Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Super Montes“, atstovaujamai nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Eksmokumas“, atstovui advokatui Linui Meškiui,

trečiojo asmens Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovui teisininkui A. Z.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Super Montes“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Eksmokumas“, ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos ir A. S..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Byloje kilo ginčas dėl bankrutavusio juridinio asmens sukauptų ir jam priklausančių atliekų perėmimo valstybės nuosavybėn, bankrutavusiam juridiniam asmeniui neturint lėšų jų sutvarkymui, ir teisės spragos (ne)egzistavimo, jos užpildymo.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

9. Ieškovė pažymi, kad nemokumo administratorė ne su vienu raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją, tačiau tik 2020 m. liepos 9 d. priimtas skundžiamas sprendimas „Dėl nepavojingų atliekų perėmimo valstybės nuosavybėn“ Nr. (17)-D8(E)-3716 (toliau – 2020 m. liepos 9 d. sprendimas, ginčijamas sprendimas), kuriuo atsakovė nusprendė netenkinti ieškovės prašymo dėl bankrutuojančios įmonės veiklos teritorijoje sukauptų atliekų perėmimo valstybės nuosavybėn.

10. Ieškovės nemokumo administratorė pripažįsta, kad turi pareigą sutvarkyti iki bankroto bylos iškėlimo sukauptas atliekas, tačiau, ieškovės vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja teisės spraga, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja atvejų, kai bankrutavusi įmonė savo veiklos teritorijoje turi iki bankroto bylos iškėlimo sukauptų atliekų, tačiau neturi lėšų jų sutvarkyti. Pažymi, kad nors įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotas ieškovės sukauptų atliekų realus pavojus aplinkai ir žmonių sveikatai, vis dėlto, neegzistuoja teisės aktas, kuris sureguliuotų esamą situaciją, t. y. kaip minėta, pati bankrutuojanti/bankrutavusi įmonė neturi lėšų sukauptoms atliekoms sutvarkyti (ieškovė yra bankrutavusi, todėl a priori yra nemoki), o jokia valstybinė institucija nesiima jokių priemonių sukauptoms atliekoms sutvarkyti, kadangi tokios teisės ar pareigos nenumato jokie teisės aktai. Šiuo atveju, ieškovės manymu, tai turėtų būti atsakovė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – Atliekų tvarkymo įstatymas) 20 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 patvirtintais Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatais (toliau – Nuostatai), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsniu.

11. Ieškovė sutinka, kad 2013 m. rugpjūčio 21 d. „Super Montes“ parengtas Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planas yra sudėtinė ieškovės turimo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – KRAAD) (kurio teises ir pareigas perėmė trečiasis asmuo Aplinkos apsaugos departamentas) 2007 m. gruodžio 21 d. išduoto TIPK leidimo Nr. 5/25 dalis. Ieškovė taip pat neneigia fakto, kad ir po bankroto bylos iškėlimo turi laikytis patvirtinto Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano (toliau – veiklos nutraukimo planas, planas) ir sukauptas atliekas sutvarkyti įgyvendinant plane numatytas priemones, tačiau ieškovė, kaip bankrutuojanti/bankrutavusi įmonė, neturi lėšų atliekoms sutvarkyti ir todėl negali įgyvendinti veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių.

12. Ieškovė nurodo, kad 2013 m. rugpjūčio 21 d. UAB „Super Montes“ Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planas buvo parengtas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 469 patvirtintą Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašą (toliau – Tvarkos aprašas); jis atitiko teisės aktų reikalavimus, priešingu atveju nebūtų išduotas TIPK leidimas.

13. Pažymi, kad 2013 m. rugpjūčio 21 d. Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano 5 dalyje numatyta, jog ieškovė turėjo pateikti garantiją padangų bei gumos atliekų sutvarkymui, o kitos atliekos buvo nepavojingos arba turėjo teigiamą vertę. Taigi, UAB „Super Montes“ kartu su paraiška TIPK leidimui gauti, pateikė Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planą ir garantiją, užtikrinančią ne visų plane numatytų atliekų, tačiau tik padangų ir gumos atliekų sutvarkymo finansavimą.

14. Ieškovė nurodo, kad šiuo atveju Aplinkos apsaugos departamentas neturi galimybės pasinaudoti banko ar draudimo bendrovės garantija ir neorganizuoja plane numatytų priemonių įgyvendinimo, kaip tai numatyta Tvarkos aprašo 27 punkte, nes rengiant Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planą UAB „Super Montes“ jos nepateikė, o KRAAD nereikalavo pateikti banko garantijos arba draudimo liudijimo (teisės aktai nenustatė tokios pareigos – kaip minėta, buvo nustatyta pareiga pateikti garantiją/laidavimą tik dėl padangų ir gumos atliekų sutvarkymo).

15. Taigi, anot ieškovės, teisės akto rengėjas (šiuo atveju Lietuvos Respublikos aplinkos ministras) tinkamai nesureguliavo situacijos kaip turėtų elgtis Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentas tais atvejais, kai Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytoms priemonėms įgyvendinti įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka ir įmonė nėra pateikusi garantijos, užtikrinančios plane numatytų priemonių įgyvendinimo finansavimą. Toks nepakankamas teisinis reguliavimas būtent ir patvirtina ieškinio motyvus, kad egzistuoja teisės spraga, kuri turi būti užpildyta ad hoc. Pažymi, kad tuo atveju, jeigu UAB „Super Montes“ kartu su Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planu vis dėlto turėjo pateikti garantiją, užtikrinančią plane numatytų priemonių įgyvendinimo finansavimą, KRAAD, vadovaudamasis Tvarkos 9 aprašo punktu, turėjo reikalauti UAB „Super Montes“ pateikti tokią garantiją, o UAB „Super Montes“ nepateikus garantijos, neturėjo išduoti TIPK leidimo; atitinkamai KRAAD neišdavus TIPK leidimo, ieškovė nebūtų galėjusi vykdyti atliekų tvarkymo veiklos ir nebūtų sukaupusi atliekų, kurių nereikėtų tvarkyti po bankroto bylos iškėlimo.

16. Ieškovė sutinka, kad įmonės sukauptų atliekų sutvarkymo išlaidos yra bankroto administravimo išlaidos, tačiau pakartotinai pažymi, jog bankrutavusi įmonė neturi lėšų jų apmokėti. Pagal BUAB „Super Montes“ teritorijoje sukauptų atliekų sutvarkymo sąmatą, atliekų sutvarkymo kaina siekia apie 544 768,24 Eur; kita vertus, ši suma gali būti tiek sumažėjusi (sutvarkius dalį atliekų), tiek padidėjusi (kylant atliekų tvarkymo kainoms). Teigia, kad BUAB „Super Montes“ bankroto proceso metu gautos sumos pardavus įmonės turtą, išieškojus skolas iš skolininkų, sumos, gautos iš ūkinės komercinės veiklos, nėra pakankamos, jog ieškovė galėtų sutvarkyti sukauptas atliekas.

17. Ieškovė nurodo, kad atsakovė netinkamai taiko ir aiškina Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) nuostatas, dėl to daro neteisingą išvadą, esą BUAB „Super Montes“ nemokumo administratorė prisiėmė riziką, jog bankroto proceso metu nebus gauta lėšų administravimo išlaidoms apmokėti ir šios išlaidos bus apmokamos iš paskirtos nemokumo administratorės lėšų. Pažymi, kad iš JANĮ ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatų matyti, jog aplinkybė, ar įmonė turi pakankamai turto administravimo išlaidoms apmokėti, yra vertinama dar pačioje pradinėje stadijoje, t. y. kai nagrinėjamas pareiškimas iškelti įmonei bankroto bylą; be to, šią aplinkybę (ar įmonė turi pakankamai turto) vertina teismas, o ne įmonės nemokumo administratorius. Aiškina, kad nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas ieškovės kreditorių pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo, nenustatė aplinkybės, jog UAB „Super Montes“ turimo turto neužtektų administravimo išlaidoms apmokėti, todėl netaikė ir ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies, atitinkamai paskirta BUAB „Super Montes“ bankroto/nemokumo administratorė UAB „Eksmokumas“ neprisiėmė atsakovės nurodomos rizikos. Anot ieškovės atstovės, jei Kauno apygardos teismas būtų nurodęs aplinkybę, kad UAB „Super Montes“ neturi pakankamai turto administravimo išlaidoms apmokėti, UAB „Eksmokumas“ nebūtų davusi sutikimo dėl šios įmonės administravimo.

18. Ieškovė pažymi, kad nei anksčiau galiojęs ĮBĮ, nei aktualus JANĮ nereglamentuoja situacijos, kai aplinkybė, jog įmonė neturi pakankamai turto apmokėti bankroto administravimo išlaidoms, paaiškėja vėliau, t. y. jau po įmonės bankroto bylos iškėlimo.

19. Ieškovė sutinka su atsakovės nurodyta pozicija, kad nemokumo administratorė turi pareigą tikrinti juridinio asmens sudarytus sandorius, spręsti klausimus dėl juridinio asmens sudarytų sandorių ginčijimo, kreipimosi dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, taip pat vertinti, ar egzistuoja įmonės valdymo organų atsakomybės sąlygos. Kita vertus, anot ieškovės nemokumo administratorės, susipažinusi su bankrutavusios įmonės dokumentais, ji nenustatė, kad egzistuotų juridinio asmens valdymo organų civilinės atsakomybės sąlygos dėl sukauptų atliekų teisėtumo. Nurodo, kad jeigu atsakovė įžvelgia UAB „Super Montes“ buvusių valdymo organų neteisėtus veiksmus, kurie lemtų jų civilinę atsakomybę ir atsakomybę už sukauptų atliekų sutvarkymą, atsakovė turi konkrečiai įvardinti tokias aplinkybes.

20. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai. Iš esmės palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Pakartotinai pažymėjo, kad šiuo metu egzistuoja teisės spraga, t. y. nėra teisinio reguliavimo, kai bankrutuojanti/bankrutavusi įmonė neturi lėšų sukauptoms atliekoms sutvarkyti. Anot atstovo, šiuo atveju būtent ir susiklostė tokia situacija, kai ieškovė per savo vykdymo veiklą sukaupė atliekų, o jų sutvarkymui bankroto procese lėšų neužtenka. Aiškino, kad teisės aktai aktualiu laikotarpiu nenustatė ieškovei pareigos turėti garantiją/laidavimą dėl visų atliekų sutvarkymo, o tik dėl padangų ir gumos (kurią ieškovė turėjo). Nurodė, kad šiuo metu nėra likę padangų ir gumos atliekų; įmonė iki šiol vykdo antrinių atliekų surinkimo/rūšiavimo/perdirbimo veiklą, tačiau gaunamų pajamų neužtenka; tuo labiau, jog faktiškai ieškovė už tai pajamų negauna, o kitos įmonės už tai kažkiek tvarko likusias ieškovės atliekas ir prižiūri teritoriją, kurioje sukauptos ieškovės atliekos. Pabrėžė, kad šiuo atveju nemokumo administratorė neprisiėmė atsakomybės savo lėšomis sutvarkyti minėtų atliekų. Paaiškino, kad šiuo metu ieškovės nemokumo administratorė kreipėsi į teismą dėl žalos priteisimo iš buvusio ieškovės vadovo, tačiau, anot atstovo, nėra realu, jog vadovas, net ir priteisus tam tikrą sumą, padengtų atliekų sutvarkymui reikalingas išlaidas. Paaiškino, kad nors bendrovėje buvo patvirtintas veiklos nutraukimo planas ir jame nustatyta tvarka (įskaitant ir lėšas) atliekų sutvarkymui po veiklos nutraukimo (įskaitant ir bankroto), tačiau faktiškai nėra lėšų šio plano įgyvendinimui. Nurodė, kad kreditoriai neskyrė lėšų atliekų sutvarkymui, nes nebuvo ką skirti; be to, buvo nuspręsta tęsti veiklą iki reikalingų pajamų surinkimo. Pažymėjo, kad, 2021 m. sausio mėn. duomenimis, įmonės atliekų likutis sumažėjo iki 8 052,904 t.

21. Atsakovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į ieškinį ir triplike su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.

22. Nurodo, kad atsakovė ieškovei pateikė tinkamą, motyvuotą ir teisės aktų nuostatomis bei faktinėmis aplinkybėmis grįstą atsakymą, todėl ginčijamo rašto/sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Teigia, kad ginčijame sprendime nurodė aktualius teisės aktus, reglamentuojančius Aplinkos ministerijos kompetenciją atliekų tvarkymo srityje, t. y. kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnį ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų 7.3, 8.2.1, 8.3.1, 8.3.6, 10.7 papunkčius Aplinkos ministerijai nenustatyta teisė perimti bankrutuojančių ar bankrutavusių (likviduojamų dėl bankroto) įmonių sukauptų atliekų valstybės nuosavybėn.

23. Atsakovė pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog atliekos, kurias ieškovė prašo įpareigoti atsakovę perimti valstybės nuosavybėn, priklauso ieškovei. Taigi, ieškovė prašo perimti valstybės nuosavybėn jai priklausančias atliekas, tačiau, anot atsakovės, nei Atliekų tvarkymo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) atsakovei nesuteikta teisė perimti ieškovės sukauptas atliekas valstybės nuosavybėn.

24. Atsakovė nurodo, kad teisės aktai aiškiai apibrėžia kam tenka pareiga sutvarkyti įmonės turimas (jai priklausančias) atliekas, įskaitant ir tada, kai ji bankrutuoja. Atsakovė remiasi teisės aktuose ir teismų praktikoje įtvirtintu principu „teršėjas moka“, kuriuo siekiama teisingai paskirstyti dėl aplinkos taršos patirtas išlaidas. Atsakovė pabrėžia, kad šios išlaidos neturi būti užkraunamos tretiesiems asmenims, ypač visuomenei, ir turi būti nepamirštamos, bet priskiriamos už taršą atsakingiems asmenims.

25. Pažymi, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą taip, kad jos nutraukimo metu ir po veiklos nutraukimo neatsirastų neigiamas poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai. Šiai pareigai įvykdyti atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė turi turėti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka parengtą atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą. Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo 3 punkte nustatyta, jog Tvarkos aprašas reglamentuoja atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių taikymą įmonės bankroto atveju, taip pat kai panaikinamas arba sustabdomas pagal TIPK leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisykles nustatytus reikalavimus įmonei išduoto leidimo galiojimas, Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka reorganizuojamai, restruktūrizuojamai, likviduojamai įmonei ar kitais atvejais, kai įmonė netęsia ar negali tęsti atliekų tvarkymo veiklos. Teigia, kad atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytos priemonės turi būti įgyvendintos iki įmonės, kaip juridinio asmens, pasibaigimo. Be to, pažymi, kad Tvarkos aprašo 24 punkte nustatyta, jog už suderintame plane numatytų priemonių įgyvendinimą yra atsakingas įmonės vadovas.

26. Atsakovė aiškina, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 19 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eI-8760-423/2019, jau analizavo ieškovės veiklos nutraukimo planą ir nurodė, jog ieškovės Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano 5 punkte nustatyta, kad įmonėje išlaidos, reikalingos atliekų išvežimui, numatomos tik padangų bei gumos sutvarkymui, o visos kitos įmonėje tvarkomos atliekos yra nepavojingos arba turinčios teigiamą vertę, todėl joms draudimo garantija nereikalinga. Nurodytame plane įmonė įsipareigojo įgyvendinti numatytas priemones per 2 mėn. nuo atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo, nurodyto atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo pradžios. Teigia, kad išvežti atliekas ir sutvarkyti teritoriją yra ieškovės pareiga, tiek nutraukiant įmonės veiklą, tiek įmonei bankrutuojant, tiek panaikinus TIPK leidimo galiojimą. Atsakovė, sutikdama su šiame teismo sprendime padaryta išvada, nurodo, kad ieškovė, vykdydama veiklą, privalėjo laikytis jai išduoto ir tuo metu galiojančio TIPK leidimo Nr. 5/25-07 sąlygų bei Atliekų naudojimo ar šalinimo techninio reglamento reikalavimų ir jų nepažeisti, o nutraukdama ūkinę veiklą, kaip ūkio subjektas, privalėjo vykdyti įsipareigojimus, kurie buvo prisiimti, kad jai priklausančios atliekos būtų sutvarkytos. Be to, pažymi, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punkte buvo numatyta, kad plane turi būti numatyta jame nurodytoms priemonėms įgyvendinti būtinų lėšų kaupimo sistema.

27. Atsakovė nurodo, kad, vadovaujantis JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 15 punktu, prie bankroto proceso administravimo išlaidų priskirtinos ir atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo išlaidos. Atsakovės teigimu, nemokumo administratorė, vykdydama jai pavestas pareigas valdant bankrutuojančią įmonę, kaip atsakingas ir rūpestingas asmuo, jau įmonės bankroto procedūrų vykdymo pirminėse stadijose turėtų įvertinti, pagrįsti ir numatyti reikiamas lėšas teismui pateiktoje pradinėje bankroto išlaidų administravimo sąmatoje, ir vėliau kreditorių susirinkime tvirtinamoje bankroto administravimo išlaidų sąmatoje dėl tinkamo ir galutinio atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo.

28. Atsakovė pažymi, kad tiek atliekų tvarkymą, tiek įmonių nemokumą reglamentuojantys teisės aktai nustato pareigą sutvarkyti atliekas būtent asmenims, kuriems jos priklauso, įskaitant ir bankrutuojančias įmones. Teigia, kad nagrinėjamu atveju dėl šios aplinkybės ginčo nėra – tokia pareiga ieškovei nustatyta tiek teisės aktais, tiek teismų procesiniais sprendimais.

29. Atsakovės nuomone, ieškinyje nurodytos teisės spragos nėra ir ieškovė nepagrįstai teigia ją esant; vien ieškovės subjektyvus manymas, kad turėtų būti nustatytas kitoks teisinis reguliavimas, savaime nepagrindžia teisinės spragos nagrinėjamu atveju buvimo ir jos užpildymo teismo sprendimu būtinumo.

30. Pažymi, kad ieškovė tik deklaratyviais teiginiais nurodė, jog nemokumo administratorė dėjo visas pastangas, kad įmonės sukauptos atliekos būtų sutvarkytos. Atsižvelgiant į ieškovės ieškinį, taip pat su ieškiniu pateiktus teismų sprendimus, laikytina, kad ieškovė ir toliau galėjo užsiimti ūkine veikla toje dalyje, kurioje TIPK leidimo dalis nepanaikinta. Be to, iš 2018 m. liepos 25 d. ieškovės kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 1 matyti, kad ieškovė turėjo ilgalaikio ir trumpalaikio turto. Taip pat aiškina, kad nemokumo administratorė, nesant lėšų įmonės sukauptoms atliekoms sutvarkyti, turėtų spręsti klausimą dėl deliktinės atsakomybės juridinio asmens valdymo organams taikymo ir nukreipti lėšų išieškojimą už atliekų susidarymą atsakingiems asmenims. Šiuos savo argumentus grindžia JANĮ 13 straipsniu, Tvarkos aprašo 24 punktu bei Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-613-302/2019.

31. Be to, atsakovė, vadovaudamasi JANĮ 36 straipsnio 1 dalimi ir 23 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nurodo, kad nemokumo administratoriaus įsitraukimas į bankroto procesą yra savanoriškas, jo sutikimo pagrindu, ir apsiimdamas administruoti įmonę, kuriai pradėta bankroto procedūra, turi įvertinti iš to kylančią riziką.

32. Atsakovė papildomai nurodo, kad ieškovė nepateikė duomenų, kurie pagrįstų jos turimą ieškinio pateikimo metu nesutvarkytų atliekų kiekį; prie ieškinio pateikta atliekų susidarymo suvestinė laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d. parodo minėtu laikotarpiu (2018 m. kovo mėn.) turėtą atliekų kiekį, tačiau nepagrindžia bendrovės viso turimo atliekų kiekio ieškinio pateikimo metu.

33. Atsakovė, nesutikdama su ieškovės argumentais, pažymi, kad ieškovė nepagrindė savo teiginių, jog dėl buvusio ir esamo nustatyto reglamentavimo turėtų atsirasti pagrindas Aplinkos ministerijai valstybės vardu perimti ieškovei priklausančias atliekas valstybės nuosavybėn. Ieškovė tik deklaratyviai teigia, jog atliekas sukaupė ir negali jų sutvarkyti dėl Aplinkos ministerijos ar KRAAD kaltės. Papildomai pažymi, kad nei Aplinkos ministerijos, nei KRAAD kaltė neįrodyta, nenustatyti jokie neteisėti veiksmai, taip pat nenustatytas priežastinis ryšys tarp sukauptų ir nesutvarkytų atliekų bei Aplinkos ministerijos ar KRAAD veiksmų.

34. Nurodo, kad ieškovei TIPK išdavimo ir veiklos vykdymo metu, bankroto procedūros inicijavimo ir eigos metu buvo nustatytas teisinis reglamentavimas, kuris nustatė ne tik atliekas sutvarkyti turinčius asmenis, tačiau ir reikalavimus bei sąlygas atliekų tvarkymui, atliekų tvarkymo veiklos vykdymui, tokios veiklos nutraukimui, todėl mano, kad ieškovei tenka atsakomybė už jos vykdytą veiklą ir vykdant tokią veiklą prisiimtų reikalavimų vykdymą.

35. Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Iš esmės palaikė atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Papildomai pažymėjo, kad nors bankroto administravimo lėšoms buvo skirta 12 000 Eur lėšų, tačiau atliekų tvarkymui jokia dalis iš jų neskirta, nors į administravimo išlaidas patenka ir išlaidos atliekų sutvarkymui. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju įmonė, vykdydama veiklos nutraukimo planą, turėjo būti sukaupusi lėšų sukauptų atliekų sutvarkymui, tačiau to padaryta nebuvo; be to, pabrėžė, jog iki šiol šios atliekos yra tvarkomos, todėl nėra įrodymų, jog ieškovė yra/būtų nepajėgi jas visas sutvarkyti. Taip pat nurodė, kad šiuo atveju nemokumo administratorės pareiga organizuoti bankroto procesą tokiu būdu, jog atliekos būtų sutvarkytos, nes tai yra įmonės, o ne valstybės pareiga. Pakartotinai pažymėjo, kad teisiniame reguliavime nėra teisės spragos dėl bankrutuojančios/bankrutavusios įmonės atliekų sutvarkymo.

36. Trečiasis asmuo Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti; sutinka su atsakovės Aplinkos ministerijos atsiliepime į ieškinį išdėstytais argumentais.

37. Trečiasis asmuo nurodo, kad tiek Teisingumo Teismo praktikoje, tiek nacionaliniu lygmeniu yra įtvirtintas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, jog atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

38. Pažymi, kad jam yra pavesta vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę užtikrinant teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos srityje – kontroliuoti, ar asmenys vykdo aplinkos apsaugą reglamentuojančiuose įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, todėl Aplinkos apsaugos departamento interesas šioje byloje, kad ieškovės vykdytos ūkinės–komercinės veiklos metu sukauptos atliekos būtų sutvarkytos pagal teisės aktų reikalavimus.

39. Trečiasis asmuo aiškina, kad ieškovė iki bankroto bylos iškėlimo ūkinę veiklą vykdė pagal jai išduotą TIPK leidimą, kurio sudėtinės dalys buvo Atliekų naudojimo techninis reglamentas ir Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planas. Be to, ieškovei iškėlus bankroto bylą buvo paskirta bankroto (nemokumo) administratorė, kuri yra ieškovės atliekų turėtoja ir taip pat yra atsakinga už atliekų sutvarkymą. Pažymi, jog atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą taip, kad jos nutraukimo metu ir po veiklos nutraukimo neatsirastų neigiamas poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai, pagal Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka parengtą atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą.

40. Trečiasis asmuo papildomai pažymi, kad Tvarkos aprašo 3 punktas reglamentuoja Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių taikymą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą, o 24 punkte nustatyta, kad už suderintame veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių įgyvendinimą yra atsakingas įmonės vadovas.

41. Nurodo, kad ieškovės veiklos nutraukimo plano 8 punkte numatyta, jog įmonė įsipareigoja taikyti veiklos nutraukimo plane numatytas priemones įmonės bankroto atveju, taip pat kai panaikinamas arba sustabdomas pagal nustatytus reikalavimus išduoto TIPK leidimo galiojimas. Taigi, tokius įsipareigojimus ieškovė, kaip ūkio subjektas, prisiėmė pradėdama vykdyti veiklą pagal jai išduotą TIPK leidimą.

42. Trečiojo asmens atstovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Iš esmės palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją. Papildomai nurodė, kad dėl lėšų, reikalingų įmonės sukauptų atliekų sutvarkymui, bus sprendžiama civilinėje byloje dėl vadovo padarytos žalos. Pažymėjo, kad pagal teisinį reglamentavimą turėjo būti nustatyta lėšų kaupimo sistema (atliekų sutvarkymui); už tai buvo atsakingas vadovas. Aiškino, kad tvirtinant įmonės veiklos nutraukimo planą, jis atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau keičiantis situacijai, jis turėjo būti koreguojamas; taip pat nebuvo pratęsta garantija (dėl ko įmonei buvo rašomi privalomieji nurodymai).

43. Trečiasis asmuo A. S. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu sutinka ir prašo jį tenkinti.

44. Nurodo, kad nuo BUAB „Super Montes“ įregistravimo dienos buvo vienintelis jos (duomenys neskelbtini). Iš esmės palaiko ir atkartoja faktines aplinkybes, nurodytas ieškinyje. Papildomai aiškina, kad KRAAD 2016 m. rugsėjo mėn. nurodė, jog UAB „Super Montes“ turimas TIPK leidimas esą tapo negaliojančiu nuo 2016 m. sausio 1 d. dienos ir kad UAB „Super Montes“ turi gauti naują leidimą. Teigia, kad UAB „Super Montes“ neturint galiojančio TIPK leidimo, KRAAD 2016 m. rugsėjo 1 d. Privalomuoju nurodymu Nr. 33 nurodė UAB „Super Montes“ nutraukti atliekų priėmimą, o 2016 m. rugsėjo 2 d. Privalomuoju nurodymu Nr. 35 nurodė nutraukti atliekų tvarkymo veiklą, išvežti ir sutvarkyti įmonėje saugomas atliekas, išvalyti įmonės teritoriją. UAB „Super Montes“ negalint priimti atliekų į teritoriją, įmonė buvo priversta nutraukti visas atliekų pirkimo ir priėmimo sutartis su įmonėmis ir gyventojais, dėl ko UAB „Super Montes“ prarado pagrindines pajamas. Ieškovei praradus pajamas, įmonė nebegalėjo išmokėti atlyginimų įmonėje dirbusiems darbuotojams, susikaupė skolos SODRAI, VMI, taip pat paslaugų tiekėjams. Pažymi, kad prieš UAB „Super Montes“ veiklos sustabdymą, įmonė efektyviai tvarkėsi su turimų teritorijoje atliekų likučių mažinimu ir per trejus metus – nuo 2014 iki 2017 m., pavyko saugomą atliekų likučių kiekį sumažinti nuo 30 tūkstančių tonų iki 10 tūkstančių tonų.

46. Aiškina, kad ieškovė iki pat bankroto bylos iškėlimo, vykdydama nepavojingų atliekų tvarkymo veiklą, laikėsi TIPK leidime nurodytų sąlygų: UAB „Super Montes“ rinko, laikė ir tvarkė tik tokias atliekas, kokios buvo nurodytos TIPK leidime; laikomas atliekų kiekis neviršijo TIPK leidime nurodytų maksimalių vienu metu galimų laikyti atliekų kiekių; KRAAD nuolatos atlikdavo UAB „Super Montes“ veiklos patikrinimus ir jokių didesnių priekaištų vykdomai veiklai nerasdavo.

47. Trečiasis asmuo pažymi, kad po UAB „Super Montes“ bankroto bylos iškėlimo, Kauno apygardos teismas 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu panaikino UAB „Super Montes“ turimą TIPK leidimą, tačiau ne dėl UAB „Super Montes“ kokių nors neteisėtų veiksmų ar netinkamai vykdomos atliekų tvarkymo veiklos, tačiau išimtinai dėl KRAAD neteisėtų veiksmų – aplaidumo ir taisyklių nesilaikymo išduodant 2007 m. gruodžio 21 d. TIPK leidimą. Teigia, kad UAB „Super Montes“ turint galiojantį TIPK leidimą, net ir iškėlus bankroto bylą, UAB „Super Montes“ būtų galėjusi tęsti atliekų tvarkymo veiklą ir generuoti pajamas, ką ir darė nemokumo administratorė tik iškėlus ieškovei bankroto bylą.

48. Anot trečiojo asmens, aplinkybę, jog BUAB „Super Montes“ nebegali sutvarkyti teritorijoje sukauptų atliekų dėl lėšų stygiaus, lėmė ne trečiojo asmens netinkamas įmonės valdymas ar kokie nors pačios ieškovės neteisėti veiksmai, tačiau išimtinai Aplinkos ministerijos ir KRAAD veiksmai, kuriais buvo sužlugdyta UAB „Super Montes“ vykdyta veikla.

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

49. Iš byloje esančios rašytinės medžiagos, šalių paaiškinimų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad UAB „Super Montes” buvo įregistruota 2001 m.

50. Nustatyta, kad UAB „Super Montes” iki bankroto bylos iškėlimo vykdė nepavojingų atliekų tvarkymo veiklą adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė iš įvairių įmonių bei fizinių asmenų surinkdavo, išrūšiuodavo ir perdirbdavo nebetinkamas naudojimui nepavojingas atliekas. Ieškovė nepavojingų atliekų tvarkymo veiklą pradėjo vykdyti 2003 m. pagal 2003 m. balandžio 15 d. išduotą Gamtos išteklių naudojimo leidimą (toliau – GINL) Nr. 5/25-03, kuriame buvo numatyta veikla: popieriaus, kartono, politileno bei plastiko atliekų surinkimas ir rūšiavimas. Pasikeitus teisiniam reguliavimui, ieškovei atsirado pareiga GINL leidimą pakeisti nauju TIPK leidimu, kuris ieškovei buvo išduotas 2007 m. gruodžio 21 d. (Nr. 5/25-07) ir kuriame ankščiau vykdyta veikla buvo papildyta mišrių komunalinių, turgaviečių bei gatvių valymo atliekų, vartoti ar perdirbti netinkamų medžiagų (mėsos ir žuvies maisto gamybos ir perdirbimo atliekos), statybinių atliekų bei elektroninės įrangos vežimu. Minėtas TIPK leidimas buvo koreguojamas 2010, 2011, 2012, 2013 m., jį papildant nepavojingų atliekų importu iš ES šalių, mišrių atliekų rūšiavimu, naujų rūšių nepavojingų atliekų surinkimu.

51. Taip pat nustatyta, kad ieškovė, siekdama gauti TIPK leidimą, turėjo kartu pateikti ir Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planą. Byloje pateiktas ieškovės 2013 m. rugpjūčio 21 d. veiklos nutraukimo planas, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog įmonėje išlaidos, reikalingos išvežimui, numatomos tik padangų bei gumos sutvarkymui (numatyta bendra 20 000 Lt suma); visos kitos įmonėje tvarkomos atliekos yra nepavojingos arba turinčios teigiamą vertę, todėl joms draudimo garantija nereikalinga.

52. Tuo pagrindu BTA Insurance Company, veikianti per filialą Lietuvoje, 2012 m. liepos 30 d. išdavė Atlikimo užtikrinimo laidavimo draudimo raštą SĮLD Nr. 064876, kuriame užtikrino, jog minėtame veiklos nutraukime plane numatytos prievolės bus įvykdytos ir įvykdytos tinkamai; raštas išduotas 20 000 Lt sumai ir KRAAD naudai; raštas galiojo nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2013 m. liepos 29 d.

53. Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-1580-638/2018 (dabar Nr. eB2-133-638/2021), UAB „Super Montes” iškelta bankroto byla; įmonės bankroto/nemokumo administratore paskirta UAB „Eksmokumas“; nutartis įsiteisėjo 2018 m. kovo 27 d.

54. Nustatyta, kad BUAB „Super Montes”, 2021 m. sausio mėn. duomenimis, turi sukaupusi 8 052,904 t nepavojingų atliekų. Ieškovė į bylą pateikusi atliekų sutvarkymo sąmatą (sudarytą pagal pateiktus komercinius pasiūlymus), pagal kurią ieškovės atliekų tvarkymo įrenginio ir sutvarkymas kainuotų 544 768,24 Eur.

55. Ieškovės nemokumo administratorė nurodė, kad, jau faktiškai realizavus visą turimą turtą, 2021 m. kovo 16 d. turimų lėšų dydis sudaro 7 994,89 Eur, kurių neužtenka ieškovės sukauptų atliekų sutvarkymui.

56. BUAB „Super Montes” kreditorių susirinkimas 2018 m. liepos 25 d., be kita ko, nutarė patvirtinti 12 000 Eur (plius PVM) administravimo sąmatą (neįskaitant atlyginimo administratorei); taip pat nutarta išlaidas nepavojingų atliekų sutvarkymui tvirtinti atskirai, surinkus pilną su tuo susijusią informaciją, bei tęsti įmonės ūkinę komercinę veiklą iki lėšų nepavojingoms atliekoms sutvarkyti sukaupimo.

57. Ieškovės kreditorių susirinkimas 2020 m. kovo 30 d., be kita ko, nutarė įpareigoti administratorę kreiptis į atsakingas institucijas dėl BUAB „Super Montes“ turimų nepavojingų atliekų nusavinimo ir perdavimo valstybės nuosavybėn; gavus neigiamą atsakymą arba negavus atsakymo per 30 dienų terminą, įpareigoti administratorę kreiptis į teismą su reikalavimu nusavinti BUAB „Super Montes“ nepavojingas atliekas ir perimti valstybės nuosavybėn.

58. Nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi, priimta ieškovės bankroto byloje Nr. eB2-616-638/2019, leido BUAB „Super Montes“ likvidavimo procedūros metu sudaryti ir toliau vykdyti 2019 m. liepos 15 d. sandorius, sudarytus su UAB „Ekobazė“ ir UAB „Eko T“, iki bus sutvarkytos ieškovės sukauptos nepavojingos atliekos ir išvalyta veiklos vykdymo teritorija.

59. Nustatyta, kad ieškovės nemokumo administratorė kreipėsi į atitinkamas institucijas/asmenis, prašant tarpininkauti, sprendžiant klausimą dėl ieškovės sukauptų atliekų sutvarkymo, reikalingų lėšų skyrimo, tačiau, anot ieškovės, teigiamo atsakymo nebuvo gauta.

60. Taip pat ieškovės nemokumo administratorė kreipėsi į atsakovę dėl nurodytų atliekų perėmimo valstybės nuosavybėn, tačiau Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2020 m. liepos 9 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriame atsisakė tenkinti ieškovės nemokumo administratorės prašymą dėl ieškovės sukauptų nepavojingų atliekų perėmimo valstybės nuosavybėn.

61. Kauno apygardos teismas 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. eB2-1580-638/2018, tenkino ieškovo Aplinkos apsaugos departamento ieškinį ir uždraudė BUAB „Super Montes“ priimti, išrūšiuoti bei laikyti naudotas padangas ir atliekų mechaninio apdorojimo gumos atliekas (duomenys neskelbtini), iki tol, kol gaus banko garantiją arba laidavimo draudimo sutartį; taip pat įpareigojo BUAB „Super Montes“ ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos visas (duomenys neskelbtini), surinktas ir laikomas naudotas padangas ir atliekų mechaninio apdorojimo priduoti atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti tokias atliekas ir pateikti Departamento Kauno valdybos Raseinių aplinkos apsaugos inspekcijai dokumentus, įrodančius apie atliekų perdavimą atliekų tvarkytojams; įpareigojo BUAB „Super Montes“ ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos visas atliekas, kurios laikomos neleistinose vietose (schemoje pažymėta A-zonos Nr. 11 ir 17 ir schemoje pažymėta B-schemoje nenurodyta šioje vietoje sandėliuoti atliekų), perkelti į atliekų laikymui skirtas vietas arba pašalinti iš neleistinai sandėliuojamų vietų (schemoje pažymėtų A ir B) laikantis Atliekų tvarkymo įstatymo reikalavimų.

62. Nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo – 544 768,24 Eur dydžio (atliekų sutvarkymo išlaidų dydžio), iš valstybės (tariamai KRAAD nepagrįstai išdavus TIPK leidimą), tačiau šis ieškinys Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI-8760-423/2019, buvo atmestas; minėtas sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-3472-662/2020, buvo paliktas nepakeistas.

63. Nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-4-413/2019, tenkino ieškovų S. J. M. ir A. M. ieškinį ir panaikino KRAAD TIPK leidimo Nr. 5/25-07 dalį, kuria UAB „Super Montes” leista surinkti, vežti iš gyventojų ir įmonių, laikyti, rūšiuoti ir perdirbti mišrias komunalines, buitines, bioskaidžias, didžiąsias ir kitas atliekas, ir įpareigojo UAB „Super Montes” nedelsiant nutraukti mišrių komunalinių, buitinių, bioskaidžių, didžiųjų ir kitų atliekų surinkimo, vežimo iš gyventojų ir įmonių, laikymo, rūšiavimo, perdirbimo ir bet kokią su tuo susijusią ūkinę veiklą, taip pat ūkinę veiklą su antrinėmis žaliavomis toje teritorijoje, kuri nepatenka į specialiajame plane, patvirtintame Kauno rajono savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. TS-391, numatytą komercinę (komunalinę) teritoriją antrinių žaliavų surinkimui ar pažeidžia šiame specialiajame plane nurodytą 100 metrų sanitarinę apsaugos zoną antrinių žaliavų surinkimui. Teismas taip pat įpareigojo UAB „Super Montes” savo lėšomis sutvarkyti žemės sklypuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančiuose (duomenys neskelbtini), kaupiamas atliekas, jas išvežant iš šių žemės sklypų ir išvalant šių žemės sklypų užimamą teritoriją. Kauno apygardos teismas 2019 m. liepos 3 d. papildomu sprendimu papildė 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir panaikino KRAAD TIPK leidimo Nr. 5/25-07 dalį, kuria UAB „Super Montes” leista surinkti, vežti iš gyventojų ir įmonių, laikyti, rūšiuoti ir perdirbti mišrias komunalines, buitines, bioskaidžias, didžiąsias ir kitas atliekas, paliekant teisę surinkti, vežti, laikyti ir rūšiuoti antrines žaliavas – popierių, kartoną, plastiką ir stiklą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

IV. Teismo argumentai ir motyvai

Dėl teisės spragos ir jos (ne)egzistavimo nagrinėjamu atveju

64. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime yra išaiškinęs, kad eksplicitinių teisės nuostatų, reguliuojančių tam tikrus visuomeninius santykius, nebuvimas teisės akte (jo dalyje), jeigu atitinkamas teisinis reguliavimas nėra eksplicitiškai arba implicitiškai nustatytas ir kituose teisės aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse), yra traktuotinas kaip teisės spraga – lacuna legis. Ištyręs Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės teisės akto (jo dalies) arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, Konstitucinis Teismas gali konstatuoti ir tai, kad atitinkamame žemesnės galios teisės akte (jo dalyje) yra teisės spraga. Tokios teisės spragos gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, inter alia dėl teisėkūros klaidų, taip pat dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tų visuomeninių santykių nesureguliavo sąmoningai.

65. Kartu pažymėtina, kad bet kuri teisės spraga, kad ir kokiu būdu ji būtų atsiradusi, reiškia, kad nors tam tikri visuomeniniai santykiai turi būti teisiškai reguliuojami (yra poreikis juos teisiškai sureguliuoti), jie nėra teisiškai sureguliuoti. Jos visos vertintinos kaip teisinio reguliavimo neapibrėžtys, trūkumai, teisinės sistemos ydos, kurios turi būti pašalintos. Kai yra nesureguliuota visa visuomeninių santykių sritis, yra pagrindo konstatuoti net vadinamąjį teisinio reguliavimo vakuumą.

66. Teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, kaip viena iš eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymo atmainų, iš esmės skiriasi nuo tokio eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymo, kuris reiškia, kad teisės akte (jo dalyje) yra implicitiškai nustatytas eksplicitinį teisinį reguliavimą papildantis ir pratęsiantis teisinis reguliavimas (inter alia teisinis reguliavimas, įtvirtinantis elgesį, priešingą eksplicitiškai nustatytajam), galintis prieštarauti tam tikram aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai. Tais atvejais, kai tam tikras teisės akte (jo dalyje) implicitiškai įtvirtintas teisinis reguliavimas nustato tam tikrą elgesį ir šitaip papildo bei pratęsia eksplicitinį teisinį reguliavimą, nėra pagrindo teigti, esą tas teisės aktas (jo dalis) atitinkamų visuomeninių santykių apskritai nereguliuoja, nes tie visuomeniniai santykiai iš tikrųjų yra teisiškai sureguliuoti, tačiau tas teisinis reguliavimas atitinkamuose teisės aktuose (jų dalyse) yra įtvirtintas ne eksplicitiškai, expressis verbis, o implicitiškai ir aiškinant teisę yra išvedamas iš eksplicitinių teisės nuostatų. Tuo tarpu teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija.

67. Teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Tačiau žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Kartu pabrėžtina, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu.

68. Taigi galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus. Teismai to padaryti negali, jie gali žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas užpildyti tik ad hoc, nes teismai vykdo teisingumą, o ne yra legislatyvinės institucijos (pozityviąja ir plačiausia šios sąvokos prasme); toks teismų galimybių ribotumas šioje srityje ypač akivaizdus susidūrus su materialiosios teisės spragomis. Tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja (Konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. 34/03).

69. Nagrinėjamu atveju ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, iš esmės nurodo, kad egzistuoja teisės spraga, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja atvejų, kai bankrutavusi įmonė savo veiklos teritorijoje turi iki bankroto bylos iškėlimo sukauptų atliekų, tačiau neturi lėšų tokioms sukauptoms atliekoms sutvarkyti. Ieškovė pripažįsta, kad pareiga sutvarkyti sukauptas atliekas jai kyla iš teisės aktų nuostatų, taip pat tokia pareiga bendrovei yra nustatyta ir įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais; neneigia ir fakto, jog po bankroto bylos iškėlimo turi laikytis patvirtinto Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano, tačiau teigia, kad neturi lėšų atliekoms sutvarkyti ir todėl negali įgyvendinti veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių.

70. Atsižvelgiant į nurodytus ieškovės argumentus, toliau sprendime bus analizuojamas teisinis reglamentavimas dėl atliekų tvarkymo, o būtent – po įmonės (šiuo atveju ieškovės) veiklos nutraukimo ir bankroto bylos iškėlimo, bei sprendžiama ar šiuo atveju egzistuoja/egzistavo teisės spraga ar ne.

Dėl teisinio reglamentavimo atliekų tvarkymo srityje

71. Atliekų tvarkymo įstatymo (sprendimo priėmimo metu galiojanti aktuali redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą taip, kad jos nutraukimo metu ir po jos nutraukimo neatsirastų neigiamas poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai. Pagal to paties įstatymo ir straipsnio 2 dalį, įmonė, kuri privalo turėti leidimą pagal šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytus reikalavimus, atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą gali pradėti vykdyti tik turėdama aplinkos ministro nustatyta tvarka parengtą ir su Aplinkos ministerijos įgaliota institucija suderintą atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą ir sudarytą šio straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkančią laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją.

72. Atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane turi būti numatyta: 1) didžiausias leidžiamas įmonėje laikyti atliekų (įskaitant atliekų tvarkymo metu susidariusias atliekas) kiekis, jų sutvarkymo priemonės ir išlaidos; 2) atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių uždarymo ir sutvarkymo priemonės ir išlaidos; 3) atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių priežiūros po uždarymo priemonės, trukmė ir išlaidos (Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalis). Laidavimo draudimo sutarties ar banko garantijos suma turi padengti išlaidas įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė nori ar privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą, būtinas atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytoms atliekų sutvarkymo, atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių uždarymo ir sutvarkymo, jų priežiūros po uždarymo priemonėms įgyvendinti. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato laidavimo draudimo sutarties ar banko garantijos sumos apskaičiavimo, atsižvelgiant į nurodytas išlaidų rūšis, tvarką (minėto straipsnio 5 dalis).

73. Pažymėtina, kad ieškovės veiklos vykdymo metu ir bankroto bylos iškėlimo metu (iki 2018 m. kovo 14 d.) galiojo kiek kitokia(-ios) Atliekų tvarkymo įstatymo redakcija(-os). Buvo nustatyta, kad atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė turi turėti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka parengtą atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą. Jame turėjo būti numatyta: 1) didžiausias leidžiamas įmonėje laikyti atliekų kiekis, jų sutvarkymo priemonės ir išlaidos; 2) atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių uždarymo bei sutvarkymo priemonės ir išlaidos; 3) atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių priežiūros po uždarymo priemonės, trukmė ir išlaidos; 4) šios dalies 1–3 punktuose numatytoms priemonėms įgyvendinti būtinų lėšų kaupimo sistema (Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 2 dalis; įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.). Šio straipsnio 3 dalyje buvo, be kita ko, nustatyta, kad įmonė, naudojanti ar šalinanti nepavojingas atliekas, kurių sąrašą nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, turi būti sudariusi laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją, užtikrinančią atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų. Dokumentai, patvirtinantys laidavimo draudimo sutarties sudarymą ar banko garantijos suteikimą, pateikiami kartu su atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planu Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.

74. Teismas pažymi, kad Atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos apraše (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. kovo 19 d. iki 2018 m. birželio 30 d., t. y. aktualiu – bankroto bylos iškėlimo, laikotarpiu), patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 469, buvo nustatyta, kad Tvarkos aprašas reglamentuoja Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių taikymą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą (3 punktas). Plane, be kita ko, privalėjo būti nurodyta kiekvienos atliekos ir atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių uždarymo bei sutvarkymo priemonės ir išlaidos, taip pat visų nurodytų priemonių įgyvendinimo išlaidų sąmata, kuria vadovaujantis nustatoma laidavimo draudimo sutarties ar banko garantijos suma, kai teisės aktais nustatyta tvarka įmonė privalo turėti garantiją (Tvarkos aprašo 5.2, 5.3, 5.4 ir 5.6 punktai). Už suderintame plane numatytų priemonių įgyvendinimą yra atsakingas įmonės vadovas (Tvarkos aprašo 24 punktas). Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Tvarkos aprašo redakcijoje, galiojusioje nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. (kai buvo sudarytas ieškovės veiklos nutraukimo planas – 2013 m. rugpjūčio 21 d.). Be to, minėtos redakcijos (nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. balandžio 13 d.) Tvarkos aprašo 7 punkte papildomai buvo nustatyta, kad už plane numatytų priemonių įgyvendinimo sąmatą yra atsakingas įmonės vadovas.

75. Kita vertus, byloje nekilo ginčo dėl to, kad, remiantis Tvarkos aprašo 18 punktu ir Nepavojingų atliekų, kurias naudojanti ar šalinanti įmonė turi būti sudariusi laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją, sąrašu (kuris galiojo nuo 2005 m. kovo 6 d. iki 2020 m. gruodžio 1 d.), patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. D1-122, laidavimo draudimo sutartis ar banko garantija buvo privaloma tik dėl naudotų padangų ir gumos atliekų sutvarkymo išlaidų, t. y. ne dėl visų atliekų.

76. Taigi, apibendrindamas, teismas sprendžia, kad šiuo metu galiojančiame teisiniame reglamentavime ieškovės nemokumo administratorės nurodomos teisės spragos nėra, nes šiuo metu nustatyta/reglamentuota, kad įmonė, vykdydama nepavojingų atliekų surinkimo, rūšiavimo, perdirbimo veiklą, privalo turėti laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją iš esmės visai reikalingai sumai, kuri padengtų išlaidas įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė nori ar privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą, būtinas atliekų (faktiškai visų, neišskiriant atliekų rūšių) naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytoms atliekų sutvarkymo, atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių uždarymo ir sutvarkymo, jų priežiūros po uždarymo priemonėms įgyvendinti, t. y. yra nustatytas saugiklis (laidavimo draudimo sutartis ar banko garantija), jeigu įmonė bankrutuoja ir nėra sukaupusi reikalingų lėšų sukauptų atliekų sutvarkymui.

77. Teismas iš dalies sutinka, jog aktualiu ginčui laikotarpiu teisinis reglamentavimas, kaip minėta, buvo kiek kitoks ir iš esmės nustatė pareigą turėti laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją tik dėl tam tikrų nurodytų atliekų – padangų ir gumos (išlaidoms jų tvarkymui), tokiu būdu iš esmės paliekant įmonės atsakomybei klausimą dėl lėšų, sukauptų atliekų sutvarkymui, numatymo/sukaupimo. Atitinkamai dėl to, teismo vertinimu, šiuo atveju ir susiklostė tokia situacija, kai ieškovė bankrutavo, o jos sukauptų atliekų sutvarkymui lėšų nėra numatyta/sukaupta/likę.

78. Kita vertus, teismas, įvertinęs aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad ir anksčiau – ginčui aktualiu laikotarpiu, ieškovės nurodomos teisės spragos nebuvo, nes, kaip minėta, tiek anksčiau, tiek dabar teisės aktai reglamentavo/reglamentuoja, jog įmonė, vykdanti nurodytą veiklą, privalėjo/privalo turėti Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planą, kuris buvo/yra taikytinas ir įmonės bankroto atveju. Be to, kaip minėta, tokiame plane, be kita ko, turėjo būti nurodytos/numatytos visos reikalingos išlaidos įmonės sukauptų atliekų sutvarkymui, taip pat tokių būtinų lėšų kaupimo sistema (Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktas; įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.); be to, įmonėje pasikeitus situacijai – padidėjus atliekų kiekiui, tikslinant TIPK leidimą ir pan., buvo numatyta pareiga atnaujinti ir veiklos nutraukimo planą (Tvarkos aprašo 15 punktas), o už plane numatytų priemonių įgyvendinimo sąmatą ir už patį plano įgyvendinimą buvo atsakingas įmonės vadovas (Tvarkos aprašo 24 punktas).

79. Ieškovės Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano 4 punkte nustatyta, kad atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo atveju ieškovė nutraukia atliekų surinkimo veiklą, sudaroma likvidacinė grupė; nutraukiant veiklą, būtina sutvarkyti įmonės teritorijoje kaupiamas atliekas; pateiktoje lentelėje nurodomas didžiausias planuojamas saugoti atliekų kiekis, taip pat nurodyta, kokias išlaidas patirs įmonė jas perduodama atliekų tvarkytojams; išvežus atliekas bus sutvarkyta ir išvalyta įmonės teritorija. Plano 5 punkte nustatyta, kad įmonėje išlaidos, reikalingos atliekų išvežimui, numatomos tik padangų bei gumos sutvarkymui (nurodyta bendra 20 000 Lt suma; įskaitant ir išlaidas įrangos demontavimui, pervežimui, aikštelės teritorijos sutvarkymui); visos kitos įmonėje tvarkomos atliekos yra nepavojingos arba turinčios teigiamą vertę, todėl joms draudimo garantija nereikalinga; atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo atveju visa įranga (svarstyklės, konteineriai, plastmasės malimo įranga, presai, rūšiavimo linija ir kt.), priklausanti ieškovei, bus parduota arba atiduota kitoms įmonėms – atliekų tvarkytojoms; įmonė įsipareigoja įgyvendinti numatytas priemones per 2 mėn. nuo atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo, nurodyto atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo pradžios. Plano 8 punkte nustatyta, kad įmonė įsipareigoja taikyti veiklos nutraukimo plane numatytas priemones įmonės bankroto atveju, taip pat kai panaikinamas arba sustabdomas pagal nustatytus reikalavimus išduoto TIPK leidimo galiojimas. Taigi, kaip jau buvo konstatuota ir kituose teismų procesiniuose sprendimuose (dėl kitų su ieškove susijusių ginčų), ieškovė, kaip ūkio subjektas, privalo vykdyti įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė pradėdama vykdyti veiklą pagal išduotą TIPK leidimą Nr. 5/25-07; t. y. išvežti atliekas ir sutvarkyti teritoriją yra ieškovės pareiga tiek nutraukiant įmonės veiklą, tiek įmonei bankrutuojant, tiek panaikinus TIPK leidimo galiojimą (kas nagrinėjamu atveju ir įvyko). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad visą laiką iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Super Montes“ vykdė atliekų surinkimo veiklą, gaudavo pajamas (ir pelną), tačiau nesiėmė jokių priemonių sukaupti lėšų, reikalingų veiklos nutraukimui ir sukauptų atliekų sutvarkymui, nuo 2013 m. netikslino veiklos nutraukimo plano (nors, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos ir šiame sprendime jau paminėtų teismų procesinių sprendimų, ieškovės vykdoma veikla plėtėsi, atliekų užimamas plotas didėjo), o šiuo metu prašoma, jog visos įmonės sukauptos atliekos būtų perleistos valstybei, atstovaujamai atsakovės.

80. Be to, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip jau minėta, ieškovės veiklos nutraukimo plane iš esmės lėšos buvo numatytos tik padangų ir gumos sutvarkymui, kitoms atliekoms tokios išlaidos net nenumatytos – deklaratyviai nurodant, jog tokios atliekos yra nepavojingos arba turinčios teigiamą vertę. Kita vertus, kaip matyti, šiuo metu iš esmės visų likusių atliekų sutvarkymui (tikėtina, jog dabar likusios atliekos, kurios jau nebeturi teigiamos vertės, t. y. kurių nėra galimybės realizuoti) būtinos pakankamai didelės lėšos – kurių dydis viršija 500 000 Eur. Viena vertus, tokį planą patvirtino ir KRAAD, tačiau, kaip minėta, už plano ir jame numatytų priemonių įgyvendinimą yra atsakingas būtent vadovas, todėl šiuo atveju turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl ieškovės vadovo ir/ar KRAAD (jos teisių ir pareigų perėmėjų) atsakomybės, kai po bankroto bylos iškėlimo paskirta nemokumo administratorė ne dėl jos kaltės negali įgyvendinti tokio plano; byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad faktiškai minėtas planas yra neįgyvendamas, nenumačius jo įgyvendinimui reikalingų lėšų. Pažymėtina, kad tiek iš ieškovės paaiškinimų, tiek iš LITEKO duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teisme yra iškelta civilinė byla (Nr. e2-996-638/2021) dėl žalos (atliekų sutvarkymo sumai) priteisimo ieškovei iš buvusio jos vadovo A. S., todėl teismas šioje dalyje daugiau nepasisako, nes dėl šių aplinkybių bus pasisakyta/sprendžiama nurodytoje civilinėje byloje.

81. Teismo vertinimu, ieškovė, vykdydama veiklą, iki bankroto bylos iškėlimo (o ir po to, nes, kaip minėta, ieškovė dar kurį laiką vykdė savo veiklą, siekdama sukaupti lėšų likusių atliekų sutvarkymui) privalėjo laikytis jai išduoto ir tuo metu galiojančio TIPK leidimo Nr. 5/25-07 sąlygų bei veiklos nutraukimo plano reikalavimų ir jų nepažeisti, o nutraukdama ūkinę veiklą, kaip ūkio subjektas, privalėjo vykdyti įsipareigojimus, kurie buvo prisiimti, kad būtų išvengta neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai. Labiausiai tikėtina, kad šių pareigų bei veiksmų neatlikimas ir sąlygojo susidariusią situaciją, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, jog egzistavo teisės spraga, kuri nereglamentavo susiklosčiusios situacijos, o tai, jog dėl šios situacijos – nesant faktinių galimybių įgyvendinti veiklos nutraukimo plane numatytas priemones, turi būti nustatyti atsakingi asmenys.

Dėl nemokumo administratorės atsakomybės ir veiksmų

82. Atsakovė ir tretieji asmenys, be kita ko, teigė, kad ieškovės nemokumo administratorė, vykdydama jai pavestas pareigas valdant bankrutuojančią įmonę, yra atsakinga ir dėl tinkamo bei galutinio atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo.

83. Pagal ĮBĮ (galiojusį ieškovės bankroto bylos iškėlimo metu) 11 straipsnio 5 dalį bankrutuojančios įmonės administratorius veikia bankrutuojančios įmonės vardu, valdo, naudoja jos turtą, disponuoja šiuo turtu ir bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis. Bendrovės likvidavimo procedūros metu bankroto administratorius privalo sutvarkyti likviduojamos įmonės atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą, likviduojamos įmonės teritoriją bei pašalinti dėl bendrovės veikloje susidariusias atliekas, o atlikęs šiuos veiksmus, gauti Aplinkos ministerijos atitinkamo regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą, kad bendrovei priklausanti teritorija sutvarkyta tinkamai; bankroto administravimo išlaidas, be kita ko, sudaro įmonės atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo išlaidos (ĮBĮ 31 straipsnio 1, 5 punktai, 32 straipsnio 4 dalis, 36 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos/panašios nuostatos įtvirtintos ir galiojančiame JANĮ – 66 straipsnio 1 dalies 15 punkte nustatyta, jog nemokumo administratorius organizuoja atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymą; 73 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, jog bankroto proceso išlaidas sudaro turto likvidavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo išlaidos. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog už atliekų sutvarkymą yra atsakingas bankroto administratorius (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1293/2012; 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1006-798/2018; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-607-556/2016; 2019 m. sausio 4 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-3763-662/2018).

84. Viena vertus, teismo paskirtas įmonės administratorius visiškai pakeičia įmonės vadovą, nes jis atlieka vienasmeniam valdymo organui priskirtas funkcijas. Įmonės bankroto/nemokumo administratorius – vienas iš svarbiausių asmenų bankroto procese, kuris vykdo bankrutuojančios įmonės vadovo funkcijas bei atlieka teisinį tyrimą dėl įmonės ir su ja susijusių asmenų veiksmų ar neveikimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administratorius, visų pirma, yra teismo paskirtas bankrutuojančios įmonės atstovas, veikiantis įmonės vardu ex officio (pagal pareigas), o pavedimo sutarties pagrindu susiklosto ne bankroto administratoriaus ir kreditorių (ar kreditorių susirinkimo), bet bankroto administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012); bankroto administratorius, pirmiausia, yra teismo paskirtas skolininko (bankrutuojančios įmonės) atstovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

85. Kita vertus, teismo vertinimu, sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant tiek ĮBĮ, tiek JANĮ nuostatas, įstatymai nenumato pareigos bankroto/nemokumo administratoriui administruojamos bankrutuojančios/bankrutavusios įmonės sukauptas atliekas tvarkyti/sutvarkyti savo lėšomis; tokios lėšos turėtų būti skiriamos kreditorių susirinkimo, tvirtinant bankroto proceso administravimo išlaidas, o administratorius, esant paskirtoms tokioms lėšoms, privalo organizuoti įmonės sukauptų atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymą.

Dėl atliekų perėmimo valstybės nuosavybėn

86. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. CK 4.93 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant.

87. CK 4.100 straipsnyje įtvirtinta, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis); daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina (2 dalis).

88. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad tais atvejais, kai asmens turtas buvo nusavintas, turi būti nustatyta procedūra, užtikrinanti visa apimantį ekspropriacijos padarinių įvertinimą, įskaitant kompensacijos sumos, derančios su nusavinto turto verte, priteisimą, asmenų, turinčių teisę į kompensaciją, nustatymą ir bet kokių kitų su nusavinimu susijusių klausimų išsprendimą. Kompensacijos suma paprastai turi būti apskaičiuojama remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną (žr. 2009 m. gruodžio 22 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Guiso-Gallisay prieš Italiją (teisingas atlyginimas), peticijos Nr. 58858/00, par. 94–95; 2012 m. spalio 25 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Vistinš ir Perepjolkins prieš Latviją, peticijos Nr. 71243/01, par. 111). Visiškos kompensacijos stoka gali būti pateisinama tik išskirtiniais atvejais, kai yra teisėti viešojo intereso tikslai, pavyzdžiui, kurių siekiama ekonomikos reformos priemonėmis ar priemonėmis, skirtomis didesniam socialiniam teisingumui pasiekti, arba kai tai lemia turto pobūdis (neįmanoma objektyviai nustatyti tikrosios turto vertės dėl valstybei priklausančių išimtinių pirkimo teisių ir pan.), asmens investicijų, susijusių su paimamu turtu, nebuvimas ir kt. (žr. 1986 m. vasario 21 d. sprendimo byloje James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 8793/79, par. 54).

89. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir jos kreditoriai sutinka, kad valstybė neatlygintinai perimtų ieškovės sukauptas atliekas. Kita vertus, atsakovė teigia (tą nurodė ir skundžiamame sprendime/rašte), kad įstatymai nenumato teisės perimti bankrutuojančių/bankrutavusių įmonių atliekų valstybės nuosavybėn.

90. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, šiame sprendime nurodytas teisės aktų normas, iš esmės sutinka su atsakovės pozicija, kad jokie teisės aktai nenumato galimybės/teisės valstybei (ar jos atstovams) perimti bankrutuojančių/bankrutavusių juridinių asmenų sukauptas atliekas. Tuo labiau, kaip minėta, pareiga sutvarkyti tokias atliekas tenka būtent pačioms įmonėms, kurios turi parengti veiklos nutraukimą planą ir atitinkamai veiklą nutraukiant – įskaitant ir bankroto atveju, vykdyti nurodytą planą. Kaip jau minėta, nesant galimybių įgyvendinti tokiame plane nustatytas priemones ar planui esant faktiškai neįgyvendinamam, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl atsakingų asmenų nustatymo ir atitinkamai dėl žalos atlyginimo (o už gautas/išieškotas lėšas sutvarkomos minėtos atliekos).

91. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad ginčijamas atsakovės 2020 m. liepos 9 d. sprendimas priimtas pagrįstai ir teisėtai, todėl jo naikinti šiuo atveju nėra pagrindo. Ieškovė minėtą sprendimą iš esmės ginčijo nurodyta teisės spraga, tačiau šiame sprendime nustačius, jog tokios teisės spragos nėra, teismas plačiau dėl ginčijamo sprendimo nepasisako (ieškovei faktiškai jo turinio, procedūrinių pažeidimų ir kitų aplinkybių neginčijus) ir ieškinį visa apimtimi atmeta kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

92. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

93. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

94. Nagrinėjamu atveju ieškinio netenkinus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlyginamos; atsakovė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė nei prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nei tokių išlaidų patvirtinančių įrodymų, todėl jai bylinėjimosi išlaidos taip pat neatlyginamos; tretieji asmenys nenurodė patyrę bylinėjimosi išlaidų, todėl jiems jos taip pat nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

95. Byloje patirta išlaidų (12,84 Eur), susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, tačiau ieškovei esant atleistai nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, jos iš ieškovės nepriteistinos ir atlyginamos iš valstybės lėšų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Super Montes“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Eksmokumas“, ieškinio atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos ir A. S., netenkinti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.