Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,

trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Virginijai Vermontaitei,

2019 m. lapkričio 13 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. patikslintą pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, jog Palangos žemėtvarkos skyrius 2003 m. gruodžio 5 d. pažymą Nr. 112 dėl trūkstamų dokumentų atkurti nuosavybės teises į M. K. valdytas žemes (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose pateikė po pretendentės O. K. mirties ir klaidingu adresu, o O. K. turtinių teisių perėmėja ir pretendentė dukra E. K. šios pažymos nurodytu adresu negavo, nes pagal 1996 m. gruodžio 24 d. sutartį butas, kuriame gyveno O. K. ir E. K., buvo parduotas. Atkreipia dėmesį, kad nors Palangos žemėtvarkos skyriui 2008 m. gegužės 20 d. pateikė O. K. ir E. K. paveldėjimo teisės liudijimus, 2012 m. gegužės 25 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad valios nekeičia, atsakymo ar informacijos apie trūkstamus dokumentus į buvusio žemės savininko M. K. valdytas žemes negavo. Pažymi ir tai, jog Skyrius 2018 m. gegužės 10 d. rašte Nr. 16SD-972-(14.16.104.) nurodo, kad visi dokumentai, susiję su M. K. valdyta žeme, yra buvusioje J. K. nuosavybės teisių atkūrimo byloje, tai reiškia, kad Skyrius disponavo visa informacija, tik dėl nežinomų priežasčių pareiškėjo neinformavo.

Paaiškina, kad Skyriaus pateiktuose dokumentuose yra Palangos miesto ekspertų komisijos pasiūlymas-išvada, kurioje ekspertų komisija nusprendė, kad į buvusio žemės savininko M. K. iki nacionalizacijos valdytą 3,38 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime pakanka dokumentų nuosavybės teisei atstatyti, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo procesas nebuvo pradėtas. Teigia, jog apie Palangos žemėtvarkos skyriaus 2003 m. gruodžio 5 d. pažymą Nr. 112 sužinojo Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmams ruošiant pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo civilinėje byloje Nr. e2YT-1029-206/2018 ir teikiant į bylą rašytinius įrodymus, kurioje buvo vienas iš pareiškėjų. 2018 m. lapkričio 8 d. prašymu pakartotinai kreipėsi į Skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. K. turėtą ir valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Teigia, jog jis buvo aktyvus dalyvis nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau nuosavybės teisių atkūrimas į J. K. valdytas žemes baigtas tik 2018 metais.

Paaiškina, kad Skyrius vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į buvusio savininko J. K. iki nacionalizacijos valdytą 1,60 ha žemės plotą buvusioje (duomenys neskelbtini) kaimuose. Teigia, kad remiantis Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 30 esančiais dokumentais nustatyta, kad pagal 1940 m. gegužės 25 d. (duomenys neskelbtini) dalių faktinio apmatavimo plano Eksplikaciją II (LVA, F. 1250, Ap. 4, B. 5/334, L. 2) (toliau – ir Eksplikacija) buvęs savininkas J. K. iki nacionalizacijos valdė 1,60 ha žemės 2 sklypuose: posesijoje 14 ir posesijoje 93. Nurodo, kad 1992 m. vasario 5 d. pretendentės O. K. ir E. K. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. K. – M. sūnaus valdytą žemę, kartu su prašymu pateikdamos giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus: O. P. (K.) santuokos su J. K. (pavardė taip dokumente) liudijimo kopiją ir E. K. (K. po santuokos) gimimo liudijimą. Teigia, kad J. K. (taip dokumente), gimęs (duomenys neskelbtini), 1934 m. balandžio 2 d. susituokė su O. P., o mirė (duomenys neskelbtini) Pažymi, kad nuosavybės teisės į J. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę jo žmonai O. K. (mirusi) ir dukrai E. K. (mirusi) yra visiškai atkurtos. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. K. ir E. K. vardu į buvusio savininko M. K. valdytą žemę paaiškina, kad 1934 m. sausio 27 d. (duomenys neskelbtini) mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašuose įrašytas M. K., (duomenys neskelbtini) kaime valdęs 3,38 ha žemės, tačiau 1940 m. gegužės 25 d. Eksplikacijoje M. K. pavardė nėra įrašyta ir tik atliktas įrašas, patvirtinantis tai, kad J. K. iki nacionalizacijos valdė 1,60 ha žemės 2 sklypuose: posesijoje 14 ir posesijoje 93.

Atkreipia dėmesį į tai, kad 1992 m. vasario 5 d. pretendentės O. K. ir E. K. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. K. – M. K. sūnaus žemę ir kad šiame prašyme M. K. nurodytas tik kaip buvęs savininkas. Teigia, jog atskiras prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę Tarnybai nebuvo pateiktas.

Pažymi, kad Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Teigia, jog pateikti dokumentai, kuriais siekiama įrodyti turėtas nuosavybės teises, neįrodo M. K. turto valdymo fakto, kadangi pagal vėlesnį dokumentą – 1940 m. gegužės 25 d. Eksplikaciją - nenustatyta, kad M. K. iki 1940 metų visuotinės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą – žemę. Nurodo, kad M. K., miręs (duomenys neskelbtini), jam priklausančios žemės 1940 metais nebeturėjo. Teigia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, tame tarpe – domėtis ir gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą, tenka patiems pretendentams.

Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdžio metu patikslintą pareiškimą palaikė bei prašė jį tenkinti jame ir pirminiame pareiškime išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti terminus pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriui: 1) prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko M. K. iki nacionalizacijos valdytas žemes (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose; 2) giminystės ryšį ir nuosavybės teises įrodantiems bei papildomiems dokumentams į buvusio žemės savininko M. K. iki nacionalizacijos valdytas žemes (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose.

Teisėjų kolegija, vertindama administracinėje byloje susiklosčiusius teisinius santykius, visų pirma pažymi, jog, Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) ir principinį sprendimą, kad būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymų apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją. Iš esmės tokia nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios Atstatymo įstatymą, preambulėje. Atkūrimo įstatymo preambulėje yra pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, kad 1992 metais priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises bei nuosavybę. Kita vertus, pastebėtina, jog priimtuose teisės aktuose absoliučios nuosavybės teisių atkūrimo teisės nėra įtvirtinta ir akcentuojama, kad nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas laikantis Atkūrimo įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuojančių ginčo teisinius santykius numatytų reikalavimų.

Šiame kontekste svarbu yra tai, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pastebėtina, jog aiškinamos normos tikslai yra atskleisti ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte, kur yra pažymėta, kad pagrindinis įstatymo pakeitimo tikslas yra nepratęsti prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo terminus, bet suteikti piliečiams teisę teisme atnaujinti praleistą terminą, žinoma, teismui pripažinus, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš nurodyto teisinio reguliavimo, Atkūrimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad Atkūrimo įstatyme numatyti terminai gali būti atnaujinti ne dėl bet kokių, o tik dėl svarbių priežasčių ir nei Atkūrimo įstatymas, nei kiti teisės aktai konkrečiai neįvardija, kokios priežastys yra laikomos svarbiomis, tai palikdamas iš esmės teismo prerogatyvai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje, nagrinėdamas nurodytos kategorijos ginčus, pažymi, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1607-552/2015, 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015,2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1557-525/2015).

Vertinant kiekvienai individualiai bylai reikšmingas aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-545/2010). Akcentuotina ir tai, jog kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, faktinės kiekvienoje byloje susiklosčiusios situacijos ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas nagrinėdamas administracinę bylą turi nustatyti, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą, ar atitinkamos termino praleidimo priežastys yra laikytinos svarbiomis, be to, jas vertinant būtina vadovautis teisingumo, protingumo kriterijais, bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme.

Nurodytas reguliavimas lemia, kad, nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), prioritetinis klausimas yra tas, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo padavęs asmuo iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo apskritai negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-2369/2011, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1253-146/2015, 2016 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-240-858/2016).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pretenduoja paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams – asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Iš byloje esančių įrodymų spręstina, kad pareiškėjas, esant gyvai E. K. – M. K. sūnaus J. K. ir jo sutuoktinės O. K. dukrai, t. y. M. K. vaikaitei, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme iki 2001 m. gruodžio 31 d. neturėjo subjektinės teisės teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, kadangi nuosavybės teisių perėmėja E. K. mirė tik (duomenys neskelbtini) (b. l. 63), pareiškėjui savo turtą palikdama (duomenys neskelbtini) sudaryto testamento (b. l. 67) pagrindu. Taigi pareiškėjas, neturėdamas tokios teisės, negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymu nustatytų dokumentų pateikimo terminų. Pareiškėjui negali būti atnaujintas terminas įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymo nustatyto termino nebuvo įgijęs. Nustačius tokias aplinkybes, nagrinėti pareiškėjui terminų atnaujinimo klausimą iš esmės nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-2369-11).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, pareiškėjo patikslintas pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo A. K. patikslintą pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.