčiusią situaciją lėmė ne netinkamai parengtas Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planas, ne lėšų jame nenumatymas ar nesukaupimas, tačiau nepakankamas teisinis reguliavimas, kuris konkrečiai neapibrėžė ir nenustatė, kokiais būdais įmonė turėjo sukaupti lėšas atliekų sutvarkymui ir kokia apsauga tokioms sukauptoms lėšoms būtų taikoma;

10.4. UAB „Super Montes“ sukauptos atliekos turi būti tvarkomos nedelsiant. Ginčijamame sprendime padarytos išvados dėl poreikio spręsti atsakingų asmenų atsakomybės klausimą, nors ir yra teisingos, tačiau nėra šios bylos dalykas. Atsakingų asmenų nustatymo ir atsakomybės jiems taikymo klausimas gali būti ir turėtų būti sprendžiamas kitose bylose, tačiau poreikis spręsti sukauptų atliekų sutvarkymo klausimą yra šiandien ir nedelsiant, šiuo atveju pirmenybė privalo būti teikiama viešam interesui ir asmenų teisei gyventi švarioje aplinkoje;

10.5. Ieškovas, atsižvelgdamas į tai, kad jokie teisės aktai nenumato galimybės (teisės) valstybei (ar jos atstovams) perimti bankrutuojančių (bankrutavusių) juridinių asmenų sukauptas atliekas, taip pat į tai, kad nėra jokio kito teisinio reglamentavimo, kuris padėtų išspręsti UAB „Super Montes“ sukauptų atliekų sutvarkymo klausimą, kreipėsi į teismą ir prašė užpildyti teisės spragą ad hoc.

Atsiliepimas

11. Atsakovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 27 d. sprendimą. Nurodė, kad:

11.1. teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, jog šiuo metu nėra, o ir ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovės nurodomos teisės spragos nebuvo, nes tiek anksčiau, tiek dabar teisės aktai reglamentavo (reglamentuoja), jog įmonė, vykdanti nurodytą veiklą, privalėjo (privalo) turėti Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planą, kuris buvo (yra) taikytinas ir įmonės bankroto atveju. Tokiame plane turėjo būti nurodytos (numatytos) visos reikalingos išlaidos įmonės sukauptų atliekų sutvarkymui, taip pat tokių būtinų lėšų kaupimo sistema (Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktas; įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.); be to, įmonėje pasikeitus situacijai – padidėjus atliekų kiekiui, tikslinant TIPK leidimą ir pan., buvo numatyta pareiga atnaujinti ir veiklos nutraukimo planą (Tvarkos aprašo 15 punktas), o už plane numatytų priemonių įgyvendinimo sąmatą ir už patį plano įgyvendinimą buvo atsakingas įmonės vadovas (Tvarkos aprašo 24 punktas);

11.2. sutinka su ginčijamo sprendimo (81 punktas) išvada, kad ieškovė, vykdydama veiklą, privalėjo laikytis jai išduoto ir tuo metu galiojančio TIPK leidimo Nr. 5/25-07 sąlygų bei Atliekų naudojimo ar šalinimo techninio reglamento reikalavimų ir jų nepažeisti, o nutraukdama ūkinę veiklą taip pat privalėjo vykdyti įsipareigojimus, kurie buvo prisiimti, kad jam priklausančios atliekos būtų sutvarkytos. Atkreipė dėmesį, kad ieškovei BUAB „Super Montes“ pareiga sutvarkyti sukauptas atliekas kyla ne tik iš teisės aktų nuostatų, taip pat tokia pareiga bendrovei yra nustatyta ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. eB2-1580-638/2018, Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-4-413/2019);

11.3. tiek ieškovės bankroto proceso pradėjimo metu, tiek dabar bankrutuojančios atliekų sutvarkymo išlaidos priskirtinos bankroto administravimo išlaidoms. Pažymėjo, kad Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalis (galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.) nustatė, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Analogiška nuostata nustatyta ir Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 93 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad kreditorių reikalavimai yra tenkinami iš juridinio asmens turto, kuris lieka padengus bankroto proceso išlaidas. Todėl atmestinas apeliacinio skundo teiginys, kad nėra jokio teisinio reguliavimo užtikrinančio bankroto proceso išlaidų apsaugą, jeigu įmonė būtų kaupusi pinigines lėšas atliekų sutvarkymui, pavyzdžiui, kaupusi jas atskiroje banko sąskaitoje ar kokiu kitu būdu;

11.4. pažymėjo, kad teismas ginčijamame sprendime nustatė, jog BUAB „Super Montes“ kreditorių susirinkimas 2018 m. liepos 25 d. nutarė patvirtinti 12 000 Eur (plius PVM) administravimo sąmatą (neįskaitant atlyginimo administratorei); taip pat nutarė išlaidas nepavojingų atliekų sutvarkymui tvirtinti atskirai, surinkus pilną su tuo susijusią informaciją, bei tęsti įmonės ūkinę komercinę veiklą iki lėšų nepavojingoms atliekoms sutvarkyti sukaupimo. Iš ieškovės pateikto 2018 m. liepos 25 d. ieškovės kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 1 matyti, kad ieškovė turėjo ilgalaikio ir trumpalaikio turto. Ieškovės nemokumo administratorė nurodė, kad, jau faktiškai realizavus visą turimą turtą, 2021 m. kovo 16 d. turimų lėšų dydis sudaro 7 994,89 Eur, kurių neužtenka ieškovės sukauptų atliekų sutvarkymui. Nemokumo administratorius, vykdydamas jam pavestas pareigas, valdydamas bankrutuojančią įmonę kaip atsakingas ir rūpestingas asmuo, jau įmonės bankroto procedūrų vykdymo pirminėse stadijose turėjo įvertinti, pagrįsti ir numatyti reikiamas lėšas atliekų sutvarkymui ir jas nurodyti bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatoje, kad būtų tinkamai sutvarkytos ieškovei priklausančios atliekos. Byloje nėra ginčo, kad tiek nemokumo administratoriui, tiek kreditoriams nuo pat bankroto proceso pradžios buvo žinoma apie tai, kad yra nesutvarkytų atliekų, kurias būtina sutvarkyti. Todėl nėra aišku, kaip buvo užtikrinta pareiga, numatyta bankroto procesą reglamentuojančiose normose, atliekų tvarkymo išlaidas apskaičiuoti ir įtraukti prie bankroto administravimo išlaidų, bei pirmiausia apmokėti šias išlaidas prieš tenkinant kreditorių reikalavimus;

11.5. tiek atliekų tvarkymą, tiek įmonių nemokumą reglamentuojantys teisės aktai nustato pareigą sutvarkyti atliekas būtent asmenims, kuriems jos priklauso, įskaitant ir bankrutuojančias įmones. Ieškovės prašymas įmonės sukauptų atliekų tvarkymo naštą perkelti valstybei ir šias atliekas perduoti valstybės nuosavybėn yra ne tik nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, tačiau ir jų neatitinka, todėl teismas pagrįstai atmetė tokį ieškovės reikalavimą;

11.6. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog teismas ginčijamame sprendime pasisakydamas dėl įmonės vadovo atsakomybės išėjo už ieškinio ribų. Iš sprendimo turinio matyti, kad teismas nevertino pagrindų taikyti bendrovės vadovui atsakomybę buvimo. Teismo nustatyta aplinkybė, jog pagal teisės aktus už plano įgyvendinimą atsakingas įmonės vadovas ir tai, kad labiausiai tikėtina, kad ieškovės pareigų bei teisės aktuose nustatytų veiksmų neatlikimas ir sąlygojo susidariusią situaciją, nereiškia, kad teismas išėjo už ieškinio ribų. Atsakovės teigimu, šios teismo nustatytos aplinkybės yra susijusios su nagrinėjama byla ir ieškovės prašymu įpareigoti Aplinkos ministeriją perimti neatlygintinai jai priklausančias atliekas.

12. Trečiasis asmuo Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 27 d. sprendimą. Nurodė, kad:

12.1. byloje ginčas kilo dėl atsakovės priimto sprendimo, kurį ieškovė prašo panaikinti, ir ieškovės įsitikinimu, kad egzistuoja teisės spraga - neegzistuoja teisės aktas, kuris reguliuotų situaciją, kai bankrutuojanti įmonė neturi lėšų sukauptoms atliekoms sutvarkyti ir jokia valstybinė institucija (ieškovės įsitikinimu šiuo atveju - atsakovė) nesiima jokių priemonių sukauptoms atliekoms sutvarkyti, kadangi tokios teisės ar pareigos nenumato jokie teisės aktai;

12.2. ieškovė reikalauja, jog teismas išspręstų klausimą „ką tokiu atveju turėtų daryti BUAB „Super Montes“ nemokumo administratorius, paaiškėjus, kad UAB „Super Montes“ vadovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko, tai yra, tuo atveju, jeigu BUAB „Super Montes“ ieškinys dėl žalos atlyginimo buvusiam UAB „Super Montes“ vadovui Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje (Nr. e2-996-638/2021) būtų atmestas“. Departamentas nesutinka su ieškovės pozicija ir mano, jog teismas neprivalo spręsti situacijos, kurios faktiškai dar nėra, o ieškovė, Departamento nuomone, turėtų kreiptis į atsakingą asmenį, jog pastarasis prisiimtų atsakomybę, o ne priešingai, bandyti pareigas perleisti valstybei;

12.3. ieškovė reikalauja tariamos teisės spragos užpildymo ad hoc, kad pasiektų sau palankaus sprendimo, t. y. jog teismas įpareigotų atsakovę valstybę (ar jos atstovus) perimti ieškovės pareigas sutvarkyti sukauptas atliekas. Departamentas su tuo nesutinka, ir palaiko teismo nuomonę išdėstytą sprendime, jog teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas - teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu. Atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 469 (toliau - Aprašas), redakcijoje, galiojusioje nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. (kai buvo sudarytas ieškovės veiklos nutraukimo planas - 2013 m. rugpjūčio 21 d.) 7 punkte aiškiai buvo nustatyta, kad už Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane (toliau - Planas) numatytų priemonių įgyvendinimo sąmatą yra atsakingas įmonės vadovas. Departamento nuomone, teismas teisingai nurodė, jog dėl šios situacijos - nesant faktinių galimybių įgyvendinti Plane numatytas priemones, turi būti nustatyti atsakingi asmenys;

12.4. teismas pašalindamas tariamą teisės spragą ad hoc ieškovės naudai, sudarytų galimybę kitoms bankrutuojančioms įmonėms ateityje savo pareigas perleisti valstybės atsakomybėn, ir taip elgtųsi nesąžiningai kitų ūkio subjektų atžvilgiu;

12.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3472-662/2020 atmetė BUAB „Super Montes“ prašymą priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, byloje dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Aplinkos ministerijai, 544 768,24 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą ir nurodė, jog tai nėra Departamento atsakomybė. Vertindamas anksčiau aptartą teisinį reguliavimą, teismas nurodė, jog „pareiškėja, kaip ūkio subjektas, privalo vykdyti įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė pradėdama vykdyti veiklą pagal atsakovo (tuo metu Kauno RAAD) išduotą TIPK leidimą Nr. 5/25-07. Išvežti atliekas ir sutvarkyti teritoriją yra pareiškėjos pareiga, tiek nutraukiant įmonės veiklą, tiek įmonei bankrutuojant, tiek panaikinus TIPK leidimo galiojimą“ (žr. administracinės bylos Nr. eA-3472-662/2020 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 6 d. nutarties 51 punktas). Jau po šios teismo nutarties priėmimo, ieškovė kreipėsi į Kauno apygardos teismą su patikslintu ieškiniu dėl žalos priteisimo iš trečiojo asmens A. S., kaip iš buvusio BUAB „Super Montes“ vadovo (civilinė byla Nr. e2-996-638/2021), kur vėl atsakovu įtraukė ir Departamentą. Šiuo patikslintu ieškiniu ieškovė prašo priteisti solidariai iš atsakovų 694 961 Eur žalos atlyginimą už to pačio atliekų kiekio sutvarkymą, t. y. civilinėje byloje Nr. e2-996-638/2021 ieškovė vėl siekia tariamą turtinę žalą prisiteisti iš valstybės (atstovaujamos Departamento);

12.6. Direktyvos 2008/98/EB 15 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atliekų gamintojo atsakomybė už atliekų tvarkymą, už visiško panaudojimo ar šalinimo operaciją, kai pirminis gamintojas ar turėtojas perduoda atliekas vienam iš 1 dalyje nurodytų fizinių ar juridinių asmenų preliminariam apdorojimui, paprastai nėra panaikinama. Taip pat šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad atsakomybę už atliekų tvarkymo organizavimą turi iš dalies arba visiškai prisiimti produkto gamintojas;

Žemesnės instancijos teismas

12.7. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nagrinėdamas bylas ir priimdamas prejudicinius sprendimus ne kartą yra akcentavęs, kad ,,pagal principą „teršėjas moka“ atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti ankstesni turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado gamintojai, taip pat [...] panaudojimo ar pašalinimo operacijų faktinis įvykdymas, už kurį atsako kiekvienas atliekų turėtojas, nesvarbu, ar jis yra jų gamintojas, ar valdytojas, atskirtas nuo pareigos padengti šių operacijų išlaidas, pagal principą „teršėjas moka“ nustatytą asmenims, dėl kurių atsirado atliekos, nesvarbu, ar jie yra atliekų turėtojai, ar ankstesni turėtojai, ar produktų, dėl kurių atsirado atliekos, gamintojai“ (Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Van de Walle ir kt., C-1/03);

12.8. atliekų tvarkymą ir įmonių nemokumą reglamentuojantys teisės aktai nustato pareigą sutvarkyti atliekas asmenims, kuriems jos priklauso, įskaitant ir bankrutuojančias įmones (įgyvendinamas aplinkos apsaugos principas „teršėjas moka“). Ieškovė iki bankroto bylos iškėlimo ūkinę veiklą vykdė pagal jai išduotą Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą (toliau - TIPK leidimas), kurio sudėtinės dalys yra Atliekų naudojimo techninis reglamentas ir Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planas. Ieškovei iškėlus bankroto bylą buvo paskirtas bankroto (nemokumo) administratorius, kuris yra atsakingas už atliekų sutvarkymą pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnį (taip pat ir pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 66 straipsnį). Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą taip, kad jos nutraukimo metu ir po veiklos nutraukimo neatsirastų neigiamas poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai. Vadovaujantis Atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašu, atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė turi turėti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka parengtą atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą. Aprašo 3 punktas reglamentuoja Plane numatytų priemonių taikymą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą. Aprašo 24 punkte nustatyta, kad už suderintame Plane numatytų priemonių įgyvendinimą yra atsakingas įmonės vadovas. Ieškovės Plano 8 punkte numatyta, kad „įmonė įsipareigoja taikyti veiklos nutraukimo plane numatytas priemones įmonės bankroto atveju, taip pat, kai panaikinamas arba sustabdomas pagal nustatytus reikalavimus išduoto TIPK leidimo galiojimas“. Taigi, tokius įsipareigojimus ieškovė, kaip ūkio subjektas, prisiėmė pradėdama vykdyti veiklą pagal jai išduotą TIPK leidimą;

12.9. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1860- 370/2017 sprendė, kad „akivaizdu, jog viešojo administravimo subjektas - tuo metu KRAAD - tinkamai neįvertino UAB ,,Super Montes“ pateiktos paraiškos TIPK leidimui gauti teisingumo ir pagrįstumo, atitikties teisės aktų reikalavimams, nereikalavo pateikti (pareiškėjas ir nepateikė) PŪVAPVĮ reikalaujamos atrankos išvados dėl poveikio aplinkai vertinimo, tačiau TIPK leidimas buvo išduotas ir bendrovė dešimtmetį vykdė ūkinę veiklą, numatytą TIPK leidime. Nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nuo TIPK leidimo išdavimo (2007 m. gruodžio 21 d.) iki jo galiojimo pasibaigimo (2016 m. sausio 1 d., o faktiškai ir vėliau) bendrovė dirbo visu pajėgumu, vykdė ūkinę veiklą, nebuvo nemoki, gavo pajamas, 2015-2016 metais pelnas padidėjo kelis kartus, ketino plėsti paslaugų asortimentą. Byloje nebuvo nustatytų jokių objektyvių, patikimų ir neginčijamų duomenų, jog ieškovė patyrė žalą, priešingai, įmonė visą ginčo laikotarpį vykdė ūkinę veiklą, gavo pajamas ir pelną“;

12.10. buvęs įmonės vadovas (trečiasis asmuo A. S.) turėjo pareigą iki bankroto bylos iškėlimo rūpintis šių susikaupusių atliekų sutvarkymu, tačiau to nepadarė, galimai tik dar labiau jas padidino, o ieškovės bankroto administratorius, turėdamas pareigą sutvarkyti atliekas, siekdamas jas neatlyginamai perduoti atsakovės nuosavybėn, elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

14. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

15. Apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 27 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Super Montes“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Eksmokumas“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

16. Byloje kilo ginčas dėl bankrutavusio juridinio asmens sukauptų ir jam priklausančių atliekų perėmimo valstybės nuosavybėn, bankrutavusiam juridiniam asmeniui neturint lėšų jų sutvarkymui, ir teisės spragos (ne)egzistavimo, jos užpildymo.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

17. Bylos duomenimis nustatyta, jog UAB „Super Montes“ buvo įregistruota 2001 m. ir iki bankroto bylos iškėlimo vykdė nepavojingų atliekų tvarkymo veiklą adresu Dievogalos k., Alšėnų sen., Kauno r. Ieškovė iš įvairių įmonių bei fizinių asmenų surinkdavo, išrūšiuodavo ir perdirbdavo nebetinkamas naudojimui nepavojingas atliekas. Ieškovė nepavojingų atliekų tvarkymo veiklą pradėjo vykdyti 2003 m. pagal 2003 m. balandžio 15 d. išduotą Gamtos išteklių naudojimo leidimą (toliau – GINL) Nr. 5/25-03, kuriame buvo numatyta veikla: popieriaus, kartono, politileno bei plastiko atliekų surinkimas ir rūšiavimas. Pasikeitus teisiniam reguliavimui, ieškovei atsirado pareiga GINL leidimą pakeisti nauju TIPK leidimu, kuris ieškovei buvo išduotas 2007 m. gruodžio 21 d. (Nr. 5/25-07) ir kuriame ankščiau vykdyta veikla buvo papildyta mišrių komunalinių, turgaviečių bei gatvių valymo atliekų, vartoti ar perdirbti netinkamų medžiagų (mėsos ir žuvies maisto gamybos ir perdirbimo atliekos), statybinių atliekų bei elektroninės įrangos vežimu. Minėtas TIPK leidimas buvo koreguojamas 2010, 2011, 2012, 2013 m., jį papildant nepavojingų atliekų importu iš ES šalių, mišrių atliekų rūšiavimu, naujų rūšių nepavojingų atliekų surinkimu. Ieškovė, siekdama gauti TIPK leidimą, turėjo kartu pateikti ir Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planą. Byloje pateiktas ieškovės 2013 m. rugpjūčio 21 d. veiklos nutraukimo planas, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog įmonėje išlaidos, reikalingos išvežimui, numatomos tik padangų bei gumos sutvarkymui (numatyta bendra 20 000 Lt suma); visos kitos įmonėje tvarkomos atliekos yra nepavojingos arba turinčios teigiamą vertę, todėl joms draudimo garantija nereikalinga. Tuo pagrindu BTA Insurance Company, veikianti per filialą Lietuvoje, 2012 m. liepos 30 d. išdavė Atlikimo užtikrinimo laidavimo draudimo raštą SĮLD Nr. 064876, kuriame užtikrino, jog minėtame veiklos nutraukime plane numatytos prievolės bus įvykdytos ir įvykdytos tinkamai; raštas išduotas 20 000 Lt sumai ir KRAAD naudai; raštas galiojo nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2013 m. liepos 29 d.

18. Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-1580-638/2018 (dabar Nr. eB2-133-638/2021), UAB „Super Montes” iškelta bankroto byla; įmonės bankroto/nemokumo administratore paskirta UAB „Eksmokumas“; nutartis įsiteisėjo 2018 m. kovo 27 d.

Žemesnės instancijos teismas

19. Nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi, priimta ieškovės bankroto byloje Nr. eB2-616-638/2019, leido BUAB „Super Montes“ likvidavimo procedūros metu sudaryti ir toliau vykdyti 2019 m. liepos 15 d. sandorius, sudarytus su UAB „Ekobazė“ ir UAB „Eko T“, iki bus sutvarkytos ieškovės sukauptos nepavojingos atliekos ir išvalyta veiklos vykdymo teritorija.

20. Nustatyta, kad BUAB „Super Montes”, 2021 m. sausio mėn. duomenimis, turi sukaupusi 8 052,904 t nepavojingų atliekų. Ieškovė į bylą pateikusi atliekų sutvarkymo sąmatą (sudarytą pagal pateiktus komercinius pasiūlymus), pagal kurią ieškovės atliekų tvarkymo įrenginio ir sutvarkymas kainuotų 544 768,24 Eur.

21. Ieškovės nemokumo administratorė nurodė, kad, jau faktiškai realizavus visą turimą turtą, 2021 m. kovo 16 d. turimų lėšų dydis sudaro 7 994,89 Eur, kurių neužtenka ieškovės sukauptų atliekų sutvarkymui.

22. BUAB „Super Montes“ kreditorių susirinkimas 2018 m. liepos 25 d., nutarė patvirtinti 12 000 Eur (plius PVM) administravimo sąmatą (neįskaitant atlyginimo administratorei); taip pat nutarta išlaidas nepavojingų atliekų sutvarkymui tvirtinti atskirai, surinkus pilną su tuo susijusią informaciją, bei tęsti įmonės ūkinę komercinę veiklą iki lėšų nepavojingoms atliekoms sutvarkyti sukaupimo.

23. Ieškovės kreditorių susirinkimas 2020 m. kovo 30 d., nutarė įpareigoti administratorę kreiptis į atsakingas institucijas dėl BUAB „Super Montes“ turimų nepavojingų atliekų nusavinimo ir perdavimo valstybės nuosavybėn; gavus neigiamą atsakymą arba negavus atsakymo per 30 dienų terminą, įpareigoti administratorę kreiptis į teismą su reikalavimu nusavinti BUAB „Super Montes“ nepavojingas atliekas ir perimti valstybės nuosavybėn.

24. Nustatyta, kad ieškovės nemokumo administratorė kreipėsi į atitinkamas institucijas (asmenis), prašant tarpininkauti, sprendžiant klausimą dėl ieškovės sukauptų atliekų sutvarkymo, reikalingų lėšų skyrimo, tačiau, anot ieškovės, teigiamo atsakymo nebuvo gauta.

25. Taip pat ieškovės nemokumo administratorė kreipėsi į atsakovę dėl nurodytų atliekų perėmimo valstybės nuosavybėn, tačiau Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2020 m. liepos 9 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriame atsisakė tenkinti ieškovės nemokumo administratorės prašymą dėl ieškovės sukauptų nepavojingų atliekų perėmimo valstybės nuosavybėn.

26. Ieškovė BUAB „Super Montes“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Eksmokumas“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. liepos 9 d. sprendimą „Dėl nepavojingų atliekų perėmimo valstybės nuosavybėn“ Nr. (17)-D8(E)-3716; 2) užpildyti teisės spragą ad hoc ir įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją neatlygintinai perimti valstybės nuosavybėn nepavojingas atliekas, sukauptas BUAB „Super Montes“ veiklavietėje adresu Dievogalos k., Alšėnų sen., Kauno r.

Žemesnės instancijos teismas

27. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

28. Ieškovė BUAB „Super Montes“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Eksmokumas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį patenkinti; panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. liepos 9 d. Sprendimą „Dėl nepavojingų atliekų perėmimo valstybės nuosavybėn“ Nr. (17)-D8(E)-3716; užpildyti teisės spragą ad hoc: įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją neatlygintinai perimti valstybės nuosavybėn nepavojingas atliekas, sukauptas BUAB „Super Montes“ veiklavietėje adresu Dievogalos k., Alšėnų sen., Kauno r.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

29. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad egzistuoja teisės spraga, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja atvejų, kai bankrutavusi įmonė savo veiklos teritorijoje turi iki bankroto bylos iškėlimo sukauptų atliekų, tačiau neturi lėšų tokioms sukauptoms atliekoms sutvarkyti. Nagrinėjamu atveju bendrovė neturi lėšų atliekoms sutvarkyti, todėl teismas šią teisės spragą turėtų užpildyti ad hoc. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

30. Aplinkos apsaugos įstatymo 23 straipsnis nustato, kad asmenys privalo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų atliekų tvarkymo reikalavimų, taip pat, jog atliekų tvarkymo išlaidas apmoka teršėjas.

31. Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą taip, kad jos nutraukimo metu ir po veiklos nutraukimo neatsirastų neigiamas poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė turi turėti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka parengtą atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą, kuriame turėjo (turi) būti nurodytos (numatytos) visos reikalingos išlaidos įmonės sukauptų atliekų sutvarkymui, taip pat tokių būtinų lėšų kaupimo sistema (Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktas; įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.). Atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos apraše (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. kovo 19 d. iki 2018 m. birželio 30 d., t. y. aktualiu – bankroto bylos iškėlimo, laikotarpiu) (toliau – Tvarkos aprašas), patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 469, buvo nustatyta, kad Tvarkos aprašas reglamentuoja Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių taikymą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą (3 punktas). Plane, be kita ko, privalėjo būti nurodyta kiekvienos atliekos ir atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių uždarymo bei sutvarkymo priemonės ir išlaidos, taip pat visų nurodytų priemonių įgyvendinimo išlaidų sąmata, kuria vadovaujantis nustatoma laidavimo draudimo sutarties ar banko garantijos suma, kai teisės aktais nustatyta tvarka įmonė privalo turėti garantiją (Tvarkos aprašo 5.2, 5.3, 5.4 ir 5.6 punktai). Be to, TIPK leidimo galiojimo laikotarpiu įvykus atliekų tvarkymo veiklą reglamentuojančių teisės aktų ar įmonės atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos pasikeitimams, dėl kurių būtina pakeisti TIPK leidimą, buvo numatyta pareiga atnaujinti ir veiklos nutraukimo planą (Tvarkos aprašo 15 punktas). Už suderintame plane numatytų priemonių įgyvendinimą atsakingu asmeniu nurodytas įmonės vadovas (Tvarkos aprašo 24 punktas). Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Tvarkos aprašo redakcijoje, galiojusioje nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. (kai buvo sudarytas ieškovės veiklos nutraukimo planas – 2013 m. rugpjūčio 21 d.). Šios redakcijos Tvarkos aprašo 7 punkte papildomai buvo nustatyta, kad už plane numatytų priemonių įgyvendinimo sąmatą yra atsakingas įmonės vadovas. Taigi, pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, privalo vykdyti įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė pradėdamas vykdyti veiklą pagal atsakovo (tuo metu KRAAD) išduotą TIPK leidimą Nr. 5/25-07. Išvežti atliekas ir sutvarkyti teritoriją yra pareiškėjo pareiga, tiek nutraukiant įmonės veiklą, tiek įmonei bankrutuojant, tiek panaikinus TIPK leidimo galiojimą.

32. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu atmetė ieškovės ieškinį Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos departamento prie aplinkos ministerijos ir nurodė, jog byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog įmonei nepakeliama finansinė našta atsirado dėl viešojo administravimo subjekto sprendimų, kuriais buvo panaikinta 2007 m. gruodžio 21 d. išduoto TIPK leidimo dalis, vykdymo – įpareigojimo bendrovę savo lėšomis sutvarkyti žemės sklypuose, Stiklo g. 14, 11, 7, 3, 9, 1, esančiuose Dievogalos k., Kauno r., kaupiamas atliekas, jas išvežant iš šių žemės sklypų ir išvalant šių žemės sklypų užimamą teritoriją. Teismas pripažino, kad viešojo administravimo subjektas – tuo metu KRAAD – tinkamai neįvertino UAB ,,Super Montes“ pateiktos paraiškos TIPK leidimui gauti teisingumo ir pagrįstumo, atitikties teisės aktų reikalavimams, nereikalavo pateikti (pareiškėjas ir nepateikė) PŪVAPVĮ reikalaujamos atrankos išvados dėl poveikio aplinkai vertinimo, tačiau byloje nėra jokių objektyvių, patikimų ir neginčijamų duomenų, jog būtent dėl atsakovo neteisėtai išduoto TIPK leidimo ir pareiškėjui duotų privalomų nurodymų įmonė patyrė žalą, priešingai, įmonė visą ginčo laikotarpį vykdė ūkinę veiklą, gavo pajamas ir pelną. Teismas taip pat nurodė, jog Plane numatytos priemonės turi būti įgyvendintos iki įmonės, kaip juridinio asmens, pasibaigimo, o Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentas turi kontroliuoti, kad suderintame Plane numatytos priemonės būtų įgyvendintos garantijos galiojimo laikotarpiu. Taigi, pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, privalo vykdyti įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė pradėdamas vykdyti veiklą pagal atsakovo (tuo metu KRAAD) išduotą TIPK leidimą Nr. 5/25-07. Išvežti atliekas ir sutvarkyti teritoriją yra pareiškėjo pareiga, tiek nutraukiant įmonės veiklą, tiek įmonei bankrutuojant, tiek panaikinus TIPK leidimo galiojimą. O skundo argumentas, jog jei atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų – būtų laikomasi teisės aktų nuostatų ir nebūtų išduotas neteisėtas TIPK leidimas, pareiškėjas nebūtų turėjęs teisės verstis nepavojingų atliekų tvarkymo veikla, nebūtų įmonės teritorijoje sukaupęs atliekų, nebūtų pagrindo nuostoliams atsirasti, yra nepagrįstas, prieštaraujantis faktinei ginčo situacijai bei teisingumo ir sąžiningumo principams.

33. Lietuvos vyriausiojo teismo teisėjų kolegija 2021 m. sausio 6 d. nutartimi Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą, o taip pat pažymėjo, jog BUAB "Super Montes" 2015-2017 metais buvo duoti keli privalomieji nurodymai, susiję su atliekų tvarkymu ir vykdymu įmonės atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių, išvežant ar sutvarkant įmonėje saugomas atliekas ir išvalant įmonės teritoriją. Pareiškėjo apsisprendimas nevykdyti privalomųjų nurodymų ir toliau vykdyti atliekų tvarkymo veiklą po 2016 m. sausio 1 d., t. y. pasibaigus TIPK leidimo galiojimui, sudaro pagrindą spręsti, jog tokie pareiškėjo veiksmai buvo nulemti jo paties pasirinkimo, o ne Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra jokių objektyvių, patikimų ir neginčijamų duomenų, jog būtent dėl atsakovo atstovo duotų privalomųjų nurodymų pareiškėjas patyrė žalą, o taip pat nurodė, jog ieškovės (pareiškėjos) nurodoma (būsima) žala nagrinėjamu atveju nėra akivaizdi (Administracinė byla Nr. eA-3472-662/2020).

34. Taigi, administracinėje byloje teismai sprendė, jog nagrinėjamoje byloje negalima tvirtinti, kad atsakovo atstovo veiksmai buvo žalos priežastimi, kuri pakankamai prisidėjo prie šios žalos atsiradimo ir kad Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui (teisių ir pareigų perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) dėl to tektų atsakomybė.

35. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovės nurodomos teisės spragos nebuvo, nes tiek anksčiau galioję, tiek dabar galiojantys teisės aktai reglamentavo (reglamentuoja), jog įmonė, vykdanti nurodytą veiklą, privalėjo (privalo) turėti Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planą, kuris buvo (yra) taikytinas ir įmonės bankroto atveju ir kuriame turėjo būti numatytos visos reikalingos išlaidos įmonės sukauptų atliekų sutvarkymui, taip pat tokių būtinų lėšų kaupimo sistema (Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktas; įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.), be to, TIPK leidimo galiojimo laikotarpiu įvykus atliekų tvarkymo veiklą reglamentuojančių teisės aktų ar įmonės atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos pasikeitimams, dėl kurių būtina pakeisti TIPK leidimą, buvo numatyta pareiga atnaujinti ir veiklos nutraukimo planą (Tvarkos aprašo 15 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė BUAB „Super Montes“, kaip ūkio subjektas, pati privalo vykdyti įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė pradėdama vykdyti veiklą pagal išduotą TIPK leidimą. Išvežti atliekas ir sutvarkyti teritoriją yra BUAB „Super Montes“ pareiga tiek nutraukiant įmonės veiklą, tiek bankrutuojant, tiek panaikinus TIPK leidimo galiojimą.

36. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakydamas dėl įmonės vadovo atsakomybės išėjo už ieškinio ribų. Iš sprendimo turinio matyti, kad jį priimdamas teismas nevertino bendrovės vadovo veiksmų ir nenustatinėjo įstatyme nustatytų būtinų sąlygų vadovo civilinei atsakomybei kilti. Nustatęs, jog pagal teisės aktus už plane numatytų priemonių įgyvendinimą atsakingas įmonės vadovas ir nesant galimybių įgyvendinti tokiame plane nustatytas priemones ar planui esant faktiškai neįgyvendinamam, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamame sprendime nurodė, kad tokiu atveju turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl atsakingų asmenų nustatymo ir atitinkamai dėl žalos atlyginimo (o už gautas (išieškotas) lėšas sutvarkomos minėtos atliekos).

37. Teisėjų kolegija ieškovės argumentus, kad ji neturi lėšų sukauptoms atliekoms sutvarkyti, vertina kaip nepagrįstus, nes šiuo metu dar nėra išnaudotos visos galimybės šias lėšas surinkti, todėl nėra pagrindo spręsti dėl kitų galimybių sutvarkyti likusias sukauptas atliekas.

Dėl bylos procesinės baigties

38. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti atsakovės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis).

39. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisėjų kolegijos vertinimu neturi įtakos ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui paneigti, todėl detaliau šių argumentų teisėjų kolegija neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

40. Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

42. Atsakovė ir trečiasis asmuo įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Asta Jakutytė-SungailienėEglė SurgailienėUrmila Valiukienė