Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pareiškėjo teigimu patirtos neturtinės 10 000 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, dėl kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017 ir kt.).

Dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo atkreiptinas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A. prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje B. prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodomus nepatogumus, kad jis kalinamas galimai teisės aktų nuostatoms neatitinkančiomis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to patiriama neturtinė žala. Taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos teismų praktikoje laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017 ir kt.).

Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2021 m. rugpjūčio 11 d. (skundas teisme gautas 2021 m. rugpjūčio 12 d., tačiau per EPP pareiškėjo atstovė pasirašė 2021 m. rugpjūčio 11 d.), iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, tačiau nepagrįstai delsė kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde išvardytus pažeidimus, pažymėtina, kad netinkamų kalinimo sąlygų suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis) patiria subjektyviai. Pareiškėjui praleidus ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. rugpjūčio 10 d. ir nenustačius svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, teismas šioje dalyje pareiškėjo skundą atmeta dėl ieškinio senaties termino praleidimo.

Reikalavimams dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 11 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas nėra praleidęs ieškinio termino reikalavimui reikšti, todėl toliau teismas iš esmės pasisako dėl šių skundo reikalavimų.

Pažymėtina, kad administraciniai teismai nesprendžia darbo teisinių santykių, todėl minėtų skundo argumentų teismas nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2019 m. spalio 31 d.) 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02). Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A-727-552/2017, A-4543-520/2017).

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A438-336/2012, A-3693-502/2017, A-2206-1062/2018, A-232-822/2018).

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, įtvirtintas teisės aktuose.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo 2010 m. balandžio 30 d. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr.1R-85 (toliau – ir Įsakymas) (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 21 d., 2020 m. sausio 22 d. neteko galios). Šio Įsakymo 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 ,,Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“ nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

Atsakovė teigia, kad ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 11 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas buvo laikomas bendrabučių tipo patalpose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko Įsakymo 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyto minimalaus ploto reikalavimus. Teismo įpareigotas atsakovės atstovas nepateikė duomenų, kokiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas ir kiek asmenų buvo laikoma. Teismas 2021 m. spalio 28 d. rašte, adresuotame Lietuvos valstybės atstovui Vilniaus PN buvo išaiškinęs, kad pareiškėjo galimybės rinkti ir pateikti įrodymus tokio pobūdžio bylose yra suvaržytos, teismas, įpareigojo atsakovės atstovą pateikti teismui jo poziciją pagrindžiančius įrodymus, konkretizuotus paaiškinimus dėl ginčo aplinkybių, išaiškino, kad pagal LVAT praktiką, kai teismas pareikalauja pateikti duomenis ir atsakovas jų nepateikia, laikoma, kad atsakovas (Lietuvos valstybė, atstovaujama VPN) nesugebėjo paneigti pareiškėjo teiginių ir skundas toje dalyje gali būti tenkinamas.

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas į bylą pateikė Vilniaus PN esančių bendrabučio tipo patalpų plotus ir maksimalų laikytinų asmenų skaičių. Tačiau teismui pareikalavus į bylą nebuvo pateikta, kokiose patalpose buvo laikomas pareiškėjas ir kiek asmenų buvo laikoma kartu su juo. Teismas atmeta Vilniaus PN teiginius, kad teisės aktai nereikalauja kaupti ir sisteminti tokių duomenų. Teismas laiko šią poziciją gynybine versija ir ją atmeta. Pirma, kitose bylose Vilniaus PN pateikdavo asmenų, laikomų Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpose, buvimo vietas ir asmenų skaičių patalpose. Antra, pataisos įstaigoje atliekantys bausmę asmenys turi konkrečiai jiems skirtas patalpas, į jas jie grįžta nakvoti, pareiškėjas tokią taip pat turėjo, taigi jas įmanoma identifikuoti ir nustatyti. Trečia, atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus PN nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas Nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistų jų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius. Taigi apskaita buvo vedama, tik ji nepateikta teismui, nors teismas ne kartą reikalavo ir nurodė, kad minėti duomenys yra reikalingi bylai teisingai išspręsti.

Pažymėtina, kad teismas atsakovą pateikti bylai reikšmingus duomenis įpareigojo Vilniaus PN du kartus: 1) 2021 m. rugpjūčio 16 d., kai priėmimo nutartimi įpareigojo pateikti visą su byla susijusią medžiagą; 2) 2021 m. spalio 28 d. raštu konkrečiai įvardijo, kad bylai teisingai išnagrinėti teismui reikalingi duomenys apie gyvenamųjų kameros tipo patalpų numerius bei jų plotus, kuriose teko būti pareiškėjui, o taip pat asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerų tipo patalpose, įskaitant ir patį pareiškėją.

Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus PN nepateikė jokių įrodymų, kad patalpos, kurioje buvo laikomas būtent pareiškėjas, plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, kad asmenų skaičius, kiek realiai buvo patalpoje, neviršijo galimo, pažeidimas laikomas nustatytu.

Taigi teismas konstatuoja, kad nuo 2018 m. rugpjūčio 11 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalus gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimus.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, jog Vilniaus PN ginčo laikotarpiu gyvenamojo tipo patalpos buvo netvarkingos, sienos nelygios, supelijusios. Nebuvo užtikrinama ventiliacija, žiemos metu buvo labai šalta, o vasaros metu karšta.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 10 d. iki 2020 m. gruodžio 21 d., 2020 m. gruodžio 22 d. neteko galios), 11.4 punktas nustato, jog gyvenamųjų kambarių grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui. Pagal Taisyklių 11.8 punktą, gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) 16 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 C, o Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Teismui įpareigojus, Vilniaus PN nurodė, kad ginčui aktualių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimų, kurie būtų atlikti ginčo laikotarpiu Vilniaus PN atskirojo sektoriaus gyvenamosiose patalpose, neturi. Taip pat teismui įpareigojus, paaiškino, kad pareiškėjas ginčo klausimais nebuvo kreipęsis į Vilniaus PN su skundais.

Teismas pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos ir sienų atmeta. Pirma, pareiškėjo nusiskundimai yra labai abstraktaus pobūdžio – nekonkretizuojama, kur ir kada buvo karšta ar šalta, neveikė ventiliacija, nelygios sienos ar pripeliję. Tiki teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė patalpą, kuri anksčiau buvo sandėliukas, vėliau buvo perdaryta. Antra, pareiškėjo nusiskundimai yra nekonkretūs, jie nebuvo pateikti Vilniaus PN iš karto, kai juos pareiškėjas pajuto, dabar nebėra galimybės juos patikrinti. Trečia, teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN teiginiais, kad kiekviena patalpa turi langą, per kurį patalpa gali būti vėdinama mechaniniu būdu.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN buvo netinkamai įrengtos dušo kabinos. Dušuose vienu metu maudydavosi daug žmonių, tekdavo ilgai laukti eilėse, nebuvo pertvarų, todėl suimtieji vienas kitą aptaškydavo. Dušo patalpose buvo žema temperatūra.

Higienos normos HN 134:2015 44 punkte įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo ir pareiškėjas pats sutinka, kad kartą per savaitę nusiprausti jam buvo sudaryta galimybė. LVAT praktikoje atvejais, kai pareiškėjas neneigia, kad pataisos namų administracija buvo sudariusi galimybes jam bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, konstatuojama, kad atsakovas nepažeidė higienos normų reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-351-822/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017).

LVAT praktikoje pažymima, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vis dėlto, vadovaujantis LVAT praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017).

Byloje nėra duomenų pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), tokių sutrikimų nenurodo ir pareiškėjas skunde, pareiškėjas sutinka, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše. Taigi teismas sprendžia, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos.

Nagrinėjamu atveju teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais (pateiktos dušo fotonuotraukos, Nuteistųjų dušo patalpų naudojimosi grafikas), proceso šalių pateiktais paaiškinimais, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas su skundais dėl dušo nebuvo kreipęsis į Vilniaus PN administraciją, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu jo teisės nebuvo pažeistos. Pagal Vilniaus PN pateiktas fotonuotraukas matyti, kad 2017 m. Vilniaus PN gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpų prausimosi vietos galimai buvo neatskirtos, tačiau nuo 2018 m. jau darytos nuotraukos patvirtina, kad kita dalis jau buvo atskirta. Kadangi pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2018 m. sausio 11 d., darytina išvada, jog jis galėjo pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis ar be. Be to, pareiškėjas nesikreipė su skundais į Vilniaus PN iš karto, kai patyrė neteisėtus veiksmus (buvo aptaškytas kitų purvinu vandeniu, nebuvo vandens ar pan.), todėl tokių nekonkrečių teiginių dabar neįmanoma patikrinti. Laikytina, kad prausimosi vietos atitinka visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Taigi neteisėtų Vilniaus PN veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

Pareiškėjo teigimu, sanitarinio mazgo patalpos taip pat buvo įrengtos netinkamai.

Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2020 m. gruodžio 21 d., neteko galios 2020 m. gruodžio 22 d.) 14.5 punktą, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Vertinant pareiškėjo abstrakčius teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, analizuotina, ar atsakovės atstovas pateikė duomenis ir įrodymus, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017, 2017 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-1062/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017 ir kt.).

Iš byloje esančių įrodymu matyti, jog sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis kabinomis, todėl privatumas šiuo atveju buvo užtikrintas. Teismo įpareigotas atsakovės atstovas į bylą pateikė sanitarinio mazgo fotonuotraukas, kurios patvirtina, kad sanitarinis mazgas atitvertas buvo tinkamai. Pareiškėjo nurodyti skundo argumentai, jog ant sanitarinio mazgo sienų buvo elektros laidai, kurie kėlė grėsmę jo sveikatai ar gyvybei vertinti kaip itin abstraktaus pobūdžio, nekonkretizuoti ir atmestini. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl minėtų pažeidimų kreipėsi į Vilniaus PN administraciją ar kitas institucijas, atliekančias visuomenės sveikatos kontrolę.

Teismo įpareigoti Vilniaus PN pateikė paaiškinimus, kad nuteistieji gali naudotis mankštos kambariu, biblioteka, kurioje gali skaityti knygas, spaudą, naudotis riboto interneto prieiga. Vilniaus PN periodiškai lankosi įvairių konfesijų dvasininkai, organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad buvo kreipęsis dėl užimtumo į Vilniaus PN. Vilniaus PN pateikė teismui informaciją, kad pareiškėjas nebuvo kreipęsis į Vilniaus PN su prašymais. Taigi pareiškėjo argumentai dėl neužtikrinto laisvalaikio atmestini.

Atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neteisėti veiksmai nustatyti, konstatuojant, kad nuo 2018 m. rugpjūčio 11 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalus gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimus. Kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Vilniaus PN neteisėtus veiksmus yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad neteisėti veiksmai tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjo sveikatos istorija taip pat nepatvirtina pareiškėjui atsiradusių kokių nors sveikatos sutrikimų. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pažeidimų mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į faktą, kad pažeidimas nustatytas Vilniaus PN nepateikus duomenų apie konkrečiai pareiškėjo laikymo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 500 (penki šimtai) Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo K. S. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 500 (penki šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu ir 5 punktu, 105 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui K. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Vilniaus pataisos namuose nuo 2018 m. rugpjūčio 11 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d.

Likusią pareiškėjo K. S. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.