Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracine tvarka nubausto asmens – R. G. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo R. G. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalį 868 Eur (aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. rugpjūčio 13 d. R. G. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 41³ straipsnį 1 dalį dėl to, kad 2015 m. rugpjūčio 6 d. pagal V. M. prašymą atlikus tikrinimą UAB „R.“, adresu: (duomenys neskelbtini), pagal faktines aplinkybes bei netiesioginius įrodymus nustatyta, kad bendrovės vadovas R. G., būdamas darbuotojų atžvilgiu darbdaviu, 2015 m. gegužės–liepos mėnesiais leido V. M. dirbti ekskavatorininku neužtikrindamas, kad nė vėliau kaip prieš darbo pradžią su darbuotoju būtų sudaryta rašytinė darbo sutartis, nustatyta tvarka pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą ir darbuotojas būtų socialiai apdraustas, tuo UAB „R.“ vadovas R. G. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98, 99 straipsnių reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutarimu R. G. buvo pripažintas kaltu padaręs ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir nubaustas 868 Eur (aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) dydžio bauda.

Apeliaciniu skundu R. G. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Skunde nurodo manantis, kad teismas teisingai nustatė nelegalaus darbo įrodinėjimo ribas ir būtinas konstatuoti objektyviosios pusės aplinkybes, kad santykiai tarp asmenų būtų laikomi ir kvalifikuojami kaip nelegalus darbas, o analizuodamas ir vertindamas įrodymus padarė proceso teisės normos, numatytos ATPK 257 straipsnyje, pažeidimą. Toliau, grįsdamas savo skundo reikalavimą, nurodo, kad asmens, kuris laikomas nelegaliu darbuotoju, – V. M. parodymai šališki, nepagrįsti kitais įrodymais ir iš esmės prieštarauja visiems kitiems surinktiems įrodymams. Todėl mano, kad V. M. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes jis akivaizdžiai pyksta dėl R. G. veiksmų, kad R. G. jį išvarė už girtuokliavimą. Taip pat nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuris surašytas iš šališko, suinteresuoto atkeršyti jam asmens, V. M. žodžių, nėra laikomas įrodymu, nes jo nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Toliau apeliantas savo skunde išdėsto liudytojų A. V., V. D., V. M. parodymų dalis ir pateikia savą jų duotų įrodymų vertinimą. Taip pat apeliantas nurodo, kad ir jo duotas paaiškinimas turi būti vertinamas kritiškai, o situaciją dėl ekskavatoriaus vairavimo R. G. interpretuoja kaip V. M. savavališką bandymą valdyti ekskavatorių, be aiškaus ir kategoriško jo nurodymo. Apelianto nuomone, šioje byloje teismas savo nutarimą grindė pavieniais įrodymais (daugiausia V. M. paaiškinimu bei pagal tuos paaiškinimus surašytais VDĮ dokumentais, kurie iš esmės prieštarauja visų liudytojų parodymams), dėl to tinkamai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, nepašalino esminių prieštaravimų ir remdamasis prieštaringais, nepakankamais įrodymais priėmė nepagrįstą nutarimą.

Atsiliepimu į R. G. apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus vedėjas prašo R. G. skundo netenkinti ir skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat išplaukia, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog R. G. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą.

Taigi, nors R. G. ir yra nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, vis dėlto, pagal ATPK 256 straipsnio 1–3 dalių, 257 straipsnio nuostatas, duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo (bylą nagrinėjančio organo) prerogatyva. Todėl vien dėl to, jog R. G. yra nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, kad jis patrauktas administracinėn atsakomybėn nepagrįstai.

Pirmiausia nepagrįstai apeliantas skunde nurodo, kad V. M. parodymai šališki, nepagrįsti kitais įrodymais ir iš esmės prieštarauja visiems kitiems surinktiems įrodymams. Kaip matyti iš 2015 m. liepos 28 d. V. M. paaiškinimo, jis pas R. G. dirbo ekskavatorininku nuo balandžio mėnesio pabaigos iki liepos mėnesio pabaigos. Gegužės mėnesį už darbą iš R. G. gavo apie 1000 Eur, dirbdavo su R. G. technika ir jo nurodymu, darbo sutarties sudarę nebuvo (7 b. l.). Tokius V. M. teiginius patvirtina ne tik 2015 m. rugpjūčio 13 d. Nelegalaus darbo tyrimo aktas (14–15 b. l.), bet ir apylinkės teismo posėdžių metu duoti D. J. parodymai, iš kurių matyti, kad jam su V. M. važiuojant per objektus, kuriuose, pasak V. M., jis dirbo, ir apklausiant žmones, jie patvirtino, kad buvo tartasi su UAB „R.“, o jis (V. M.) pas juos atliko kasimo, lyginimo darbus (49, 86 b. l.), bei 2015 m. rugpjūčio 6 d. V. M. paaiškinimas, kad gegužės mėnesį su ekskavatoriumi dirbo V. (12 b. l.). Taigi, priešingai apelianto tvirtinimams, byloje yra duomenų, patvirtinančių V. M. parodymus.

Antra, kaip matyti iš 2015 m. rugpjūčio 12 d. paaiškinimo, pats R. G. pripažino ne kartą davęs pabandyti V. M. dirbti traktoriumi tam, kad pamatytų, ar jis gali su juo dirbti (5 b. l.), tai R. G. patvirtino tiek 2015 m. rugsėjo 16 d., tiek ir 2015 m. gruodžio 14 d. apylinkės teismo posėdžių metu, kai pripažino, kad jis buvo davęs jam (V. M.) ne kartą „pabandyti dirbti“ (49, 87–88 b. l.).

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš tiesų galimos tokios situacijos, kai asmuo, kuris siekia įsidarbinti, yra supažindinamas su siūlomo darbo pobūdžiu, specifika, sąlygomis, jam parodoma darbo vieta, darbo įrankiai, jis informuojamas apie darbo užmokestį, socialines garantijas ir pan. Paprastai tokia veikla nėra laikytina darbinių funkcijų, kurias reglamentuoja darbo įstatymai, atlikimu. Kitaip vertintinos tokios teisinės situacijos, kai norint patikrinti, ar darbuotojas tinka siūlomam darbui, jis ne tik informuojamas apie darbo pobūdį, sąlygas ir pan., bet jam taip pat laikinai pavedama atlikti tam tikras darbo funkcijas. Šiuo atveju supažindinimas su darbo sąlygomis jau perauga į išbandymą, kurį nustato DK 105 straipsnis. Antai pagal DK 105 straipsnį, sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sulygstamas išbandymas; jis gali būti nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat stojančiojo dirbti pageidavimu – ar darbas tinka darbuotojui; išbandymo sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje (1 dalis). Išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai (2 dalis). Taigi ir esant išbandymui darbas gali būti pripažįstamas nelegaliu ir užtraukti administracinę atsakomybę pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, jeigu per išbandymą darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties arba darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos išbandyme darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią.

Būtent nagrinėjamoje byloje anksčiau nurodytais duomenimis yra nustatyta, kad V. M. ne tik buvo supažintas su darbo sąlygomis bendrovėje, bet ir kurį laiką šioje bendrovėje atliko darbo funkcijas (dirbo bendrovės naudai, pakluso joje nustatytai darbo tvarkai), darbdaviui – UAB „R.“ vadovui R. G. prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nepranešus VSDF administravimo įstaigai apie šio asmens darbo pradžią.

Taigi darytina išvada, kad pagal byloje esančias aplinkybes R. G. veika teisingai pripažinta nelegaliu darbu (ATPK 41³ straipsnio 1 dalis). Tokio veikos kvalifikavimo nešalina ir tai, kad šioje byloje neįrodytas susitarimas dėl darbo užmokesčio. Šiame kontekste pažymėtina, kad, jeigu asmuo bendrovėje atlieka darbo funkcijas, net ir nesant jo susitarimo su darbdaviu dėl atlyginimo, tai nepaneigia darbdavio pareigos prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią, o faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą.

Dėl pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų liudytojų R. V., V. D. ir V. M. parodymų, pirmiausia pasisakytina tai, kad pirminiuose jų paaiškinimuose užfiksuoti duomenys prieštarauja jų pačių apylinkės teismo posėdžių metu duotiems parodymams. Pirminiame paaiškinime V. D. parodė, kad pas jį žemės lyginimo darbus atliko V. (11 b. l.), o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. D. jau nurodė, kad nežino, kas dirbo, o kad dirbo V., taip jam padiktavo iš darbo inspekcijos, o jis pasirašė (89–90 b. l.). Liudytojas V. M. pirminiame paaiškinime taip pat nurodė, kad ekskavatoriumi dirbo V. (12 b. l.), o apylinkės teismo posėdžio metu jau nurodė, kad nematė ir nežino, kas dirbo, o ką rašyti pasakė atvažiavę iš „mokesčių inspekcijos“ (90–91 b. l.). Iš esmės analogiškai nurodė ir R. V. (9, 89 b. l.). Antra, tokie anksčiau nurodytų liudytojų apylinkės teismo posėdžių metu duoti parodymai prieštarauja tiek V. M. paaiškinimui, tiek ir Nelegalaus darbo tyrimo aktui (14–15 b. l.), tiek ir apylinkės teismo posėdžių metu duotiems D. J. parodymams (49, 86 b. l.). Ir galiausiai, duodami pirminius paaiškinimus liudytojai R. V., V. D. ir V. M. neturėjo jokios galimybės suderinti savo parodymų su asmeniu, traukiamu administracinėn atsakomybėn, neturėjo laiko sugalvoti tokios pozicijos, kuri padėtų kaltam asmeniui išvengti atsakomybės. Kas, akivaizdu ir nutiko bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Dėl to apygardos teismas liudytojų R. V., V. D. ir V. M. apylinkės teismo posėdžių metu nurodytas aplinkybes laiko neobjektyviomis ir vertina jas kaip jų siekį padėti išvengti administracinės atsakomybės R. G., ir todėl atmeta.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas šią administracinio teisės pažeidimo bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas. Būtent todėl nubaustojo asmens – R. G. apeliacinis skundas pripažįstamas nepagrįstu ir yra netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutarimą nepakeistą ir R. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.