Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-09-27 · Administracinė byla Nr. I-2206-331/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-09-27Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-01-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-09-27
Bylos Nr.
I-2206-331/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00833-2018-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
M. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2206-331/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00833-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 27 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Skunde (b. l. 1–4) pareiškėjas teigia, kad visose kamerose yra pelėsis, nubyrėjęs tinkas, nusilupę dažai, nuo sienų tepasi drabužiai ir patalynė, taip pat tvirtina, kad kamerų sanitariniuose mazguose yra drėgna, nuolat tvyro nemalonus kvapas, todėl pareiškėjui buvo sunku užmigti, jis jautė įtampą ir nuovargį. Pabrėžia, kad sanitarinius mazgus nuo likusios kameros dalies skiria 1,4 kv. m aukščio sienelė, nėra unitazų, o užuolaidų negalima užtraukti, kad budintis pareigūnas galėtų stebėti ir nebūtų skiriama tarnybinė nuobauda. Be to, kameroje laksto žiurkės, neveikia ventiliacija. Lukiškių TI-K administracija dėl suimtųjų pertekliaus fiziškai negalėjo reaguoti į suimtųjų skundus ir tinkamai vykdyti higienos reikalavimų. Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo įrengti iškvietimo skambučiai, tačiau dauguma jų neveikė.

2.1. Paaiškino, kad kameros plotas yra 8 kv. m., šis plotas tenka 2 žmonėms, todėl judėjimo plotas yra vos 3 kv. m., kadangi visą likusį plotą užima inventorius. Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimų kiemeliuose nesutvarkomos šiukšlės, išmatos, todėl jaučiasi nemalonus kvapas. Tvirtina, kad pasivaikščiojimui skirtas plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 8 kv. m, Lukiškių TI-K kiemeliai yra 3 kv. m. Taip pat kiemeliuose nuo lietaus neapsaugo 2 kv. m stogeliai. Pareiškėjas teigia, kad kiemeliuose per dieną galėdavo pasivaikščioti 1 valandą.

2.2. Lukiškių TI-K jį reguliariai žlugdė kaip žmogų, sistemingai pažeidinėjo įstatymus, pareiškėjas buvo dažnai perkeliamas į vis kitas kameras, kurios yra skirtinguose aukštuose ir korpusuose. Dėl sveikatos problemų kreipdavosi į medicinos ir psichologines tarnybas, įskaitant psichiatrą, tačiau, pasak pareiškėjo, kvalifikuotas gydymas ir konsultacija nebuvo suteikta. Pareiškėjas teigia gyvenęs žiauriomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patyrė didelių nepatogumų, privatumo stoką, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, negalėjo pailsėti, pablogėjo sveikata, krito svoris, todėl buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 38, 8 ir 10 straipsniai.

3. Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K prašo pareiškėjo skundą atmesti, nes keliami reikalavimai yra nepagrįsti (b. l. 19–25).

Šalies argumentai

3.1. Teigia, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2009 m. iki 2017 m. Pareiškėjo skundo dėl žalos priteisimo pateikimo teismui data yra 2018 m. kovo 12 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsiliepimas

3.2. Atsakovės atstovas nesutinka su pareiškėju, kad Lukiškių TI-K kamerose jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui. Teigia, kad nuo 2010 m. balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 buvo patvirtinta Higienos norma 134:2015 (toliau – ir Higienos norma 134:2015), taip pat nenumato gyvenamojo ploto standartų. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

3.3. Vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkirsdami kelią konfliktinėms situacijoms tarp suimtųjų (nuteistųjų) bei ypatingų įvykių atsiradimui įstaigoje ir siekdami aprūpinti kiekvieną asmenį miegamąja vieta, o kartu ir mažindami suimtųjų (nuteistųjų) autoagresijos atvejus, tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto tik griežtai vadovaudamiesi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatomis.

3.4. Atkreipia dėmesį, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

3.5. Atsakovės atstovas tvirtina, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 123–125), kuriame prašo skundą atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas praleido sutrumpintą 3 m. ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti ir prašo taikyti šį terminą pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas – tai ne vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Tam tikrais atvejais bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, teisės pažeidimo pripažinimas gali būti taikomas kaip savarankiškas asmens teisių gynimo būdas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, netinkamomis sąlygomis vykdant pareiškėjo suėmimą Lukiškių TI-K.

6. Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamentas prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.124 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalys). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą išsiuntė 2018 m. kovo 9 d. (b. l. 17), todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų apimti laikotarpį nuo 2015 m. kovo 9 d. Pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo reiškia už laikotarpį nuo 2009 m., todėl pareiškėjas, kreipdamasis į teismą 2018 m. kovo 9 d., praleido 3 metų ieškinio senaties terminą.

6.1. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Pareiškėjo teigimu, pažeidimai jo atžvilgiu prasidėjo nuo buvimo Lukiškių TI-K pradžios, t. y. nuo 2009 m., tačiau skundą teismui jis išsiuntė tik 2018 m. kovo 9 d. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nenurodė objektyvių ir jo delsimą kreiptis į teismą pateisinančių priežasčių, todėl teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams taip pat nenustatė.

6.2 Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedamas skaičiuoti nuo 2018 m. kovo 9 d. (išsiuntimo data nurodyta ant voko) (b. l. 17), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 9 d. iki 2017 m. gruodžio 3 d.

7. Pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktus, reglamentuojančius vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.

7.1. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A-756-122/2010, A-438-121/2009, A-502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo dėl tokios žalos atlyginimo pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

7.2. Konvencija 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

7.3. Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui.

7.4. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Muršič prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 kv. m bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 kv. m iki 4 kv. m gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis, vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 kv. m, ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai.

7.5. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. kovo 9 d. iki 2017 m. gruodžio 3 d.) Lukiškių TI-K buvo laikomas 428 paras (b. l. 146–149). Įvertinus Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir iš jų atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (apie 0,56 kv. m), pripažintina, kad minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, buvo pažeista 132 paras (pareiškėjui teko 2,31–3,59 k. m kameros ploto), iš kurių 29 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto, o likusias 103 paras minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, svyravo nuo 3,33–3,59 kv. m. Todėl nagrinėjamu atveju konstatuojamas pažeidimas dėl minimalaus ploto trūkumo, tenkančio vienam asmeniui, nes buvimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių.

8. Pareiškėjo manymu, jam nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos dėl pasivaikščiojimo gryname ore ir kiemelių įrengimo. Pasivaikščiojimų kiemeliuose nesutvarkomos šiukšlės, išmatos. Kiemeliuose nuo lietaus neapsaugo 2 kv. m faneros ar asbesto stogeliai, skirtas plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 8 kv. m, tačiau yra 3 kv. m, per dieną turi būti užtikrinta galimybė praleisti 8 val., o pareiškėjas galėdavo pasivaikščioti tik apie 1 val.

8.1. Vadovaujantis Lukiškių TI-K pranešimu (b. l. 142–144), nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemelius valo ir tvarko nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas. Pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turi palaikyti ir patys suimtieji. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) 22 punkte nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių.

8.2. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose užimti skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Kadangi byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore, šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.

8.3. Teismas pažymi, kad joks teisės aktas nenustato tardymo izoliatoriuose įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių ploto. Iš atsakovės atstovo pateikto atsiliepimo matyti, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių plotai yra nuo 15,55 kv. m iki 35,57 kv. m, o tai, teismo vertinimu, yra pakankamas plotas pasivaikščiojimui, net ir vertinant tą aplinkybę, kad pasivaikščioti vedami visi kartu kameroje esantys asmenys. Kiti pareiškėjo nusiskundimai dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo nepagrįsti byloje esančiais įrodymais, pareiškėjas teikdamas skundą nedetalizavo aplinkybių, susijusių su pasivaikščiojimo kiemelių netinkamu įrengimu, jų būkle, pvz. nenurodė, ar visuose Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliuose prišiukšlinta, ar tik kuriame iš jų, todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertina kaip bendro pobūdžio nusiskundimus ir atmeta kaip nepagrįstus.

9. Pareiškėjo teigimu, visose kamerose yra pelėsis, nubyrėjęs tinkas, nusilupę dažai, nuo sienų tepasi drabužiai ir patalynė, taip pat kamerų sanitariniuose mazguose yra drėgna, kameroje laksto žiurkės, neveikia ventiliacija.

9.1. Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). Lukiškių TI-K ūkio skyrius pranešime patvirtino, kad gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, o tinkamai vėdinant, gyvenamosiose kamerose yra išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, ir nemalonaus kvapo, ir pelėsių.

9.2. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjui pakankamai nekonkretizavus nusiskundimų dėl antisanitarinių sąlygų (visose kamerose yra pelėsių, nubyrėjęs tinkas, nusilupę dažai, nuo sienų tepasi drabužiai ir patalynė, taip pat kamerų sanitariniuose mazguose yra drėgna, kameroje laksto žiurkės, neveikia ventiliacijos anga), nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos). Atsakovės atstovas pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus patikrinimo aktus ir nors pateikti duomenys yra neaktualūs ginčo situacijai – neatitinka laikotarpiai, kameros, tačiau tai rodo, kad yra periodiškai atliekama operatyvioji valstybinė sveikatos saugos kontrolė, kurios metu yra patikrinama, ar kameros atitinka higienos normas. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir kiekvienais metais ši sutartis buvo pratęsiama. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Taip pat nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Savo ruožtu pareiškėjas remiasi abstrakčiais, nekonkrečiais teiginiais, neįvardijo nei kamerų, kuriose neužtikrinti higienos reikalavimai, nei tikslių laikotarpių, kai pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerose. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl antisanitarinių sąlygų kaip nepagrįstus.

10. Pareiškėjo teigimu, sanitarinius mazgus nuo likusios kameros dalies skiria 1,4 kv. m aukščio sienelė, užuolaidų negalima užtraukti, kad budintis pareigūnas galėtų stebėti ir nebūtų skiriama tarnybinė nuobauda.

10.1. Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Atviras tualeto įrengimas kameroje ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis išlieka visą laiką visiškai matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją, 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją ir kt.). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktus).

10.2. LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).

10.3. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų (b. l. 143), kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, matyti, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, daro išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis tualetu.

11. Pareiškėjo teigimu kamerose dauguma įrengtų iškvietimo skambučių neveikė. Teismas laiko nepagrįstais pareiškėjo teiginius, kad dauguma iškvietimo mygtukų buvo neveikiantys. Pareiga nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes tenka pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nusiskundimai dėl iškvietimo mygtukų kamerose yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas nedetalizavo, kada jis negalėjo pasinaudoti iškvietimo mygtuku ir ar dėl to jam buvo kilę atitinkamų pasekmių. Teismo vertinimu, vien abstrakčių pareiškėjo teiginių nepakanka konstatuoti jo teisių pažeidimui.

12. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl to, kad buvo be pagrindo dažnai kilnojamas į skirtingas kameras. Remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, tardymo izoliatoriaus administracija, spręsdama, kokiose konkrečiose tardymo izoliatoriaus patalpose apgyvendinti suimtąjį, privalo užtikrinti šiame straipsnyje įtvirtintus izoliavimo reikalavimus, tačiau suimtųjų paskirstymo į konkrečias kameras kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti. Taigi, tardymo izoliatoriaus administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Atsakovės atstovas paaiškino, kad suimtieji apgyvendinami atsižvelgiant į vidaus tvarkos reikalavimus, ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, siekiant užkirsti kelią konfliktinėms situacijoms ir aprūpinti kiekvieną asmenį, atvykusį į Lukiškių TI-K, miegamąja vieta. Remiantis byloje pateiktais atsakovės atstovo duomenimis matyti, kad pareiškėjo perkėlimas į skirtingas kameras vyko itin dažnai. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad ginčo laikotarpiu (t. y. per 428 paras) pareiškėjas į skirtingas kameras buvo perkeliamas 36 kartus. Laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas į skirtingas kameras buvo perkeliamas 21 kartą, todėl jam nebuvo sudarytos sąlygos ilgesnį laiką gyventi vienoje kameroje. Atsižvelgdamas į išvardintas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus ir papildomą diskomfortą. Taigi, atsakovės atstovas, dažnai perkeldamas pareiškėją į skirtingas Lukiškių TI-K kameras, pažeidė teisės aktų reikalavimus ir viršijo teisės aktais suteiktus įgaliojimus.

13. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad laikymo Lukiškių TI-K

metu buvo pažeista pareiškėjo teisė į gyvenamąjį plotą, nes 132 paras pareiškėjui teko 2,31–3,59 kv. m kameros ploto, iš kurių 29 paras buvo laikomas kamerose, kur jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto, neužtikrinta galimybė naudotis sanitariniu mazgu atskiroje patalpoje, ginčo laikotarpiu (t. y. per 428 paras) pareiškėjas į skirtingas kameras nepagrįstai buvo perkeliamas 36 kartus, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas laiko, kad nurodyti pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., LVAT administracinėse bylose Nr. A-1394-502/2017, A-1044-858/2016).

14. EŽTT byloje Bilinskas prieš Lietuvą atkreipė dėmesį, kad greitas procesas nacionaliniame teisme bei gyvenimo lygis šalyje taip pat gali būti reikšmingi kriterijai vertinant, ar kompensacija yra pakankama. Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairias pirmiau nurodytas aplinkybes. Todėl, vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą, visų pirma, pabrėžtina, jog plotas kamerose buvo mažesnis nei 4 kv. m, bet didesnis nei 3 kv. m, nebuvo užtikrinama teisė į privatumą, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad minimali mėnesinė alga – 400 Eur (nuo 2018 m. sausio 1 d.), minimalusis valandinis atlygis – 2,45 Eur (nuo 2018 m. sausio 1 d.), valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija – 152,92 Eur (nuo 2018 m. sausio 1 d.), vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija – 287,09 Eur (2017 m. gruodžio mėn.), valstybės remiamos pajamos – 122 Eur (nuo 2018 m. sausio 1 d.), bazinė socialinė išmoka – 38 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016, Nr. A-848-520/2016), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 700 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. A. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui M. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, priteisti 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas