Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Marytės Mitkuvienės ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Hidraulikos pasaulis“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. nutarties, kuria civilinės bylos Nr. 2-3758-841/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Hidraulikos pasaulis“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai J. G. įmonei „Sveteka“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, susijusius su statybos taisyklių pažeidimų pašalinimu, nagrinėjimas atnaujintas, nutrauktas bei panaikintos taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Hidraulikos pasaulis“ analogiško turinio ieškinį tą pačią dieną, t. y. 2012 m. gegužės 11 d., pateikė ir Šiaulių apygardos teismui. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartimi ieškovo ieškinį priimti atsisakyta ir ieškovo ieškinys su priedais grąžintas ieškovui. Teismas nurodė, kad ieškovas savo ieškinyje nepateikė duomenų, jog atsakovo veiksmais ar neveikimu yra pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, nes ieškovas atsakovo nėra verčiamas pirkti turtą, dėl kurio teisėtumo ieškovui kyla abejonių; su juo nėra sudaryta preliminarioji turto pirkimo – pardavimo sutartis ar prisiimti kiti įsipareigojimai atsakovo atžvilgiu; sutarčių laisvės principas leidžia ieškovui atsisakyti pirkti jam siūlomą turtą, todėl atsisakytina priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 str. 2 d. 1 p.). Taip pat teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė duomenų, jog jis yra įgaliotas užtikrinti statinių statybos ar rekonstrukcijos teisėtumą, o taip pat nėra duomenų, kad atsakovas, valdydamas teisiškai neregistruotą turtą ir siūlydamas parduoti jį ieškovui, būtų pažeidęs jo teises ir interesus. Be to, teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimai yra pareikšti bankrutavusiai įmonei, todėl ieškinys turėtų būti nagrinėjamas bankroto byloje ir taikomos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos. Ieškovo reikalavimas yra susijęs su papildomomis turto pardavimo lėšomis, t.y. įmonės administravimo išlaidomis, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 36 str. 1, 2 d.). Taip pat kreditorių susirinkimas sprendžia kitus bankrutuojančios įmonės turto disponavimo klausimus (ĮBĮ 23 str.). Kadangi UAB „Hidraulikos pasaulis“ yra ne tik galimas turto pirkėjas, bet ir bankrutavusios J. G. įmonės „Sveteka“ kreditorius, tai naudodamasis kreditoriaus teisėmis, numatytomis ĮBĮ 21 straipsnyje (tame tarpe teise „dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus“), pirmiausia turėtų iškelti šį klausimą kreditorių susirinkime ir tik nesutikdamas su susirinkimo sprendimu jį apskųsti teismui, t.y. pasinaudoti ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka (CPK 137 str. 2 d. 3 p.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Skundžiama nutartimi ieškovui nepagrįstai užkertamas kelias kreiptis į teismą. Šiaulių miesto apylinkės teismas, priešingai nei Šiaulių apygardos teismas, laikė, jog ieškinys yra tinkamas ir yra nagrinėtinas teisme, todėl 2012 m. gegužės 16 d. ieškovo ieškinį priėmė bei tos pačios dienos nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones. Minėta nutartis nebuvo apskųsta ar panaikinta, todėl ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad jo konstitucinė teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos bus tinkamai įgyvendinta.Pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą byla yra nutraukiama, jei yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tačiau šiuo konkrečiu atveju ieškinys buvo priimtas Šiaulių miesto apylinkės teisme, tačiau nebuvo išnagrinėtas – byla buvo sustabdyta ir perduota Šiaulių apygardos teismui. Nagrinėjamu atveju nebuvo priimtas motyvuotas sprendimas dėl pareikšto ieškinio, todėl teismas neturėjo teisės nutraukti civilinę bylą.Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gegužės 16 d. nutartyje, kuria ieškovo ieškinį priimti atsisakyta, nurodė, jog ieškovas ieškinyje nepateikė duomenų, kad atsakovo veiksmais arba neveikimu yra pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, ir po to padarė išvadą, jog ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Ieškovo teigimu, yra akivaizdu, jog ieškinyje keliami reikalavimai yra susiję su bankrotu bei su civiliniais teisiniais santykiais. Negalima ieškinį atsisakyti priimti vien tuo pagrindu, jog juo reiškiami neteisėti reikalavimai ar jį pareiškė nesuinteresuotas, reikalavimo teisės neturintis asmuo. Tuo atveju, jei ieškinį pareiškia netinkama šalis, kuri nėra materialiųjų teisinių santykių subjektas, teismas turi išnagrinėti bylą iš esmės ir ieškinį atmesti. Be to, teismas nutartyje, kuria atsisakyta priimti ieškinį, padarė išvadą, jog ieškovas nepateikė atitinkamų duomenų, tačiau tokią išvadą teismas galėjo padaryti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės. Atsisakydamas priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, teismas nenurodė, į kokią instituciją ar teismą ieškovui reikia kreiptis. Teismo teiginys, kad ieškovo ieškinys turėtų būti nagrinėjamas bankroto byloje, prieštarauja nutartyje daromai išvadai, jog ieškinys nenagrinėtinas civilinio proceso tvarka. Teismas nutartyje nurodė, jog ieškovas yra atsakovo – bankrutavusios įmonės kreditorius, todėl naudodamasis kreditoriaus teisėmis, nustatytomis ĮBĮ, pirmiausia turėtų šį klausimą iškelti kreditorių susirinkime, ir nesutikdamas su susirinkimo sprendimu jį apskųsti teismui, t. y. pasinaudoti ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Tačiau teismo cituojamas ĮBĮ straipsnis neįpareigoja ieškovo ginčo, dėl kurio pateiktas ieškinys, spręsti ikiteismine tvarka. Teismas neteisingai perteikia nutartyje ieškovo reiškiamą materialinį teisinį reikalavimą – teismas nurodo, jog ieškovo reikalavimas susijęs su papildomomis turto pardavimo lėšomis, t. y. įmonės administravimo išlaidomis, tačiau ieškovas ieškiniu teismo prašo įpareigoti atsakovą pašalinti statybos darbus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, o tai nėra susiję su kreditorių susirinkimui priskiriamomis teisėmis. Teismo nurodytas ikiteisminio ginčo nagrinėjimo būdas ieškovui yra teisiškai neįgyvendinamas. Ieškovo reikalavimų suma sudaro tik 1,025 proc. visų kreditorių reikalavimų sumos, todėl ieškovas neturi net teorinių galimybių iškelti šį klausimą spręsti atsakovo kreditorių susirinkime. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo. Teismas nepagrįstai savo iniciatyva panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovo teigimu, egzistuoja reali grėsmė, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, tapti neįmanomas arba sprendimo vykdymas gali tapti nereikšmingas. Be to, gali būti itin pažeisti ieškovo interesai – atsirastų žala bei kiltų kiti neigiami padariniai. Teismo nutartimi panaikintos laikinosios apsaugos priemonės suteikia atsakovui galimybę parduoti gamybinį pastatą ir aikštelę iki bus pašalinti gamybinio pastato statybos neatitikimai galiojantiems teisės aktams. Ieškovo teigimu, jau yra pateiktas pasiūlymas nupirkti minėtus objektus, kuris atitinka kreditorių susirinkime nustatytas pardavimo sąlygas. Todėl yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įvykdymo uždrausti atsakovui parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į gamybinį pastatą ir aikštelę, ar bet kurią jų dalį. Teismui pripažinus nekilnojamojo turto pardavimą neteisėtu, ieškovas neturėtų realios galimybės reikalauti iš atsakovo atlyginti patirtus nuostolius, kadangi atsakovas yra bankrutuojanti įmonė, kurios turto vertė viršija jos įsipareigojimų sumą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas, byla nutraukta bei panaikintos taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Ieškovas UAB „ Hidraulikos pasaulis“ tiek ieškiniu, pateiktu Šiaulių apygardos teismui (Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartimi ieškovo ieškinį priimti atsisakyta), tiek identišku ieškiniu, pateiktu Šiaulių miesto apylinkės teismui, iš esmės siekė įpareigoti bankrutuojančią įmonę atlikti įvairias administracines procedūras, susijusias su nekilnojamuoju turtu, kurį jis siekia įsigyti. Šiaulių miesto apylinkės teismui sustabdžius bylą ir perdavus ją bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, apeliantas skundžia Šiaulių apygardos teismo nutartį, kuria bylos nagrinėjimas atnaujintas ir byla nutraukta. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi apeliantas iš esmės argumentuoja teisės į teisminę gynybą pažeidimu bei aplinkybėmis, kad teismo išvados, dėl kurių byla nutraukta, galėjo būti padarytos tik išnagrinėjus bylą iš esmės.

Su apelianto argumentais Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka.

Teisę kreiptis į teismą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, taip pat CPK 5 straipsnis, garantuojantis kiekvienam suinteresuotam asmeniui teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymo saugomas interesas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos teisinė sistema grindžiama individualiu teisių gynimo modeliu – kiekvienas asmuo savo teises gina pats ir gali kreiptis į teismą tik dėl jo pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynybos (CPK 5 str. 1 d.), o ieškiniai, kuriais apskritai siekiama teisėtumo užtikrinimo, nesiejant su asmeniui priklausančios teisės pažeidimu (lot. actio popularis) neleidžiami. Įstatymų numatytais atvejais specialią kompetenciją turintys subjektai gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti (CPK 5 str. 1 d.), tačiau ieškovas į tokių asmenų ratą nepatenka, todėl viešojo intereso gynimo klausimas šioje byloje nėra aktualus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš tiesų, tik bylą išnagrinėjęs iš esmės teismas turi galimybę nustatyti, ar asmens teisė yra pažeista ir ar ji turi būti ginama. Nepaisant to, bylos iškėlimo stadijoje teismas turi galimybę įvertinti, ar asmuo apskritai turi teisę į teisminę gynybą, t. y. ar jis iš tiesų siekia apginti tam tikrą jam priklausančią ar ginčijamą teisę, koks jo interesas byloje ir ar patenkinus ieškinį būtų apginta konkreti jam priklausanti ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Jei asmuo net hipotetiškai nenurodo, kokią savo pažeistą ar ginčijamą teisę siekia apginti, ir yra akivaizdu, kad gina ne jam priklausančią teisę, toks asmuo nelaikytinas suinteresuotu asmeniu ir neturi kreiptis į teismą, nes neaišku, ką jis siekia apginti ir dėl kokių teisių pažeidimo teismas turėtų nagrinėti bylą.

Tokį teisės aiškinimą pagrindžia ir kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad besikreipiantis į teismą asmuo, nenurodantis konkrečių subjektinių teisių ar teisėtų interesų, kuriuos būtina ginti, iš esmės nėra suinteresuotas asmuo CPK 5 straipsnio 1 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. vasario mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2006).

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš ieškovo pateikto ieškinio turinio matyti, jog ieškovas savo pateiktame procesiniame dokumente – ieškinyje dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, susijusius su statybos taisyklių pažeidimų pašalinimu, nenurodė kokią savo subjektinę teisę ar teisėtus interesus jis siekia apginti, t. y. nenurodė koks jo suinteresuotumas byloje CPK 5 straipsnio 1 dalies prasme. Ieškovas ieškiniu siekia įpareigoti atsakovą atlikti atsakovui priklausančio statinio administracines procedūras, tačiau nenurodo, kaip šių procedūrų (ne)atlikimas pažeidžia ieškovo teises. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas neturi nei teisinės pareigos, nei kitais būdais nėra verčiamas įsigyti bankrutuojančios įmonės turtą. Jei asmuo mano, kad jam siūlomas įsigyti daiktas turi trūkumų, tai logiškas elgesys yra atsisakyti pirkti tokį daiktą, o ne reikšti ieškinį pardavėjui dėl daikto trūkumų pašalinimo, kai dar apskritai nėra aišku, ar ieškovas tą daiktą iš tiesų įsigys. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad egzistuoja kiti asmenys, kurie yra suinteresuoti įsigyti bankrutuojančios įmonės turtą, ir kurie pretenzijų dėl turto būklės nereiškia. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas, reikšdamas tokio pobūdžio ieškinį ir nenurodydamas kokias savo subjektines teises ar teisėtus interesus jis siekia apginti, nėra suinteresuotas asmuo, turintis teisę kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad ir atskirajame skunde apeliantas jokių savo pažeistų teisių nenurodo, o tik abstrakčiai teigia, kad teismas išvados dėl apelianto suinteresuotumo nebuvimo negalėjo padaryti neišnagrinėjęs bylos iš esmės. Be to, atsakovo faktinis elgesys (reiškiant identiškus ieškinius skirtinguose teismuose) leidžia įžvelgti nesąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis požymių, o taip pat, kad ieškovas siekia kitų tikslų, nei deklaruoja reikšdamas ieškinį.

Apeliantas atskirajame skunde grįsdamas savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos taip pat remiasi ir CK 4.103 straipsniu bei atitinkamomis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatomis. CK 4.103 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.). Koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai. Remiantis CK 4.103 straipsnio 2 dalimi, asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami, ir kiti įstatymų įgalioti asmenys dėl CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų turi teisę kreiptis į teismą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas savo procesiniuose dokumentuose nurodydamas, jog aukščiau minėti statiniai yra pastatyti savavališkai, t. y. be atitinkamų statybos leidimų, taip pat nenurodo, kaip tokie galimi pažeidimai paliečia jo subjektines teises ar teisėtus interesus, todėl CK 4.103 straipsnis taip pat nepagrindžia ieškovo teisės kreiptis į teismą.

Atskirajame skunde argumentuojama, kad teismo nutartyje yra prieštaravimų – teismas nutartyje nurodydamas, kad ieškovo ieškinys turėtų būti nagrinėjamas bankroto byloje, prieštarauja nutartyje daromai išvadai, jog ieškovo ieškinys yra nenagrinėtinas civilinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija prieštaravimo neįžvelgia, kadangi tokio pobūdžio ieškinys, jei ieškovas būtų suinteresuotas asmuo, būtų nagrinėjamas atsakovo bankroto byloje, tačiau ieškovui nenurodžius kokią savo subjektinę teisę ar teisėtus interesus jis siekia apginti, t. y. jam neturint teisinio suinteresuotumo, toks ieškovo ieškinys yra apskritai nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.

Taip pat apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog teismas nutartyje pasisakydamas, kad ieškovas, naudodamasis savo kaip atsakovo kreditoriaus teisėmis, pirmiausia turėtų tokius klausimus kelti kreditorių susirinkime bei pasinaudoti ikiteismine ginčų sprendimo tvarka ir tik po to kreiptis į teismą teisminės gynybos, nepagrįstai įpareigojo ieškovą naudotis ikiteismine ginčų sprendimo tvarka, kai tuo tarpu šiuo atveju tokia tvarka yra neprivaloma. Su tokiais atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad aukščiau paminėti teismo nutarties argumentai yra patarimai ieškovui, kaip nagrinėjamu atveju jis galėtų pasiekti ieškiniu siekiamą tikslą, tačiau tai jokiu būdu nėra nurodymas naudotis išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad ieškovas jau ginčijo atsakovo kreditorių susirinkimo nutarimus, susijusius su gamybinio cecho bei betoninės aikštelės pardavimu, tačiau tokie ieškovo skundai Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi bei Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartimi buvo atmesti kaip nepagrįsti (b. l. 14 – 17, 18 – 23).

Atskirajame skunde be to nurodoma, jog pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą byla yra nutraukiama, jei yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tačiau šiuo atveju ieškinys buvo priimtas Šiaulių miesto apylinkės teisme, tačiau nebuvo išnagrinėtas – byla buvo sustabdyta ir perduota Šiaulių apygardos teismui. Nagrinėjamu atveju nebuvo priimtas motyvuotas sprendimas dėl pareikšto ieškinio, todėl teismas neturėjo teisės nutraukti civilinę bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš tiesų, apelianto atžvilgiu teismo sprendimas, kuriuo byla išnagrinėta iš esmės, priimtas nebuvo. Visgi kaip minėta aukščiau, ieškovui nenurodžius kokią savo subjektinę teisę ar teisėtus interesus jis siekia apginti, t. y. jam neturint teisinio suinteresuotumo, toks ieškovo ieškinys yra apskritai nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas bylą turėjo nutraukti ne CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, bet CPK 293 straipsnio 1 dalies pagrindu, kuris numato, jog teismas nutraukia bylą, jeigu byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai byla teisminga administraciniam teismui. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog netikslus bylos nutraukimo pagrindo nurodymas negali būti pagrindas panaikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Atskirajame skunde apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai panaikino byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas pažymėjo, kad teismo nutartimi panaikintos laikinosios apsaugos priemonės suteikia atsakovui galimybę parduoti gamybinį pastatą ir aikštelę iki bus pašalinti gamybinio pastato statybos neatitikimai galiojantiems teisės aktams. Todėl yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įvykdymo uždrausti atsakovui parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į gamybinį pastatą ir aikštelę, ar bet kurią jų dalį. Su tokiais atskirojo skundo argumentais bei prašymais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.

Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki sprendimo patenkinti ieškinį įvykdymo arba iki sprendimo atmesti ieškinį įsiteisėjimo (CPK 150 str. 2-3 d.). Tais atvejais, kai byla baigiama nepriėmus sprendimo, kuriuo ji būtų išsprendžiama iš esmės (ieškinys paliekamas nenagrinėtas arba byla nutraukiama), pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui išnyksta, ir jos turi būti panaikintos. Kaip yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, užbaigus bylą, turi būti išspręsti visi su ja susiję procesiniai klausimai, t. y. ne tik klausimai, susiję su byloje pareikštų reikalavimų tenkinimu, bet ir kiti procesiniai klausimai – žyminio mokesčio grąžinimo bei laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jos buvo taikytos, panaikinimo. Tokiu atveju turi būti panaikintos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nes jos nevykdo tų tikslų, dėl kurių buvo taikytos. Priešingos išvados reikštų, kad, net ir nebelikus bylos nagrinėjimo dalyko, liktų neišspręstų procesinių klausimų, kurie yra išvestiniai. Tokia procesinė situacija neatitiktų protingumo, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų, nepagrįstai pailgintų bylinėjimosi laiką ir padidintų bylinėjimosi kaštus (CPK 3 str. 1 d., 7 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-922/2008). Taigi, bendroji taisyklė suponuoja teismo pareigą užbaigus bylą kartu (tuo pačiu sprendimu) išspręsti ir laikinųjų apsaugos priemonių klausimą.

Nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimą nutraukus, panaikintos ir civilinėje byloje Nr. 2-3758-841/2012 Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bylą nutraukęs, t. y. užbaigęs civilinės bylos nagrinėjimą teismo nutartimi, pagrįstai sprendė klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir nebelikus bylos nagrinėjimo dalyko, taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikino. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliantas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis iš esmės būtų sustabdyta bankrutavusios bendrovės turto pardavimo procedūra. Teismas, spręsdamas klausimą dėl tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, visų pirma, turi atsižvelgti į bankroto proceso operatyvumo principo taikymą. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad „vienas iš bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyvesnis bankroto procedūrų vykdymas ir užbaigimas, nes to reikalauja viešasis interesas, kuris tokio pobūdžio santykiuose laikytinas prioritetiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-07-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1034/2010). Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju patenkinus apelianto prašymą pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės būtų nepagrįstai bei ilgam laikui sustabdytas bankrutavusios J. G. įmonės „Sveteka“ turto pardavimo procesas, o tai nepagrįstai suvaržytų kreditorių teises.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.