Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-17 · Administracinė byla Nr. A-261-2524-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-2893-171/2010Sprendimas · 2010-11-26Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-10-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-146-73-12Nutartis · 2012-04-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-17
Bylos Nr.
A-261-2524-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02049-2010-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
A. T.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A261-2524/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02049-2010-1Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjui A. T., jo atstovei D. M.,atsakovo atstovei Aušrai Gecevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. T. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK) viršininko 2010 m. birželio 4 d. patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS6-16 „Dėl Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. šeštojo PK NTS tyrėjo A. T. traumos tarnybos metu“; pripažinti, kad sveikatos sutrikdymą patyrė esant Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytoms sąlygoms ir jam priklauso kompensacija; įpareigoti atsakovą siųsti pareiškėją į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicininės ekspertizės komisiją dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1–6) paaiškino, kad 2010 m. kovo 24 d. vykdydamas 2010 m. kovo 19 d. Vilniaus apskrities VPK viršininko įsakymą Nr. 10-AK-114 „Dėl siuntimo į kvalifikacinius kursus Vilniuje“, dalyvavo kvalifikacijos tobulinimo kursuose „Profesinė taktika“ Lietuvos policijos mokykloje. Imituojant nusikalstamos veikos – ginkluoto apiplėšimo – modelį, jam kartu su pareigūnu R. N. buvo paskirta atlikti neuniformuotų policijos pareigūnų vaidmenį, kurio atlikimo metu turėjo užkardyti galimai atliekamą nusikalstamą veiką. Paaiškino, kad taktikos situacijos metu, pareigūnai, atliekantys nusikalstamą veiką darančių/padariusių asmenų vaidmenį, šaudė pareiškėjo ir R. N. bėgimo kryptimi, todėl greitai reaguodamas į susidariusią pavojingą situaciją ir ieškodamas priedangos bei dėl to staigiai keisdamas bėgimo kryptį, pareiškėjas suklupo ant bėgimo dangos ir patyrė sužalojimą. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje jam buvo diagnozuotas dešinės kojos išorinės kulkšnies lūžimas.

Pareiškėjas nurodė, kad jo sveikatos sutrikdymas atitinka Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 40 straipsnio 3 dalies sąlygas. Išvadoje nurodyta, jog jis traumą patyrė atlikdamas tarnybines pareigas, fizinio parengimo kursų metu, į kuriuos buvo siųstas Vilniaus apskrities VPK viršininko įsakymu, todėl jo situacijai aktuali Statuto 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pirmoji teisės į kompensaciją atsiradimo alternatyva.

Pažymėjo, kad turi būti nustatyta, ar pareigūnas, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas; ir ar tarnybinių pareigų atlikimas, kurių metu pareigūnas patyrė sužalojimą, buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Teigia, kad išvadoje nekvestionuojama, jog 2010 m. kovo 24 d. pareiškėjas traumą patyrė vykdydamas tarnybines pareigas, tačiau pažymėta, kad kompensacijos mokėjimo klausimas nespręstinas, nes pareigų atlikimas nėra laikomas pareigūno specialiosios funkcijos vykdymu.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika ir nurodė, kad situacijoje, kai pareigūno veikla pripažįstama jo tarnybinių pareigų atlikimu, būtina nustatyti, ar padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai (kurie ir nulėmė pareigūno susižalojimo atsiradimų arba jo sveikatos sutrikdymą) gali būti siejami su tiesioginiu Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje nurodytų uždavinių, o ne kitų, šiame įstatyme jam nustatytų reikalavimų, vykdymu.

Mano, kad LVAT, nurodydamas papildomus kriterijus ir taip susiaurindamas Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo ribas, apsunkino teisės į socialinę garantiją (kompensaciją pagal Statuto 40 str. 3 dalį) įgyvendinimą. Pažymėjo, kad administracinės justicijos praktika dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisinės kategorijos „tarnybinių pareigų atlikimas“ vertinimo nėra vieninga. Mano, kad atsakovas nepagristai nusprendė, jog jo patirto sužalojimo aplinkybės yra identiškos ar panašios aplinkybėms, konstatuotoms LVAT nutartyse administracinėse bylose Nr. A143-568/2010 bei Nr. A143-145/2010.

Paaiškino, kad jam, atliekančiajam policijos pareigūno vaidmenį, nebuvo nurodyta, kokius konkrečiai veiksmus turi atlikti, tik buvo duota užduotis sulaikyti ir nuginkluoti galimai nusikalstamą veiką darančius asmenis. Taigi kokių veiksmų imtis ir kokius taktinius sprendimus priimti, buvo palikta jo paties nuožiūrai.

Nurodė, kad atsakovas netyrė patirto susižalojimo aplinkybių tuo atžvilgiu, ar pareigų vykdymas, kurių metu patirtas sužalojimas, buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Inscenizacijos aplinka buvo priartinta prie realių sąlygų: inscenizacija buvo atliekama lauke, buvo išduoti ginklai, reikėjo elgtis pagal susiklosčiusias aplinkybes, todėl galiojo netikėtumo principas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas mano, kad jo patirto sužalojimo aplinkybės negali būti vertinamos kaip įprastos tarnybos sąlygos, nes jau savaime šūvių paleidimas į pareigūno pusę vertintinas kaip situacija, kelianti akivaizdų pavojų jo gyvybei ir sveikatai.

Pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamoje išvadoje nėra nustatyta nei viena iš Statuto 40 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų aplinkybių, kurioms esant, kompensacija nemokama, todėl, pareiškėjo manymu, jo atveju yra visos sąlygos pripažinti, kad sveikatos sutrikdymą patyrė esant Statuto 40 str. 3 d. apibrėžtai kompensacijų pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais mokėjimo sąlygai.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 14–17) nurodė, kad dalyvavimas sporto užsiėmimuose negali būti siejamas su padidintu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei, kompensacijos mokėjimo kontekste. Pažymėjo, kad tik atliekant Policijos veiklos įstatyme numatytus tiesioginius policijos uždavinius galima kalbėti apie padidintą pavojų. Pareiškėjas traumą patyrė ne vykdydamas Policijos įstatyme 5 straipsnio 1 dalyje numatytus uždavinius, o dalyvaudamas sporto užsiėmimuose.

Pažymėjo, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies bei 41 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų analizė leidžia teigti, kad draudimo išmokos mokamos visais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), o kompensacijos – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso.

Nurodė, kad tais atvejais, kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl anksčiau nurodytų priežasčių, pareigūnas turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Tokia tvarka yra nustatyta Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygose, patvirtintose Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530.

Nurodė, kad tam, jog atsirastų pagrindas taikyti Statuto 40 straipsnio 3 dalį, tiek 49 straipsnio 1 dalį aptariamas teisės normas, būtina sąlyga – tarnybinių pareigų atlikimas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei. Šiuo atveju pareigūno sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl anksčiau nurodytų priežasčių, todėl A. T. turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai, tačiau pagrindo išmokėti Statuto 40 straipsnyje numatytos kompensacijos nėra.

Atsakovas, remdamasis LVAT praktika ir nurodė, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodyti pavojus ir rizika yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai. Pareigūno sportavimas fizinio pasiruošimo ar tam tikrų policijos pareigūnui būtinų turėti įgūdžių lavinimas yra vienas iš būdų atitikti Statuto 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą nuolat būti einamoms pareigoms būtinos parengties bei Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 9 dalies reikalavimą būti specialiai parengtam gebėjimui veikti situacijose, susijusiose su fizinės prievartos, šaunamojo ginklo ar sprogstamųjų medžiagų panaudojimu, todėl tais atvejais, kai jis atliekamas vykdant atitinkamą vadovybės nurodymą, tai laikytina tarnybinių pareigų atlikimu. Tačiau toks sportavimas arba tam tikrų fizinių įgūdžių lavinimas, nelaikytini tarnybinių pareigų atlikimu Policijos veiklos įstatymo taikymo prasme, t. y. tokie fizinio ar kitokio pasiruošimo veiksmai nelaikytini specialiųjų pareigūnų funkcijų vykdymu. Todėl tokių užsiėmimų metu patirtos traumos ar kiti sveikatos sutrikdymai Statuto taikymo požiūriu laikytini nelaimingu atsitikimu tarnyboje (Statuto 49 str. 1 d.), o ne sveikatos sutrikdymu Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme.

Atsakovas nurodė, kad A. T. sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“, pareigūnas turi teisę į draudimo išmoką.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo A. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remiantis bylos duomenimis (b. l. 19-24, 29-33) nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad A. T. 2010 m. kovo 24 d. patyrė traumą (susilaužė dešinės kojos šoninę kulkšnį) kvalifikacijos tobulinimo kursuose, t. y. šalys sutinka, kad traumą pareiškėjas patyrė tarnybos metu (b. l. 2, 16, ). Šalys taip pat neginčija aplinkybės, kad praktiniai mokymai, kurių metu A. T. patyrė traumą, vyko stadione, kur buvo modeliuojama profesinės taktikos situacija, kurioje pareigūnai turėtų sulaikyti įtariamuosius. Ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjo sveikatos sutrikdymas tarnybos metu yra susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei.

Teismas, aiškindamas Statuto (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 18 d.) 40 straipsnio 3 dalies nuostatas, pažymėjo, kad joje nustatyti trys alternatyviai galimi nurodytos kompensacijos išmokėjimo atvejai, tačiau byloje aktualus tik Statuto 40 straipsnio 3 dalies pirmosios iš nurodytų alternatyvų (kompensacijos išmokėjimas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai) aiškinimas.

Remdamasis LVAT praktika (2010 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. A143-568/2010, 2010 m. vasario 9 d. nutartis Nr. A143 – 193/2010, 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis byloje A662-1098/2010), teismas pažymėjo, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir Statuto 40 str. 3 d.) taikymo klausimą, yra būtina išaiškinti: 1) pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; 2) ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo A. T. dalyvavimas profesinės taktikos mokymuose, t. y. tam tikrų policijos pareigūnui būtinų turėti įgūdžių lavinimas, yra būdas atitikti Statuto 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą nuolat būti einamoms pareigoms būtinos parengties bei Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 9 dalies reikalavimą būti specialiai parengtam gebėjimui veikti situacijose, susijusiose su fizinės prievartos, šaunamojo ginklo ar sprogstamųjų medžiagų panaudojimu, o ne specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymas.

Teismas nurodė, kad analogiškai Statuto 40 straipsnio 3 dalis aiškinama LVAT 2010 m. sausio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-145/2010 bei 2010 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143 – 193/2010, kuriose nagrinėtos situacijos iš esmės buvo panašios į šioje byloje analizuojamą.

Teismas konstatavo, kad profesinės taktikos mokymuose pareiškėjo A. T. patirta trauma nelaikytina tiesioginių tarnybinių pareigų atlikimu Policijos veiklos įstatymo taikymo prasme, todėl atsakovas pagrįstai savo išvadoje nusprendė kompensacijos pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį neskirti.

III.

Pareiškėjas A. T. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 81-85) grindžiamas šiais argumentais:

1. LVAT 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008 yra pažymėjęs, kad ,,pagrįstu laikytinas toks teismo sprendimas, kuriame išdėstytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kai teismas teisingai įvertina surinktus ir ištirtus įrodymus. Išspręstoje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta“. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas paremtas tik LVAT suformuota praktika (atitinkamų ištraukų citavimu), tačiau nėra pasisakyta dėl esminės byloje.

2. Įstatymų leidėjas Statuto 40 straipsnyje neapibrėžė kokių konkrečių tarnybinių pareigų atlikimas, dėl kurių pareigūnas patyrė sveikatos sutrikdymą, gali lemti kompensacijos išmokėjimą, todėl teismas, nurodydamas papildomus kriterijus ir taip susiaurindamas Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo ribas, apsunkino teisės socialinę garantiją (kompensaciją pagal Statuto 40 str. 3 d.) įgyvendinimą.

3. LVAT 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1082/2010, spręsdamas klausimą ar pareiškėjui priklauso kompensacija pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį, analizavo tiek pareigų ėjimo, tiek padidėjusio pavojaus, kaip būtinų nustatinėti juridinių faktų, buvimą, o ne formaliai vadovavosi nutartyse Nr. A143-145/2010 bei Nr. A143-193/2010, A143-568/2010, A662-l098/2010) suformuota pozicija dėl negalimumo mokėti kompensacijos pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį, jeigu tik nustatoma, kad pareigūnas susižaloja kvalifikacinių kursų ar atitinkamų mokymų metu.

4. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas Statute vidaus tarnybos ypatumo – padidėjusio pavojaus – kompensavimo institutą, numatė tą pačią socialinę garantiją tiek pareigūnams, tiek kursantams. Kad kursantui atsirastų teisė į kompensaciją, remiantis Statuto 40 straipsnio 4 dalimi, užtenka vien nustatyti faktą, jog jis sveikatos (sutrikdymą) sužalojimą patyrė mokymų metu, ir tokių mokymų metu atliekamos užduotys yra susijusios su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika gyvybei ir sveikatai. Jokių kitų sąlygų kursantų atžvilgiu nei Statuto 40 straipsnis, nei dabartinė teismų praktika nenumato.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo patirto sužalojimo aplinkybės yra iš esmės panašios aplinkybės, konstatuotoms LVAT nutartyse administracinėse bylose Nr. A143-145/2010 ir Nr. A143-193/2010.

Pareiškėjas administracinėje byloje Nr. A143-193/2010 dalyvavo kvalifikacijos tobulinimo kursuose, kurių metu mokėsi kovinės savigynos veiksmų. Minėtoje byloje pareiškėjas traumą patyrė praktinių mokymų metu darydamas kovinės savigynos veiksmą, kuris jam iš anksto buvo paaiškintas ir jis žinojo tolimesnius savo bei priešininko veiksmus, t. y. išaiškinta į kurias kūno priešininkas darys fizinį poveikį. Be to, išmokti koviniai veiksmai tuo atveju lėmė pareiškėjo fizinį pasirengimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas sužalojimą faktiškai patyrė tuomet, kai privalėjo imtis realių veiksmų, kad įgyvendintų tiesiogines policijos pareigūno funkcijas, susijusias su galimos nusikalstamos veikos užkardymu, t. y. ginkluoto apiplėšimo imitacijos metu. Pareiškėjui nebuvo nurodyta, kokius konkrečiai veiksmus turi atlikti.

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK su apeliacini skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 90-93) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Ap[reliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Atsakovo atstovė paaiškino, kad apeliacinis skundas nepagrįstas ir prašė jo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Bylos ginčas yra dėl statutinio pareigūno teisės į kompensaciją sveikatos sutrikdymo atveju.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad profesinės taktikos mokymuose pareiškėjo A. T. patirta trauma nelaikytina tiesioginių tarnybinių pareigų atlikimu Policijos veiklos įstatymo taikymo prasme, todėl atsakovas pagrįstai nusprendė kompensacijos pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį neskirti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžią faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo nesutikimo argumentais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Byloje įrodyta, kad pareiškėjas, būdamas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. šeštojo PK NTS tyrėju 2010 m. kovo 24 d., tarnybos metu, kvalifikacijos tobulinimo kursuose, kur buvo modeliuojama profesinės taktikos situacija, patyrė traumą. Apeliantas nesutinka, kad šios faktinės aplinkybės nepagrįstai buvo kvalifikuotos kaip paneigiančios jo teisę į kompensaciją, numatyta Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje.

Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vienų iki 5 metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.

Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo patirta trauma nėra susijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Taip pat pareiškėjo sveikata nebuvo sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Kvalifikacijos tobulinimo metu patirta trauma nepatenka į Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytas sąlygas, esant kurioms pareigūnui išmokama kompensacija.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šio ginčo atveju keisti teisės aiškinimo nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad panašių užsiėmimų metu kaip nagrinėjama šioje byloje, patirtos traumos ar kiti sveikatos sutrikdymai Statuto taikymo požiūriu laikytini nelaimingu atsitikimu tarnyboje (49 str. 1 d.), o ne sveikatos sutrikdymu Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme (pvz.: administracinės bylos Nr. A143-145/2010, Nr. A143 – 193/2010).

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisStasys GagysRomanas Klišauskas