Kauno apygardos teismo nutartis

E. J. nuteistas už tai, kad 2010 – 2011 metais, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bute, adresu (duomenys neskelbtini), melagingai įtikindamas M. L., kad pastarojo ir jo sūnaus S. L. paveldėtos UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi E. J. buvo iki 2010 m. gruodžio 20 d., vykdomos kepyklos veiklai reikalingi pinigai ir nutylėdamas apie įmonei gresiantį bankrotą bei realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu, įtikino M. L. paskolinti jam 23 169,60 Eur (80 000 Lt). Ko pasėkoje, M. L., apgaule suklaidintas, paskolino E. J. 23 169,60 Eur (80 000 Lt), UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomos kepyklos veiklai, o pastarasis, siekdamas sudaryti patikimo ir mokaus asmens įspūdį, surašė ir perdavė rankraštinius įrašus apie tariamų prekių ir paslaugų įsigijimą kepyklos veiklos vykdymui.Be to, jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai daugiau M. L. turto, negrąžinęs anksčiau pasiskolintos pinigų sumos, nutylėdamas apie tai, kad 2011 m. kovo 29 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Klaipėdos apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla, melagingai įtikindamas M. L., kad yra papildomai reikalingi pinigai patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), kurias UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuomojosi kepyklos veiklai, įsigijimui, piktnaudžiaudamas M. L. pasitikėjimu, realiai neįvertindamas savo finansinių galimybių bei suvokdamas, kad yra finansiškai nepajėgus skolinamas pinigų sumas grąžinti, įtikino pastarąjį paskolinti dar 80 125,72 Eur (276 658,08 Lt). Ko pasekoje, M. L., apgaule suklaidintas, 2011 m. rugsėjo 1 d., bute, adresu (duomenys neskelbtini), perdavė E. J. 49 351,25 Eur (170 400 Lt) ir 30 774,47 Eur (44 400 JAV dolerių, kas konvertavus sudarė 106 258,08 Lt), o E. J., siekdamas sudaryti patikimo ir mokaus asmens įspūdį, surašė ir perdavė 3 paskolos raštelius, kurių pagrindu įsipareigojo iki 2012 m. rugsėjo 1 d. grąžinti pasiskolintus iš viso 49 351,25 Eur (170 400 Lt) ir 30 774,47 Eur (44 400 JAV dolerių, kas konvertavus sudarė 106 258,08 Lt) bei pateikė 2011 m. rugpjūčio 31 d. įgaliojimą, kuriuo įgaliojo M. L. valdyti, naudoti ir disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu butu, esančiu (duomenys neskelbtini), nutylėdamas apie tai, kad minėtas butas įkeistas AB „Swedbank“ bankui. Tokiu būdu E. J. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės M. L. priklausantį turtą – 103 295,31 Eur (356 658,08 Lt).Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 30 d. apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad išanalizavus ir įvertinus ikiteisminio tyrimo surinktų ir teisiamo proceso metu ištirtus įrodymus, jų visumą, šioje byloje surinkta pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių, kad E. J. panaudojo nukentėjusiojo M. L. atžvilgiu apgaulę, piktnaudžiaudamas jo pasitikėjimu suklaidino jį ir būtent tai nulėmė nukentėjusiojo apsisprendimą perduoti jam didelės vertės turtą. Tokie nuteistojo veiksmai atitiko BK 182 straipsnio 2 dalies dispoziciją. Teismas, skirdamas bausmę, manė, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, taikant bausmės vykdymo atidėjimo institutą bei baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.Apeliaciniame skunde nukentėjusysis M. L. prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendį dalyje ir panaikinti jo dalį, kurioje E. J. taikytas BK 75 straipsnis, paskiriant nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę. Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, kas nulėmė nepagrįstą teismo sprendimą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pirmosios instancijos teismui netinkamai taikius baudžiamąjį įstatymą nuosprendis turi būti keistinas. Sprendimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo teismas grindė tik pavieniais duomenimis, kurie charakterizavo E. J., t. y. tai, kad jis dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, integravęsis į visuomenę, tačiau, pasak apelianto, jis padarė sunkų tyčinį nusikaltimą nuosavybei dar neišnykus jo teistumui už nusikaltimą taip pat nuosavybei, kas nesudaro pagrindo išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir neskiriant realaus bausmės atlikimo. Tačiau pagal teisminę praktiką, toks sprendimas gali būti priimtas tik esant išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į nusikaltimų padarymo aplinkybes bei itin kruopščiai įvertinus kaltininko asmenybę. Šiuo atveju išsami tiek nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, tiek kaltininko asmenybės visuma neginčytinai rodo, kad bausmės tikslai pritaikius bausmės vykdymo atidėjimą nebus pasiekti, nes nuteistasis savo nusikalstamų veiksmų kritiškai nevertina, savo veikos pavojingumo nesupranta, dėl padarytos nusikalstamos veikos neprisipažino ir savo kaltę neigia iki šiol, su ikiteisminio tyrimo pareigūnais nebendradarbiavo ir nesiėmė jokių veiksmų, kad padėtų išaiškinti padaryto nusikaltimo esmę, viso bylos nagrinėjamo metu siekė išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, klaidino teismą ir ikiteisminio tyrimo pareigūnus savo pateikta gynybine versija, kuri teismo metu buvo paneigta objektyviais bylos į duomenimis, dėl savo veiksmų nesigaili, nukentėjusiojo neatsiprašė, nusikalstama veika padarytos žalos (103 295,35 Eur) nukentėjusiajam neatlygino, anksčiau jau yra teistas pagal BK 223 straipsnį, tačiau paskirtos teismo bausmės (5 MGL dydžio baudos) nesumokėjo, o tai rodo, kad E. J. nesuprato savo netinkamo elgesio padarinių, nesiekė teigiamų pokyčių ir neįrodė, jog nori toliau gyventi teisingai ir nedaryti nusikalstamų veikų.Skunde nurodo ir tai, kad negalima suabsoliutinti aplinkybių, kad nuteistasis turi nuolatinį darbą, nes iš bylos aplinkybių akivaizdu, jog jis nesiekia pagerinti savo materialinės padėties, dirba tik tam, kad galėtų išvengti kreditorių priekaištų fizinio asmens bankroto byloje, o tuo pačiu ir realios laisvės atėmimo bausmės. Be to, nuteistojo polinkį sistemingai nesilaikyti įstatymų įrodo ir tai, kad jis sistemingai daro administracinės teisės pažeidimus, iš kurių net už 4 nėra sumokėjęs baudų. Šis nusikaltimas nebuvo atsitiktinio pobūdžio, gerai apgalvotas, turint tikslą pažeisti galiojančius įstatymus, jis puikiai suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, tokius padarinius numatė ir jų norėjo. Atidėjus paskirtos bausmės vykdymą, nuteistajam nebus padarytas joks teigiamas poveikis, kurio siekiama BK 41 straipsniu, tačiau tik priešingai, skatins jo nebaudžiamumą ir neatliks jokios prevencinės funkcijos.E. J. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.Skunde apeliantas nurodo, kad jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė, pagal byloje nustatytas aplinkybes tarp nuteistojo E. J. ir nukentėjusiojo M. L. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie buvo išspręsti civilinio proceso tvarka. 2014 m. birželio 26 d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė sprendimą už akių, kuriuo M. L. priteisė iš atsakovo E. J. 282 017 Lt skolos, 22 368 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (304 385 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. gegužės 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, nepagrįstai nustatė būtinus inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius – apgaulę ir tyčią – ir nepagrįstai kriminalizavo tarp jo ir nukentėjusiojo susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Apelianto padarytoje veikoje nėra sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymių, nes nebuvo nei apgaulės, nei tyčios užvaldyti svetimus pinigus. Tarp šalių atsirado civiliniai teisiniai santykiai, kurie neperaugo į baudžiamuosius. Kritikuojant skundžiamą nuosprendį veikos kvalifikavimo prasme, apeliantas nurodo, jog su nukentėjusiuoju ir jo šeima buvo geri ir artimi draugai, jis ne kartą skolinosi iš J. L. pinigų, juos grąžindavo ir vėl skolindavosi, bendravo ilgą laiką ir palaikė draugiškus santykius. Jo nuomone, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad E. J. būtų iš anksto sudaręs planą tapti gerais draugais, sužinoti nukentėjusiojo finansinius santykius, įgyti pasitikėjimą ir tada, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, užvaldyti svetimą turtą. Be to, nuosprendyje nekonkretizuojama, kuo pasireiškė apgaulė ir kaip nukentėjusysis buvo suklaidintas. Sąvoka „apgaulė“ yra abstrakti ir nuteistasis net neturi galimybės gintis nuo tokio nekonkretaus kaltinimo ir neteisingų bei nekonkrečių išvadų teismo nuosprendyje. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė išvadas, visiškai neatitinkančias faktinių aplinkybių. Paaiškina, jog po J. L. mirties 2011 m. rugsėjo 1 d. jis pasirašė tris paskolos raštelius, kadangi M. L. pareikalavo grąžinti visus gautus pinigus, t. y. apie 80 000 Lt, gautus iš J. L. kepyklėlės veiklai vystyti ir 50 000 Lt, kurie buvo pasiskolinti jo paties verslo reikalams. Bendra pinigų suma sudarė apie 130 000 Lt, tačiau rašteliuose buvo nurodyta didesnė suma, kadangi M. L. priskaičiavo palūkanas. Nuteistasis neneigia gavęs tokią pinigų sumą, tačiau pinigus gavo iki raštelių pasirašymo, be jokios apgaulės ar klaidinančių duomenų pateikimo. Jis neatliko jokių nesąžiningų veiksmų, turinčių esminę reikšmę apsisprendimui dalyvauti versle. Pats E. J. tikėjo verslo sėkme ir manė, kad tai yra gera investicija, tačiau J. L. mirus ir neatsiradus paveldėtojų, t. y. nepriėmus palikimo dėl įmonės akcijų, įpėdiniams nusišalinus nuo verslo, nebuvo priimti sprendimai dėl investicijų, veiklos, todėl įmonė bankrutavo. M. L. nenorėjo dalyvauti versle, bet siekė bet kokia kaina atsiimti J. L. investuotus pinigus, o verslui nepasisekus, visą atsakomybę jis sugalvojo perkelti nuteistajam.Apeliantas skunde nurodo ir tai, kad teismas besąlygiškai patikėjo tik nukentėjusiojo parodymais, kurie neatitinka faktinių aplinkybių, o padarytos išvados neatitinka realybės. Iš bylos matyti, tai patvirtina ir paties nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai, kad M. L. nebuvo atidus ir rūpestingas bei sus savo turtu elgėsi itin neapdairiai. Šie kriterijai svarbūs atribojant sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo. Be to, M. L. nedalyvavo įmonės veikloje, nesidomėjo kaip vystomas verslas, kur investuojami skolinti pinigai, kokie yra likučiai sąskaitose, jis neįgyvendino tinkamai savo kaip akcininko teisių, o prasidėjus krizei ir verslui bankrutavus, nusprendė visą atsakomybę perkelti E. J. ir civilinėmis priemonėmis susigrąžinti investuotas pinigines lėšas. Tuo tarpu užsitęsus išieškojimui, E. J. iškėlus fizinio asmens bankroto bylą, nesant jokio teisinio pagrindo, iniciavo ikiteisminį tyrimą, siekdamas daryti poveikį nuteistajam. Taigi, tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Nuteistasis pasirašė tris paskolos raštelius, kurių pagrindu įsipareigojo grąžinti nukentėjusiajam pinigus. E. J. pripažįsta, kad dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių nebuvo pajėgus grąžinti paskolos rašteliuose nurodytų pinigų sumos nurodytais terminais. Tačiau šiuo metu minėtos pinigų sumos yra mokamos pagal teismo patvirtintą mokumo atkūrimo planą ir čia nėra jokio sukčiavimo.Apelianto nuomone, nuosprendyje nenustatyti esminiai sukčiavimo požymiai, t. y. neatskleista kuo pasireiškė nukentėjusiojo apgaulė, kreditorius turėjo galimybes atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir tai padarė, t. y. M. L. civiline tvarka kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo ir jam ji buvo priteista. Be to, veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo ir turto užvaldymo fakto, būtina kaltė, pasireiškianti tyčia, kur kaltininko ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga. Nukentėjusiojo sutuoktinė ir E. J. vystė verslą, tarpusavio santykius grindė abipusiu pasitikėjimu. Nuteistasis, paimdamas pinigus iš nukentėjusiojo sutuoktinės, neturėjo nei tyčios, nei tikslo panaudoti juos ne pagal paskirtį ir negrąžinti. Prasidėjus krizei ir pradėjus verslui nesisekti elgiantis sąžiningai prieš akcininką sutiko kompensuoti akcininko įnašus bei pasirašė paskolos raštelius, kas įrodo, jog tyčios nebuvimą apgaulės būdu pasisavinant M. L. pinigus. Nukentėjusiojo M. L. atstovės advokatės R. Lazauskienės atsikirtimuose į nuteistojo E. J. apeliacinį skundą prašoma pastarojo skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje atmesti.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusiojo M. L. atstovė advokatė R. Lazauskienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo E. J. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas advokatas Eligijus Karbauskas prašė E. J. skundą tenkinti, jį išteisinti, nes nėra nusikaltimo sudėties, nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, prokurorė palaikė M. L. apeliacinį skundą ir jį prašė tenkinti bei nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nes jo kaltė įrodyta ir jis pagrįstai nuteistas.Apeliantų M. L. ir E. J. apeliaciniai skundai netenkinami.Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo.

Apeliantas E. J. ir jo gynėjas nesutinka, jog E. J. inkriminuoto nusikaltimo sudėtis yra įrodyta, ginčija įrodymų vertinimą ir prašo jį išteisinti, nes nebuvo apgaulės ir tyčios nukentėjusiojo M. L. atžvilgiu.BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-7-27-746/2015, 2K-264-895/2016).Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia įvairiais veiksmais, pavyzdžiui, minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015).Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–507/2012, 2K-327/2014, 2K-152-942/2015). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją suteikti atlygintiną materialinę pagalbą. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad vėliau atgaus analogišką materialinį atlygį, tačiau kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis yra pasunkintas.Pažymėtina, kad paprastai, jei susitarimo ar sutarties sąlygos nevykdomos, sutarties šalis turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Norint veiką, pasireiškusią susitarimo ar sutarties sąlygų nevykdymu, pripažinti nusikaltimu, nepakanka vien tik pinigų nesumokėjimo ar mažesnės pinigų sumos sumokėjimo fakto, taip pat tik paties ketinimo nemokėti už daiktą, jei ketinimas nelydimas apgaulės, esmingai pasunkinančios pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Dėl to teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio; kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-117/2013, 2K-150/2014, 2K-526/2014, 2K-7-27-746/2015).Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo susiklostę asmeniniai santykiai, kurie formavo ir verslinius santykius pirmiausiai su nukentėjusiojo žmona J. L.. Nuteistasis E. J. su M. L. šeima bendravo, dalyvaudavo šeimos susitikimuose, lankydavo juos kelionių metu, kas įvertinta, kad jie buvo geri draugai ir finansiniai reikalai jam nebuvo paslaptis. E. J. buvo J. L. brolio R. Č. draugas, buvo paskirtas įmonės direktoriumi, kurios vienintelė akcininkė buvo pati J. L.. Iš bylos duomenų matyti, kad E. J. skolindavosi iš J. L. pinigus. Nuteistasis turėjo nekilnojamojo turto, sudarė pasiturinčio verslininko įvaizdį, o pasiskolintus iš J. L. pinigus gražindavo, todėl pasitikėjimas juo buvo pakankamas. Po J. L. mirties E. J., būdamas įmonės direktoriumi, rūpinosi įmone (kepykla) ir neva jos veiklai buvo reikalingi pinigai, kuriuos jis kaltinime nustatytu laiku ir vietoje, įtikindamas M. L. paskolinti jam reikiamą sumą, prašomus 23 169,60 Eur gavo. Vėliau, 2011 m. rugsėjo 1 d. E. J. dar kartą įtikino M. L. paskolinti pakankamai didelę sumą pinigų (80 125,72 Eur) nurodydamas, jog pinigai reikalingi įmonės patalpų, kurias dabar nuomoja, įsigijimui teigdamas, kad bus gera investicija. Piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo pasitikėjimu ir kaip teismas teisingai nustatęs, nurodydamas, kad E. J. sudarė patikimo asmens įvaizdį turtine prasme, nutylint apie įmonės veiklos galimą bankrotą pirmu atveju ir nutylėdamas apie bankroto iškėlimą antru pinigų skolinimosi atveju bei rizikingas galimybes pačiam gražinti pinigų sumą, vis tik įgyvendino veiksmus, kurie lėmė esminės apgaulės buvimą ir jo veiksmų tyčios patvirtinimą.Apeliaciniame skunde kritikuotinas nuosprendžio turinys dėl apgaulės atskleidimo. Analizuojant ištirtus ir įvertinus bylos įrodymus, liudytojų parodymus, apgaulės esmingumas pasitvirtino. Dėl jo abejonių teisėjų kolegijai nekyla vertinant visa įrodymų visumoje, kuris formuoja akivaizdų nusikaltimo objektyviųjų požymių įrodytinumą. Prašant pas nukentėjusįjį inkriminuotos valstybinio kaltintojo nurodytos pinigų dydžio sumos abejus kartus, neįrodyta aplinkybė, jog nukentėjusiajam, prieš priimant sprendimus, buvo žinoma apie įmonei gresiantį bankrotą, veiklos pabaigą bei realias finansines galimybes gražinti pinigus sutartu laiku. Tuo E. J. naudojosi, žinodamas, kad M. L. į įmonės reikalaus nebuvo linkęs kištis, nes kaip spręstina iš nukentėjusiojo parodymų, E. J. buvo pasitikima dėl ankstesnių draugiškų santykių. Taigi, nuteistasis tai žinodamas bei savo prašymus pagrįsdamas būtinybe plėtoti veiklą tokiu būdu, dar užtikrindamas prašymą garantu pateikiant rankraštinius įrašus apie įsigytas prekes ir paslaugas kepyklos veiklos vykdymui, kurie pasitvirtino, jog buvo tik tariami, bei pateikiant 2011 m. rugpjūčio 31d. įgaliojimą dėl buto disponavimo, naudojimo ir valdymo, kuris nuosavybės teise priklausė E. J., nors iš tikrųjų buvo įkeistas bankui bei pasirašydamas tris paskolos raštelius, nutylint apie jo finansinį nepajėgumą vykdyti susitarimą, klaidinant patį nukentėjusįjį ir tokiu būdu piktnaudžiaujant jo pasitikėjimu, įvykdė apgaulę, kuri buvo esminė M. L. sprendimų priėmime. Manytina, jog turint duomenis apie E. J. finansines galimybes, apie tai, jog jo butas yra įkeistas bankui Swedbank, apie galimą kepyklos bankrotą pirmu skolinimosi atveju bei žinant apie Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartį dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, kur tų pačių metų rugsėjo mėnesį buvo sudarytas susitarimas dėl 80 125,72 Eur skolos neva tai įmonės patalpoms pirkti, M. L. būtų priėmęs kitokio, priešingo pobūdžio sprendimą, kuris nebūtų palankus E. J., o siekiant išvengti to, E. J. ir ėmėsi tokios taktikos, įgyvendinant apgaulę, kuri kaip jau minėta ir buvo esminga šiuo nagrinėjamu atveju.Tokią teisėjų kolegijos išvadą patvirtina liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų visuma, kurie įvertinti pirmosios instancijos teismo, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismas tinkamai vertino ir savo išvadas grindė liudytojų parodymais, nurodydamas, kad liudytojos A. M. ir J. E. patvirtino, jog naujas inventorius nuo įmonės įsteigimo iki jos bankroto nebuvo perkamas. Liudytojas P. G. nurodė, kad E. J. atstovaujama įmonė nuomojo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), iš jo įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nuomojamų patalpų jis nepardavinėjo, su E. J. jokios apie tai kalbos nebuvo, jis jų parduoti neprašė, o liudytojas ir nesiūlė, nes patalpos buvo reikalingos jiems patiems. Kepyklėlės visa veikla, darbuotojais, nuoma rūpinosi E. J.. Lukošiai jam nėra žinomi. Liudytoja J. G. patvirtino, jog viską, kas priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“, ji nupirko iš E. J. kaip iš fizinio asmens ir išrašė sąskaitą – faktūrą. J. G. ir E. J. akistatos metu nuteistasis nurodė, kad visi daiktai priklausė jam asmeniškai, kaip fiziniam asmeniui. Analizuojant liudytojo E. Ž. duotus parodymus, kurie teisme buvo ištirti, matyti, kad jis tvirtino, jog M. L. tikrai žinojo aplinkybes, kad jam perduotas butas (duomenys neskelbtini) yra įkeistas bankui ir gali būti antstolių parduotas. Šiuos prieštaravimus bandant pašalinti buvo atlikta akistata tarp M. L. ir E. Ž., tačiau jų metu M. L. nurodė, kad jam nebuvo žinoma apie buto įkeitimą ir disponavimo teisės apribojimą. Taigi, atsižvelgus į tai, kad prieštaravimai nebuvo pašalinti atlikus procesinį veiksmą bei tai, kad E. Ž. yra E. J. draugas jau 10 metų, o M. L. yra pažįstamas, apie jį girdėjęs buvo dar iki buto nuomos, todėl teisėjų kolegija E. Ž. parodymų dalies dėl M. L. teiginių dėl buto įkeitimo žinojimo nevertina, kaip neabejotinų jų patvirtinimo aspektu, nes kitų objektyvių ir patikimų įrodymų byloje nenustatyta.Dar kartą išanalizuoti byloje esantys įrodymai, priešingai nei nurodo nuteistasis apeliaciniame skunde, tik patvirtina inkriminuoto nusikaltimo objektyviuosius sudėties požymius ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog vis tik apgaulė akivaizdi, ji įrodyta byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais, nesuteikiant nei vienam įrodymui prioritetinės reikšmės kitų atžvilgiu. Skundo argumentai, kad nukentėjusysis nebuvo rūpestingas ir savo teisėmis nesinaudojo taip kaip turi rūpintis atidus asmuo, jog jis atkūrė savo pažeistas teises kaip kreditorius civilinio proceso tvarka, jam priteisiant skolą, neeliminuoja apgaulės esmingumo. Tokie skundo argumentai yra deklaratyvūs ir vertintini kaip gynybinė E. J. pozicija. Apgaulės įgyvendinimas buvo pakankamas esant tokiems santykiams, kaip kad buvo tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo žmonos, vėliau tarp jo paties ir M. L., kuomet verslu nuo įmonės įkūrimo rūpinosi tik E. J., ir nukentėjusiojo vertinimu, būtent pasitikėjimas juo buvo pagrįstas ir neformavo M. L. tokių padarinių laukimo. Tai, kad nukentėjusysis turėjo galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti skolintą pinigų sumą civilinio proceso tvarka ir šia galimybe pasinaudojo, nesuteikia pagrindo išvadai, kad tokiais E. J. veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nuteistojo apgaulė pasireiškė nukentėjusiojo suklaidinimu dėl jo ketinimų vykdyti susitarimus. E. J., neketindamas grąžinti pasiskolintų pinigų, t. y. neketino vykdyti susitarimo sumokėti paskolos sumos, nors M. L. įtikino priešingai ir padarė veiksmus, imituojančius sutarties sąlygų vykdymą, todėl vadovaujantis teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-462/2013) ir bylos aplinkybių analize toks E. J. reikšmingų aplinkybių nutylėjimas ir sutarties sąlygų vykdymą imituojantys veiksmai yra kitos sutarties šalies apgaulė, įrodyta ir pagrįsta. Esmingos apgaulės požymis, kaip nusikaltimo (BK 182 straipsnio 2 dalis) būtinasis požymis, pirmosios instancijos teismo buvo analizuotas ir įvertintas, nuosprendis šiuo aspektu motyvuotas, todėl atmestini E. J. skundo argumentai kaip nepagrįsti. Šios veikos subjektyvusis požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Kai nukentėjusysis apgaule yra įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti ir kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo ar jį sudarius. Būtent tai, taip pat ir atsižvelgiant į sandorio rūšį, gali lemti tokių asmens veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu, arba nusikaltimu, numatytu BK 182 straipsnyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-264-895/2016). Apie asmens kaltės turinį sprendžiama ne tik atsižvelgiant į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes. Nuteistasis M. L. žadėjo pinigus gražinti iki 2012 m. rugsėjo 1 d., nutylėdamas apie tikrąją savo finansinę padėtį ir tikruosius ketinimus, nesakant, kad įmonė galimai bankrutuos ar sekančiu atveju, jog yra teismo sprendimas dėl bankroto iškėlimo, nors turėdamas pasitikėjimą ir juo piktnaudžiaudamas, E. J. numatė, kad M. L. patirs turtinę žalą, kurią bus problemiška atlyginti, ir to norėjo. Iš aptartų aplinkybių jau buvo analizuota, kad prieš tai įgytas pasitikėjimas ir skolinimosi metu prieš nukentėjusįjį panaudota apgaulė buvo esminė, nulėmusi nukentėjusiojo apsisprendimą paskolinti pinigus, nes jam buvo sudarytas įspūdis, kad pinigai bus grąžinti, suteikiant garantą – butą. Jeigu nukentėjusysis būtų žinojęs apie tikrąją nuteistojo ir įmonės finansinę padėtį ir jo ketinimus, pinigų jam nebūtų skolinęs. Šios aplinkybės teisingai apylinkės teismui formavo ir išvadą dėl kaltininko tyčios buvimą šiuose veiksmuose, nes pasiskolinti pinigai nebuvo investuoti ten kur buvo sakyta M. L., o tai akivaizdu iš aptartų liudytojų parodymų. Taigi, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, apie apgaulę ir tyčios turinį buvo teisingai nustatyta iš bylos aplinkybių visumos. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas aplinkybes E. J. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis – taikytas tinkamai.Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados atitinka įrodymų turinį, o įrodymų vertinimas pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo.