- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-08
- Bylos Nr.
- I-1007-426/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03641-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- A. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) skunde teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).
Pareiškėjas teigia, kad nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2018 m. vasario 4 d. buvo laikomas Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis.
Nurodo, kad sanitariniai įrenginiai neatitinka higienos reikalavimų, naudojantis dušo patalpomis pažeista teisė į privatumą, nes neįrengtos pertvaros kiekvienam, besinaudojančiam dušu. Jautėsi nejaukiai ir nesaugiai naudodamasis dušu. Kartais ir maudymąsi nutraukdavo dėl netinkamų sąlygų.
Taip pat pažymi, kad nepakako vieno karto maudytis duše, pageidautų bent du kartus. Nėra kitų galimybių apsiprausti. Sklinda nemalonus kvapas. Teigia, kad patyrė stresą, jautėsi nevisavertis.
Nurodo, kad pertvaros dušuose įrengtos tik 2018 m. birželio 25 d., o jo atžvilgiu pažeidimas truko 120 parų, todėl jam turi būti priteista neturtinė žala.
Atsiliepimas
Pareiškėjas 2019 m. sausio 2 d. teismui pateikė atsiliepimą į Vilniaus PN atsiliepimą ir pabrėžė, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, Vilniaus PN pažeidinėjo laikomų asmenų teises ir neužtikrino privatumo naudojantis dušais bei priteisia žalos atlyginimą,
Vilniaus PN su pareiškėjo skundu kategoriškai nesutinka, tvirtina, kad jame pateikti argumentai ir keliami reikalavimai yra nepagrįsti ir neteisėti.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 8–11) nurodo, kad teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti pertvaras dušinėse. Mano, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengta dušinė pilnai atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjo reikalavimas, Vilniaus PN nuomone, grįstas vien abstrakčiais teiginiais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nenustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Pabrėžia, kad, siekiant nuolat gerinti nuteistųjų kalinimo sąlygas, Vilniaus PN jau yra įrengtų dušų su sienelėmis.
Pažymi, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę naudotis dušu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Taip pat informavo, kad kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos, kuriose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi galimybę laikytis asmens higienos.
Vilniaus PN tvirtina, kad administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, Vilniaus PN neprieštaravo, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Vilnius PN, 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri, pareiškėjo nuomone, kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2018 m. vasario 4 d.
Pasak pareiškėjo, dušų patalpos yra neatskirtos ir jis buvo priverstas naudotis dušu, pažeidžiant privatumą.
Dėl privatumo naudojantis dušu pažymėtina, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpų įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvarų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kadangi sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (pvz., žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas ne kartą konstatuota, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2018 m. vasario 4 d., t. y. iš viso 140 kartų. Šiuo atveju buvo remtasi Vilniaus PN pateikta informacija, kad I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistieji duše prausiasi šeštadieniais. Vilniaus PN neginčijo, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas Vilniaus PN. Teismo vertinimu, pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, atitinkamai jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pažymėtina, kad Vilniaus PN pateiktos fotonuotraukos (b. l. 12–14) nepaneigia nustatyto pažeidimo, kadangi neaišku, kada jos darytos. Savaime tokių nuotraukų pateikimas nešalina Vilniaus PN padaryto pažeidimo.
Taip pat pareiškėjas teigia, kad jam nepakako vieno karot naudotis dušu ir taip jis negalėjo užtikrinti savo asmeninės higienos.
Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma), kurios 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Pareiškėjas neginčijo, kad jam buvo sudaryta galimybė vien kartą per savaitę naudotis dušu ir tai, teismo vertinimu, nepažeidžia jo teisių. Vilniaus PN šiuo aspektu nepažeidė pareiškėjo teisių. Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus PN pareiškėjui sudarė galimybę naudotis sanitariniais mazgais – prausyklomis. Taigi, jis galėjo naudodamasis šiais įrenginiais savo asmeninę higieną.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo naudojantis dušu nesuteikimas), mastą (dušu pareiškėjas naudojosi 1 kartą per savaitę) ir trukmę (ginčo laikotarpis – 1 metai ir 7 mėnesiai), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, jog pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 200 Eur. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus PN būtų sąmoningai siekę pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Tokia pozicija atitinka aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2019 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019).
Taigi pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies. Teismas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kad pareiškėjui būtų priteistina jo prašoma 1 500 Eur neturinės žalos suma.
Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. Č. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. Č. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.