Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo A. B. prašymo atnaujinti terminą pateikti prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjo senelio M. B. nuosavybės teise turėtą 2,72 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Kaišiadorių rajone.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su pareiškėjo pozicija nesutinka, vertina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Vertinant byloje susiklosčiusius teisinius santykius, visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) ir principinį sprendimą, kad būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymų apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją. Iš esmės tokia nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios Atstatymo įstatymą, preambulėje. Atkūrimo įstatymo preambulėje pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, kad 1992 metais priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises bei nuosavybę. Kita vertus, pastebėtina, jog priimtuose teisės aktuose absoliučios nuosavybės teisių atkūrimo teisės nebuvo įtvirtinta ir nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas laikantis Atkūrimo įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuojančių ginčo teisinius santykius numatytų reikalavimų.

Šiame kontekste svarbu yra tai, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Vertinant kiekvienai individualiai bylai reikšmingas aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-545/2010).

Akcentuotina ir tai, jog kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, faktinės kiekvienoje byloje susiklosčiusios situacijos ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas nagrinėdamas administracinę bylą turi nustatyti, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą, ar atitinkamos termino praleidimo priežastys yra laikytinos svarbiomis, be to, jas vertinant būtina vadovautis teisingumo, protingumo kriterijais, bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

Nurodytas įtvirtintas teisinis reguliavimas lemia tai, kad įrodinėjimo, kad Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, našta tenka šiuos terminus praleidusiam ir prašymą dėl terminų atnaujinimo padavusiam asmeniui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-767-858/2015).

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad minėtoje įstatymo normoje nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių nuomonė dėl bylos įrodymų reikšmės ir jų vertinimo nesaisto teismo (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Patikrinusi bylą ir pastaraisiais aspektais, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šių procesinių taisyklių laikėsi.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ginčo dėl pareiškėjo teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą iš esmės nėra. Kartu pažymėjo, kad pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į senelio M. B. nuosavybės teise turėtą 2,72 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Kaišiadorių rajone, tačiau M. B. žemės nacionalizacijos metu nebuvo nusavintos žemės savininkas.

Nors pareiškėjas su tokia teismo išvada nesutinka, ją patvirtina byloje esantys įrodymai – NŽT Kaišiadorių žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. 6SD-(14.6.45.)-1734 (b. l. 19) pareiškėjui siųsta Lietuvos valstybinio archyvo 1931 m. (duomenys neskelbtini) kaimo rūšimis paskirstytų žemių sąrašo kopija (b. l. 20-21), kurioje nurodyta, jog 2,72 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime savininkai – M. B. įpėdiniai. Tai matyti ir iš (duomenys neskelbtini) kaimo (duomenys neskelbtini) valsčiaus Trakų apskrities suskaldymo viensėdžiais žemės plano (b. l. 22-23). Taigi teismo išvada teisinga ir pagrįsta.

Tai, kad, kaip nurodo pareiškėjas, jis minėto rašto 2011 metais negavo, jį gavo tik su trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimu šioje byloje, teismo prieitos išvados teisingumo nepaneigia.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, kad nesutinka su teismo išvada, jog pareiškėjo tėvas A. B., miręs (duomenys neskelbtini), iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teises į savo tėvo M. B. valdytą 2,72 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, nėra duomenų apie objektyvias priežastis sukliudžiusias jam tai padaryti.

Pareiškėjas teigia, jog prašymą dėl nuosavybės teisių į senelio M. B. nacionalizuotą žemę jo tėvas A. B. pateikė dar 1991 metais, tačiau byla nebuvo užvesta, prašymas dingo. Būtent pareiškėjo tėvas, o ne jis pats, kaip teigia teismas, yra pateikęs pirmą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjas akcentuoja savo 2003 m. lapkričio 26 d. pareiškimą Kauno apskrities Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriui, kuris, jo nuomone, patvirtina faktą, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateiktas dar iki 2003 metų, tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo nesiėmė jokių būtinų veiksmų nuosavybės teisėms atkurti.

Tačiau patikrinusi bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su aptariama pirmosios instancijos teismo išvada.

Byloje nėra pareiškėjo teiginius dėl to, jog jo tėvas A. B. iki 2001 m. gruodžio 31 d., 1991 metais, kaip teigia pareiškėjas, buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo M. B. valdytą 2,72 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjo akcentuojamame pareiškime (b. l. 14-15) jis pats yra nurodęs: „<...> Prieš keletą metų buvau parašęs pareiškimą į Kruonio žemėtvarką, dėl žemės grąžinimo. Tuo metu dirbo moteris, pavardės aš jos nežinau, bylos neužvedė, nes nebuvo giminystės ryšio dokumentų. Daug važinėjau po archyvus, išleidau daug pinigų, kol suradau dokumentus senelio. Š. m. 2003 lapkričio pradžioje nuvažiavau į Kruonio žemėtvarką, užvesti bylos nuvežiau visus dokumentus įrodančius senelio žemes. Bet mano pareiškimo dabartinis darbuotojas ponas (neaiškiai matosi pavardė) nerado. Taip mano pareiškimas dingo be žinios. Ponas (neaiškiai matosi pavardė) sakė B. M. žemė yra ir laisva, net senus 1923 planus man davė rodančius senelio žemę <...>“. Iš to galima daryti tik prielaidas (nėra jas patvirtinančių įrodymų), jog pareiškėjas anksčiau buvo pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau tai neįrodo, kad pareiškėjo tėvas iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo M. B. valdytą 2,72 ha žemės sklypą, apie pareiškėjo tėvą minėtame pareiškime neužsimenama. Daugiau jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl savalaikio tėvo prašymo pateikimo, prašymo dingimo, bylos neužvedimo byloje nėra. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nesant įrodymų apie tai, kad A. B. iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių į M. B. iki nacionalizacijos turėtą nuosavybę, toks faktas galėtų būti nustatinėjamas bendrosios kompetencijos teisme pateikus prašymą dėl juridinio fakto nustatymo, o ne administracinėje byloje dėl termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Remdamasis byloje esančiai įrodymais, teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas, po tėvo mirties tapęs jo teisių paveldėtoju, tik 2011 metais kreipėsi į archyvus ir tais pačiais metais reikalingus dokumentus gavo, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl jo nuoseklumo, aktyvumo ir rūpestingumo nuosavybės teisių atkūrimo procese, byloje duomenų, kad pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. bandė įgyvendinti savo teises nepateikta.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nei pareiškėjo tėvui, nei jam pačiam nėra nurodęs pateikti jokių papildomų dokumentų tam, kad būtų galima spręsti klausimą dėl žemės grąžinimo, kad pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. 407, ekspertų komisija sprendimo, jog dokumentų atkurti nuosavybės teisėms į M. B. žemę nepakanka, nepriėmė, pareiškėjas terminą praleido dėl objektyvių priežasčių – valstybės įgaliotai institucijai laiku neišsprendus dokumentų pakankamumo klausimo, iš esmės neužvedus žemės tvarkymo bylos ir laiku pareiškėjui nenurodžius priežasčių dėl bylos neužvedimo, taip suklaidinus pareiškėją ir jo tėvą, pažymėtina, jog byloje nesant įrodymų apie tai, kad pareiškėjo tėvas iki 2001 m. gruodžio 31 d., o kaip teigia pareiškėjas – 1991 metais, buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo M. B. valdytą žemę, ar atitinkamu terminu tai buvo padaręs pareiškėjas, negalima daryti išvados apie pareiškėjo nurodytą trečiojo suinteresuoto asmens neveikimą ar neteisėtus veiksmus. Kitaip sakant, nesant įrodytam faktui, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo paduotas ir tai padaryta laiku, negalima konstatuoti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo turėjo pareigą atlikti, tačiau neatliko pareiškėjo nurodytų veiksmų – nepriėmė sprendimo ir neinformavo apie nuosavybės teisių atkūrimo procesui reikalingų dokumentų trūkumą, klaidino pareiškėją, jo tėvą, nes tokios pareigos neatsiranda, jei prašymas nėra paduotas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, kiti apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodyti argumentai – jog vertinant prašomo atnaujinti termino praleidimo priežastis būtina atsižvelgti į įstatymų leidėjo tikslus, siekį užtikrinti socialinio teisingumo įgyvendinimą, kad maksimaliai visi asmenys galėtų pasinaudoti restitucijos galimybe ir atgauti sovietinės valdžios nacionalizuotą turtą, kad nuosavybė viena pagrindinių žmogaus konstitucinių teisių, kad teismas turi atsižvelgti į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus – taip pat nesudaro pagrindo prieiti kitokių išvadų, nei priėjo pirmosios instancijos teismas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog apeliaciniame skunde apelianto nurodomos aplinkybės nėra pagrįstos byloje esančias įrodymais, todėl jos negali būti pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimą, pagrįstą byloje esančių įrodymais, jų vertinimu, laikyti neteisėtu, nepagrįstu ir dėl to jį naikinti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.