- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-20
- Bylos Nr.
- P-146-73-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02049-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- A. T.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. T. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2524/2011 pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK, atsakovas) viršininko 2010 m. birželio 4 d. patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS6-16 „Dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. šeštojo PK NTS tyrėjo A. T. traumos tarnybos metu“ (toliau – ir Išvada); 2) pripažinti, kad sveikatos sutrikdymą patyrė esant Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 40 straipsnio 3 dalyje numatytoms sąlygoms ir jam priklauso kompensacija; 3) įpareigoti atsakovą siųsti pareiškėją į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicininės ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. kovo 24 d. vykdydamas 2010 m. kovo 19 d. Vilniaus apskrities VPK viršininko įsakymą Nr. 10-AK-114 „Dėl siuntimo į kvalifikacinius kursus Vilniuje“, dalyvavo kvalifikacijos tobulinimo kursuose „Profesinė taktika“ Lietuvos policijos mokykloje. Imituojant nusikalstamos veikos – ginkluoto apiplėšimo – modelį, jam kartu su pareigūnu R. N. buvo paskirta atlikti neuniformuotų policijos pareigūnų vaidmenį, kurio atlikimo metu turėjo užkardyti galimai atliekamą nusikalstamą veiką. Taktikos situacijos metu pareigūnai, atliekantys nusikalstamą veiką darančių/padariusių asmenų vaidmenį, šaudė pareiškėjo ir R. N. bėgimo kryptimi, todėl greitai reaguodamas į susidariusią pavojingą situaciją ir ieškodamas priedangos bei dėl to staigiai keisdamas bėgimo kryptį, pareiškėjas suklupo ant bėgimo dangos ir patyrė sužalojimą. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje jam buvo diagnozuotas dešinės kojos išorinės kulkšnies lūžimas. Pareiškėjo manymu, jo sveikatos sutrikdymas atitinka Statuto 40 straipsnio 3 dalies sąlygas. Išvadoje nurodyta, kad jis patyrė traumą atlikdamas tarnybines pareigas, fizinio parengimo kursų metu, į kuriuos buvo siųstas Vilniaus apskrities VPK viršininko įsakymu, todėl jo situacijai aktuali Statuto 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pirmoji teisės į kompensaciją atsiradimo alternatyva. Išvadoje nekvestionuojama, kad 2010 m. kovo 24 d. pareiškėjas traumą patyrė vykdydamas tarnybines pareigas, tačiau pažymėta, jog kompensacijos mokėjimo klausimas nespręstinas, nes pareigų atlikimas nėra laikomas pareigūno specialiosios funkcijos vykdymu. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika ir nurodė, kad situacijoje, kai pareigūno veikla pripažįstama jo tarnybinių pareigų atlikimu, būtina nustatyti, ar padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai (kurie ir nulėmė pareigūno susižalojimo atsiradimą arba jo sveikatos sutrikdymą) gali būti siejami su tiesioginiu Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir PVĮ) 5 straipsnyje nurodytų uždavinių, o ne kitų, šiame įstatyme jam nustatytų reikalavimų vykdymu. Mano, kad LVAT, nurodydamas papildomus kriterijus ir taip susiaurindamas Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo ribas, apsunkino teisės į socialinę garantiją (kompensaciją pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį) įgyvendinimą. Pažymėjo, kad administracinės justicijos praktika dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisinės kategorijos „tarnybinių pareigų atlikimas“ vertinimo nėra vieninga. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagristai nusprendė, kad jo patirto sužalojimo aplinkybės yra identiškos ar panašios aplinkybėms, konstatuotoms LVAT nutartyse administracinėse bylose Nr. A143-568/2010 ir Nr. A143-145/2010. Atkreipė dėmesį į tai, kad jam, atliekančiajam policijos pareigūno vaidmenį, nebuvo nurodyta, kokius konkrečiai veiksmus turi atlikti, tik buvo duota užduotis sulaikyti ir nuginkluoti galimai nusikalstamą veiką darančius asmenis. Taigi kokių veiksmų imtis ir kokius taktinius sprendimus priimti, buvo palikta jo paties nuožiūrai. Atsakovas netyrė patirto susižalojimo aplinkybių tuo aspektu, ar pareigų vykdymas, kurių metu patirtas sužalojimas, buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Inscenizacijos aplinka buvo priartinta prie realių sąlygų: inscenizacija buvo atliekama lauke, buvo išduoti ginklai, reikėjo elgtis pagal susiklosčiusias aplinkybes, todėl galiojo netikėtumo principas. Todėl pareiškėjas mano, kad jo patirto sužalojimo aplinkybės negali būti vertinamos kaip įprastos tarnybos sąlygos, nes jau savaime šūvių paleidimas į pareigūno pusę vertintinas kaip situacija, kelianti akivaizdų pavojų jo gyvybei ir sveikatai. Skundžiamoje Išvadoje nėra nustatyta nei viena iš Statuto 40 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų aplinkybių, kurioms esant kompensacija nemokama, todėl, pareiškėjo manymu, jo atveju yra visos sąlygos pripažinti, jog jis patyrė sveikatos sutrikdymą esant Statuto 40 straipsnio 3 dalyje apibrėžtai kompensacijų pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais mokėjimo sąlygai.
Atsakovas Vilniaus apskrities VPK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, kad dalyvavimas sporto užsiėmimuose negali būti siejamas su padidintu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei kompensacijos mokėjimo kontekste. Tik atliekant Policijos veiklos įstatyme numatytus tiesioginius policijos uždavinius galima kalbėti apie padidintą pavojų. Pareiškėjas traumą patyrė ne vykdydamas PVĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatytus uždavinius, o dalyvaudamas sporto užsiėmimuose. Atsakovo manymu, Statuto 40 straipsnio 3 dalies ir 41 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad draudimo išmokos mokamos visais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), o kompensacijos – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso. Tais atvejais, kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl anksčiau nurodytų priežasčių, pareigūnas turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Taigi pareiškėjas turi teisę į Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygose, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530, numatytą draudimo išmoką. Tam, kad atsirastų pagrindas taikyti Statuto 40 straipsnio 3 dalį, būtina sąlyga – tarnybinių pareigų atlikimas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei. Šiuo atveju pareigūno sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl anksčiau nurodytų priežasčių, todėl pareiškėjas turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai, tačiau pagrindo išmokėti Statuto 40 straipsnyje numatytą kompensaciją nėra. Atsakovas, remdamasis LVAT praktika, akcentavo, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodyti pavojus ir rizika yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai. Pareigūno sportavimas fizinio pasiruošimo metu ar tam tikrų policijos pareigūnui būtinų turėti įgūdžių lavinimas yra vienas iš būdų atitikti Statuto 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą nuolat būti einamoms pareigoms būtinos parengties bei PVĮ 23 straipsnio 9 dalies reikalavimą būti specialiai parengtam gebėjimui veikti situacijose, susijusiose su fizinės prievartos, šaunamojo ginklo ar sprogstamųjų medžiagų panaudojimu, todėl tais atvejais, kai jis atliekamas vykdant atitinkamą vadovybės nurodymą, tai laikytina tarnybinių pareigų atlikimu. Tačiau toks sportavimas arba tam tikrų fizinių įgūdžių lavinimas nelaikytini tarnybinių pareigų atlikimu Policijos veiklos įstatymo taikymo prasme, t. y. tokie fizinio ar kitokio pasiruošimo veiksmai nelaikytini specialiųjų pareigūnų funkcijų vykdymu. Dėl šios priežasties minėtų užsiėmimų metu patirtos traumos ar kiti sveikatos sutrikdymai Statuto taikymo požiūriu laikytini nelaimingu atsitikimu tarnyboje (Statuto 49 str. 1 d.), o ne sveikatos sutrikdymu Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo A. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog A. T. 2010 m. kovo 24 d. patyrė traumą (susilaužė dešinės kojos šoninę kulkšnį) kvalifikacijos tobulinimo kursuose, t. y. šalys sutinka, kad traumą pareiškėjas patyrė tarnybos metu. Šalys taip pat neginčija aplinkybės, kad praktiniai mokymai, kurių metu pareiškėjas patyrė traumą, vyko stadione, kur buvo modeliuojama profesinės taktikos situacija, kurioje pareigūnai turėtų sulaikyti įtariamuosius. Ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjo sveikatos sutrikdymas tarnybos metu yra susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei. Teismas, aiškindamas Statuto (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 18 d.) 40 straipsnio 3 dalies nuostatas, pažymėjo, kad joje nustatyti trys alternatyviai galimi nurodytos kompensacijos išmokėjimo atvejai, tačiau byloje aktualus tik Statuto 40 straipsnio 3 dalies pirmosios iš nurodytų alternatyvų (kompensacijos išmokėjimas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai) aiškinimas. Remdamasis LVAT praktika (2010 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. A143-568/2010, 2010 m. vasario 9 d. nutartis Nr. A143-193/2010, 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. A662-1098/2010), teismas pažymėjo, jog Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir Statuto 40 straipsnio 3 dalies) taikymo klausimą, yra būtina išaiškinti: 1) ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; 2) ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo dalyvavimas profesinės taktikos mokymuose, t. y. tam tikrų policijos pareigūnui būtinų turėti įgūdžių lavinimas, yra būdas atitikti Statuto 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą nuolat būti einamoms pareigoms būtinos parengties bei PVĮ 23 straipsnio 9 dalies reikalavimą būti specialiai parengtam gebėjimui veikti situacijose, susijusiose su fizinės prievartos, šaunamojo ginklo ar sprogstamųjų medžiagų panaudojimu, o ne specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymas. Pažymėjo, kad analogiškai Statuto 40 straipsnio 3 dalis aiškinama LVAT 2010 m. sausio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-145/2010 ir 2010 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-193/2010, kuriuose nagrinėtos situacijos iš esmės buvo panašios į šioje byloje analizuojamą. Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad profesinės taktikos mokymuose pareiškėjo patirta trauma nelaikytina tiesioginių tarnybinių pareigų atlikimu Policijos veiklos įstatymo taikymo prasme, todėl atsakovas pagrįstai savo Išvadoje nusprendė kompensacijos pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį neskirti.
III.
Pareiškėjas A. T. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais: 1) remdamasis LVAT 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008 pateiktais išaiškinimais dėl teismo sprendimo pagrįstumo, pareiškėjas (apeliantas) nurodė, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paremtas tik LVAT suformuota praktika (atitinkamų ištraukų citavimu), tačiau jame nėra pasisakyta dėl bylos esmės; 2) įstatymų leidėjas Statuto 40 straipsnyje neapibrėžė, kokių konkrečių tarnybinių pareigų atlikimas, dėl kurių pareigūnas patyrė sveikatos sutrikdymą, gali lemti kompensacijos išmokėjimą, todėl teismas, nurodydamas papildomus kriterijus ir taip susiaurindamas Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo ribas, apsunkino teisės į socialinę garantiją (kompensaciją pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį) įgyvendinimą; 3) LVAT 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1082/2010, spręsdamas klausimą, ar pareiškėjui priklauso kompensacija pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį, analizavo tiek pareigų ėjimo, tiek padidėjusio pavojaus, kaip būtinų nustatinėti juridinių faktų, buvimą, o ne formaliai vadovavosi nutartyse Nr. A143-145/2010, Nr. A143-193/2010, Nr. A143-568/2010, Nr. A662-1098/2010 suformuota pozicija dėl negalimumo mokėti kompensacijos pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį, jeigu tik nustatoma, kad pareigūnas susižaloja kvalifikacinių kursų ar atitinkamų mokymų metu; 4) įstatymų leidėjas, įtvirtindamas Statute vidaus tarnybos ypatumo – padidėjusio pavojaus – kompensavimo institutą, numatė tą pačią socialinę garantiją tiek pareigūnams, tiek kursantams; kad kursantui atsirastų teisė į kompensaciją, remiantis Statuto 40 straipsnio 4 dalimi, užtenka vien nustatyti faktą, jog jis sveikatos (sutrikdymą) sužalojimą patyrė mokymų metu, kadangi tokių mokymų metu atliekamos užduotys yra susijusios su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika gyvybei ir sveikatai; jokių kitų sąlygų kursantams nei Statuto 40 straipsnis, nei dabartinė teismų praktika nenumato; 5) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo patirto sužalojimo aplinkybės yra iš esmės panašios į aplinkybes, konstatuotas LVAT nutartyse administracinėse bylose Nr. A143-145/2010 ir Nr. A143-193/2010; pareiškėjas (apeliantas) atkreipė dėmesį į tai, kad administracinėje byloje Nr. A143-193/2010 pareiškėjas dalyvavo kvalifikacijos tobulinimo kursuose, kurių metu mokėsi kovinės savigynos veiksmų, traumą patyrė praktinių mokymų metu darydamas kovinės savigynos veiksmą, kuris jam iš anksto buvo paaiškintas, ir jis žinojo tolimesnius savo bei priešininko veiksmus, t. y. išaiškinta, kurioms kūno dalims priešininkas darys fizinį poveikį; tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas sužalojimą faktiškai patyrė tuomet, kai privalėjo imtis realių veiksmų, kad įgyvendintų tiesiogines policijos pareigūno funkcijas, susijusias su galimos nusikalstamos veikos užkardymu, t. y. ginkluoto apiplėšimo imitacijos metu, pareiškėjui nebuvo nurodyta, kokius konkrečiai veiksmus jis turi atlikti.
Atsakovas Vilniaus apskrities VPK su apeliacini skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi (b. l. 103-108) pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmetė ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nurodė, kad ginčas yra kilęs dėl statutinio pareigūno teisės į kompensaciją sveikatos sutrikdymo atveju. Teisėjų kolegija konstatavo, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas ir teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtas ir pagristas. Todėl nusprendė, kad apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas, būdamas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. šeštojo PK NTS tyrėjas, 2010 m. kovo 24 d. tarnybos metu, kvalifikacijos tobulinimo kursuose, kur buvo modeliuojama profesinės taktikos situacija, patyrė traumą. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo 1 iki 5 metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertino, kad bylos įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo patirta trauma nėra susijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat pareiškėjo sveikata nebuvo sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Pažymėjo, kad kvalifikacijos tobulinimo metu patirta trauma nepatenka į Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytas sąlygas, kurioms esant pareigūnui išmokama kompensacija.
Teisėjų kolegija nurodė, kad, vadovaujantis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pažymėjo, kad šio ginčo atveju keisti teisės aiškinimo nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad panašių užsiėmimų metu, kaip yra nagrinėjama šioje byloje, patirtos traumos ar kiti sveikatos sutrikdymai Statuto taikymo požiūriu laikytini nelaimingu atsitikimu tarnyboje (Statuto 49 str. 1 d.), o ne sveikatos sutrikdymu Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A143-145/2010, Nr. A143-193/2010).
Remdamasi išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius ir faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinio skundo netenkino ir paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
V.
Pareiškėjas A. T. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2524/2011, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.
Prašymą grindžia šiais argumentais:
Pareiškėjo nuomone, LVAT administracinėje byloje Nr. A261-2524/2011, netinkamai taikė Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį, t. y. nepagrįstai susiaurino šios nuostatos taikymo ribas, tarnybinių pareigų atlikimą susiedamas tik su tiesioginiu Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje nurodytų uždavinių vykdymu. Nei Statuto 40 straipsnyje, nei kitose Statuto ar kitų įstatymų nuostatose nėra įtvirtinta, jog kompensacija pareigūnui gali būti mokama tik tuo atveju, jei jis patyrė sveikatos sužalojimą atlikdamas konkrečias Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje numatytas funkcijas. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas padidėjusio pavojaus gyvybei ar sveikatai kaip vidaus tarnybos ypatumo kompensavimo mechanizmą Statuto 40 straipsnyje, neapibrėžė, kokių konkrečių tarnybinių pareigų atlikimas, dėl kurių pareigūnas patyrė sveikatos sutrikdymą, gali lemti kompensacijos išmokėjimą. Dėl to pareiškėjas mano, kad teismas, nurodydamas papildomus kriterijus ir taip susiaurindamas Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo ribas, apsunkino teisės realizuoti socialinę garantiją (gauti kompensaciją pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį) įgyvendinimą.
2. Pareiškėjo nuomone, LVAT, priimdamas sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2524/2011, nukrypo nuo suformuotos vienodos teismų praktikos aiškinant sąvoką „atliekant tarnybines pareigas“ Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. LVAT ankstesniuose sprendimuose ir nutartyse sąvoką „eidamas tarnybines pareigas“ aiškino nesiaurindamas įstatymo leidėjo valios (LVAT 2007 m. vasario 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2-160/2007). Tai, kad konkretaus vadovybės nurodymo, susijusio ne vien tik su Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje numatytų uždavinių atlikimu, bet išplaukiančio iš būtinybės įgyvendinti ir kitų teisės aktų nuostatas, vykdymas laikytinas tarnybinių pareigų atlikimu, LVAT nurodė ir kitose administracinėse bylose ( 2005 m. birželio 14 d. nutartyje Nr. A11-735/2005, 2008 m. gruodžio 1 d. nutartyje Nr. A261-1956/2008, 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje Nr. A146-1987/2008).
Iki administracinėse bylose Nr. A143-145/2010 ir Nr. A143-193/2010 suformuotos praktikos, kuria remtasi priimant sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2524/2011, dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąvokos „eidamas tarnybines pareigas“ buvo aiški ir vienareikšmė praktika. Nuo 2006 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus naujai Statuto 40 straipsnio 3 dalies redakcijai ir joje numačius papildomą sąlygą (tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai), kad atsirastų teisė į kompensaciją, nagrinėjant administracines bylas ginčas dažniausiai kildavo tik dėl teisinės kategorijos „padidėjęs pavojus“ aiškinimo. Skirtingai nė anksčiau minėtose administracinėse bylose (Nr. A143-145/2010, Nr. A143-193/2010), LVAT 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1082/2010, spręsdamas klausimą, ar pareiškėjui priklauso kompensacija pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį, analizavo tiek pareigų ėjimo, tiek padidėjusio pavojaus, kaip būtinų nustatinėti juridinių faktų, buvimą, o ne formaliai vadovavosi ankstesnėse nutartyse (Nr. A143-145/2010, Nr. A143-193/2010, Nr. A143-568/2010,Nr. A662-1098/2010) suformuota pozicija dėl negalimumo mokėti kompensacijos pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį, nustačius vien tai, kad pareigūnas susižaloja kvalifikacinių kursų ar atitinkamų mokymų metu. Todėl, pareiškėjo manymu, teismų praktika dėl pagrindinių vertinamųjų sąlygų (tarnybinių pareigų ėjimo pagrindo ir padidėjusio pavojaus) įrodinėjimo, sprendžiant klausimą dėl pareigūno teisės įgyti kompensaciją pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį, nėra vienareikšmė, ir tai yra vienas iš pagrindų atnaujinti procesą šioje byloje.
Pareiškėjo nuomone, remiantis teisingumo, protingumo, teisinio aiškumo bei Statuto 3 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu teisėtų lūkesčių principais, teismas, priimdamas nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2524/2011, turėjo vadovautis kitose bylose suformuota LVAT praktika (2007 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. A2-160/2007, 2005 m. birželio 14 d. nutartimi Nr. A11-735/2005, 2008 m. gruodžio 1 d. nutartimi Nr. A261-1956/2008, 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi Nr. A146-1987/2008, 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartimi Nr. A662-1082/2010), kuri teisingai numatė Statuto 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąlygos (pareigūnas susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas) taikymo ribas. Pareiškėjo nuomone, Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytas įstatyminis reguliavimas dėl tarnybinių pareigų atlikimo sąlygos visiškai nepasikeitė, tik teismų praktikoje buvo sukurti apribojimai šiai sąlygai ir taip pabloginta tarnybos metu susižeidusio pareigūno teisinė padėtis.
3. Statuto 40 straipsnio 4 dalyje numatyta ta pati socialinė garantija kursantams. Kad kursantui atsirastų teisė į kompensaciją, užtenka vien nustatyti faktą, jog jis sveikatos (sutrikdymą) sužalojimą patyrė mokymų metu, kadangi tokių mokymų metu atliekamos užduotys yra susijusios su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika gyvybei ir sveikatai. Jokių papildomų sąlygų kursantams nei Statuto 40 straipsnis, nei dabartinė teismų praktika nenumato. Pareiškėjo manymu, LVAT nutartyse administracinėse bylose Nr. A143-145/2010 ir Nr. A143-193/2010 sukūrė teisinę situaciją, kai įgyvendinti teisę į socialinę garantiją (gauti kompensacija pagal Statuto 40 straipsnį) policijos pareigūnams yra sunkiau nei kursantams. Dėl to susidaro įspūdis, jog, esant tai pačiai teisinei situacijai, kursanto interesai yra labiau saugomi nei pareigūno. Pareiškėjas mano, kad tai prieštarauja teisingumo, protingumo, asmenų lygybės prieš įstatymą ir teisinės valstybės principams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Atnaujinti procesą atsisakytina.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutartimi, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus šioje įstatymo normoje nustatyto termino, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2524/2011 buvo paskelbta ir įsiteisėjo 2011 m. spalio 17 d. (b. l. 103-108), o pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą šioje byloje padavė (įteikė paštui) 2011 m. gruodžio 23 d. (b. l. 126).
Prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2524/2011 yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.
Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Šioje įstatymo normoje numatytas proceso atnaujinimo pagrindas skirtas ištaisyti galimai padarytą ir proceso atnaujinimo tvarka taisytiną materialinės teisės normos, kuri buvo teismo pritaikyta įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu ir kuri turėjo esminę reikšmę išnagrinėtos bylos teisingam išsprendimui, pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymas yra sietinas su įrodymų, patvirtinančių tokį pažeidimą, akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti įrodymai (argumentai), kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu motyvuoja tuo, kad, jo nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A261-2524/2011 netinkamai aiškino bei taikė Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį. t. y. tarnybinių pareigų atlikimą susiedama tik su tiesioginiu Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje nurodytų uždavinių vykdymu, nurodydamas papildomus kriterijus nepagrįstai susiaurino šios įstatymo normos taikymo ribas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A261-2524/2011 konstatuojamojoje dalyje taikant ginčo situacijai reikšmingas Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatas, priešingai nė teigia pareiškėjas, nėra nurodyta jokių papildomų šios įstatymo normos taikymo sąlygų, kurios nenumatytos šioje įstatymo normoje. Administracinėje byloje Nr. A261-2524/2011 priimta nutartis Policijos įstatymu negrindžiama. Nors pareiškėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą nurodo kaip atskirą proceso atnaujinimo pagrindą, tačiau iš prašymo turinio akivaizdu, kad jis iš esmės nesutinka su tuo, jog priimant nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2524/2011 buvo remtasi teismų praktika dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo (Nr. A143-193/2010, Nr. A261-2524/2011). Šis argumentas negali būti pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu. Išanalizavusi prašymo atnaujinti procesą argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nenurodė (nepateikė) ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo požiūriu nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių teismo tariamai padarytą esminį materialinės teisės normos pažeidimą. Todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu atmestinas.
kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse byloje Nr. P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011, kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Kita vertus, šiame Konstitucinio Teismo nutarime, pažymėta, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, taip pat į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nuostatą, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose administracinėse bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikyta ir aiškinta ta pati (tos pačios įstatymo redakcijos) įstatymo norma.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymo argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalies (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra nevienoda ir būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, ar kad pirmosios instancijos teismas administracinėje byloje Nr. A261-2524/2011 nukrypo nuo šios įstatymo normos taikymo praktikos. Nors Statuto 40 straipsnio 3 dalis buvo pakeista (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr.XI-122 redakcija), tačiau šis pakeitimas nuo 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcijos skiriasi tik tuo, kad pakeitė kompensacijos lengvo sveikatos sutrikdymo atveju dydį (nustatė nuo 1 iki 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio vietoj anksčiau numatytos - 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio).
Apelianto nuomone, administracinėje byloje Nr. A261-2524/2011 buvo nukrypta nuo administracinių teismų praktikos, suformuotos administracinėse bylose Nr. A11-735/2005, Nr. A2-160/2007, Nr. A261-1956/2008, Nr. A146-1987/2008, Nr. A662-1082/2010. Šie pareiškėjo argumentai nepagrįsti. Administracinėse bylose Nr. A11-735/2005, Nr. A2-160/2007, Nr. A261-1956/2008, atsižvelgiant į pareigūnų susižalojimo datas, buvo aiškintos ir taikytos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) nuostatos, galiojusios iki 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr.IX-804 įsigaliojimo, kurios dėl kompensacijos už pareigūno sveikatos sutrikdymą mokėjimo nustatė kitas sąlygas (buvo numatytas kompensacijos mokėjimas pareigūnui, kuris buvo sužalotas eidamas tarnybines pareigas arba dėl tarnybos), negu numato nagrinėjamoje byloje taikytina Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalis, t.y. nenumatė būtinos sąlygos - padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. Dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo remtis šiose bylose pateiktais aiškinimais administracinėje byloje Nr. A261-2524/2011 nebuvo pagrindo. Skirtingo turinio teisės normos aiškinimas negali būti traktuojamas kaip teismų praktikos išsiskyrimas. Pareiškėjo nurodytose bylose Nr. A146-1987/2008, Nr. A662-1098/2010 pareigūnų susižalojimo faktinės aplinkybės skiriasi nuo administracinės bylos Nr. A261-2524/2011 faktinių aplinkybių, todėl nurodant šias bylas taip pat nėra pagrindo teigti, kad buvo nukrypta nuo teismų praktikos. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent administracinėse byloje Nr. A143-145/2010, Nr. A143-193/2010 suformuota galiojančios Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimo praktika yra dominuojanti, analogiškos praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikėsi ir daugelyje kitų išnagrinėtų tokio pobūdžio bylų kuriose buvo atliktas analogiško pobūdžio ginčams išspręsti aktualių materialinės teisės normų aiškinimas (žr. pavyzdžiui, administracines bylas Nr. A143 – 568/2010, Nr. A756-1509/2010, A492-2445/2011, A662-2995/2011, A62-2/2012 ir kt.). Pareiškėjas objektyviais įrodymais nepagrindė, kad šiuo atveju yra objektyvus būtinumas užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą panašaus pobūdžio administracinėse bylose, kuriose esant visiškai analogiškoms faktinėms aplinkybėms ir galiojant tos pačios įstatymo redakcijos teisiniam reguliavimui (Statuto 40 str.3 d.) būtų priimti skirtingo turinio teismo sprendimai. Todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu taip pat netenkinamas.
Remiantis išdėstytais motyvais konstatuotina, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo. Todėl jo prašymas netenkintinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A261-2524/2011 atnaujinti atsisakytina (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo A. T. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2524/2011 pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.